Informacijos rinkimo metodai atliekant tyrimus

Turinys

1. Pirminė sociologinė analizė…………………….3p.

2. Instrumentarijus……………………….3p.

3. Metodas ir jo nuostatos……………………..3p.

4. Dokumentų analizė………………………3p.

5. Antrinė analizė…………………………6p.

6. Stebėjimas…………………………6p.

7. Apklausa…………………………8p.

8. Eksperimentas………………………..12p.

9. Dokumentų statistinė analizė……………………14p.

10. Literatūra…………………………16p.

Pirminė sociologinė analizė

Pirminė sociologinė informacija suvokiama kaip neapibendrinti duomenys, bet kuria forma surinkti sociologinio tyrimo metu (užfiksoti anketose, dokumentų analizės ir stebėjimo rezultatų fiksavimo kortelėse ir kt.), kuriuos reikia statistiškai apdoroti ir apibendrinti.

Instrumentarijus

Instrumentarijus – tai metodiniai dokumentai, kurių pagalba renkama pirminė sociologinė informacija. Pvz.: anketa, apklausos lapai, interviu blankai, stebėjimo rezultatų, dokumentų analizės rezultatų fiksavimo kortelė ir kt.

Metodas ir jo nuostatos

Metodas – tai priemonės sociologinei informacijai rinkti, sisteminti, analizuoti. Tie patys dduomenų rinkimo metodai (apklausa, stebėjimas, eksperimentas, dokumentų analizė ir kt.) gali būti naudojami ir kiekybiniuose, ir kokybiniuose tyrimuose, atsižvelgiant į jų metodologinius ypatumus.

Pasirinkdamas pirminės sociologinės informacijos metodą sociologas turėtų atsižvelgti į šias nuostatas:

1. Tyrimo operatyvumas ir ekonomiškumas neturėtų kenkti duomenų kokybei.

2. Nėra nė vieno universalaus metodo, yra tiktai tinkami realizuojant tyrimo programoje iškeltus uždavinius.

3. Metodo patikimumas apsprendžia ne vien jo pasirinkimo pagrįstumas, bet ir jo taikymo galimybės.

Dokumentų analizė

Dokumentų analizė – toks pirminės sociologinės informacijos rinkimo būdas, kai pagrindinius informacijos šaltinis yra įvairūs dokumentai. DDokumentu sociologijoje vadinamas specialiai žmogaus sukurtas dalykas, skirtas informacijai perduoti ar saugoti.

Faktiškai bet koks sociologinis tyrimas pradedamas nuo dokumentų analizės. Dokumentų ratas labia platus. Tai ir įvairus statistiniai duomenys, kitų tirymų duomenys ir pan. Todėl dokumentus būtina klasifikuoti. Pirmiausia kklasifikavimas priklauso nuo dokumentų fiksacijos formos :

1. Rašytiniai (tekstiniai). Yra dažniausiai pasitaikantys. Jie skirstomi į : 1) valstybinių ir centrinių archyvų; 2) organizacijų ir įstaigų archyvų; 3) spaudos; 4) asmeninius; 5) papildomus

2. Statistiniai (skaičiai). Ryšys tarp statistikos ir sociologijos labai glaudus. Kartais jas sunku atskirti. Pats sociologinių tyrimų metodinis aparatas remiasi statistikos patyrimu. Statistikos panaudojimo laipsnis sociologijoje priklauso tiek nuo tyrimo tikslų, tiek nuo pačios statistikos galimybių. Statistikos duomenys gali būti naudojami ne tik iliustracijai, bet ir hipotezėms patikrinti.

3. Ikonografiniai (kino, foto-, paveikslai). Gali būti analizuojami: 1) kaip praeities epochų dokumentai; 2) kaip meno dokumentai, kai tiriamas būtent menas; 3) kaip “žmogaus dokumentai”, parodantys ir patį kūrėją.

4. Fonetiniai (įrašai).

Dokumentų analizės metodai labia įvairūs, tačiau galima išskirti du pagrindinius:

1. Tradicinis. Tai įprastas dokumento turinio suvokimas jį pperskaičius, išklausius ar peržiūrėjus. Tradicinė analizė skirstoma į išorinę ir vidinę. Išorinė analizė – tai analizė, kokiomis sąlygomis atsirado dokumentas? Vidinė analizė – tai dokumento turinio analizė.

