Išankstinė tyrimo objekto sisteminė analizė
Dalykas – sociologija
Empyrinis@centras.lt
VILNIAUS AUKŠTESNIOSIOS PEDAGOGIKOS
MOKYKLOS PIRMO S KURSO STUDENTO
Artūro Bardzilausko referatas
Tema: IŠANKSTINĖ TYRIMO OBJEKTO SISTEMINĖ ANALIZĖ
Vad. dėst. Saulius Ignatavičius
Konvertuotas iš dosinio failo. Todėl vizualiai nėra tvarkingas.
Vilnius, 2001 m.
Irena Luobikienė ir kt. knygoje „Sociologijos pagrindai“ (1997 m., p. 45-46) rašo: „Atlikęs sąvokų interpretaciją ir operacionalizaciją, tyrėjas, naudodamasis jau patikslintomis sąvokomis, sistemiškai aprašo sociologinio tyrimo objektą, tuo pačiu ir dalyką.
Jis išanalizuoja tyrimo objektą – socialinį reiškinį ar procesą – kaip sistemą. Po to, įsigilinęs į socialinio reiškinio ar proceso sudėtines dalis – eelementus, aprašo sistemą kartu su jos dedamosiomis, apibūdina šių dedamųjų – elementų funkcijas, elementų tarpusavio sąryšius, o galiausiai – apibūdina visos sistemos ir jos elementų ryšius.
Taigi, išankstinės sisteminės objekto analizės tikslas yra, atskleidus kompleksą jo elementų bei ryšių (išorinių ir vidinių), pateikti sociologinio tyrimo objekto, kaip sistemos, hipotetinį modelį.
Tai padeda tiksliau nustatyti tyrimo dalyką.
Tokio hipotetinio (konceptualinio) modelio pavyzdys:
1. Respondento darbinė veikla kaip socialinių pokyčių šaltinis.
2. Socialinio mobilumo faktoriai (pvz., išsimokslinimas, šeima, laisvalaikis, individualios asmenybės charakterio savybės).
3. Papildomi faktoriai – mediko &– demografinės charakteristikos (sveikatos būklė, lytis, amžius, šeimyninė padėtis, turi vaikų ar neturi, kt.).“
Osipov’as G. V., Moskvičiov’as L. N. Knygoje „Sociologija. Bendros teorijos pagrindai: pagalbinės mokymosi priemonės.“ Maskva, 1996 m. p. 169 rašo: „Asmenybės socialinį aktyvumą galima analizuoti dviem aspektais: <
Pirmas aspektas siūlo vertinti jį kaip asmenybės savybę, kurią, visų pirma, sąlygoja jos prigimties duomenys ir papildo savybės, įgytos auklėjimo, lavinimo, bendravimo ir praktinės veiklos procesuose. Vieni žmonės iš prigimties aktyvūs, energingi ir veiklūs, kas pastebima jau ankstyvojoje vaikystėje. Kiti, priešingai, pasyvūs ir neveiklūs. Daugelio socialinių faktorių įtakoje aktyvumas gali vystytis, stiprėti ar silpnėti.
Antrasis asmenybės aktyvumo aspektas siejamas su jo, kaip konkretaus tam tikros veiklos mato, samprata. Šiuo atveju aktyvumas gali būti išreikštas apibrėžtais kokybiniais rodikliais ir todėl dažnai yra sociologinių tyrinėjimų dalyku. Pavyzdžiu dali būti darbinio (gamybinio) aktyvumo matavimas. Galima siūlyti aktyvumo analizę vertikaliame ir horizontaliame pjūviuose. Vertikaliame pjūvyje atsižvelgiama į aktyvumo lygius, jo intensyvumą, o horizontaliame pjūvyje – į jo tipus. Galimos įvairios gyvenimo situacijos: žmogus ggali būti visiškai paniręs į savo profesinę veiklą ir be jos niekuo daugiau nesidomi; bet gali būti ir atvirkščiai, kai asmeniniai asmenybės interesai nustelbia jo profesinius interesus.
Pagrindiniai aktyvumo tipo sutampa su pagrindinėmis visuomenės gyvenimo sferomis – darbine, socialine-politine, dvasine, šeimos – buitine, laisvalaikio ir kt.
Kyla klausimas: ar bet kokia veikla gali būti vertinama kaip socialinė? Atsižvelgiant į aktyvumo priklausomybę nuo socialinės aplinkos, atsakymas būtų teigiamas, nepriklausomai nuo, kokia forma – individualia, grupine, organizuota ar stichine – ji pasireiškia. Netgi nusikalstama vveikla, kuri paprastai būna aktyvi, dažnai yra socialiai determinuota. Vienok, ištyrus aktyvumo motyvus, turinį, tikslus ir kryptingumą, jį galima vertinti kaip socialų arba asocialų. Pastarasis dažnai charakterizuojamas kaip antivisuomeninė elgsena. Socialinio aktyvumo kriterijumi galėtų būti veiklos rezultatai (t. y. esamos situacijos pasikeitimų pobūdis), kurie derinami su visuomeniniais interesais, t. y. su kitų žmonių, grupių, visuomenės interesais.
Socialinio aktyvumo antipodu galima laikyti socialinį pasyvumą, neveiklumą, abejingumą juos supančiai aplinkai. Tačiau kai kuriais atvejais, kaip antai – dalyvaujant protesto streikuose, mitinguose ir pan. – asmenybių pasyvumas įgyja aukšto aktyvumo išraišką.
Analizuojant socialinio aktyvumo turinį, negalima apeiti asmenybės santykio su jos veiklos objektu. Tuo požiūriu ryškiu socialinio aktyvumo pasireiškimu yra kūryba, kuri visada yra asmenybių raiškos rezultatas.“
Irena Luobikienė knygos „SOCIOLOGIJA: BENDRIEJI PAGRINDAI IR TYRIMŲ METODIKA“ p. 74-77 rašo:
Pagrindinės stratifikacinės analizės sąvokos
Kalbant apie socialinės stratifikacijos sistemą, naudojami tokie analizės vienetai, kaip „klasė“, „socialinis sluoksnis“, „socialinė grupė“, kurios reiškia tam tikras socialines bendrijas. Žmonių įtraukimas į vieną ar kitą bendriją apsprendžiamas, visų pirma, jų socialinio tarpusavio veikimo formos, leidžiančios analizuoti juos kaip vieningą visumą, o taip pat vietos, arba socialinės pozicijos, kurią jie užima socialinėje erdvėje.
Socialinė grupė – stambus taksonominis socialinės stratifikacijos analizės vienetas. Ši sąvoka atsirado gerokai anksčiau nei stratifikacijos teorija. Jau Platonas kalbėjo apie turtingus iir vargšus. Intensyviau „socialinės klasės“ sąvoka buvo tobulinama Anglijoje ir Prancūzijoje, XVIII-XIX a. Analizuojamos tokios antogonistinės socialinės grupės, kaip savininkai – nesavininkai, darbininkai – kapitalistai, turtuoliai – vargšai ir kt. Tačiau įvairūs autoriai klasę traktavo įvairiai. Pvz., apžvelgęs įvairių klasių apibrėžimus, P. Sorokinas konstatavo, kad „klasė suvokiama iš savų teorijų pozicijų, arba tampa tokia neaiškia sąvoka, kad negalima esą jos atskirti nuo kitų grupių (Osipovas ir kt. 1996 m. p. 202). Pagal J. Leonovičių (1993 m., p. 95) klasė (lot. clasis – grupė, skyrius) – bendrų požymių turinčių objektų visuma; pagal tam tikrus kokybės požymius išskirtų objektų grupė, pvz., socialinė grupė.
Aktyviausiai „klasės“ sąvoką naudojo marksistai, nors konkrečiai nepateikę jos apibrėžimo, tik charakterizavę įvairiais aspektais. Marx’as svarbiausiu klasės požymiu laikė jos vietą visuomeniniu santykių sistemoje, visuomeninėje gamyboje, o esmingiausiu klasinių santykių pasireiškimu manė esant vienos klasės išnaudojimą kita klase. 1919 m. Leninas pateikė pakankamai išsamų mokslinį klasių apibūdinimą, kuris buvo aktyviai naudojamas XX a. marksistinėje teorijoje: „Klasės – tai didelės žmonių grupės, kurios skiriasi pagal savo vietą istoriškai sąlygotoje visuomeninės gamybos sistemoje, pagal jų santykį (kuris dažniausiai įvertintas įstatymais) su gamybos priemonėmis, pagal jų vaidmenį visuomeninėje darbo organizacijoje, ir to pasekoje – pagal visuomenės gėrybių gavimo ir disponavimo būdus. Klasės – ttokios žmonių grupės, kurių viena gali pasisavinti kitos darbą dėl nevienodos jų vietos apibrėžtoje visuomeninio ūkio sistemoje“ (Osipov’as ir kt. p. 202)
Pagal R. Dahrendorfą (1969) klasinė struktūra išvestina iš valdžios struktūros, ir klasės kategorija apibrėžiama per santykį su valdžia.
Pagrindiniais klasių išsiskyrimo požymiais nemarksistiniai teoretikai laikė:
žmonių santykį su gamybos priemonėmis;
gėrybių pasisavinimo pobūdį rinkos sąlygomis.
Tuo pagrindu išskiriamos šios klasės:
aukščiausia klasė (visuomenės ekonominių resursų savininkai);
žemiausia klasė (samdomi darbininkai);
vidutinė klasė (pakankamai amorfiška žmonių grupė).
Klasės sąvoka, kaip pakankamai platus, „talpus“ analizės vienetas, skiria analizuoti esmingiausiems, bendriausiems visuomenės pokyčiams.
Todėl sociologai išskyrė konkretesnį ir lankstesnį analizės vienetą – stratą (lot. strata – sluoksnis).
