Kas yra sociologija?

TURINYS

1. Kas yra sociologija ?

2. Sociologija kaip sąmoningumo forma 3. Priedas: kaita ir biografija

(arba: kaip susikurti praeitį)

4. Sociologinė perspektyva – žmogus visuomenėje

5. Sociologinė perspektyva – visuomenė žmoguje

6. Sociologinė perspektyva – visuomenė kaip drama

7. Priedas: sociologinis makiavelizmas ir etika (arba: kaip suderinti sąžinės skrupulus su apgaudinėjimu)

8.Sociologija kaip humanistinė disciplina

1. Kas yra sociologija ?

Vienas iš amerikietiškosios sociologijos šaltinių – socialinių darbuotojų rūpesčiai, susidūrus su gausybe problemų tuoj po pramonės revoliucijos: spartus miestų augimas, o kartu ir lūšnų daugėjimas, masinė imigracija, masiniai žžmonių judėjimai tradicinio gyvenimo būdo irimas ir šių procesų sukelta individų dezorientacija. Panašios problemos paskatino daug socialinių tyrimų.

Socialiniam darbui Amerikoje, kuriamai jo ”teorijai“ didesnę įtaką padarė psichologija, o ne sociologija. Todėl šiuolaikinė Amerikos socialinio darbo “teorija“ – tai kiek paredaguota psichoanalitinės psichologijos versija, primenanti vargšo žmogaus froidistinę analizę, kuri dadeda įteisinti socialinio darbuotojo pretenzijas padėti žmonėms “moksliniu“ būdu. Tačiau neteisinga sociologiją suvokti tik kaip socialinio darbuotojo teorijos mokytoją.

Socialinis darbas, nors ir tvirtai teoriškai pagrįstas, yra tam tikra praktinė veikla vvisuomenėje. Sociologija nėra praktinė veikla, tai pastanga suprasti. Apskritai būdingos pastangos suprasti visuomenę nebūtinai skatina imtis tokios arba kokios kitos praktinės veiklos. Tai atspindi Maxo Weberio teiginys, kad sociologija yra “laisva nuo vertinimų“. Šis reiškinys nereiškia, kad sociologas nesiima nieko vvertinti. Žmogus beveik negalėtų egzistuoti be jokių vertinimų, nors kiekvieno vertybių skalė labai plati.

Sociologas stengiasi pamatyti bei suprasti, kas yra iš tikrųjų sociologo darbas – kuo tiksliau surinkti informaciją apie kokų nors socialiniį reiškinį. Kiti asmenys arba jis pats, tačiau jau nebe kaip sociologas, turės nuspręsti, ką daryti su turima informacija. Jokiu būdu nereiškia , jog sociologas neturi teisės klausinėti savo darbdavių apie jų tikslus ar atliekamų tyrimų panaudojimą. Bet šie klausimai nėra sociologiniai.

Didžioji amerikietiškos sociologijos dalis – tai nedideli tyrimai, nagrinėjantys neaiškios socialinio gyvenimo fragmentus ir neperaugantys į išsamius teorinius apibendrinimus. Statistinių metodų vaikymasis Amerikos sociologijoje šiandien yra tapęs kone ritualu. Tačiau statistiniai duomenys patys savaime dar nėra sociologija. Jie tampa sociologija tik tada, kai yra sociologiškai iinterpretuojami ir įspraudžiami į sociologinių nuostatų teorinius rėmus. Bet sociologija su statistika susijusi taip, kaip filosofija su chemija.

Sociologas yra žmogus, siekiantis nuosekliai ir apibrėžtai paaiškinti tikrovę – tai mokslinės disciplinos apibrėžtumas: visa, ką sociologas atranda ir teigia apie tiriamus socialinius reiškinius, yra pateikiama laikantis gana griežtos mokslinės sistemos. Visos operacijos paklūsta tam tikroms aiškioms, įrodomoms taisyklėms. Sociologas, kaip mokslininkas, stengiasi būti objektyvus, nepasiduoti savo simpatijoms, antipatijoms bei prietarams, aiškiai suvokti reiškinius, o ne vien tik vertinti juos pagal priimtas nnormas.

Sociologas – tai asmuo, intensyviai, nenutrūkstamai ir be jokio gėdos jausmo besidomintis, ką daro žmonės. Jo tikroji būstinė – viso pasaulio vietos, jei tikten renkasi žmonės. Sociologo dėmesį gali traukti daugybė įvairių dalykų. Bet jo pagrindinis dėmesys – žmonių pasaulis, jų aplinka, institucijos, istorija ir aistros. Jį domina įvykiai, iš esmės lemiantys žmonių įsitikinimus, žmogiškosios tragedijos, didybės ie ekstazės momentai. Jį taip pat traukia banalybės ir kasdienybė. Norėdamas suprasti sociologas keliauja po kasdieninio gyvenimo pasaulį, visiškai nejausdamas pagarbos įprastoms demarkacijoms. Sociologas – tai asmuo, kuriam dėl jo norų, kuris jaučia pagundą žiūrėti pro rakto skylutę.

Sociologui rūpi dalykai, kurie kitiems atrodo pernelyg šventi ar nemalonūs, kad galėtų būti bešališko stebėjimo objektais. Jam vienodai įdomi ir kunigų, ir prostitučių kompanija – tai nepriklauso nuo to, kam jis teikia pirmenybę, bet nuo klausimų, į kuriuos tuo momentu ieško atsakymo. Jo dėmesio centre – ne galutinė žmonių veiklos svarba, bet pats veiksmas, kaip dar vienas be galo įvairaus žmonių elgesio pavyzdys.

Vienur sociologas susitiks su ekonomistu, kitur – su politologu, psichologu ar etnologu. Tačiau visai tikėtina, kad į yas pačias vietas jį atvedę klausimai skiriasi nuo jo kolegas čia pastūmėjusių problemų. Sociologo klausimai visuomet iš esmės yra tokie patys: “Ką žmonės čia kartu veikia?“, ““Kokie yra jų tarpusavio santykiai?“, “Kaip tie santykiai transformuojami į institucijas?“. Sociologui, ieškančiam atsakymo į šiuos klausimus konkrečiu atveju, žinoma, teks susidurti su ekonominiais ir politiniais dalykais, bet žvelgs į juos kitaip negu ekonomistas ar politologas.

Dažniausiai sociologas sukasi sferose, kurios gerai pažįstamos ir jam, ir kitiems visuomenės nariams. Jis tiria bendruomenes, institucijas ir veiklą, apie kurias kiekvieną dieną galima pasiskaityti laikraščiuose. Sociologija žavi perspektyva, leidžiančia naujai pamatyti visąlaik mus supantį pasaulį.

Pirmoji sociologijos taisyklė tokia: dalykai yra ne tokie, kokie jie atrodo.

Išvada turėtų būti tokia, kad sociologiją galime laikyti kai kurių individų intelektine veikla. Tačiau toks atsakymas netenkina. Galima teigti, kad sociologija – tai visuomenės, jos grupių bei visuomenės individų veiklos tyrimas.

2. Sociologija kaip sąmoningumo forma

Sociologija, kaip mokslo šaka, iškilo tam tikroje Vakarų istorijos pakopoje. Teologija ar ekonomika, kaip mes jas šiandien suprantame, yra universalūs mąstysenos fenomenai; tačiau nesuklysime teigdami, kad žmonijos protas visuomet domėjosi problemomis, dabar sudarančiomis šių disciplinų objektą. Deja, nieko panašaus negalime pasakyti apie sociologiją.

Socialinės perspektyvos ypatybės paaiškėja įsigilinus į žodžio “visuomenė“ reikšmę. Sociologui visuomenė – tai didelis žmonių santykių kompleksas, arba, išreiškiant tai sociologine terminija, tarpusavio sąveikų (interakcijų) sistema. Šiame kontekste sunku kiekybės atžvilgiu apibrėžti žodį “didelis“. Sociologas gali kalbėti apie visuomenę, kurią sudaro mmilijonai žmonių (pvz. “Amerikos visuomenė“), bet taip pat šiuo terminu gali įvardinti gerokai mažesnį kolektyvą (pvz, “studentų miestelio antrojo kurso studentų bendrija, arba visuomenė“). Gatvėje du besikalbantys žmonės visuomenės nesudarys, tačiau trys į negyvenamą salą nublokšti žmonės ją sudaro. Taigi sąvokos tinkamumo negali lemti vien tik kiekybiniai kriterijai. Ši sąvoka vartojama , kai santykių visuma yra pakankamai apibrėžta, kad ją būtų galima analizuoti ar suprasti kaip autonominį vienetą, priešpriešinti kitiems tos pačios rūšies vienetams.

