Nacionalizmas
Planas
Įvadas.
1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko
klasifikacija).
2. Modernizavimas ir nacionalizmas.
2. 1. Nacionalizmų konkurencija.
2. 2. Kultūrų konfliktai.
2. 3. Nacionalizmas ir modernios valstybės pilietinė visuomenė.
3. Nacionalizmas versus kosmopolitizmas.
4. Nacionalizmas ir moderniojo pasaulio globalizacijos tendencija.
5. Lietuvos tautinės mažumos.
5.1. Žydai Lietuvoje.
Išvados.
Literatūros sąrašas.
Įvadas
Nuolatinis žmonijos vystymasis verčia svarstyti įvairių reiškinių, ir
neabejotinai nacionalizmo kaip vieno iš būdingiausių dabartinės visuomenės
fenomenų, perspektyvas. Artikuliuotas kartu su nacionalinės valstybės
susikūrimu nacionalizmas turi keistis ar išnykti kartu su nacionalinėmis
valstybėmis, keičiantis valstybių ir jų sąveikų pasaulinėje sistemoje
pobūdžiui.
Pasauliniai procesai ir valstybių santykiai tampa vis labiau
globalinio pobūdžio. Pasaulinės bendrojo pobūdžio ir specializuotosios
organizacijos, daugiašalės derybos, „informacinės visuomenės“ atsiradimas,
didėjanti ekonominė priklausomybė ir besiformuojanti pasaulinė rinka su
mažinamais barjerais, ekologinių, demografinių problemų globalinis pobūdis
— visa tai gali kelti abejonių nacionalizmo svarba. Jeigu toks žmonijos
vystymasis pakeis dabar vyraujančius identitetus ar jų tvarką — o tai, bent
iš pirmo žvilgsnio, gana tikėtina,— nacionalizmo epocha gali virsti,
pavyzdžiui, internacionalizmo ar kosmopolitizmo laikmečiu.
Taigi skiriamos keturios pagrindinės nacionalizmo tteorijos problemos:
1) Kaip apibrėžti sąvokas Nacija,tauta, nacionalizmas, tautiškumas,
internacionalizmas, patriotizmas, šovinizmas, globalizmas, kosmopolitizmas
?
2) Kada atsiranda nacijos? Dvi svarbiausios pozicijos – tipinė
pozicija (nacijos ilgalaikės, tik istorijoje keitėsi jų egzistavimo formos)
ir modernizacijos teorija – E.Gellner, B. Anderson (nacijos atsiranda
Naujaisiais laikais ir jjos yra įsivaizduojamos bendruomenės)
3) Kaip vystėsi nacijos ir nacionalizmas?
4) Ar nacionalizmas susiformuoja kiekvienoje šalyje formuojasi
savarankiškai, ar jis pasklido pasaulyje iš Europos?.
Šiame darbe bus apžvelgiama keletas požiūrių į tokius pokyčius, jų
tikimybę ir galimus padarinius nacionalizmui kaip ideologijai, siekiančiai
etninių ir politinių ribų sutapatinimo. Pirmiausia bus aptarta, kaip
pasaulinės tendencijos, kurias trumpumo dėlei galima pavadinti
modernizavimu, atsiliepia jau esamam nacionalizmui, o paskui dėmesys bus
sutelktas į tai, kokios nacionalizmo formos gali būti skatinamos
tarptautinės sistemos vystymosi.
1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko[1]
klasifikacija).
Pirmasis nacionalizmo modelis atsirado Amerikoje. Jam būdingas
universalumas ir lokalumas. Pagrindinį vaidmenį jos kūrime suvaidino
tarnautojai ir žurnalistai, o taip pat vietinės spaudos specifika.
Antrasis nacionalizmo modelis atsirado Europoje. Jis rėmėsi
autochtoninių kalbų vartojimu. Amerikoje kalba nebuvo tautinių valstybių
atsiradimo faktoriumi. Europoje vietinės kkalbos suvaidino svarbų politinį
ideologinį vaidmenį. Šimtmečio eigoje (1820 – 1920) jos keitė politinį
Europos paveikslą. Be to visi Europos judėjimai rėmėsi prancūzų
revoliucijos modeliu. Ji iškėlė universalius laisvės, lygybės ir brolybės
lozungus. Nacijos suvokimas atsirado tokiame kontekste: nacija tapo
išradimu, kurios patento teisės buvo sunkiai nustatomos. Ji tapo piratinių
pačių įvairiausių uzurpatorių grobimų auka.
Visos naujojo amžiaus utopijos nesiformavo „prarastojo rojaus“ kalba,
o buvo vaizduojamos kaip šiuolaikinės visuomenės, išsidėsčiusios kitame
erdvės ir laiko kontiniume. Europos nacionalizmo raida vyko paraleliai su
mokyklų ir universitetų organizavimu, kuriuose jis rasdavo sąmoningą
palaikymą. Todėl pirmųjų tautinių judėjimų pradininkai Europoje buvo
istorikai. Jų darbų skaitytojų ratas iš pradžių ribojosi aristokratija,
žemdirbiais, dvarininkais ir dvasininkais. Šių sluoksnių rankose buvo
ekonominė, socialinė ir dvasinė valdžia. Vėliau prie jų prisijungė pirkliai
ir pramonininkai, smulkieji tarnautojai ir inteligentija.
Po Vienos kongreso Europoje visą XIX a. nebuvo didelių karų, bet
stipriai ėmė kilti išlaidos pilietinės ir karinės biurokratijos išlaikymui.
Tokiu būdu atsirado tautinės nepriklausomos valstybės modelis. Ši
valstybė tapo įmanoma revoliucijos ar kovos už tautinį išsivadavimą būdu.
Europos nacionalizmas – visų tariamos bendrijos savybių susijungimo išdava,
atsiradusių Amerikoje ir Europoje. Ją ėmėsi realizuoti vokiečių ir italų
inteligentija – – išsilavinusių marginalų sluoksnis, kuriuos siejo gimtoji
kalba.
Trečiasis modelis – biurokratinis nacionalizmas. Jis susiejo
monarchijos principą su viešpatavimu daugiataučiams gyventojams. Šis
modelis atsirado Rusijos imperijoje, nors kai kurie jo elementai buvo
naudojami Austrijoje Vengrijoje. Pavyzdžiu tapo carinė rusifikacija, kada
valstybinės kalbos pasirinkimas buvo apsprendžiamas administraciniais
sumetimais, nesąmoningu paveldėjimu ir merkantiliais valstybinio aparato
motyvais. Turimas omenyje noras apvilkti visą imperiją kukliu tautiniu
rūbu. Biurokratinis nacionalizmas susiejo daugelį tautų su valdančiąja
dinastija. Jis susiformavo Rusijoje kaip atsakas į „Vakarų iššūkį“ –
revoliucinius ir tautinius judėjimus Europoje.
Biurokratinis nacionalizmas – tai aplenkiančioji strategija, kurią
taiko valdančiosios grupės tuo atveju, jei joms gresia marginalizacija ar
iškritimas iš tariamos tautos vienybės. Tokiu būdu, rusiškasis nacionalizmo
modelis buvo amerikietiškojo ir prancūziškojo modelio sintezė.
2. Modernizavimas ir nacionalizmas.
Visuotinė iistorija paprastai daloma į epochas. Tai, kas vienose
valstybėse yra suprantama kaip Naujasis amžius ar naujoji istorija,
daugelyje Europos tautų yra traktuojama kaip modernumas. Ši modernumo
epocha prasideda nuo XVII a. vidurio iki XX a. vidurio.
Modernizacija paprastai buvo kritikuojama trimis aspektais[2]:
1. Religinė kryptis. Jos reiškėjai religiniai veikėjai, kurie
tvirtina, kad modernizacija prieštarauja pamatiniams tikėjimo
principams.
2. Marksizmas. Markso teorija – modernizacijos produktas. Jis
parodė ne tik neigiamas modernizacijos kryptis (iš proletariato
pozicijų), bet ir jos neišvengiamumą.
3. Romantinis. Pavyzdžiui, Nyčė, kuris stengėsi kovoti su
modernizacija per istorijos užmaršumą, t.y. jis neigė apskritai
istorijos modernizavimo būtinybę.
Šiandien galime teigti, kad modernumas tapo viso pasaulio likimo
dalimi ir to neįmanoma išvengti. Moderni visuomenė priešpastatoma
ikimoderniai (premoderniai) visuomenei. Paprastai šiuolaikinėje visuomenėje
egzistuoja modernios ir ikimodernios visuomenės samprata[3].
Modernizacija įvairias šalis paliečia nevienodai. Pavyzdžiui, Rusija
yra besivejanti modernizaciją šalis[4].
Bendra modernizuotos visuomenės tyrimo metodologija yra tokia: nei
viena visuomenė nėra nei visiškai modernizuota, nei visiškai ikimoderni[5].