Strata įtraukia daug žmonių su kokiu nors bendru savo statusinės padėties požymiu, susietų būtent tuo pagrindu. Tokiu bendru požymiu gali būti skirtingi savo pobūdžiu požymiai – gamybiniai, ekonominiai, politiniai, tačiau tyrėjas stratifikacinei analizei gali pasirinkti ir kitus, papildomus kriterijus.
To pasekoje, žmonės, priklausantys įvairioms klasėms, gali atsidurti vienoje stratoje, išskirtoje, pvz., pagal išsilavinimą arba pareigas.
Sąlyginai klasės ir stato sąlytį galima pateikti taip: jeigu klasė formuoja vertikalų visuomenės dalinimą, tai stratas išskiria pagal horizontalius (persikertančius) požymius, būdingus vienos ar kelių klasių atstovams.
Tačiau dalijimąsi į stratas apsprendžia ne bet koks, bet statusinis požymis, t. y., tas, kuris apsprendžia rangavimą visuomenėje: „žemiau“ – „aukščiau“,
„geriau“ – „blogiau“, „prestiziška“ – „neprestižiška“.
Visuomenėje yra daug socialinių grupių, neturinčių su stratifikacija nieko bendro. Ta prasme „socialinė grupė“ – mažiau apibrėžtas ir fiksuotas analizės vienetas, kaip strata. Tačiau yra bendrijos, kurias galima pateikti kaip grupes, o ne kaip sluoksnius (šeimą ir kt.).
Grupė – tam tikras skaičius žmonių, kurie tam tikru būdu veikia vieni su kitais, suvokia savo priklausymą grupei ir kitų suvokiami kaip tos grupės nariai.
Stratą formuojama tam tikrai grupei žmonių ar visuomenei ypatingai reikšmingos charakteristikos pagrindu. Ta charakteristika, jjeigu asmenys ją priima, identifikuodamiesi su ja, yra determinuota socialinių normų ir palaikoma bendru susitarimu.
Statuso samprata
Statusas (kartais vadinamas rangu) stratifikacijos analizėje užima yrač svarbią vietą. Jis nurodo, kad stratų egzistavimas žymiu mastu priklauso nuo vertinančių faktorių: žmogaus elgesio manieros vienoje ar kitoje situacijoje, jo santykio su kitais (kitų atžvilgiu), nuostatų, grindžiamų tokiais kriterijais, kurie padeda jam surikiuoti save ir aplinkinius. Tačiau ne visuomet žmogui, kuris vertina, tie kriterijai, pagal kuriuos jis ranguoja žmones „aukščiau“ ar „žemiau“ bei pasirenka įvairius elgesio eetalonus, yra akivaizdūs.
Rangavimo procesas grindžiamas tiek racionaliomis – mastymo operacijomis (vertinant žmogaus pareigas, firmą, kurioje jis dirba), tiek ir spontaniška reakcija (kito žmogaus įvertinimas visumoje, integruotas kokios nors funkcinės rolės vertinimas). Vienu ar kitu atveju suvokiamas vertinimo dalyko reikšmingumas, t.y. vvertinantys tampa tarsi tos kultūros dalimi, kadangi gali pateikti adekvatų vieno ar kito asmens, reiškinio vertinimą.
Vertinimo adekvatumas suvokiamas kaip santykinis. Visuomenėje visuomet egzistuoja įvairūs vertinimo kriterijai, o žmogus, vertindamas kažką (žmogų ar reiškinį), vadovaujasi įvairių vertybinių skalių, savo interesų ir gyvenimo tikslų junginiu. Lygiai taip pat jis gali vertindamas klysti, vėliau savo įvertinimo atsisakydamas. Tyrėjo tikslas – išaiškinti svarbiausias tendencijas, apibrėžiančias kartais painų statusinių pozicijų diapazoną.
Sprendžiant šį uždavinį svarbu paruošti instrumentarijų, kurio pagalba galima surinkti panašią empirinę informaciją, konkrečiai – statusinių vertinimų ir pozicijų rangavimo procedūrą.
Tuo būdu, stratos, skirtingai nuo klasių, formuojamos ne pagal grynai ekonominius arba gamybinius – profesinius požymius, kurie santykinai lengvai identifikuojami ir išmatuojami, o pagal požymius, susijusius su kultūriniu – psichologiniu vertinimu (normos, vertybės, nuomonės, elgesio ppavyzdžiai ir įgūdžiai), kurie realizuojami per individo elgesį ir mąstymą, tuo pačiu įgydami aiškiai išreikštą ryšį tarp subjektų. Tuo aspektu socialinį išsluoksniavimą tiksliau būtų vadinti sociokultūriniu išsluoksniavimu, nes socialiniai ir kultūriniai aspektai jame glaudžiai susiję. Pabrėžtina, kad kultūrinę stratifikacijos dominantę žymiai sunkiau išskirti nei socialinę, ją sunkiau kvantifikuoti ir lyginti sociologinio tyrimo eigoje.
Svarbu pažymėti dar vieną skirtumą, galima pasakyti, kad klasės išskiriamos pagal jų santykį su gamybos priemonėmis, pagal priėjimo prie įvairių gėrybių būdus, gi stratos – pagal naudojimosi tomis ggėrybėmis (privilegijomis) formas ir mastą, pagal pačių užimamo statuso atgaminimą.
Statusas reikalauja, kad kiekvienas, kuris pretenduoja būti įtrauktas į vieną ar kitą stratą, atitiktų nustatytus lūkesčius ir apribojimus tam tikrų socialinių sąveikų atžvilgiu. Tie lūkesčiai ir apribojimai susiję su įvairiomis gyvenimo srytimis ir įvairių rolių vykdymu. Kaip taisyklė, jie susiję su žmogaus elgesiu neformalaus bendravimo formomis ir kt. Skirtingos gėrybių (privilegijų) naudojimo formos ir statuso atgaminimas formuoja nevienodą įvairių sluoksnių atstovų gyvenimo būdą, kuris skiria duotos bendrijos narius nuo kitų bendrijų atstovų.
Pasirinkus gyvenimo būdą kaip prestižo realizavimo priemonę, tam tikra statusinė grupė tampa įvairių sąlygotumų, kurie palaiko ir išsaugo sluoksnį kaip tokį, reiškėją.“
(p. 98) „Pagal tyrimo dalyko analizės gilumą, jo metu sprendžiamų uždavinių pobūdį ir empirinės analizės sudėtingumą gali būti skiriamos šios sociologinių tyrimų rūšys (Luobikienė, 1997, p.p. 38-39):
Žvalgomasis (pilotinis) – tai paprastesnis konkrečios sociologinės analizės tipas, kadangi sprendžia ribotus savo turiniu uždavinius. Dažniausiai apima nedideles tyrimo aibes ir grindžiamas mažiau sudėtinga programa bei siauresniu instrumentarijumi. Žvalgomasis tyrimas gali būti panaudotas pradiniame gilių ir plataus masto tyrimų etape, ypač kai tokio tyrimo dalykas mažai ištirtas, taip pat norint gauti apie tyrimo dalyką papildomos informacijos (tikslinant hipotezę, uždavinius, tyrimo instrumentarijų). Pavyzdžiu gali būt ekspres apklausa.
Aprašomasis tyrimas – tai sudėtingesnis konkretaus ssociologinio tyrimo analizės atvejis. Pagal savo tikslus ir uždavinius jis skirtas gauti empirinius duomenis, suteikiančius pilnesnį tiriamų reiškinių, jų struktūrinių elementų vaizdą. Aprašomųjų tyrimų metu norima gauti kiek įmanoma pilnesnę, visapusiškesnę informaciją. Tokie tyrimai paprastai naudojami, kai analizės objektas yra santykinai didelė žmonių aibė, kuri gali būt charakterizuojama įvairiais požiūriais. Išskyrus objekto struktūroje santykinai vienalytes grupes, tampa įmanoma įvertinti, palyginti ir sugretinti tyrėją dominančias charakteristikas, o taip pat išsiaiškinti jų tarpusavio ryšius.
Analitinis tyrimas yra pats giliausias sociologinės analizės būdas, kurio tikslas – ne tik aprašyti tiriamo reiškinio struktūrinius elementus, bet ir išsiaiškinti jų priežastinius ryšius. Praktinė tokių tyrimų reikšmė taip pat didesnė. Prie to prisideda ir kompleksinis sociologinės informacijos rinkimo metodų taikymas (įvairių apklausos, dokumentų analizės stebėjimo ir kt. metodų).“
(p. 112) „Pagrindinių sąvokų interpretacijos procese buvo numatyta empirinė sritis, kuri atitiko anksčiau išskirtą tyrimo dalyką, kuris to pasekoje buvo išskaidytas į kokius nors, pagrindinio uždavinio atžvilgiu, reikšmingus elementus. Esminių problemos sąvokų išskyrimas ir jų interpretacija glausta forma remiasi tam tikra, daugiau ar mažiau sistemine, samprata apie dalyką visumoje.
Tolesnė analizė turi „išryškinti“ daikto vaizdą, padaryti jį aiškiu, tiksliu ir apibrėžtu.
Iš esmės reikia atlikti sisteminę tyrimo objekto analizę, o objekto išskaidymo į elementus procese mes jį pertvarkome į kryptingo tyrinėjimo dalyką.
Tai, kkokius objekto elementus ir ryšius tikslinga išskirti, priklauso nuo tyrimo problemos ir tikslų.
Teorinis – taikomasis tyrimo tikslas orientuoja į tam tikrą objekto išskaidymo būdą.
