Lietuvos gyventojų migracija iki įstojimo į ES ir po

TURINYS

| |Įvadas………………|3 |

| |………………..| |

| |1. Šiuolaikinės tarptautinės migracijos |5 |

| |situacija………… | |

| | 1.1. Lietuvos gyventojų kaita nuo XIX a. iki |5 |

| |šių dienų….. | |

| | 1.2. Lietuvos gyventojų migracijos kryptys ir|9 |

| |šalys …….. | |

| | 1.2.1. Lietuvius priimančios |11 |

| |šalys………. | |

| | 1.2.2. Emigrantų charakteristika………… |13 |

| | 1.2.2.1. Specialistai ……….. |13 |

| | 1.2.2.2. Aukštos kvalifikacijos specialistai…. |15 |

| | 1.3. Prognozės…………………. |16 |

| |2. Ekonominiai ir socialiniai emigracijos iiš Lietuvos |17 |

| |padariniai…… | |

| | 2.1. Ekonominiai aspektai ……………… |19 |

| | 2.2. Socialiniai aspektai ………………. |21 |

| |3. Valstybės institucijų veikla emigracijos |22 |

| |klausimu………. | |

| |Išvados ………………………. |24 |

| |Literatūra……………………… |26 |

| |Priedai………………………. |28 |

ĮVADAS

Laisvas asmenų judėjimas yra viena iš keturių Europos Sąjungos

laisvių, sudarančių Europos bendrosios rinkos pagrindą. Ši teisė suteikia

galimybę ne tik laisvai keliauti ES teritorijoje, bet ir studijuoti,

ieškoti darbo, dirbti savarankiškai ar samdomąjį darbą. Šalia laisvo

kapitalo judėjimo, laisvas asmenų – samdomų darbuotojų ir savarankiškai

dirbančiųjų judėjimas tampa vienu svarbiausių gamybos veiksnių bendrojoje

rinkoje.   

Kaip ir daugelyje Vidurio Europos šalių, Lietuvoje vykstanti politinė,

socialinė ir ekonominė transformacija padarė esminį poveikį tarptautinės

migracijos procesui. Dėl įvairių priežasčių, įskaitant ir migracijos

politikos liberalizavimą, ne tik išaugo migracijos mastai bet ir pasikeitė

geografija. Migracija įgauna vis platesnį mastą ir svarbą, tuo tarpu

statistiškai tebėra fiksuojama tik ilgalaikė (nuolatinė) migracija.

Ekspertai vis garsiau kalba apie emigracijos keliamą grėsmę. Europos

Sąjungos statistikos biuras “Eurostat” prognozuoja, kad per artimiausius 20

metų Lietuva neteks beveik dešimtadalio gyventojų, o iki 2050-ųjų jų

skaičius sumažės šeštadaliu. Tokia didelė migracija, kaip manoma, gali

sukelti įtampą mūsų darbo rinkoje. Gali sumažėti ne tik darbo jėgos

resursai, bet ir mokesčių bei socialinio draudimo įmokų mokėtojų.

Lietuvos migracijos potencialas labai didelis: 30–50 procentų

gyventojų norėtų išvykti gyventi ir dirbti į užsienį. 2004 metais iš

Lietuvos išvyko beveik pusantro karto daugiau žmonių nei 2003-iaisiais, o

vien per 2005 metų sausio-vasario mėnesius išvyko 2492 žmonės, tai yra 700

daugiau nei per 2004 metų tą patį laikotarpį.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šių metų balandį atliko

apklausą, kurios duomenimis daugiausia ketinančių išvykti kuriam laikui yra

tarp jaunimo 18-29 metų amžiaus. Pagal apklausos rezultatus daugiau

norinčių išvykti gyventi ir dirbti į užsienį yra tarp mažiau uždirbančių.

Populiariausia planuojama išvykimo kryptis yra Didžioji Britanija. Kitos

tarp ketinančių išvykti populiarios šalys yra Airija, Vokietija, JAV,

Ispanija, Norvegija ir Švedija.

Taigi, šiame darbe pirmiausia bus žvelgiama į emigracijos keliamas

grėsmes ir galimas socialines bei ekonomines pasekmes. Toliau bus aptariami

jos mastai, tendencijos, priežastys. Kaip vienas iš probleminių reiškinių

bus analizuojamas specialistų ir protų nutekėjimas. Galiausiai, trumpai

apžvelgus dabartinę valstybės institucijų veiklą emigracijos srityje,

pateikiamos išvados.

Apibūdinant šiuolaikinę migracijos situaciją bus naudojama

Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės oficiali

informacija, bei specialių migracijos tyrimų medžiaga.

Darbe išanalizavus emigracijos keliamas grėsmes bus galima įžvelgti ir

teigiamus emigracijos iš Lietuvos aspektus.

1. ŠIUOLAIKINĖS TARPTAUTINĖS MIGRACIJOS SITUACIJA

2004 m. gegužės pradžioje Lietuvoje prasidėjusi emigracijos banga

neslūgsta. Gerai vertinami lietuviai darbuotojai itin paklausūs Europos

Sąjungos šalyse, kur yra šimtai tūkstančių laisvų darbo vietų ir mokamas

kelis kartus didesnis atlyginimas nei Lietuvoje. Tuo tarpu mūsų šalyje,

kaip rodo statistika, tinkamų darbuotojų jau dabar yra mažiau nei laisvų

darbo vietų. Be to, padirbėti svetur norėtų išvykti dar beveik trečdalis

šalies gyventojų. Ekspertų vertinimu, jeigu tokia ryški emigracijos

tendencija išsilaikys ir toliau, šalies ekonomikos laukia sunkumai.

Dėl intensyvios emigracijos kito Lietuvos gyventojų skaičius. Jeigu

iki 1994 metų natūralus gyventojų prieaugis visiškai ar iš dalies

kompensavo migracijos nuostolius, tai nuo 1995 metų gyventojų mažėjo dėl

abiejų komponentų poveikio.

Iš įmonių po 2004 m gegužės 1 d. darbuotojų emigracija vyko, bet ji

nebuvo labai ryški. Vidutiniškai iš Lietuvos įmonių išvyko 2% darbuotojų.

48 proc. nuomonę pareiškusių Finansų analitikų asociacijos tyrime vadovų

teigė, kad iš jų įmonių dalis darbuotojų išvyko dirbti į užsienį po 2004 m.

gegužės 1 d. Tame tarpe iš 36 proc. apklaustų įmonių išvyko 1 – 5%

darbuotojų, iš 9 proc. – 6-10% darbuotojų, iš 1 pproc. – 10-15% ir iš 1 % –

daugiau nei 16% darbuotojų. Menkos emigracijos priežastis gali būti ta, kad

praėjo mažai laiko nuo įstojimo į ES ir darbuotojai dar neįsisamonino

išvykimo galimybių. Dažniausiai emigravo darbuotojai iš gamybinių įmonių.

62 proc. tyrime dalyvavusių įmonių vadovų atsakė, kad į užsienį išvyko

kvalifikuoti darbininkai. Į anketos klausimus atsakiusių imonių vadovų

teigimu, po 2004 m gegužės 1 d. labiausiai darbuotojai migravo iš statybos

ir gamybos įmonių [13].

1.1. LIETUVOS GYVENTOJŲ KAITA NUO XIX A. IKI ŠIŲ DIENŲ

Iki ankstyvųjų 1940-ųjų tarptautinė migracija Lietuvoje, nors ir

vėluodama, plito pagal tą patį modelį kaip ir daugumoje Europos šalių,

turėjusių aiškią vakarų-šiaurės krypties orientaciją. Daugiau ar mažiau

skelbtina emigracija Lietuvoje pasirodo tik nuo XIX a. vidurio, žlugus

Lietuvos-Lenkijos valstybei. Pirmiausia, 1831 m. ir 1863 m. sukilimai prieš

rusus vertė nemažą gyventojų dalį, ypač dvasininkus ir smulkius bajorus,

palikti Lietuvą.

1867-1868 m. badas, privalomos 25 m. karinės tarnybos Rusijos Armijoje

įvedimas ir tautinė priespauda, silpna ekonomikos ir gamybos plėtra bei

didėjantis gyventojų perteklius kaimo vietovėse buvo pagrindinės

emigracijos augimo priežastys.

Apskritai XIX a. pabaiga apibūdinama kaip pirmosios masinės

emigracijos bangos iš Lietuvos į vakarus, daugiausia į JAV, pradžia.