2. Formalizuotas kiekybinis (kontentanalizę). Tai bendrai paimtų tekstų turinio analizė, naudojant standartinės išmatuojamas, statistines procedūras, norint gauti jų objektyvias charakteristikas.

Tradicinis (kokybinis)

Privalumai Trūkumai

1. Sąlyginis paprastumas2. Nebrangus tyrimo metodas3. Galimybė tyrinėti ankščiau vykusius reiškinius ir procesus4. Dažnai neribota tyrimo trukmė 1. Subjektyvus dokumentų turinio vertinimas2. Standartinių informacijos pateikimo formų nebuvimas3. Skirtingų laikotarpių ir skirtingų autorių parengtų dokumentų palyginimo problemos4. Techninių priemonių panaudojimo galymibių problemiškumas

Formalizuotas kiekybinis (kontentanalizė)

Privalumai Trūkumai

1. Laiko ir ppinigų taupymas2. Mažiau šališkumo3. Glimybės greičiau atlikti lyginamąją analizė 1. Informacijos neprieinamumas (nepasiekiamumas)2. Išeities duomenys gali būti klaidingi3. Abėjonių dėl pirminių duomenų patikimumo iškilimas

Dokumentų analizės privalumai ir trūkumai

Privalumai Trūkumai

· Galimybė tyrinėti informaciją apie šių metų nebeegzistuojančius ankstesnius įvykius bei procesus. Analizės pagrindimas – įvairūs išlikę oficialūs dokumentai, kronikos, amžininkų atsiminimai ir kt.· Neigiamo poveikio nebuvimas; dokumentai, ypač oficialūs, nedaro įtakos tyrėjo nuostatai.· Longitudinė analizė – galimybė dokumentus studijuoti kiek norima atlikti istorinę lyginamąją tiriamų procesų analizę.· Atrankos dydis gali būti didesnis, nei apklausų atvejų, nes dokumentų analizė gali būti vykdoma ilgesnį laikotarpį, kas neturi įtakos tyrimo rezultatų patikimumui.· Tiriamų dokumentų betarpiškumas, savaimingumas: faktai užfiksuoti tuo metu, kai jie įvyko, nepriklausomai nuo tyrimo laiko. To paties klausiant interviu metodo, respondentas ne visuomet nusiteikęs kalbėti įvairiuomis temomis, ypač jei jos susijusios su asmeniniu gyvenimu.· Galimybė susipažinti su slaptais dokumentais. Tai prisipažinimai, išpažintys, dokumentai, skaitomi po mirties, įvairių bylų medžiaga.· Palyginti nebrangus metodas, nes daugelį dokumentų galima rasti bibliotekose, skaityklose, archyvuose ir t.t.· Užtikrina aukštą analizės kokybę, nes nemažai dokumentų parašyti profesionaliai (oficialūs dokumentai, laikraščiai ir kt.) · Šališkumas. Kai kurie dokumentai vienalaikiai, sensacingi, netgi užsakyti. Pvz., įžymių žinomių gyvenimo aprašymai, rinkiminė medžiaga ir kt.· Atrankinis išsaugojimas. Pvz., žymių žmonių rašyta informacija, laiškai, dienoraščiai.· Neišbaiktumas, ypač asmeninių dokumentų (dienraščių, laiškų).· Pasiekiamumo stoka.· Atrankos šališkumas. Įvairius dokumentus rašyti ir juos skaityti linkę labiau išsilavinę žmonės, ttodėl visos populiacijos požiūris nepakankamai reprezentuojamas.· Dažniausiai apsiriboja rašytine informacija.· Standartinių formų nebuvimą sąlygoja dokumentų įvairovė, formatas, žanras ir kt. Tai apsunkina dokumentų lyginamąją analizę.· Kodavimo sunkumai. Dokumentai dažiau fiksuoja žodinę, o ne skaitmeninę informaciją. Šiuo požiūriu dokumentų analizė panaši į atvirų klausimų analizę (apklausos atveju).· Duomenų palyginimo per ilgą laiko tarpą sunkumai, net pasirinkus bendrą analizės vienetą, pastarojo vertė gali kisti taip greitai, kad palyginimo rezultatai gali būti interpretuojami klaidingai.Pvz. galėtų būti Lietuvos gyventojų socialinės padėties tyrimas, pereinant prie nacionalinės valiutos bei ją įvedus (laikotarpis nuo 1989 m).

