Individo socializacija

TURINYS

Įvadas 3

1. Socializacijos sąvoka ir samprata įvairių autorių darbuose 4

2. Socializaciją įtakojantys faktoriai 9

3. Socializacija ugdymo procese 12

4. Socializacijos agentai ir institutai 15

4.1. Šeima socializacijos procese 18

4.2. Mokykla kaip socializacijos veiksnys 22

4.3. Bendraamžių grupės 23

Išvados 25

Priedas 26

Literatūros sąrašas 27ĮVADAS

Socializacija – individo integracijos į visuomenę procesas, patirties, reikalingos atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis, įgijimas. Socializacija – tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka. Socializacija formuoja žmogų kaip visuomenės, kuriai jis priklauso narį. Individo socializacija vyksta įvairiomis aplinkybėmis, kurios turi skirtingus poveikius ir iš žmogaus reikalauja skirtingo elgesio. Socializacijos procesas vvyksta ne tik vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje, bet ir brandos amžiuje. Socializacija taip pat yra individo tapimas asmenybe. Asmenybė ir visuomenė viena kitą veikia. Socializavimasis – tai asmenybės nuostatų, vertybių, mąstymo būdų ir kitų asmeninių socialinių savybių perėmimas. Tai žmogaus vystymasis, sąveikaujant su aplinka, kuris prasideda ankstyvojoje vaikystėje ir tęsiasi visą žmogaus gyvenimą. Asmenybės socializacija vyksta sąveikaujant su įvairiais veiksniais ir agentais.

Socializacija vaidina itin svarbų vaidmenį viso gyvenimo procese. Ji vyksta įtakojama įvairiausių aplinkybių. Socializacija yra labai ilgas ir visas žžmogaus gyvenimo sferas apimantis procesas.

Socializaciją nagrinėjo ir apie tai daug rašė dauguma sociologų, pedagogų, ir kitų sričių specialistų.

Šio darbo tikslas – atskleisti socializacijos esmę ir ją įtakojančių pagrindinių faktorių įtaką žmogaus socializacijoje, palyginti skirtingų autorių požiūrį į ssocializaciją, jos apibrėžtis, bei socializaciją veikiančius faktorius.

Darbo uždaviniai:

– atskleisti socializacijos sąvoką, palyginti, kaip ją apibūdina įvairūs autoriai;

– išsiaiškinti, kaip socializacija vyksta žmogaus raidoje;

– lyginant įvairių autorių išsakytą požiūrį, išanalizuoti pagrindinius socializaciją įtakojančius mikroveiksnius (šeima, mokykla, subkultūra).

Panaudotas metodas – literatūros analizė ir įvairių autorių naudojamų socializacijos apibūdinimų palyginimas.1. Socializacijos sąvoka ir samprata įvairių autorių darbuose

Tarptautinių žodžių žodyne (1985) socializacija (lot. socialis – visuomeninis) vadinamas individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. Pagrindiniai socializacijos mechanizmai – mėgdžiojimas, įtaiga, konformizmas, sąmoningas sekimas pavyzdžiais, masinių komunikacijos priemonių ir kultūros poveikis.

Socializacijos sąvoka mokslinėje literatūroje (sociologijos, pedagogikos ir kt. aspektais) aiškinama labai įvairiai.

R. L. Barker “Socialinio darbo terminų žodyne” (1994) socializaciją vadina procesu, kai kultūros vaidmuo, vertybės, patirtis, žinios ir normos perduodamos atskiriems visuomenės nariams.

B. Bitinas (1996) socializaciją aapibūdina kaip biologinio prado tapsmą socialiniu turiniu: vaikas gimsta biologine būtybe, tampa asmenybe, socialiniu veiksniu.

A. Suslavičius (1995) asmenybės socializaciją tapatina su socialiniu brendimu, vykstančiu veikiant grupei, kai formuojasi žmogaus pasaulėžiūra, charakterio ypatybės.

“Socializacija – tai individo tapimas visuomeniniu žmogumi” (J. Leonavičius 1993, p. 231).

“Socializacija – tai visapusiškas ir nuoseklus individo įtraukimas į objektyvų visuomenės pasaulį ar į kurią nors jo sritį” (I. Luobikienė, 2000, p. 180).

“Socializacija – tai kultūrinių normų ir socialinių vaidmenų įsisavinimo procesas. Jis reiškia žmogaus tapimą individu ir aasmenybe” (A. Kravčenko 1998, p.166).

Socializacijos procesas, kuris prasideda kūdikystėje ir baigiasi gilioje senatvėje, vadinasi, trunka visą žmogaus gyvenimą. Socializacija paaiškina, kaip žmogus iš biologinės būtybės virsta socialine. Socializacija – tai toks procesas, kurio negalima dirbtinai valdyti arba juo manipuliuoti.

Socializacija – žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso (V. Mudrik, 1994). Socializacija vyksta stichiškai sąveikaujant su aplinka, visuomenei įtakojant vieną ar kitą amžiaus grupę, taip pat kryptingai ir socialiai kontroliuojant auklėjimo procesą.

Socializacijos esmė ta, kad ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Kiekviena visuomenė stengiasi formuoti jai tinkantį žmogų, visuomenės socialinius, kultūrinius, religinius, etinius idealus (I. Leliūgienė, 1997).

Socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kuriomis skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save. Socializacija kuria ir formuoja individualią asmenybę nuo gimimo iki mirties. Žmonėms ilgiau nei kitoms būtybėms užtrunka priklausomybės periodas; ir būtent kūdikystėje bei vaikystėje vyksta didžiausia ekstensyvi ir intensyvi socializacija. Kiekviena karta ir kiekvienas individas privalo išmokti, kaip socialiai elgtis tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. Sudėtingas žmogaus elgesys turi būti išmoktas socialinėje aplinkoje.

Sėkminga socializacija numato žžmogaus prisitaikymą prie visuomenės, antra vertus – sugebėjimą šiek tiek išsiskirti iš jos. Tai įprasta vadinti konformizmu. Jeigu asmenybė prisitaiko prie esamos tvarkos ar viešpataujančios nuomonės ir nesugeba išsiskirti iš kitų, ji laikoma socializacijos auka. Jei žmogus neprisitaiko prie visuomenės, taip pat tampa socializacijos auka (I. Leliūgienė, 1997).

Anksčiau socializacija buvo apibrėžiama kaip “žmogaus prigimties suvisuomeninimas” (Durkheim, 1893). Šiandien ji laikoma ne vien pasyviu reiškiniu. Jau vaikas yra “savo ateities kūrėjas” (Douvan, Adelson, 1966; Prigogine, 1980). Socializacijos reikšmė neginčijama. Svarbiausi socializacijos dalykai yra paskatos ir bendravimas.

Socializavimas – žmogaus adaptavimasis jį supančių žmonių bendrijoje. Jis reiškiasi tuo, kad žmogus, gyvendamas grupėje, visuomenėje, įsisavina grupės, visuomenės patirtį, papročius, kalbą ir kt. t.y. perima žmonijos sukurtą kultūrą ir taip tampa pilnavertis tos visuomenės narys. Visuomenė pagal galimybes globoja savo narį, sudarydama jam sąly.gas augti, vystytis, tobulėti, plėtoti įgimtus gebėjimus, polinkius. Todėl tik gyvendamas visuomenėje, žmogus gali išugdyti savo fizines, protines, dvasines galias, tapti pilnavertis. Asmenybės kūrimo bei savikūros procesas – socializavimas yra mokymasis, žmonijos sukurtos kultūros bei supančios aplinkos įsisavinimas kiekvieną minutę, kiekviename žingsnyje, t.y. pačiame gyvenime tiek aktyviai veikiant pačiam žmogui, tiek ir veikiant išoriniams veiksniams, kai jis laikosi pasyviai.

Kultūringu žmogumi negimstama, o tampama. Šis žmogui ypač svarbus socialinis procesas yra vvadinamas socializacija. Jos esmę sudaro žmogaus tapsmas asmenybe ir socialiniu individu.

Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus (A. Juodaitytė, 2002).

Socializacija gali būti apibūdinama ir kaip žmogaus socialinio statuso ir socialinių vaidmenų raidos procesas, kuris vyksta tam tikros socialinės struktūros visuomenėse. Sociologas R. Berhmanas (1995, p. 37) žmogaus socialinį statusą – vaidmenį – aiškina kaip “socialumo dinaminį aspektą”, žymintį žmogaus socialinę padėtį visuomenėje.

Kitas žymus amerikiečių sociologas T. Parsonas (1964) pabrėžia glaudų socialinių vaidmenų ir vertybių ryšį. Socialiniai vaidmenys, pasak jo, yra būdas, rodantis, kaip socialinės vertybės įsikūnija konkrečiuose asmenybės veiksmuose. Kiekviena asmenybė stengiasi pasirinkti tą socialinį vaidmenį, kuris atitinka jos vertybines orientacijas, interesus ir motyvus. Socializacija gali būti nusakoma kaip žmogaus socialinių vaidmenų ir socialinio statuso raidos procesas, vykstantis tam tikros socialinės struktūros visuomenėse.