1869-1899 m. emigrantų skaičius iš Lietuvos vien tik į Jungtines

Valstijas siekė 50 tūkst. žmonių. Šie duomenys nėra labai tikslūs, nes iki

1899 m. JAV Imigracijos biuras neregistravo lietuvių kaip “lietuvių“.

Dažniausiai jie buvo laikomi lenkais ar rusais.

Tik nuo 1899 m. pradėta gauti daugiau ar mažiau tiksli lietuvių

emigrantų į JAV statistika. Emigrantų skaičius į kitas vakarų šalis buvo

daug mažesnis. Iki 1914 metų tik apie 14 tūkst. žmonių emigravo į Didžiąją

Britaniją, apie 10 tūkst. – į Pietų Ameriką, 5 tūkst. – į Kanadą [2].

Emigracijos srautas per 1899-1914 metus buvo labai didelis, beveik toks pat

kaip natūralus prieaugis, todėl Lietuvos populiacijos augimas vyko labai

lėtai. Be to, grįžtamosios migracijos atvejai nebuvo dažni. Grįžusių

migrantų skaičius galėjo būti daug didesnis, jei Lietuvos ekonominė

situacija būtų buvusi palankesnė.

Per pirmąjį pasaulinį karą Lietuva neteko daug gyventojų, daug jų

žuvo, kariaudami caro armijoje, dalis gimtame krašte, o dalis, bėgdami nuo

artėjančios vokiečių kariuomenės, pasitraukė į Rusijos gilumą. Be to, daug

Lietuvos gyventojų buvo išvaryti į Vokietiją, mirė dėl epidemijų ir ligų.

Mirusiųjų žmonių skaičius viršijo gimusiųjų. 1915 m. mirė 3.1 tūkst. žmonių

daugiau negu gimė. 1917 m. šis skaičius pasiekė apie 10 tūkst., o 1918 m. –

12.5 tūkst. [2].

Tuo tarpu 1920-1940 m emigracija iš Lietuvos buvo netgi skatinama –

Kaune buvo įkurti keli biurai, kuriuose buvo teikiama informacija ir

konkreti pagalba, emigruojant į Pietų Ameriką ir kitas šalis. Neturtingi ar

bežemiai valstiečiai bei darbininkai sudarė emigrantų daugumą, todėl buvo

manoma, jog emigracija sumažins šalies nedarbo lygį. Iš

kitos pusės,

priimančios šalys, ieškodamos papildomos darbo jėgos taip pat rėmė

imigrantus. Pietų Amerikos žemvaldžiai netgi padengdavo visas kelionės

išlaidas, o imigrantus atgabenusio laivo komanda gaudavo premiją. Todėl

emigracija, ypač į Braziliją, Argentiną ir Urugvajų – padidėjo.

1923 -1927 m. Emigracijos mastai buvo didesni nei skelbiama.

Emigracijos apskaita rėmėsi išduotų užsienio pasų skaičiumi, tuo tarpu

daugelis imigrantų paliko Lietuvą, neturėdami legalių dokumentų. Tikslesni

statistikos duomenys galimi tik nuo 1928 metų, tačiau net ir šiuo

laikotrapiu žmonės, vykstantys dirbti į Vokietiją ar Latviją, nebuvo

laikomi emigrantais.

1939 m. į LLietuvą buvo įvesta SSRS raudonoji armija, 1940 m. Lietuva

prieš tautos valią įjungta į SSRS sudėtį. Tokia padėtis tęsėsi net penkis

dešimtmečius. Lietuva 1940 m. tapo viena iš sąjungininkių respublikų,

praradusių nepriklausomybę ir valstybingumą. Jos vardas nyko iš pasaulio

žemėlapių, vis rečiau ji buvo minima politikoje. Visa tai neigiamai veikė

gyventojų socialinę ir tautinę raidą, gyventojų skaičiaus augimą. SSRS,

norėdama palaužti tautų nacionalinį išdidumą, jų pasipriešinimą politiniam

ir tautiniam pavergimui, pradėjo didžiausias pasaulyje gyventojų

deportacijas, t.y. iškėlimą iš nacionalinių žemių į tolimas ir atšiaurias

teritorijas. Jau turėdama nemažą to baisaus ištisų tautų perkėlimo ir

trėmimų patirtį, stalinistai Lietuvoje deportacijas pradėjo 1939 m..

Sovietų valdžia iš Vilniaus krašto deportavo apie 25 tūkst. lenkų ir žydų.

Deportacijos tęsėsi ir vėliau, t.y. visą stalinį laikotarpį. Kai kuriais

skaičiavimais vien tik 1939-1941 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 65

tūkst. žmonių [1].

[pic]

1 pav. Lietuvos gyv. nuostoliai 1940-1959 m.

Ypač didelius nuostoliu padarė ir Vokiečių okupacija II pasaulinio

karo metais. 1942-1944 m. į Vokietiją priverstiniams darbams buvo išvežta

apie 30 tūkst., o karo pabaigoje į Vakarus pasitraukė apie 60 tūkst. žmonių

iš Lietuvos ir apie 170 tūkst. žmonių iš Klaipėdos krašto. Apie 240 tūkst.

Lietuvos žydų buvo suvaryti į getus ir nužudyti ar išvežti svetur [1].

Deportacija tęsėsi ir pokario metais. Remiantis kai kuriais

skaičiavimais, 1945-1948 m. į Sibirą, europinę šiaurę ir kitas atšiaurias

SSRS teritorijas iš tikrųjų buvo deportuota apie 260 tūkst. Lietuvos

gyventojų, daugiausia ūkininkų ir inteligentų. Didelė dalis jų tremtyje

žuvo, mirė nuo ligų ar niekad nebegrįžo į Lietuvą [2].

Pokario metai turėjo būti “kompensaciniai”, t.y. per juos turėjo

labai padidėti gimstamumas. “Kompensacinį” laikotarpį Lietuvoje sunkino

keletas aplinkybių, tokių kaip nugalėjus fašistinę Vokietiją, Raudonojoje

armijoje ne tik nebuvo masinės demobilizacijos, bet atvirkščiai – daugelis

lietuvių, atėjus į Lietuvą Raudonajai armijai, dar tebevykstant karo

veiksmams, buvo priimti į armiją. Antra, didelė dalis jaunų žmonių

pasitraukė į Vakarus, išėjo į miškus partizanauti. Trečia, prasidėjo

Lietuvos gyventojų sovietinė deportacija. Visa tai turėjo tiesioginės

įtakos gimstamumui.

Nuo pokario metų iki pat 1953 m. gyventojų skaičius išaugo vos 100

tūkst., t.y. po 12-13 tūkst. žmonių kasmet. Tai rodo iš tikrųjų didelę

gyventojų deportaciją, kurią iš dalies slėpė įį Lietuvą “broliškai pagalbai”

iš kitų sovietinių respublikų atvykdavę migrantai. [pic]

2 pav. Gyventojų skaičius (1913-1997 m.)

Žymesnis gyventojų skaičiaus augimas prasidėjo tiktai po Stalino mirties.

Didžiausias gimstamumas pokario metais buvo užregistruotas 1949 m., kai

gimė 63 tūkst. kūdikių [2]. Vėliau gimstamumo lygis pradėjo kristi, bet vėl

padidėjo 1959-1961m., kai pradėjo gimdyti pokario metų karta.

Padėtis iš esmės pasikeitė po 1956 m., kai į Lietuvą dėl įvairių

pramonės įmonių statybų plūstelėjo didžiulė migrantų banga, tada pradėjo į

Lietuvą grįžti dalis tremtinių. Nors gyventojų gimstamumas ir natūralusis

prieaugis nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios pradėjo mažėti, bet gyventojų

skaičius nuolat augo. Tą augimą užtikrino vis didesnis gyventojų atvykimas

į Lietuvą iš kitų SSRS respublikų ir mažėjantis jų išvykimas iš Lietuvos.

1990 m. pradžioje, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyveno 3,71

mln. žmonių. Vėliau, po 1992 m., skaičius pradėjo mažėti. 1992-1996 m. jis

sumažėjo 39,7 tūkst..

1 lentelė. Gyventojų migracija atkūrus nepriklausomybę

|Metai |Gyventojų judėjimas |Migracijos saldo|

| |Emigracija |Imigracija | |

|1990 |23592 |14744 |-8848 |

|1991 |20703 |11828 |-8875 |

|1992 |28855 |6640 |-22215 |

|1993 |15990 |2850 |-13140 |

|1994 |4246 |1664 |-2582 |

|1995 |3773 |2020 |-1753 |

|1996 |3940 |3025 |-915 |

Gyventojų skaičius labai sumažėjo dėl gyventojų emigracijos (1 lent.),

didesnės už imigraciją. Šią emigrantų grupę didžiąja dalimi sudarė Rusijos

piliečiai, panorę grįžti į savo šalį [11].