Visuose visuomenėse esama individų, kurie veikia pagal modernistinio tipo
nuostatas ir yra tokių individų, kurie veikia pagal tradicinio,
konservatyvaus modelio nuostatas. Netgi daugiau, vienas ir tas pats
individas savo visuomeninių santykių visumoje gali elgtis pagal skirtingų
modernumo sampratos tipų motyvus. Lygiai taip pat visos politinės kultūros
yra maišyto tipo sistemos, nėra iki galo modernizuotų kultūrų, kaip ir iki
galo racionalių, o ttaip pat nėra ir visiškai primityvių kultūrų tradicijos
prasme. Jos skiriasi viena nuo kitos vienais iš vyraujančių sudėtinių
elementų ir mišraus jų derinio santykiu. Pagal šią metodologiją daugelis
autorių[6] apskritai nemato jokio skirtumo tarp modernumo ir ikimodernumo.
Kitų tyrinėtojų manymu, Vakarų kultūra išgyvena ne tiek perėjimą į
posmoderną, kiek į vėlesniojo moderno stadiją. Tokios nuomonės yra A.
Giddensas.
Šiuolaikinė modernioji visuomenė laisva nuo bet kokių ideologinių
nuostatų, po kuriomis anksčiau slėpėsi šventas turinys, – pavyzdžiui,
progreso mitas, mokslinių žinių mitas, kuris Dekarto ir Bekono laikais buvo
jėga ir pajuto savo negalavimą tik XX a.
Prieštaraudamas pažymėjimui, kad tauta yra grynai kultūrinis
moderniškumo konstruktas (ar Andersono terminu „įsivaizduojama
bendruomenė“), Antonio Smitas (1995) teigia, kad tautos išsivystė iš
premodernių etninių bendruomenių. Šios bendruomenės yra skirtingų tipų ir
jas kartu išlaiko bendri simboliai, ritualai ir tradicijos[7]. Modernioje
eroje skirtingais laipsniais egzistavo etninio sentimentalumo jausmai,
kurie buvo šiuolaikinio nacionalizmo pagrindas.
Toliau galima pastebėti, kad daugelis modernių tautų-valstybių
pastatytos ant šerdinių etninių identitetų. Nėra abejonių, kad šiuos
identitetus įtakojo tautos-valstybės, tačiau iškyla problema – ar mes
galime parodyti paprastą kontrastą tarp etninių ir politinių tautybių.
Panašu, kad netgi teisėmis pagrįsti tautiškumai apibrėžiami šerdiniu
etniniu kontekstu. Šiame požiūryje patrauklu tai, kad radikaliai klausiama,
ar moderni valstybė gali būti reformuota kaip siūlo Habermas. Kaip teigia
Isaja Berlin (1991), pagrindinė aklavietė racionalistams, liberalams ir
socialistams buvo tautiškumo sėkmė. Smitas neabejotinai eina
per toli
susiedamas tautos idėjas, pagrįstas bendru politiniu dalyvavimu su
pastebėjimais, jog jos orientuotos aplink suskilusį etninį identitetą.
Dalinė etninio ir civilinio nacionalizmo dekonstrukcija kritikuoja
požiūrį, dominuojantį socialiniuose moksluose, kad racionalizmas visada yra
kažkieno kito problema[8]. Nacionalizmas apima tokius idėjinius modelius,
kurie įgalina mąstymą skirties terminais tarp „mes“ ir „jie“, tapti antrąja
prigimtimi. Nacionalinis „mes“ yra reguliuojantis adreso metodas, priimtas
masinės komunikacijos. Taigi, problema su postmoderniais identiteto
apibrėžimais ta, kad tautinė narystė priėmimai negali būti keičiama kaip
vakarykščiai rūbai, ir kad daugelis, jei ne visi piliečiai priima bendros
tėvynės rreprodukciją neabejodami. Čia pasimato ryšys tarp pilietiškumo ir
tautiškumo, kuris niekada negali būti pilnai dekonstruotas ar ignoruojamas,
nežiūrint iškilusių postmodernių jo elementų. Tai, kas pasakyta, supriešina
kultūrinę pilietybę su tokiomis problemomis, kaip suderinti vis didėjančias
multikultūrines visuomenes su tautinio identiteto sąvokomis.
2. 1. Nacionalizmų konkurencija.
1989 m. sugriuvusi „jėgų balanso“ sistema pakeitė suskirstymą į
sovietines, neprisijungusias ir Vakarų liberaliosios demokratijos
valstybes. Šių dienų britų politikas ir diplomatas Robertas Kuperis
(Cooper)[9] šiuolaikines valstybes skirsto į nemoderniąsias, moderniąsias
ir postmoderniąsias.
Dar M. Weber prie nemoderniųjų valstybių grupės priskyrė valstybes,
neturinčias legitimaus jėgos naudojimo monopolio, kuriose dėl valdžios
kovoja kelios piliečių grupės, keliančios šalyje chaosą. Paprastai tos
grupės remiasi užsienio parama arba lėšomis, gaunamomis pardavus
mineralinius, naftos ar kitus strateginius išteklius. Tokios valstybės, R.
Kuperio teigimu, kaip Albanija, Kombodža, Somalis, Afganistanas, Libija
gyvena chaoso pasaulyje. Jose valstybė nusilpusi globalizacijos amžiuje,
neturi galimybių išsaugoti legitymios monopolijos naudojant jėgą. Taigi,
jos pasmerktos degradacijai. Geriau gyvenančios šalys gali joms arba teikti
humanitarinę pagalbą, arba taikyti jėgos metodus.
Moderniųjų valstybių svarbiausios vertybės yra suverenitetas,
nesikišimas į kitų valstybių reikalus, tačiau ir nacionalizmas.
Moderniosios valstybės saugumą užsitikrina, pasikliaudamos „jėgų balansu“,
kurio sudarymas gali sukelti nestabilią padėtį[10]. R. Kuperio teigia, kad
jos sukoncentruotos Artimuosiuose Rytuose, įtraukiant Iraną, Lotynų
Amerikoje, pietvakarių Azijoje. Joms priklauso Kinija[11]. Pavyzdžiui, 1989
m. SSRS turėjo 41 tūkst. tankų, 50 tūkst. artilerijos pabūklų, 6 tūkst.
kovinių lėktuvų, o NATO atitinkamai – 25 tūkst., 20 tūkst. ir 5900.
Branduolinį ginklą (maždaug po 4 tūkst. galvučių) turėjo abi pusės. Praėjus
10 metų NATO (be Lenkijos, Vengrijos, Čekijos) turi 14 tūkst. tankų, 14
tūkst. artilerijos pabūklų, 6,5 tūkst. karo lėktuvų, o Rusija atitinkamai –
9 tūkst., 4,5 ttūkst. ir 1600. Rusijos europinėje dalyje yra 0,45 mln.
kareivių ir karininkų, o NATO karines pajėgas Europoje sudaro 3,6 mln.
žmonių. Todėl Rusija ypač skausmingai reaguoja į NATO plėtrą, ypač į
Baltijos valstybių integraciją į šią transatlantinę gynybinę struktūrą.
Postmoderniosioms valstybėms suverenitetas nėra didžiausia vertybė, o
esminiu dalyku tampa tarpusavio pasitikėjimas ir galimybė kontroliuoti kitų
šalių ginkluotąsias pajėgas[12]. R. Kuperio manymu, postmoderniosios
valstybės susitelkė Vakarų Europoje. Jų esmę adekvačiausiai atskleidžia
Europos sąjungos atsiradimas. Vietoj to, kad matytų vienas kitame
potencialius priešus, besistengiančius suklaidinti kaimynus dėl savo
tikslų, valstybės maksimaliai atviros, „skaidrios“, teritoriniai
apribojimai joms ne tokie svarbūs. Jos gali paaukoti tam tikrą dalį savo
suvereniteto, kad būtų įtvirtintas savitarpio pasitikėjimas, tuo tikslu
sukurta daugybė viršnacionalinių organų, nustatančių elgesio taisykles. JAV
R. Kuperis taip pat priskiria prie postmodernių valstybių, bet su viena
svarbia sąlyga – skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, ji nesijaučia
pažeidžiama (iš kurios bebūtų pusės ir kieno bebūtų) ir todėl budriai saugo
savo nepriklausomos valstybės statusą, kuri vaikšto ten, kur panorėjus.
Visgi net ir tarp sąjungininkų kyla nesutarimų, nes JAV prezidentas
Džordž V. Bush pasiryžęs teikti pirmenybę Nacionalinės priešraketinės
gynybos sistemos (NPG) sukūrimui. Europos valstybės neremia šio plano, nes
vengia naujų ginklavimosi varžybų. Daugelis europiečių ginčija grėsmės
rimtumą, nerimauja dėl išlaidų, abejoja, ar technologija kada nors suveiks,
ir labai atsargiai vertina tarptautines pasekmes, ypač dėl ginklų kontrolės
ir santykių su Rusija bei Kinija. Grėsmė kitų šalių branduolinėms pajėgoms
mažina bendradarbiavimo tarp skirtingų sistemų valstybių galimybes.