Sociologijoje susiaurinimas ir būdvardžio “socialinis, visuomeninis“ vartojimas. Sociologas vartoja šį žodį siauresne ir tikslesne reikšme, turėdamas omenyje sąveikos ypatybes, abipusę priklausomybę ir savitarpio santykiu. Todėl du gatvėje besišnekantys žmonės nesudaro “visuomenės“, bet tai, kas vyksta tarp jų, yra “socialu“. “Visuomenę“ sudaro tokių “socialinių“ įvykių visuma. Maxo Weberio pateikia “socialinės“ situacijos apibrėžimą: tai, situacija, kai žmonės orientuoja savo veiksmus vieni kitų atžvilgiu. Iš šios abipusės orientacijos gimstančių reikšmių, prasmių, lūkesčių bei elgesio rezgamas voratinklis ir yra sociologijos analizės medžiaga.

Sociologas tyrimų medžiagos gali atrasti visose žmonių veiklos srityse, bet ne visi šios veiklos aspektai yra jo tyrimo objektai. Sociologas atlieka tam tikrą abstrakciją. Tai, kas yra socialu, t. y. tyrimo objektas, nėra išskirtinė žmogaus veiklos dalis, veikiau aprėpia įvairiausias žmogaus veiklos sritis, yra neatspiriama jos dalis. Sociologas juk netyrinėja

tokių reiškinių, apie kuriuos daugiau niekas nežino niekas kitas. Tačiau į tuos pačius reiškinius jis žvelgia kitaip.

Socialinę perspektyvą padeda suvokti frazės: “matyti kiaurai“, “permatyti“. Sociologinė perspektyva – tai sugebėjimas matyti, kas vyksta už socialinių struktūrų fasadų. Kaip sociologija įmato, kas vyksta už socialinių struktūrų fasadų.

Sociologą dominančios problemos nebūtinai yra “problemos“ kitų žmonių manymu. Paprastai apie “socialines problemas“ kalbama tada, kai visuomenėje kas nors sutrinka ar nefunkcionuoja kaip privalėtų pagal oficialias interpretacijas. Tada tikimasi, kad sociologas ateis į pagalbą, ištirs jjų “problemą“ ir galbūt net pasiūlys visuomenei priimtiną “sprendimo“ variantą. Sociologijos problema skiriasi nuo “socialinės problemos“ ką tik aprašyta prasme.

Socialinė problema – ne tik suvokti kodėl kažkas “buksuoja“, vyksta ne pagal socialinio spektaklio režisierių ir vadovų planus, svarbiausia – kaip funkcionuoja visa sistema, kokios jos prielaidos ir kas ją vienija.

“Problemos“, kurias turi spręsti sociologas, – tai pastanga suprasti visą socialinę situaciją, abiejų sistemų vertybes bei elgsenos normas, abiejų sistemų koegzistenciją vienoje erdvėje ir tuo pačiu metu. Iš tikrųjų jjau vien sugebėjimas į tą pačią situaciją pažvelgti iš dviejų konkuruojančių interpretacijos sistemų pozicijų, kaip pamatysime vėliau, yra vienas iš sociologinio sąmoningumo požymių. Sociologiniam sąmoningumui yra būdingas demaskavimo veiksnys. Sociologijos polinkis demaskuoti yra numatomas visose sociologinėse teorijose, kurios akcentuoja socialinių pprocesų autonomiškumą. Pvz , Emile Durkheimas pabrėžė, kad visuomenė yra tikrovė sui generis, t. y. tikrovė, kurios neįmanoma redukuoti, atliekant analizę, į įvairius psichologinius ar kitokio pobūdžio veiksnius. Laikantis diurkheimiškos perspektyvos, gyventi visuomenėje – reiškia paklusti tos visuomenės logikai.

Šias diurkheimiškas nuostatas perėmė teorijos srovė, dabar vadinama funkcionalizmu. Remiantis funkcine analize, visuomenė analizuojama savo pačios funkcijų požiūriu kaip sistema, o šios funkcijos dažnai miglotos bei nepermatomos patiems sistemos veikėjams. Šiuolaikinis amerikiečių sociologas Robertas Mertonas labai puikiai išreiškė šį požiūrį “akivaizdžių“ ir “latentinių“ funkcijų koncepcijomis. Pirmosios yra sąmoningos ir apgalvotos socialinių procesų funkcijos, o antrosios – nesąmoningos ir neplanuojamos. Taigi “akivaizdi“ teisinės kampanijos, nukreiptos prieš azartinius lošimus, funkcija – juos pažaboti, suvaldyti, o “latentinė“ – sukurti nelegalią azartinių lošimų sindikatų imperiją.

Sociologinė ssamprata yra priešiška revoliucinėms idėjoms, bet ne dėl savo konservatyvumo, o todėl, kad sugeba “kiaurai permatyti“ ne tik dabarties status quo iliuzijas, bet numato ir iliuzijas ateities vizijų, kurios paprastai būna revoliucionierių dvasinis penas.

Visuomenės normų ignoravimas, nesvarbu, kokie būtų to atgarsiai emocijoms bei valiai, visuomet turi likti sociologo minties kryptis. Tačiau visiškas minyies paklusnumas reiškia ne ką kitą, o sociologijos mirtį.

Sociologinė samprata visuomet yra potencialiai kenksminga policininkams ir kitiems viešosios tvarkos saugotojams, nes verčia abejoti absoliučiu teisingumu, kuriuo paprastai rremiasi šios galvos.

Socialinis mobilumas – judėjimas iš vienų socialinių į kitus. Šis judėjimas žmogaus gyvenime – tai kelionė ne vien tik per įvairiausias socialines grupes, bet ir per intelekto pasaulius, kurie neatskiriamai susiję su tomis grupėmis

Individas, kuris yra ne tik miestietis, bet rafinuotas miestietis, savo intelektualinėse klajonėse bastosi po visą platųjį pasaulį – nesvarbu, kaip stipriai būtų prisirišęs prie savojo miesto. Jam tėvynė yra visur, kur sutinka mąstančius žmones. Socialiniam sąmoningumui būdingas toks pats kosmopolitizmas.

Sociologinis sąmoningumas – reali pasirinkimo galimybė individui, norinčiam kokiu nors prasmingu būdu sutvarkyti savo gyvenimo įvykius.

Sociologas – koks jis turėtų – yra žmogus, turintis polinkį kitiems kraštams, viduje atviras begalinei žmogiškų galimybių įvairovei, siekiąs naujų žmogiškumo horizontų.

3. Priedas: kaita ir biografija

(arba: kaip susikurti praeitį)

Kiekvienas savo gyvenime išgyvename tam tikrą įvykių seką: vieni mums atrodo svarbūs, kiti – ne tokie, o visų jų visuma ir yra mūsų biografija. Sudaryti biografiją – surašyti tuos įvykius chronologine ar jų svarbumo tvarka. Chronologinis surašymas iškelia kitą problemą – reliatyvios įvykių svarbos.

Norint gerai suprasti visą savo gyvenimą, būtina pasiekti tam tikrą brandą. Brandus savęs suvokimas įmanomas tada, kai esi, taip sakant, epistemologiškai privilegijuotoje padėtyje.

Brandumas yra dvasios būsena, kai nusiraminama, jau susitaikoma su status quo, nebepuoselėjama audringų svajonių aapie nuotykius ir jų išsipildymą. Brandumo samprata sąlygoje atsakymą į klausimą, kas individo biografijoje yra svarbu, o kas – ne.

Mes patys nuolat vis naujai interpretuojame savo gyvenimą. Kaip teigė Henri Bergsonas, pati atmintis yra daug kartų pakartotas interpretacijos aktas. Atsimindami praeitį, mes naujai kuriame ją remdamiesi savo dabartinėmis idėjomis: kas mums svarbu, o kas – ne. sveikas protas klysta, manydamas, kas praeitis yra fiksuota, pastovi, nekintanti, priešingai nuolatiniam dabarties keitimuisi. Mes nepaliaujamai naujai interpretuojame savo biografiją.