1.2. LIETUVOS GYVENTOJŲ MIGRACIJOS KRYPTYS IR ŠALYS

Iki 11990 m. egzistavusią planinę darbo migraciją tarp Lietuvos ir SSRS

respublikų pakeitė savanoriška migracija, vis labiau krypstanti į Vakarus.

Per pastaruosius 10–15 metų tarptautinės migracijos situacija Lietuvoje

pakito iš esmės: išaugo mastai, pasikeitė kryptys.

Remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakytu ir

„Spinter“ atliktu 2001 m. prognostiniu tyrimu, 63 % Lietuvos gyventojų 2001

m. buvo pasiryžę išvykti svetur. Iš tų, kurie apsisprendę išvykti tvirtai,

daugiausia vyktų į JAV, Vokietiją ir Didžiąją Britaniją.

Kiek šie prognostiniai tyrimai atitinka dabartinę tikrovę?

Neprognozuojami istoriniai posūkiai (prieš pat ES išsiplėtimą įvestos darbo

jėgos imigracijos kvotos) pakreipė emigracijos srautus kitomis linkmėmis:

daugiausia lietuvių važiuoja į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją.

Tradiciniai ekonominiai bei kultūriniai lietuvių emigravimo polinkiai

(Vokietija), susidūrus su legalaus įsidarbinimo kvotomis, vizų problemomis

ir panašiai, užleido kelią kitoms kryptims.

Susiduriama su faktu, kad tikslių duomenų apie emigracijos mastus

nėra. Kita vertus, būtina sukurti modelius, kurie leistų išmatuoti realius

emigracijos mastus – antraip problemų spręsti bus neįmanoma.

Statistikos departamento turimi duomenys pateikia skaičius,

padedančius apytiksliai įsivaizduoti procesų mastą, nors galutinio atsakymo

dėl emigracijos apimties šie skaičiai neduoda. Statistikos departamento

duomenimis, nuo 1990 iki 2003 m. iš Lietuvos išvyko apie 303 tūkst.

gyventojų, o vien 2004 m. – 15165 gyv. [3].

Skaičiuojant atvykimo-išvykimo saldo, nuo 1990 iki 2003 m. iš

Lietuvos išvyko 236.5 tūkst. žmonių daugiau negu atvyko. Pradedant 1992 m.,

Lietuvos gyventojų skaičius pradėjo mažėti; iki dabar jis yra sumažėjęs

maždaug 250 tūkst. [3].

Statistikos departamento turimi duomenys susiję su keleriopomis

problemomis, kurios neleidžia jų laikyti tiksliu emigracijos mastų

paveikslu. Emigracijos apibrėžimas – emigravusiais laikomi tik tie žmonės,

kurie oficialiai pranešė apie savo išvykimą iš šalies. Pavyzdžiui, žmonės,

pragyvenę užsienyje kad ir daugelį metų, tačiau oficialiai apie tai

nepranešę ir vieną ar du sykius per metus į ją sugrįžtantys, emigrantais

nelaikomi ir statistikoje neatsispindi, nors jų situacija realiai –

socialiai ir ekonomiškai – atitinka „emigranto“ statusą. Dalis atvykusiųjų

į šalį yra imigrantai, o ne grįžtantieji emigrantai. Taigi, emigrantų

skaičius didesnis, negu atvykimo-išvykimo saldo.

Jungtinės Karalystės Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, po

naujųjų narių priėmimo į Europos Sąjungą, 2004 m. gegužės – gruodžio

mėnesiais, darbo leidimo Didžiojoje Britanijoje pasiprašė 20095 lietuviai

[10]. Bet tai – tik vienos šalies duomenys. Juo remiantis galima pagrįstai

manyti, kad emigrantų skaičius, po įstojimo į Europos Sąjungą, gerokai

viršija Statistikos departamento turimus duomenis. Sociologinių tyrimų

pateikti emigracijos mastų vertinimai tokie: 200–250 tūkst. žmonių, iš

kurių apytiksliai 50 tūkst. JAV, 50 tūkst. Didžiojoje Britanijoje, po 30

tūkst. Airijoje ir Ispanijoje, 10 tūkst. Vokietijoje, 5 tūkst. Norvegijoje,

po 1 tūkst. Kanadoje, Australijoje, Švedijoje, Danijoje, po kelis šimtus –

kitose Vakarų Europos šalyse [14].

[pic]

3 pav. Šalys, kuriose daugiausia emigravusių lietuvių[14]

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakyto ir „Spinter“

atlikto 2001 m. tyrimo, dar 2001

m. lapkritį ES valstybėse legaliai ir

nelegaliai dirbančių lietuvių buvo 118 tūkst., tai, 13 kartų daugiau, negu

tuomet Europos Komisijos pateiktieji duomenys. Pasak šio tyrimo vertinimų,

užsienyje dirbo 14,7 % darbingų Lietuvos gyventojų, o 2006 metams tyrimas

prognozavo, kad užsienyje dirbs tarp 284-314 tūkst. darbingų lietuvių.

1.2.1. LIETUVIUS PRIIMANČIOS ŠALYS

Siekdamos išvengti galimų trumpalaikių darbo jėgos migracijos

padarinių, šalys, anksčiau įstojusios į ES, siekia apriboti naujų šalių

narių darbo jėgos imigraciją ir gali įvesti pereinamąjį laikotarpį iki 2

metų (pagal formulę 2+3+2 metai), o vėliau peržiūrėti savo pozicijas.

Baigiantis antriesiems metams, šalys turės informuoti Europos Komisiją, ar

toliau (iki trejų metų) ketina taikyti pereinamąjį laikotarpį. Norinčios

dar porai metų pratęsti darbo rinkos apribojimus, šalys turės įrodyti, kad

laisvas darbuotojų judėjimas kels rimtų grėsmių jų darbo rinkai. Visiems

teisėtai ES dirbantiems asmenims socialinės garantijos bus užtikrintos

(ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe, senatvės išmokų ir

pan.). Airija, Jungtinė Karalystė (Didžioji Britanija) ir Švedija priklauso

pirmąjai šalių grupei, kurios naujųjų ES narių piliečiams netaikys darbo

apribojimų. Airijos darbo rinka Lietuvos piliečiams praktiškai bus atvira,

tačiau kurį laiką – iki 22 metų – bus ribojamas socialinis aprūpinimas,

pavyzdžiui, darbo ieškančiųjų pašalpų gavimas. Jungtinės Karalystės

(Didžiosios Britanijos) darbo rinka Lietuvos piliečiams taip pat bus

atvira, tačiau kruopščiai prižiūrima. Naujųjų valstybių narių piliečiai per

30 dienų nuo įsidarbinimo turės registruotis ir legalizuotis, pateikdami iš

darbdavio gautą pažymą apie mokamus mokesčius legalumo ir socialinio

draudimo faktui nustatyti bei užtikrinamą minimalų darbo užmokestį. Be to,

nuo įstojimo dienos darbuotojų judėjimo laisve automatiškai galės naudotis

tiek legaliai, tiek ir nelegaliai dirbantys asmenys, išskyrus atvejus, kai

jie bus išsiųsti dėl grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui bei

visuomenės sveikatai. Švedijos darbo rinka taip pat bus atvira, tačiau

kruopščiai prižiūrima. Švedijos Vyriausybė Parlamentui pateikė pasiūlymą

dėl darbo leidimų naujiesiems ES piliečiams įvedimo, bet pastarasis jo

nepatvirtino. Danija, Italija, Norvegija ir Nyderlandai priklauso antrajai

šalių grupei, kurios naujųjų ES šalių piliečiams taikys sušvelnintus

įsidarbinimo apribojimus. Danija leis ieškoti darbo būnant šalyje iki 6

mėnesių, bet radus darbdavį, reikės gauti supaprastintą leidimą dirbti tik

pilnai darbo dienai, registruotoje įmonėje, vienodomis darbo sąlygomis ir

už atlyginimą, nepažeidžiantį kolektyvinės sutarties. Italija numato riboti

naujų valstybių narių patekimą į darbo rinką, bei ssvarsto “laisvos” kvotos

galimybę (tam tikras skaičius darbuotojų galėtų atvykti be apribojimų).