Sąjungininkai europiečiai neturi bendrų interesų NPG atžvilgiu, tačiau juos
vienija noras palaikyti stabilius santykius su Rusija, išlaikyti ginklų
kontrolės mechanizmą ir išvengti ginklavimosi varžybų. Siekis užkirsti
kelią valstybių tarpusavio konfliktams, išreikštas Helsinkio konferencijos
Baigiamajame akte ir naujo šimtmečio pradžioje įgauna naują prasmę, nes
labai dažnai valstybių vidaus reikalai tampa užsienio valstybių įtakos
objektu.
Tačiau ir moderniojoje – demokratinėje visuomenėje politiką labiausiai
integruojančia struktūra išlieka valstybė. Politikai ji suteikia
universalumo ir visuotinumo pobūdį, ir tai įvardijama vidaus iir tarptautine
politika. Todėl analizuojant moderniosios valstybės šiuolaikinės politikos
pobūdį, jos kilmės mechanizmą, svarbu suvokti pačios valstybės paskirtį,
galimybes ir perspektyvos tendencijas.
Modernizacijos tendencijos kėlė vilčių, kad atsiras pasaulinė
visuomenė, kur tautinis identitetas virs vienu pasauliniu identitetu. Buvo
įvardijamos dvi galimybės: visuotinė modernizacija ir švietimo išplitimas
sumažins nacionalizmo patrauklumą; perėjus prie visiškai industrializuotos
visuomenės bus įgyvendinti nacionalizmo tikslai, todėl jis arba išvis
išnyks, arba taps technine ideologija. Visgi kol kas nacionalizmas neišnyko
ir net tam tikrais atvejais sustiprėjo.
Nacionalizmo patrauklumas nesumažėjo dėl modernizacijos. Šie procesai
vyksta netolygiai, todėl atsiranda pavojus, kad nevienodai pasiskirstę
ištekliai sukels nepasitenkinimą tarp mažiau „privilegijuotų“ regionų. Dar
viena proga identifikuoti save su tam tikra etnine grupe yra kova dėl
ribotų išteklių su kitomis panašiomis grupėmis, kurios iki tol buvo labiau
izoliuotos. Kaip nurodo Ernestas Gelneris (Ernest Gellner), „modernizacijos
banga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad kone kiekvienas vienu ar kitu metu
turės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasi neteisingai ir jog jis gali
identifikuoti kaltininkus kaip kitos „tautybės“ žmones. Jeigu jis gali ir
pakankamai aukų identifikuoti kaip žmones, tos pačios „tautybės“ kaip ir
jis pats, gimsta nacionalizmas“[13]. Todėl industrializavimas tik paskatina
nacionalizmą, aktyvindamas paramą „savo“ etninei grupei, konkuruojančiai
dėl netolygiai pasiskirsčiusių išteklių su „kitų“ grupėmis arba kovojančiai
su „kitais“, jau turinčiais tuos išteklius. Tai gali tapti itin svarbiu
veiksniu tuo atveju, kai ekonominė nelygybė atvers jau seniai
egzistuojančius politinius lūžius, ypač turint omeny faktą, kad jau
sulaukusios nepasitenkinimo savo atžvilgiu, t. y. pirmaujančios valstybės
gali dar geriau pasinaudoti palankesnio starto teikiamais pranašumais.
Valstybės reikšmė industrializuotame pasaulyje, anot Gelnerio, iškyla
ir kaip besikuriančios ekonomikos proteguotojos vaidmuo. Nacionalistinė
valstybė yra ne vien kultūros globėja, bet ir ekonomikos saugotoja, ypač
kai jai tenka vystyti savo ekonomiką, kuriant savo tautą iš vieno
specializuoto gyventojų sluoksnio, taigi stengiantis atsisakyti
specializacijos, o kartu ir priklausomybės nuo didžiųjų šalių, kurios
importuoja specializuotą produkciją. Ekonomikos protekcija, tiesa, gali
būti susijusi ir su kur kas siauresniais vienos grupuotės siekimais
išlaikyti resursų kontrolę vietos biurokratijos rankose ir vietinę karjeros
sistemą.
Modernizacijos procesai pakeitė ne tik ekonominę, bet ir, pirmiausia,
politinę valstybės vietą pasaulinėje sistemoje, tačiau ir čia nesumažino
nacionalizmo reikšmės. Kaip teigia Entonis Smitas (Anthony Smith),
valstybių santykiai tapo žymiai globališkesni, tačiau jos — tegu ne visos,
o dažniausiai tik didžiosios — liko pagrindiniais sistemos veikėjais. Todėl
nacionalistinės ambicijos nebuvo pakeistos platesnio masto identitetais, o
atvirkščiai, pačios išsiplėtė[14].
Kita aptarta galimybė yra ideologinis nacionalizmo išsisėmimas. Jei
jau industrializavimas skatina nacionalistinius jausmus, tai kokiomis gi
sąlygomis jie gali būti visiškai įgyvendinti, ir ar jie bus įgyvendinti
tuomet, kai industrializavimas bus užbaigtas? Smitas tokį nacionalizmo
išsisėmimą vadina „patenkintu nacionalizmu“ ir teigia, kad jis niekada
galutinai nepasiekiamas. Nacionalizmas, siekdamas „normalumo“, pavyzdžiui,
tapti pripažintam tarptautinės bendruomenės ar sukurti vakarietišką
visuomenės struktūrą bei organizacijų modelį, tuo pat metu stengiasi likti
autentiškas, unikalus ir
išsiskiriantis, o šios savybės niekada negali būti
„patenkintos“ galutinai. Kitaip sakant, normalumas kaip priemonė užtikrinti
unikalumą konfliktuoja su pačiu unikalumu[15].
Pagaliau, „brandi industrinė visuomenė“ nepasiekiama be nevaržomo jos
narių mobilumo, o tai, pasak Gelnerio, yra viena iš sunkiausiai sprendžiamų
problemų. Skirtumai tarp turinčiųjų ir neturinčiųjų jau yra sukūrę
nacionalistinę įtampą, kuri savo ruožtu varžo tolesnį mobilumo didinimą.
Toks varžymas, kaip implikuoja Gelnerio analizė, nacionalizmo nebesukuria,
vien todėl, kad šis jau yra. Nepaisant to, ši situacija svarbi, kadangi
nacionalistinės pretenzijos reikšmingai apriboja industrializavimo
galimybes.
Todėl modernizavimas nesugebėjo panaikinti ekonominių ir politinių
nacionalizmo prielaidų, o neretai tik dar labiau jas sustiprino.
Nacionalizmas liko ir metodinis socialinių mokslų pagrindas, nes tyrimai
paprastai apsiriboja „visuomenėmis“ ar „valstybėmis“ kaip „natūraliai“
apibrėžtomis nacionalinių valstybių sienomis ir savybėmis[16]. Toks
teorinis pagrindimas irgi prisideda prie nacionalistinių koncepcijų
legitimavimo ir veikia pažintines nuostatas bei kultūrą.
1.2. Kultūrų konfliktai.
Modernizavimas gali paskatinti nacionalizmą ir per kultūrines poveikio
priemones, pirmiausia, išryškindamas „kultūrų kovą“. Net jei ekonominį
mobilumą dar galima laikyti nepasiekusiu pakankamo laipsnio, kad jis būtų
reikšmingas nacionalizmo tyrimui, kultūrinis mobilumas, t. y. kultūros,
pirmiausia masinės, artefaktų cirkuliacija jau yra reikšminga. Ji ima
skatinti reikalavimus apsaugoti „savo“ kultūrą, arba, kaip sako Smitas,
„tautinio kultūrinio atsinaujinimo reikalavimus“[17].
Pirmiausia tai taikoma supervalstybių, tiksliau, Jungtinių Valstijų,
atžvilgiu, tačiau įmanomas ir bendresnis, ir siauresnis apibūdinimai. Bet
kuriuo atveju, šis „atsinaujinimas“ susijęs su kultūrine priešprieša ir
siekimu „grįžti prie vietinių kūrybiškumo šaknų“ ir atgaivinti „dėmesį
istoriniam ir kultūriniam tapatumui“[18]. Toks tapatumas dažnai belieka tik
paviršutinis ir dirbtinas, tačiau pakankamas stiprinti nacionalistines
ambicijas.
„Masinės“ ir „aukštosios“ kultūrų distinkcija taip pat yra svarbi
nacionalizmo perspektyvos požiūriu. Būtent aukštosios kultūros lemia
tarpkultūrinius ginčus, nes tik jos vienos, Gelnerio teigimu, išlieka
industriniame amžiuje[19]. Tačiau industrinės aukštosios kultūros gerokai
supanašėja dėl bendro pažinimo ir bendro pasaulinės ekonomikos pagrindo.