Kiekvienas perėjimo į kitą statusą ritualas yra praeities interpretacijos aktas, o kiekvienas išmintingas senas žmogus – praeities raidos teoretikas. Šio reiškinio pagrindinė priežastis yra ženklus socialinio ir geografinio mobilumo intensyvėjimas. Mes keičiame savo pasaulėžiūras kai pereiname iš vienos socialinės aplinkos į kitas. Dauguma mūsų formuojame savo prasmes perimdami iš kitų žmonių, ir mums būtina jų nuolatine parama, kad patys nenustotume tikėję šiomis prasmėmis. Žmogus prisitaiko prie konkrečios visuomenės. Jis bręsta įprasdamas prie jos. Ir jis yra blauvaus mąstymo, jei pripažįsta tos visuoenės požiūrius bei įprastines nuostatas. Žmonės, kurie persikelia tiesiogine prasme, dažniausiai keičia ir savivoką.

Socialinis mobilumas gyvenimo interpretacijos atžvilgiu sukelia panašių padarinių kaip ir geografinis mobilumas.

Sociologinis sąmoningumas remiasi nuostatomis, kurios savo gyvenimą leidžia suvokti kaip judėjimą per konkrečius socialinius pasaulius, su kkuriais susijusios konkrečios prasmių sistemos.

4. Sociologinė perspektyva – žmogaus visuomenėje

Kaip socialinė padėtis sąlygoje tai, kas žmogui leistina ir ko jis gali tikėtis iš gyvenimo. Būti visuomenėje – tai tam tikrų socialinių jėgų susikirtimo židinyje.

Socialinė kontrolė – viena dažniausiai sociologijoje vartojamų sąvokų. Jokia visuomenė negali egzistuoti be socialinės kontrolės. Socialinės kontrolės priemonės yra skirtingos įvairiose socialinėse situacijose. Kontrolės metodai skiriasi priklausomai nuo konkrečio grupės pobūdžio ir tikslų. Bet kokiu atveju kontrolės metodų funkcija – pašalinti nepageidaujamą asmenį.

Kraštutinis ir seniausias socialinės kontrolės būdas – fizinė prievarta. Valstybė negali egzistuoti be policijos ar kito ginkluoto ekvivalento. Ši priemonė nebūtinai taikoma dažnai. Prieš ją panaudojant, gali būti taikoma daugybė kitų priemonių, pvz. įspėjimai ar papeikimai.

Jėga – bet kokios politinės santvarkos pagrindas. Visuomenės sveikas protas tai suvokia, šitaip turbūt ir susiję su giliai įsismelkusiu nenoru panaikinti mirties bausmę. Kiekvienoje normalioje visuomenėje jėga yra naudojama apdairiai, “taupiai“, kaip kraštutinė priemonė, kad kasdien būtų palaikoma socialinė kontrolė.

Pagal eiliškumą po valstybės ir teisės kontrolės dažniausiai minimas ekonominis spaudimas. Iš tiesų nedaug prievartos būdų yra tokie efektyvūs kaip tie, kuriais grasinama pabloginti gyvenimo sąlygas ar sumažinti pajamas. Bet ekonominiai kontrolės būdai yra efektyvūs ir institucijose, esančiose nuošalyje to, kas vadinama ekonomika. Ekonimines sankcijas veiksmingai taiko universitetai ir

bažnyčios, kad galėtų reguliuoti savo narius.

Kai žmonės gyvena ar dirba uždarose grupėse – pažįsta vienas kitą, susiję asmeninio lojalumo ryšiais – sukuriami ir nuolat tobulinami paveikūs bei subtilūs kontrolės mechanizmai, reguliuojantys esamą arba galimą normų pažeidimą. Tai įtikinėjimo, pašaipos, pajuokos, apkalbų, gėdos būdai. Daug visuomenių naudoja pašaipą kaip pagrindinį būdą vaikų elgesiui reguliuoti – vaikas prisitaiko ir paklūsta ne bijodamas bausmės, o bijodamas būti išjuoktas. Apkalbos ypač veikmingos mažose bendruomenėse, kur žmonės gyvena kaimynų matimi ir prižiūrimi. Pati skaudžiausia bbausmė, kurią gali taikyti bendruomenės nariui, – pasmerkti jį nuolatinei gėdai ar visai ištremti iš savo būrio. Reikėtų akcentuoti vieną socialinės kontrolės aspektą – socialinė kontrolė dažnai grindžiama apgavikiškomis pretenzijomis. Berniukas gali griežtai kontroliuoti bendraamžių grupę turėdamas vyresnį brolį, kurį prireikus galima pakviesti draugams įbauginti ar net primyšti. Jei tokio nėra, jį galima išgalvoti.

Taigi save galima suvokti stovintį koncentrinių apskritimų centre (t.y. taške, kur spaudimas maksimalus), kiekvienas apskritimas simbolizuojasocialinės kontrolės sistemą. Išorinis apskritimas galėtų simbolizuoti teisinę ir valstybinę sistemą, kkurios reikalavimų jis privalo laikytis. Kita socialinės kontrolės sistema, daranti spaudimą atskiram individui (šią sistema sinbolizuoja arčiau centro esąs apskritimas), – tai moralė, papročiai ir elgesio normos. Teisinės priemonės čia taikomos tik pačiais būtiniausiais atvejais. Tačiau tai nereiškia, kad individas ggali būti nevaržomai amoralus, ekscentriškas ar amoralus. Čia veikia visai kiti socialinės kontrolės būdai. Už amoralumą baudžiama darbo praradimu, už ekscentriškumą – nėra galimybių susirasti naują darbą, o šiurkštumas reiškia, kad individas taps nepageidaujamas grupėse, vertinančiose geras, jų manymu, manieras.

Be šių visa apimančių priverstinių sistemų, kurioms turi paklusti visi, yra ir kitų, “mažesnio skersmens“ kontrolės apskritimų. Profesijos pasirinkimas neišvengiamai pasmerkia individą daugybei kontrolės formų, dažnai privalomų. Tai oficiali kontrolės licencijų tarnybų, profesinių organizacijų, profsąjungų, o ką jau kalbėti apie darbdavio nustatytus formalius reikalavimus. Taip pat labai svarbi neoficiali, kolegų ar bendradarbių primesta, kontrolė. Visuomenėje kiekviena profesinė veikla, net ir primityviuose darbuose, suponuoja elgesio normas, kurioms beveik neįmanoma pasipriešinti. Šių normų laikymasis paprastai toks pat svarbus individo profesinei karjerai kaip iišsilavinimas ar kompetencija.

Be profesinių suvaržymų, veikia kontrolės sistemos, kurias sąlygoja individo priklausymas kitoms visuomenės bendrijoms

Pagaliau žmonių grupė, kurioje skleidžiasi vadinamasis privatus gyvenimas, t.y. individo šeima ir artimų draugų ratas, taip pat sudaro kontrolės sistemą. Šio rato socialiniai saitai paprastai žmogui reikšmingiausi. Ši socialinė kontrolė, kurią vokiečių sociologai pavadino “intimumo sfera“, yra itin veiksminga, nes jos veiksniai formoja individo gyvenimą. Žmogus renkasi žmoną ar artimą draugą – tai jo esminės saviapibrėžties veiksmai. Jo artimiausi ryšiai – tai ryšiai, kuriais jis ggali išlaikyti svarbiausius savivaizdžio komponentus. Taigi rizikuoti suirti šiems ryšiams – tai rizikuoti visiškai prarasti save.

Kita labai svarbi analizės sritis, padedanti atskleisti tikrąją padėties visuomenėje prasmę, yra socialinė stratifikacija. Stratifikacijos sąvoka suponuoja, kad kiekvieną visuomenę sudaro lygmenys, tarpusavyje susiję vieni su kitais superordinacijos ir subordinacijos ryšiais, kurių išraiška gali būti galia, privilegijos ar prestižas. Stratifikacija reiškia, kad kiekvieną visuomenę galima apibrėžti kaip rangų sistemą. Kai kurių sluoksnių rangas yra aukštesnis, kai kurių žemesnis. Kriterijai, pagal kuriuos individai priskiriami tam tikriems lygiams, labai skiriasi įvairiose visuomenėse, tačiau ir toje pačioje visuomenėje gali koegzistuoti kelios stratifikacijos sistemos, grindžiamos skirtingais skirstymo kriterijais.