Norvegija, reaguodama į kaimynių pozicijas taikyti apribojimus laisvam

darbuotojų judėjimui iš būsimų ES narių, taip pat ketina įvesti apribojimus

darbo imigracijai. ES piliečiams bus išduodami supaprastinti darbo leidimai

pilnai darbo dienai pagal normas atitinkančias darbo sąlygas ir už

pakankamą darbo užmokestį. Olandija informavo, kad darbuotojai iš naujųjų

ES narių bus įleidžiami tik į tuos verslo sektorius, kur yra darbo jėgos

trūkumas, kurio negali patenkinti Nyderlandų ir senųjų ES šalių darbo

rinka. Austrija, Belgija, Graikija, Islandija, Ispanija, Lichtenšteinas,

Liuksemburgas, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija priklauso

trečiajai šalių grupei, kurios naujųjų ES šalių piliečiams taikys

griežtesnius pereinamuosius laikotarpius (žiūr. 1 priedą). Minėtos šalys

ketina mažiausiai pirmus dvejus metus riboti naujųjų ES šalių piliečių

įsidarbinimą [6].

Šalys, kurios taikys pereinamąjį laikotarpį, nedraus įsidarbinti pagal

darbo leidimus, taip pat jos yra pasirengusios derėtis dėl sutarčių,

palengvinančių tam tikrų profesijų bei sezoninių darbuotojų įdarbinimą.

Todėl galima drąsiai teigti, jog nuo 2004 metų gegužės 1 dienos Lietuvos

gyventojams bus lengviau įsidarbinti visose ES valstybėse.

1.2.2. EMIGRANTŲ CHARAKTERISTIKA

Net trečdalis darbo migrantų darbą užsienyje vertina kaip vienintelę

išeitį iš skurdo ir nevilties ir, Lietuvoje nesuradę jokio darbo ir

nematydami perspektyvų, išvyksta. Tai ypač būdinga rajonų ir kaimų

gyventojams, kurie vis labiau įsitraukia į migracijos procesą. Iki šiol

didesnė išvykstančiųjų dalis buvo bedarbiai bei jauni žmonės, tačiau kaip

tik jie ir yra potenciali kvalifikuota darbo jėga. Nedarbas per metus

sumažėjo 1,7 punkto ir 2004 metų pabaigoje buvo 6%. Pagrindinės bedarbių

skaičiaus mažėjimo priežastys – augantis ūkis ir gyventojų emigracija [9].

Taip pat labiau linkę išvykti jaunesni asmenys, turintys aukštesnį

išsilavinimą, bedarbiai, studentai, samdomi tarnautojai, bet ne vadovai.

Didžiuma planuojančių migruoti asmenų ketina išvykti trumpam laikui.

Aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos specialistų trūkumas jau dabar

jaučiamas kai kuriose ūkio šakose. Tai sietina tiek su ekonominiais

veiksniais, t.y. apmokėjimo skirtumais Lietuvoje ir tikslo šalyje, tiek ir

su neekonominiais veiksniais, ssavirealizacijos galimybėmis. Manytina, kad

abiejų šių veiksnių įtaka bent jau artimiausioje ateityje išliks, todėl

galima prognozuoti ir ateityje didelius aukštos kvalifikacijos darbo jėgos

išvykimo mastus. Emigracija suvokiama visų pirma kaip ekonominė migracija,

dėmesio neskiriama protų ir specialistų nutekėjimui, bene opiausiai

Lietuvai kylančių emigracijos problemų.

1.2.2.1. SPECIALISTAI

Patikimų ir nesenų tyrimų, pateikiančių specialistų (gydytojų,

inžinierių, programuotojų ir pan.) emigracijos duomenis bei prognozuojančių

jų tendencijas, nėra. Tačiau remiantis nesisteminiais duomenimis, matyti,

kad specialistų emigracijos procesas – Lietuvai vienas pavojingiausių,

galinčių sukelti sunkiausių padarinių socialinei infrastruktūrai ir

gyvenimo kokybei. Be to, tikėtina, kad, skirtingai negu bendroji

emigracija, gilėjant integracijai į ES jis turėtų įsibėgėti. Nesant šioms

grėsmėms spręsti skirtos valstybinės strategijos, savieigai palikti

specialistų migracijos procesai turės ilgalaikių neigiamų padarinių

Lietuvos socialinės gerovės perspektyvoms.

2002 metais atliktas galimos medicinos specialistų migracijos tyrimas

parodė, kad 60,7 % rezidentų ir 26,8 % gydytojų ketina išvykti iš Lietuvos

į Europos Sąjungą ar kitas šalis [14]. Pagrindinės planuojamos migracijos

kryptys – Šiaurės šalys, Jungtinė Karalystė ir Vokietija, pagrindinės

priežastys – aukštesni atlyginimai, geresnės profesinės perspektyvos ir

aukštesnė gyvenimo kokybė. Nors galutinio apsisprendimo procentai žymiai

mažesni, tikėtina, kad Lietuvai esant Europos Sąjungoje ir lygioms

įdarbinimo galimybėms realiai atsiveriant, galutinai apsisprendusiųjų

išvykti nuošimtis augs – juolab kad, kaip apklausa parodė, ankstesnių

profesinių išvykų į užsienio valstybes buvimas gerokai padidina emigravimo

rizikos faktorių, o vieningoje ES erdvėje tokių išvykų neišvengiamai

daugės. Nors Lietuvos medicinos specialistų bendrosios emigravimo

intencijos mažesnės, negu kitų trijų apklausoje dalyvavusių šalių

(Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos), emigracija drauge su kitais faktoriais

turėtų nulemti, kad, palyginti su 2000 metų lygiu, medikų kiekis Lietuvoje

2015 metais nukris 20 % (iki 296 medikų 100 tūkst. gyventojų neskaičiuojant

medicinos administratorių). Tai smarkiai mažiau, negu 1990 m. padėtis

(401,3 mediko 100 tūkst. gyventojų) ar net 2000 m. būklė (atitinkamai 379,8

mediko), bet taip pat žymiai mažiau, negu rekomenduojama 335 medicinos

specialistų 100 tūkst. Gyventojų proporcija [7].

Jau dabar pastebimas dėl migracijos paaštrėjęs medicinos specialistų

stygius. Šiuo metu visose Lietuvos apskrityse stinga daugiau negu 250

gydytojų; per septynis mėnesius nuo 2004 m. gegužės 1 d. Sveikatos apsaugos

ministerija išdavė 390 pažymų gydytojams, norintiems išvykti dirbti į

užsienį. Pažymos taip pat išduotos 73 odontologams (3 % visų Lietuvos

specialistų) ir 79 slaugytojoms. Sveikatos apsaugos ministerija per tris

2005 metų mėnesius išdavė 150 pažymų, palengvinančių medikams gauti leidimą

verstis gydytojo praktika užsienyje. 96 pažymos buvo išduotos gydytojams,

12 odontologams, 1 akušeriui ir 41 slaugytojui [8].

Labai tikėtina, kad panaši situacija vyrauja ir kituose specialistų

emigracijos sektoriuose. Tad vienas primygtiniausių Vyriausybės darbo

prioritetų – sukurti strategiją ir priemonių sistemą, kurios įgalintų

pristabdyti specialistų migraciją, tam panaudojant ir ES struktūrinius

fondus.

1.2.2.2. AUKŠTOS KVALIFIKACIJOS SPECIALISTAI

Aukščiausio išsilavinimo žmonės turi plačiausią migracijos

kanalų/būdų pasirinkimo galimybę, todėl jie lanksčiausiai reaguoja į

Lietuvos prisijungimą prie Europos Sąjungos, todėl ateityje jų

migracija

gali tik išaugti. Lietuvoje šiuo metu vyksta spartus protų nutekėjimas,

turintis didžiulę neigiamą įtaką Lietuvos mokslo raidai bei bendrajai

šalies pažangai. Iš Lietuvos kasmet išvažiuoja dešimtys ar net šimtai

gabiausių mokslininkų, gydytojų, inžinierių, aukštos kvalifikacijos

specialistų.

Didžiausia protų traukos iš viso pasaulio zona tapo JAV. Kita talentų

traukos zona susiformavo Europoje. Tokios valstybės, kaip Didžioji

Britanija, Vokietija, Švedija, o pastaruoju metu – ir Airija, pritraukia

didžiąją dalį talentingiausių ir gabiausių darbuotojų iš likusios Europos

dalies, Azijos bei Afrikos.