Tyrimo objektas pateikiamas išskaidytas į kokybiškai skirtingus elementus, sujungtus tarpusavyje į tam tikrą hipotetinį modelį. Tyrimo dalyku bus ne visi elementai ir ryšiai, bet tiktai kai kurie iš jų. Kokia būtent kryptimi bus analizuojami empiriniai duomenys, priklauso nuo darbinių hipotezių.
Išankstinė sisteminė tyrimo dalyko analizė – tai iš esmės tyrimo problemos „modeliavimas“, t.y. toks jos konceptualus išskaidymas ir detalizavimas, kurie suteikia galimybę suformuluoti bendras ir atskirąsias tyrimo hipotezes.“
Apie analizės lygius rašo Leonard Broom knygoje „Sociologija. esminiai tekstai ir pavyzdžiai“, 1992, p. 10-14. „Sociologai tyrinėja visuomenės gyvenimą keturiais lygiais: tarpasmeniniu, grupės, visuomenės ir pasauliniu. Šie lygiai parodyti 1.1 lentelėje, kur išvardyti atitinkami socialiniai elementai ir kai kurie pavyzdžiai. Šie lygiai pateikti didėjančio sudėtingumo tvarka, kiekvienas iš jų apima vis daugiau žmonių, bet jie nėra izoliuoti, o siejasi tarpusavy. Šių saitų tyrimas sudaro svarbią sociologinės analizės dalį.
Kartais sociologai naudoja dviejų lygių analizę: mikroanalizė (liečia asmenis ar mažas grupes) ir makroanalizė apima didesnes socialines grupes ir procesus – institucijas, bendrijas, visuomenės sroves, tarptautinius santykius). Faktiškai kiekvieną situaciją galima nagrinėti ir mikro, ir makro požiūriu. Santykių tyrimas tarp biurokratinių darbuotojų ir jų
vyresnybės yra mikroanalizė, nes ji apima individų santykius. O tos pačios biurokratijos organizacinių charakteristikų tyrimas, pavyzdžiui, vadovavimo principai, specializacija, tikslai, – tai jau makroanalizė, nes ji tiria ne individus, o visuomeninę struktūrą. Norint atlikti pilną tyrimą, būtina įvesti abu aspektus. Juk darbuotojų ir viršininkų santykiai priklauso nuo organizacijos ir jos politikos.
1.1 LENTELĖ. SOCIOLOGINĖS ANALIZĖS LYGIAI
LYGIAI ELEMENTAI PAVYZDŽIAI
——————————————————————–
Tarpasmeniniai Santykių tipas Teniso partija
Vaidmenys Treneris-žaidėjas
Socialiniai rangai Seržantas-eilinis
Personalinis tinklas Moksleivių klasė
——————————————————————–
Grupės Pirminė grupė Draugų būrys
Organizacija Ligoninė
Grupių santykiai Darbininkai-ad-
ministracija
——————————————————————–
Visuomenės Institucija Religija
Visuomenės rrūšys Vergija
Klasės Vidurinioji klasė
Miestas Meksikas
——————————————————————–
Pasauliniai Tarptautiniai santykiai SNO
Daugiatautės
organizacijos ITAT
Globalinės institucijos Islamas
Pasaulinė priklausomybė Naftos gamyba
Knygos „Socialinė asmens identifikacija“ (rusų k.)
p. 20-24 V. Jadovo straipsnio „SOCIALINIO IR SOCIALINIO-PSICHOLOGINIO SOCIALINIO ASMENS IDENTIŠKUMO FORMAVIMOSI MECHANIZMAI“ skyrelyje „TYRIMŲ ORGANIZACIJA IR METODAI“ rašoma:
„Projektas susideda iš eilės punktų arba atskirų detalių (atskirų) tyrimų, pasirenkant skirtingų tyrimų metodikas. Jungiamasis punktų modulis: bendra programa, griežtai fiksuotos socialinės grupės (amžiaus grupuotės arba socialiniai stratai ir tapatumo objektai), tai yra grupės arba bendruomenės, kurių tapatumas organizuojamas.
Baziniu punktu yra apklausos mmonitoringas. Atstovaujamos Rusijos išrankos. Hipotezių patikrinimas apie kokybės pasikeitimus grupiniame tapatume iki socialinių-ekonominių reformų pradžios ir iki dabartinių dienų vykdomi S. Klimovos, remiantis B. Olšanskio metodika. Naudojamas nepabaigtų samprotavimų testas „Mūsų mieste žmonės dalijasi.“, kuris siūlomas pasirenkant skirtingus respondentus. HIpotezės aapie tikslinį racionalumą, vertingai orientuotų mechanizmų identifikacija, patikrinama sematinio diferencialo testų pagalba, pateikiamo grupėms pasirinktinai ir arba su identiškais su kitais punktais identifikacijos objektais. Hipotezės apie pasikeitimus punktuose savo identifikacijoje ir grupinės identifikacijos patikrinami T. Kazlovos, J. Kačianovo ir M. Šmatko punktuose (pod projekt) (laisvų klausimų ir atsakymų testas: „Kas aš“? – 20 savęs pačio apibendrino formų).
Hipotezės apie socialinių-ekonominių reformų įtaką socialinės grupinės identifikacijos pokyčiams „konfliktavimas – bendradarbiavimas“ parametrais tarp socialinių grupių patikrinami masine apklausa panaudojant projekto duomenis apie socialinės-stratifikacinės priklausomybės įtaką politinei elgsenai, kuri atliekama kartu su anglų tyrinėtojais iš Naffild-koledžo Oksforde. Prie to naudodamasis Sociologijos instituto privilegijomis, šio projekto vadovas tikisi, kad bus įjungta daugiaplanė analizė „prisijungiančių duomenų“, kurių tame tarpe etno-nacionalinių tapatumų tyrimai (V. Šapyro ir R. SSimonjano projektai apie etno-naciolinio identifiškumo rusų ir nerusų svetimos kultūros terpėje), E, Igithanjan projektas apie socialinės stratifikacijos dinamiką, M. Černyš projektas apie pasikeitimus socialinės-strafikacinės rusų visuomenės identiškumą „su savo šalimi“, procesų tyrimas, pilietinės bendruomenės rusijoje formavimesi (programų vadovai Z. Golenkova, J. Krasino, V. Viktiuka), projektai, kuriuose pagrindinis akcentas daromas daugialypės bendrijos ar grupės ypatingų socialinių interesų formavimesi.“
T. Baranova straipsnyje „Teoriniai asmens socialinės identifikacijos modeliai“ rašo: (p. 35) „Egzistuoja gana platus asmens socialinio identiškumo supratimo aiškinimų spektras, kuris yra siejamas su sskirtingos orientacijos mokyklų tyrimais. Jos yra dviejų krypčių, turinčių teorinės sampratos tradicijas ir empirinio tyrinėjimo: asmens identifikacija ir socialinė identifikacija. Asmens identifikacija – tai greičiau psichinė samprata, grindžiama asmens charakteristikomis ir individo savybėmis; o socialinis identiškumas aprašomas socialinėmis kategorijomis ir grindžiamas grupių analize, su kuriomis individas sutapatina save. Individo asmens identifikacija pagrindinai analizuojama iš trijų pusių:
1. individo santykis su kitais žmonėmis (čia turima omenyje socialinės struktūros ir socialinės rolės);
2. savybės, kurias kiekvienas individas priskiria sau (kompetentiškumas, patrauklumas, intelektas.);
3. savęs įvertinimas (geras – blogas ir t. t.)
Individo asmens identifikacijos Teorinių tradicijų tyrimai pagrindinai surišti su simbolinio interakcionizmo mokykla (būtent su Ajovo mokykla, kurios pasekėjais yra M. Kun ir T. Partlend. Ši mokykla remiasi ta padėtimi, kad „Aš – koncepcija“ ir ji formuojasi iš supratimo ką apie jį mano kiti. E. Eriksonas pasiūlė teorinį identiškumo modelį, grindžiamą asmens psichine sveikata. Eriksono samprotavimu individo identiškumas yra bandymų rezultatas sujungti socialines roles, kurias jis atlieka ir asmens psichinė dispozicija su tais modeliais, kurie pripažinti kultūroje, ir kuriems priklauso pats individas. Ši integracija arba jo identiškumas (ego – identity) yra svarbi vidinė asmens savybė, ypač įveikiant krizinius gyvenimo momentus. Asmens socialinio identiškumo Tyrimų kryptis turi tą aspektą, kurį, kaip jau anksčiau kalbėjome, susietas su pačio iindivido priskyrimu kokiai nors grupei. Socialinio identiškumo sampratos analizė teoriškai formavosi grupinio psichologinio ir sociopsichologinio ir tarp grupinio elgesio tyrinėjimo rėmuose. Šių tyrinėjimų stimulu visada yra socialinės grupinės diskriminacijos faktai. Tautų priešiškumas, etocentrizmas, nusistatymai, tai yra tarp grupinių komfliktų faktai. Sąlygiškai šiuos tyrimus galima suskirstyti į keturias psichologiškai išskiriamas grupes: psichoanalitinis, bihevioristinis, kognytivistinis ir veiksmingumo.
PSICHOANALITINIS TYRIMAS
Vieni autoriai šią teorijų grupę jungia į psichodinaminį, kiti – į motyvuojantį, žiūrint į tuos tyrimus, kuriems daromas ypatingas akcentas. Psichoanalitikai ir įvairiapusių orientacijų tyrėjai socialinį elgesį aiškina remiantis intropsichiniais atvejais. Jie remiasi konfliktu tarp asmens ir visuomenės, sąlyguojančių dominuojančią rolę nesąmoningų impulsų, slopinamų visuomenės, žmogaus gyvenime. Agresyvumo pradmens žmoguje idėja yra pagrindinis aiškinimas tarpgrupinėje sąveikoje. Froidas pirmas labai plačiai išaiškino tarpgrupinių santykių psichologinę interpretaciją. Visumoje individo sutapatinimo su grupe problemos, tai yra socialinės identifikacijos reiškiniai. Šios reiškinius Froidas siejo meilės savo grupei ir agresijos kitiems priešpastatymu. Šiuos santykius Froidas interpretavo kaip pagrindinį būdą grupės susitelkimui ir stabilumui išlaikyti. Jis rašė: „Visada galima meile susieti didelį kiekį žmonių, jeigu tik liks tokie, į kuriuos galima nukreipti savo agresiją.“ [.]