Gali būti, kad būtent aukštoji kultūra neleis kultūriniams skirtumams
skatinti konflikto tarp ekonomine gerove besiskiriančių grupių, nes
barjerai naudotis „vyraujančia ekonomiškai efektyvia aukštąja kultūra“
mažėja iki tol, kol kultūra nebeleidžia užčiuopti politinių ir etninių
pasidalijimų. Vis dėlto Gelneris yra įsitikinęs, kad tokiam kultūrų
bendrėjimui egzistuoja ribos, ir „sunku įsivaizduoti dvi dideles,
politiškai gyvybingas, tinkamas būti nepriklausomomis kultūras,
sugyvenančias vienuose politiniuose namuose ir pasitikinčias vienu
politiniu centru, turinčiu palaikyti abi kultūras ir joms tarnauti tobulai
ir visiškai nešališkai“[20]. Net jei įsivyraus vieninga ekonomika ir bus
apribotas politinis suverenitetas, vargu ar bus protinga nepaisyti
kultūrinių skirtumų, galinčių nesunkiai sukelti naujas nacionalizmo bangas.
Todėl modernizacijos procesas negali būti laikomas vaistu nuo
nacionalizmo. Atvirkščiai, ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai
nacionalizmas tampa, anot Smito, „savaime atsikuriančiu reiškiniu
nacionalinių valstybių pasaulyje“, kuriame jis niekada negali būti
galutinai patenkintas. Jis pripažįsta, kad visiškas industrializavimas ir
visuotinis švietimas gali sumažinti tautinį agresyvumą, tačiau
nacionalizmas liks patvarus, nes remiantis nacionalizmo paskatomis sukurta
tarptautinė sistema palaiko nacionalistines ambicijas (sistemos vaidmuo bus
plačiau aptartas kitoje dalyje)[21]. Gelneris dar griežčiau nurodo, kad
nacionalizmas dabartiniu pavidalu gali išnykti, bet tik kai išnyks visa
dabartinė visuomenė, sudaranti socialinį nacionalizmo pamatą. Visgi galima
tikėtis, kad jo pikas praeina kartu su periodu, kai atsivėrė didžiausi
skirtumai tarp privilegijuotųjų ir neprivilegijuotųjų, nes abi šios grupės
dėl modernizavimo procesų pakyla į tokį lygį kai santykinis jų atotrūkis
yra nedidelis, palyginti su anksčiau stebėtu[22]. Be to, gali būti, kad
modernizavimas iš tikrųjų mažina priklausomybę nuo vietinės kultūros
stereotipų, kurie netgi iki šiol buvo pervertinami. Todėl nacionalizmo
išraiškos iš tikrųjų gali silpti — iki tam tikrų ribų.
2. 3. Nacionalizmas ir modernios valstybės pilietinė visuomenė.
Vienas iš paradoksų, su kuriuo susiduria moderniškumas yra tai, kad
kuo labiau pasaulinės sistemos tampa priklausomos viena nuo kitos, tuo
mažiau yra bendrai priimtų taisyklių, nusakančių mūsų pareigas vieni
kitiems. Didžiausia nacionalinių vyriausybių problema, bandant
biurokratiškai nustatyti įsipareigojimus, yra ta, kad kuo abstraktesni ir
nuasmeninti darosi įsipareigojimai, tuo labiau žmonės prieštarauja
jiems[23]. Valstybės bandymas įteisinti moralės taisykles, nustumia jas į
ekspertų, bandančių įteisinti lengvai priimtinus įsakymus, taikomus
paprastiems žmonėms, rankas. Taip užmirštama, kad įsipareigojimai nėra vien
tik visuomeninės politikos įsakymas, bet jie yra būtina civilinės
visuomenės dalis. Civilinė visuomenė, tokiu atveju apibūdinama, kaip
savaime susikūrusi socialinio gyvenimo plotmė, kuri priklauso nuo savaime
suprantamų taisyklių ir lūkesčių. Klestinti civilinė visuomenė gali saugiai
egzistuoti tik tuomet, jei valstybė užtikrintų ir sutvirtintų spontaniškumo
ir nepriklausomybės sritis. CCivilinė visuomenė tokiu požiūriu, suvokiama,
kaip institucijų, tokių kaip profesinės sąjungos, religinės bendruomenės,
masinės informavimo priemonės, literatūriniai susibūrimai ir šeimynos,
jungimo. Civilinės visuomenės gebėjimas veikti kaip susikertančių
identitetų pliuralistinė karalystė, išlaikanti ideologinį atstumą nuo
valstybės, padarė ją labai svarbia socialinės geopolitinės teorijos
kategorija[24].
Visų pirma, pastangos perdirbti pilietinę visuomenę kultūriškai
dominuojančiuose pasaulio regionuose (spauda vis dar daugiausia
Amerikietiška) tikriausiai turėtų globalines pasekmes. Šios pasekmės aišku
yra nenuspėjamos, bet nepanašu, kad jos liktų apribotos tik vienoje
nacionalinėje arenoje. Europiniame kontekste nacionalinės ir lokalios
komunikatyvios erdvės liks svarbios nežiūrint vis spartėjančios informavimo
priemonių globalizacijos. Manytume, kad kai kurių autorių analizė nuklysta
vertindama nacionalizmą kaip kažką, kas primetama masėms iš viršaus.
Priešingai šiam požiūriui, vertintume nacionalinius rūpesčius ir
sentimentus kaip hegemoninę sritį populiarių veiksmų, kurie persikerta
valstybėje ir pilietinėje visuomenėje. Tuo atžvilgiu informavimo priemonių
bei kultūros institucijos neša atsakomybę decentralizuoti nacionalines
tradicijas ir informuoti jų piliečius apie kitokias perspektyvas ir
pasaulio tautų įvairovę. Bendras rūpestis kultūriniu pilietiškumu ir masine
komunikacija turėtų būti suderinti, kad vietinė – nacionalinė galimybė
pasirinkti būtų parodoma kaip viena iš daugybės siūlomų.
Transnacionalinės pilietinės visuomenės rėmimas, teikiantis
perspektyvą viso pasaulio piliečių likimui iš lėto pradeda augti. Nors
modernus laikotarpis paliudijo dalinį nacionalinių sentimentų išaugimą nuo
tautinių valstybių ribų ir, tam tikrais aspektais, pareigų nacijai idėjos
mažėjimą, nežiūrint to, tokios tendencijos išlieka. Vėl gi, turbūt
nacionalizmo (tautiškumo) sugebėjimas kalbėti šilta, moralia kalba,
priešingai šaltam rinkos ir biurokratijos racionalizmui, ir yra jo
populiarumo priežastis.
Kitas dalykas, kurį priskiriama kultūrinei pilietybei, yra pareigos ir
įsipareigojimo kitiems jausmas, kurio buvimo negalima legalizuoti. Kaip
teigia komunitarai, mes galime nustatyti kalbos laivę ir tam tikrus
įstatymus, apsaugančius kitus, tačiau tai neužtikrins mano dėmesio kitų
reikalavimams ar manymo, kad jų nuomonę verta išgirsti. Solidarumo santykių
kūrimas, ypač su tais, kurie yra toli nuo mūsų gyvenamųjų vietų, reikalauja
to, ką Habermas (1990) pavadino „užuojautos etika“, ar ką Cornel West
(1994) apibrėžė kaip „meilės etika“.
3. Nacionalizmas versus kosmopolitizmas.
Modernizavimo tendencijos sukūrė internacionalinę visuomenę —
visuomenę, kur koegzistuoja, ir neturi grėsmės išnykti, daugelis
nacionalizmų. Pats internacionalinės visuomenės buvimo faktas, taigi ir
internacionalizmas, atrodo, nesumažino nacionalizmo. Kas tuomet yra
nacionalizmo priešininkas ir kokios yra grėsmės nacionalizmui?
Internacionalizmas, kaip jį aiškina Smitas, yra tiesiog kitų tautų
nacionalizmo pripažinimas, įteisinimas ir jo institualizavimas globaliniu
mastu. Toks internacionalizmas legitimuoja nacionalizmą, iškovojo jam
pripažinimą ir netgi riboja „legitimias“ nacionalizmo variacijas. Jis
pripažįsta tik tam tikros formos, visuotinai pripažintų nacionalinių
valstybių nacionalizmą, atmesdamas naujų darinių — etninių grupių ar
nacionalistinių sąjūdžių, metančių iššūkį esamai tarptautinei nacionalinių
valstybių sistemai — nacionalistines ambicijas. Šitoks nacionalizmas yra iš
principo priešiškas bandymams suskaidyti arba sustambinti sistemos vienetus
— taigi priešiškas separatizmui iš vienos pusės ir susivienijimo, arba „pan-
“, judėjimams iš kitos. Pastarieji taip pat laikomi metą iššūkį esamai
sistemai, griauną istorinius ir teisinius jos pagrindus. Toks
internacionalizmas todėl
yra nacionalizmų sambūvio pavidalas, tačiau tik
tam tikros rūšies nacionalizmų, tuo sukeldamas įtampą su kitokio masto
reikalavimais[25].