Socializacijos procesuose išryškėja tiek individualūs psichiniai žmogaus bruožai, tiek ir socialiai tipiški jam, kaip žmonių visuomenės atstovui. Todėl socializaciją galima apibūdinti ir kaip individo dialektinės sąveikos su socialine aplinka procesą, kurio metu pirmiausia yra realizuojamos žmoguje slypinčios prigimtinės galios. Antra, visuomenė kaip tam tikra žmonių bendrija, įjungdama individą į joje egzistuojančias struktūras,

suformuoja jame socialiai reikšmingus asmenybės bruožus, šiame procese aktyviai dalyvaujant ir pačiam individui.

Socializacija – ne tik ilgalaikis, bet ir daugkartinis, nuolat pasikartojantis, dinamiškas procesas. Ji padeda individui ne tik įsijungti į visuomenės gyvenimą, bet ir įgyti socialinį statusą, vaidmenis, o kartu socialiai keistis. Socializacijos pagrindu vyksta potencialių kiekvienos asmenybės galimybių ir gebėjimų realizacija. Socializacija yra vienas svarbiausių normalaus visuomenės funkcionavimo, socialinės tvarkos palaikymo bei stabilizavimo veiksnių (A. Juodaitytė, 2002).

K. Hurrelmann (1976) teigia, kad:

• socializacija nusakomi visuomeniniai procesai ir priemonės, tiesiogiai arba nnetiesiogiai veikiantys individo kaip visuomenės nario raidą. Čia socializacijos samprata artima klasikinei ugdymo sąvokai, kuri vartojama edukologijoje;

• ja nusakoma pačios asmenybės raida, kuriai daro įtaką aplinkos veiksniai. Tai artima klasikinei psichologijos vystymosi sąvokai;

• socializacija nusakomas visuomeninių vertybių, normų ir elgsenos pavyzdžių perteikimo procesas, kuriame visuomenės narys virsta potencialiai veikiančiu subjektu. Šiuo atveju socializacijos sąvoka artima klasikinėje sociologijoje aptinkamai žmogaus prigimties suvisuomeninimo sampratai.

Socialinis psichologinis socializacijos mechanizmas:

• Identifikacija

• Mėgdžiojimas

• Įtaiga

• Konformizmas

CH. Sabirovas (1970), nagrinėdamas žmogų kaip socialinę problemą, pastebėjo, jog socializacija yra sunkus, prieštaringas, žmonių įvairių interesų įsisavinimo pprocesas. Kiekvienas žmogus valdo savo interesų sistemą, kuri jo gyvenime ir socialiniame vystymesi atlieka dvi svarbias visuomenines funkcijas. Pirma, interesai v.aidina vidinio socialinio stimulo, raginančio tam tikriems veiksmams ir elgesiui vaidmenį. Antra, sujungia jį su visuomene, atskirais žmonėmis.

Pasak R.Nemovo (1990), ssocializacija – individo įsisavinimo ir aktyvaus visuomeninės patirties atgaminimo procesas, dėl kurio jis tampa asmenybe ir įgauna gyvenimui tarp žmonių būtinas žinias, mokėjimus, įgūdžius padedančius bendrauti ir sąveikauti su aplinka, spręsti tas ar kitas problemas.

S.Kantas (1982) socializacijos proceso nesutapatina su betarpišku individų poreikiu. Socializacija labai priklauso nuo socialinės individo pozicijos, nuo jo vietos tam tikroje, konkrečioje socialinėje terpėje.

A.Suchomlinskio (1981) nuomone, kryptingas įsijungimas į visuomenės gyvenimą,

atsiranda socialinė galimybė tik tada, kai žmogus sąmoningai siekia harmonijos su pačiu savimi iš pozicijos “Aš”, atsižvelgia į kitų žmonių interesus ir ne tik moka, bet ir stengiasi įgyvendinti savo norus visų naudai.

T.Malkovskaja (1973) socializaciją nagrinėjo kaip augančios kartos ruošimą naujam gyvenimo būdui. Ji teigė, kad asmenybės socializacija įtakojama įvairių reikmių, svarbiausias iš kurių yra žmogų ssupanti aplinka ir santykių tarp žmonių sistema.

Socializacija – įsitraukimo į visuomenės gyvenimą ir adekvačių asmeninių ryšių su visuomenės nariais kūrimo procesas. Ji vyksta ir kai patiriami tam tikri sunkumai (pvz., kūdikių priežiūra, švaros įpročių ugdymas), ir kai kuriami socialiniai lūkesčiai (pvz., draugų paieškos, interesai). Asmenybės socialinė struktūra skirstoma smulkiau:

1) Vėlesniems su rangais susijusiems lūkesčiams didelę reikšmę turi ankstyvieji rangų tvarkos bei siekių išgyvenimai (tėvų vyravimas vaikų atžvilgiu, brolių ar seserų gimimo eilė). Vėlesniame amžiuje šie siekiai užimti tam tikrą rangą daugiau aar mažiau keičiasi.

2) Panaši yra vaidmenų socializacija. Be ankstyvųjų potyrių, čia svarbios ir socialinės vaidmenų stadijos (pvz., darželinukas, moksleivis ir t. t.) bei vaidmenų (šeimos, gatvės vaidmenų, vėliau – keliavimo po svetimas šalis) įgūdžiai.

3) Ryšių socializacija apima įvairius socialinio elgesio įpročius, pvz., socialinį kultūrinį kūno kalbos išmokimą (pvz., pietiečių gyvumas ir šiauriečių nerangumas).

4) Svarbiausias socializacijos žingsnis yra elgesio norminimas. Žmogų veikia daugybė nerašytų, dažnai ir nežinomų, nestruktūruotų taisyklių (apie elgesį, savicenzūrą, tikslų kėlimą, valstybės įstatymus ir kt.), kurių jis daugiau ar mažiau laikosi: pvz., slapta pažeidinėja normas arba tariamai jas gina, o iš tikrųjų nekreipia į jas dėmesio arba netgi internalizuoja ir vėliau pateikia ideologiškai kaip “sąžinės sprendimus”.

Taigi socializacija yra sudėtingas elgesio prisitaikymas, kurį aiškinant teoriškai labiau pabrėžiamos arba vidinės jėgos (pvz., gelmių psichologija), arba išorinės sąlygos (pvz., biherviorizmas).

Socializacija vyksta įvairiai skirtingose aplinkose bei apima skirtingus žmones; socializacija gali būti numatoma arba nenumatoma, formali arba neformali ir ji vyksta paprastai žmonėms susitinkant vienas su kitu, tačiau gali vykti ir per atstumą, bendraujant laiškais, per knygas ir masines informavimo priemones (T. Butvilas 2004, p. 17).

Socializacija gali būti apibūdinama ir kaip socialinis asmenybės tapsmo procesas, kurio pagrindą sudaro vertybių, normų, nuostatų bei elgesio pavyzdžių, būdingų tai ar kitai visuomenei, socialinei bendrijai ar grupei, pperėmimas.

Daugelis socialinės psichologijos ir sociologijos mokslininkų (G. Andrejeva, 1998, J. Clausen, 1988, D. Goslin, 1969) socializaciją apibūdina kaip:

• socialinės patirties perėmimą, kurio procese ir “susikuria” konkreti asmenybė (G. Andrejeva, 1998, p. 115);

• individo “priartėjimą” prie visuomenės vertybių, socialinių santykių, įsijungimą į socialines grupes ir į visuomenės kaip socialinės bendrijos gyvenimą (J. Clausen, 1988; D. Goslin, 1969).

Nagrinėjant socializacijos sąvoką, reikia atsižvelgti į žmogaus veiklos lemiamą įtaką socialinei raidai, nes individo aktyvumas yra kaip atspara nepa.geidaujamam aplinkos poveikiui. Todėl socializaciją galima suprasti kaip procesą, kuris vyksta tam tikrų žmogaus veiksmų dėka ir turi tam tikrus tikslus. Tačiau socializacija – tai ne tik besiformuojančios asmenybės aktyvumas, bet ir socialinės aplinkos poveikis jai.

Galiausiai, rusų mokslininkė G. Andrejeva (1998), socialinės psichologijos vadovėlio autorė, teigia, jog optimalus socializacijos termino ir esmės suvokimas yra galimas tik žmogaus veiklos koncepcijos ppagrindu. Ji apibrėžia socializaciją kaip “dvipusį procesą, kuris sujungia individo socialinės patirties perėmimą jam pačiam aktyviai dalyvaujant socialinėje aplinkoje kaip socialinių ryšių sistemoje ir socialinių ryšių sistemos atsigaminimą, kurį skatina individo įsijungimas į socialinę aplinką” (G. Andrejeva, 1998, p. 271).2. Socializaciją įtakojantys faktoriai

Ypač svarbūs yra asmenybės socializaciją įtakojantys veiksniai ir mechanizmai. A.Mudrik (1991) visus socializacijos veiksnius sąlyginai suskirstė į tris grupes. “Pirmoji – makroveiksniai, kurie yra visų ar daugelio žmonių socializacijos sąlyga. Tai kosmosas, planeta, pasaulis, šalis, visuomenė, valstybė. Antra – mezoveiksniai, tai etnosas ir vietovės tipas (miestas, kaimas), kuriame gyvena žmogus. Trečia – mikroveiksniai, kuriuose socializuojasi didesnės ar mažesnės žmonių grupės, išsiskiriančios tam tikrais požymiais. Tai tie socializacijos institutai, su kuriais žmogus betarpiškai bendrauja (šeima, mokykla, bendraamžiai)” (I. Leliūgienė, 2002, p. 360).