Šiuolaikiniai tyrinėtojai, kuriuos galima priskirti motyvuoto elgesio krypties šalininkams, išskiria ne nesąmoningus impulsus psichologinių priežasčių identifikacijai, bet socialinius-psichologinius junginius, pvz. Pietų Afrikos tyrinėtojas Peter du Preez sukūrė aasmens socialinio identiškumo „strateginę teoriją“. Autorius remiasi samprotavimais, kad identifikacija yra tikslingu arba strateginiu procesu. Kiekvienas identifikacija aktas atliekamas iš tam tikros pozicijos ir tarnauja kažkokiam tikslui, pvz., kad suprasti pasaulį, įtvirtinti savo pozicijas ir rasti sąjungininkus, atskirti pačius save nuo tų, kuriuos laiko atstumtaisiais, kad įtiktų tėvui despotui arba „pasiekti pozityvinę socialinę poziciją“. Šie projektai yra bandymas norint pasiekti trokštamo stabilumo. Jeigu mes žinome asmens projektus, mes suprantame jo gyvenimo kryptį. O kada mes žinom kolektyvinius projektus, mes suprantam, kokį pasaulį kolektyvas bando statyti. Šia prasme kultūra pateikia projektų sistemą, išskiriamą grupės. Ypatingą dėmesį autorius skiria identifikacijos procesui, turinčiam tikslą duominuoti virš kitų. Kada atskiri individai kuria savo kolektyvinę identifikaciją su noru dominuoti, tai atsiradus praradimo pavojui, jie pajunta įtampą, pasireiškiančią baimės jausmu, nerimu, gėda, pykčiu ir pavydu. Autorius mano, kad egzistuoja daug kelių („strategijų“) nuimti įtampai, nekeičiant savo identiškumo (dominavimo projekto).
Bihevioristinis metodas. Tyrimai, kuriuos mes jungiame į šią grupę kartais jungiami „situacinių traktavimų“ pavadinimu. Šios krypties šalininkai pradėjo nuo psichoanalitinių teorijų kritikos, nurodydami jiems nesugebėjimą atsakyti į klausimą, kodėl labai didelis kiekis individų pasirenka vieną ir tą patį agresijos taikinį ir kodėl dažnai agresija – kolektyvinis, o ne individualus fenomenas. M. Šerif pirmas prakalbo apie grupinį ir tarpgrupinį
elgesį. „Kiekvieną kartą, kada individai priklausantys vienai grupei, santykiauja, individualiai arba kolektyviai su kita grupe ar jos nariais, jų grupinio identiškumo terminais, mes turime tarpgrupinio elgesio pavyzdį.“ M. Šerifas pradėjo dabar klasikinių tyrimų programą, kad išsiaiškintų tarpgrupinių santykių atsiradimą ir tarpgrupinę funkcionalinę tarpusavio priklausomybės įtaką. Jis parodė, kad labai draugiški santykiai tarp berniukų vasaros stovykloje transformuojasi į priešiškus, kūrybiškai įvedus tarpgrupinės konkurencijos faktorių. Objektyvus interesų konfliktas priveda prie negatyvinių autgrupinių stereotipų pasireiškimui. Tuo pačiu padeda susivienyti grupės viduje ir skatina ppalaikymą. [.]
Tokiu būdu Šerifas ir jo pasekėjai taip pat kaip ir psichoanalitinės orientacijos šalininkai nedaro identifikacijos projektu atskiru tyrimo objektu, fiksuodami šį procesą kaip neišvengiamą tarpgrupinio konflikto pasekmę. [.]
Kognityvinis traktavimas. Kritikuodami bihevioristinį metodą, jie eksperimentų pagalba įrodė, kad autgrupinė arba tarpgrupinė diskriminacija galima ir be objektyvaus interesų konflikto. Šie tyrimai turėjo tikslą būtinas ir minimaliai pakankamas sąlygas tarpgrupinio konflikto atsiradimui. Bandomieji buvo dirbtinai padalinti į dvi grupes, neturinčias jokių jausmų vieni kitiems ir jokių tarpusavio santykių. Grupės viduje irgi jokių ssantykių, bet nežiūrint to žmonės elgiasi taip, kad atneštų daugiau naudos savo grupei, o ne kitai. Išeina, kad elementaraus padalinimo į dvi atskiras grupes užtenka konkurencijos sukėlimui. Daugkartiniai eksperimentai nurodė grynai kognityvinių procesų rolę tarpgrupinių santykių reguliavime. Kognityvinės psichologijos padėtis ggerai išnagrinėta ir jų panaudojimas socialiniuose procesuose davė gerus rezultatus. Kognityvinių procesų esmė kategoriškumas, nurodanti adaptacinę žmogaus psichikos funkciją, jungiančią daugybę mus supančios aplinkos stimulų į daugiau sureguliuotų sąveikų sąsają. Į kategoriškumo procesą įjungiami kiti žmonės ir pats subjektas. Bendraudamas su kitais žmonėmis subjektas savo dėmesį sutelkia į panašumus ir skirtumus su savimi. Šiuo būdu subjektas pastoviai priima kitus žmones kaip tos pačios kategorijos narius, kaip ir jis pats (savo grupė) arba kaip kitos kategorijos narius, kuriai jis pats nepriklauso (kita grupė). Benagrinėjant šis traktavimas vėliau susiformavo į taip vadinamą „socialinės identifikacijos teoriją“, kuri šiandien yra pati populiariausia Vakarų sociopsichologijoje. Centrinės teorijos tezės yra tame, kad socialinėje grupėje egzistuoja būtinumas pabrėžti teigiamus savo grupės pranašumus, kad galėtų savo grupės nariams ppozityvų savęs vertinimą, nes kiekviena asmenybė linkusi savo priklausomybę tam tikrai grupei vertinti terminais. Socialinė kategorizacija ir su ja susieti socialiniai palyginimai visuomet priveda prie nusistatymo prieš kitą grupę. Todėl kognityvistai mano, kad norint sumažinti tarpgrupinius konfliktus – padaryti kiek galima minimalesnius skirtumus tarp grupių. Darome išvadą, kad priklausymas kelioms grupėms sušvelnina konfliktą tarp konkuruojančių stovyklų.“
J. Kačianovas ir N. Šmatko straipsnio „Socialinio identiškumo sematinė erdvė“ skyrelyje „Socialinio identiškumo empirinio validizavimo kategorijos“ rašo: „Norėdami savo tyrimuose suformuluoti plačiau paplitusių personažus, panaudojo ttestą „Dvidešimt pasisakymų“. Apklausą sudarė vienas lapas, turintis tokia instrukciją:
„Šiame lape žemiau jūs matote dvidešimt tuščių eilučių. Būkite malonūs, kiekvienoje eilutėje parašykite atsakymą į labai paprastą klausimą „kas aš visuomenėje?“. Parašykite 20 paprastų skirtingų daiktavardžių. Atsakydami į šį klausimą. Venkite subjektyvių atsakymų, kuriuose reikėtų platesnio jūsų paaiškinimo, arba sugretinimų su kitais žmonėmis. Atsakymus rašykite tokia tvarka, kuri jums pirmiausia šauna į galvą. Nesirūpinkite, nesijaudinkite jų logiškumu. Rašykite greitai, nes jūsų laikas ribotas.“
Šis testas buvo pateiktas 1990 m. 419 respondentų, kurių amžius nuo 19 iki 60 m. Pasirinkimas – paprastas atsitiktinumas. Visuose interviu testo užpildymui buvo duota 12 min. Pirminis duomenų apdorojimas buvo atliktas kontent-analizės metodu. Visos nominacijos buvo priskirtos vienai iš šių 12 kategorijų:
1. asmeninės savybės.
2. šeimyninės rolės.
3. profesija.
4. priklausomumas socialinei bendrijai.
5. narystė ir rolės mažose grupėse.
6. rolės politinėse struktūrose.
7. ideologinės nuostatos.
8. aktyvumo polinkiai ir formos.
9. tarptautinis personalinis stilius.
10. kompetentiškumas.
11. fizinis „aš“.
12. saviraiška.
[.] Mūsų eksperimente gali būti socialiniai identiškumai pripažinti „aukšto dažnumo“, kurie pasikartoja 12 kartų ir dažniau.“
S. Klimova straipsnio „Nepabaigtų sakinių metodikų galimybės nagrinėjant socialinį identiškumą“ skyrelyje „duomenų rinkimo ir analizės metodai“ rašoma: (p. 72-75) „Šie tyrimai bando išnagrinėti empiriškos realizacijos fenomeną, kuriuo remiantis sociologas turi suprojektuoti tokias schemas ir sampratas, kurios išsaugotų vienareikšmišką kasdienišku reiškinių atitikmenį. Projektiniai metodai kkartu su stebėjimais ir laboratoriniais eksperimentais labiausiai perspektyvūs tyrinėjant kasdieniškus reiškinius, jų skirtingas rūšis, tai ir yra nebaigtų sakinių metodika. Šių metodikų privalumas yra taip po gi palyginti ekonomiški, nes nereikalingi specialios anketos ir apklausą galima pravesti didelėje auditorijoje per 20-25 min. Kritikuodamas tradicinę sociologiją, Fikurelis ją pavadino „savo pagrindimo ratu“, su būtinu pačio sociologo savo pažiūrų patvirtinimu. Analizuojant duomenis nesunku pereiti nuo smulkesnių klasifikacijų prie daugiau apibendrintų tipologijų, tuo pačiu neprarandant ryšio su empyrine baze. Tuo pačiu galima diferencijacija pagal kelis požymius. Bet ši metodika netinka vykdant dideles reprezentacines apklausas, nes tekstų apdorojimo procedūra reikalauja daug darbo.
