JAUNIMO SUBKULTŪRA

Turinys

Įvadas 2

I. Kultūros samprata 4

1. Kultūros sąvokos atsiradimas 4

2. Kultūros esminės charakteristikos 4

3. Kultūra ir socializacija 5

4. Kultūros elementai 5

5. Kultūrų įvairovė 7

5.1 Etnocentrizmas 7

5.2. Kultūrinis reliatyvizmas 7

6. Kultūrų vidiniai skirtumai. Subkultūra, jos bruožai 7

II. Jaunimo subkultūros bruožai 8

III. Jaunimo grupės 10

1. Akademinės grupės 11

1.1. Lietuvos studentų sąjunga 11

1.2. Lietuvos moksleivių sąjunga 13

1.3. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) 15

2. Politinės grupės 16

2.1. Jaunųjų konservatorių lyga 16

2.1.Lietuvos liberalus jaunimas 17

3. Religinės grupės 20

3.1. Ateitininkų atsiradimo istorija 20

3.2. Ateitininkų federacija 21

4. Laisvalaikio grupės 22

4.1. Autostopas – realus gyvenimo aromatas 22

4.2. Vilniaus autostopo klubas 22

Išvados 27

Literatūros sąrašas 28Įvadas

Šiuolaikinėje visuomenėje individai gyvena nuolatinėje bereikšmiškumo grėsmėje, todėl miestai virsta ne tik šiuolaikinio kkonsumerizmo, bet ir simbolinių impresijų bei ekspresijų „atsivėrimo“ vieta. Individai bando įgyvendinti įsivaizduojamus modelius, kaip jie turėtų gyventi tokiame pasaulyje, koks jis yra, ir kaip toks pasaulis turėtų būti tvarkomas pagal jų įsivaizduojamą gyvenimą. Ir nors visų visuomenės narių protai yra užpildyti tam tikrų kultūrinių kodų sistemų, tačiau būtent jaunimo biologiškai, psichodinamiškai, socialiai bei kultūriškai sąlygotas lankstumas suteikia jiems stiprų „seismografinį“ sugebėjimą registruoti gilius, bet paslėptus socialinius judėjimus ir juos išreikšti aiškia stiliaus kalba. Toks įvairių jaunimo grupių „jautrumas“ ir eekspresyvumas gali būti siejami ne tik su kultūros naujovėmis ir progresyvumu, bet ir įtakoti jaunimo, kaip tam tikros visuomenės problemos, suvokimą.

Noras įrodyti, kad esi kitoks (kitaip rengiesi, kitaip mąstai, kitaip elgiesi), bandymas paneigti tradicines suaugusiųjų vertybes, maištauti prieš jas, kurti ssavąją kultūrą (subkultūrą) – jaunimo įsitvirtinimo visuomenėje požymiai. Galima būtų vardinti įvairiausias jaunimo subkultūros sroves, kurių kiekviena buvo ir yra savita, išskirtinė, tačiau apie kiekvieną suaugusieji turėjo ir turi daugybę išankstinių stereotipinių nuostatų, neigiamų vertinimų. Tai, kas yra suaugusiųjų nepripažįstamos vertybės, pateko į kritikos lauką. Kyla labai daug klausimų dėl kultūrų skirtumų, pagrindinis iš jų – ką padaryti, kad „susikalbėtų“ jaunimo ir suaugusiųjų kultūros atstovai, kad jie nebūtų priešiški vieni kitiems? 2003 m. atsakymo ieškoti pradėjo Pilietinių iniciatyvų centras, kuris pradėjo įgyvendinti Europos Sąjungos SOCRATES programos remiamą projektą „Pažink mane, pažink save“. Pagrindinė hipotezė ta, kad santykiai tarp jaunimo ir formalios suaugusiųjų kultūrų yra komplikuoti, priešiški dėl tarpusavio supratimo ir informacijos trūkumo. Tai dažnai sukelia informacijos apie jaunimą stoka, kuri ssukelia nusistatymą prieš juos. Projektą „Pažink mane, pažink save“ remia Europos Sąjungos SOCRATES programos koordinavimo paramos fondas (pagal programą GRUNDTVIG 2). Šiame projekte, be Lietuvos, dalyvauja dar 6 Europos valstybės: Airija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Slovakija, Norvegija. Lietuvoje buvo rengiami organizuoti seminarai policininkams ir pedagogams – toms suaugusiųjų grupėms, kurios dažnai ir betarpiškai susiduria su jaunimo grupėmis ir gali spręsti kylančias problemas. Šiuos seminarus suaugusieji lankė labai noriai (4).

Jaunimo subkultūros tyrinėjimai yra aktuali problema šiomis dienomis. Jo subkultūrų labai ddaug ir įvairių tipų, sutinkamos paprastos, devintinės bei kontrkultūros. Subkultūros užima svarbią dalį mūsų kultūroje, atsiranda naujų, tobulėja ir plečiasi senos. Reikia nepamiršti ir senosios, visiems įprastos kultūros, skirti nemažai dėmesio, kad ji išliktų. Pasirinkau nagrinėti apie jaunimo subkultūras, kaip minėjau anksčiau, jų labai gausu, sunku atsispirti nepabandžius ko nors naujo, neįprasto, jautiesi kaip mažas vaikas, ką tik išvydęs pasaulį. Pačiam buvo įdomu sužinoti apie subkultūras, kurios vyrauja mūsų tarpe, taip pat šią informaciją norėčiau pateikti savo bendraamžiams, gal tai jiems padės apsispręsti ir pasirinkti į kurią grupės veiklą jie, ir aš, norėtų įsitraukti. Kursinio darbo tikslas – apžvelgti jaunimo subkultūras, joms būdingus bruožus, tikslus, bei kitas savybes. Panagrinėti jaunimo subkultūrų grupes, kokios jos buvo anksčiau ir kokios yra dabar, jų tipus, pateikti grupių pavyzdžių, apžvelgti veiklą, uždavinius ir kt.

Visa informacija apie subkultūras yra panaudota iš jaunimo grupių internetinių puslapių, įvairių autorių, tokių kaip E. Ramanauskaitė, L. Laurinčiukienė, studentų, A.Domarkaitė, lektorių, A. Noreika, straipsnių, atsiliepimų, sociologinės krypties knygų bei žodynų. Konkrečios literatūros šia tema nelabai yra, dauguma tai straipsniai, įvairūs atsiliepimai, pasakojimai, duomenų analizės.. Pasirinkta internetinė informacija, nes ja gali pasinaudoti visi, kam tai yra įdomu, šiuose puslapiuose ji kelių savaičių senumo, nes kaskart atnaujinama. Knygos, žodynai, straipsniai yra senesnė lliteratūra, kuria pasinaudojau analizuodamas savo temą.

Visų pirma apžvelgsiu apie kultūrą, jos istoriją, charakteristikas, įvairovę. Sekančiame skyriuje didesnis dėmesys skiriamas, jaunimui, jo subkultūrai, tipams, būdingoms savybėms. Paskutiniame skyriuje pateiksiu jaunimo grupių pavyzdžių, jų tikslų, veiklos, kad būtų galima susidaryti išsamesnį vaizdą apie pagrindinę temą – jaunimo subkultūras.I. Kultūros samprata

Kultūra yra žmogaus veiklos būdų, priemonių, normų, vertybių ir idealų visuma, kurią bendrai naudojasi grupė žmonių. Ji padeda jiems orientuotis savo visuomenėje bei yra perduodama iš kartos į kartą. Pasak amerikiečių sociologo J. Vander Zandeno, kultūra yra perimti mąstymo, jausmų ir veiklos būdai, kurie apibūdina šią visuomenę ir dėl kurių visuomenę galima atpažinti. Gyvūnų elgesys yra genetiškai užprogramuotas. Žmogaus – taip pat, bet tik iki tam tikros ribos. Žmogaus elgesį už šios ribos lemia kultūra, išskirianti žmogų iš gyvūnijos pasaulio.

Šiame skyriuje trumpai panagrinėsiu apie kultūrą: jos atsiradimą, sąvoką, charakteristikas, elementus, kultūrų įvairovę, vidinius skirtumus, skyriaus pabaigoje išsamiau panagrinėsiu subkultūrą, jos bruožus.1. Kultūros sąvokos atsiradimas

Dabartine reikšme sąvoka „kultūra“, anksčiau reiškusi apdirbimą, kultivavimą, ugdymą, imta naudoti XVIII a. Tuo metu kultūra buvo tapatinama su visuomenės ir žmogaus raida, o sąvokos „kultūra“ ir „civilizacija“ kurį laiką buvo vartojamos kaip sinonimai, gana plačiai buvo diskutuojama apie kultūros įvairovę. Nuo XIX a. antrosios pusės kultūros samprata tapo ne ttik filosofinė, bet ir mokslinė kategorija. Renesanso epochoje žodis „kultūra“ buvo vartojamas kaip visuomenės vertinimo kriterijus, vėliau, nuo XIX a. antrosios pusės, kultūrą imta sieti su civilizacijos, visuomenės ekonominės formacijos, globalinės regionalizacijos kategorijomis. Kultūrą, kaip biologiškai paveldimą žmonijos atmintį, bandyta apibūdinti įvairiai: kaip lokalių elgesio ir suvokimo stereotipų sistemas, antropologinių ir evoliucinių universalijų rinkinius ir kt. Tačiau civilizaciją pamažu pradėta atskirti nuo kultūros. Civilizacija ėmė reikšti socialinę visuomenes sąrangą, o kultūra – dvasinę žmogaus raidą. Dabartiniu metu kultūra suvokiama ir vartojama įvairiomis reikšmėmis. JAV antropologas M. Harris kultūrą suvokia kaip bendrą visuomeniškai įgytą gyvenseną, būdingą grupei žmonių, kurie panašiai mąsto, jaučia ir elgiasi. E.Gellner kultūra reiškia idėjų, ženklų, asociacijų, elgesio ir bendravimo būdų sistemą.2. Kultūros esminės charakteristikos

• Kultūros reiškiniai yra dirbtiniai, nes juos sukūrė žmonės. D. Vico, Ch. Monteskje, A.Gelen tyrinėjo kultūrą kaip gamtą, pertvarkytą žmonių veiklos. Kultūra tyrinėjama kaip biologiškai nepaveldima informacija, šios informacijos turinys bei jos organizavimo ir saugojimo būdai. JAV mokslininkai T. Kun ir R. Lingon kultūrą apibudino kaip išmoktą elgesį.