Megafaktoriai:

1) kosmosas

2) planeta

3) pasaulis

Kosmosas (Visata): yra galimybė, kad pažinus nepažintą ir dėl to atrodančio negalimu atsivers pasaulinių socialinių procesų paaiškinimas (kurių šiuo metu dar nežinome). Tai paaiškins Kosmosą kaip socializacijos megafaktorių.

Planeta, pasaulis: astronominis kūnas (apvalios formos, gauna šilumą iš Saulės ir besisukantis apie ją elipse). Vienoje iš didžiausių planetų – Žemėje – istorinio proceso eigoje išsivystė įvairios socialinio gyvenimo formos.

Pasaulis – šiuo atveju – žmonių bendrijos egzistavimas šioje planetoje. Pasaulis atsirado ir vystėsi gamtinėmis – klimatinėmis sąlygomis, kurios išskiria Žemės planetą

iš kitų planetų.

Globalinės problemos iškyla tada, kai suardomas balansas tarp visuomenės ir gamtos (dėl galingos gamybos plėtros, gamtos užterštumo). Globalinės problemos veikia visą planetą. Kiekvieno žmogaus likimas priklauso nuo bendros planetos būklės.

Kosmosas daro globalinę ir praktiškai dar neištirtą įtaką žmogaus socializacijai. Dabar Lietuvoje, kaip ne kartą būdavo neramiais laikais (karai, politinės ir ekonominės krizės), aktyviai domimasi nežemiškais dalykais. Didelis ekstrasensų, burtininkų, aiškiaregių, horoskopų platintojų populiarumas neatsitiktinis.

Kultūriniai skirtumai, netolygus šalių ekonominis politinis išsivystymas gimdo globalinius konfliktus pasaulio visuomenėje. Pasaulyje daugėja spalvotųjų sskaičius, baltosios rasės žmonių mažėja. Vakaruose ilgėjant žmonių amžiui visuomenė “sensta”.

Žmonių socializacija vyksta įtakojama ir kitų procesų:

1) ekologinių

2) demografinių

3) ekonominių

4) karinių – politinių.

Vienu reikšmingiausių socializacijos procese pakitimų pastarąjį dešimtmetį yra tai, kad gan svarbų vaidmenį pradėjo vaidinti globaliniai veiksniai: pasaulis, planeta, kosmosas.

“Žmogaus socializacija šiandien vyksta veikiama pasaulinių, planetoje neseniai svarbiais tapusių, ekologinių, demografinių, ekonominių, karinių politinių procesų. Šių procesų pasekmės glaudžiai susietos su kiekvieno žmogaus likimu, kuris priklauso ir nuo visos planetos būklės, nuo pasaulinei ekonomikai ir politikai būdingų tendencijų. Pramoninė gamyba, sukelianti aplinkos uužterštumą, veikia viso Žemės rutulio gyventojų veiklos sąlygas, taip pat socializaciją. Nuo globalinių politinių procesų priklauso bendro nacionalinio produkto pasiskirstymas toje ar kitoje šalyje tarp gamybos, gynybos, socialinių investicijų sferų, poreikių ir išteklių. Tai tiesiogiai veikia žmonių socializacijos sąlygas nuo vvaikystės iki senatvės” (I. Leliūgienė, 1997, p. 30-31).

Dėl transporto ir komunikacijos priemonių išsiplėtojimo mūsų planeta gerokai “sumažėjo”. Tai tampa konkretaus žmogaus socializacijos veiksniu ne tik dėl to, kad XX-ojo amžiaus pabaigoje daug keliaujama, žmonės masiškai migruoja iš šalies į šalį, iš kontinento į kontinentą. Svarbiausia tai, kad komunikacinės priemonės suteikia galimybę nejudant iš vietos pamatyti, kaip gyvena žmonės bet kurioje pasaulio vietoje.

Socializacijos makrofaktoriai:

Tai pirmiausia, šalis ir kultūrinis – geografinis fenomenas. Tai teritorija, išsiskirianti pagal geografinę padėtį, gamtos sąlygas, turinti atitinkamas sienas. Turi ribotą ar pilną suverenitetą, gali būti kolonija arba globojama teritorija.

Gamtinės – klimatinės sąlygos įtakoja socializaciją:

1) įtakoja žmo.gaus aktyvumą (labai karšta – paralyžuoja energiją, šalta – nukreipia dalį energijos kovai už būvį). M. Montenis manė, kad nuo klimato priklauso ar žžmonės daugiau ar mažiau karingi, paklusnūs, turi polinkį ar ne, menui, mokslui;

2) įtakoja gimstamumą, gyventojų tankį;

3) įtakoja gyventojų sveikatą;

4) palengvina ar pasunkina darbą;

5) įtakoja šalies ekonominį išsivystymą;

6) ekonominiai, kultūriniai, politiniai ryšiai su kaimyninėmis šalimis: ar yra išėjimas prie jūros, okeano, t.y. įtakoja šalies galimybę vystytis.

Antra – etnosas. Kaip liaudies sąmonė formuoja tautos mentalitetą, tautinę savimonę. Tautos mentalitete slypi supratimas apie vaikų auklėjimą, apie dorą.

Etnosas – suprantamas kaip istoriškai susiklostęs atitinkamu laiku pastovus ratas žmonių, jungiamų bendru mentalitetu, tautine savimone, stabiliomis kultūros ypatybėmis, savo vienybės suvokimu nnuo kitų panašių žmonių ratų.

Socializacijos mezofaktorių tyrimas ir analizė leidžia nuodugniau atskleisti žmogaus socializacijos procesą, geriau išsiaiškinti jų sąveiką ir tarpusavio ryšius, sudaryti galimybes tirti visų lygių veiksnių įtaką socializacijai.

Objektyvūs mezofaktoriai padeda žmogaus saviugdai ir savirealizacijai.

Suvokiant socializacijos mezofaktorių ypatumus, galima lengviau suformuluoti socialinio ugdymo uždavinius, iškelti konkrečios etninės grupės tikslus.

Socializacijos mikrofaktoriai:

1) šeima (svarbiausias socializacijos faktorius);

2) kaimynystė;

3) grupė;

4) ugdymo įstaiga;

5) įvairios organizacijos.

V. Mudrik (1994) kalba apie kai kuriuos mezo-mikrofaktorius kaip apie mikrosociumą. Anot jos, mikrosociumas – tai artimiausia žmogui erdvė ir socialinė aplinka, betarpiškai veikianti jo vystymąsi. Mikrosociumą charakterizuoja tokie socializacijos mezoveiksniai, kaip etnokultūrinės, regioninės sąlygos ir gyvenvietės tipas konkrečios gyvenamosios vietos sąlygomis. V. Mudrik pateikia pagrindines mikrosociumo charakteristikas:

• erdvinės – arti ar toli nuo miesto, geras ar blogas susisiekimas, jei tai miestas – centras ar pakraštys, jo ryšys su kitais mikrorajonais;

• architektūros – atvira ar uždara erdvė, yra ar nėra pramonės įmonių, aukšti ar žemi pastatai ir t.t.

• komunalinio ūkio ir aptarnavimo sferos išvystymas ir paslaugų kokybė;

• kultūrinės-rekreacinės sąlygos (darbo vietų buvimas, jų pobūdis, mokymo, ugdymo įstaigos, teatrai, klubai, sporto įstaigos ir t.t.

• gyventojų sudėtis (etninė, mažumos, jų įvairumas, socialinė ir profesinė struktūra, šeimų struktūra, vyraujantis gyventojų amžius ir lytis);

• socialinis-psichologinis klimatas yra anksčiau išvardintų mikrosociumo charakteristikų sąveikos rezultatas. Jis priklauso nuo socialaus, asocialaus ir antisocialaus elgesio gyventojų santykio, kriminalinių šeimų bbei grupių buvimo, gyventojų aktyvaus dalyvavimo mikrosociumo gyvenime.3. Socializacija ugdymo procese

Bendriausiais bruožais socializaciją galėtume apibūdinti kaip visuminę aplinkos įtaką, kuri sudaro sąlygas vaikui dalyvauti visuomenės gyvenime, suvokti jos kultūrą ir atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis. Ši sąvoka yra artima ugdymo sąvokai. Socializacija vaikystėje – tai procesas ir rezultatas, kai aktyviomis vaiko pastangomis įsisavinama socialinė patirtis, kurią jis perima aktyviai sąveikaudamas su socialine aplinka, iš pradžių tik ja domėdamasis, vėliau ją stebėdamas, o dar vėliau tiesiogiai sąveikaudamas su ja. Iš pradžių patirtis tik atgaminama, o vėliau interpretuojama ir savitai transformuojama.