Sakinys „žmonės mūsų mieste dalinasi į .“ buvo perskaitytas auditorijoje ir respondentai per minutę turėjo užbaigti tą sakinį tuo, kas jiems šovė į galvą. Tuo pačiu jiems buvo pasiūlyta spontaniškai pasisakyti, panašius į tuos, kurie vyksta gyvame pokalbyje. Bet užpildymo priverstinis tempas apmąstymams laiko nepaliko. Tame pačiame lapelyje buvo fiksuojami ir pagrindiniai socialiniai demografiniai duomenys. Po to, kai buvo apklaustas pirmas tūkstantis žmonių, visi pasisakymai buvo supjaustyti juostelėmis. Savanoriai sugrupavo jų nuomone panašius pasisakymus, tuo pačiu paaiškindami kodėl būtent jie priskiria šį sakinį šiai klasei.
Šios analizės etapo uždavinys toks, kad išskirti giminingų ir sinonimingų sampratų klases. Taip buvo sudaryta nuo 80 iki šimto kklasių, užbaigiančių kiekvieną iš keturiolikos sakinių. Klasės gavo operacines reikšmes, naudojamas šnekamojoje kalboje. Tai buvo bazinės sampratos – pirmaeiliai. Antru etapu mes sujungiame klases, išskirdami bendrus pagrindus. Sakiniu „Žmonės mūsų mieste dalinasi į .“ išskiriami 9 pagrindai: 0 – kontakto su respondentu nebuvimas, 1. – subjektyvus santykis (aš ir kiti), 2 – išoriniai požymiai (lytis, amžius, tautybė), 3 – valdžia – partija, 4 – moraliniai pagrindai, 5 – padėtis socialinėje profesinėje miesto struktūroje, 8 – gyvenimo stilius. Kiekvienas iš šių 9 blokų turi nuo 4 iki 9 sampratos klases, nurodytų terminais, kurie sutinkami įprastuose žodžių junginiuose. Pagrindai buvo išskiriami pagal jų priklausomumą kelių klasių kiekiu bendroje vertybių šerdyje. Tai buvo antraeiliai dariniai – idealizuotos, formalizuotos sociologinės kategorijos. Analizės eigoje buvo įvertinti ne tik kasdieninės kategorizacijos vertybių kriterijai, bet ir asmeninių ir beasmenių požymių orientacija, taip pat ir šių pasisakymų emocionalinis krūvis (pozityvinių, negatyvinių ir neutralių). 1979-1983 m. buvo apklausta 3000 žmonių (apdorota 1000 anketų), atstovaujančių skirtingas miesto gyventojų grupes. Išnagrinėję masyvą gavome: tarnautojai – 17,9, studentai – 17,6, moksleiviai – 16,6, darbininkai – 11,6, meno atstovai – 6 proc, profesinių mokyklų – 5,2, mokytojai – 5,2, kaliniai – 3,2, aukštųjų mokyklų dėstytojai – 2,8, kitos grupės – 13,9. Ši aplinka
neprezentuoja pagrindinių socialinių grupių, bet dalinai stabdo nukrypimus. Atliekant tyrimus tarp studentų 1992 m. mes turėjome du fonus: dešimties metų senumo 1000 anketų masyvą ir 210 anketų masyvą gautą 1980 m. Tyrimai buvo atlikti ribojant aplinką, todėl išvados yra hipotetinio charakterio.“
Tiriamo objekto aprašymas priklauso ir nuo to, kokioje santvarkoje gyvena valstybė. („Žmogaus interesai ir dabartis“ V, 1993, p. 49) „Reprodukcija, socializacija ir meilė yra esminės šeimos funkcijos industrinėje visuomenėje. Be jų, šeima atlieka ir kitas funkcijas – ekonominę, globos-rūpybos, stratifikacinę, rrekreacinę ir pan., kurios dar vadinamos šalutinėmis. [.]
Tarybiniai etnografai, tarp jų ir Lietuvos, šeimai priskirdavo ir tarybinio gyvenimo būdo įtvirtinimo bei poveikio etniniams procesams funkcijas. Jų nuomone, šeima turi įtakos visoms etninių santykių kryptims: tarpetniniai esimiliacijai, tautų konsilidacijai ir tarpetninei integracijai. Kai kurie tarybiniai etnografai etninės sąmonės ugdymą laikė nūdienos paradoksu, kai kurie – tolesnio tarybinių nacijų ir tautybių vystymosi ir klestėjimo pasekme.
Paaiškinimo reikalauja ir meilė, priskirta prie esminių šeimos funkcijų. Jos reikšmę šiuolaikinei šeimai pabrėžia funkcionalizmo atstovai Vakaruose. Tarybinėje ssociologijoje meilės funkcija paprastai nebuvo priskiriama prie svarbiausių, nors tyrinėjant šeimą mažosios grupės požiūriu, meilė buvo laikoma svarbiausiu ir sociališkai skatintinu santuokos motyvu.“
Petro Leonavičiaus knygoje „Sociologijos paskaitos“ (1939 m.) ketvirtame skyriuje rašoma (p. 68-70):
„Kai chemikui, tiriant kūnus, tenka prieiti atomai, kkaip biologui, tiriant organizmus, tenka prieiti ląsteles, taip sociologui, tiriant socialinius reiškinius, tenka prieiti paprasčiausias žmonių junginys, – šeima, – bet šis nesudėtingas junginys ne visur randamas, ypač imant tolimą žmonių praeitį. Tad prastas, nesudėtingas žmonių junginys tenka bendrais požymiais nusakyti: dviejų arba daugiau žmonių savitarpio veikimas yra socialinių reiškinių giminės tipas. Savitarpio reiškinio elementai yra šie: a) du arba daugiau individų, b) aktai, kuriais sudaromi savitarpio poelgiai ir pergyvenimai, ir b) laidai, kuriais tų aktų vieno individo veikimas yra perduodamas kitam. Dabar arčiau įsižiūrėsime į išvardintų elementų savumus.
a) Pirmiausia dėl individų savumų. Šie priklauso nuo žmogaus jaučiamų reikmenų. Reikmenys yra labai įvairūs, tai ir žmogaus savumai yra labai įvairūs. Nors silpnam reikmenų vaizdui sudaryti, mes klasifikuosime juos. 1) Pirmiausia ffiziniai-psichiniai reikmenys, būtent: a) žmogui reikia valgyti ir gerti, – alkio ir troškulio patenkinimo reikmenys; b) žmogui reikia lytinis traukimas prie kitos lyties patenkinti ir nauja karta veisti, – lytinis reikmuo; c) žmogui reikia saugotis gamtos jėgų, žvėrių ir kitų žmonių; d) jau reikia judėti, alsuoti, miegoti, ilsėtis ir t. t.
2) Socialiniai ir psichiniai reikmenys; a) žmogui reikia bendrauti su sau panašiais, o iš to išeina; b) jausminiai emocionaliniai reikmenys, c) intelekto ir d) valios reikmenys.
3) Intelekto reikmenys, kaip, pav., mmokymasis ir kt.
4) Jausmų, emocijų, reikmenys: liūdesys, džiaugsmas, laimė, drąsa, meilė ir k.
5) Valios, arba veikimo, reikmenys.
b) Antras socialinio reiškinio elementas yra aktas (veiksmas ir susilaikymas). Veikiantieji kitą asmenį aktai gali būti įvairiai skirstomi. Būtent: 1) aktai daromieji ir nedaromieji, kurie savo ruožtu dar yra kentėjimo ir susilaikymo aktai; 2) aktai pastovūs ir staigūs, 3) aktai stipriai veikiantieji ir aktai silpnai veikiantieji, 4) sąmoningi ir nesąmoningi.
c) Trečias socialinio reiškinio elementas yra laidai, arba veikimo perduotojai. Vieno asmens tie veiksmai yra perduodami, o kito asmens priimami ir į juos yra šiaip ar taip reaguojama.. Žmogaus veikikas yra ne tik betarpiškai, atstumo ir laiko atžvilgiu, perduodamas kitam, bet ir tarpiškai, nepaisant nei laiko, nei atstumo. Mus veikia mintys, išreikštos, pav., Amerikoje ar kur kitur, kurias mes sužinome kuriam laikui praėjus po to, iki jos buvo išreikštos. Net tarp gyvųjų ir mirusiųjų yra savitarpio veikimas, bent mirusieji savo paliktais darbais veikia gyvuosius. Erzintojai, kuriuos vartoja žmogus, veikdamas kitą, veikia: 1) fiziškai, 2) arba psichiškai; pav., raudoną audeklą iškabinus galima patarnauti, uždengiant nuo vėjo, bet galima ir suerzinti, naudojant jį kaip revoliucinę vėliavą. Žmonių tarpusavio veikimo srityje dažniausiai veikia antrieji, psichiniai, erzintojai, kurie turi būti pastovūs. Ir perduotojams (laidams) pažinti tikslinga yra jie surūšiuoti. ŠŠtai jų rūšys: 1) garsas: žodis, daina ir k., 2) šviesa ir spalvos, 3) šilima, mechaniniai įrankiai, 5) judėjimas, 6 cheminės reakcijos, kaip skonis, kvapas, 7) medžiaginiai daiktai: vėliavos, kryžiai ir k., 8) elektra; ir t. t.