• Kultūra apima daiktus. Kultūros daiktinis pasaulis visada buvo pagrindinis jos tyrinėjimo aspektas. Archeologijoje netgi nusistovėjo specialus materialios kultūros terminas, reiškiantis įvairius statinius, transporto priemones, darbo įrankius, buities reikmenis. Prie materializuotų dvasinės kultūros reiškinių ir paminklų taip pat priskirti

piliakalniai, senkapiai, istorinę architektūrinę vertę turintys pastatai, etnokultūros ir gamtos paminklai.

• Kultūroje savitą vietą užima technologijos arba specialiai organizuota veikla, orientuota į apibrėžtų rezultatų siekimą. Technologijos išskiriamos į ypatingą daiktinę kultūros sritį. Mokslas yra žmonių materialios veiklos produktas, bet kartu jis yra tam tikra priemonė, kurios dėka pasaulis įgyja naujos kultūros pavidalų (pvz., naujų gyvybės formų, komunikacinių technologijų ir kt.) sukūrimą.

• Kultūra apima simbolių objektus, tarp jų – vertybes ir normas. Būtent normos lemia žmonių sugebėjimą išmokti, simbolių dėka įsisavinamas elgesys visuomenėje. KKultūrai priskiriama ir visa materialinių objektų, idėjų ir pavyzdžių (standartų), jų gamybos ir panaudojimo technologijų, nuolatinių ryšių tarp žmonių ir jų reguliavimo mechanizmų, visuomenės gyvenimo vertinimo kriterijų organizuota sistema.3. Kultūra ir socializacija

Kultūros perėmimas yra pagrindinė asmens socializacijos dalis. Individai žmonėmis netampa automatiškai, jiems reikia perimti kultūrą, išmokti dalyvauti socialiniame gyvenime. Sociologai P.L.Berge ir T. Lucman tai sieja su pirmine ir antrine individo socializacija. Pasak šių autorių, pirminė socializacija yra ta pirmoji socializacija, kurią individas patiria vaikystėje ir per kurią tampa vvisuomenės nariu, t.y. absorbuoja ir priima jos vertybes ir galiojančius gyvensenos modelius. Antrinė socializacija – tolesnis procesas, padedantis jau socializuotam individui įsitraukti į naujas objektyvaus jo visuomenės pasaulio sritis ir bandyti įgytą patirtį interpretuoti. Svarbu yra tai, kad pirminė socializacija ppaprastai individui būna svarbiausia ir pamatinė visos antrinės socializacijos struktūra turi būti panaši į pirminę socializaciją.4. Kultūros elementai

Amerikiečiu sociologas A. Frey kultūrą metaforiškai lygina su „kelio ženklų suvestine“, kuri padeda orientuotis žmonėms, važiuojantiems tuo pačiu keliu skirtingais automobiliais bei skirtingomis kryptimis. Kultūros elementai yra šio „kelio ženklų suvestinės“ sudedamosios dalys. Pasak JAV antropologo W. Goodenough, kultūra padeda suvokti:

• kas egzistuoja (sąvokas apie supantį pasaulį);

• kaip visa tai tarpusavyje susiję (santykiai);

• kaip vertinti tai, kas yra (vertybės);

• kaip elgtis (normos).

Sociologijos vadovėliuose dažniausiai nurodomi penki kultūros elementai: simboliai, kalba, vertybės, normos, sankcijos.

Simboliais vadinami daiktai, vaizdai, garsai, žodžiai ir veiksmai, turintys kokią nors sutartinę reikšmę, žymintys kokią nors sąvoką, reiškiantys kokią nors idėją. JAV sociologas L. Broom simbolius skirsto į dvi grupes:

• referentinius (nurodančius dalykus tiesiogine prasme);

• ekspresinius (nurodančius ddalykus perkeltine prasme).

Pavyzdžiui, vėliava kaip referentinis simbolis reiškia vėjuotumą, audrą, kaip ekspresinis – tautiškumą, valstybingumą (12, 41).

Kalba vadiname komunikacijos sistemą, veikiančią garsų dėka, turinčią griežtas taisykles ir padedančią perimti patirtį. Kalba yra pagrindinė kultūros perdavimo priemonė ir galbūt didžiausias žmonijos atradimas, nes:

• kalba mes išreiškiame visus savo poreikius – tiek fizinius, tiek dvasinius;

• kalba yra mūsų socialines veiklos įrankis;

• kalba leidžia mums sujungti į vieną socialinį paveikslą reiškinius, esančius už mūsų tiesiogines aplinkos ribų;

• kalbos dėka galime apibendrinti mūsų patyrimą ir perduoti ji iš kkartos į kartą.

Vertybėmis vadiname visuomenėje pripažįstamas idėjas, įsitikinimus ir tikslus, kurių verta siekti. Kiekvienoje visuomenėje vertybės skirtingos, net tos pačios visuomenės nariai vertybes suvokia individualiai. Šiuolaikinėje europietiškos kultūros visuomenėje dominuoja šios vertybės: asmeninė sėkmė, darbas, humaniškumas, materialinė gerovė, lygybė, asmens laisvė, demokratija, racionalumas, pažanga ir kt. Vertybės susijusios su normomis ir sankcijomis. Jei visuomenėje yra vertinamas sąžiningumas (kaip norma), tai nesąžiningi veiksmai smerkiami ir jiems taikomos griežtos sankcijos.

Normos – tai lūkesčiai, taisyklės, standartai, reguliuojantys žmonių elgesį. Skiriamos dvi normų rūšys:

• formalios, kurios yra užrašytos, aiškiai suformuluotos ir numatančios bausmę. (pvz., įstatymai, kelių eismo taisyklės ir kt.).

• neformalios, kurios dažniausiai nėra aiškiai surašytos, tačiau yra visuotinai suprantamos. Jas pažeidus nenumatoma aiški bausmė, dažniausiai tai būna tik pasmerkimas (pvz., šiurkštumas, nešvanki kalba viešoje vietoje ir kt.).

Taip pat sociologai skiria dorovines, teisines normas ir papročius.

Sankcijos – tai socialiniai skatinimai ir bausmės, lemiantys normų laikymąsi. Sociologai skiria dvi sankcijų rūšis:

• pozityvias;

• negatyvias.

Kadangi normos yra formalios ir neformalios, reikia skirti ir jas palaikančias sankcijas. Formaliąsias normas skatinančios (t.y. pozityvios) sankcijos gali būti: apdovanojimai (ordinai, medaliai), premijos; negatyvios (t.y. baudžiamosios) sankcijos gali būti piniginė bauda, kalėjimas ir kt. Neformaliąsias normas skatinančios sankcijos yra šypsena, padrąsinimas, komplimentas, o baudžiančios – piktas žvilgsnis, pasmerkimas, pažeminimas.5. Kultūrų įvairovė

Pasaulyje gyvuoja tūkstančiai visuomenių, kuriose žmonės vvadovaujasi skirtingomis normomis, išpažįsta savo dievus ir vertybes. Tačiau ši įvairovė turi vienijančią giją, nes visur žmonės yra dviejų lyčių, visiems reikia maisto, būsto, visų visuomenių žmonių amžius skirtingas. Tokiai vienovei nusakyti sociologijoje vartojama „kultūrinių universalijų“ sąvoka. Kultūrinės universalijos – tai bendri visu kultūrų reiškiniai. Galima teigti, kad tai elgesio modeliai, esantys visose mokslui žinomose visuomenėse: kalba, bendras darbas, šokiai, dainos, svetingumas, mokymasis, religija ir t.t. Išskiriamos dvi nuostatos dėl kultūrų įvairovės: etnocentrizmas ir kultūrinis reliatyvizmas.5.1 Etnocentrizmas

Etnocentrizmas yra kitų kultūrų vertinimas, remiantis savąja kultūra ir laikant ją tam tikru etalonu. Neatitinkančios šio etalono kultūros ar jų elementai laikomos blogesnėmis, nenormaliomis ir kt. Etnocentristinis požiūris pavojingas, nes tikėjimas savosios kultūros tariamu pranašumu gali sukelti priešiškumą ir įtampas visuomenėje, ypač daugiatautėje.5.2. Kultūrinis reliatyvizmas

Kultūriniu reliatyvizmu laikome suvokimą, kad nėra universalių standartų, leidžiančių vienas kultūras laikyti pranašesnėmis už kitas, tai kiekvienos kultūros vertinimas jos kontekste vadovaujantis jos pačios vertybėmis. Remiantis šiuo principu kitos kultūros elementas nėra vertinamas kaip geras ar blogas, bet keliami klausimai, kodėl šis elementas egzistuoja, kas jį palaiko ir kokiam tikslui jis skirtas. Tai leidžia geriau pažinti pačias kultūras ir jų vietą tarp kitų kultūrų.6. Kultūrų vidiniai skirtumai. Subkultūra, jos bruožai

Kiekviena visuomenė nėra vienalytė. Ją sudaro įvairios profesinės, religinės, etninės, amžiaus ggrupės, kurių kiekviena turi savo kultūrą, vadinamą subkultūra. Subkultūra – tai apibrėžtas gyvenimo būdas, turįs daug bendro su dominuojančia kultūra, tačiau turįs apirėžtų skirtumų (2., 52p.). Kad susidarytų subkultūra reikia, kad kultūriniai dėsningumai turėtų bendrą įtaką požiūriams ir gyvenimo būdui bei sukurtų specifinį tapatybės jausmą. Subkultūros yra atskirų socialinių grupių kultūros, turinčios tik joms būdingų normų bei vertybių. Pirmiausiai tai etninės, religinės subkultūros, turinčios savo papročius, gimtąją kalbą, simbolius, išpažįstamas vertybes ir t.t. Dar galima paminėti, kad subkultūros remiasi lyties ar amžiaus grupėmis, lytinių santykių pobūdžiu, profesija, laisvalaikio kultūriniais pomėgiais, pasaulėžiūra, tikėjimu, individualiomis vertybėmis, elgesio modeliais, kultūriniai skoniais, net odos spalva ar etnine kilme ir daugeliu kitų faktorių. Lietuvos subkultūrinėms bendrijoms būdingi bruožai: gyvenamosios tikrovės mitologizavimas, polinkis estetizuoti kasdienybę ir žaidybiškumas (ritualai, simbolizmas), kultūrinio tapatumo fragmentiškumas ir imanentiškumas, etninės savimonės kaita, išryškėjęs bruožas – subkultūros sferos sklaida ir jos žanrų įvairovė. Viena iš svarbiausių subkultūros formavimosi priežasčių dabarties kultūroje – individualaus požiūrio (pasaulėžiūros, ideologijos) pasirinkimas bei siekimas sukurti tinkamą kultūrinę aplinką realizuoti šioms naujoms idėjoms. Yra išskiriamos dvi pagrindinės subkultūrinių grupių formavimosi tendencijos: vakarietiškas idėjas perimančios grupės bei autentiškas etnokultūrines tradicijas interpretuojančios grupės. Vakarietiškas idėjas perimančios grupės perima daugelį savybių iš vakarų šalių, jų kultūrų. Jos labiau šiuolaikiškesnės, modernesnės, primenančios

modernizmą, kuris plūste užplūdo mus. Etnokultūrinės grupės visą dėmesį sutelkia į savo papročius, praeities kultūrą, neišsižada savo protėvių palikimo, stengiasi ją atgaivinti, išsaugoti ir perduoti kitiems, kad jie tęstų jų pradėtą darbą.