Internacionalizmas, slopindamas nevalstybinį nacionalizmą ir remdamas
vienus tautinius darinius kitų sąskaita, kartu skatina nevalstybinio masto
— etninių ir susivienijimo judėjimų — ambicijas. Separatistiniai ir „pan-“
judėjimai siekia tapti tos pačios tarptautinės sistemos dalimi, remiami
kurios nors iš nacionalinių valstybių. Jie prisideda prie „legitimaus“
nacionalizmo atgimimo, stiprindami vyraujančių etninių grupių sentimentus
kylančio separatizmo akivaizdoje.
Todėl nacionalizmas ir internacionalizmas vienas kitą skatina:
separatistiniai judėjimai verčia stiprinti tarptautinę sistemą, kuri savo
ruožtu sukelia dar didesnį secesionistų nepasitenkinimą. Bet kuris
konfliktas ir vietiniu, ir sisteminiu lygiais stiprina su juo susijusių
gyventojų grupių tautinę savimonę[26].
Todėl internacionalizmo negalima laikyti nacionalizmo priešu; kaip
teigia Smitas, tikrasis nacionalizmo priešas yra kosmopolitizmas.
Svarbiausios jo išraiškos yra supranacionalistinės tendencijos, tad nebent
jos galėtų reikšti nacionalizmo pabaigą. Tokios tendencijos ryškios
pirmiausia Europoje, kur Europos Sąjungos institucijas galima laikyti
kompromisu tarp „tarpvyriausybininkų“ ir „supranacionalistų“. Pirmiesiems
Europos Sąjunga svarbi, įtvirtinant nacionalines (ar nacionalistines)
ambicijas visos Europos lygiu, antrieji siekia naujo europietiško
identiteto.
Visgi toks supranacionalizmas irgi nėra priešingas nacionalizmui, nes
„jis per daug panašus į egzistuojančių nacionalinių valstybių
nacionalizmą“[27]. Jungimosi į supranacionalinį darinį paskatos atitinka
nacionalizmo paskatas — tai išorės priešų (dabar veikiau ekonominių
konkurentų) baimė, tikslai — nacionalizmo tikslus. Tai politinis
susivienijimas, autonomija, panašus identitetas su bendra krikščioniška
viduramžių praeitimi. Stimulai taip pat panašūs į nacionalistinius —
pasaulinis prestižas, ekonominis savarankiškumas ir savarankiškas
vystymasis[28].
Iš čia Smitas daro išvadą, kad „supranacionalizmas gali sumažinti
konkuruojančių nacionalizmų skaičių tam tikroje teritorijoje, tačiau tik
naujo — galingesnio ir platesnio — „supranacionalizmo“ kaina“[29]. Naujų
tarptautinės sistemos vienetų elgesys, tikslai, idealai veikiausiai liktų
tokie pat kaip ir esamų nacionalinių valstybių, pakistų tik jų dydis ir
sąveikų mastas. Prasidėtų, anot Smito, „kontinentinių tautų“ varžybos.
Supranacionalizmas, kaip ir internacionalistinės tendencijos, gali
paskatinti separatizmą arba bent jau švelnesnes jo formas. Šįkart tokie
nacionalistiniai judėjimai jau gali kilti ne tik „subtautiniu“, bet ir
nacionaliniu mastu, nes supranacionalistinė decentralizacija, net jei ir
labiau patenkins periferinių etninių grupių siekius, gali pažeisti
nacionalinių valstybių daugumos interesus. Todėl neįteisinto nacionalizmo
pretenzijų grėsmė supranacionalizmo atveju neišnyksta, tik keičia (jei
išvis keičia) savo išraiškos lygmenis. Dar svarbiau, kaip nurodo Smitas,
kad supranacionalizmas nulemia didesnį situacijos neapibrėžtumą, o
pastarasis didina galimybę reikštis įvairiems besivaržantiems
nacionalizmams, eskaluoti tautinius konfliktus. Tokių konfliktų atveju, net
jei jau yra sukurta keletas identitetų, bus vis vien atsirenkamas vienas iš
jų kaip dominuojantis. Taigi supranacionalizmas gali reikšti, kad „didės
nacionalistinių konfliktų galimybės ir stiprės tautinis jausmas“[30].
Internacionalizmo nereikėtų laikyti nacionalizmo priešingybe, greičiau
sistema, skatinančia tam tikrų nacionalizmų atsiradimą ir plėtotę.
Nacionalizmas turi ideologinį antipodą — kosmopolitizmą, tačiau ir jo
pagrindinė išraiška — supranacionalizmas — taip pat nėra priešinga
nacionalizmui, ir, bent jau remiantis prieinamais empiriniais pavyzdžiais,
gali skatinti nacionalistines ambicijas, tegu ir reiškiamas kitais
lygmenimis.
4. Nacionalizmas ir mmoderniojo pasaulio globalizacijos tendencija.
Šiuolaikiniame pasaulyje stebimi vis labiau ir labiau ryškėjantys
procesai. Tai tiek kultūrinė, tiek ekonominė, tiek monetarinė, tiek ir
technologinė globalizacija. Būtent todėl, kad globalizacija yra
šiandieninis procesas, vykstantis “čia ir dabar” yra svarbu nagrinėti ją ir
joje atsidūrusią visuomenę.
Globalizacija savo ruožtu sukelia įvairių socialinių, politinių,
ekonominių ir kultūrinių pasekmių. Viena iš tokių pasekmių yra nacionalinės
valstybės reikšmingumo nykimas pasaulinėje socialinėje arenoje. Tokiu būdu
kyla dar vienas klausimas, ar yra įmanoma viena globali pilietinė
informacinė visuomenė? Kai kurie postmodernybės teoretikai nupiešia
unikalios informacinės visuomenės viziją arba bent jau konstatuojama, kad
šiuolaikinis pasaulis žengia tokios link.
Pasirodančioje naujoje informacinėje visuomenėje pasireiškia kitokie
jos tapatumo bruožai, nei tai buvo modernybėje. Tapatumas yra apibūdinamas
kaip kintantis, nestabilus, nuolatos rekonstruojamas. Taip apibrėžtam
tapatumui didelį poveikį daro informacija ir informacinės technologijos.
Milžiniškas informacijos sklidimo dažnis ir informacinių technologijų
plėtra diktuoja žmonėms tapatumo įvaizdžius formas ir t.t. Jais remiamasi
kuriant savo tapatumą.
Nacionalinė valstybė buvo įkurta norma ir ji funkcionavo kaip
socialinio konflikto slopintoja, reguliuojanti visuomenę ir kartu
patenkinanti populiacijos reikmę tapatumui. Nacionalinė valstybė jungia
asimiliuotus piliečius nors jie ir nebuvo būtent tokie patys, jie papildė
vienas kitą. Tai pabrėžia ir individualias teises ir įsipareigojimus.
Tačiau kas nutiks tuomet, kai nacionalinė valstybė visiškai išnyks?
Atrodytų, jog logiškai seka, kad jei nacionalinė valstybė išnyks dėl
globalizacijos, nėra daugiau sprendimų kaip tik kalbėti apie nacionalinės
visuomenės agoniją. Kol globalizacija sukuria socialines, ekonomines,
ekologines problemas tai globalizacija, kuri laidoja nacionalinės valstybės
pagrindus, kaip vieneto, kuris saugo jų pilietybę, pašalindama/atitolindama
ją nuo tokių problemų sprendimo. Atrodo, kad nacionalinės valstybės
žlugimas iššauks tokį kaleidoskopą, kuriame stebima kaip kultūrinis
tapatumas yra suskaldomi į begalę legitimių fragmentų. Tapatumas daugiau
nebus sudarytas iš politinių partijų, darbo sąjungų ar kitokių
organizacijų. Tapatumas asocijuosis su socialinėmis grupėmis,
reprezentuojančiomis skirtingas mažumas, egzistuojančias kiekvienoje
srityje.
Socialinis, etninis ir kultūrinis palikimas kelia daugelį klausimų
tokių kaip, kaip regioninė arba globali integracija įvyks simboliniame
lygyje. Universalus tapatumas, bendras visoms šalims bus įmanomas jei bus
pripažintas jų pačių heterogeniškumas.