Antrinė analizė

Antrinė analizė atliekama kitų autorių, tyrėjų parengtų dokumentų ar surinktų duomenų pagrindu. Tokiu atveju tyrėjai paprastai turi kitus, skirtingus nuo ankstesniuose tyrimuose iškeltų, tikslus ir uždavinius.

Šio metodo taikymo privalumai:

· laiko ir pinigų taupymas (lyginant su naujai atliekamu tyrimu);

· mažiau šališkumo, nes dirbama su jau esamais duomenimis, o ne su žmonėmis;

· galimybė greičiau atlikti lyginamąją analizę (kelių regionų, šalių ir pan.).

Trūkumai su kuriais susiduriama, taikant antrinę analizę:

· Informacijos neprieinamumas. Ne visa norima, tyrėją dominančia informacija įmanoma pasinaudoti (ypač rinkos sąlygomis).

· Išeities duomenys gali būti klaidingi, bet šitai atliekančiam antrinę analizę išsiaiškinti sunku, nes tuomet tyrimą reikėtų pradėti nuo pradžių.

Stebėjimas

Stebėjimas – tai specialus pirminės sociologinės informacijos rinkimo metodas, kai tiesiogiai įsitraukiami į tiriamąją procesą ir registruojami visi veiksniai, kurie liečia ttiriamąjį objektą.

Priklausomai nuo standartizacijos (formalizacijos) lygio stebėjimo procesas skirstomas į:

1) standartizuotą. Kai sociologas iš anksto nustato, kokie elementai ir situacijos ypač reikšmingos tyrimui, sudaro tikslų planą ir paruošia reikiamus dokumentus. Dažniausiai toks stebėjimas – tai rezultatų, gautų kitais metodais, patikrinimas. Skiriamas stebėjimas dalyvaujant ir nedalyvaujant.

2) nestruktūrizuotą (nestandartizuotą) stebėjimą. Kai stebėtojas iš anksto nenustato, kuriuos proceso elementus tyrinės.Nėra ir tikslaus stebėjimo plano – nustatytas tik pats objektas.Tokio stebėjimo būdu nustatoma socialinė atmosfera, objekto ribos ir jo svarbiausi elementai, kurie įdomiausi tyrimui, pirminė informacija apie ryšius tarp elementų.

Reikalavimai standartizuotam stebėjimui:

Ш Iš anksto paruošti išsamų numatytų stebėti įvykių, požymių sąrašą.

Ш Susipažinti ir aprašyti stebėjimo sąlygas, aplinkybes.

Ш Paruošti stebėjimo instrukcijas (susipažinti su jomis ir susipažindinti kitus stebėtojus).

Ш Paruošti stebėjimo rezultatų fiksavimo korteles (blankus), numatant vieningą kodavimo sistemą.

Reikalavimai neformalizuotam stebėjimui:

Ш Tyrėjas numato tiktai bendras stebėjimo kryptis, rezultatus fiksuojant laisva forma stebėjimo procese arba jam pasibaigus (iš atminties).

Ш Duomenis, surinktus neformalizuoto stebėjimo metų, galima paruošti statistiškai apdoroti pagal formalizuotam stebėjimui naudojamą metodiką.

Pagal vietą stebėjimai skiriami į lauko ir laboratorinius. Lauko stebėjimai atliekami natūraliose sąlygose, laboratoriniai – dirbtinėse, eksperimentinėse.

Tai mažiausiai struktūrizuotas stebėjimas, kai stebėtojas „įtrauktas“ į grupę (daugeliu atvejų). Taip stebėtojas tampa tiriamos kultūros ar subkultūros dalimi. Terminas „lauko tyrimas“ yra naudojamas lygiagrečiai su terminais „etnografunė studija“ arba „etnografija“.

Etnografija yra dažniausiai naudojamas kultūros

antropologistų būdas, tiriant pirmines (primityvias) kultūras. Tačiau dažnai šiuo būdu tiriamos subkultūros. Nors etnografinio metodo tikslas yra aprašyti kultūrą (skirtingą), tačiau etnografas paprastai turi kelias hipotezes ir nestruktūrizuotą klausimyną.

Stebėjimo rūšys. Priklausomai nuo stebėtojo vaidmens tiriamoje situacijoje skiriamos 4 stebėjimo rūšys:

1. Visiškas stebėtojo dalyvavimas procese, kai jis įtrauktas į grupę kaip jos pilnateisis narys. Grupės nariams stebėtojo vaidmuo nežinomas, jie nesupažindinti esami stebimi.