Kontrkultūra yra subkultūra, konfliktuojanti su bendrąja (ar dominuojančia) kultūra. Kai kurie sociologai ją vadina deviantine subkultūra. Tai dažniausiai kai kurių jaunimo grupių (pankų, rokerių, baikerių ir kt.), narkomanų, seksualinių mažumų (gėjų, lesbiečių), atskirų religinių sektų subkultūros. Pastaruoju metu didėja sociologų dėmesys kontrkultūros reiškiniams, kadangi jie daro vis didesnį ppoveikį bendrajai visuomenės kultūrai.

Gyvenam XXI amžiuje, norisi tobulėti, žinoti kuo daugiau ir daugiau. Todėl priimtiniausios vakarietiškos idėjos, o šias idėjas lengviausiai perima jaunimas, jauniausia grandis, kuriai viskas įdomu, nori viską pakeisti, padaryti kuo tinkamesnį sau, sukurti savas taisykles. Nuo 1990 m. pasireiškė susiformavusios naujos subkultūrinės bendrijos – vėlyvojo modernumo kultūros ženklai, nurodantys tradicinės kultūros pokyčius. Individualiu mąstymu ir saviraiška jos išsiskiria iš dominuojančios kultūros standartų. Sekančiame skyriuje apžvelgsiu jaunimo subkultūrą, jai būdingus bruožus, savybes.II. Jaunimo subkultūros bruožai

Dabartiniu metu Lietuvoje vykstant sspartiems sociokultūriniams pokyčiams, ypač jautrus jaunimas. Ir būtent jaunimas, atneša postmodernizmo vėjus į Lietuvą bei labiausiai reprezentuoja „alternatyvųjį gyvenimą“, tuo pačiu – ir sociokultūrinę deviaciją. Jaunimas yra pakankamai tolerantiškas, todėl nė vienas pasirinkimų jam neatrodo vertingesnis už kitą. Didelė dalis ppaauglių metasi nuo vieno dalyko prie kito, kaskart visiškai ir nuoširdžiai susitapatindami su juo, keičia gyvenimo būdus, ieškodami „tikrojo savęs“. Be to, postmoderniojoje visuomenėje sugebėjimas prisitaikyti įvairiose situacijose ir kiekvienoje jų tapti „savu“ yra labai vertinamas asmenybės bruožas.

Jaunimo sąmonėje ir pasąmonėje tvyro būsena „išeiti“, ir gavusi progą ji būtinai realizuojasi, tuo labiau, kad šeimos autoriteto įtaka tampa vis labiau apribota. Jaunimas siekia išsivaduoti iš tėvų, globėjų priklausomybės, nori pradėti savarankišką gyvenimą, priimdami sprendimus, pasirinkdami vertybes. Anot F. Dolt, jaunuoliai yra lyg „metantys šarvą vėžliukai“, todėl jie lengvai patraukiami prie nusikalstamų grupuočių ir kitos „užkulisinės“ veiklos. Nepasitenkinę tėvų jiems siūlomomis tradicinėmis vertybėmis, paaugliai saugumą randa bendraamžių grupėse. Be to, psichologinis, fizinis, socialinis brendimas iškelia jaunimo aktualias problemas, kurios taip pat atlieka ssolidarizacijos funkciją: grožio, seksualumo, meilės, draugystės, religijos, mokslo ir darbo, vietos visuomenėje, narkotikų ir daugelį kitų. Jaunuoliams svarbiausia – jų jausminė, emocinė, dvasinė būsena, apie kurią, deja, mažai kalbama, kurios skauduliai ir problemos sumaniai paslepiamos po fizinių pokyčių ir baimingo laukimo skraiste.

Paaugliai ir jaunuoliai yra ypač veiklūs dvasinių ir materialinių vertybių vartotojai, jų sąmonės struktūros atviros visų kultūros formų įvairovei, kurios labai gausu ir galima pasirinkti kurią nori, kuri labiausiai patiko ar šiaip nori išbandyti, patirti dar nežinomą jausmą. Nuo vvertybių sistemos priklauso socialiniai kultūriniai jaunimo sugebėjimai ir įgūdžiai.

Jaunimas yra apibūdinamas labai įvairiai, Coleman apibūdino kaip specifinę socialinę grupę, saviraišką pateikiančia išoriniu, išsiskiriančiu elgesio įvaizdžiu, kuris vis dėlto nesuardo giluminių socialinių ir šeimyninių ryšių. Šiuolaikinėse valstybėse jaunimo gyvenimo raidos problemos atsiranda dėl smarkiai padidėjusi valstybinių institucijų įtakos žmogaus gyvenime, tai ir skatina jaunimo subkultūrų atsiradimą. Aukšta materialinė gerovė ir kultūrinės pasiturinčių gyventojų šeimų nuostatos skatina jaunuolių veiklumą, iniciatyvumą, ugdo atitinkamą socialinio elgesio stilių ir atvirkščiai, skurdus materialinis kultūrinis būvis su specifine jaunuolių socialinio veiklumo užslopinimo būkle ir ribotomis profesinio pasirinkimo galimybėmis slopina jaunuolių veiklą. Jaunimą galima suskirstyti pagal jų šeimas:

• kaimo gyventojų šeimos;

• (be aukštojo išsilavinimo) – pramonės aptarnavimo sferos šeimos;

• (su aukštuoju išsilavinimu) – mokytojų, tarnautojų šeimos;

• mokslininkų, menininkų, valstybės tarnautojų šeimos.

Kyla daug klausimų kodėl jaunimas sudaro subkultūras. Kiekvienas autorius juos apibudina įvairiai. Pavyzdžiui, Fiordan savo 1980 metų knygoje „Soviet Youth: Plooners of Change“ išskiria keturias pagrindines priežastis: pirma, jie savo subkultūrą išreiškia kaip viešą protestą; antra, tai jų ultrapotriotinės grupės; trečia, jie pasireiškia kaip neformalai; ketvirta, jų subkultūros – tai iššūkiai autoritetams. Jaunimą galima atskirti pagal tai, jog jam svarbiau pramogos, nei darbas; artimiausius santykius palaiko su tokio pat amžiaus draugų grupėmis, nei su šeima; didelis dėmesys skiriamas stiliui. Vienas iš pagrindinių ffaktorių apibūdinantis jaunimą yra amžius, kuris vyrauja nuo 18 iki 30 metų. Šis amžiaus tarpas yra tarp paauglystės ir suaugusiųjų pasaulio.

Truputį pažvelgus į praeitį, jaunimo padėtis buvo daug sunkesnė nei šių laikų. Totalitarizmo sąlygomis jaunimo grupės buvo naudojamos kaip pigi ir mobili d.arbo jėga. Šimtai tūkstančiai jaunimo patikėję melu, apgavystėmis, vykdavo į komjaunuoliškas statybas tundrose, kur dirbdavo nežmogiškomis sąlygomis. Todėl jaunimo mirtingumo rodikliai buvo didžiausi. Kaip matome ir anksčiau buvo susikūrusių jaunimo grupių, viena jų 1918 metais įsteigta privaloma politinė jaunimo organizacija – komjaunimas. Iki pat devinto dešimtmečio vidurio ji kontroliavo ir jungė milijonus paauglių. Tai akivaizdus jaunimo subkultūros pavyzdys.

Sekančiame skyriuje panagrinėsiu jaunimo grupes vyraujančias šiomis dienomis Lietuvoje, panagrinėsiu jų savybes, tikslus, bruožus, veiklą, santykius su kitomis grupėmis, organizacijomis. Taip pat atsiradimo priežastis, kad būtų įdomiau pateiksiu truputį istorijos.III. Jaunimo grupės

Subkultūrinėmis bendrijomis laikomos kultūrinės grupės, egzistuojančios didesnės kultūros viduje, jas gali vienyti laisvalaikio kultūriniai pomėgiai, pasaulėžiūros, tikėjimai, profesija, amžius, lytis, etniškumas ir daugelis kitų faktorių. Jos gali skirtis organizacijos lygmeniu, siekti labiau visuomeninių arba kultūrinių tikslų.

Šiame skyriuje apžvelgsiu jaunimo subkultūras, grupes į kurias jaunimas susiburia, dėl jų pačių pomėgių, tikėjimo, profesijos, amžiaus ir daug kitų faktorių lemiančių įsitraukimą į grupes. Jaunimo amžius vyrauja nuo 18 iki 30 metų, todėl vvisos grupės bus mokyklinio studentiško amžiaus. Išskirsiu keletą pagrindinių grupių:

• akademines grupes;

• politines grupes;

• religines grupes;

• laisvalaikio grupes.

Visus duomenis apie grupes, jų veiklą, tikslus, funkcijas naudosiu iš jų sukurtų internetinių tinklapių.1. Akademinės grupės

Panagrinėsiu dvi akademines grupes: „Lietuvos studentų sąjungą“ ir „Lietuvos moksleivių sąjungą“. Pasirinkau šias dvi grupes, nes jos geriausiai atspindi savo grupę. Šios grupės tikslas sudaryti kuo palankesnes sąlygas jaunimui tobulėti, mokytis, lavinti savo protą bei laisvalaikį, derinti savo pomėgius ir pan.1.1. Lietuvos studentų sąjunga

Lietuvos studentų sąjunga (LSS), įkurta 1991 metais, yra didžiausia, nepriklausoma, nevyriausybinė, demokratinė, nacionalinė studentų organizacija, jungianti Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų savivaldas ir atstovaujanti bei ginanti studentų teises ir teisėtus interesus.