Jei kalbame apie pilietybę, atrodo svarbu pabrėžti, kad tik su
regioniniais susitarimais, nekalbant apie produkcijos ir vartojimo
internacionalizavimą, trokštama “pasaulinė pilietybė” gali palikti tolimu
tikslu. Globalizuojamame pasaulyje iškylančios problemos yra labiau
kultūrinės, o ne politinės ar ekonominės. Visiškai yra įmanoma, kad
konfliktas, kylantis tarp skirtingų pagrindų sukurs labai nepastovią
situaciją.
Globalizacija, kuri reiškiasi pasaulio homogenizacija, tampa
nesuprantama be išsamios įvairumo, kurią ji apima, analizės. Vyraujanti
kryptis link “interkultūralizmo” reikalauja ištirti vietos bendruomenės
svarbumą.
Žmonių visuomenė patiria stiprų stresą, kuris yra besikeičiančios
pasaulio ekonomikos poveikio rezultatas nacionalinei ekonomikai. R.Weiner
komentuoja šiuolaikinę tarptautinio kapitalizmo padėtį: “sistema yra
apimanti visą pasaulį dėl kapitalizmo dinamikos, kaip veikiančios visose
srityse – ekonominėje, monetarinėje, finansinėje, technologinėje ir
kultūrinėje.
Nacionalinė valstybė reprezentuoja tokį procesą, kur esmės lygyje
parodomas išsivystymas teritoriškai apibrėžtoje skirtingų interesų ir
socialinių grupių perimetrą iir simboliniame lygyje – simbolių ir reikšmių
kūrimą, kurios generuoja bendro identiteto jausmą, kuris ir saugąs šį
vienetą nepaisant įvairių pilietinės visuomenės interesų. Šie bendrai
suformuoti simboliai sukuria vieningumo jausmą ir kultūrinio tapatumo
kolaboraciją.
Tautos simboliai gali būti suprantami kaip jėgos sritis, kurioje gali
būti išrautas kultūrinio tapatumo jausmas. Tai koncepcija, kurią turime
turėti omenyje, kai ketiname atspindėti regionalizacijos, kaip
globalizacijos aspekto, kultūrinę įtaką.
Šie tvirtinimai leidžia mums ieškoti schemos, kuri leistų mums
suprasti kaip globalizacijos procesas veikia ekonomiką, politinę struktūrą
ir tautų bei regionų kultūrą. Mus domina būtent kurie visuomenės aspektai
tampa “globalizuotais” ir kas lieka vis tik atskira po globalizacijos
įtakos.
Nors visuomenės globalizacija yra faktas, ji negali būti suprasta be
jos antrininkės fragmentacijos. Pastebimas ne tik nacionalinės valdžios
autoriteto sumažėjimas, bet ir sprendimų kitimas, sprendimų susijusių su
atskirais vienetais.
Be to reikia susidaryti nuomonę apie masinių informacijos priemonių
kultūrinį turinį, plaukiantį iš daugianacionalumo. Ši sklaida už
nacionalinių ribų efektyviai veikianti tam, kad nutrauktų pastarąją ir
homogenizuotų kiekvienos tautos ir žmonių, turinčių tapačią kiekvienam
kultūrą, kasdienybės paternus.
Ekonominė, politinė ir kultūrinė transnacionalizacija reiškia
nacionalinės valstybės silpnėjimą, deteritorizacinį procesą, globalios
pilietinės visuomenės pasirodymą, simbolių iš nacionalinio į
internacionalinį lygį perkėlimą ši rezoliucija teigia, kad nacionalinės
valstybės išnykimas yra neišvengiamas ir globalizacijos procesas tai
pagreitins.
Bet yra priežastis manyti, kad universali homogenizacija yra
neįmanoma. Mažumų pasirodymas yra ženklas, kad skirtumai vis tik
egzistuoja, kad fragmentacija
išlieka ir kad skirtumai yra konvertuojami į
nelygybę pasaulio scenoje. Kaip Lanni (1992) pastebi, “kai nacionalinė
valstybė silpninama dėl intensyvaus globalizacijos proceso, iškyla kita
realybė, globali visuomenė. įvairi ir nesuderinama.”
Dėl to, kad valstybės pilietinė visuomenė nėra homogeniška todėl taip
pat ir nauji identitetai dėl globalizacijos nebus homogeniški. Identitetų
pliuralizacija taip pat ragina diferenciaciją bet kokioje pasaulinėje
sistemoje.
Globalizacijos procesas liudija, jog kiekvienos nacionalinės valstybės
ekonomika yra sparčiai modifikuojama tarptautinio kapitalo cirkuliacijos.
Tuo pačiu nacionalinė valstybė yra atpalaiduojama nuo kai kurių problemų
sprendimo, tokių kaip ekologinės problemos, saugumo problemos ir kt. Tad
ekonominės globalizacijos kryptis pabrėžia nacionalinės valstybės
silpnėjimą naujai iškylančiame regione. Panašu, kad nacionalinės valstybės
silpnėjimas ir žlugimas iššauks tokį kaleidoskopą, kuriame stebima, kaip
kultūrinis, politinis ir socialinis tapatumas suskaldomas į begalę
fragmentų.
Pasaulio globalizacijos proceso pasėkoje nyksta stabilus ir fiksuotas
tapatumas. Jis yra nuolat rekonstruojamas, nuolatos besikeičiantis.
Informacinės technologijos ir yra vienas iš pagrindinių šaltinių,
sąlygojančių būtent tokį šiandienos žmogui būdingą tapatumą. Greitų
socialinių pokyčių kontekste kiekvienas gali pasirinkti, kiekvienas
pasirenka sau tokius bruožus, įvaizdžius, kurie jam yra tuo metu aktualūs.
Bet kuris bet kada gali keisti savo ttapatumą taip keisdamas savo gyvenimą.
Todėl tapatumas visuomet gali būti perkonstruojamas.
5. Lietuvos tautinės mažumos.
Nemažą Lietuvos kultūros paveldo dalį sudaro visų jos tautinių
bendrijų kultūros paveldas. Lietuvos kultūros šaknys daugiatautės valstybės
istorijoje jau nuo daidžiųjų kunigaikščių laikų maitinamos lietuvių,
rusėnų, lenkų, žydų, totorių, kkaraimų, vokiečių, rusų ir kitų etninių
grupių religinio bei kultūrinio savitumo. Per pastarąjį nepriklausomos
Lietuvos dešimtmetį šį įsitikinimą papildė humaniškas požiūris į tautines
mažumas. Buvo imtasi svarbių priemonių, garantuojančių tautinių mažumų
apsaugą, joms priklausančių asmenų teises ir laisves, kasdieniniame
gyvenime sudarytos palankios sąlygos tautinių mažumų kultūrai palaikyti bei
išsaugoti pagrindinius jų savitumo elementus – religiją, kalbą, tradicijas
ir kultūros paveldą.
Lietuva viena iš pirmųjų Europoje pasirašė Tautinių mažumų apsaugos
pagrindų konvenciją (1995), kuri išreiškė Europos Tarybos ir jos valstybių
narių susirūpinimą dėl pavojaus tautinių mažumų egzistavimui. Tai pirmasis
Europos istorijoje teisiškai privalomas daugiašalis Europos Tarybos
dokumentas. Jo tikslas – pabrėžti teisinius principus, kuriuos valstybės
įsipareigoja gerbti, siekdamos garantuoti veiksmingą tautinių mažumų
apsaugą. Atviros demokratinės visuomenės idealas reiškia, kad daugelis
įprastų dalykų Lietuvoje gali reikalauti naujų teisinių ir socialinių
priemonių, jei bus norima plėtoti bendrą integracijos ppolitiką ir išlaikyti
tautinių mažumų bei daugumos savitumą.
Kuriama nauja Europa, grindžiama bendromis vertybėmis: demokratija,
tolerancija, solidarumu. Todėl kiekvienai į Europos Sąjungą stojančiai
šaliai svarbu ne tik susipažinti su jos įstatymais, palyginti bei suderinti
juos su nacionaliniais įstatymais, bet ir mokėti jais naudotis gilinant
supratimą, pasitikėjimą ir nenutrūkstamą kultūrinį dialogą tarp Lietuvos
žmonių ir etninių grupių. Ypač svarbu ugdyti tokį požiūrį į Lietuvos
istoriją bei jos kultūros paveldą, kuris skatintų pagarbą kultūrų įvairovei
ir pabrėžtų įvairių religijų, etninių grupių bei idėjų teigiamą tarpusavio
įtaką Lietuvos istorijos raidoje.
5.1. Žydai LLietuvoje.
