Kuo skiriasi socializacija senatvėje nuo vaikų ir suaugusių socializacijos

Turinys

1. Socializacija vaikystėje ……………………….3

2. Suaugusiojo socializacija ………………….4

3. Socializacija senatvėje …………………………6

4. Socializacijos vaikystėje, suaugusiojo socializacijos ir socializacijos senatvėje skirtumai …………………………6

5. Naudota literatūra…………………………8

Socializacija – tai žmogaus vysytmasis per visą jo gyvenimą, sąveikaujant su aplinka, soc. normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas, toje visuomenėje, kuriai jis priklauso.

Socializacija vaikystėje

Vaiko socializacijai didžiausią įtaką daro tėvai. Nors vaiko ir tėvų santykiai labai sudėtingi, bent iš dalies galima atsakyti, kas padeda vaikui sėkmingiau tobulėti. Tėvai, priešiški vaikams ir atstumiantys juos, paprastai užaugina priešiškus kitiems ir aasocialius vaikus. Vaikai, kurių tėvai vaikus labai kritikuoja, įžeidinėja ir nuolat jais nepatenkinti, įgyja nepasitenkinimo savimi jausmą. Vaikai, kurių tėvai nejautrūs vaikų požiūriui, mažiau sugebės suprasti ir atsižvelgti į kitų žmonių požiūrį. Laimingus ir draugiškus vaikus užaugina tėvai, kurie supranta ir priima savo vaikus tokius, kokie jie yra, myli juos.

Tėvai dažnai pasirenka fizines bausmes, nes jiems atrodo, kad tai labai efektyvu, nes nutraukia klaidingą vaiko elgesį reikiamu momentu, o kartu išlieja savo pykį. Tačiau mušimo kaip loginio padarinio ir auklėjimo ppriemonės nauda labai ribota. Mušimas – tai tik bausmė už netinkamą elgesį, bet jis nemoko, kaip vaikas turi elgtis. Žiauriai nubausti vaikai laikinai gali būti labai paklusnūs, todėl jų tėvai galvoja, kad tokios bausmės tinkamos. Tačiau iš tikrųjų žiauriai nubausti vvaikai yra nusivylę, ir vėliau, išliedami savo jausmus mokykloje ar savo tėvų atžvilgiu, dažniausiai panaudoja elgesio modelį, kurį perėmė vaikystėje, t.y. žiaurumą. Vaikai, kurie vaikystėje patyrė fizines bausmes, užaugę gali tapti asocialaus elgesio, tapę paaugliais gali būti areštuojami už kriminalinius nusikaltimus, būna agresyvūs su kitais vaikais, mokytojais, tėvais.

Vaikystėje vaiką supančio pasaulio ribos nuolat plečiasi. Iš pradžių vaikas gyvena namie ir tarp šeimos narių, bet pamažu jo patirtis didėja. Kiekvieną dieną vaikas sutinka nepažįstamus suaugusius žmones, stebi kitus vaikus, pamato daugybę naujų daiktų, atsiduria jam nežinomose situacijose ar aplinkoje, kurią galima tyrinėti ir daug įdomaus surasti. Vaikui mokantis džiaugtis kitais ir toleruoti jų elgesį, jo sąveika ir ryšiai su bendraamžiais tampa vis sudėtingesni. Patyrimas, įgytas žaidžiant kartu su kaimynų vaikais ar ddarželio draugais, padeda įgyti daug naujų įgudžių. Dėl tokios patirties vaikas išmoksta bendrauti su kitais ir veikti nepriklausomai nuo kitų. Žaidimas, kai suaugę nekelia jokių reikalavimų, padeda vaikams rasti naujų prolemų sprendimo būdų, išmėginti save įvairiuose vaidmenyse ir leisti laisvai reikštis fantazijai.

Žaidimo svarba vaiko socializacijai – neabejotina.Vaikas vienas arba su kitais vaikais žaidžia daugybę valandų. Mėginant suprasti vaiko socialinio žaidimo svarbą, galima paklausti, ar vaikui, kuris negalės žaisti su kitais vaikais, bus padaryta kokia nors žala. Pavyzdžiui, šeima, kurioje auga vvienas vaikas, gyvena nuošaliame vienkiemyje, arba pernelyg rūpestingi mieste gyvenantys tėvai, norėdami apsaugoti savo vaiką nuo gatvės pavojų, niekada neišlaidžia jo pažaisti su kiemo vaikais. Ar toks vaikas, bendraudamas tik su suaugusiaisiais, galės įgyti jam reikalingų socialinių įgūdžių?