Socializaciją vaikystėje galime apibrėžti kaip procesą, kuris padeda individams realizuoti biologines psichines galimybes per atitinkamus santykius su socialinėmis grupėmis ir su visuomene (A. Juodaitytė 2002, p. 28; 77; 163).

Irena Leliūgienė (1997) teigia, kad pagrindiniai socializacijos proceso elementai yra individas ir jo aplinka (pirminė individo socializacija vyksta šeimoje). Asmenybės sąveika su aplinka, antrinė asmenybės socializacija vyksta būtent per švietimo sistemą, t. y. aplinkos pažinimas, jos perteikiamų vertybių, normų įsisąmoninimas vyksta socialinėse institucijose, šiuo atveju – švietimo įstaigose.

Šiuolaikinėje edukologijoje socializacijos procesai nagrinėti dviem aspektais: socializacija kaip viena švietimo sistemos funkcijų, ir asmenybės socializacija kaip švietimo sistemos tikslas. Socializacija yra visą gyvenimą trunkantis procesas; tai sąlygoja ir vieną esminių šiuolaikinės švietimo sistemos bruožų – ppermanentiškumą, t.y. švietimo sistemos sugebėjimą užtikrinti nuolatinio lavinimosi galimybę. Akivaizdu, kad ilgiausiai žmogus vaidina aktyvaus besimokančiojo (arba studento plačiąja prasme), piliečio, darbuotojo ir sutuoktinio bei tėvo vaidmenis. Taigi didžioji socialinių vaidmenų dalis susiformuoja vykstant institucionalizuotos socializacijos procesams, tarp kurių svarbiausi yra edukaciniai reiškiniai, pasireiškiantys švietimo sistemoje (P.Jucevičienė, 1994).

Bendraujant su vaikais ir suaugusiais, pažymi C. Flake-Hobson, B.E. Robinson ir kt. (1993), vaikui susiformuoja elgesio normos, įprastos jo socialinėje aplinkoje ir visoje visuomenėje.

Pasak V. Gurov (1993), žmogaus socializacija prasideda šeimoje, kur formuojami asmenybės pagrindai, kurie dar labiau įtvirtinami mokykloje.

Pirminės socializacijos funkcija paremta idėja, kad šeima yra pirma ir labai reikšminga socialinė grupė, kuri nepakeičiamai įtakoja vaiko asmenybės formavimąsi. Pasak J.Vaitkevičiaus (1995), šeimai tenka pagrindinė atsakomybė už vaiką. Šeimoje persipina biologiniai ir socialiniai saitai tarp gimdytojų ir vaikų. Tie ryšiai ypatingai reikšmingi, kadangi įtakoja vaikų psichikos vystymosi bei pirminės socializacijos ypatumus jau pačiame aukščiausiame gyvenimo etape. Socialinio ugdymo procese svarbu remtis tautinėmis tradicijomis, gyvenimo normomis, kartų tarpusavio santykiais, etniniais stereotipais, vertybinėmis orientacijomis, darbo, buities, laisvalaikio tradicijomis. Pravartu žinoti skirtingų regionų ekonominius, socialinius ir kultūrinius ugdymo ypatumus.

V. Mudrik (1994) išskiria tris kiekvienos amžiaus grupės socializacijos aspektus: gamtinius-kultūrinius, socialinius-kultūrinius, socialinius-psichologinius. Socialinis-kultūrinis aspektas – tai moralinių-dorovinių savybių, skirtingų kiekvienam amžiaus tarpsniui atitinkamu istorijos laikotarpiu, parėmimas. Šias

problemas sąlygoja visuomenė ir religinė aplinka. Iš kiekvieno žmogaus tikimasi prisiderinimo prie tam tikro visuomenės lygio priklausomai nuo jo amžiaus. Gamtinis-kultūrinis aspektas – tai atitinkamas kiekvieno amžiaus etapo individo fizinis ir psichinis išsivystymas. Socialinis-psichologinis – tai asmenybės savivokos etapas, jos nuostatos, savęs aktualizavimas ir įtvirtinimas, kuris, priklausomai nuo amžiaus tarpsnio, sprendžiamas skirtingai.

Žmogus pats nustato vienų ar kitų tikslų pasiekimo realumą ir sėkmę. Jis – savo gyvenimo kūrėjas, kadangi pats. sau iškelia vienus ar kitus tikslus. Todėl jis gali būti savęs ttobulinimo subjektu, tai yra socializacijos subjektu.

Sėkminga socializacija numato žmogaus prisitaikymą prie visuomenės, antra vertus – sugebėjimą šiek tiek išsiskirti iš jos.

Individo socializacija bet kurioje visuomenėje vyksta skirtingomis sąlygomis, kurioms būdingi vieni ar kiti pavojai, neigiamai veikiantys žmogaus raidą. Todėl atsiranda žmonių grupės, kurios virsta nepalankių socializacijos aplinkybių aukomis. Tai individai, žmonės su psichosomatiniais defektais ir nukrypimais, taip pat našlaičiai ir visi vaikai bei suaugusieji, esantys valstybės globoje, taip pat migrantai iš vienos šalies į kitą, iš kaimo į miestą; vaikai aaugantys šeimose, kurių žemas ekonominis, išsilavinimo, moralinis lygis.

Verta paminėti kelis socializacijos “mechanizmus”: tradicinį – per šeimą ir artimiausią aplinką, institucinį per visuomenės institutus, stilizuotą per individualius išgyvenimus bei įsisąmoninimus.

Tradicinis socializacijos mechanizmas – tai žmogiškų normų, būdingų jo šeimai ir artimiausiai aaplinkai, įsisąmoninimas. Jos ne visada atitinka tas, kurioms pritaria visuomenė. Institucinė socializacija vyksta žmogui bendraujant su įvairiomis įstaigomis ir organizacijomis.

Tarpasmeninė socializacija vyksta individui bendraujant su jam reikšmingais žmonėmis. Tai gali būti tėvai, mylimas mokytojas, gerbiamas suaugęs žmogus, bendradarbis.

Taigi žmogaus socializacija vyksta sąveikaujant su įvairiais veiksniais, įvairių mechanizmų pagalba. Jų funkcijos, vieta ir vaidmuo socializacijos procese skirtinguose amžiaus tarpsniuose ne tik papildo viena kitą, bet ir viena kitai prieštarauja. Visa tai būtina asmenybės formavimuisi, kad ji sugebėtų savarankiškai priimti sprendimus, atlaikyti išorinį spaudimą ir t.t.

Socializavimas – žmogaus adaptavimasis jį supančių žmonių bendrijoje. Jis reiškiasi tuo, kad žmogus, gyvendamas grupėje, visuomenėje, įsisavina grupės, visuomenės patirtį, papročius, kalbą ir kt., t.y. perima žmonijos sukurtą kultūrą ir taip tampa pilnavertis tos visuomenės narys. Visuomenė ppagal galimybes globoja savo narį, sudarydama jam sąlygas augti, vystytis, tobulėti, plėtoti ir įgimtus gebėjimus, polinkius. Todėl tik gyvendamas visuomenėje, žmogus gali išugdyti savo fizines, protines, dvasines galias, tapti pilnavertis. Asmenybės kūrimo bei savikūros procesas – socializavimas yra mokymasis, žmonijos sukurtos kultūros bei supančios aplinkos įsisavinimas kiekvieną minutę, kiekviename žingsnyje, t.y. pačiame gyvenime tiek aktyviai veikiant pačiam žmogui, tiek ir veikiant išoriniams veiksniams, kai jis laikosi pasyviai (J. Vaitkevičius 1995, p. 21).

Dviejų socializacijos tipų turinys (pagal L. Broom)

Slopinant Dalyvaujant

Bausmės už blogą eelgesį

Materialiniai apdovanojimai ir bausmės

Vaiko paklusnumas

Bendravimas be žodžių

Komandinis bendravimas

Socializacija, pagrindinį vaidmenį skirianti suaugusiajam

Vaiko pastebėjimas, ko nori suaugęs žmogus Atsidėkojimas už gerą elgesį

Simboliniai apdovanojimai ir bausmės

Vaiko savarankiškumas

Žodinis bendravimas

Bendravimas kaip sąveika

Socializacija, pagrindinį vaidmenį skirianti vaikui

Suaugusiojo pastebėjimas, ko nori vaikas

Sąvokos “socializacija vaikystėje” mokslinį reikšmingumą ir šio reiškinio svarbumą visuomenei sociologas L. Broomas nusakė taip: “Visuomenės nariai turi išlaikyti socialinę konkurenciją, todėl socializacija vaikystėje yra svarbus sociologinių ir psichologinių tyrimų objektas. Pagrindiniai socializacijos uždaviniai vaikystėje yra kalbos įgūdžių formavimas, esminis asmenybės susiformavimas ir pagrindinių normų bei vertybių išmokimas, t.y. būsimojo socialinio gyvenimo pamatai, tad nenuostabu, jog suaugusieji taip rūpinasi tuo, kur ir kaip jų vaikai yra socializuojami” (1992, p.84).

