Nacionalizmo Samprata

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Humanitarinių mokslų katedra

NACIONALIZMO SAMPRATA

Sociologijos III semestro kursinis darbas

Darbą parengė

1PV4 gr.klausytojas

kpt. Gintaras

Brokorius__________________

(parašas, data)

Studijų dalyko dėstytojas

__________________

(parašas, data)

Vilnius 2004

TURINYS

Įvadas

……………………..

………………….3 – 5

1. Nacionalizmo samprata.

…………………….

………..6

1.1. Tautiečiais ne gimstama, o tampam.

……………………..

..6 – 7

1.2. Vienijimosi priežastys.

……………………..

………7 – 8

1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė.

……………………..

……8 – 9

1.4. Kur pradžia?

……………………..

………….10 – 11

1.5. Politinė faktų falsifikacija.

……………………..

…..11 – 13

1.6. Kas pavojinga?

……………………..

………..13 – 15

1.7. Jokių nuolaidų.

……………………..

………..15 – 16

1.8. Nacionalizmo perspektyvos.

……………………..

….16 – 17

2. Kur mūsų vieta?

……………………..

………..18 – 19

Išvados.

……………………..

………………….20

Siūlymai.

……………………..

…………………21

Literatūros sąrašas.

……………………..

…………….22

NACIONALIZMO SAMPRATA

Įvadas

Pasirenkant kursiniui darbui temą susidūriau su problema. Buvo

ganėtinai daug įdomių, problematiškų temų, kurios kėlė susidomėjimą ir

viliojo pažinti slypinčių problemų ersmę po pačiu pavadinimu. Kuomet

apsvarsčiau pateiktas galimybes ir kylančias mintis ką norėčiau giliau

išsiaiškinti pasirinkau temą kursiniui darbui „Nacionalizmo samprata“.

Šį pasirinkimą lėmė nemažai veiksnių ir priežasčių, kurių keletą

aktualiausių norėčiau paminėti:

1) Pirmoji priežastis būtu ta, kad pats asmeniškai tarnauju D.L.e.

J.Radvilos Mokomajame pulke, kuris įsikūręs Jonavos raj. Ruklos miestelyje.

Vietovė daugeliui yra žinoma, kadangi po sovietinės kariuomenės

pasitraukimo nemaža buvusių sovietinių kariškių šeimų atsisakydami išvykti

pasiliko gyventi Lietuvoje. Taip pat kaip žinoma čia yra įsikūręs pabėgėlių

priėmimo centras. Taigi gyventojų populecija pagal savo tautinę etninę

kilmę šioje vietovėje yra ganėtinai marga ir nacionalistinių jausmų

problema žiūrint nuo šio laikotarpio po kelerių aar kelesdešimties metų gali

tapti labai aktuali.

2) Antroji priežastis kaip žine Lietuva dar ne taip senai atsikračiusi

sovietinio jungo buvo pripažinta visame pasaulyje kaip lygeteisė valstybė.

To pasėkoje mūsų siekiai ir troškimai neapsiribojo ir pernai Lietuva tapo

lygeteise Europos sąjungos nare. Ką tai galėtu reikšti mums ir kaip tai

susiję su tema. Po kelerių metų Lietuvos piliečiai nevaržomai galės

pasirinkti norymą Europos sąjungos valstybę ir išbandyti savo laimę

pagerinti savo asmeninį gyvenimą tai yra emigruoti iš Lietuvos. Kas laukia

Lietuvos žinant, kad mūsų tautiečiai jau dabar sėkmingai aplenkdami visas

klūtis emigruoja iš Lietuvos ir nepaisydami vietinių įstatymų sėkmingai

įsikuria svetur, o į jų vietą pamažėl juntamas antplūdis iš Rytų valstybių.

3) Na ir trečioji asmeninis interesas . Pamenu savo tarnybos pradžią bei

kruvinuosius įvikius Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, tuometinės

sovietinės valdžios propogandą, bandau ppats sau atsakyti kasgi mes buvom.

Jauni vaikinukai užaugę sovietinėje sistemoje, negavę jokio patriotinio

auklėjimo tos propagandos dėka tapome Lietuvos nacionalistais. Gerai

nesuprasdami tų žodžių reikšmės savimi didžiavomės nors daugėliui manyčiau

jų reikšmė tebuvo „vietiniai mušeikos“ ar panašiai.

Taigi savo kursiniame darbe bandysiu išnarplioti kas tai yra

nacionalizmas, kokia jo reikšmė, kaip jis suprantamas ir jaučiamas

visuomenėje, kur šaknys, kokios tendensijos, perspektyvos. Visuomenėje

populerus sampratos suvokimas, kad nacionalizmas tai išryškintas tautinių

papročių išlaikymas pabrėžtinai atmetant svetimų kultūrų įtaką. Tačiau

studijuodamas pasirinktą literatūrą susidūriau su kiek kitokiais

vertinimais.