Nariai

LSS nariais gali būti tik aukštųjų mokyklų studentų savivaldos, atitinkančios LSS įstatuose numatytus kriterijus, nes tai būtent studentų sąjunga. Studentų amžius labai įvairus, vyrauja nuo 18 iki 30 metų, bet studentais gali būti ir vyresnio amžiaus žmonės, kurie siekia aukštojo išsilavinimo ir studijuoja vienoje iš aukštųjų mokyklų. Šiuo metu LSS vienija 20 aukštųjų mokyklų studentų savivaldų, kurioms vadovauja studentų renkami prezidentai.

Tikslai

Pagrindinis principas, įrašytas į LSS įstatus ir kuriuo paremta organizacijos veikla, yra toks: „Išsilavinimas yra teisė, o ne privilegija“. Siekdama šią idėją įgyvendinti, LSS stengiasi sukurti demokratinę aukštojo mokslo sistemą, kuri atitinka studentų interesus ir užtikrina jų teisių apsaugą. Taigi,

LSS atstovauja ir gina visus Lietuvos studentus aukščiausiu lygiu, kuomet aptariami socialinės ir ekonominės gerovės, akademiniai ir kiti klausimai, svarbūs studentams. LSS siekia suformuoti Lietuvos studentų įvaizdį visuomenėje.

Savo tikslą LSS atvaizdavo simbolyje. LSS simbolis vaizduoja pelėdą ir knygą. Pelėda simbolizuoja išmintį, išsilavinimą, knyga – mokslą, mokslo šaltinį. Taip pat simbolyje atvaizdavo sąjungos pavadinimo sutrumpinimą – LSS.

Veikla

LSS savo veiklą formuoja stengdamasi įvykdyti užsibrėžtus tikslus. LSS, bendradarbiaudama su valstybinėmis institucijomis, pripažįstama rimta partnere. Organizacija turi savo atstovus visose LR Švietimo ir mokslo mministerijos (ŠMM) sudarytose darbo grupėse, susijusiose su aukštojo mokslo klausimais, Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje, Jaunimo metodinėje taryboje prie Respublikinės darbo biržos, „Žinių ekonomikos forume“ ir kt. Akademinis jaunimas pripažįstamas kaip organizuota, progresyvi ir turinti savo nuomonę visuomenės dalis.

Įgyvendindama savo tikslus, LSS organizuoja nacionalinius ir tarptautinius renginius bei akcijas, kuriais siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į egzistuojančias problemas, kurti bei tobulinti švietimo politiką, skatinti tarptautinį ir tarpkultūrinį bendradarbiavimą. Vis labiau populiarėja Studentiško mėnesio renginiai akademiniuose miestuose. Nemažai akcijų buvo suorganizuota siekiant padidinti sstudentų socialinį gerbūvį (garsiai nuskambėjo tokios protesto akcijos, kaip „Užverskime Vyriausybę atvirukais“, „Patyrusieji mus prispaudė“ (kad būtų grąžintos naudojimosi viešuoju transportu lengvatos) ir t.t.).

LSS užmezga ir stiprina kontaktus su sprendimus priimančiomis valdžios institucijomis, Lietuvos bei tarptautinėmis jaunimo, studentų ir kitomis oorganizacijomis, moksleivija, mokymo įstaigomis.

Organizacija rengia ir vykdo projektus, skirtus studentų akademinės bei socialinės padėties gerinimui, organizuoja apmokymus studentų savivaldų nariams, skleidžia studentams aktualią informaciją.

LSS yra aktyvi Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT), vienijančios didžiausias Lietuvos jaunimo organizacijas narė, glaudžiai bendradarbiauja su Valstybine jaunimo reikalų taryba (VJRT).

1998 m. LSS tapo tarptautinės organizacijos, kuri vienija nacionalines Europos šalių studentų sąjungas (ESIB), nare. Sąjunga palaiko ir skatina bendradarbiavimą su kitomis užsienio šalių studentų organizacijomis (Baltijos šalių studentų sąjungos (BOM) viena iš įkūrėjų, Šiaurės šalių studentų sąjungos (NOM) stebėtoja, neformalios 8 Baltijos, Vyšegrado šalių ir Vokietijos studentų organizacijų struktūros (We-8) viena iš įkūrėjų).

Lietuvos studentų sąjunga ir moksleiviai

LSS kasmet su Lietuvos moksleivių sąjunga organizuoja Aukštųjų mokyklų mugę, Sąjungos narės – studentų savivaldos – dalyvauja aukštųjų mokyklų aatvirų durų dienose, vykdo projektus mokyklose, padėdamos moksleiviams pasirinkti profesiją, skatindamos kompiuterinį raštingumą ir kt.. Moksleiviai ir studentai palaiko glaudų ryšį, nes ir tie, ir tie yra jaunimas, vieni kitus gerai pažįsta ir gali kuo puikiausiai padėti, o problemų niekada nestinga.

Kuo Lietuvos studentų sąjunga yra naudinga?

Dalyvavimas visuomeninės organizacijos veikloje, tikėjimas, kad galima pakeisti pasaulį ir žinojimas, kad asmeninės idėjos bus naudingos studentams. Nėra abejonių dėl studijų sąlygų aukštojoje mokykloje ir kokybiško aukštojo išsilavinimo. Bendradarbiavimas su kitų šalių studentais. Svarbios žžinios Lietuvos studentams. Reikšmingų renginių organizavimas studentijai ir daugelis kitų reikšmingų darbų studentams bei visuomenei.1.2. Lietuvos moksleivių sąjunga

Lietuvos moksleivių sąjunga (LMS) – tai savarankiška, savanoriška nevyriausybinė organizacija, vienijanti moksleivius – savo narius bendroms iniciatyvoms bei problemų sprendimui. Lietuvos moksleivių sąjungos simbolyje pavaizduotas jų sąjungos pavadinimo sutrumpinimas – LMS.

Istorija

1996 metais I-osios Lietuvos moksleivių konferencijos metu buvo įsteigta Respublikinė moksleivių taryba. Ši organizacija gyvavo neilgai ir jau 1998 metų gruodžio 13-14 dienomis Vilniuje vykusioje II Lietuvos moksleivių konferencijoje buvo nuspręsta organizaciją įregistruoti Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijoje, pervadinant ją į Lietuvos moksleivių sąjungą. Dėl tam tikrų techninių kliūčių registracija užtruko ir LMS gavo oficialų nevyriausybinės organizacijos statusą tik 1999 metų vasarą.

Tikslai

LMS labai svarbu savo intensyvią veiklą nukreipti pačia naudingiausia Lietuvos moksleivijai linkme. Patys pagrindiniai veiklos tikslai buvo suformuluoti jau veiklos pradžioje ir iki šiol išliko nepakitę. Taigi LMS savo kasdieninėje veikloje siekia:

• skatinti moksleivių iniciatyvą, tarpusavio supratimą ir bendradarbiavimą;

• vienyti Lietuvos moksleivius bendroms problemoms spręsti;

• rinkti, analizuoti ir propaguoti moksleivių savivaldos veiklos gaires Lietuvoje ir užsienyje, skatinti konstruktyvią moksleivių savivaldų veiklą, naudingą valstybei ir visuomenei;

• plėtoti tarptautinius Lietuvos ir užsienio moksleivių ryšius;

• organizuoti susirinkimus, diskusijas, konferencijas moksleiviams aktualiomis temomis.

Veikla

Lietuvos moksleivių sąjunga pradėjo aktyvią savo veiklą nuo pat įsikūrimo dienos ir dar iki oficialios registracijos buvo nuveikusi keletą rreikšmingų darbų. Pradėtą veiklą ji tęsia ir dabar. Visi LMS vykdyti projektai tiesiogiai susiję su moksleiviais bei jų problemomis. Lietuvos moksleivių sąjunga glaudžiai bendradarbiavo su LR Švietimo ir mokslo ministerija, švietimo skyriais, kitomis pilietines iniciatyvas skatinančiomis organizacijomis ir taip prisidėjo prie modernios demokratiškos mokyklos kūrimo Lietuvoje.

Šiandien LMS jau yra suorganizavusi septynias Lietuvos moksleivių konferencijas, ne vieną seminarą įvairiuose miestuose bei rajonuose, daugybę moksleivių susitikimų, kurių metu dalyviai pasidalindavo patirtimi, galėdavo pasisemti naudingos patirties bei idėjų aktyviai veiklai mokyklos moksleivių savivaldos institucijose. Moksleiviai galėjo iš arčiau susipažinti su savivaldybių darbo smulkmenomis „Veiksmo dienų“ metu. Šio projekto dieną miesto valdžia priklausydavo moksleiviams. Lietuvos moksleivių sąjunga moderni ir šiuolaikiška organizacija. Jau veikia Lietuvos moksleivių tinklapis internete, LMS elektroninio pašto konferencijos, prie kurių gali prisijungti visi norintys. LMS viena pirmųjų mūsų šalyje išbandė ir praktiškai panaudojo elektroninės konferencinės įrangos privalumus. Kartu su Kauno technologijos universitetu buvo įgyvendintas elektroninių konferencijų projektas. Jau dviejų video konferencijų metu moksleiviai iš Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos kartu diskutavo aktualiais klausimais. Prieš 2000-ųjų metų savivaldybių rinkimus LMS kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis dalyvavo projekte „Balsuok, kol jaunas“. Ši pilietinė akcija skatino jaunus žmones eiti prie balsadėžių ir atiduoti savo balsą už vieną ar kitą, jiems priimtiniausią, politinę jėgą. LLietuvos moksleivių sąjunga buvo viena iš Lietuvos steigiamojo moksleivių parlamento kūrėjų. LMS atstovai aktyviai dalyvavo įgyvendinant šį didelį ir Lietuvos moksleivijai naudingą projektą. Šiuo metu LMS yra nusimačiusi tolimesnes veiklos gaires ir jau pradėjusi įgyvendinti keletą naujų projektų, į kuriuos gali įsiraukti kiekvienas prie mūsų prisijungęs moksleivis.