Bendriausiais bruožais socializaciją galėtume apibūdinti kaip visuminę aplinkos įtaką, kuri sudaro sąlygas vaikui dalyvauti visuomenės gyvenime, suvokti jos kultūrą ir atlikti tam tikrus socialinius v.aidmenis. Socializacija kartu su ugdymu – tai tam tikras socialinis ir kultūrinis poveikis vaikui, kuriuo jis yra įjungiamas į visuomenės gyvenimą, o vėliau ir pats į jį įsijungia bei dalyvauja (pagal savo jėgas).4. Socializacijos agentai ir institutai

Visą individo socializacijos procesą, šiuolaikines jo sąlygas ir deformacijas, kurias esame paveldėję iš netolimos praeities – jų objektyvų ir subjektyvų prieštaringumą gali nuosekliau atskleisti socializacijos institutų funkcionalumo apžvalga. Iš plačios, nuolat kintančios jų įvairovės atrinkome tik keturis. TTai mokykla, neformaliosios grupės, bažnyčia ir šeima. Visi išvardinti keturi institutai priklauso vadinamajam pirmajam ešelonui – pradinei individo socializacijai. (R. Grigas, 1995, p. 158).

Socializacijos agentai – tai konkretūs žmonės, kurie atsako už kultūrinių normų mokymą ir socialinių vaidmenų įsisavinimą. Socializacijos institutai – tai įstaigos, kurios įtakoja socializacijos procesą ir nukreipia jį.

Išskiriamos dvi socializacijos rūšys – pirminė ir antrinė, nes socializacijos agentai ir institutai skirstomi į pirminius ir antrinius.Pirminiai – tai tėvai, broliai, seserys, seneliai, senelės, artimi ir tolimi giminės, šeimos draugai, bendraamžiai, mokytojai, treneriai, gydytojai ir t.t. Antriniai – tai mokyklos, universiteto, įstaigos, radijo, televizijos ir t.t. administracijos atstovai.

Pirminė aplinka – tai ne tik artimiausia žmogui aplinka, bet ir svarbiausia jo formavimui (ji artimiausia pagal svarbą).

Antrinės aplinkos sąvoka, analizuojant socializacijos agentus, rodo, kad šie agentai daro mažesnę įtaką žmogui.

Socializacijos agentai ir institutai vykdo dvi funkcijas:

• moko vaiką kultūrinių normų ir elgesio pavyzdžių;

• kontroliuoja, kaip giliai ir tvirtai įsisavino socialines normas ir roles. (J. Guščinskienė 2001).

Auklėjimo institutai. Tai visuomenės dirbtinai sukurti socializacijos mikroveiksniai. Daugiausia tokių institutų sukurta augančios kartos auklėjimui. Tai valstybinės, religinės, privačios ugdymo įstaigos, vaikų, jaunimo, visuomeninės organizacijos, klubai, vaikų su psichosomatiniais ir socialiniais nukrypimais įstaigos. ( I. Leliūgienė 1997, p. 23-24).

Individo socializacijos procesus visuomenėje veikia ir juos nukreipia įvairūs žmonės iir socialinės struktūros. Jie dažnai yra vadinami socializacijos agentais (Ch. Cooley, 1962, p. 27). Tai tėvai, šeima, mokytojai, draugai, bendraamžiai, masinės informacijos priemonės (televizija, radijas, spauda) ir kt.

Tomas Butvilas knygoje “Netekties išgyvenimų ir kai kurie socializacijos aspektai jaunesniajame mokykliniame amžiuje” rašo:

“Socializacija vaikystėje yra procesas, kuriame vaikai neišvengiamai patiria suaugusiųjų įtaką, ir kurio metu yra perimamos visuomenėje nusistovėjusios sociokultūrinės normos bei vertybės. Daugybė žmonių dalyvauja socializacijos procese, ir apskritai, pasak L. Broom, Ch. Bonjean ir D. Broom (1992), vaikui augant, socializaciją veikiančių jėgų (veiksnių) ratas platėja. Štai ikimokyklinio amžiaus vaikas intensyviai bendrauja tik su nedaugeliu žmonių: tėvais ir kitais artimais šeimos nariais, gal dar aukle arba nedidele bendraamžių grupe. Anot L. Jovaišos, šeima kaip socializacijos veiksnys įtakoja vaiką savo visuma: “jos ekonomine būkle, tarpusavio santykiais, kultūra, profesija, ryšiais su kaimynais ir kt.” (1995, p. 41). Kaip teigia autorius, palanki atmosfera palaiko atsipalaidavimą, tegiamų emocijų būseną, įgalinančią lengvai perimti vertingą asmenybei informaciją, o nepalanki – sukelia įtampą, didelį vidinį slėgį, trukdantį adekvačiai mąstyti ir veikti. Sulaukus mokyklinio amžiaus, bendraamžių vaidmuo tampa svarbesnis nei tėvų, ir vaikas jau dalyvauja klasės, mokyklos ar kitose grupėse. R. Brown (2001), kalbėdamas apie grupės struktūrą, į ją įtraukia diferencijuojančius (žmonės bei jų socialinė padėtis) ir integruojančius

(bendravimas, atrakcija, statusas, kontrolė bei rolės) elementus, kurie rodo, jog grupėje esantis asmuo yra veikiamas daugelio veiksnių. Štai sociologas H. Bierhoff ir kt. (1991) teigia, jog žmogaus elgesys priklauso nuo esamos situacijos grupėje ar kitoje socialinėje terpėje.

Anot J. Ruškaus (2000), pedagogo nuostatų kiekybinė ir kokybinė charakteristikų struktūra bei dominuojantis pedagog.inės interakcijos stilius lemia socializavimo(si) kokybę mokyklinėje aplinkoje. A. Juodaitytė (2002) laikosi nuostatos, jog vienas iš socializacijos veiksnių vaikystėje yra vaiko emocinių, socialinių ir kultūrinių santykių turėjimas su kitais žmonėmis. Tik bbendraudami (kontaktuodami) žmonės pažįsta vieni kitus ir pasiekia socialinę vienovę, o svarbiausias bendravimo tikslas – teisingai suprasti kitą žmogų, todėl socialinius žmonių santykius nustato tarpasmeniniai santykiai. Taipogi yra pabrėžiamas socialinės interakcijos vaidmuo, nes toliau teigiama, jog socializacija dažniausiai vyksta per grupinę patirtį, o be to, socializacija susijusi su “ne tiek su vaiko individualumu, kiek su jo, grupės nario, panašumu į kitus grupės narius” (A. Juodaitytė 2002, p. 138). Iš čia išryškėja vaiko socializaciją įtakojantys vidiniai (emociniai, pažintiniai) ir išoriniai (bendravimas ssu aplinkiniais, socialinė interakcija) veiksniai.

Tyrinėdamas veiksnius, įtakojančius vaiko socializaciją, V. Gecas (1981) išskiria penkis svarbius kontekstus: šeimą, mokyklą, bendraamžius, profesinio orientavimo rėmus ir esminės resocializacijos rėmus/institucijas.

Kalbant apie vaiko bendraamžių grupės kontekstą, V. Gecas (1981) pažymi, jog čia pagrindinis vaidmuo tenka ggrupės savanoriškam susivienijimui, kas rodo, kad tokių grupių ryšiai dar nėra nusistovėję, tačiau duotuoju momentu – sklandūs. V. Gecas pastebi, jog dalyvavimas bendraamžių grupėse yra tarp lygybės statuso ir interakcijos, kurie paremti egalitarinėmis – lygybės normomis, tačiau neformalus lyderiavimo statusas taipogi vystosi. V. Gecas nesutinka, kad socializacija bendraamžių grupėse yra charakterizuojama pagal jos įtaką trims pagrindinėms vaiko vystymosi sritims: savęs vystymuisi ir pripažinimui; kompetencijos vystymuisi per vaidmenų atlikimą bei žinių įgijimui, kurių negavo šeimoje. Tokių grupių svarbumo įrodymas yra tame, kad formuojami draugiški tarpusavio ryšiai.

Aplinkos įtaką individo socializacijai nagrinėjo G. Valickas (1997), išskyręs teigiamos ir neigiamos socializacijos nulemiančius veiksnius. Autorius tvirtina, kaip ir daugelis kitų vaiko raidos specialistų, jog vaiko socializaciją iš esmės lemia mokymas ir auklėjimas, tačiau socializacijai taipogi yyra būdingas stochastiškumas (neprognozuojamumas), kadangi asmenybė patiria ne tik tikslingus, bet ir sunkiai reguliuojamus bei prognozuojamus aplinkos poveikius. Todėl socializaciją lemiančių veiksnių įvairovė, kaip teigia G. Valickas, “leidžia manyti, jog asmenybė šiame procese gali perimti įvairiausias elgesio formas – tiek pro-socialias, tiek asocialias (1997, p. 14-15). Prie vaiko socializaciją lemiančių veiksnių autorius priskiria: a) psicho-biologinius veiksnius; b) socialinius-psichologinius; c) individualius-asmenybinius veiksnius (savęs vertinimas, vertybių sistemos, savireguliacija); o prie išorinių veiksnių yra priskiriami socialiniai-ekonominiai (auklėjimas šeimoje, bendraamžiai, televizija ir kitos sociokultūrinio aaktyvumo sritys). [.]