2.Tyrėjo dalyvavimas procese stebėtojo vaidmenyje, grupės nariams žinant apie jo vaidmenį ir stebėjimo tikslus. Iš vienos pusės, tyrėjas – ppilnateisis grupės narys, iš kitos pusės – tyrėjas.

3.Stebėtojas kaip dalyvis. Šiuo atveju jis, visų pirma, tyrėjas, ir nekelia sau tikslo būti šio proceso pilnaverčiu dalyviu.

4. Visapusiškai stebėtojas, kai jis atlieka tik tyrėjo funkcijas, grupės nariams aoie tai nežinant. Tuo tikslu stebėjimo procesui fiksuoti gali būti naudojama paslėpta kamera, arba atliekamas eksperimentas, kai stebėtojas nežinomas.

Stebėjimo procedūros etapai:

1. Objekto ir dalyko nustatymas.

2. Tikslo ir uždavinių suformuliavimas.

3. Leidimo atlikti stebėjimą gavimas.

4. Stebėjimo būdo pasirinkimas ir procedūros numatymas.

5. Techninių dokumentų parengimas.

6. Stebėjimo atlikimas.

Stebėjimo metodų privalumai ir trūkumai

Privalumai Trūkumai

Ї Galimybė tirti socialinį reiškinį įįvairiapusiškai,tuo pačiu – atkreipiant dėmesį į kiekvieną aspektą atskirai.Ї Stebima tiesiogiai.Ї Metodo lankstumas (proceso bei aplinkos struktūrizavimo, stebėtojo santykio su stebima grupe požiūriu).Ї Yra galimybė stebėti / analizuoti grupės elgesį.Ї Elgesį galima įvertinti tiksliau.Ї Metodas, nereikalaujantis daug finansinių sąnaudų, ypač nestruktūrizuoto stebėjimo ir rezultatų fiksavimo bbei pateikimo požiūriu. Ї Įtakos turi stebėjimo nuotaika.Ї Gali būti nevienoda stebėtojo padėtis tyriamųjų atžvilgiu.Ї Nerimo rezultato tendencija gali suformuluoti išankstinė tyrėjo nuomonė.Ї Situacijos kompleksiškumas.Ї Pakartotino stebėjimo sunkumai, nes procesą veikia labia daug veiksnių.Ї Klaidos vertinant.Ї Neretai lyginima pagal save.Ї Labiau kokybinis (nei kiekybinis) stebėjimo išvadų pobūdis gali būti siejamas su duomenų patikimumu.Ї Taikomas ribotoms atrankoms, kurių natūraliomis sąlygomis neįmanoma koreguoti (pvz., mitingo dalyvių skaičius).Ї Neišvengiant subjektyvaus tyrėjo indelio į tyrimo eigą bei rezultatus, ribojama galimybė stebėjimo rezultatus apibendrinti platesniu mastu.

Apklausa

Apklausa – tai tokia duomenų rinkimo technika, kai respondentai iš esmės tuo pačiu (arba artimu jam) metu atsakinėja į raštu (anketoje) ar žodžiu (interviu) pateiktus klausimus.

Apklausos metodo taikymo atvejai:

1. Kai tiriama (numatyta tirti) problema nepakankamai išanalizuota ir aprašyta įvairiuose dokumentuose arba tokių literatūros šaltinių apskritai nėra.

2. Kai tyrimo dalyko arba aatskirų jo charakteristikų neįmanoma pažinti bei ištirti stebėjimo metu

3. Kai tyrimo dalykas yra visuomeninės arba individualios sąmonės elementai: poreikiai, interesai, motyvacija, nuotaikos, vertybės, įsitikinimai ir kt.

4. Kaip kontrolinis (papildomas) metodas, plečiant tiriamų charakteristikų aprašymo ir analizės galimybės, taip pat tikrinant kitais metodais gautus duomenis.