Kiekvienas žmogaus veikimas turi tam tikrą formą, kartais kad ir sunkiai pastebimą. Ir savitarpio žmonių veikimai turi formas. Jų be galo daug: vyro ir žmonos, gimdytojų ir vaikų, suaugusio žmogaus ir kūdikio, nusikaltėlio ir aukos, valdininko ir piliečio, darbdavio ir darbininko, studento ir profesoriaus, studento ir studento ir t. t. ir t. t. Toms formoms geriau pažinti tikslinga yra jos klasifikuoti. Kokios gi yra tų formų rūšys? Jos yra labai įvairios, žiūrint to, kurį kriterijų (požymį) imsime klasifikacijos pagrindu ir kuriuo socialinio reiškinio elementu remsimės. Ir taip. Galima klasifikuoti socialiniai reiškiniai:
1) žiūrint individų skaičiaus ir kokybės, 2) žiūrint aktų pobūdžio ir 3) žiūrint perduotojų pobūdžio.“
Knygoje „Lietuvos šeima“ (1994-1995 m.) yra Sarmitės Mikulionytės pranešimas „Lietuvos visuomenės demografinis senėjimas“ iš mokslinės-praktinės konferencijos „Lietuvos šeima: Tradicijos ir Ateitis“, įvykusios Vilniuje, 1994 m. spalio 25-26 d.d. p. 181-189
Jame autorė sako:
„Nors laikoma, kad šeimos Lietuvoje tebėra daugiau tradicinės nei kaimyninėse šalyse, tačiau pastaruoju metu jos sparčiai ir esmingai kinta. Pasak demografės V. Stankūnienės, keičiasi šeimos funkcijos, didėja santuokų nestabilumas, mmažėja gimstamumas. Silpnėja šeimos institutas, o tai, savo ruožtu, susiję su moterų darbinio aktyvumo, tėvystės ir santykių tarp kartų pokyčiais. Vakarų šalių demografai pažymi, kad santuokų nestabilumo (mažėja santuokų, didėja ištuokų, plinta sugyvetinių poros ir nesantuokiniai vaikai, gausėja nepilnų šeimų) sąlygomis pagrindiniu socialiniu ryšiu ir paramos šaltiniu seniems žmonėms tampa santykiai tarp kartų.
Dėl daugelio priežasčių ryšiai tarp kartų Lietuvoje visada buvo gana tvirti, tad ir klasikiniai kartų konfliktai neišeidavo už šeimos ribų, t.y. nebuvo sureikšminti visuomenės lygmeniu. Labiausiai tokią situaciją formavo vyraujantis tradicinis požiūris į šeimą, pagyvenusius žmones. Kartų solidumą skatino kolektyvizmo nuostatos bei tokios specifinės ekonominės sąlygos, kaip vaikų ir tėvų materialinė tarpusavio pagalba. Kelių kartų šeimos buvo buvo įprasti reiškiniai.
Nors 1993 m. Europoje ir buvo paskelbti pagyvenusių žmonių ir kartų solidarumo metais, Lietuvoje ir toliau menkai atsižvelgiama į pensininkų socialinės integracijos problemą. Stebimi net priešingi reiškiniai: individualizmo nuostatų vyravimo ekonominės veiklos srityje, infliacijos, nesutvarkytos mokesčių sistemos, nepasitikėjimo pensijų reforma sąlygos verčia žmones patiems rūpintis savo gyvenimo rudens materialine padėtimi.
Ekonomikos pertvarkymo metu ypač išryškėja demografinio gyventojų senėjimo neigiamos pasekmės. Pensininkų pajamos sudaro vis mažesnį vidutinio darbo užmokesčio procentą (pvz., vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje per 1993-1994 m. padidėjo 161,3 proc., o vidutinė senatvės pensija padidėjo tik 133,7 proc. ir 1994
m. sudarė 26,8 proc. vidutinio darbo užmokesčio). Neretai priešpensinio amžiaus žmonės, išstumti iš darbo rinkos, labai neaiškiomis materialinėmis ir socialinėmis sąlygomis turi sulaukti pensinio amžiaus. Be to, pagyvenę žmonės patiria diskomfortą dėl kintančio ir prieštaringo visuomenės požiūrio į pagyvenusius žmones bei dėl tradicinio pačios senatvės suvokimo. Daugelis šeimų nebepajėgia būti vieninteliu priežiūros ir slaugos šaltiniu nusenusiems (tiek dėl šeimos narių darbinio aktyvumo, tiek dėl šeimos finansinių pajėgumų – tik 15 proc. lietuvių šeimų „nuolatiniame darbe uždirba tiek, kad gali aprūpinti ššeimą viskuo, kas reikalinga, o reikalinga senam žmogui savivaldybių arba valstybės institucijų priežiūra yra dar tapsmo būvyje.
Tam, kad pagrįstume šių reiškinių svarbą ir išsiaiškintume pagyvenusių žmonių problemų dėsningą atsiradimą, reikėtų pasiremti žmonijos demografine istorija. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti Lietuvos gyventojų amžiaus struktūros istorinius pokyčius, kurie lėmė tai, kad šiandien mes susiduriame su senstančia Lietuvos visuomene, su jos pastangomis prisitaikyti prie naujos socialinės ekonominės situacijos.
Gyventojų senėjimas – demografinio perėjimo išdava
„Demografinio perėjimo“ sąvoka apibūdinamas visuomenės perėjimas nuo tradicinio gyventojų reprodukcijos tipo ((didelio gimstamumo ir didelio mirtingumo) prie šiuolaikinio (nedidelio gimstamumo ir nedidelio mirtingumo). Jis glaudžiai susijęs su daugeliu kitų socialinių procesų: su politine ir industrine revoliucijomis, urbanizacijos procesu, švietimo ir sveikatos apsauga. Nauja gyventojų reprodukcijos struktūra keičia visus socialinės tikrovės lygius, ppradedant individo gyvenimu, šeimos institutu, bendruomenės struktūra ir baigiant visuomene kaip visuma.
Viena reikšmingiausių demografinio perėjimo pasekmių yra besikeičianti gyventojų amžiaus struktūra. Išsivysčiusių ir kai kurių besivystančių šalių XX amžiaus sociodemografinė istorija atskleidžia naują socialinį fenomeną – gyventojų senėjimą. Demografiniu gyventojų senėjimu vadinamas pagyvenusių žmonių dalies visuomenėje absoliutus ir santykinis didėjimas.
Dėl ko jaudinasi senstančios visuomenės?
Demografinis gyventojų senėjimo procesas kelia nerimą daugeliui šalių. Senstančioms visuomenėms aktualias problemas galima suskirstyti į dvi stambias grupes: Pirmoji grupė išryškėja makro-problemų lygmenyje, pvz., didėjantis demografinės naštos koeficientas (santykis tarp ekonomiškai aktyvių ir neaktyvių gyventojų), nacionalinio produkto perskirstymas (pensijų sistema, socialinis draudimas, sveikatos apsaugos sistema ir pan.); antroji grupė išryškėja mikro-lygmenyje. Čia svarbiausia senstantis individas, jo savęs kaip seno suvokimas, jo santykiai su šeima ir visuomene (J. GGetė yra pasakęs: „nedidelis mokslas pasenti, reikia mokėti su tuo susitaikyti“).
Daugelis sociologų ir demografų studijuoja tiek visuomenės senėjimo, tiek atskiro individo senėjimo reiškinius. Senėjimo problemomis buvo pradėta domėtis jau XIX amžiaus pabaigoje, bet sistemingo mokslininkų dėmesio jos sulaukė tik XX amžiaus antroje pusėje.
Lietuvos gyventojų retrospektyva
Krašto gyventojų surašymai teikia informacijos apie tai, kaip istoriškai kinta įvairių amžiaus grupių sudėtis. Gyventojų senėjimui įvertinti dažniausiai lyginami trijų amžiaus grupių pokyčiai: vaikų ir paauglių (0-14 m. amžiaus), darbingo amžiaus (15-59) ir pagyvenusių žmonių (60 mm. ir vyresnių) grupės. Lietuvos gyventojų senėjimo procesą galima tirti nuo XVIII amžiaus pabaigos.
1790 m. ir 1897 m. gyventojų surašymo duomenys apytiksliai, nes tuo metu buvo kitas administracinis pasiskirstymas, be to, duomenys apie gyventojų amžiaus struktūrą yra suskirstyti į tokias grupes. Tačiau turimi duomenys leidžia susidaryti bendrą vaizdą apie amžiaus struktūros dinamiką.
Darbingo amžiaus gyventojų grupė per 200 metų svyravo 7-8 proc. o vaikų ir pagyvenusių žmonių grupių lyginamasis svoris pasikeitė iš esmės: vaikų dalis bendrame gyventojų skaičiuje sumažėjo apie du kartus (nuo 8 proc. iki 16 proc).
Akivaizdžiausiai tokie pasikeitimai pastebimi, duomenis pateikiant gyventojų amžiaus ir lyties piramidės pavidalu.
Šaltiniai:
1. Jasas R., Truska L. LDK gyventojų surašymas 1790 m. Vilnius, 1972.
2. Rašin A. T. Nasilenije Rossiji za sto let. Moskva, 1/56.
3. Lietuvos statistikos metraštis 192 1924-1926 m. Kaunas, 1927.
4. 1959 metų visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys. Vilnius, 1962.
5. Itogi Vsesojuznoj perepisi naselenija 1970 goda po Litovskoj SSR 1979 goda. Vilnius, 1980.
6. Pagrindiniai 1989 m. gyventojų surašymo duomenys. Vilnius, 1990.
7. Demografijos metraštis 1993. Vilnius, 1994.
Nežiūrint gana išraižytų piramidžių šonų, pastebimas istorinis piramidžių silueto kitimas: pagrindo siaurėjimas ir viršūnės platėjimas. Įvairių šalių arba tos pačios šalies atskirų istorinių momentų amžiaus piramidžių palyginimui demografai naudoja keturių idealių amžiaus piramidžių sistemą.