LMS ne tik skatina moksleivių pilietinį aktyvumą bei savarankiškumą, bet ir organizuoja linksmą laisvalaikį. Keleto jau vykusių koncertų metu moksleiviškos grupės turėjo puikią progą pristatyti save platesnei auditorijai. Pirmasis koncertas vyko 1998 metais klube „Muzikinis angaras“.. Jame dalyvavo tik kelios moksleiviškos grupės iš visos Lietuvos. Vėliau LMS kartu su kita moksleiviška organizacija organizavo Valentino bei Vasario 16-osios dienų šventes Vilniaus Spaudos rūmuose. Joje be moksleiviškų grupių pasirodymų vyko keletas viktorinų. Pats didžiausias LMS organizuotas pramoginis renginys įvyko 2000-ųjų metų birželio mėnesį. „Mokslo metų uždarymo“ šventės, vykusios Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, metu be vienuolikos moksleiviškų grupių pasirodė ir gerai žinomi kolektyvai – „Lemon Joy“ ir „The Ballons“. Renginio metu žiūrovai išsidalino daugybę rėmėjų įsteigtų prizų. LMS ne tik pati organizuoja, bet ir prisideda prie didesnių pramoginių renginių populiarinimo tarp moksleivių. Jau kelis metus bendradarbiauja su labdaros koncerto „Mes irgi galime mylėti“ organizatoriais, padėdami platinti afišas mokyklose.

Dutūkstantųjų metų vasarą pirmą kartą vyko LMS vasaros stovykla,

į kurią galėjo atvykti visi sąjungos nariai ir jai prijaučiantys žmonės. Stovyklos metu iki tol nepažystami moksleiviai kartu puikiai leido laiką ir ilsėjosi nuo kasdienių rūpesčių. „Vasaros stovykla 2000“ buvo pats linksmiausias iki šiol vykęs LMS renginys. Ši stovykla tapo tradicine ir kasmet vis daugiau moksleivių gali puikiai praleisti laiką.

Tarptautinė veikla

LMS aktyviai veikia ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Taip pat LMS jau yra Šiaurės Europos moksleivių sąjungos (NSSO) tikroji narė bei Europos moksleivių sąjungų organizacinio biuro (OBESSU) tikroji narė. LLMS atstovai ne tik aktyviai dalyvauja Europos moksleivijos susitikimuose, konferencijose bei seminaruose, bet kartu su kitų šalių moksleiviais dalyvauja įvairių projektų kūrime ir įgyvendinime. Per keletą metų Lietuvos moksleivija spėjo užsiimti gana stiprias pozicijas tarptautiniame lygmenyje ir net pačios stipriausios kitų šalių moksleiviškos organizacijos pripažįsta LMS kaip lygiavertę partnerę. Savo jėgomis organizacija jau yra surengusi dvi tarptautines konferencijas Lietuvoje: „Scandi – Baltic Project Conference“ ir „Baltic Contract Conference“.1.3. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT)

Lietuvos jaunimo organizacijų taryba – yra savarankiška, savanoriška vvisuomeninių jaunimo organizacijų ir visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungų sąjunga. LiJOT yra Europos Jaunimo Forumo, Baltijos Jaunimo forumo tikrasis narys. Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos simbolyje atsispindi jų organizacijos pavadinimo sutrumpinimas – LiJOT.

Jaunimo organizacijas jungianti skėtinė, nevyriausybinė struktūra Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, įįkurta 1992 m. rugsėjo 19 d., nuo 1997m. yra tikroji Europos jaunimo forumo – europinio jaunimo organizacijų susivienijimo – narė, Baltijos jaunimo forumo narė – viena iš steigėjų. Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos funkcijas ir veiklos prioritetus nustato organizacijos tarybos narės.

Tikslai

• Skatinti jaunimo iniciatyvą. Rūpintis, kad valstybė, užsienio organizacijos bei privatus sektorius skirtų dėmesį ir remtų jaunimo organizacijų iniciatyvas, projektus. Konsultuoti organizacijas dėl kokybiško iniciatyvų ir projektų įgyvendinimo.

• Skatinti jaunimo savitarpio supratimą ir bendradarbiavimą. LiJOT inicijuoja bei palaiko informacijos apsikeitimą tarp organizacijų, telkia organizacijas bendrų projektų ir programų įgyvendinimui. Forumų, konferencijų, diskusijų metu pristatomos naujos idėjos ir galimybės jaunimo organizacijų veiklai.

• Skatinti jaunimo visuomenei ir valstybei naudingą ir konstruktyvią veiklą. Jaunimo organizacijų veikla orientuojama į naudingą veiklą valstybei, jaunimui, bendruomenei. LiJOT atlieka atstovaujančią jaunimo oorganizacijų interesų funkciją valdžios institucijose. Svarsto, rengia, siūlo valstybinėms institucijoms teisė aktus.

Funkcijos

• Telkti jaunimo organizacijas aktualioms problemoms spręsti.

• Teikti pasiūlymus valstybinėms institucijoms, sprendžiančioms jaunimo ir jaunimo organizacijų problemas.

• Rengti, analizuoti ir teikti informaciją apie jaunimo organizacijų ir valstybinių institucijų, savo veikla tenkinančių vaikų ir jaunimo poreikius, darbą Lietuvoje ir užsienyje.

• Vystyti tarptautinius ryšius ir tarptautinį bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir kitų valstybių jaunimo organizacijų.

• Rengti susitikimus, diskusijas, konferencijas ir kitus renginius.

Veikla

• Jaunimo politikos formavimas;

• Jaunimo lyderių ruošimas;

• Jaunimo informavimas;

• Tarptautiniai ryšiai.2. Politinės grupės

2.1. Jaunųjų konservatorių lyga

Jaunųjų konservatorių lyga (JKL) yra TTėvynės Sąjungos (Lietuvos Konservatorių) – TS(LK) jaunimo organizacija, įkurta 1993m. kovo 25d. Dabar JKL vienija virš 1000 narių ir yra didžiausia politinė jaunimo organizacija Lietuvoje. Jaunųjų konservatorių lyga yra juridinis asmuo, turi antspaudą ir sąskaitas banke. Jaunųjų konservatorių lygos simbolyje atsispindi jų organizacijos pavadinimo sutrumpinimas, jame taip pat pavaizduota Lietuvos vėliava simbolizuojanti Tėvynę, bei jaunas žmogus.

Šūkis: „Mes esame Lietuvos jaunieji konservatoriai“.

Būti jaunuoju konservatoriu tai:

• tradiciją laikyti šeimos gerbūvio šaltiniu, įvairovę – civilizuotos visuomenės pagrindu, privačią nuosavybę – laisvės pamatu;

• pačiam kurti savo gerovę, o ne tikėtis, kad ją sukurs valstybė;

• vertinti stabilumą ir tęstinumą visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime;

• gerbti ir vertinti kiekvieno individualumą.

Narystė

JKL nariu gali tapti kiekvienas 18 – 35 m. amžiaus Lietuvos pilietis. JKL nariai kartu yra ir TS(LK) nariai. Norintys tapti JKL nariais parašo pareiškimą JKL grupės arba skyriaus pirmininkui, jei grupės arba skyriaus tame mieste (rajone) nėra – JKL valdybai. Kiekvienas JKL narys turi teisę dalyvauti visuose JKL renginiuose, reikšti savo nuomonę veiklos klausimais, rinkti arba būti išrinktas į JKL ir TS(LK) valdymo organus, susipažinti su visa informacija apie JKL ir jos veikla, laisvai sustabdyti savo narystę ar išstoti iš organizacijos. JKL nariai privalo laikytis JKL įstatų ir programos, vykdyti JKL valdymo organų priimtus nutarimus.

Rėmėjai

Asmenys, nenorintys arba negalintys būti JJKL nariais, gali būti JKL rėmėjais. JKL rėmėjai turi tokias pačias teises kaip ir nariai, bet negali rinkti arba būti renkami į kokias nors pareigas – JKL arba TS(LK) organizacijoje. JKL rėmėjai nuo 14 iki 18 m. amžiaus sudaro Jaunosios lygos organizaciją. Ši organizacija turi savo statutą, programą, veiklos principus. JKL nariai specialaus JKL nario mokesčio nemoka, tik TS(LK) nario mokestį. JKL rėmėjai nemoka jokio mokesčio. Iš organizacijos galima išstoti raštu pateikus pareiškimą grupės (skyriaus) pirmininkui arba JKL valdybai.

Organizuoja

• susitikimus su įžymiais žmonėmis;

• konferencijas, seminarus, diskusijas;

• keliones ir stažuotes užsienyje;

• lyderių kursus ir mokyklas;

• susitikimus su kitomis politinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis;

• savivaldybių, seimo ir prezidento rinkimų agitacines kampanijas;

• linksmas stovyklas ir turistinius žygius.2.1.Lietuvos liberalus jaunimas

Lietuvos liberalus jaunimas – intelektuali ir pažangi jaunimo organizacija, nuo įsikūrimo negailestinga, tačiau ir dalykiška oponentė valdantiesiems. Liberalaus jaunimo misija nepakitusi – skleisti laisvės ir teisingumo idėjas esant bet kokiai politinei aplinkai. JKL simbolis simbolizuoja laisvę, energiją, nepriklausomybę, tai paukštis.

„Esame jaunatviški, energingi, veiklūs ir atviri, vienijami liberalių idėjų, besidalinantys žiniomis ir kuriantys galimybes saviraiškai.“ – taip skelbia LLJ apie save.

Jie mano, kad laisvos visuomenės pagrindas yra žmogaus laisvės ir teisės, jų pripažinimas ir saugojimas, laisvoji rinka bei minimalias funkcijas atliekanti valstybė ir tiki, kad kiekvienas žmogus turi laisvę gyventi taip, kaip jis nori, jjei jo veiksmai nepažeidžia kitų žmonių teisių.

Narystė organizacijose

Lietuvos liberalus jaunimas aktyviai veikia tarptautinėje erdvėje, palaikydamas plačius ryšius su užsienio liberalios pakraipos jaunimo organizacijomis – yra LYMEC, LYBS, IFLRY narys.

Tarptautinių ryšių dėka JKL nariai turi galimybę išvykti į tarptautines konferencijas ir seminarus, bendrauti su užsienio šalių jaunimu, tobulinti savo įgūdžius bei žinias tarptautinėje aplinkoje, kartu su užsienio šalių partneriais organizuoti tarptautinius renginius Lietuvoje.

Lietuvos liberalus jaunimas yra trijų tarptautinių liberalių jaunimo organizacijų – LYMEC, LYBS, IFLRY – narys.

Narystė šiose organizacijose sudaro prielaidas surasti partnerių ir bendraminčių daugumoje pasaulio šalių, vykdyti kokybiškus tarptautinius projektus, skleisti liberalizmo idėjas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Siekia stiprinti savo įtaką tarptautinėje erdvėje, deleguodama savo narius į tarptautinių organizacijų valdymo struktūras. Šiuo metu net du JKL nariai yra išrinkti į LYBS valdybą; kryptingai siekia šio tikslo ir LYMEC’e bei IFLRY.