Remdamiesi L. Jovaiša, galime teigti, kad mokymasis yra vaiko socializacijos viena iš sudėtinių dalių ir vaiko socializaciją įtakoja tiek vidiniai (psichologiniai, fiziologiniai), tiek ir išoriniai (socialiniai ir pedagoginiai) veiksniai. Prie psichologinių veiksnių autorius priskiria: vaiko nusiteikimą, nes “visi žmogaus santykiai su aplinka, su jos reikalavimais prasideda nuo jo paties vidinės būsenos” (2001, p. 86); charakterį; dėmesį; pažinimo procesų aktyvumą; aktyvų mąstymą; savarankiškumą ir įgimtus gabumus. Prie socialinių veiksnių L. Jovaiša skiria: šeimą su jos ekonominėmis, kultūrinėmis sąlygomis, tradicijomis, dvasinio gyvenimo poreikiais, tipu bei stiliumi; šeimos darną bei krašto gamybinę-kultūrinę situaciją. Prie pedagoginių veiksnių – labai svarbų vaiko socializacijoje – autorius siūlo išskirti tokius požymius: a) teigiamos nuostatos, pareigos jausmo ir motyvų sužadinimą; b) tikrumo jausmo, kad tai, kas daroma, bus vertinama, kūrimą; c) sistemingą, dėmesingą, bet nepriek.abų kontroliavimą, savikontrolės įgūdžių išugdymą ir d) psichologinių, higieninių bei socialinių sąlygų sudarymą.

Pasak sociologų L. Broom, Ch. Bonjean ir D. Broom (1992), prie veiksnių, įtakojančių socializaciją vaikystėje, galima priskirti ir masines informavimo priemones, nes būtent jos ir ypač “televizija yra galingos socializaciją veikiančios jėgos” (1992, p. 73). Be to, autoriai prie socializaciją įtakojančių veiksnių priskiria ir tam tikras konfliktuojančias jėgas, kaip kad vertybių konfliktai, t. y. bendraamžių pripažįstamos vertybės kartais konfliktuoja su nnamuose nusistovėjusiomis vertybėmis, arba net “mokykla gali prieštarauti tam, ką vaikas sužino namuose, arba šeima gali primygtinai reikalauti kontroliuoti vaiko auklėjimą, susijusį su tam tikromis temomis, pvz., seksu [.] (L. Broom, Ch. Bonjean ir D. Broom 1992, p. 75). Taigi galima sakyti, kad socializacija vyksta įvairiai skirtingose aplinkose bei apima skirtingus žmones; socializacija gali būti numatoma arba nenumatoma, formali arba neformali ir ji vyksta paprastai žmonėms susitinkant vienas su kitu, tačiau gali vykti ir per atstumą, bendraujant laiškais, per knygas ir masines informavimo priemones”.

4.1 Šeima socializacijos procese

Šeima yra svarbiausias socializacijos institutas, nes joje žmogus ateina į šį pasaulį, vystosi, miršta. Konkrečią šeimą apibūdina keletas parametrų:

• socialinis-kultūrinis, priklausantis nuo šeimos narių išsilavinimo ir dalyvavimo visuomeniniame gyvenime;

• socialinės-ekonominės šeimos narių materialinės sąlygos ir užimtumas;

• buitinės-higieninės gyvenimo sąlygos, buto įrengimas, gyvenimo būdas, higienos laikymasis;

• demografinis (šeimos struktūra).

V. Mudrik socializacijos procese (1994) išskiria šias šeimos funkcijas:

1) fizinis ir emocinis žmogaus vystymasis. Kūdikystėje ir ankstyvoje jaunystėje ši funkcija yra esminė, jos negali pakeisti jokie kiti socializacijos institutai. Vėliau šios funkcijos vaidmuo mažėja, tačiau išlieka svarbus;

2) lyčių psichologijos formavimas pirmuosius tris metus. Šiuo požiūriu labai svarbus tėvo vaidmuo;

3) vaiko protinis ir kultūrinis vystymasis;

4) socialinių normų įsisavinimas (šeimos narių vaidmenys įsisavinami tik šeimoje);

5) vertybinių orientacijų formavimasis;

6) socialinė-psichologinė pagalba žmogui, nuo kurios ppriklauso žmogaus savęs vertinimas, savigarba.

Irena Leliūgienė knygoje “Žmogus ir socialinė aplinka” apie šeimą, kaip socializacijos faktorių kalba, kad šeima yra santuoka arba kraujo ryšiais grįsta mažoji grupė, kurios narius sieja bendra buitis, bendra moralinė atsakomybė ir tarpusavio pagalba. Santykius tarp šeimos narių reguliuoja atitinkamų normų, sankcijų ir elgesio etalonų tarp sutuoktinių, tėvų, vaikų ir giminaičių visuma.

Šeimos socializacijos stilių (autoritarinis, demokratinis ar kitoks) sąlygoja tautinės tradicijos, visuomenės kultūra, socialinė priklausomybė, tėvų išsilavinimas.

Dabartinė šeima nuo ankstesniųjų laikų šeimos skiriasi emocinėmis-psichologinėmis funkcijomis. Senovėje ryšys tarp tėvų ir vaikų toli gražu nebuvo emocinis-psichologinis: vaikai tėvams buvo kaip vergai, iš šeimos buvo reikalaujama kuo griežčiau elgtis su vaikais.

Nors šiuo metu tėvų – vaikų santykiai pasidarė kur kas emocionalesni, bet nuo to jie nesupaprastėjo, o atvirkščiai – tapo sudėtingesni: tėvų autoritetas ne visada vaidina pagrindinį vaidmenį. Vaikų išsilavinimas dažnai aukštesnis už tėvų, didesnę laisvalaikio dalį vaikai praleidžia ne šeimoje, o bendraamžių tarpe, kas taip pat mažina tėvų įtaką. Tėvų draudimų efektyvumas mažėja, tuo labiau, kad tėvai ne visada aiškiai suvokia, ką drausti, o ko – ne.

Konas (1998) išskiria tokius vaiko socializacijos šeimoje mechanizmus:

pirma – paskatinimai ir nuobaudos, kurias panaudodami tėvai siekia suformuoti atitinkamų normų sistemą;

antra – vaiko identifikacija su tėvais;

trečia – tėvai,

pažindami vaiko pasaulį, žinodami jo poreikius, problemas, formuoja jo savimonę ir asmenybę.

Šeimos skiriasi tuo, koks. yra socializacijos mechanizmų turinys. Yra šeimų, kuriose tėvai stengiasi ne tiek “formuoti” vaiko asmenybę, kiek padėti jam individualiai vystytis, siekia emocinio artumo, supratimo. Kitose šeimose vaikas ruošiamas gyvenimui ugdant jo valią, mokant reikalingų ir naudingų dalykų. Kai kuriose šeimose dar siekiama visiškai kontroliuoti ne tik vaiko veiksmus, bet ir jo vidinį pasaulį, mintis, norus. Visose šeimose vaikai geriau ar blogiau ugdomi, tačiau yra daug tokių ššeimų, kuriose vaikai ne tik neprižiūrimi, bet auga antisocialinėje, kriminogeninėje aplinkoje. Tokiose šeimose pasireiškia paveldimoji degeneracija (psichinės ligos, debilumas, emocinis bukumas).

Šeimoje vyksta ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų socializacija. Nuo šeimos didele dalimi priklauso, kaip vyksta fizinis, emocinis ir socialinis žmogaus vystymasis visą gyvenimą.

Juozas Vaitkevičius (1995) taip rašo apie socializaciją šeimoje:

Ypač aktyvus socializavimo procesas vyksta ankstyvojoje vaikystėje. Ji trunka labai ilgai, [.] vaikas yra visiškai priklausomas nuo jį supančių suaugusių žmonių. Jis visiškai pasiduoda suaugusiųjų valiai. Jam tenka pprisitaikyti prie aplinkos, išmokti elgtis taip, kaip elgiasi kiti jį supantys žmonės. Galbūt tokia vaiko būklė ir lemia tai, jog šiame amžiaus tarpsnyje vyksta pats intensyviausias socializavimo procesas: vaikas išmoksta ir perima svarbiausius socialinius įpročius, įgūdžius, kalbą, elgsenos, bendravimo, veiklos bbūdus, ugdosi bendražmogiškuosius siekius. Tuo metu jis renkasi ir pagrindinius vaidmenis visam būsimam gyvenimui (vyro, moters ir t. t.)