Anketinės apklausos privalumai ir trūkumai

Privalumai Trūkumai

! Užtikrinta pakankamą atrankos dydį.! 100 – procentinis arba artimas jam anketų grąžinimo lygis.! Galimybė apklausėjui instruktuoti respondentus (iškilus būtinumui, pvz., nesuvokiant klausimo esmės).! Galimybė respondentams pasikonsultuoti su apklausos organizatoriumi (minimaliai).! Galimybė apklausėjui kontroliuti situaciją: sekti atsakymo į kklausimus eigą, gauti papildomą informaciją stebėjimo būdu.! Pagal respondentų reakciją, preliminariai spręsti apie problemos reikšmingumą, anketos klausimų sudarymo ir išdėstymo techniką.! Anketavimas trumpiau trunka ir yra pigesnis, nei interviu. ! Apklausėjo įtaka respondentams (balso, išvaizdos, bendravimo kultūros etc).! Skiriama ribotai laiko atsakyti į anketos klausimus. Dėl respondentų reakcijos nevienodumo, mąstymo ypatumų jie į anketos klausimus atsako ne vienu metu. Dėl to kai kurie respondentai nepilnai arba skubotai užpildo anketas.! Aplinkos įtaka, nes dažnai anketuojama ne įprastinėje, bet rašymui tinkamoje vietoje (pvz., darbininkai nuo staklių pakviečiami į salę, poilsio kambarį, o ta aplinka asocijuojasi su kitais įvykiais).! Respondentai būgštauja, kad jų asmenybė bus identifikuota, todėl jų atsakymų patikimumas kartais nežinomas.

Apklausa gali būti:

Individuali – kai respondentai individualiai atsakinėja į pateiktus klausimus, arba grąžina užpildytas anketas sutartu metu;

Grupinė – respondentų grupė (10-15 žmonių) savo buvimo vietoje užpildo anketas, arba vyksta focus grupės interviu: tuomet į pateiktus klausimus atsakinėja visi norintys pareikšti savo nuomonę respondentai.

Apklausa gali vykti:

Tiesiogiai, kai apklausėjas, interviuotojas arba moderatorius (grupiniame interviu) akivaizdžiai, be tarpininkų bendrauja su respondentu (-ais);

Paštu, kai respondentai gauna anketas ir jas užpildę grąžina paštu;

Telefonu, kai apklausėjas teikia klausimus telefonu ir tokiu pat būdu fiksuoja atsakymus.

Internetu, kai anketos išsiunčiamos ir gražinamos el. paštu, arba jei jos patalpintos internete.

Spaudoje, kai respondentai užpildo ten esančią anketą ir ssiunčia ją tyrėjams.

Apklausos anketą sudaro:

! Įžanginė dalis. Įžanginėje dalyje nurodoma: tyrimo organizatoriai/atlikėjai, tyrimo tikslai ir uždaviniai, respondentų pasirinkimo būdas ir jų kvietimas bendradarbiauti,

! atsakymų pasirinkimo ir žymėjimo būdas, kita informacija (kaip bus panaudoti tyrimo rezultatai, padėka respondentams ir kt.).

! Pagrindinė dalis. Pagrindinėje dalyje pateikiama: pagrindiniai tyrimo klausimai, ir , priklausomai nuo tyrimo orientacijos (kiekybinės ar kokybinės) galimi atsakymai.

! Tačiau jeigu tyrimas – kokybinis, paprastai pateikiami tik tyrimo klausimai. Kiek bus tyrimo klausimų, sprendžia tyrėjas, priklausomai nuo tyrimo problemos, kitų svarbių tyrimo aplinkybių

! Baigiamoji dalis. Baigiamojoje dalyje pateikiama: respondentų socialinės demografinės charakteristikos: lytis, amžius, išsimokslinimas, gyvenamoji vieta, profesija ir kt. Tačiau kai kurie tyrinėtojai žinias apie respondentą pateikia anketos pradžioje. Šioje dalyje respondentų gali būti prašoma pareikšti savo nuomonę apie anketą, kt.

! Anketos metrika. Anketos metrikoje fiksuojama: jos sudarytojai, konsultantai, panaudoti šaltiniai (jei naudotasi); anketos sudarymo data.

Anketos klausimai klasifikuojami:

§ Pagal sudėtį (turinį);

§ Pagal loginę kryptį;

§ Pagal atsakymų pobūdį

Klausimai pagal sudėtį(turinį):

§ Apie nuomones;

§ Apie žinias;

§ Apie vertinimus;

§ Apie motyvus.

Klausimai pagal loginę kryptį:

§ Pagrindiniai;

§ Kontroliniai;

§ Klausimai filtrai.

Pagal atsakymų pobūdį:

§ Uždari;

§ Alternatyvūs;

§ Atviri;

§ Atviri – uždari;

§ Tiesioginiai;

§ Netiesioginiai.

Klausimams keliami tokia reikalavimai:

1. jie turi nukreipti į asmeninius žmogaus elgesio ypatumus.

2. dažnai neužtenka vieno klausimo tiriamajam aspektui.