Lygindami empirinius duomenis su idealiais amžiaus struktūros ttipais, galime nustatyti kokia demografinio perėjimo stadija dabar būdinga Lietuvai.
Lietuvos gyventojų senėjimo procesas pradėjo ryškėti XIX amžiaus pabaigoje. Iki XX a. šeštojo dešimtmečio Lietuvos visuomenė senėjo palengva. Septintajame dešimtmetyje demografinis senėjimas suintensyvėjo. 1970 m. amžiaus piramidė yra pirmoji, kuri rodo Lietuvos įžengimą į trečiąją demografinio perėjimo stadiją, kai pradeda ryškėti piramidės pagrindo siaurėjimo tendencija.
Pradedant 1979 m. matome kaip stambėja piramidės viršūnė (tai didėja pagyvenusių žmonių dalis) ir toliau siaurėja jos pagrindas (mažėja vaikų ir paauglių dalis). Tokie piramidės silueto kitimai aiškiai rodo, kad Lietuvos visuomenė dabar pergyvena demografinio perėjimo proceso trečiąją stadiją. Panašias gyventojų amžiaus piramides turi dauguma Europos ir Baltijos šalių.
Lietuvos gyventojų senatvės lygis kitų šalių patyrimo kontekste
Nuo vizualinių pavyzdžių pereikime prie tikslesnės – skaičių – kalbos. Visuomenės senatvės lygio tikslesnei išraiškai demografai dažniausiai naudoja senatvės koeficientą – vaikų ir pagyvenusių žmonių dalies santykį, t.y. pagyvenusių žmonių (60 m. ir vyresnių) skaičius, tenkantis 100-ui vaikų (0-14 m. amžiaus).
Sakykime, tyrimo objektas yra gyvenimo lygis Lietuvoje. Tokiu atveju objekto aprašyme turėtu būti panašių minčių į tas, kurias išsakė Daiva Juškienė savo pranešime „Gyvenimo lygio sociologinė analizė“ spausdinto knygoje „Sociologija Lietuvoje“ KTU, 1996 m. birželio 4-5 d., antra knyga, p, 201-202
„LIetuvoje daugiau nei penkmetį vyksta spartūs decentralizacijos ir liberalizacijos procesai ekonominiame, socialiniame iir kultūriniame gyvenime. Nors dėl tikslų ir veiksmų krypties nebepolemizuojama, tačiau rezultatai liūdnoki. Jaudina ne tik katastrofiška gamybos ir žemės ūkio situacija, bet ir regresuojantis gyventojų pragyvenimo lygis, kurio tyrimai pradžia remiasi į sovietinių ideologinių tariamai pažangaus vystymosi rodiklių fiksavimą, tuo tarpu dabar mokslinėse analizėse ir metodologinėse diskusijose gyvenimo lygio sąvoka nauja, fragmentiška, bet šiuolaikiška ir vertinga. Nors pragyvenimo lygis sparčiai kinta ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse, tačiau šiuo metu tai ne pagrindinis studijų objektas, juolab, kad ten puikiai veikia specialus, gerai organizuotas socialinis-ekonominis mechanizmas, reguliuojantis pajamų ir vartojimo santykį.
Visuomenės demokratėjimo ir integracijos į pažangių pasaulio valstybių tarpą siekimas verčia visapusiškai ir fundamentaliai aiškintis gyvenimo kokybės ir standartų ypatumus, nes gyventojams rūpi ekonomikos raida, vartojimo galimybės, o gamintojams svarbūs žmonių poreikiai, gerovių įsigijimo apimtys. Sociologui gyvenimo lygio tema įdomi visuomeniniais aspektais, apimančiais tiek visuomenę, tiek atskiras jos grupes – aktyvias socialines-ekonomines veikėjas, pagrįstai įtraukiamas į valstybės socialinės strategijos pagrindinius tikslus, bet pirmiausia aktualus ne atsitiktinis pasyvus ekonominių rezultatų vartojimas, o tikrai pilnavertis, socialiai priimtinas ir teisiškai garantuotas gyvenimo standartas, įgalinantis patenkinti visas racionalias žmogaus pirmaeiles reikmes ir skatinantis būti kūrybišku visuomenės nariu, savo pastangomis lemiančiu pragyvenimą, o ne inertiškai laukiančiu valstybės išlaikytinio malonių.
Gyvenimo lygis – tai asmeninių poreikių patenkinimo laipsnis, sunkiai
atsiejamas nuo reikmių išsivystymo skalės, apimančios lygiavertes visiems gyvenimo sąlygas, kartu ir racionalių poreikių patenkinimo galimybes, suprastas kaip aprūpinimą normatyviškai nustatytu minimaliu lygiu gyvenimo kokybės elementais (2,2) Vakarų sociologų (T. Parsonas, J. Habermas) pastebėjimais, racionalūs žmonių poreikiai – tai funkciniai imperatyvai kiekvienai visuomenei, privalančiai juos tenkinti per įvairių institucijų veiklą dėl bendros piliečiu gerovės. Visapusiškas privačių reikmių realizavimas-visuomenės klestėjimo pamatas (I,392) Tad atsižvelgiant į ekonominių individo ar šeimos resursų lemiamą vaidmenį vartojimo struktūroje, svarbiausia atsakyti, ar Lietuvos gyvenimo lygis patenkina aasmens poreikius.“
Toliau pasižiūrėkime, kokie yra prekių ir patarnavimų faktoriai (Romualdas Grigas „Socialinių įtampų Lietuvoje laukai“ V., 1998, p. 75-77) „Šiandieninė Lietuva garsėja savo itin ryškia ir sparčia gyventojų turtine (o tuo pačiu – ir socialine) diferencijacija, gana žymios jų dalies pauperizacija (nuskurdinimu). Lietuvoje pernelyg ilgai „užgaišta“ formuojantis vadinamajai vidurio klasei – pagrindiniai prekių ir paslaugų vartotojų klasei. Tai viena iš esminių priežasčių, kodėl Lietuva iki šiol tebesikankina prekių ir patarnavimų nemokios paklausos suformuotoje duobėje. Nemoki ribota daugumos gyventojų paklausa – nne vien „tramdantis apynasris“, kurį jaučia vos ne kiekvienas gamintojas, dažna prekybos ar kitų patarnavimų organizacija. Tai dar ir aiškus politinio nestabilumo šaltinis „pauperizuoti“ gyventojai politine prasme – didesniu inertiškumu pasižymintys piliečiai.
Yra ir kita sparčios (Europos standartus“ seniai lenkiančios) turtinės ddiferencijacijos Lietuvoje pusė, apie kurią pas mus bevelijama nutylėti. Tai necivilizuota elgsena tų, kurie turi sukaupę (gana dažnai nesąžiningu keliu) turtus, disponuoja įspūdingomis lėšų sumomis. Staigiai tapę beveik nesukontroliuojamais „visagaliais“, jie pasinešę savo lėšas ir pajamas švaistyti pramogaudami, iššauktinai mėgaudamiesi nesaikingu vartojimu, pervesdami savo lėšas į užsieniuose esančius bankus, o kita vertus – palaikydami žemus savo darbuotojų atlyginimus ir pan. Ne taip kaip civilizuotose šalyse, kur pirmiausia pasirūpinama investuoti laisvas lėšas į savo šalies gamybą, pasirūpinama geresniais savo darbuotojų atlyginimais ir tuo skatinama ne tik paklausa, bet ir tautos socialinė darna.
Įsidėmėtina, kad kapitalizmas (arba atvira visuomenė) savo civilizuotume padarė didžiulį šuolį, būtent, atkreipęs dėmesį į šios priešpriešos valstybinį ir kitokį reguliavimą. Anglų ekonomistas Dž. Keinsas (J. Keynes), iškėlęs pasiūlos – ppaklausos mechanizmo valstybinio reguliavimo ir jo nuolatinio tobulinimo teoriją, iš kart tapo pripažintas moderniosios ekonomikos klasiku. Tačiau ne tai svarbiausia. Dž. Keinso iškeltos teorijos (kuri kai kam ir šiandien primena socializmo elementą) dėka buvo padarytas milžiniškas šuolis, aptramdant laisvos rinkos įsiūbuotą socialinių procesų stichiją, išvengiant tokių baisių krizių, kaip antai ta, kuri laisvąjį Vakarų pasaulį buvo ištikusi šio šimtmečio trisdešimtųjų-keturiasdešimtųjų metų sandūroje. Pabrėžtina, taip pat, kad minėta teorija visuotinės gerovės valstybės modeliui suteikė ekonominį ir politinį impulsą, paspartino jo realizavimą, iir, apskritai – ženkliai prisidėjo prie civilizacijos humanizavimo.
Pasiūlos – paklausos mechanizmas Lietuvoje aiškiai išsiderinęs, nesubalansuotas. Tuo apmaudžiau, kad Lietuvoje šiai teorijai iki šiol beveik neskiriama praktinio dėmesio. Turbūt manoma, kad ji atstovauja vakarykštę dieną. Tačiau pamirštama, kad mūsų šalis išgyvena pereinamąjį laikotarpį. O tai reiškia, kad šalia civilizuoto, modernaus kapitalizmo, tebesiautėja ir „laukinio“ arba „primityvaus“ kapitalizmo apraiškos, kurioms, vadovaujantis išsivysčiusių šalių sukaupta patirtimi, kaip tik taikytini „tramdomieji“ marškiniai.