Be to, klasinei visuomenei būdingas didelis socialinis mobilumas. Tai reiškia, kad socialinė padėtis nėra nekintanti, kad savo gyvenime žmones keičia ją: gerina arba blogina, taigi – jokia padėtis nėra visiškai tvirta. Todėl žmonėms labai reikšminga padėties simbolinė išraiška.

Maxas Weberis apibrėžia klasę atsižvelgdamas į individo pagrįstus lūkesčius iš gyvenimo. Kitaip tariant, individo klasinė padėtis suteikia jam tam tikrų tikimybių, t. y. gyvenimo galimumų, kokios galima tikėtis dalio visuomenėje.

Klasė pirmiausia apibrėžiama ekonomikos atžvilgiu, o normali ekonomikos raida laiduoja, kad tie, kurie dabar turi, ateityje dar papildys savo turtus. Klasė lemia gyvenimiškas galimybes srityse, kurios tiesiogiai nesusijusios su ekonomika. Individo klasinė ppadėtis sąlygoja, kokiį išsilavinimą gali gauti jo vaikai, kokio lygio medicininės pagalbos gali sulaukti jis bei jo šeimos nariai, taigi, ko jis gali tikėtis iš savo gyvenimo – gyvenimo galimybių tikrąja žodžio prasme. Kiekvienos klasės aplinka nesuskaičiuojamomis įtakomis nuo pat gimimo formuoja asmenybę. Tik kai šios formuojančios įtakos yra kažkodėl nepaveikios pasiekti tikslą, padeda veikti socialinės kontrolės mechanizmai.

Sociologijoje vartojama sąvoka “situacijos apibrėžtis“ (definicija). Tai reiškia, kas socialinė situacija yra tai, kas yra apibrėžiama jos dalyvių. Kiekvieną socialinę situaciją, kurioje mums tenka atsidurti, apibrėžia ne tik mūsų amžininkai, bet yra seniai apibrėžę mūsų protėviai.

Sociloginė sąvoka, kuria grindžiama ši samprata, yra “institucija“. Institucija paprastai apibrėžiama kaip tam tikros socialinių veiksmų kompleksas. Institucijos pateikia metodikas, pagal kurias modeliuojamas žmogaus elgesys, priverčiantis eiti jį visuomenės pageidaujamomis vėžėmis. Ir tai pasiekiama pateikiant šias vėžes individui kaip vieninteles galimas.

Durkheimas pabrėžė, kad visuomenė yra fenomenas sui generis, t.y. susiduriame su didžiule realybe, kuri negali būti redukuota ar paaiškinta kitomis sąvokomis. Jis teigė, kad socioliniai faktai yra “dalykai“, objektyviai egzistuojantys nepriklausomai nuo mūsų kaip ir gamtos reiškiniai. Visuomenė yra “dalykų“ kolekcija. Teisė turbūt geriau negu kuri kita socialinė institucija iliustruoja šią visuomenės savybę. Visuomenė yra mūsų pačių išorė. Visuomenė, kaip objektyvus ir išorinis reiškinys, aiškiausiai stoja pprieš mus kaip rievartos forma. Jos institucijos medeliuoja mūsų veiksmus ir net formuoja mūsų lūkesčius. Institucijos atlygina mums, jei išliekame apibrėžtos veiklos ribose. Jeigu jas peržengiame, visuomenė turi daugybę įvairių kontrolės bei prievartos priemonių. Bet kuriuo momentu visuomenės sankcijos pajėgios mus izoliuoti nuo draugų, pasmerkti pajuokai, atimti pragyvenimo šaltinį, laisvę ir – blogiausiu atveju – gyvybę. Mes esame lokalizuoti visuomenėje ne tik erdvės, bet ir laiko atžvilgiu. Mūsų visuomenė yra istorinis esinys, savo gyvavimo trukme pralenkiant kiekvieno žmogaus gyvenimą. Visuomenė gyvavo iki mūsų ir pergyvens mus. Jis buvo čia iki mums gimstant ir liks čia po mūsų mirties. Mūsų gyvenimai tėra tik epizodai jos didingame žygyje per laiką. Taigi – visuomenė yra mūsų įkalinimo istorijoje sienos.

5. Sociologinė perspektyva – visuomenė žmoguje

Dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklusti taisyklėms. Mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė. O tai įmanoma ne todėl, kad visuomenės galia yra silpnesnė, bet todėl, kad ji daug kartų stipresnė, negu tvirtinome anksčiau. Visuomenė lemia ne tik tai, ką mes darome, bet ir kas mes esame. Socialinė lokalizacija sąlygoje mūsų esybę taip pat kaip ir mūsų elgseną. Kad atskleisti šį esminį sociologinės perspektyvos elementą, nagrinėsime dar tris tyrinėjimo ir interpretavimo sritis:

vaidmenų teoriją, žinojimo sociologiją, referentinių grupių teoriją.

Vaidmenų teorija – tai beveik grynai amerikiečių intelektinis atradimas. Individas susiduria su labai skirtingais lūkesčiais skirtingose gyvenimo visuomenėje sritis, šiuos lūkesčius sukurenčios situacijos tarsi išsisklaido į kelias grupes. Nepaisant to, situacijos bus gana panašios vieną ir į kitą. Vaidmenį galima apibrėžti kaip tipišką reakciją į tipiškus lūkesčius. Visuomenė jau seniai yra nustačiusi fundamentalią tipologiją. Visuomenė pateikia scenarijų visiems. Vaidmuo pateikia šabloną, pagal kurį žmogus turi veikti konkrečioje situacijoje. Tačiau, jei vaidmenį laikytume tik reguliuojančiu iišoriškai matomų veiksmų šablonu, pražiopsotume jo esminę savybę. Kiekvienas vaidmuo implikuoja vidinę discipliną, kurią vienuoliai katalikai pavadintų “ugdymu“. Vaidmuo ugdo, kuria, formuoja ir veiksmą ir veikėją. Dažniausiai žmogus tampa tuo ką vaidina. Kiekvienas vaidmuo visuomenėje yra susietas sutam tikru identitetu. Kai kurie identitetai yra paprasti ir laikini. Sociologijos požiūriu, identitetas yra socialiai įgyjamas, socialiai palaikomas ir socialiai transformuojamas. Net ir tie vaidmenys, sudarantys svarbesnę mūsų, kaip psichologai pavadintų asmenybės, dalį, kaip ir anie, susiję su suaugusiųjų veikla, yra įgyjami labai ppanašių būdu, sąlygojami socialinių procesų. Identitetas nėra kažkas “duota“, bet jis įgyjamas socialinio pripažinimo veiksmais. Mes tampame tokie, kokiais mus laiko. Identitetai turi būti taip pat socialiai palaikomi ir tvirtinami. Žmogus negali būti žmogumi pats sau ir, žinoma, pats sau nnegali turėti jokio identiškumo. Savivaizdį gali išlaikyti ti socialiniame kontekste, kai kiti asmenys sutinka pripažinti šį identitetą. Jei staiga netenkama šio pripažinimo, tai paprastai neilgai trukus savivaizdis žlunga.

Identitetą formuoja elgesys, o elgesį lemia konkreti socialinė situacija. Tapimas socialinės grupės nariu (socialinė afiliacija) visada susiję su identiteto pasirinkimu. Kiekvienam identitetui, kad jis išsilaikytų, būtina tam tikra sicialinė afiliacija.

Individas nustato savo vietą visuomenėje socialinės kontrolės sistemų rėmuose, o kiekviena jų apima identitetą kuriančias priemones. Kiek tik sugebėdamas, individas stengiasi manipuliuoja savo socialiniais ryšiais ir priklausymu įvairioms grupėms (ypač artimųjų žmonių) taip, kad stiprintų identitetus, jam teikusius pasitenkinimą

Tokia identiteto sociologinė perspektyva leidžia geriau suprasti išankstinių nuostatų, t.y. prietarų, žmogišką prasmę. Žmonių prietarai priverčia jų auką supanašėti su prietarų sukurtuoju vaizdiniu. Prietarai nesugniuždys iindivido, tik tada, jei šis ras atsvarą jam artimiausioje aplinkoje, kurioje yra palankiai vertinamas.