Daugelis autorių teigia, kad tai kažkiek įmanoma, nes vaikas labai sugeba prisitaikyti ir gali išmokti svarbiausių socialinių įgūdžių įvairiai ir būdami įvairaus amžiaus. Tačiau akivaizdu, kad mažas vaikas, galėdamas žaisti su kitais vaikais, įgyja daug svarbios patirties, kurią suaugusiesiems suteikti vaikui arba vaikams patiems įgyti vėliau yra labai sudėtinga. Pavyzdžiui, Norvegijoje atlikto tyrimo duomenimis, vaikai, augantys atokiuose, izoliuotuose vienkiemiuose, net praleidę dvejus metus pradinėje mokykloje, vis dar atsilieka nuo savo bendraamžių sugebėjimu suprasti kitų asmenų požiūrį į įvairius dalykus.

Žaidžiant su kitais vaikais, išmokstama laikytis žaidimo taisyklių, sumažėja egocentriškumas, skatinama bendradarbiauti. Vaikas taip pat gali mėginti vaidinti įvairius vaidmenis, įgyti naujų socialinių sugebėjimų.

Suaugusiojo socializacija

Daugeliui žmonių su amžiumi gyvenimas atrodo vis geresnis, ir tai gali paguosti jaunus žmones, tik įžengiančius į šį amžių. Suaugusieji vis dažniau problemas stengiasi spręsti juokaudami arba tam tikram laikui jas ignoruodami, nenaudoja represijų, fantazijų, neneigia, kad tos problemos egzistuoja. Nors gyvenimo kokybė ir gerėja, bet ir suaugę žmonės susiduria su įvairiomis socializacijos problemomis. Daugelis patiria stresus keisdami darbą, parsikraustydami iš vvienos vietos į kitą. Be to, žmonės kuria šeimas, ir tai, savaime yra tam tikras stresas. Tėvams labai daug problemų kelia vaikų auginimas, jų priežiūra, atsakomybė, kukios jie dar nebuvo turėję.

Taigi suaugę žmonės socializuodamiesi susiduria su daugybę problemų, su nauja patirtimi. Tačiau kartais, susidūrę su sunkiomis problemomis, žmonės nebeištveria ir pasirenka savižudybę.

Savižudybių pasiskirstymas Lietuvoje pagal lytį ir amžių 1990 metais

Amžius metais Vyrai skaičius 100 tūkst. Moterys skaičius 100 tūkst. Bendrai skaičius 100 tūkst.

10 – 14 3 2,2 1 1,0 4 1,5

15 – 19 20 14,1 6 4,5 26 9,4

20 – 24 31 21,7 5 3,7 36 13,0

25 – 29 72 45,4 11 7,2 83 26,6

30 – 34 77 33,2 11 7,6 88 30,3

35 – 39 80 65,5 17 13,5 97 39,1

40 – 49 182 86,3 31 13,4 213 48,1

50 – 59 168 86,6 28 11,8 196 45,4

60 – 69 95 73,5 41 20,1 136 40,8

70 – 79 29 54,0 23 21,4 52 32,2

80 ir daug. 20 63,0 16 24,5 36 37,1

Kaip matyti iš šios lentelės, dažniausiai yra linkę žudytis 40 – 59 metų žmonės. Taip yra todėl, kad sicializuodamiesi jie susiduria su daugybę naujų problemų, dėl kurių jie palūžta ir griebiasi savižudybės. Lentelėje matosi, kad daugiau žudosi vyrai nei moterys, taip yra todėl, kad kai kurie vyrai tampa socializacijos aukomis (narkomanais, alkoholikais, invalidais..), kiti vyrai yra įsitikinę, kad jie labiau nei moterys turi rūpintis šeimos finansine gerove, nors ne visiems tai pavyksta, dėl to jie jaučiasi menkaverčiais.