Lietuvoje šiuo metu vyksta spartus protų nutekėjimas, turintis

didžiulę neigiamą įtaką Lietuvos mokslo raidai bei bendrajai šalies

pažangai. Iš Lietuvos kasmet išvažiuoja dešimtys ar net šimtai gabiausių

mokslininkų, inžinierių, aukštos kvalifikacijos specialistų.

Iš talentingiausių studentų, kurių šimtai ar net tūkstančiai

studijuoja užsienyje, į Lietuvą grįžta nedaug. Šie procesai Lietuvai

įsijungus į Europos Sąjungą dar paspartės. Statistiškai protų nutekėjimas

sudaro menką emigracijos procentą.

Lietuvos studentų ir jaunų mokslininkų išvykimas į Vakarų

universitetus ir aukštųjų technologijų įmones turi ir teigiamų aspektų: ten

įgyjami išsilavinimas ir patirtis, kuriuos būtų sunku ar neįmanoma įgyti

Lietuvoje. Beveik visais atvejais šį išsilavinimą finansuoja ne Lietuva, o

priimančiosios šalys, tad Lietuvai jis nieko nekainuoja. Problema Lietuvai

yra ne pats specialistų išvažiavimas, o tai, kad išvažiavę jie nebegrįžta.

Vienas svarbiausių protų nutekėjimą skatinančių veiksnių – Lietuvos

valdžios pozicija mokslo atžvilgiu. Mokslo tyrimų finansavimo Lietuvoje

dinamika tokia: 1993–2001 mokslo tyrimų finansavimas išaugo nuo 0,43 iki

0,68 % BVP. Verslo sektoriuje mokslo tyrimų finansavimas siekia 0,14 % BVP

[14]. Pastaraisiais metais, nuo 2001 metų, mokslo tyrimų finansavimui

skirtas BVP procentas stabilizavosi ir netgi pradėjo smukti. Tad akivaizdu,

kad moksliniai tyrimai valstybėje prioriteto neturi. Nėra abejonių, kad kol

nepasikeis valdžios santykis su mokslu, nebus įmanoma ir protų

susigrąžinimo strategija.

Emigracijos lygį gali lemti ir studijų finansavimo sistema. Įvairiose

valstybėse smarkiai subsidijuojamas aukštasis mokslas sukuria prielaidas

absolventams išvykti – tokių subsidijų pakeitimas paskolų sistema leistų

išlaikyti valstybėje daugiau kvalifikuotų specialistų.

1.3. PROGNOZĖS

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakyto ir „Spinter“

atlikto 2001 m. tyrimo, emigracija po įstojimo į Europos Sąjungą turėtų

augti ir apie 2008 m. emigrantų kiekis pasiektų 320 tūkst. žmonių.

Statistikos departamento paskelbtos Lietuvos gyventojų skaičiaus

kaitos prognozės teigia, kad iki 2010 m. iš LLietuvos kasmet emigruos apie

15 tūkst. žmonių, po to emigruojančiųjų skaičius mažės, tačiau iki 2030 m.

kasmet maždaug 2000–3000 žmonių išvyks daugiau negu atvyks. Iki 2030 m.

Lietuvos gyventojų skaičius turėtų sumažėti maždaug 300 tūkst. gyventojų.

[pic]

4 pav. Lietuvos gyventojų skaičiaus kaitos

prognozės

2004-2030 metams

Po įstojimo į Europos Sąjungą emigracijos iš Lietuvos mastai po

pirminio „šuolio“ ilgainiui turėtų mažėti ir normalizuotis. Specialistų

migracija ir protų nutekėjimas įsibėgėja lėčiau ir pasireikš vėliau, negu

pirmoji suintensyvėjusios emigracijos banga, kilusi išsyk po įstojimo į

Europos Sąjungą.

Bedarbiai bei jauni žžmonės, kurie yra potenciali kvalifikuota darbo

jėga, tik išvykę į užsienį suvoks, jog būtina mokytis, įgyti aukštesnę

kvalifikaciją, o tai padaryti daugiau galimybių yra grįžus į Lietuvą.

Tačiau apie tokius planus emigravę piliečiai susimąstys po metų ar

pusantrų. Vilniaus banko analitikų duomenimis, anksčiau į ES įstojusiose

šalyse, pavyzdžiui, Airijoje ir Ispanijoje, žmonių migracija aukščiausią

tašką pasiekė trečiaisiais įstojimo metais.

2. EKONOMINIAI IR SOCIALINIAI EMIGRACIJOS IŠ LIETUVOS

PADARINIAI

Visuomenės socialinė ekonominė ir demografinių procesų raida yra

glaudžiai susijusios. Demografinė raida labai priklauso nuo šalies

socialinio ekonominio išsivystymo lygio, plėtros tempų. Savo ruožtu

demografinių procesų pokyčiai daro įtaką visuomenės socialinei ekonominei

raidai. Demografinių procesų dimensijos yra informatyvūs visuomenės

išsivystymo lygį ir raidos sėkmingumą parodantys indikatoriai. Pastarieji

didžiuliai, dinamiški, prieštaringi ir negatyvūs Lietuvos demografiniai

pokyčiai (5 pav.), prasidėjo su XXa. pabaiga.

[pic]

5 pav. Lietuvos gyventojų skaičiaus dinamika

1975-2004 m. (milijonais)[3;12]

Po nepriklausomybės atkūrimo oficialieji emigracijos srautai,

nuvilniję Rytų (slavų tautybės gyventojų į buvusią SSRS teritoriją) ir

Vakarų (žydų) kryptimis, aprimo. Legalius, oficialius emigracijos srautus

(išvykimą nuolatos gyventi į kitą šalį) keičia savo mastais didžiuliai

nedeklaruotos (nelegalios), tikėtina – trumpalaikės migracijos srautai į

Vakarų šalis. Šių pokyčių tiesioginė demografinė pasekmė – Lietuvos

gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, gili

ir toliau tebegilėjanti depopuliacija, spartus gyventojų senėjimas.

Gyventojų skaičius mažėja nuo 1992 m., ir tai Lietuvoje taikiu metu vyksta

pirmą kartą. Per pastaruosius 12 metų gyventojų skaičius sumažėjo 260

tūkst. žmonių. 2004 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3445,7 tūkst. žmonių [3].

Praėjusio dešimtmečio pradžioje gyventojų skaičiaus mažėjimą iš esmės lėmė

to meto oficialioji (legalioji) emigracijos banga. Kaip rodo statistiniai

duomenys, vėliau, nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio, gyventojų skaičiaus

mažėjimą lėmė nedeklaruota migracija. Be to, gyventojų skaičius pradėjo

mažėti ir dėl didesnio mirusiųjų nei gimusiųjų skaičiaus, prasidėjusio

natūralaus gyventojų mažėjimo. Ir tai rodo vieną esmingiausių pastarųjų

metų demografinių procesų pokyčių pasekmę – demografinės pusiausvyros

praradimą, spartų depopuliacijos gilėjimą.

Ekonominio ir socialinio poveikio požiūriu dera išskirti ilgalaikę ir

trumpalaikę migraciją. Ilgalaikė migracija kilmės valstybei yra žalingesnė:

prarandamos lėšos, investuotos į žmonių išsilavinimą, prarandami

specialistai, blogėja demografinė situacija.

Geresnė išeitis kilmės valstybei yra trumpalaikė migracija.

Trumpalaikės migracijos trūkumai: socialinio draudimo finansavimo mažėjimas

ir staigus atlyginimų kilimas sektoriuose, iš kurių nuteka reikalinga darbo

jėga. Jos privalumai: nedarbo lygio mažėjimas, migrantų su nauja patirtimi

grįžimas, į kilmės šalį srūvantys pinigų srautai.

Vertinant poveikį Lietuvai, kaip teigiamus emigracijos aspektus

galima nurodyti:

• tikėtinumą, kad nemaža dalis migrantų sugrįš;

• didelė dalis lėšų suvartojamos ir investuojamos Lietuvoje;

• mažėja bedarbių skaičius, kartu ir socialinės paramos poreikis;

• migrantai įgyja naujos patirties.

Neigiami emigracijos poveikiai:

• darbingo amžiaus žmonių mažėjimas, produktyvumo mažėjimas,

socialinei sistemai iškylančios problemos dėl mokesčių mokėtojų

pasitraukimo;

• investicijų į žmogų praradimas;

• staigus atlyginimų šuolis kai kuriuose sektoriuose.