Identiteto transformacija, kaip jo genezė bei palaikymas, yra socialinis procesas. Naujas identitetas – vadinamas psicoanalize. Individo įsigyvenimas į šį naująjį identitetą stiprėja tuo intensiviau, kuo daugiau laiko bei pinigų jis paaukojo jam kurti.

Vaidmens teorija ir jos logiškos išvados pateikia mums patogų, stenografišką būdą įvairiai socialinei veiklai aprašyti. Ši teorija suteikia sociologonės antropologijos žinių – požiūrį į žmogų, grindžiamą jo egzistencija visuomenėje. Toks požiūris leidžia mums ssuvokti, kad žmogus vaidina draminius vaidmenis grandioziniame visuomenės vaidinime ir, jis yra ta kaukė, kurią turi dėvėti, kad atliktų vaidmenį. Asmenybė, arba žmogiškoji persona, dabar iškyla vaidinimo konteste atitnkamai pagal savo teatrinę etimologiją. Persona yra suvokiama kaip vaidmenų visuma, kur kiekvienam vaidmeniui yra priskirtas tam tikras identitetas. Asmenybės biografija dabar mums atrodo kaip nenutrūkstama seka teatro vaidinimų, vaidinamų skirtingoms auditorijoms, kai kartais aktoriui tenka visiškai pakeisti kostiumus ir visuomet privalu būti tuo, ką vaidina.

Individas taip pripranta prie kai kurių identitetų, kad net pasikeitus jo socialinei situacijai, jam sunku žengti koja kojon kartu su naujais lūkesčiais jo atžvilgiu. Sugebėjimas keisti savąjį “aš“ priklauso ne tik nuo socialinio konteksto, bet ir nuo to, kaip stipriai buvo priprasta prie ankstesnių identitetų, ir gal dar nuo kai kurių paveldimų savybių. Yra leidžiama, kad vaidmenys mažumą nesiderintų, tačiau peržengęs šias toletancijos ribas individas netenka visuomenės pripažinimo ir apšaukiamas moralės laužytoju ar netekusiu proto. Vaidmenų teorija nupiešia vaizdingą visuomenės žmoguje vaizdą.

Žinojimo sociologija yra europietiškos kilmės. Šį terminą pirmasis panaudojo vokiečių filosofas Maxas Scheleris. Žinojimo sociologija geriau nei bet kuri kita sociologijos šaka paaiškina, ką reiškia pasakymas, kad sociologas – tai vyrukas, nuolat klausinėjantis “Kas taip sako?“ Ji atmeta teiginius, kad mintis gimsta nepriklausomai nuo socialinio kkonteksto, kuriame konkretūs žmonės mąsto apie konkrečius dalykus.

Vaidmenų teorija ir žinojimo sociologija atstovauja visiškai skirtingoms sociologinės minties sritims. Referentinės grupės teorija – dar vienas amerikiečių nuopelnas sociologijos mokslui. Referentinės grupės yra skiriamos į: 1) grupę, kurios narys yra individas; 2) grupę, į kurias orientuojasi individas. Referentinė grupė – tai modelis, su kuriuo nuolat galime lyginti save. Būtent ji suteikia mums konkrečią nuostatą į socialinę tikrovę. Ši nuostata gali būti ideologinė arba neideologinė, tačiau bet kokiu atveju ji bus mūsų atsidavimo šiai grupei šerdis.

Referentinės grupės teorija teigia, kad socialinė afiliacija ar disafiliacija paprastai sąlygoja pažintines nuostatas. Individas tampa vienos grupės nariu ir todėl “žino“, kad pasaulis yra toks ir toks.

Visuomenė ne tik kontroliuoja mūsų veiksmus, bet formuoja mūsų identitetą, mūsų mintis ir mūsų emocijas. Visuomenės struktūros tampa mūsų sąmonės struktūromis.

6. Sociologinė perspektyva – visuomenė kaip drama

Laisvė nėra empiriškai pasiekiama. Laisvė gali atsiskleisti mums kaip tikras faktas kartu su kitais empiriniais faktais, jo neįmanoma įrodyti jokiais moksliniais metodais.Laisvės neapčiuopiamumą, turint omenyje mokslinę sampratą, sąlygoje ne tiek neišreiškiamas šio fenomeno paslaptingumas. Empirinis mokslas turi operuoti kai kuriomis prielaidomis, viena iš jų – universalus priežastingumas. Laisvė ir priežastingumas nėra logiškai prieštaringos sąvokos. Laisvė nėra tai, kas yra kaip nepriežastinis dalykas. Laisvė ir ppriežastingumas nėra priešingos, bet greičiau visai skirtingos, nesugretinamos sąvokos. Nėra būdo laisvei suvokti, nei savo, nei kito jokio kito žmogaus, kaip tik subjektyvus vidinis įsitikinimas, kuris subyra vos tik patiria mokslinės analizės ataką.

Galimybę sugriauti visuomenės priimtiną “savaime suprantamą pasaulį“ rutulioja Weberio charizmo teorija. Charizma meta iššukį senosios definicijoms, pakeičia senąsias prasmes naujomis ir visiškai naujai apibrėžia žmogiškosios egzistencijos prielaidas. Weberis charizmą laikė viena iš pagrindinių varomųjų jėgų istorijoje, nors jis aiškiai suvokė, kad charizma visada yra labai trumpalaikis reiškinys.

Durkheimo ir Weberio suformuotos požiūrio į visuomenę nuostatos nėra logiškai prištaringos. Jos yra antitezinės, nes akcentuoja skirtingus socialinės tikrovės aspektus. Teisinga teigti, kad visuomenė yra objektyvus faktas, verčiantis paklusti ir net kuriantis mus. Tačiau yra taip pat teisinga teigti, kad mūsų prasmingi poelgiai paremia visuomenės statinį ir kartais prireikus padeda pakeisti jį. Tiesą sakant, abu teiginiai drauge atskleidžia sccialinės egzistencijos paradoksą: visuomenė apibrėžia mus, bet savo ruožti ji yra apibrėžta mūsų. Tačiau visuomenei, kad ji apskritai galėtų egzistuoti, būtina, kad ją pripažintų daugelis panašių įmus. Ne tik mes patys, bet ir visuomenė egzistuoja apibrėžtumo dėka. Charizma nėra vienintelis veiksnys, galintissukelti pokyčius visuomenėje. Visi socialiniai pokyčai susiję su naujomis tikrovės apibrėžtimis. Socialinių normų nepripažinimas ir priešingų apibrėžčių suteikimas visada skelbia revoliucijos galimybę.

Socialinės situacijos gali būti transformuojamos arba bent jau sabotuojamos atsisakant priimti jų ankstesnes definicijas. Jei negalima transformuoti ar sabotuoti visuomenės, tai galima viduje nuo jos atsiriboti. Atsiskyrimas buvo pasipriešinimo socialinei kontrolei metodas, o stoikai sukūrė ištisą tokio pasipriešinimo teoriją. Yra įmanoma – nors dažnai didelėmis psicologinėmis pastangomis – susikurti minties rūmą, kuriame galima beveik visai ignoruoti kasdienius visuomenės lūkesčius. Kai tai pasiseka, šio rūmo intelektinį pavidalą vis labiau formuoja pats individas, o ne jį supančios socialinės sistemos ideologijos. Jei šis iindividas randa bendraminčių, norinčių prisidėti, tai jis gali iš tiesų kurti “kontravisuomenę“, kurios santykiai su “teisėta“ visuomene gali būti sumažinti iki diplomatinio minimumo. Tokios “kontravisuomenės“, sukurtos kiek kitokiu ar visai nepriklausomų apibrėžčių pagrindu, egzistuoja kaip sektos, kultai, “rateliai“ ar kitokios grupės, kurias sociologai vadina subkultūromis.