Žydai Lietuvoje yra senbuviai, autochtonai. Esama duomenų, kad jau iki
XIV a. čia būta žydų; matyt, tai buvo atklydę prekeiviai. XIV a. žydai jau
tvirtai čia įsikūrė. Amžiaus pabaigoje LDK buvo jau keletas bendruomenių,
apie 6000 žydų. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė Bresto žydams privilegiją,
po to išplėstą kitoms bendruomenėms. Žydai paskelbti laisvais žmonėmis,
pavaldžiais, kaip ir bajorai, Didžiajam Kunigaikščiui; jie nebuvo
baudžiauninkai. Ne tik teisės, bet ir pareigos, iš esmės panašios į kitų
laisvųjų žmonių, rodo aukštą jų statusą visuomenėje. Jiems buvo suteikta
gyvybės, nuosavybės apsauga, taisė laisvai važinėti, prekiauti, užsiimti
finansine veikla ir kt. Ypatinga tolerancija parodyta religijai: ne tik
pripažinta teisė išpažinti savo tikėjimą, švęsti savas religines šventes,
bet ir paskelbta sinagogų, kapų apsauga nuo bet kokio pasikėsinimo; buvo
uždrausta kaltinti žydus vartojant krikščionių kraują ritualiniams
tikslams, kadangi tai prieštarauja žydų religiniams įstatymams. Už žydų
religinių teisių pažeidimą grėsė griežtos bausmės. Privilegiją vėliau
patvirtino ir kiti kunigaikščiai, jos pagrindiniai teiginiai įrašyti I
Lietuvos Statuse (1529). Vytauto Didžiojo laikus žydų istorikai vadina
aukso amžiumi.
Vėliau būta ir sunkių išbandymų. 1495 m. žydai buvo išvaryti iš
Lietuvos; grįžti jiems leista po 8 metų. Bet dominavo ne persekiojimai, ne
priespauda, o tolerancija, palyginti laisvas gyvenimas, galimybė išpažinti
savo religiją, laikytis savo papročių, užsiimti įvairiais verslais. Ir
žydai įleido Lietuvoje gilias šaknis, išugdė turtingą kultūrą, vertėsi
įvairiausiais verslais. Didžiulis buvo žydų prekeivių vvaidmuo, nors krašte
viešpatavo natūrinis ūkis. Žydai buvo patyrę finansininkai, dažnai jiems
būdavo patikėtos atsakingos pareigos.
Dauguma žydų ilgainiui apsigyveno miesteliuose (jidiš kalba – štetl),
čia jie sudarė didelę, kartais ir didesniąją gyventojų dalį. Tokiuose
miesteliuose susiformavo savotiška gyvenimo erdvė, kurioje reprodukavosi
žydiškasis gyvenimo būdas, plėtojosi kultūra. Kaip lietuviams kaimas, taip
žydams štetl tapo kultūros lopšiu. Kiekviename miestelyje paprastai veikė
sinagoga, chederai (vėliau – mokykla), kapinės, ritualinė maudyklė. Greta
sinagogos dažnai stovėjo rabino namas; rabinas vadovavo visam dvasiniam
gyvenimui. Daugiausia žydai bendravo tarpusavy, kalbėdami jidiš. Plačiai
bendravo ir su lietuviais: žydai neblogai šnekėjo lietuviškai; neretas
lietuvis, ypač mažesniuose miesteliuose, pramokdavo ir jidiš. Plačiai
bendraudami, žydai nenutautėjo: išsaugojo tautinę savastį, identitetą, savą
kultūrą. Gyveno greta lietuvių, bet vis dėlto atskirai. Labiausiai juos
skyrė religija. Viena vertus, daugelis krikščionių laikėsi bažnyčios
skelbiamos nuostatos, kad žydai nužudė Jėzų, todėl neratas, samprotaudamas
apie žydus, priskirdavo jiems tą kolektyvinę istorinę atsakomybę; kartais
tai šiek tiek nuspalvindavo net santykius su pažįstamu, kaimynu. Kita
vertus, ir judaizmas tolino žydus nuo kitatikių, ugdė uždarumą. Santuokos
buvo toleruojamos tik su bendratikiais; kašruto taisyklės draudė sėsti su
kataliku prie bendro stalo; per šabatą, kai kriščioniys dirbo, žydui buvo
nevalia net krosnies užkurti. Daugelis žydų papročių lietuviui atrodė
keisti, svetimi, nepriimtini, neretai sukeldavo pašaipą, o kartais ir
stipresnį negatyvizmą.
Rusifikavimas. Po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų (1772-1795) Lietuva
tapo Rusijos kolonija. Žydams buvo leista gyventi tik kkeliose gubernijose,
uždrausta gyventi stambiausiuose miestuose, taip pat kaimuose, turėti
žemės. Vykdoma rusinimo politika dažnai žiauriais būdais, kaip antai žydų
vaikų prievartinis ėmimas daugiau nei 25-eriems metams tarnauti
kariuomenėje. Rusinimui turėjo pasitarnauti ir 1847 m. Vilniuje įkurta
rabinų mokykla, rengusi vad. valdiškus rabinus oficialioms pareigoms
atlikti – registruoti gimimus, vedybas ir kt. Gyventojai nelabai pasitikėjo
šiais rabinais. 1855 m. užėmus sostą “carui išvaduotojui” Aleksandrui II,
pradėta vykdyti gerokai liberalesnė politika, atsisakyta žiaurių
antižydiškos politikos metodų, rusinimo politika sušvelnėjo. XIX a. 6-7
dešimtnetyje į Rusiją iš Vokietijos prasiskverbė Haskalos – žydų Apšvietos
– idėjos. Maskiliai, Haskalos šalininkai, siekė, kad žydai neužsisklęstų
vien religinio švietimo rėmuose, susipažintų su pasaulietine kultūra,
įsilietų į bendrą visuomenės gyvenimą. Vietoj religinio ugdymo institucijų
– chederų- ėmė kurtis moderni pasaulietinio švietimo sistema. Caro
vyriausybė rėmė valdiškų žydų mokyklų steigimą, vertino tai kaip rusinimo
įrankį. Mokytojų kadrus šioms mokykloms turėjo rengti 1873 m. vietoj
buvusios rabinų mokyklos įkurtas mokytojų institutas. Tačiau gyventojai
suvokė rusifikatorišką šių mokyklų vaidmenį ir nelabai noriai leido į jas
vaikus. Žydai, kaip ir ankščiau, orientavosi į tautinę kultūrą tiek jidiš,
tiek ir hebrajų kalbomis. Puikios sąlygos šiai kultūrai plėtotis susidarė
Lietuvai laimėjus nepriklausomybę.
Tautinė autonomija. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, žydams
buvo suteikta labai plati kultūrinė tautinė autonomija, žymiai platesnė
negu kitose Europos šalyse. Anksčiau apie tokią autonomiją buvo galima tik
svajoti. Tarpukario Lietuvoje gyveno 154 000 žydų, t.y.
7,5% krašto
gyventojų. 1919m. rugpjūčio 5 d. deklaracijoje pasirašytoje užsienio
reikalų ministro Augustino Voldemaro, skelbiama, kad žydų tautos nariai
lygiai su kitais piliečiais be nacionalinių, tikybos ir kultūros skirtumų
naudojasi visomis pilietinėmis ir nacionalinėmis teisėmis, turi teisę
laisvai vartoti savo kalbas viešuose renginiuose, spaudoje, teatre,
mokyklose, teismuose ir valstybės įstaigose; žydai autonomiškai tvarko savo
vidinius reikalus – tikybos, labdaros, socialinės pagalbos, švietimo,
dvasinės kultūros apskritai. Buvo užfiksuota visiška religinių reikalų
autonomija, užtikrinama teisė švęsti šeštadienį, kitas šventes. Rabinai – o
jų ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo apie 160 – registravo gimimus,
išduodavo mmetrikus, registravo vedybas, skyrybas, mirtį. Rabinai buvo
susivieniję į rabinų sąjungą. 185 bendruomenės išrinko savo komitetus,
kurie tapo vietiniais autonomijos atstovais, aukščiausiąja autonomijos
institucija tapo 34 narių Tautinė taryba, kurią žmonės vadino žydų
parlamentu. Lietuvos Vyriausybėje buvo įkurta žydų reikalų ministro
pareigybė.
Žydai plačiai dalyvavo ir tvarkant bendrus krašto reikalus. Vyriausybės
nariais, be žydų reikalų ministro, buvo du viceministrai – užsienio reikalų
bei prekybos ir pramonės. Žydai lygiai su kitais dalyvavo seimų rinkimuose
ir visuose keturiuose seimuose iki 1926 m.valstybinio perversmo turėjo savo
atstovų frakcijas. Steigiamaja-me Seme iš 112 bbuvo 6 žydų atstovai,
pirmajame Seime 3 iš 78 atstovų, antrajame – 7 taip pat iš 78, trečiajame –
3 iš 85. Nemaža žydų atstovų buvo ir vietos savivaldybėse, buvo ir kai
kurių miestų viceburmistrų.
Po 1926 m. valstybės perversmo. Vis labiau stiprėjant kkrikdemų įtakai,
nuo 1923 m. pradėta siaurinti žydų autonomiją; 1924 m. panaikinta ministro
žydų reikalams pareigybė, likviduota Tautinė taryba;1926 m.valstybės
perversmas, įvedęs autoritarinį valdymą, visiškai panaikino demokratinius
autonomijos pamatus. Bet religijos srityje išliko visiška autonomija. Antai
kariuomenėje greta katalikų kapelionų buvo vyriausias rabinas, kuris
aptarnavo žydų karius.