Negana to, vis didės kvalifikuotų specialistų poreikis. Jeigu jų

išvykimo nepavyks pristabdyti tikslinėmis socialinio bei ekonominio

pobūdžio priemonėmis, tokių specialistų reikės įsivežti iš svetur.

2.1. EKONOMINIAI ASPEKTAI

Atliktų daugybės įvairiausių sociologinių tyrimų rezultatai rodo, kad

30%-50% 15-25 metų Lietuvos piliečių norėtų emigruoti iš Lietuvos.

Svarstant emigraciją kaip ekonominį reiškinį, ją galima suvokti kaip

atsaką į ekonomines geresnio gyvenimo galimybes, kurio dinamiką veikia

„stūmos-traukimo“ modelis (6 pav.). Kiekvieną sprendimą migruoti lydi

teigiami ir neigiami faktoriai, susiję su išvykimo vieta, teigiami ir

neigiami faktoriai susiję su atvykimo vieta, kliūtys kylančios migruojant

ir asmenianiai faktoriai. Teigiami ir neigiami atvykimo ir išvykimo

faktoriai yra užimtumo galimybių įvertinimas, gyvenimo sąlygos, klimatas,

kultūrinis gyvenimas, laisvalaikio praleidimo galimybės bei išlaidų

faktoriai. Kliūtys, kylančios migruojant, yra fiziniai ir politiniai

barjerai.

[pic]

6 pav. Teigiami ir neigiami faktoriai bei kliūtys,

kylančios migruojant

Stūmos veiksniai yra demografiniai – darbingo amžiaus gyventojų

mažėjimas, dėl to silpstanti socialinės rūpybos sistema ir ekonominiai –

atlyginimų skirtumai, silpna socialinė sistema, nedarbo lygio augimas,

mažos pajamos vienam gyventojui. Tarp tipinių Lietuvos emigrantų motyvų ir

bruožų paminėtini tokie stūmimo motyvai, kaip sunkumai susirasti darbą,

žemas užmokesčio lygis (2 lentelė), blogos gyvenimo sąlygos.

2 lentelė. Vidutinis metinis neto darbo užmokestis populiariausiose

tarp lietuvių Europos šalyse (Eurais) [4]

|Šalys |Vidutinis metinis neto darbo |

| |užmokestis vienišo dirbančio ir |

| |neturinčio vaikų asmens |

| |2002 m. |2003 m. |

|Airija |21297 |22519 |

|Jungtinė

Karalystė |24029 |22174 |

|Ispanija |13199 |13834 |

|Vokietija |19403 |19658 |

|Norvegija |18368 |18795 |

|Danija |23373 |24572 |

|Lietuva |2299 |2412 |

3 lentelė. Darbo užmokesčio mokesčių dydis populiariausiose tarp

lietuvių Europos šalyse (procentais) [4]

|Šalys |2001 m. |2002 m. |2003 m. |

|Airija |17.3 |16.7 |16.7 |

|Jungtinė |24.5 |24.5 |26.2 |

|Karalystė | | | |

|Ispanija |33.4 |34.0 |32.8 |

|Vokietija |45.5 |45.8 |46.7 |

|Norvegija |46.8 |45.8 |44.8 |

|Danija |40.6 |39.9 |39.9 |

|Lietuva |42.2 |41.3 |39.5 |

Traukos veiksniai – kultūrinis suderinamumas, administracinių kaštų

mažėjimas dėl mažesnių mmokesčių svetur (3 lentelė).

Tačiau lietuviams svarbesni stūmos, o ne traukos veiksniai.

Emigracijos srautus po 2004m. gegužės 1 d. nemaža dalimi nulėmė tokie

traukos veiksniai, kaip įdarbinimo politika: pagrindiniai migrantų srautai

pakrypo į liberalesnę įdarbinimo politiką priėmusias Angliją ir Airiją.

Gausi lietuvių emigracija turi ir daugelį teigiamų pasekmių, kurios

paprastai yra nutylimos ar nepastebimos. Be kultūrinių mainų, užsienio

patirties įsigijimo, migracija duoda ir ekonominę naudą. Didžiąją

migracijos iš Lietuvos atvejų dalį nulėmė ekonominiai veiksniai, ir tai yra

žmonių bandymas savo jėgomis ieškoti išeities atsiradus socialinėms

ekonominėms problemoms. Kartu emigracija, ir ypač priešpensinio amžiaus

asmenų, kurie turi nepaklausias specialybes ar išvis jų neturi, mažina

socialinę įtampą darbo rinkoje ir visuomenėje, o neretai ir šeimoje.

Antra vertus, dažnas migrantas ne tik sprendžia savo ekonomines bei

darbo problemas, bet remia Lietuvoje likusius šeimos narius iir giminaičius.

Nėra žinoma, kiek pinigų kasmet migrantai parsiunčia ar parsiveža iš

užsienio (nėra apskaitos, nėra tyrimų), tačiau jei bent pusė ten esančių

kas mėnesį parsiunčia į Lietuvą po 500 litų, per metus susidaryto pusė

milijardo litų. Realios sumos gali būti dar didesnės. Kartais besivystančių

šalių migrantų uždirbti pinigai prilyginami pelnams iš prekybos nafta. Nėra

žinoma, kur ir kaip yra panaudojami migrantų pinigai (manoma, kad dauguma

jų skiriama vartojimui ir tik nedidelė dalis investuojama), nėra programų,

skatinančių/lengvinančių migracinių pinigų tikslingą

panaudojimą/investicijas. Taigi teigiamas migracijos efektas iki galo

neišnaudojamas.

2.2. SOCIALINIAI ASPEKTAI

Dėl duomenų stokos nėra tiksliai žinoma emigracijos srautų amžiaus

struktūra. Vertinant pagal analogiją su dabar egzistuojančiu migraciniu

potencialu bei atsižvelgiant į ekspertų nuomonę – Lietuva visų pirma

praranda jaunimą, todėl ateityje tai paveiks tiek kitus demografinius

procesus (santuokos, gimstamumas, šeima), tiek ir darbo išteklius, kuriuos

gali tekti importuoti iš trečiųjų šalių. Ši ateities problema kol kas nėra

Lietuvoje deramai įvertinta. Intensyvūs migracijos procesai turi nemažą

įtaką gyventojų etninės struktūros pokyčiams. Dažnai akcentuojama problema

– nutautėjimo grėsmė: lietuviai išvyksta, kitataučiai plūsta į Lietuvą,

todėl Lietuva pamažu nutautėja.

Migrantai siekdami ekonominės naudos paprastai nepaiso (arba neturi

galimybės paisyti) socialinių tokios migracijos pasekmių, ypač šeimai-

vaikams. Nereti atvejai, kai išvyksta vienas ar abu tėvai, vaikus ilgam

palikę giminaičių ar net svetimų žmonių globai, o kartais ir visai be

globos. Kokiu mastu yra paplitęs šis reiškinys ir kokios jo tikrosios

pasekmės šeimai/vaikams dabar ir ateityje, nėra žinoma.

3. VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ VEIKLA EMIGRACIJOS KLAUSIMU

1. Diplomatinė tarnyba pasiekia nemažą dalį po pasaulį išsibarsčiusių

lietuvių kolonijų ir skiria dėmesį santykiams su išeivija. Tam tiesiogiai

įpareigoja Konsulinis statutas; pagrindinis darbo su išeivių bendruomenėmis

krūvis tenka konsuliniams pareigūnams. Svarbi diplomatų praktinė pagalba;

atstovybės yra tapusios natūraliais traukos centrais išeiviams. Prie

ambasadų ir konsulatų veikia lituanistinės mokyklėlės, diplomatai dalyvauja

išeivijos kultūriniuose renginiuose ir atlieka „cementuojantį“ vaidmenį.

2. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, kurio „Užsienio

lietuvių bendruomenių rėmimo programa 2004–2006 m.“ buvo Vyriausybės

patvirtinta 2004 m. birželio 8 d., yra sukūręs kompleksinę darbo su

išeivija, taip pat ir su naujosiomis lietuvių bendruomenėmis programą. Šis

departamentas taip pat formaliai yra atsakingas už tipo lietuvių

bendruomenių kūrimą ir jų veiklos palaikymą. Departamento veikla aprėpia du

aspektus – paslaugas išvykusiesiems (švietimas, kultūra, informacijos

sklaida bei socialiniai bendruomenių projektai); informaciją

besirengiantiems išvykti žmonėms. Galiausiai, teisiniai migraciją ir

reintegraciją reguliuojantys dokumentai bei bendroji informacija šiomis

temomis pateikiama Departamento parengtame dokumente Valstybinė ryšių su

užsienio lietuviais politika (2004). Sėkminga šio Departamento veikla

svarbi padedant išlaikyti lietuvybę užsienyje. Jo veiklą šioje srityje

būtina plėsti: itin svarbu, kad naujųjų emigrantų vaikai neatitrūktų nuo

lietuvių kalbos ir kultūros, išlaikytų ryšį su Lietuvos kraštu ir

visuomenės gyvenimu.