Trečias būdas išvengti visuomenės tironijos – manipuliacija. Individas nebando pakeisti socialinių struktūrų ar pats nuo jų atsiriboti. Jis bando apgalvotai pasinaudoti jomis įstatymų saugotojų nenumatytais būdais. Žmonių sumanumas, padedantis jiems apgauti ir sunaikinti net labai kruopščiai pparengtas kontrolės sistemas, yra veiksmingas sociologistinės depresijos priešnuodis. Štai kodėl dažnai jaučiame palankumą sukčiams, apsišaukėliams ar šarlatanams (žinoma, tol, kol jie neapgaudinėja mūsų pačių). Tokie asmenys simbolizuoja socialinį makiavelizmą, t.y. nuodugniai išstudijuojama visuomenė ir, atmetus visas iliuzijas, randamas būdas ja mmanipuliuoti savo tikslams.

Pravarti dar viena Goffmano sukurta teorija – apie vadinamąjį “vaidmens atstumą“. Jis turi galvoje, kad vaidmuo vaidinamas nenuoširdžiai, atmetant jo tikrą reikšmę ir turint kitų slaptų tikslų. Šį reiškinį sukuria kiekviena prievartos situacija. Anot Goffmano, toks dvilypumas yra vienintelis būdas asmenims išlaikyti žmogiškąjį orumą tokiose situacijose.

Į šį kontekstą reikėtų įtraukti ir “ekstazės“ teoriją. Tai tokia pozicija, kai esama už “savaime suprantamos“, nusistovėjusios visuomenės tvarkos ribos. Kalbėdami apie “kaitos“ procesus, mes paminėjome labai svarbią “ekstazės“, mūsų prasme, formą – kai individas savo socialinės egzistencijos ribose gali peršokti iš vieno gyvenimo į kitą. “Ekstazė“ transformuoja žmogaus sampratą apie visuomenę taip, kad tai, kas nustatyta, tampa tik galimu.

Kiekvienas atsipalaidavimas nuo socialinių vaidmenų vyksta tam tikruose apribojimuose, kurie patys yra ssocialiniai. Priartėjome prie trečiojo visuomenės vaizdinio – dabar visuomenę matome kaip sceną, kurioje veikia gyvi aktoriai. Dramos aktorius scenoje varžo visos galimos išorinės kontrolės sistemos, nustatytos impresarijaus, ir vidinė paties vaidmens kontrolė. Jei socialinė tikrovė yra kuriama pagal dramos principus, tai ji turi būti ir kaip drama lansti, lengvai formuojama.

Kiekviename vaidmenyje glūdi “apgaulingo tikėjimo“ galimybė. Kiekvienas žmogus, sakantis “Aš neturiu pasirinkimo“, turėdamas omenyje socialinio vaidmens jam keliamus reikalavimus, yra šio “apgaulingo tikėjimo“ auka. Tačiau individas turi pasirinkimą peržengti tą vaidmenį. ŽŽmonės atsako už savo veiksmus. Jie yra “apgaulingo tikėjimo“ aukos, kai savo pasirinkimą įvardija kaip neišvengiamą būtinumą.

Kadangi visuomenė yra tarsi socialinių vaidmenų raizginys, o kiekvienas iš šių vaidmenų gali tapti pastoviu ar laikinu atlikėjo pasiteisinimu nenorint prisiimti atsakomybės, tai galime teigti, kad apgaulė ir saviapgaulė yra socialinės realybės šerdis. Kiekvieną socialinį vaidmenį galima atlikti sąmoningai arba aklai. Jei jis atliekamas sąmoningai, jis gali tapti mūsų sprendimų varomąja jėga.

7. Priedas: sociologinis makiavelizmas ir etika

(arba: kaip suderinti sąžinės skrupulus su apgaudinėjimu)

Makiavelizmas, politinis ar sociologinis jis būtų, yra nuostata pati savaime etiškai neutrali. Makiavelizmas įgauna neigiamos moralinės energijos, kai jį taiko žmonės be etinių skrupulų ar užuojautos. Maxo Weberio gyvenimas – tikra pamoka, kaip nekompromisinė sociologinė samprata gali būti derinama su skrupulingais ieškojimais, siekiant įgyvendinti etikos idealus.

Pati sociologinė samprata gali tapti “apgaulingo tikėjimo“ kuriamąja jėga. Tai atsitinka tada, kai ši samprata tampa alibi dėl neprisiimtos atsakomybės.

Sociologija yra pajėgi padėti individui humanizuoti savo požiūrį į socialinę tikrovę. Humanizaciją , galima iliustruoti trimis pavyzdžiais, kurie iš tikrųjų turi tam tikrą paradigminę reikšmę, – rasės, homoseksualizmo ir mirties bausmės problemos. Sociologai demaskavo su rase susijusią mitologiją: atskleidė tokių mitų išnaudotojišką funkciją bei parodė, kaip veikia rasinė sistema Amerikos visuomenėje, ir tokiu būdu iiškėlė minčių, kaip būtų galima šią sistemą efektyviai pakeisti. Kalbėdami apie homoseksualizmą, sociologai linkę palikti šio fenomeno esmės interpretaciją psichologams bei psichiatrams, tačiau jie sukaupė duomenų apie šio reiškinio paplitimą ir socialinį pjūvį, tuo remdamiesi paneigė moralistinį homoseksualizmo apibrėžimą – esą tai mažos išsigimėlių grupės yda, o teisines nuostatas, susijusias su šiuo reiškiniu, pavertė diskutuotinais dalykais. Kalbėdami apie mirties bausmę, sociologai sugebėjo įtikinamai parodyti, kad ji visai neatbaido nuo nusikaltimų,ir kad, mirties bausmės panaikinimas visiškai nesąlygoje tų pražutingų padarinių, kaip pranašauja jos šalininkai.

Sociologinė samprata visų pirma paaiškina, kad pats “rasės“ konceptas yra ne kas kita, o fikcija, ir turbūt padėtų suvokti, kad tikroji problema – kas yra žmogus.

Homoseksualizmo persekiojimas taip pat išreiškia “apgaulingą tikėjimą“ kaip rasiniai prietarai ar rasinė diskriminacija. Baltaodis niekina negrą ir taip patvirtina savo paties identitetą, suteikiantį jam teisę reikšti šią panieką. Lygiai taip pat individas ima įtikėti savo abejotinu vyriškumu tada, kai spjauna į homoseksualistą ir visaip jį niekina.

Mirties bausmė – tai “apgaulingo tikėjimo“ ir nehumaniškumo derinio pavyzdys, nes kiekvienas šio baisaus proceso žingsnis yra “apgaulingo tikėjimo“ veiksmas – socialiai suformuoti vaidmenys yra tarsi pasiteisinimas dėl asmeninio bailumo bei žiaurumo.

Sociologinis vakializmas – tai būdas, kuriuo laisvė gali realizuotis socialiniuose veiksmuose.

8. Sociologija kaip humanistinė disciplina

Nuo ppat pradžių sociologija laikė save mokslu. Iš kolegų – gamtos mokslų atstovų – sociologai gali pasimokyti žiūrėti į savo discipliną šiek tiek kaip į žaidimą. Sociologijai ypač patartina nesieti savęs su grynuoju moksliškumu, kuriam svetimas humoro jausmas.

Sociologų naudojama mokslo metodika suponuoja keletą tik šiai disciplinai būdingų vertybių. Pirma tai – atidus dėmesys dalykams, kurie kitiems mokslininkams atrodo neverti būti mokslinio tyrimo objektais. Visa, ką žmonės daro ar kuo yra, – nesvarbu, kiek tai įprasta bei kasdieniška, – gali būti reikšminga socialiniam tyrimui. Kita tokia specifinė vertybė yra susijusi su būtinybe išklausyti kitus, neprimetant jiems savo pažiūrų. Dar viena specifinė žmogiška savybė – tai sociologo atsakomybė vertinti gautus duomenis neatsižvelgiant į savo simpatijas ar antipatijas, išankstines nuostatas, viltis bei nuostatas.

Santykis su visuomene yra lemiama žmogaus egzistencijos dimencija, todėl sociologija nuolatos sugrįžta prie esminio klausimo: „ką reiškia būti žmogumi ir ką reiškia būti žmogumi tam tikroje situacijoje?“

visuomenėje

5. Sociologinė perspektyva – visuomenė žmoguje 10 psl.

6. Sociologinė perspektyva – visuomenė kaip drama 12 psl.

7. Priedas: sociologinis makiavelizmas ir etika 14 psl.

(arba: kaip suderinti sąžinės skrupulus su apgaudinėjimu)

8.Sociologija kaip humanistinė disciplina 15 psl.