3. vartoti aiškias, lengvai suprantamas sąvokas.

4. negalima naudoti dvigubų klausimų.

5. klausimas neturi būti tendencingas.

6. pravartu naudoti kontrolinius klausimus.

7. galima duoti filtruojančių klausimų.

8. respondentui turi būti sudaryta galimybė išvengti atsakymo.

9. klausimo struktūra tturi būti palengvinanti respondento darbą.

10. reikia vengti klaidingų prielaidų.

11. klausimus formuluoti, ypač intymesnius, ne pernelyg tiesmukiškai. Intymesnius dėti į pabaigą.

Bendrieji anketos reikalavimai:

1. turi būti motyvuotai paaiškinta kodėl atliekamas tyrimas. Paaiškinti ir kas atlieka tyrimą, kokiais tikslais, kokiai institucijai atstovauja tyrėjas.

2. apklausiamojo pastangos turi būti minimalios.

3. kuo mažiau rašyti – taip tikima, kad išsaugomas anonimiškumas.

4. svarbi anketos apimtis – ilgos anketos atbaido tiriamuosius, tačiau negalima jos dirbtinai sutrumpinti. Reikia orientuotis, kad pvz.: mokiniai spėtų atsakyti per pamoką, studentai per paskaitą. Vengti erzinančių klausimų.

Anketos klausimų rekomendacijos:

1. Dėl klausimų turinio: ar reikalingas klausimas tyrimui, kokią informaciją jis duos, ar ta informacija reikalinga, ar reikalingi keli klausimai, kiek klausimų reikia gauti informacijai, ar klausimas susijęs su respondento patirtimi, ar respondentas turi reikiamą informaciją, kad atsakytų, ar klausimas pataiko į tikslą.

2. Dėl klausimų formulavimo: ar klausimas bus neteisingai suprastas.

3. Dėl klausimų vietos klausimyne: kokiu kriterijumi vertinama seka: ar aukščiau einantys klausimai neturės įtakos sekantiems, jų atsakymams, ar gera klausimų seka psichologiniu požiūriu. Klausimai turėtų nuo paprastesnių eiti prie sudėtingesnių. Esminiai klausimai – viduryje. Baigti lengvesniais.

4. Apklausos lapo reikalavimai: anketinės išvados, turi tikti statistiniam apdorojimui, atsakymai ir klausimai viename lape, klausimai ir atsakymai skirtingu šriftu.

Anketos klausimų skalės:

§ Nominalinė – lytis, amžius, užimtumas, objektyvi informacija apie respondentą.

§ Ranginė – duomenų grupavimas didejančia mažėjančia tvarka.

§ Intervalinė – skirta matuoti ir palyginti

požymius turinčius skaitmeninę išraišką.

Anketos / klausimų lapo patikrinimas

Turėtų būti atliekamas bandomasis tyrimas jos kokybei įvertinti. Apklausai turėtų būti parenkamas tam tikras žmonių skaičius iš tos visumos, kurią numatoma ateityje masiškai apklausti. Yra išskiriami šie požymiai rodantys tipiškiausias klaidas:

§ Stinga tvarkos atsakymuose;

§ Tipo ,,viskas“ arba ,,nieko“ atsakymai;

§ Daug netinkamų komentarų ir pastabų.

Eksperimentas

Eksperimentas – tai informacijos apie sociolinio objekto veiklos ar elgesio kiekybinius ir kokybinius pokyčius dėl tam tikrų valdomų ir kontroliuojamų veiksnių gavimo metodas.

Pagrindinė eksperimento idėja yra dviejų tipų palyginimo grupių parinkimas. Po to ttyrėjas vienokiu ar kitokiu būdu (darydami poveikį arba veikdami nepriklausomą kintamąjį) turi paveikti vieną iš grupių. (Ji vadinama eksperimentine arba poveikio grupe). Kitai – kontrolinei – grupei daromas kitoks poveikis, arba jai išvis nedaroma jokia papildoma įtaka. Po to tos grupės palyginamos pagal tam tikrą pasekmės arba priklausomą kintamąjį. Tyrėjo tikslas yra nustatyti, kad bet kokie pokyčiai tarp grupių, kurie aptinkami priklausomame kintamajame, yra sukelti poveikio arba nepriklausomo kintamojo. Techniniais (instrumentiniais) terminais, tyrėjas turi aiškinti priklausomo arba pasekmės kintamojo skirtumus ttarp grupių kaip nepriklausomo arba poveikio (priežasties) kintamojo tarp grupių sukeltus pokyčius.