Ir vis dėlto tenka pripažinti (o tai tvirtina pasaulyje žinomas politologas ir sociologas R. Dahrendorfas), kad čia aptariama priešprieša išreiškia didžiųjų demokratijos ir kapitalizmo jėgų susidūrimą. Ji išreiškia net ir demokratinėje pilietinėje visuomenėje egzistuojantį konfliktą tarp deklaruojamų politinių bei pilietinių teisių ir laisvių, iš vienos pusės, ir paskirstymo, aprūpinimo – iš kitos pusės. R. Dahrendorfas tai vadina moderniuoju socialiniu konfliktu, didžiųjų demokratijos ir kapitalizmo jėgų susidūrimu. To susidūrimo formuojama įtampa bus, natūralu, tuo ryškesnė, kuo šalyje bus mažiau realiosios demokratijos, mažiau pilietinės visuomenės.“
Bene plačiausiai šia tema rašo A. Veličko ir V. Podmarkov knygoje „Sociologas gamykloje“ 1976 m., 211-216. „Pirminė analizė (procedūros rėmuose arba viso tyrimo) užbaigiama rezultatų aprašymu, kurie priklauso išimtinai tik duotai procedūrai. [.]
„Labiau patogia forma, kad pateikti sociologinę informaciją, atlikus sugrupavimą, yra lentelės. Prieinama forma jos perteikia tą turinį, kuris neįsisąmoninamas ppateiktas šnekamąja kalba.“
www.saulius.osf.lt
„Duomenų padėties charakteristikos
Pagrindinės duomenų padėties charakteristikos yra vidurkis, moda, mediana, apibūdinantys duomenų „centrą“, bei kvantiliai. Visos šio tipo charakteristikos, išskyrus modą, skaičiuojamos tik kiekybiniams duomenims.
Vidurkis (mean) – vidutinė kintamojo reikšmė. Vidurkis – tai taškas, kuris vidutiniškai artimiausias visiems statistinės eilutės elementams. Vidurkis apskaičiuojamas susumavus visus statistinės eilutės elementus ir padalinus iš jų skaičiaus. Skaičiuojamas tik kiekybinių duomenų vidurkis. Imties empirinis vidurkis apskaičiuojamas pagal formulę:
– empirinis vidurkis, n – imties didumas, – kovariacijų matrica. Pvz., sakykime, kad duota imtis yra x = (1,3,2,2,4,1,2,1,3,2), apskaičiuosime empirinį vidurkį:
Moda
Vidurkis ne visada yra pati tinkamiausia charakteristika. Tarkime, kad ufonautas paprašė duomenų apie vidutinį žmogų. Ir gavo atsakymą, kad vidutiniškai žmogus turi: kojų – 1,99.; akių – 1,99.; galūnės pirštų – 4,88. ir pan. Kaip manote, kokį žmogų įsivaizduos ufonautas? Šiuo atveju informatyviau būtų aprašyti tipišką žmogų. Tipiškiausia nagrinėjamos duomenų aibės reikšmė yra imties moda Mo. Moda – tai dažniausiai duomenų aibėje pasikartojusi reikšmė. Pavyzdžiui, duomenų aibės 1; 1; 2; 3; 4; 5 moda Mo = 1.
Jeigu visos reikšmės statistinėje eilutėje pasikartoja vienodai dažnai, sakoma, kad pasiskirstymas modos neturi. Pavyzdžiui, duomenų aibė 2,3; 2,3; 3,8; 3,8; 4,5; 4,5 modos neturi.
Jeigu kelių gretimų variacinės eilutės reikšmių dažnis vienodas ir yra didesnis negu bet kkurių kitų reikšmių dažnis, tai moda yra šių reikšmių vidurkis. Pavyzdžiui, duomenų aibės 0; 1; 1; 2; 2; 2; 3; 3; 3; 4 moda Mo = (2 + 3)/2 = 2,5. Dažnių skirstinys, turintis vieną modą, vadinamas unimodiniu skirstiniu.
Jeigu dvi negretimos variacinės eilutės reikšmės pasikartoja vienodu dažniu ir jis didesnis negu bet kurių kitų reikšmių, tai egzistuoja dvi modos ir sakoma, kad dažnių skirstinys bimodinis. Pavyzdžiui, statistinė eilutė 10; 11; 11; 11; 12; 13; 14; 14; 14; 17 turi dvi modas – 11 ir 14. Jeigu negretimų vienodo dažnio variacinės eilutės narių yra daugiau nei du, modų taip pat yra daugiau. Toks dažnių skirstinys vadinamas multimodiniu.
Galima skaičiuoti tiek kiekybinių, tiek kokybinių duomenų modą.
Mediana
Mediana – statistinis dydis, parodantis tipiškumą. Mediana – tai tiesiog balų, surikiuotų į eilę nuo aukščiausio iki žemiausio, viduryje esantis balas. Jei eilėje yra nelyginis balų skaičius, mediana ir bus viduryje stovintis balas. Lyginio balų skaičiaus atveju mediana bus tos balų eilės dviejų vidurinių balų vidurkis.
Kaip ir aritmetinis vidurkis, mediana charakterizuoja duomenų centrą. Paprastai ja patariama naudotis, kai duomenų aibėje yra išskirčių. Išskirtis – tai tokia duomenų aibės reikšmė, kuri yra natūraliai didesnė ar mažesnė už kitas reikšmes.
Mediana dažniausiai naudojama ranginiams duomenims ir intervaliniams-santykiniams duomenims, kuriuose yra
išskirčių. Pvz. butų kainoms (vieni butai naujuose rajonuose, kiti senamiestyje), įmonių metiniam pelnui (daug mažų įmonių ir viena įmonė – gigantė) skaičiuoti.
Gana dažna klaida yra medianos (vidurio) ir vidurkio painiojimas. Šios dvi sąvokos giminingos, todėl net ir tie, kurie gerai jas skiria, dažnai klysta ir mano, kad mediana ir vidurkis turėtų būti artimi vienas kitam. Nors iš tikrųjų. taip dažnai ir būna, bet bendru atveju tai nėra teisinga. Imkime, pavyzdžiui, skaičius 3, 3, 3 ir 91. Šių skaičių mediana yra 33, o vidurkis yra daug didesnis ir lygus 25. Kita vertus, skaičių 3, 3, 100, 102 ir 102 mediana (100) yra daug didesnė už jų vidurkį (62). Taigi klaidinga būtų manyti, jog mediana ir vidurkis yra „maždaug tas pats“. Mediana perskiria surūšiuotus duomenis į dvi dalis: apatinę pusę ir viršutinę pusę.
Kvantiliai
Išsiaiškinę skaičių aibės „apatinės pusės“ ir „viršutinės pusės“ prasmę, galime apibrėžti kvartilius. Pirmasis kvartilis (apatinis) yra apatinės pusės mediana, trečiasis kvartilis (viršutinis) yra viršutinės pusės mediana, t.y., kai pp=0.25, 0.75, turime empirinius apatinį ir viršutinį kvartilius (lawer qartile – xq.25 ir upper ąuartile – xq.75. Mediana padalija duomenis į dvi puses, o kvartilių paskirtis – dalyti duomenis į ketvirčius. Pavyzdžiui, jei apatinis kvartilis yra 10,2 tai 25% imties rreikšmių yra ne didesnės už 10,2 ir 75% nemažesnės už 10,2. Analogiškai, jei viršutinis kvartilis yra 100, tai 75% reikšmių yra ne didesnės už 100 ir 25% ne mažesnės už 100. Pati mediana yra antrasis kvartilis, todėl apie 50% skaičių yra ne didesniu už medianą. Nesunku suvokti, kodėl pirmasis kvartilis, mediana ir trečiasis kvartilis yra kartais atitinkamai vadinami 25-uoju, 50-uoju ir 75-uoju procentiliu. Dabar pateiksime bendrą empirinių kvartilių radimo schemą:
surikiuojame imties reikšmes pagal dydį.
randame medianą
randame apatinę ir viršutinę imties duomenų puses.“
„Taip pat yra ir kiti statistiniai sociologinės informacijos analizės metodai, kurie peržiūrimi specialioje literatūroje.“
LITERATŪRA:
Romualdas Grigas „Socialinių įtampų Lietuvoje laukai“ V., 1998, p. 75-77
Petras Leonavičius „Sociologijos paskaitos“ (1939 m.) ketvirtas skyrius, p. 68-70
Osipov G. V., Moskvičiov, L. N. SSociologija. Bendros teorijos pagrindai: pagalbinės mokymosi priemonės. Maskva, 1996 m. p. 169
Irena Luobikienė „SOCIOLOGIJA: BENDRIEJI PAGRINDAI IR TYRIMŲ METODIKA“ p. 74-77, 98 ir 112
Irena Luobikienė ir kt. „Sociologijos pagrindai“ (1997 m., p. 45-46)
„Socialinė asmens identifikacija“ (rusų k.) p. 20-24, 35, 72-75
„Žmogaus interesai ir dabartis“ V, 1993, p. 49
„Lietuvos šeima“ (1994-1995 m.) Sarmitės Mikulionytės pranešimas „Lietuvos visuomenės demografinis senėjimas“ iš mokslinės-praktinės konferencijos „Lietuvos šeima: Tradicijos ir Ateitis“, įvykusios Vilniuje, 1994 m. spalio 25-26 d.d. p. 181-189
Daivos Juškienės pranešimas „Gyvenimo lygio sociologinė aanalizė“ spausdinto knygoje „Sociologija Lietuvoje“ KTU, 1996 m. birželio 4-5 d., antra knyga, p, 201-202
Leonard Broom „Sociologija. esminiai tekstai ir pavyzdžiai“, 1992, p. 10-14.
A. Veličko ir V. Podmarkov „Sociologas gamykloje“ 1976 m., p. 211-216.
www.saulius.osf.lt