1. Kas yra sociologija ?

Vienas iš amerikietiškosios sociologijos šaltinių – socialinių darbuotojų rūpesčiai, susidūrus su gausybe problemų tuoj po pramonės revoliucijos: spartus miestų

augimas, o kartu ir lūšnų daugėjimas, masinė imigracija, masiniai žmonių judėjimai tradicinio gyvenimo būdo irimas ir šių procesų sukelta individų dezorientacija. Panašios problemos paskatino daug socialinių tyrimų.

Socialinis darbas, nors iir tvirtai teoriškai pagrįstas, yra tam tikra praktinė veikla visuomenėje. Sociologija nėra praktinė veikla, tai pastanga suprasti. Apskritai būdingos pastangos suprasti visuomenę nebūtinai skatina imtis tokios arba kokios kitos praktinės veiklos. Tai atspindi Maxo Weberio teiginys, kad sociologija yra “laisva nuo vertinimų“. Šis reiškinys nereiškia, kad sociologas nesiima nieko vertinti. Žmogus beveik negalėtų egzistuoti be jokių vertinimų, nors kiekvieno vertybių skalė labai plati.

Sociologas stengiasi pamatyti bei suprasti, kas yra iš tikrųjų sociologo darbas – kuo tiksliau surinkti informaciją apie kkokų nors socialiniį reiškinį. Kiti asmenys arba jis pats, tačiau jau nebe kaip sociologas, turės nuspręsti, ką daryti su turima informacija. Jokiu būdu nereiškia , jog sociologas neturi teisės klausinėti savo darbdavių apie jų tikslus ar atliekamų tyrimų panaudojimą. Bet ššie klausimai nėra sociologiniai.

Didžioji amerikietiškos sociologijos dalis – tai nedideli tyrimai, nagrinėjantys neaiškios socialinio gyvenimo fragmentus ir neperaugantys į išsamius teorinius apibendrinimus. Statistinių metodų vaikymasis Amerikos sociologijoje šiandien yra tapęs kone ritualu. Tačiau statistiniai duomenys patys savaime dar nėra sociologija. Jie tampa sociologija tik tada, kai yra sociologiškai interpretuojami ir įspraudžiami į sociologinių nuostatų teorinius rėmus. Bet sociologija su statistika susijusi taip, kaip filosofija su chemija.

Sociologas yra žmogus, siekiantis nuosekliai ir apibrėžtai paaiškinti tikrovę – tai mokslinės disciplinos apibrėžtumas: visa, ką sociologas atranda ir teigia apie tiriamus socialinius reiškinius, yra pateikiama laikantis gana griežtos mokslinės sistemos. Visos operacijos paklūsta tam tikroms aiškioms, įrodomoms taisyklėms. Sociologas, kaip mokslininkas, stengiasi būti objektyvus, nepasiduoti savo simpatijoms, antipatijoms bei prietarams, aiškiai suvokti rreiškinius, o ne vien tik vertinti juos pagal priimtas normas.

Sociologas – tai asmuo, intensyviai, nenutrūkstamai ir be jokio gėdos jausmo besidomintis, ką daro žmonės. Jo tikroji būstinė – viso pasaulio vietos, jei tikten renkasi žmonės. Sociologo dėmesį gali traukti daugybė įvairių dalykų. Bet jo pagrindinis dėmesys – žmonių pasaulis, jų aplinka, institucijos, istorija ir aistros. Jį domina įvykiai, iš esmės lemiantys žmonių įsitikinimus, žmogiškosios tragedijos, didybės ie ekstazės momentai. Jį taip pat traukia banalybės ir kasdienybė. Norėdamas suprasti sociologas keliauja ppo kasdieninio gyvenimo pasaulį, visiškai nejausdamas pagarbos įprastoms demarkacijoms. Sociologas – tai asmuo, kuriam dėl jo norų, kuris jaučia pagundą žiūrėti pro rakto skylutę.

Vienur sociologas susitiks su ekonomistu, kitur – su politologu, psichologu ar etnologu. Tačiau visai tikėtina, kad į yas pačias vietas jį atvedę klausimai skiriasi nuo jo kolegas čia pastūmėjusių problemų. Sociologo klausimai visuomet iš esmės yra tokie patys: “Ką žmonės čia kartu veikia?“, “Kokie yra jų tarpusavio santykiai?“, “Kaip tie santykiai transformuojami į institucijas?“. Sociologui, ieškančiam atsakymo į šiuos klausimus konkrečiu atveju, žinoma, teks susidurti su ekonominiais ir politiniais dalykais, bet žvelgs į juos kitaip negu ekonomistas ar politologas.

Pirmoji sociologijos taisyklė tokia: dalykai yra ne tokie, kokie jie atrodo.

2. Sociologija kaip sąmoningumo forma

Socialinės perspektyvos ypatybės paaiškėja įsigilinus į žodžio “visuomenė“ reikšmę. Sociologui visuomenė – tai didelis žmonių santykių kompleksas, arba, išreiškiant tai sociologine terminija, tarpusavio sąveikų (interakcijų) sistema. Šiame kontekste sunku kiekybės atžvilgiu apibrėžti žodį “didelis“. Sociologas gali kalbėti apie visuomenę, kurią sudaro milijonai žmonių (pvz. “Amerikos visuomenė“), bet taip pat šiuo terminu gali įvardinti gerokai mažesnį kolektyvą (pvz, “studentų miestelio antrojo kurso studentų bendrija, arba visuomenė“). Gatvėje du besikalbantys žmonės visuomenės nesudarys, tačiau trys į negyvenamą salą nublokšti žmonės ją sudaro. Taigi sąvokos tinkamumo negali lemti vien tik kiekybiniai kriterijai. Ši sąvoka vartojama , kai santykių visuma yra pakankamai apibrėžta, kad ją būtų galima analizuoti ar suprasti kaip autonominį vienetą, priešpriešinti kitiems tos ppačios rūšies vienetams.

interpretacijas. Tada tikimasi, kad sociologas ateis į pagalbą, ištirs jų “problemą“ ir galbūt net pasiūlys visuomenei priimtiną “sprendimo“ variantą. Sociologijos problema skiriasi nuo “socialinės problemos“ ką tik aprašyta prasme.

“Problemos“, kurias turi spręsti sociologas, – tai pastanga suprasti visą socialinę situaciją, abiejų sistemų vertybes bei elgsenos normas, abiejų sistemų kkoegzistenciją vienoje erdvėje ir tuo pačiu metu. Iš tikrųjų jau vien sugebėjimas į tą pačią situaciją pažvelgti iš dviejų konkuruojančių interpretacijos sistemų pozicijų, kaip pamatysime vėliau, yra vienas iš sociologinio sąmoningumo požymių. Sociologiniam sąmoningumui yra būdingas demaskavimo veiksnys. Sociologijos polinkis demaskuoti yra numatomas visose sociologinėse teorijose, kurios akcentuoja socialinių procesų autonomiškumą. Pvz , Emile Durkheimas pabrėžė, kad visuomenė yra tikrovė sui generis, t. y. tikrovė, kurios neįmanoma redukuoti, atliekant analizę, į įvairius psichologinius ar kitokio pobūdžio veiksnius. Laikantis diurkheimiškos perspektyvos, ggyventi visuomenėje – reiškia paklusti tos visuomenės logikai.

Šias diurkheimiškas nuostatas perėmė teorijos srovė, dabar vadinama funkcionalizmu. Remiantis funkcine analize, visuomenė analizuojama savo pačios funkcijų požiūriu kaip sistema, o šios funkcijos dažnai miglotos bei nepermatomos patiems sistemos veikėjams. Šiuolaikinis amerikiečių ssociologas Robertas Mertonas labai puikiai išreiškė šį požiūrį “akivaizdžių“ ir “latentinių“ funkcijų koncepcijomis. Pirmosios yra sąmoningos ir apgalvotos socialinių procesų funkcijos, o antrosios – nesąmoningos ir neplanuojamos. Taigi “akivaizdi“ teisinės kampanijos, nukreiptos prieš azartinius lošimus, funkcija – juos pažaboti, suvaldyti, o “latentinė“ – sukurti nelegalią azartinių lošimų sindikatų imperiją.