3. Lietuvių grįžimo į tėvynę informacijos centras užsiima informacijos

įvairiais grįžimo į tėvynę aspektais platinimu. Šio Centro veikla galėtų

būti aktyvesnė iir platesnė. Nė viena iš institucijų neatlieka vaidmens,

kurį kitos Europos šalys teikia su išeivija bendradarbiaujančioms savo

institucijoms: būtent, nėra numatyta tikslingų institucinių priemonių per

išeiviją skleisti savo nacionalinę kultūrą pasaulyje ir išnaudoti emigrantų

įtaką Lietuvos labui užsienio šalyse.

4. Tarptautinių santykių ir politinių mokslų institute formuojama

darbo grupė nagrinėti emigracijai kaip vienai svarbiausių nekarinių grėsmių

valstybei.

5. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo PHARE programą dėl

laisvo darbo jėgos judėjimo ir Lietuvos įstatymų harmonizavimo su Europos

teise šioje srityje. Protų ir specialistų nutekėjimo problemos ministerijos

atstovai teigia nematantys, tačiau rengiamasi imtis priemonių Vyriausybės

programos nuostatos 8.31 įgyvendinimui (dėl ekonominių migrantų grįžimo

skatinimo).

6. Švietimo ir mokslo ministerija remia išeivijos lituanistinio

švietimo programas, išlaiko tremtinių vaikaičiams ir emigrantų Rytų šalyse

vaikams skirtą mokyklą „Lietuvių namai“ Vilniuje.

IŠVADOS

Paskutinė lietuvių emigracijos banga, prasidėjusi prieš penkiolika

metų ir vis tebespartėjanti, nedidelei Lietuvos valstybei iškyla kaip rimta

grėsmė daugeliu aspektų: demografiniu, socialiniu, ekonominiu, kultūriniu.

Deja, šiandien valstybės institucijos net neturi tikslesnių duomenų

apie emigracijos mastą. Oficialūs duomenys, kad nuo 1990 m. iki šiol iš

Lietuvos išvyko tarp 250 ir 350 tūkstančių žmonių, nėra patikimi. Itin

skaudus Lietuvai gali būti dabar, sulig įstojimu į Europos Sąjungą,

spartėjantis specialistų bei aukštos kvalifikacijos specialistų netekimas.

Neigiamų socialinių, kultūrinių pasekmių turės ir prasidėjęs Lietuvos

miestelių tuštėjimas. Akivaizdu, jog ūkio plėtra bei darbo našumo augimas

yra būtina sąlyga atlyginimams augti bei ddarbo salygoms gerėti, tuo pačiu

ir motyvacijai dirbti Lietuvoje didinti. Šiam tikslui būtina turėti

kvalifikuotą darbo jėgą. Tačiau ši darbo jėga kaip tik ir neturi

motyvacijos dirbti Lietuvoje, kol čia atlyginimai bei darbo sąlygos

blogesnės nei Europos Sąjungos valstybėse. Kita vertus, emigraciją galima

vertinti ir kaip pozityvią galimybę: į Lietuvą sugrįžta emigrantų uždirbtos

lėšos, galėtų grįžti jų įgyta profesinė, akademinė ir kultūrinė patirtis,

naujieji išeiviai galėtų tapti Lietuvos interesų gynimo užsienio šalyse

atstovais.

Tačiau tam, kad emigracija iš grėsmės taptų galimybe, reikia valstybės

politinės valios, strateginio požiūrio ir savalaikio kryptingo veikimo.

Tačiau dabartinės būklės analizė rodo, kad kol kas Lietuva šių dalykų

stokoja.

Didžioji dalis Lietuvos gyventojų migracijos, ir ypač trumpalaikės

išvykos į užsienio šalis, taip pat vyksta dėl ekonominių priežasčių. Šią

migraciją skatina pozityvi visuomenės nuomonė net apie nelegalų darbą

užsienyje. Todėl nenuostabu, kad ir migracijos potencialas gana didelis –

beveik trečdalis Lietuvos gyventojų norėtų emigruoti ar išvykti padirbėti į

užsienį. Ypatingai ryškios migracinės jaunimo nuostatos. Ar jos

realizuosis, priklausys nuo daugelio veiksnių, tačiau lemiamas vaidmuo

tenka Lietuvos socialinei – ekonominei raidai.

Emigracija iškyla kaip iššūkis ir kaip galimybė – tačiau pasitikti

iššūkį ir išnaudoti galimybes galima tik gerai suprantant reiškinį ir

turint aiškią viziją, apgalvotą strategiją. Kol kas valstybės politikos ir

apmąstytos strategijos emigracijos atžvilgiu nėra. Yra pastangų, tačiau

nematyti realios strategijos.

Į emigrantus dažnai žiūrima kaip į ganėtinai vienalytę

masę todėl

būtina :

1. diferencijuoti, orientuotis į skirtingas tikslines grupes,

pasirenkant jas įvairių strateginių priemonių taikiniu. Privalu atsižvelgti

ir į besikeičiančias pasaulio sąlygas: globalizacija, informacinės

galimybės daro emigraciją nebe tokią negrįžtamą ir vienareikšmę, kaip buvo

anksčiau. Šiais tyrimais remiantis reikia formuoti nuoseklią ir ilgalaikę

migracijos politiką valstybės lygyje;

2. šalia esamųjų apie emigracijos mastus šaltinių svarbu

įvairiapusiškai rinkti statistiką įvairaus lygmens institucijose.

3. būtina reali ir kardinali mokslo ir studijų sistemos reforma,

derinama su mokslininko veiklos bei mokslininko profesijos prestižo

didinimu valdžios bei visuomenės akyse. Jos tikslas nėra vien tik protų

nutekėjimo stabdymas: mokslininkų gyvenimo kokybės ir, atitinkamai, darbo

kokybės pakėlimas yra ir bendrasis strateginis Lietuvos interesas. Tačiau

vienas iš jos poveikių būtų ir protų nutekėjimo pristabdymas.

4. mėginti Lietuvos sąlygomis pritaikyti sukauptą kitų valstybių, ypač

ES narių, patirtį stabdant protų nutekėjimą bei imtis bendrų su jomis

iniciatyvų.

5. ekonominių emigracijos paskatų šalinimas – pajamų mokesčio

mažinimas. Būtina lanksčiai reaguoti į rinkos poreikius, kurti sąlygas

kaimo žmonėms įgyti naujų profesinių kvalifikacijų ir uždarbiauti miestuose

tose srityse, kur kvalifikuotų darbininkų stinga (pvz., statybininkų,

santechnikų). Tai stabdytų nekvalifikuotų bbedarbių išvažiavimą.

6. kurti priemones, skatinančias emigrantų, net ir nelegalių,

balsavimą bei įtraukimą į Lietuvos politinį gyvenimą.

.

LITERATŪRA

1. Tarptautinės migracijos vystymosi Lietuvoje istorinė apžvalga:

ikisovietinis periodas= History overview of Lithuanian interntional

migration development: period up to Soviet Union [interaktyvus].

[Žiūrėta 2005 03 12]. Prieiga per internetą

.

2. Vaitekūnas, Stasys. Lietuvos teritorija ir gyventojai = Lithuanian

citizens and theritory. Vilnius: sp. “Alma littera”, 1998. 43–174 p.

3. Demografijos metraštis 2003 = Demographic yearbook 2003. Statistiniai

duomenys, apibūdinantys šalies demografinę raidą. – Vilnius:

Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2004.

– 196p.

4. Darbo statistikos metraštis 2003 = Yearbook of labour statistics 2003.

Statistikos biuletenis.- Vilnius: Statistikos departamentas prie

Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2004 – 283 p.