Su amžiumi ir gyvenimo būdo kaita kinta vaiko vaidmenys ir jų atlikimo pobūdis [.] Todėl ir jo socializavimas, vaidmenų pasirinkimas ir jų vykdymas darosi kur kas prasmingesnis. Vaikas pradeda įsisavinti socialines vertybes, formuoti pirmuosius savo siekių pradus, skirti, kas gera ir kas bloga, ima suprasti teisių ir pareigų sąvokas. Tačiau šiame amžiaus tarpsnyje jis dar visiškai paklūsta suaugusiųjų (ypač artimųjų – tėvų, vyresniųjų šeimos narių) autoritetui, pasiduoda jų įtakai. Todėl tėvams, šeimos nariams tenka didelė atsakomybė už šio amžiaus vaiko socialinį ugdymą. Šiame amžiaus tarpsnyje susiformavę socialiniai vaizdiniai (pareigos, jausmo, elgsenos, santykiavimo, bendravimo su kitais žmonėmis pradai) išlieka visą gyvenimą. Todėl ypač oopus šeimos, jos sudėties (pilna – nepilna, gausi – negausi, jos narių santykiai, psichologinis klimatas šeimoje ir kt.) socializuojant vaiką, dedant jo asmenybės pamatus” (1995, p. 22).

Anot J. Vaitkevičiaus, šeima suprantama kaip “mažos žmonių grupės sąjunga, paremta visuomeniniais, ekonominiais ir biologiniais ryšiais bei interesais” (1995, p. 185). Toliau autorius išskiria šeimos grupes pagal jų sudėtį: branduolinė šeima (kurią sudaro tėvas, mama ir vaikai – tai pilna šeima); išplėstinė šeima (kuri jungia trijų ar daugiau kartų narius, susijusius kraujo ryšiais) ir nnepilna šeima (kuomet šeimoje trūksta vieno iš sutuoktinių). Kalbėdamas apie šeimos atliekamas funkcijas, J. Vaitkevičius priskiria jaunosios kartos auklėjimą ir socializavimą ir teigia, jog šeima “užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę, kadangi šeima veikia vaiką, o ir kiekvieną narį tiesiogiai visose savo gyvenimo srityse” (1995, p. 195). Vaiko socializavimas šeimoje tai ne vien jo emocijų pasaulio plėtojimas, tobulinimas ar valdymas, bet ir pagalba geriau suvokti pasaulį ir save bei gilinti vaiko patirtį. Anot G. Chapman ir R. Campbell (2001), tėvai yra pirmieji ir svarbiausieji vaiko mokytojai, perduodantys tai, kas jų šeimoje ir valstybėje yra vertingiausia.

Krikščioniško socialinio mokymo atstovas J. Höffner teigia, jog šeima yra iš santuokos, “natūraliai išauganti tėvų ir jų vaikų gyvenimo bendrija ir kartu žmonių visuomenės ląstelė” (1996, p. 99). Toliau autorius šeimą vadina svarbiausia visuomenės auklėjimo ir formavimo bendrija, nes būtent šeimoje yra formuojamos ir diegiamos vaikui dvasinės, dorovinės bei religinės vertybės. .Anot J. Höffner (1996), jei vaikas ir yra puikiai prižiūrimas fizine prasme, tačiau su juo niekas “nepasikalba”, tuomet gresia dvasinis sunykimas, toks, kokį išgyvena neretas globos namų vaikas.

Šeimą tiek V. Gecas, A. Zimmer, L. Jovaiša, tiek ir M. Witnov mato kaip pagrindinį socializacijos veiksnį, kadangi tai pagrindinė socializacijos institucija, kurios esminė funkcija – rūpintis vvaiku tiek dėk šeimos narystės, tiek dėl narystės plačioje visuomenėje. Kaip austrų tyrinėtojas V. Krumm (1993) teigia, pradinių klasių mokyklinio vaiko pasiekimai du trečdalius priklauso nuo šeimos ir tėvų poveikio. A. Gučas (1990) taipogi sutinka, kad šeima yra pirmoji grupė, kurioje vaikas iš arti ir praktiškai susiduria su socialiniais vaidmenimis ir pats atlieka atitinkamą vaidmenį. Būtent šeimoje formuojasi jo pirmosios pažiūros į tikrovės reiškinius. “Šeima vaikui yra referentinė grupė: jos narių siekimus ir elgesį jis laiko savo elgesio standartu, savo siekimų ir tikslų šaltiniu” (A. Gučas 1990, p. 200).

Lietuvių pedagogas Z. Bajoriūnas (1997) teigia, jog ką vaikas įgyja šeimoje, “dominuoja visą likusį jo gyvenimą” (1997, p. 130). Taip pat ir R. J. Vasiliausko (2002) tyrimuose šeima traktuojama kaip pirminė žmonių grupė, tiesiogiai veikianti vaikų socializaciją, nes būtent šeimoje, kaip svarbiausioje socializacijos institucijoje, yra sukoncentruotas didelis ugdomasis potencialas.

Anot A. Juodaitytės (2002), šeima yra vienas svarbiausių veiksnių, kurio pagrindu “sisteminama regiono aplinkos veiksnių įtaka vaikų socializacijai” (2002, p. 232). Kaip pastebi L. Broom (1992), J. Vaitkevičius (1995) ir kt., branduolinė šeima, kurią sudaro mama, tėvas ir jų vaikai, gyvenantys namuose, buvo laikoma tradicine vaiko auklėjimo aplinka šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje, tačiau tai nebėra nekintanti norma – sparčiai keičiasi požiūris į mamos vaidmenį šeimoje iir tėvo, kaip vaikų prižiūrėtojo statusas. Toliau L. Bromm pažymi, jog tėvai bendrauja su vaikais, atsižvelgdami į jų pačių socialinius ir psichologinius poreikius, priklausomai nuo socialinės klasės ir ambicijų dėl vaiko, ir tokiu būdu jie perduoda vaikui savo pačių požiūrius į visuomeninį gyvenimą. Šeimoje vaiko socializacija, anot L. Broom, vyksta dvejopai – slopinant ir dalyvaujant. Pirmuoju atveju yra pabrėžiamas vaiko paklusnumas tėvams, o antruoju – vaiko aktyvus dalyvavimas. Nei viena šeima ar kitokia ugdymo institucija netaiko griežtai vieno ar kito socializacijos modelio, teigia L. Broom, bet veikiau linksta ir laikosi kažkurios vienos krypties labiau. Socializacija slopinant pabrėžia paklusnumą, pagarbą autoritetui ir išorinę kontrolę, o socializacija dalyvaujant suteikia vaikui laisvę – išbandyti įvairiausius dalykus ir ištirti pasaulį pačiam. Šiuo antruoju socializacijos atveju tėvų priežiūra yra bendra, įvedant vaiką į aplinką, kuri yra saugi ir stimuliuojanti.

Taigi matome, jog šeima yra ta pirminė vaiko socializacijos institucija, įgalinanti vaiko vidinio Aš formavimąsi bei tapatinimąsi su bendraamžių grupėmis, ir kuri perteikia visuomenės sukauptą ir išpažįstamą sociokultūrinę patirtį bei vertybes ir tuo pačiu yra vaiko savęs tapatumo šaltinis. Šeimoje susiklostęs bendravimo ir vaikų auklėjimo stilius, šeimos tipologija, socialinis statusas ir esamas charakteris bendrakultūriniame kontekste atitinkamai parengia vaiką tolesniems gyvenimo etapams – perėjimui į platesnį socialinį lauką.

4.2

Mokykla kaip socializacijos veiksnys

R. Grigas knygoje “Tautos likimas” rašo, kad visą gana prieštaringą individo socializacijos procesą, šiuolaikines jo sąlygas ir deformacijas, kurias esame paveldėję iš netolimos praeities – jų objektyvų ir subjektyvų prieštaringumą gali nuosekliau atskleisti socializacijos institutų funkcionalumo apžvalga. [.] Tai mokykla, neformaliosios grupės, bažnyčia ir šeima. [.]

Visi išvardinti keturi institutai priklauso vadinamajam pirmajam ešelonui – pradinei individo socializacijai. [.]

Ypatingas yra mokyklos vaidmuo žmogaus socializacijoje, individui t.ampant protingai veikiančiu socialiniu objektu. Mokykla įveda individą į supersudėtingą, šiandien greit kkintančios informacijos sistemą, į socialinių, ypač dvasinių vertybių pasaulį. Mokykla padeda būsimai asmenybei įgyti vertybinius-orientacinius pagrindus, internalizuoti (įvidinti) artimų, su jo individualiu gyvenimu susijusių, taip pat labiau nutolusių, tačiau nemažiau reikšmingų (su tautos, visuomenės, civilizacijos egzistencija susijusių) socialinių tikslų sistemą. Mokykla moko ir susiorientuoti kintančioje realybėje, socialiniuose ryšiuose, ir išsaugoti bei pagausinti savo kūrybinį potencialą, išmintingiau elgiantis ir sumaniau sąveikaujant su kitais, t. y. įgyjant saviugdos ir savireguliacijos įgūdžių. Mokykla gali prisidėti skiepydama šeimos tradicijas, priklausymo bendruomenei pajutimą, jų socialinį rreikšmingumą ir ypač ugdydama individo tautinį sąmoningumą, kaip prigimtinį žmogaus pilietiškumo ir aktyvumo pagrindą.