Sociologinė samprata yra priešiška revoliucinėms idėjoms, bet ne dėl savo konservatyvumo, o todėl, kad sugeba “kiaurai permatyti“ ne tik dabarties status quo iliuzijas, bet numato ir iliuzijas ateities vizijų, kurios paprastai būna revoliucionierių dvasinis penas.

Sociologinė samprata visuomet yra potencialiai kenksminga policininkams ir kitiems viešosios ttvarkos saugotojams, nes verčia abejoti absoliučiu teisingumu, kuriuo paprastai remiasi šios galvos.

Sociologinis sąmoningumas – reali pasirinkimo galimybė individui, norinčiam kokiu nors prasmingu būdu sutvarkyti savo gyvenimo įvykius.

Sociologas – koks jis turėtų – yra žmogus, turintis polinkį kitiems kraštams, viduje atviras begalinei žmogiškų galimybių įvairovei, siekiąs naujų žmogiškumo horizontų.

3. Priedas: kaita ir biografija

(arba: kaip susikurti praeitį)

Norint gerai suprasti visą savo gyvenimą, būtina pasiekti tam tikrą brandą. Brandus savęs suvokimas įmanomas tada, kai esi, taip sakant, epistemologiškai privilegijuotoje padėtyje.

Brandumas yra dvasios būsena, kai nusiraminama, jau susitaikoma su status quo, nebepuoselėjama audringų svajonių apie nuotykius ir jų išsipildymą. Brandumo samprata sąlygoje atsakymą į klausimą, kas individo biografijoje yra svarbu, o kas – ne.

Mes patys nuolat vis naujai interpretuojame savo gyvenimą. Kaip teigė Henri Bergsonas, pati atmintis yra daug kartų pakartotas interpretacijos aktas. Atsimindami praeitį, mes naujai kuriame ją remdamiesi savo dabartinėmis idėjomis: kas mums svarbu, o kas – ne. sveikas protas klysta, manydamas, kas praeitis yra fiksuota, pastovi, nekintanti, priešingai nuolatiniam dabarties keitimuisi. MMes nepaliaujamai naujai interpretuojame savo biografiją.

Socialinis mobilumas gyvenimo interpretacijos atžvilgiu sukelia panašių padarinių kaip ir geografinis mobilumas.

Sociologinis sąmoningumas remiasi nuostatomis, kurios savo gyvenimą leidžia suvokti kaip judėjimą per konkrečius socialinius pasaulius, su kuriais susijusios konkrečios prasmių sistemos.

4. Sociologinė perspektyva – žmogaus visuomenėje

Kaip socialinė padėtis sąlygoje tai, kas žmogui leistina ir ko jis gali tikėtis iš gyvenimo. Būti visuomenėje – tai tam tikrų socialinių jėgų susikirtimo židinyje.

kur žmonės gyvena kaimynų matimi ir prižiūrimi. Pati skaudžiausia bausmė, kurią gali taikyti bendruomenės nariui, – pasmerkti jį nuolatinei gėdai ar visai ištremti iš savo būrio. Reikėtų akcentuoti vieną socialinės kontrolės aspektą – socialinė kontrolė dažnai grindžiama apgavikiškomis pretenzijomis. Berniukas gali griežtai kontroliuoti bendraamžių grupę turėdamas vyresnį brolį, kurį prireikus galima pakviesti draugams įbauginti ar net primyšti. Jei tokio nėra, jį galima išgalvoti.

Taigi save galima suvokti stovintį koncentrinių apskritimų centre (t.y. taške, kur spaudimas maksimalus), kiekvienas apskritimas simbolizuojasocialinės kontrolės ssistemą. Išorinis apskritimas galėtų simbolizuoti teisinę ir valstybinę sistemą, kurios reikalavimų jis privalo laikytis. Kita socialinės kontrolės sistema, daranti spaudimą atskiram individui (šią sistema sinbolizuoja arčiau centro esąs apskritimas), – tai moralė, papročiai ir elgesio normos. Teisinės priemonės čia taikomos tik pačiais būtiniausiais atvejais. Tačiau tai nereiškia, kad individas gali būti nevaržomai amoralus, ekscentriškas ar amoralus. Čia veikia visai kiti socialinės kontrolės būdai. Už amoralumą baudžiama darbo praradimu, už ekscentriškumą – nėra galimybių susirasti naują darbą, o šiurkštumas reiškia, kad iindividas taps nepageidaujamas grupėse, vertinančiose geras, jų manymu, manieras.

Be šių visa apimančių priverstinių sistemų, kurioms turi paklusti visi, yra ir kitų, “mažesnio skersmens“ kontrolės apskritimų. Profesijos pasirinkimas neišvengiamai pasmerkia individą daugybei kontrolės formų, dažnai privalomų. Tai oficiali kontrolės licencijų ttarnybų, profesinių organizacijų, profsąjungų, o ką jau kalbėti apie darbdavio nustatytus formalius reikalavimus. Taip pat labai svarbi neoficiali, kolegų ar bendradarbių primesta, kontrolė. Visuomenėje kiekviena profesinė veikla, net ir primityviuose darbuose, suponuoja elgesio normas, kurioms beveik neįmanoma pasipriešinti. Šių normų laikymasis paprastai toks pat svarbus individo profesinei karjerai kaip išsilavinimas ar kompetencija.

Be profesinių suvaržymų, veikia kontrolės sistemos, kurias sąlygoja individo priklausymas kitoms visuomenės bendrijoms

Pagaliau žmonių grupė, kurioje skleidžiasi vadinamasis privatus gyvenimas, t.y. individo šeima ir artimų draugų ratas, taip pat sudaro kontrolės sistemą. Šio rato socialiniai saitai paprastai žmogui reikšmingiausi. Ši socialinė kontrolė, kurią vokiečių sociologai pavadino “intimumo sfera“, yra itin veiksminga, nes jos veiksniai formoja individo gyvenimą. Žmogus renkasi žmoną ar artimą draugą – tai jo esminės saviapibrėžties vveiksmai. Jo artimiausi ryšiai – tai ryšiai, kuriais jis gali išlaikyti svarbiausius savivaizdžio komponentus. Taigi rizikuoti suirti šiems ryšiams – tai rizikuoti visiškai prarasti save.

Kita labai svarbi analizės sritis, padedanti atskleisti tikrąją padėties visuomenėje prasmę, yra socialinė stratifikacija. Stratifikacijos sąvoka suponuoja, kad kiekvieną visuomenę sudaro lygmenys, tarpusavyje susiję vieni su kitais superordinacijos ir subordinacijos ryšiais, kurių išraiška gali būti galia, privilegijos ar prestižas. Stratifikacija reiškia, kad kiekvieną visuomenę galima apibrėžti kaip rangų sistemą. Kai kurių sluoksnių rangas yra aukštesnis, kkai kurių žemesnis. Kriterijai, pagal kuriuos individai priskiriami tam tikriems lygiams, labai skiriasi įvairiose visuomenėse, tačiau ir toje pačioje visuomenėje gali koegzistuoti kelios stratifikacijos sistemos, grindžiamos skirtingais skirstymo kriterijais.

Klasė pirmiausia apibrėžiama ekonomikos atžvilgiu, o normali ekonomikos raida laiduoja, kad tie, kurie dabar turi, ateityje dar papildys savo turtus. Klasė lemia gyvenimiškas galimybes srityse, kurios tiesiogiai nesusijusios su ekonomika. Individo klasinė padėtis sąlygoja, kokiį išsilavinimą gali gauti jo vaikai, kokio lygio medicininės pagalbos gali sulaukti jis bei jo šeimos nariai, taigi, ko jis gali tikėtis iš savo gyvenimo – gyvenimo galimybių tikrąja žodžio prasme. Kiekvienos klasės aplinka nesuskaičiuojamomis įtakomis nuo pat gimimo formuoja asmenybę. Tik kai šios formuojančios įtakos yra kažkodėl nepaveikios pasiekti tikslą, padeda veikti socialinės kontrolės mechanizmai.

Sociologijoje vartojama sąvoka “situacijos apibrėžtis“ (definicija). Tai reiškia, kas socialinė situacija yra tai, kkas yra apibrėžiama jos dalyvių. Kiekvieną socialinę situaciją, kurioje mums tenka atsidurti, apibrėžia ne tik mūsų amžininkai, bet yra seniai apibrėžę mūsų protėviai.