5. Demografinė raida = Demography development [interaktyvus]. [Žiūrėta

2005 04 02]. Prieiga per internetą

6. Socialinės apsaugos ir Darbo ministerija = Ministry of Social Security

and Labour [interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 02-04 mėn.]. Prieiga per

internetą

7. Sveikatos statistika. – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerija == Health care statistics – Ministry of Health Care of

Republic of Lithuania. [Žiūrėta 2005 04 10]. Prieiga per internetą

8. Per 3 mėn. į užsienį išvyko mažiausiai 150 medikų = At least 150

heathcare specialists have left Lithuania in the period of 3 months

[interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 04 14]. Prieiga per internetą

9. BNS, ELTA. Nedarbas mažėja dėl emigracijos = Emigration is one of

reason for reducing number of unemployment. Verslo žinios, 2005-01-10,

Nr.6

10. Vidaus reikalų ministras priėmė JJungtinės Karalystės ambasadorių. LR

Vidaus reikalų ministerija = Minister of National Affairs have

appointed Ambassador of Great Britain. National Affairs Ministry of

Republic of Lithuania. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 03 05].

Prieiga per internetą

11. Žmogaus socialinė raida: [vadovėlis aukštosioms mokykloms] = Human

beeing social development (Manual for Higher education) / Toma

Birmontienė, Linas Čekanavičius, Vitalija Motiekaitienė, Vida

Kanopienė, Romas Lazutka, Nijolė Petkevičiūtė, Arūnas Poviliūnas,

Leonardas Rinkevičius, Jolanta Rimkutė, Ilona Tamulienė, Irina

Vološčiuk. – Vilnius: HOMO LIBER, 2001. 81-98 p. – ISBN 995-449-27-6.

12. Demografijos metraštis 2001 = Demographic yearbook 2001 . Statistiniai

duomenys, apibūdinantys šalies demografinę raidą. – Vilnius:

Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2002.

– 180 p.

13. Kaip pakito darbo jėgos kaina dėl migracijos po įstojimo į ES = Labour

price changes due to migration increasing after joining EU

[interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 03 09]. Prieiga per internetą

14. Pilietinės visuomenės institutes = Civil society institute

[interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 03 30]. Prieiga per internetą <

http://www.civitas.lt/lt_agenda.htm>

PRIEDAI

1 priedas. Lietuvos darbuotojų judėjimo apribojimai nuo įstojimo į ES (6)

|Valstybė |Numatomi |Pozicijos |

| |pereinamie| |

| |ji | |

| |laikotarpi| |

| |ai | |

|LAISVAS DARBUOTOJŲ JUDĖJIMAS |

|Airija |- |Darbo rinka bus atvira, bet kruopščiai |

| | |prižiūrima. Svarsto „socialinio turizmo“ |

| | |ribojimo ggalimybę (turėtų būti taikoma visiems|

| | |ES piliečiams). |

|Jungtinė |- |Darbo rinka bus atvira, bet kruopščiai |

|Karalystė | |prižiūrima. Naujų valstybių narių piliečiai |

|(Didžioji | |per 30 dienų nuo įsidarbinimo turės |

|Britanija) | |registruotis (legalizavimo ir stebėsenos |

| | |tikslu) pateikdami iš darbdavio gautą pažymą |

| | |apie mokamus mokesčius (legalumo ir socialinio|

| | |draudimo faktui nustatyti) ir užtikrinamą |

| | |minimalų darbo užmokestį. |

| | |Be to, pagal JK VRM (Home Office) 2004-01-08 |

| | |raštą LR ambasadai JK-ėje nuo įstojimo dienos |

| | |darbuotojų judėjimo laisve automatiškai galės |

| | |naudotis tiek legaliai, tiek ir nelegaliai |

| | |dirbantys asmenys, išskyrus atvejus, kai jie |

| | |bus išsiųsti viešosios tvarkos, visuomenės |

| | |saugumo ir visuomenės sveikatos pavojaus |

| | |sudarymo pagrindu. |

|Švedija |- |Darbo rinka bus atvira, bet kruopščiai |

| | |prižiūrima. Švedijos Vyriausybė Parlamentui |

| | |pateikė pasiūlymą dėl darbo leidimų |

| | |naujiesiems ES piliečiams įvedimo, bet |

| | |pastarasis jo nepatvirtino. |

|SUŠVELNINTI APRIBOJIMAI |

|Danija |2+ |Danija leis ieškoti darbo būnant šalyje iki 6 |

| | |mėnesių, bet, radus darbdavį, reikės gauti |

| | |supaprastintą leidimą dirbti tik pilnai darbo |

| | |dienai, registruotoje įmonėje, vienodomis |

| | |darbo sąlygomis ir už atlyginimą, |

| | |nepažeidžiantį kolektyvinės sutarties. |

|ItalijaItalija |2 |Ministro Pirmininko potvarkiu patvirtinta |

| | |20000 kvota 2004 metams. Išduodami |

| | |supaprastinti leidimai dirbti, kuriais |

| | |rūpinasi darbdavys kreipdamasis į Provincijos |

| | |darbo valdymo biurą. |

|Norvegija |2 |Yra EEE (Europos ekonominei erdvei) šalis, |

| | |kuri ES institucijose neturi balso teisės, bet|

| | |taiko ES taisykles. Žadėjo įsileisti |

| | |darbuotojus iš naujųjų ES šalių, tačiau |

| | |reaguodama į kaimynių pozicijas taikyti |

| | |apribojimus laisvam darbuotojų judėjimui iš |

| | |būsimųjų ES narių, taip pat ketina įvesti |

| | |apribojimus darbo imigracijai. ES piliečiams |

| | |bus išduodami supaprastinti darbo leidimai |

| | |pilnai darbo dienai, pagal normas |

| | |atitinkančias darbo sąlygas ir už pakankamą |

| | |darbo užmokestį. |

|Nyderlandai |2 |Darbuotojai iš naujųjų ES narių bus įleidžiami|

|(Olandija) | |tik į tuos verslo sektorius, kur pagal Darbo |

| | |ir pajamų centro įvertinimus (atliekamus kas |

| | |ketvirtį) yra darbo jėgos trūkumas, kurio |

| | |negali patenkinti Nyderlandų ir senųjų ES |

| | |šalių darbo rinka. Tokiu atviru verslo |

| | |sektoriumi bus jūreivystė, tarptautinio |

| | |susisiekimo autobusų vairavimas, pagalbinė |

| | |medicina ir mėsininkų darbas. Dabar darbo |

| | |leidimo gavimas užtrunka

iki 13 savaičių. |

| | |Nurodytuose sektoriuose šis laikotarpis bus |

| | |iki 2 savaičių. Numatyta 22 000 kvota. |

|GRIEŽTESNI PEREINAMIEJI LAIKOTARPIAI |

|Austrija |2+ |Skelbia, kad ribos darbo rinką. Vyriausybės |

| | |siūlyme numatoma, kad naujų ES narių atžvilgiu|

| | |nebus taikoma kvota. |

|BelgijaBelgija |2+ |Skelbia, kad ribos darbo rinką. |

|GraikijaGraikij|2 |2004-03-02 LR ambasada Graikijoje informavo, |

|a | |kad Graikija yra apsisprendusi dėl ribojimų, |

| | |bet tai oficialiai paskelbs po kovo 7 d. |

| | |Parlamento rinkimų naujai suformuota |

| | |Vyriausybė. |

|Islandija |2 |Islandija (EEE narė), įtakota mažos darbo |

| | |rinkos, kaimynių apsisprendimo ir dėl 1/4 |

| | |migruojančių darbuotojų iš naujų valstybių |

| | |narių esančių Islandijoje numato apriboti |

| | |patekimą į darbo rinką. |

|Ispanija |2 |Ispanija numato ribojimus 2 metams, nes turi |

| | |daug bedarbių ir jaunimo. |

|Lichtenšteinas |2+ |Numato riboti naujų valstybių narių darbuotojų|

| | |patekimą į darbo rinką. |

|Liuksemburgas |2 |Numato riboti naujų valstybių narių darbuotojų|

| | |patekimą į darbo rinką. |

|Portugalija |2 |Portugalija pateikė tik neoficialią poziciją |

| | |dėl 2 metų apribojimų, kuri greitai turėtų |

| | |būti paskelbta. |

|Prancūzija |2+ |Numato riboti naujų valstybių narių darbuotojų|

| | |patekimą į darbo rinką 2 metus su galimybe |

| | |jautriose ssrityse pratęsti dar 3 metams. |

|Suomija |2 |Numato riboti naujų valstybių narių darbuotojų|

| | |patekimą į darbo rinką. |

|Vokietija |2+ |Numato riboti naujų valstybių narių darbuotojų|

| | |patekimą į darbo rinką dėl sunkios padėties |

| | |savo darbo rinkoje. |