Ypatingą vietą žmogaus gyvenime užima profesinė socializacija – darbas veikia asmenybę. Didžiąją dalį laiko suaugęs žmogus praleidžia darbe. Darbo laikas paprastai formuoja dienos ir gyvenimo struktūrą. Užimama pozicija suteikia socialinę vertę, visuomenės pripažinimą. Dauguma ssocialinių suaugusio žmogaus sąveikų vyksta jo daro aplinkoje. Apmokėjimas už darbą leidžia geriau ar prasčiau patenkinti materialinius poreikius. Tačiau daugeliui tei nėra vienintelis motyvas dirbti. Tyrimai rodo, kad dauguma žmonių, turėdami pragyvenimui užtenkamai lėšų, vis tiek dirbtų. Krizės, kurios ištinka netekusį darbo ar išėjusį į pensiją (vainamasis pensinis šokas) žmogų, rodo, koks svarbus ir būtinas yra darbas.

Socializacija senatvėje

Seno žmogaus kūnas keičiasi. Tačiau dar skaudesnės socialinių pokyčių pasekmės – vienatvė, finansinis nesaugumas, priklausomyė nuo kitų žmonių, jis jaučiasi esąs nepageidaujamas, nebereikalingas, nemato jokios prasmės. Kai kurie labai sunkiai prisitaiko prie tokių pokyčių, o kiti kaip tik atvirkščiai. Kitiems, senatvė, tai toks metas, kada po daugelio įtempto darbo metų, po viso to, ką jiems teko patirti, jie gali leisti savo dienas ramiai, laisvai, gali daug laiko skirti apmąstymams, jiems yra malonu būti seneliais, nes galima džiaugtis augančiais vaikaičiais ir nereikia prisiimti visos atsakomybės bei rūpesčių. Vieniems labai stiprus smūgis būna išėjimas į pensiją, kitiems tai laikas, per kurį jie galės baigti dar neužbaigtus darbus.

Socializacijos vaikystėje, suaugusiojo socializacijos

ir sicializacijos senatvėje skirtumai

Socializacija vaikystėje, suagusiojo socializacija ir socializacija senatvėje turi nemažai skirtymų. Vienas iš jų tas, kad vaikystėje žmogus socializuojasi žaisdamas, imdamas pavyzdį iš tėvų ir aplinkinių, suaugęs žmogus jau turi gyvenimiškos patirties,

tačiau vistiek dar karta turi socializuotis. Dabar jam įtakos turi ne tėvai, ne žaidimai, ne draugai, o vaikai, sutuoktiniai ir darbas. Suaugęs jau turi mokytis pritampti visuomenėje be niekieno pagalbos, dabar jis jau pats turi nuspręsti kas yra gara o kas bloga, o vaikystėje visa tai jam pasakydavo tėvai. Dabar suaugusiam niekas neduos pinigų pragyvenimui, jis turi pats išmokti užsidirbti, vaikystėje, jiems tai nerūpėjo, nes viskuom pasirūpindavo tėvai. Senatvėje taip pat reikia socializuotis, kad pritaptum visuomenėje ir prie naujo gyvenimo. PPrie ramaus, gal kam ir atrodo prie vienišo gyvenimo.

Vaikystėje vaikas yra apsuptas tėvų globos, žaidimų, jam nereikia niekuom rūpintis, tėvai viskuom pasirūpina. Suaugęs žmogus jau pats turi savimi pasirūpinti, auginti ir auklėti savo vaikus, prižiūrėti šeimą, kurtis stabilią ateitį. Senas žmogus dabar jau tik džiaugiasi augančiais vaikaičiais, kai kuriais seneliais turi pasirūpinti vaikai, kaip kadais jie rūpinosi savo vaikais.

Žmogus vystosi per visą savo gyvenimą, sąveikaudamas su aplinka, save tobulindamas ir realizuodamas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso.

Naudota literatūra

1. Bieliauskaitė R. Asmenybės ppsichologija. Kaunas, 1993.

2. Leliūgienė I. Socialinė pedagogika. Kaunas, 2003.

3. Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas, 1997.

4. Žukauskieknė R. Raidos psichologija. Vilnius, 1996.