LYMEC (Europos Sąjungos liberalaus ir radikalaus jaunimo judėjimas) įsikūrė 1976 metais, ir šiuo metu vienija virš 100.000 Europos jaunųjų liberalų bei radikalų. LYMEC siekia stiprinti savo politines pozicijas Europoje, bendradarbiaudamas su ELDR (Europos liberalai demokratai) partija bei ELDR grupe Europos Parlamente, atstovauja liberalias ir radikalias pažiūras Europos jaunimo judėjimuose, aktyviai siekia įtakoti Europos Sąjungos ateitį.

2002 metais kovo pabaigoje vykusiame LYMEC Kongrese priimtas istorinis sprendimas atvėrė duris visoms liberalioms Europos

jaunimo organizacijoms, nepriklausomai nuo to, ar jų kilmės šalis siekia narystės Europos Sąjungoje, ar ne, tapti pilnateisėmis LYMEC narėmis.

Nuo 2000 metų Lietuvos liberalus jaunimas yra pilnateisis LYMEC narys. Dar prieš įstojant Lietuvai į Europos Sąjungą, JKL jau integravosi į ES jaunimo struktūras, įgydama daug artimų ir vertingų partnerių visoje Europoje.

LYBS (Liberalus jaunimas Baltijos jūros regione) – jauna ir dinamiška organizacija, įsteigta užmegzti glaudesnį bendradarbiavimą tarp Baltijos jūros šalių, įtraukiant ir Sankt Peterburgo, Kaliningrado srities, Ukrainos, Baltarusijos jaunuosius liberalus. Vienas iiš svarbiausių dabartinių LYBS prioritetų – skatinti spartesnę Baltijos regiono demokratizaciją, ieškoti liberalių sprendimų regionui iškylantiems iššūkiams bei problemoms.

1997 metais Lietuvos liberalus jaunimas buvo vienas iš LYBS steigėjų; nuo 2000 metų, pradėjus rinkti LYBS valdybą, aktyviai dalyvauja organizacijos valdyme.

IFLRY (Tarptautinė liberalaus jaunimo federacija) – tarptautinė skėtinė radikalaus ir liberalaus jaunimo organizacija, įkurta 1979 metais ir šiuo metu vienijanti apie 80 organizacijų-narių visuose pasaulio žemynuose. IFLRY siekia atstovauti jaunųjų liberalų ir radikalų interesus tarptautiniame bei nacionaliniame lygmenyje, skatinti artimesnius kontaktus tarp ssavo narių organizacijų. IFLRY yra pilnateisė Liberal International narė, bendradarbiauja su liberalų grupe Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje, aktyviai dalyvauja Jungtinių Tautų jaunimo forume bei Europos jaunimo forume. Lietuvos liberalus jaunimas, 199.9 metais tapęs pilnateisiu IFLRY nariu, tikrąja to žodžio prasme ppravėrė vartus į platesnį pasaulį ir įgijo patikimų partnerių visuose žemynuose.

Darbo principai

Demokratiškumas. Visi sprendimai priimami demokratiškai, taip pat skiriama daug dėmesio atskaitomybei bei atsakomybei. Prieš priimdami svarbius sprendimus, skatiname plačią diskusiją, įsiklausome į kiekvieno nuomonę.

Atvirumas. Valdyba turi būti atvira pasiūlymams, kritikai bei naujoms idėjoms, jos darbas turi būti viešas ir skaidrus. Siekiame, kad visa LLJ informacija būtų laisvai prieinama kiekvienam nariui.

Bendradarbiavimas. Valdyba ir skyriai turi tapti partneriais, vykdyti bendrus projektus, raginti skyrius bendradarbiauti tarpusavyje, taip pat palaikyti kontaktus su kitomis organizacijomis ar institucijomis.

Lankstumas. LLJ turi sugebėti prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, reaguoti į iššūkius. Siekia nuolat besikeičiančioje aplinkoje ieškoti naujų veiklos formų bei krypčių.

Efektyvumas. Valdyba turi vadovautis konstruktyvumu, veikti efektyviai, skatina ne tik skyrių bendradarbiavimą, bet ir konkurenciją.

Tobulėjimas. LLJ turi nnuolat vertinti vykdomų veiksmų poveikį, sieti jį su organizacijos tikslais. Apibendrinti sėkmingus žingsnius bei klaidas, šią informaciją turi naudoti koreguojant LLJ veiksmų planą bei strategiją, taip pat turi siekti dalintis patirtimi su nariais bei skatinti juos tai daryti.

Gera atmosfera. Turi siekti, jog LLJ vyrautų gera, palanki saviraiškai atmosfera, jog kiekvienas narys būtų patenkintas organizacija, kurioje yra svarbus bei reikalingas.

Integralumas. Organizacijos skyriai turi jaustis organizacijos dalimi ir kartu veikti jos labui. Nariai turi žinoti organizacijos tikslus, viziją, misiją ir pagrindinius įįvaizdžio akcentus bei juos skleisti.

Įvairovė. LLJ turi skatinti įvairias veiklos formas, iniciatyvumą bei naujų idėjų paiešką, padėti nariams atsiskleisti bei išnaudoti jų asmenines savybes bei unikalumą. Būti laisvu pirmiausia reiškia nebijoti būti savimi.

Nepriklausomybė. LLJ turi tapti stipria, finansiškai pajėgia organizacija, turinčia savo veidą, ginančia liberalias idėjas ir konstruktyviai bendradarbiaujančia su LLS.

Lyderystė. LLJ turėtų siekti tapti neabejotina Lietuvos jaunimo organizacijų lydere bei viena stipriausių liberalias idėjas ginančių jaunimo organizacijų Baltijos bei Šiaurės šalių regione.

Liberalios vertybės. Nepamiršti – LLJ yra čia, nes yra liberalūs. Juos vienija liberalios vertybės, todėl siekia, kad jos atsispindėtų visuose LLJ veiksmuose.3. Religinės grupės

3.1. Ateitininkų atsiradimo istorija

Ateitininkų organizacijos istorija siekia XX a. pradžią, kuomet atsirado poreikis įkurti naują sąjūdį, siekiantį aukštų idealų. Pirmosios lietuvių studentų katalikiškos organizacijos – tai 1899 m. įsikūrusi Friburgo universiteto draugija „Rūta“ ir 1909 m. Leuveno (Belgija) „Lietuva“. Lietuvių jaunimas pradėjo telktis Petrapilio akademijoje. Manoma, kad čia iniciatorius buvo kun. J.Matulaitis.

Ateitininkų judėjimas susilaukė plataus atgarsio visoje Lietuvoje. 1910 m. pasirodė 6 kl. moksleivio K.Bizausko ranka rašytas laikraštukas „Ateitin“, kuris davė vardą visam moksleivių judėjimui. Laikraštukas išleistas Kaune 1910 m., vėliau buvo žurnalo „Draugija“ priedas. 1910 m. vasario 19d. Laikoma oficialia ateitininkijos gimimo data, nes tais metais Leuveno universitete Belgijoje sudaryta pirmoji sąjungos vvaldyba. Nuo 1911 m. moksleiviai pradėjo vadintis ateitininkais, tais pačiais metais įkurta Ateitininkų federacija, nariai buvo V. Mykolaitis-Putinas, St. Šalkauskis, A. Maceina, Z. Ivinskis ir Pr. Dovydaitis. Kilus I-am Pasauliniam karui ateitininkai toliau veikė slapta, Lietuvoje ateitininkai veikė naujai steigiamose lietuviškose mokyklose.

Pagal A. Maceiną – „savo kilme ir esme ateitininkai yra kovotojai už Dievą. Tai žmonės, kuriems ne vis tiek, ar pasaulyje bus įsteigta Kristaus ar antikristo karalystė. Tai žmonės, kurie aiškiai ir ryžtingai stovi Kristaus pusėje ir eina į visas gyvenimo sritis, josna įnešdami Jo dvasią. Todėl jų šūkis ir yra Visa atnaujinti Kristuje. Ateitininkai nestovi nuošaliai ir nestebi pasyviai, kaip antikristo dvasia gyvenime rungiasi su Kristaus dvasia. Ateitininkai patys stoja į šitas rungtynes, jie pasilieka Dievui ištikimi, jie pažymi savo kaktas bei rankas kryžiaus ženklu ir jo vardu eina perkeisti pasaulio. Būti ateitininku reiškia būti aktyviu dalyviu kovos už Dievo karalystę, Dievo karalystės kūrėju ir gynėju“.

Nepriklausomybės kovos metu ateitininkai negailėjo savo kraujo dėl Tėvynės Lietuvos ir gausiai dalyvavo savanorių gretose, daug jų krito kovos lauke. Ateitininkų pradėtas sąjūdis sudarė pagrindą katalikų organizaciniam gyvenimui. Visas katalikų veikimas reiškėsi per inteligentiją, išaugusią ateitininkų gretose. Daug jie nuveikė rezistencijoje, vėliau – tremtyje. Atgavus nepriklausomybę, ateitininkai atsikūrė Lietuvoje.

Ateitininkai turėjo savo žurnalą „„Ateitis“ nuo 1913 iki 1940 m. birželio, kol jį uždarė bolševikai. Vėliau leidinys buvo leidžiamas JAV iki 1998 m., o nuo 1999 m. leidžiamas Lietuvoje.

Ateitininkų sąjūdžio reikšmę geriausiai nusako St. Šalkauskio žodžiai: „Jei su „Aušra“ siejamas mūsų tautinis atgimimas, tai su „Ateitimi“ dera sieti mūsų dvasinį atgimimą“. Ateitininkų judėjimas yra lietuvių tautai antrasis, būtent dvasinis, atgimimas, kuris remiasi tautiniu jos atgimimu ir jam suteikia didesnę reikšmę.

Dabartinio Lietuvos ateitininko (kaip ir pirmtakų) svarbiausias tikslas – išaugti sąmoningu, išsimokslinusiu, visapusiškai išsilavinusiu lietuviu kataliku, pasauliečiu inteligentu idealistu, visuomenės veikėju ir Lietuvos patriotu.3.2. Ateitininkų federacija

Ateitininkų federacija – pasaulėžiūrinė asmenybės ugdymo ir auklėjimo organizacija jungianti lietuvių katalikiškąjį mokslų siekiantį jaunimą ir mokslą baigusius organizacijos narius (sendraugius).