Apskritai žydų kultūra buvo toleruojama ir toliau. Veikė daug kultūros,
sporto, švietėjiškų klubų, meno kolektyvų, vaidinusių jidiš kalba, teatro
studija, buvo apie 120 visuomeninių ir tiek pat mokyklinių bibliotekų.
Įžymių žydų kilmės veikėjų vardais pavadinamos gatvės. Leista nemažai žydų
laikraščių. Veikė įvairių pakraipų žydų partijos.
Švietimo sistema.
Išvados
Nacionalizmo išnykimo perspektyva prieinamoje ateityje neatrodo reali.
Kaip buvo aptarta, buvo galima tikėtis, kad nacionalizmo patrauklumą
sumažins modernizavimo tendencijos. Tačiau šios viltys neatrodo realios:
didėjant naujų išteklių poreikiams, kyla iki tol buvę paslėpti konfliktai
ne tik tarp turinčių resursus iir jų neturinčių, bet ir tarp konkuruojančių
dėl išteklių. Tokioje kovoje valstybės vaidmuo lieka itin svarbus, ji turi
tenkinti politines bei ekonomines nacionalistines ambicijas, kurias kartais
dar sustiprina politinių elitų siekimas išlaikyti palankią karjeros
sistemą. Be to, priešingai negu tikėtasi, nacionalizmas dėl modernizavimo
neišsisėmė ideologiškai. Nors atsirado daugiau galimybių įgyvendinti
nacionalistinius siekimus, šios galimybės labiau susijusios su „normalios“
valstybinės padėties tarptautinėje sistemoje užtikrinimu, tačiau jos
nereiškia nacionalistinių ambicijų likti „unikaliais“ atsisakymo ir su
jomis konfliktuoja.
Nacionalizmą gali skatinti ir modernizavimo išryškinami kultūriniai
konfliktai, pirmiausia atmetantys supervalstybių kultūrą. Tiesa,
modernizavimas suartina aukštąsias kultūras (ir net panaikina
„liaudiškąsias“), tačiau ir toks suartėjimas veikiausiai turi ribas, ir
sunku įsivaizduoti jų visišką susiliejimą net ir politinio bei ekonominio
bendrėjimo sąlygomis.
Pagaliau, esama tarptautinė sistema, kurią Smitas vadina
internacionalistine, taip pat nereiškia nacionalizmo pabaigos, o netgi jį
skatina. Taip yra todėl, kad esama sistema pripažįsta tik tam tikros formos
— valstybinį — nacionalizmą ir atmeta kitokių — periferinių ir
susivienijimo — judėjimų nacionalistines ambicijas, skatindama pastaruosius
reikšmingesniems veiksmams ir stiprindama su tokiomis grupėmis susijusių
žmonių tautinę savimonę.
Net ir supranacionalizmas, kurį galima kildinti iš nacionalizmui
priešingo kosmopolitizmo, ne sunaikina, o irgi gali paskatinti
nacionalistines ambicijas. Tiesa, keičiasi jų mastas ir reiškimo lygmuo,
tačiau nacionalizmas kaip kova už kultūriškai apibrėžiamo identiteto ir
politinių ribų sutapimą neišnyksta.
Todėl galima manyti, kad tendencijos, kurios atrodo priešingos ir
pražūtingos nacionalizmui, jį tik dar labiau skatina. Todėl vargu ar
įmanoma tikėtis nacionalizmo pabaigos prieinamoje ateityje. Tiesa, galima
tikėtis, kad kai kurios modernizavimo tendencijos prislopins
nacionalistinių sąjūdžių apimtis, nacionalistinių ambicijų reiškimosi mastą
bei intensyvumą ir padarys jas ne tokias pavojingas.
Naudotos literatūros sąrašas
1. Anderson, B. Įsivaizduojamos bendruomenės. V., 1999. (ypač
puslapiai 16-63).
2. Brubaker R. Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje.
V., 1998.
3. Cooper R. Is there a New World Order? // Prospects for Global
Order. Vol. 2. L., 1993. P. 8.
4. Dahrendorf R. Modernusis socialinis konfliktas.- VV.,1996.
5. Gellner E. Tautos ir nacionalizmas.— V., 1996.— 239 p.
6. Giddens A. Beyond Right and Left; The Future of Radical Politics,
Cambridge., 1994.
7. Giddens A. The Consequences of Modernity. Cambridge., 1990.
8. Encyclopedia of Nationalism. (Edited by Alexander Motyl) -Rutgers
University, Newark, New Jersey, USA. (Reissue, Academic Press
1999).
9. Patterns of Modernity. Ed. by S. H. Eisenstadt. Vol. II. Beyond the
West. N-J., 1987.
10. Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje.— V., 1994.— xi, 350, [6] p.
11. The Association for the Study of Ethnicity and Nationalism (ASEN)
// http://www.lse.ac.uk/Depts/European/Asen/default.htm
12. The Ernest Gellner RESOURCE SITE //
http://www.lse.ac.uk/Depts/Government/gellner/index.htm
13. The Nationalism Project // http://www.nationalismproject.org/
(Nationalism Project Home )
14. Touraine A. Critique de la modernite. Paris, 1992.
15. Купер Р. Постмодернистское государство и мировой порядок. M.,
„Демос“., 1996.
16. Макаренко В. П. Главные идеологии современости. Ростов-на-Дону.,
2000.
17. Хобсбаум Э. Нации и национализм после 1780 года. СПб., 1998.
18. Федотова A. Типология модернизации. // Вопросы философии 2000, №4.
———————–
[1] Макаренко В. П. Главные идеологии современости. Ростов-на-Дону., 2000.
p. 359.
[2] Touraine A. Critique de la modernite. Paris, 1992. P. 164-165.
[3] Patterns of Modernity. Ed. by S. H. Eisenstadt. Vol. II. Beyond the
West. N-J., 1987. p. 23.
[4] Федотова A. Типология ммодернизации. // Вопросы философии 2000, №4. p.
11.
[5] Patterns of Modernity. Ed. by S. H. Eisenstadt. Vol. II. Beyond the
West. N-J., 1987. p. 23.
[6] Prie tokios metodikos pasekėjų priskiriamas Jurgenas Chabermas.
[7] Smito manymu visi nacionaliniai identitetai turi savyje bendrą etninį
kontekstą.
[8] Michael Billig (1995) savo studijose nurodė kelius, kuriuose tautinė
kultūra atsiskleidė kaip įprastas, arba, jo terminais „banalus“ fenomenas,
reprodukuotas per bendro jausmo diskursus.
[9] Cooper R. Is there a New World Order? // Prospects for Global Order.
Vol. 2. L., 1993. P. 8. Купер Р. Постмодернистское государство и мировой
порядок. M., „Демос“., 1996. p. 25. Pagrindinė R. Kuperio idėja yra ta, kad
1989 m. buvo žymūs ne tik „šaltojo karo“ pabaiga, bet ir kaip „jėgų
balanso“ epocha. 1945-1989 metų periodas tęsė šabloną, priimta nuo
Vestfalio laikų. Tik dabar jėgų balansas tarp įvairių Europos valstybių
koalicijų, neleidžiančių atsirasti naujai valstybei hegemonui, pasikeitė į
bipoliarinį pasaulio skilimą. 90-aisiais metais prie jo griuvėsių atsirado
trys valstybių kategorijos: nemoderniosios („pasenusios“), moderniosios
(„šiuolaikinės“) ir postmoderniosios („postšiuolaikinės“).
[10] Cooper R. ten pat.
[11] Купер Р. p. 39.
[12] Купер Р. p. 27.
[13] Gellner E. Tautos ir nacionalizmas.— V., 1996. P. 178.
[14] Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje.— V., 1994.— P. 238.
[15] Žr. ten pat.— P. 235—236.
[16] Žr. ten pat.— P. 242—243.
[17] Ten pat.— P. 235.
[18] Ten pat.
[19] Gellner E. Op. cit.— P.
185.
[20] Ten pat.— P. 188.
[21] Žr.: Smith A. D. Op. cit.— P. 236—237.
[22] Žr.: Gellner E. Op. cit.— P. 180.
[23] Giddens A. The Consequences of Modernity. Cambridge., 1990. p. 187.
[24] Giddens A. Beyond Right and Left; The Future of Radical Politics,
Cambridge., 1994. p. 47.
[25] Žr.: Smith A. D. Op. cit.— P. 243—244..
[26] Ten pat.— P. 245.
[27] Ten pat.— P. 246.
[28] Ten pat.
[29] Ten pat.— P. 247.
[30] Ten pat.— P. 248.