Idealiu atveju, eksperimentatorius gali:

1) Kontroliuoti aplinką, kurioje eksperimentas vyksta, ir gali išlaikyti pastovią kontrolę tų vidinių ar išorinių faktorių, kurie gali veikti pasirinktus tirti kintamuosius.

2) Tyrėjas taip pat gali kkontroliuoti eksperimentinę ir kontrolinę grupes, paskirstant į šias grupes narius atsitiktinai arba skaičiuojant.

3) Kitas kontroles tipas – nepriklausomo ar priežastinio kintamojo kontrolė (šis kintamas dažnai vadinamas eksperimentiniu stimulu (paskata, akstinu)), kaip antai, filmas apie smurtą. Tyrėjas kontroliuoja per nepriklausomą kintamąjį eksperimentinę, bet ne kontrolinę grupę.

Pagal pobūdį eksperimentas gali būti ekonominis, pedagoginis, teisini ir pan. Galima skirti mokslinį ir praktinį eksperimentą. Mokslinio eksperimento metu didžiausias dėmesys skiriamas naujam žinojimui apie objektą gauti. Praktinis eksperimentas dažniausiai atliekamas socialinių santykių srityje.

Pagal loginę eigą eksperimentas gali būti lygiagretus ir nuoseklus.

Atliekant eksperimentą galimos klaidos;

1. kai ekperimentu pavadinama tai, kas iš tikrųjų nėra eksperimentas

2. kai pokyčius nulemia nenumatytas veiksnys

Eksperimento privalumai ir trūkumai

Privalumai Trūkumai

§ Priežastingumo nustatymas;§ Kontrolė, kuri veiksmingiausia esant nedidelei atrankai;§ Longitiudinė analizė: galimybė rinkti duomenis laikui bėgant ir kartoti eeksperimentą keletą kartų, norint stebėti ir fiksuoti nepriklausomo kintamojo pasikeitimus. § Dirbtinė aplinka;§ Eksperimentuotojo poveikis, ypač jei jis pažįsta tiriamuosius;§ Kontrolės stoka;§ Atrankos dydis: kuo didesnė grupė, tuo sunkiau ją tirti bei kontroliuoti vidinius bei išorinius veiksnius

Eksperimentinio tyrimo etapai:

1. Problemos suformulavimas.

2. Suformuluojama hipotezė.

3. Pasirenkamas poveikio būdas, trukmė, priemonės.

4. Atsižvelgti į populiaciją (imtį).

5. Iš anksto apgalvoti kas gali iškreipti tyrimo rezultatus.

6. Svarbu atlikti keletą išankstinių tyrimų.

7. Atliekant eksperimentą, būtina griežtai laikytis nustatytų tyrimo procedūrų.

Eksperimento planas:

§ Eksperimentinė grupė

1.Atsitiktinai surinkti subjektus;

2.Sudaryti eksperimentinę aplinką;

3.Pretestas (pirmas bandymas, matavimas)

4.Eksperimentinio stimulo įvedimas;

5.Posttestas (antas matavimas);

§ Kontrolinė grupė

1.Atsitiktinai surinkti subjektus;

2.Sudaryti eksperimentinę aaplinką;

3.Pretestas (pirmas bandymas, matavimas);

4.Posttestas (antras bandymas);

Eksperimento rezultatas:

Posttestas eksperim.- pretestas eksperim = skirtumas eksperimentinis;

Posttestas kontrol.- pretestas kontrol = skirtumas kontrolinis;

Priežastinis (eksperimentinis) efektas = skirtumas eksperimentinis – skirtumas kontrolinis.

Duomenų statistinė analizė

Tam, kad surinktą pirminę sociologinę informaciją, kuri užfiksuota anketose, stebėjimo ir dokumentų analizės rezultatų fiksavimo kortelėse, būtų galima interpretuoti, paaiškinti ir pateikti apibendrintus tyrimo rezultatus, ją reikia statistiškai apdoroti. Tam galima panauduoti keletą statistinių taikomųjų kompiuterinių programų – skaičiuoklę MS Excel, Statgraphics (statistinė grafinė sistema), SPSS (statistinis paketas socialiniams mokslams) ir kt.