Organizacijos tikslas – sudaryti jaunuomenei sąlygas visapusiškai brandinti asmenybę, ugdyti asmeninę ir visuomeninę atsakomybę, aktyviai dalyvauti kultūriniame, visuomeniniame ir religiniame gyvenime. Ateitininkų organizacija siekia atnaujinti, stiprinti ir kurti Lietuvos pilietinę visuomenę.

Ateitininkų federacija (AF) yra katalikiška jaunimo ugdymo organizacija, vienijanti moksleivius, studentus bei mokslus baigusius organizacijos narius (sendraugius).

Organizacijos šūkis – „Visa atnaujinti Kristuje!“, tarnaujant Dievui, artimui ir Tėvynei.

Ateitininkai savo veiklą grindžia penkiais principais: katalikiškumu, tautiškumu, inteligentiškumu, šeimyniškumu, visuomeniškumu, aprėpiančiais svarbiausias asmenybės raiškos sritis. Savo veikloje ir ugdydama jaunuomenę remiasi krikščioniškomis vertybėmis.

Studentai, norintys gyventi ateitininkiškoje dvasioje, buriasi į

kuopas, korporacijas, klubus. Juose artimiau susipažįsta, susidraugauja, švenčia gimtadienius, kuria vaidinimus, gieda, šoka, dainuoja, sportuoja, keliauja, susitinka su įdomiais žmonėmis (menininkais, mokslininkais, medikais, psichologais, dvasininkais ir t.t.), kūrybiškai mokosi užsienio kalbų, lankosi parodose ir muziejuose, padeda šeimoms ir vaikams, kurie susiduria su didesnėmis socialinėmis problemomis.

Vasaros ir žiemos atostogų metu rengia akademijas. Į jas suvažiuoja studentai iš visų Lietuvos aukštųjų mokyklų. Akademijos vyksta vis kitame Lietuvos miestelyje, taip turi puikią progą pažinti šalį, kurioje auga ir sensta. Akademijos jau turi ssavas tradicijas: vietiniams gyventojams rodo pačių režisuotą ir vaidinamą spektaklį; savaitę dirba mokyklose su vaikais; dieną klausosi paskaitų, diskutuoja visiems aktualia tema; vakarais šoka, dainuoja, patiria įvairių programos netikėtumų.

Organizuoja „5 žingsnių“, „X“, „Omega“, „Pažinimo džiaugsmo“, „Ideologijos“ kursus. Jų metu giliau susipažįsta su ateitininkiškais tikslais, idėjomis, pasiruošia vadovus darbui su vaikais vasaros stovyklose ir gyvenime. Svarbiausia, kad viskas vyksta Kristaus dvasioje.

Šiuo metu Lietuvoje organizacijai priklauso virš 2000 narių, ateitininkai taip pat aktyviai veikia ir išeivijoje. Ateitininkai yra sukaupusi didžiulę ddarbo su jaunimu patirtį, todėl yra viena gausiausių ir sėkmingiausiai veikiančių Lietuvos jaunimo organizacijų.4. Laisvalaikio grupės

4.1. Autostopas – realus gyvenimo aromatas

Praėjusį šimtmetį JAV gimęs, Dž.Keruako bestselerio „Kelyje“ dėka tapęs nauju keliavimo būdu, buvęs labai populiarus apie 80-uosius praėjusio šimtmečio metus VVakarų Europoje ir vis labiau populiarėjantis keliavimo būdas Lietuvoje. Pats ekonomiškiausias, turiningiausias ir pakankamai greitas kelionės variantas. Tai – autostopas. Šioje dalyje trumpai apžvelgsiu apie šį keliavimo būdą. Ir man asmeniškai teko paragauti autostopininko duonos, galiu pasakyti, kad tai vienas iš maloniausių keliavimo būdų, leidžiantis patirti įvairių situacijų, išgirsti įdomių, kartais net keistų istorijų, pabendrauti su žmonėmis.

Lietuvoje autostopo aistruoliai yra susibūrę į autostopo klubą VAK (Vilniaus autostopo klubas). Tai vienintelis autostopo klubas Lietuvoje, gyvuojantis jau 7 metus. Pateiksiu šiek tiek informacijos apie šį klubą.4.2. Vilniaus autostopo klubas

Vilniaus autostopo klubas įkurtas 1996 m. spalio 2 d.

Tikslas – organizuoti keliones, ekspedicijas, varžybas, ruošti profesionalius keliautojus ir sportininkus, bendradarbiauti su užsienio autostopininkais ir jų klubais, ruošti įvairius autostopinius leidinius internete ir spaudoje. Klubo nnarių amžius nuo 16 m. ir vyresni. Nariais gali būti ne tik vilniečiai, bet ir visos Lietuvos ar net viso pasaulio autostopininkai.

Papročiai: įvykus klubo nario gimtadieniui, kaltininkas turi pristatyti į klubo susirinkimą vaišes – tortą. Grįžęs iš kelionės, trukusios ilgiau nei savaitę, narys baudžiamas taip pat. Klubo narys, gavęs Lietuvos autostopo komandos numerį, baudžiamas analogiškai.

Valdžią, įvairius nutarimus priima visi, nes balsavimo teisę turi visi nariai.

Kaip ir visuose klubuose, čia yra nustatyti tam tikri mokesčiai: 5 lt. stojamasis ir 10 lt. mmetinis. Naujų narių priėmimas turi tam tikrų aspektų, visų pirma priimamas bandomajam laikotarpiui, kuris yra 3 mėn., jei naujokas nenusižengia, taisyklėms, pasirodo labai gerai, jis tampa oficialiu autostopo klubo nariu. Tapdamas VAK nariu, taip pat tampa ir Tarptautinės autostopo asociacijos nariu.

Apie Vilniaus autostopo klubą

Norintys tobulėti ir tapti profesionaliais tranzuotojais, susirasti kelionės partnerį, sužinoti reikiamos informacijos, susiranda Vilniaus autostopo klubą. Šiuo metu klube yra 23 nariai, iš kurių 1 užsienietis, patyręs autostopininkas olandas Robertas Prinsas. Nemažai klubo narių studijuoja arba gyvena užsienyje, todėl aktyviai klubo veikloje nedalyvauja.

Klubas organizuoja autostopo varžybas, tarptautines konferencijas, sąskrydžius, dalyvauja ekspedicijose (ekspedicija vadinama kelionė į valstybę, kurioje dar nė vienas klubo narys nesilankė). Klubo nariai per 7 metus autostopą išbandė daugiau kaip 60 pasaulio valstybėse. Tarp įspūdingiausių kelionių yra kelionės į Japoniją, Iraną, prie Baikalo ežero. Aplankytos egzotiškos šalys: Marokas, Egiptas, Jordanija, Sirija. Europoje liko tik viena kita „balta dėmė“.

VAK dažnai organizuoja apmokymus naujokams, dar nepatyrusiems autostopininkams. Apmokantys yra prityrę keliautojai, kurių tranzavimo stažas nemažesnis kaip 5 tūks. kilometrų. Dažno nario stažas viršija 40 – 50 tūkst. km.

Studentaujantys autostopininkai dažniausiai keliauja po Vakarų Europą. Į šias šalis nereikalingos vizos, be to nukakti labai lengva, pakankamai didelis transporto srautas iš Lietuvos į Vakarų Europos šalis. Baigę studijas, vyresni aautostopininkai dažniau renkasi Rusijos bei Azijos kelius. Mėgstamiausios islamiškos šalys – Iranas, Sirija, Pakistanas. Čia žmonės labai svetingi ir vairuotojai stoja net nestabdomi. VAK nariai nėra išbandę autostopo Pietų Amerikos ir Australijos žemynuose.

Autostopo varžybos

Autostopas gali būti ne tik keliavimo būdas, bet ir sportas. Sportinio autostopo pradininkais yra laikomi Sankt Peterburgo autostopo lygos autostopininkai. Lietuvoje autostopo varžybos rengiamos nuo 1987 m. Svarbiausios VAK rengiamos kasmetinės autostopo varžybos – „Baltija“. „Baltijos“ varžybų trasa dažniausiai driekiasi per Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Kaliningrado srities, kartais Estijos teritorijas. Trasos ilgis neviršija 1200 – 1300 km. Kad būtų didesnis praeinamumas, maršrutas sudaromas taip, kad būtų galima važiuoti ne vienu keliu. Varžybos trunka dvi dienas. Varžybų metu dalyviai turi atsižymėti keliuose kontroliniuose punktuose ir laiku grįžti į finišą. Turi laikytis įvairių taisyklių, nes pažeidus taikomos nuobaudos.

Varžybos būna įvairios: asmeninės, porų, komandinės, nacionalinės arba tarptautinio lygio (aplink Europą, aplink pasaulį). VAK nariai yra dalyvavę varžybose aplink Europą ir pasaulį.

Keliavimas autostopu ir varžybos – visiškai skirtingi dalykai. Varžybose praverčia patirtis, tam tikros gudrybės. Besivaržant apima neapsakomai didelis azartas kuo greičiau pagauti pakeleivingą automobilį ir pasiekti kontrolinį punktą.

Daugiausia varžybų organizuoja Rusijos autostopininkai. Per metus jie surengia ne vie.ną dešimtį varžybų. Rusai taipogi lenkia visus autostopo klubų skaičiumi. Tai „Autostopo mokykla“, „„Autostopo meistrų gildija“, Maskvos, Sankt Peterburgo bei daugelio kitų miestų autostopo klubai.

Autostopininkai skirstomi į profesionalus, norinčius jais tapti bei „tiulinius“ (rus. – ruonius). Šis terminas buvo pasiūlytas Rusijos autostopininkų, kurie taip pavadino nemokšas tranzuotojus užpuolančius vairuotojus kaip ruoniai.

Autostopininkas profesionalas atidžiai pasiruošia kelionei, numato kada bus kokioje vietoje, keliauja tiksliai pagal savo sudarytą maršrutą, žino tam tikros kelionės specifiką. Svarbiausia, tranzuoti bet kaip – patirtis ateina su laiku.

Kodėl keliauti autostopu?

Autostopas pigiausias būdas keliauti. Stovi iškėlęs ranką, ir važiuoji pakankamai greitai be jokio mokesčio. Taip keliaujant sutinkama daugybė įvairių žmonių, kurie pasako apie įdomiausias vietas ir dalykus, kurių nerasite jokiame turizmo gide. Kelionės autostopu ne visada būna lengvos, niekada negali būti tikras, kad mašina greit sustos, gali tekt ir pakentėt.