Moksleivių pažintiniam aktyvumui ir ugdymo efektyvumui turi įtakos mokytojų ir moksleivių sąveika. [.] Dalis mokinių mokykloje, klasėje, skirtingai nei grupėje, nesiekia sąveikos, nes nepatenkinami esantys poreikiai. Aukštesniosiose kklasėse tas bendravimo poreikis didėja.

Įvairios institucijos veikia vaikų socializaciją, ypač jaunesniame mokykliniame amžiuje. Mokyklos šiuo atveju atlieka ryškiausią vaidmenį industrinėje visuomenėje, žinoma, įvairūs sporto bei meno klubai taipogi prie to neabejotinai prisideda (Encyclopedia of Psichology 2000). Kalbant apie jaunesnį mokyklinį amžių ir veiksnius, lemiančius socializaciją, tai, anot J. Ruškaus (2000), mokytojo vaidmuo yra vienas iš lemiančių mokyklinę socializaciją veiksnių. Pedagogo nuostatų kiekybinė ir kokybinė charakteristikų struktūra bei dominuojantis pedagoginės interakcijos stilius lemia mokymo ir socializavimo(si) kokybę mokyklinėje aplinkoje. Švietimo humanizavimo ir socializacijos paradigmos akcentuoja prielaidą, jog sėkmingas mokymas(is) priklauso nuo mokytojo ir mokinio, mokinio ir mokinio interakcijos – aktyvaus abipusio bendravimo. R. J. Vasiliauskas (2002), aptardamas vaikų socializaciją įtakojančius veiksnius, šalia šeimos, kaip pirminės socializacijos institucijos, išskiria bendraamžius, artimiausią bendruomenę, rreliginę bendruomenę ir mokyklą. Pasak L. Broom (1992) ir kitų užsienio šalių autorių, vaikams augant, vis didesnis ir įvairesnis žmonių ir organizacijų ratas įsijungia į jų socializaciją. Jei pagrindinė ankstyvojo mokymo vieta yra šeima, tai vaikams, pradėjus lankyti mokyklą, jų akiratis prasiplečia, ir bendraamžių grupė įgauna vis didesnę reikšmę jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų socialiniame gyvenime. Toliau L. Broom teigia, jog lyginant su bendraamžių, gyvenimo aplinkybių ir mokyklos įtaka, šeimos įtaka susilpnėja – atsiranda vis daugiau įvairesnių socializacijos veiksnių [.]

Tyrinėtojai A. MMorrison ir D. Melntyre (1975) savo studijose apie mokyklą ir socializaciją bandė parodyti, kad mokykla, kaip viena pagrindinių socializacijos institucijų bei veiksnių, turi įtakos vaiko moralės vystymuisi, socialinei elgsenai, politinei nuovokai, nuostatoms į kitas šalis bei savo profesijos pasirinkimui.

V. Šlapkauskas (1998) daro išvadą, kad vis greitėjanti sociokultūrinė evoliucija meta iššūkį mokyklai ir jos vykdomai socializacijos strategijai. Pastaroji turėtų keistis taip, kad skatintų visuomenės integracijos procesą ir ribotų jaunosios kartos atskyrimo galimybes nuo vyresniosios, kurios išryškėjo Lietuvoje, „kaip augančio ekonominio nuskurdinimo ir išplitusios socialinės dezorganizacijos padarinys“ (V. Šlapkauskas 1998, p. 212), taip mažindama kartų konfliktą bei jo galimybes.

4.3 Bendraamžių grupės

Bendraamžių subkultūra. Bendraamžių grupės reikšmė didėja nuo vaikystės iki jaunystės, vėliau ji mažėja, o senatvėje vėl tampa gana svarbi. Šios grupės klasifikuojamos pagal tokius parametrus:

• juridinį statusą ir vietą socialinėje sistemoje;

• socialinį-psichologinį statusą

• stabilumo laipsnį (pastovios, situacinės, laikin.os);

• erdvinę lokalizaciją (kiemo, gyvenvietės,išsklaidytos prie organizacijų);

• lyderiavimo tipą (autoritarinės arba demokratinės);

• vertybinį kryptingumą (prosocialinės, asocialinės, antisocialinės).

Geriausiai ištirta paauglių-jaunuolių subkultūra. JAV sociologas G. Siboldas (1994) išskiria keletą jos komponentų:

1) vertybių ir elgesio normų specifika;

2) ypatingas dialektas

3) savotiški pomėgiai ir skoniai

4) specifinės aprangos ir elgesio formos;

5) grupinis bendrumas ir solidarumas;

6) specifinė statusų struktūra;

7) suaugusių nekontroliuojamos elgesio normos;

8) elgesys skirtingos lyties atžvilgiu (I. Leliūgienė, 1997, p. 21-22).

“Žmogui įgimtas bendravimo su kitais instinktas. Tik bendraudamas įgyja bruožus, išskiriančius jį iš gyvulių pasaulio –– išsiugdo socialumą. Šis instinktas gali būti griežtai kontroliuojamas, grindžiamas kanonizuotomis ar kitaip formalizuotomis normomis. Tačiau gali realizuotis ir natūraliai, stichiškai – priklausomai nuo besiveržiančių gyvybingųjų sociumo jėgų, nuo panašių, žmones jungiančių pažiūrų bei siekių. [.] Savaveiksmiškumas, kaip sociumo savybė, gali atsirasti tik visuomenėje, kurioje toleruojamas ir skatinamas neformalus bei pusiau formalus bendravimas, leidžiantis maksimaliai atsiskleisti prigimtinėms žmogaus galimybėms, žmogaus konstruktyviam prisitaikymui” (R. Grigas, 1995).

IŠVADOS

• Socializacijos sąvoka aiškinama gana įvairiai. Socializacijos interpretacija priklauso nuo konteksto ir nuo to, kokiu aspektu (socialiniu, pedagoginiu, psichologiniu) ji nagrinėjama. Socializacija nusakomi visuomeniniai procesai ir priemonės, tiesiogiai arba netiesiogiai veikiantys individo kaip visuomenės nario raidą, kurią įtakoja aplinkos veiksniai.

• Socializacija vyksta visą žmogaus gyvenimą, t.y. nuo žmogaus gimimo iki jo mirties. Tačiau tiek vaikystėje, tiek jaunystėje, tiek brandos amžiuje socializacija pasireiškia skirtingai.

• Šeimoje vyksta ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų socializacija. Šeima yra svarbiausias žmogaus socializaciją įtakojantis veiksnys. Nuo šeimos didele dalimi priklauso, kaip vyksta fizinis, emocinis ir socialinis žmogaus vystymasis visą gyvenimą.

• Socialinė integracija formuoja daugumos individų gebėjimą laikytis bendros vertybių sistemos. Asmens ir vaiko socializacijos raida turi remtis žmogaus socialinės raidos principais.

1) Produktyvumu (socializacijos kokybė). Asmuo negali produktyviai išmokti pirmųjų socializacijos pamokų, jei neauga saugioje ir mylinčioje šeimoje. Nesant papildomų kokybiškų pozityviosios socializacijos programų, vaiko socialinė rraida bus pažeista.

2) Lygybe. Visi asmenys (ypač vaikai) turėtų turėti galimybę pasirinkti tokias antrines socializacijos institucijas, kad nebūtų pažeista socializacijos kokybė.

3) Didesnių galimybių suteikimu. Visiems reikia sudaryti geresnes galimybes veikti dalyvaujant, kuriant ir atsakant už savo mokyklos, bendruomenės, miesto, krašto gyvenimą.

4) Tolydumu. Visuomenė turi būti atsakinga už savo sprendimus ir išlaikyti gebėjimą užtikrinti gerovę bei pasirinkimo galimybę įvairiems asmenims. Siekdama tolydumo, kiekviena valstybė turėtų taikyti pozityviosios socializacijos programas, siekti integruoti neįgaliuosius, resocializuoti rizikos grupei priklausančius asmenis, suteikti daugiau galimybių socialinės paramos reikalingiems žmonėms, ypatingą dėmesį skirti beglobių socializacijai.

Literatūros sąrašas:

Broom, L., Bonjean, Ch.M., Broom H. (1992). Sociologija. Esminiai tekstai ir pavyzdžiai. Kaunas.

Benesch, H. (2002). Psichologijos atlasas. 2 t. Alma litera.Vilnius.

Butvilas, T. (2004). Netekties išgyvenimų ir kai kurie socializacijos aspektai jaunesniajame mokykliniame amžiuje.Vilnius.

Grigas, R. (1995). Tautos likimas. Vilnius.

Guščinskienė, J. (2001). Sociologijos įvadas: struktūrinės loginės schemos ir komentarai. Technologija, Kaunas.

Juodaitytė, A. (2002). Socializacija ir ugdymas vaikystėje. Petro Ofsetas. Vilnius.

Le.liūgienė, I. (2002). Socialinė pedagogika. Technologija. Kaunas.

Leliūgienė, I. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka. Technologija. Kaunas.

Vaitkevičius, J. (1995). Socialinės pedagogikos pagrindai. Egalda.