Statgraphics (Statistical Graphics System) – tai ir grafinių ir procedūrų paketas, skirtas duomenų analizei. Sistema Statgraphics 5.0 gali atlikti daugiau kaip 250 įvairių duomenų tvarkymo ir analizės procedūrų:

1. Aprašomąją statistiką.

2. Dispersinę regresinę analizę.

3. Kitas procedūras: koreliacinę, kovariacinę, faktorinę ir klasterinę analizę; neparametrinių hipotezių tikrinimą; eksperimento planavimą.

4. Matematines funkcijas.

SPSS – tai populiarus statistinių ir grafinių procedūrų paketas, skirtas duomenims analizuoti, apibendrinti. SPSS atlieka daug statistinės analizės uždavinių ir yra geras pagalbininkas tiek pradedančiajam, tiek įgudusiam sociologui apdorojant tyrimo rezultatus.

Vis plačiau statistinei analizei pasirenkama skaičiuoklė MS Excel dėl sekančių priežasčių:

• patogi,MS Windows aplinkai įprasta vartotojo aplinka;

• galimibė įterpti MS Excel diagramas ir lenteles į kitų Windows programų kuriamos dokumentus,pavyzdžiui, MS Word for Windows;

• didelė diagramų įvairovė;

• platus statistinių funkcijų spektras;

• patogus pradinių duomenų įvedimas, sisteminimas ir rikiavimas;

• galimybė importuotui duomenis iš įvairių ddumenų bazių bylų.

Norint atlikti duomenų analizę skaičiuokle MS Excel (arba kuria nors kita statistinio duomenų apdorojimo programa), svarbu žinoti, kokia yra darbo eiga. Siūloma sekanti sociologinio tyrimo duomenų apdorojimo MS Excel darbo eiga:

1.Duomenų organizavimas ir įvedimas į kompiuterį.

2.Duomenų sąrašo filtravimas (imties formavimas), jei reikia.

3.Tam tikrų statistinių funkcijų ir duomenų analizės uždavinių taikymas.

4.Grafinė duomenų analizė – (jei reikia).

5.Rezultatų pateikimas lentele ar diagrama (grafiku).

Sociologijoje labai dažnai sudaromas statistinės lentelės. Jos būna paprastos, grupinės ir kombinuotos. Paprastose lentelėse išvardijami visumos vienetai ir parodomas kiekybinis ar kokybinis pasiskirstymas. Grupinėje lentelėje grupojama pagal vieną požymį, kombinuotoje – pagal du ar daugiau požymių.

Lentelei sudaryti keliami tam tikri reikalavimai: ji turi būti pavadinta, turi būti apibūdinta imtis, tyrimo atlikimo laikas, matavimo vienetai. Kai lentelė vaizdi ir aiški, sociologui lengviau apibendrinti ir padaryti išvadas.

Statistiniai duomenys taip pat pateikiami diagramose ir grafikuose. Variaciniai grafikai yra trijų rūšių:

1. Histogramos. Tai intervalinės eilutės grafinis vaizdas.Horizontalioje ašyje pažymimi intervalai, kuriuose formuojami “stulpeliai”, atitinkantys intervalų dažnį.

2. Poligonai. Tai toks duomenų pateikimas, kai horizontalioje ašyje pažymimas požymio dydis, o vertikalioje ašyje – dažnis.

3. Kumuliatai. Tai kai horizontalioje ašyje pažymimos intervalų ribos, o vertikalioje sukaupti dažniai, atitinkantys intervalų aukštumines ribas.

Grupavimas ir variacinių skalių sudarymas yra tik pirmas statistinės analizės etapas. Kitas žingsnis – tai kai kkurių apibendrinančių charakteristikų, leidžiančių giliau suvokti tiriamąjį reiškinį, suformulavimas. Pirmiausia tai požymio vidurkio nustatymas. Matematinėje statistikoje gali būti keli vidurkiai: aritmetinis vidurkis, mediana ir moda. Dažniausiai yra naudojamas aritmetinis vidurkis, kuris gali būti paprastas ir “pasvertas”

Literatūra

1. ARVYDAS VIRGILIJUS MATULIONIS. Sociologija. HOMO LIBER, Vilnius, 2002m.

2. IRENA LUOBIKIENĖ. Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika.Kaunas technologija, 2000m.

3. IRENA LUOBIKIENĖ; JŪRATĖ GUŠČINSKIENĖ; JOLANTA PALIDAUSKAITĖ; RIMGAITĖ VAITKIENĖ. Sociologijos pagrindai. Kaunas technologija, 1997m.