Kyla klausimas – kodėl keliauti autostopu, o ne su turizmo agentūra? Keliaujant autostopu važiuojame tose pačiose mašinose, kaip ir vietiniai gyventojai, valgome tą patį maistą kaip ir vietiniai gyventojai, bandome kalbėti ta pačia kalba, nors jos ir nemokame. Vieną naktį nakvojame lūšnoje pas vargšą, kitą naktį viloje pas turtuolį milijonierių.

Vakarų Europos greitkeliai, Rusijos „zimnikai“, Sibiro platybės, tropiniai lietūs ir vėjas dykumose, apelsinai kovo mėnesį, dantis geliantis kalnų šaltinio vanduo, saulėtekiai ant visų jūrų krantų, tikri moskitai JAV džiunglėse ir šiaurės pašvaistė Norvegijos užpoliarėje

– realaus gyvenimo ir kelionių aromatas. To nepasiūlys jokia turizmo agentūra.

Geras tranzavimas – tai menas, kaip pateikti save, kad vairuotojas sustotų greičiau, kaip atskirti patikimus, geranoriškus vairuotojus, kaip elgtis ekstremaliose situacijose, kaip atsirinkti geriausią poziciją ir laiką.

Prieš pradedant keliauti autostopu reikia atkreipti dėmesį į keletą dalykų.

Amžius. Nepatyrę keliautojai pradeda nuo savo šalies kelių, važinėja tradiciniu maršrutu: mokykla – namai – pajūris. Jauni žmonės pradeda tranzuoti nuo 17 – 18 metų. Dauguma po studentavimo metų „surimtėja“ ir nebetranzuoja, tačiau yra ir aamžinų autostopininkų, bet tik vienetai. Jaunam žmogui greičiau sutranzuoti yra didesni šansai nei vyresniam.

Išvaizda. Vairuotojas, kuris mato autostopininką stovint ant kelio turi tik kelias sekundes apsispręsti stoti ar ne. Dauguma vairuotojų sustos žymiai greičiau jei bus tvarkingai apsirengęs, jaunas ir išsiskiriantis iš aplinkos. Geriausia apsirengti ryškia apranga – geltona ar raudona.

VAK nariai turi specialus, ryškiai geltonus kombinezonus, pritaikytus tranzuoti ir naktį ir žiemos metu. Vairuotojai matydami tokius įdomius, kartais kareivius ar kelininkus primenančius keliautojus susidomi ir sustoja dažniau. Be to, vvaikinas ir mergina – geriausia autostopininkų kombinacija. Kur kas ilgiau laukti tenka vaikinų porai. Dauguma vilkikų vairuotojų gali paimti tik vieną keleivį, todėl keliauti vienam dažnai yra pravartu.

Bagažas. Su savimi reikia turėti kuo mažiau krovinio. Reikia pasiimti tik reikalingiausius daiktus, bbei maisto kelioms dienoms. Vasarą krovinio svoris labai palengvėja, nebūtina imti palapinės ir šiltų drabužių. Patyrę autostopininkai keliauja su 20 l talpos kuprinėmis, kuriose telpa ne tik maistas, drabužiai, bet ir miegmaišis bei palapinė.

Eismas, paros laikas. Didžiausias eismas būna rytais, po pietų ir vakarais. Savaitgaliais, atostogų pradžioje ir pabaigoje tranzavimas nėra labai sėkmingas, kadangi daug šeimų važiuoja pilnomis mašinomis. Tolimųjų reisų vilkikai yra idealus variantas tolimam pavėžėjimui. Dauguma jų važiuoja toli, darydami tik trumpus retus sustojimus. Nuo 4 val. iki 24 val. dauguma vilkikų yra kelyje, išskyrus sekmadienius. Su vilkikų vairuotojais dėl pavėžėjimo galima susitarti greitkelių degalinėse, greitkelių poilsio aikštelės.e. Stabdant naktį būtina stovėti apšviestose kelio vietose, bei vilkėti ryškia apranga su atšvaitais.

Važiavimas vilkikais yra naudingas tuo, kas visi jie sstoja vilkikų poilsio aikštelėse ir vairuotojai radijo stočių pagalba gali surasti kitą vairuotoją. Vilkikų vairuotojai yra linkę paimti pakeleivių, kad nebūtų nuobodu važiuoti ir neužmigtų prie vairo.

Geras tranzavimas neįmanomas be gero žemėlapio, nebent žinotumėte kelių sistemą atmintinai. Keliaujant po Europą geriausias variantas – „Shell“ atlasas.

Alternatyvos autostopui

Lokomotyvostopas. Tai nėra taip neįmanoma negu gali atrodyti. Aišku, jei bandysite stovėti ant geležinkelio bėgių ir stabdyti traukinį vargu ar mašinistas sustos dėl jūsų. Lokomotyvostopas labiausiai paplitęs Rusijoje, kur tolimuosiuose rytuose ir Sibiro platybėse ppasibaigia keliai ir toliau keliauti galima tik traukiniais, oro ir vandens keliais. Geriausia keliauti krovininiais traukiniais, nors jie neturi pastovaus grafiko. Tačiau tai galima sužinoti geležinkelio stotyse. Norint keliauti traukiniu nemokamai reikia paprašyti mašinisto ar galėtų jis priimti ir pavėžėti. Pagal taisykles mašinistai negali priimti pakeleivių, tačiau kartais pavyksta.

Hidrostopas. Tai nemokamas keliavimas pakeleivingais upių ir jūrų laivais. Taip pat dažniausiai naudojamas Rusijoje, bei Pietryčių Azijoje. Įvairios iškasenos, kroviniai į tolimus kraštus gali būti atgabenti tik oro ir vandens keliais. Tuo pasinaudoja ir keliautojai. Tereikia susirasti pakeleivingą laivą ir bandyti į jį įsiprašyti. Norint keliauti į kurią nors šalies ar žemyno vietą, labiau tinka upių keliai, norint keliauti iš vieno žemyno į kitą – geriau vykti į didelį uostą.

Jūros laivų vidutinis greitis 300 – 500 km. per dieną, tuo tarpu kelionė laivu upėmis gali užtrukti labai įvairiai, priklausomai nuo upės ypatumų 50 – 300 km. per dieną.

Aerostopas. Tai sunkiausiai įgyvendinamas nemokamo keliavimo būdas. Lėktuvų bazėse galima susirasti lėktuvo pilotą, kuris ruošiasi skristi ir bandyti įsiprašyti į lėktuvą. Rusijos autostopininkai aerostopu yra perskridę visą Rusijos teritoriją.

Autostopo rekordai

Per visą gyvenimą nuvažiuotas atstumas: 1mln. 130 tūkst. km. Aleksejus Vorovas – Sankt Peterburgo Autostopo lygos (PASL) prezidentas. Tai dar negalutinis rezultatas, nes A.Vorovas vis dar aaktyviai važinėja autostopu.

Ilgiausia distancija nuvažiuota autostopu per 24 val.: Pavel Trčala iš Čekijos 1998 m. maršrutu Majamis – Savana – Columbia – Ašvilis – Tenesis – Toledo – Indiana – Ilinojus nuvažiavo 2777 km.

Toliausias pavežimas su vienu automobiliu: L.Gordonas iš Australijos maršrutu: Š.Airija – Airija – Škotija – Anglija – Velsas – Prancūzija – Andora – Ispanija nuvažiavo 7107 km.

Didžiausias greitis: 285 km/h. T.Wetzel iš Vokietijos. Rekordas pasiektas tarp Hanoverio ir Hamburgo.

Didžiausia pinigų suma gauta iš pavežusio vairuotojo: 500 DEM. Š.Šišič iš Olandijos.Išvados

1. Jaunimas imli naujovėms mūsų pasaulio dalis, jam viskas įdomu, nori išbandyti visas naujoves, net ir ką tik atsiradusias ar jau seniai egzistuojančias. Visa tai skatina naujų subkultūrų atsiradimą, kurių židinys yra jaunimas. Jaunimas siekdamas išsiskirti iš suaugusiųjų pasaulio kuria savo kultūras taip parodydamas savo ryžtą siekti, kurti, tobulėti. Esame jauni viskas įdomu, bet ne visada galime viską sužinoti, todėl atlikau šį darbą norėdamas supažindinti su pagrindiniais jaunimo grupių tipais, jų bruožais, savybėmis ir kita svarbia informacija. Šį kursinį darbą sudaro trys pagrindiniai skyriai.

2. Pirmame skyriuje apžvelgiau kultūrą, jos istoriją, charakteristikas, elementus, kultūrų įvairovę.

3. Antrame skyriuje didesnį dėmesį skyriau jaunimui, jo subkultūrai, tipams, būdingoms savybėms.

4. Paskutiniame skyriuje pateikiau jaunimo grupių pavyzdžių, jų tikslų, veiklos, kad būtų galima susidaryti kuo išsamesnį vaizdą apie ppagrindinę šio darbo temą – jaunimo subkultūras.

5. Manyčiau, kad šio darbo tikslas pasiektas, išnagrinėta kas tai yra jaunimo subkultūros, jų bruožai, veikla bei kitos savybės.

6. Šį darbą galima pritaikyti kaip informacinę priemonę siekiant supažindinti besidominčius asmenis apie mūsų pasaulyje vyraujančią kultūrą, tipus, ypač apie subkultūras.

7. Besidomintiems subkultūromis ar norintiems įsiterpti į jų veiklą, literatūros sąraše yra pateikti kai kurių jaunimo grupių internetiniai puslapiai. Ten ras visą būtiną bei dominančią informaciją.Literatūros sąrašas

1. Astra L. Gyvenimo laikas. – Vilnius: Pradai, 1993

2. Broom L., Bonjean Ch., Broom D. Sociologija: esminiai tekstai ir pavyzdžiai. – Kaunas, 1992.

3. Abercrome N. Hill St. And Turner B. S. Dictionary of sociology. – Penguin books, 1994.

4. http://www.vdu.lt/etnologija/docs/p_02.doc

5. http://www.takas.lt/svietimas/il/il.php?st=3&msgid=127

6. http://212.122.76.71/Knygos/Knygos/sociologija.pdf

7. http://www.lss.lt/

8. http://www.llj.lt/

9. http://www.moksleiviai.lt/

10. http://www.autostop.lt/

11. http://www.jkl.lt/

12. http://vilnius.ateitis.lt/

13. http://www.lijot.lt/