Nacionalizmas lojalumas tautybei iir tautiniai valstybei, tautybės ir

tautinės valstybės sietinius padarant daliniu ar absoliutiniu kolektyvinio

ar asmeninio elgesio standartu ( 1 nuorda 464 psl.). Mano nuostabai šių

teiginių dėka aš susidūriau su visiškai kitokiu nacionalizmo vertinimu negu

iki tol kol nebuvau įsigilinęs į šios temos nagrinėjimą.

Norėtusi pabrėžti ir tai kas norima apibrėžti pačia samprata taigi vėl

pasinaudosiu to paties autoriaus žodžiais. Nacionalizmas buvo iš esmės

apibrėžtas kaip siekimaspadaryti kultūrą ir politinę visuomenę

sutampančiais, suteikti kultūrai jos politinius namus ir ne daugiau kaip

vienerius ( 1 nuoroda 77 psl.).

Galiu teigti, kad studijuodamas surinktą medžiagą pirmiausia padariau

gana nemažai atradimų pats sau. Bene labiausiai suvokiau, kad pati

nacionalizmo sampratos problema kyla dėl skirtingos interpretacijos

skirtingose gyvenimo srityse. Vėliau gilindamasis į surinktą medžiagą ėmiau

ją struktūrizuoti, skirstyti ir susidariau klausimyną, kuriuo remdamasis

norėčiau išgvildenti problematišką klausimą. Norint tinkamai suvokti

nacionalizmo sampratą pirmiausia reikia suvokti kokios priežastys jo

atsiradimui ir kur ištakos.

Taip pat studijuojant literatūrą susidūriau su reiškiniu kaip

savanaudiškai nacionalizmo suvokimą iškreipia ir savaip interpretuoja

politikai kaip tautinių papročių sergėtojai ir tęsėjai tuo nepelnytai

prisiskiria laurus. Susidūrus su politikų veikla ir atsimenant skaudžias

istorines pamokas žmonijai prie ko veda nežabotos ir reakcingos politikos

veikėjų darbai. Vienos iš skaudžiausių pamokų kaip Antrasis Pasaulinis

karas arba Balkanų regiono pilietiniai karai ir netgi jau šio šimtmečio

garsieji teroristiniai išpuoliai prisidengiant tiek religinėmis tiek

nacionalistinėmis vėliavomis tėra ekstremistinių politikų nusikalstami

žaidimai žmonijos atžvilgiu.

Išsiaiškinus nacionalizmo kilmę, politinių jėgų poveikį, apžvelgus

kylančius pavojus ir suradus priemones kaip pažaboti šį procesą savaime

iškilo dar vienas klausymas. Kokios pačio nacionalizmo perspektyvos, kas jo

laukia ar sugebės save propoguoti laikui bėgant šiuolaikinės industrinės

visuomenės amžiuje?

Baigęs studijuoti literatūrą susidariau visiškai kitokią nuomonę nei

turėjau ankstesnius įsitikinimus, kurie buvo smarkiai įtakoti bendrosios

visuomeninės muomonės. Atrinktą informaciją ėmiau sisteminti pagal

pirminius išsikeltus klausymus, tačiau vėlesniuose darbo rengimo etapuose

juos apjungiau. Darbo eigoje bandžiau kritiškai žvelgti į problematiškų

klausimų nagrinėjimą ir ieškojau tinkamų gyvenimiškų paaiškinimų, kurie

mūsų gyvenimus perpildo savomis spalvomis.

Pagrindinė literatūra kurios pagalba susiformavau bendruosius

klausymus bei išsirinkau citatas darbo rengimui buvo:

1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996.

2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. –

Vilnius: Leidybos centras, 1992.

Papildomai naudojausi bei pagrindinės literatūros ieškojau pasiremdanas

sekančiais leidiniais:

3. Idėjų žodynas. – Alma litera.

4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos

leidykla.

1. Nacionalizmo samprata.

1.1 Tautiečiais ne gimstama, o tampama.

Pradedant nagrinėti šią temą priminsiu, kad jau įvade pateikiau keletą

citatų apibudinančių nacionalizmą kaip reiškinį. Norėdamas išsiaiškinti

patį terminą kitoje literatūroje radau sekantį apibudinimą.

Nacionalizmas psichologinis pagrindas yra prigimtinė savimeilė mylėti

tai, kas sava: šeimą, kraštą, kalbą, papročius, kultūrą, tautą, valstybę.

Toji meilė savą kraštą, savą kalbą ir t.t. laiko aukštesne už svetimą

kraštą aar kalbą ( 1 nuoroda 464 psl). Su tokiais paaiškinimais galėčiau

pats asmeniškai sutikti tik dalinai nes tai tėra siauras apibudinimas ir

nelabai pritinkantis visiškai teisingai suvokti pilnai nacionalizmo

reikėmės. Tokiai savo nuomonei pateikiu labai paprastą ir kasdieniškai

suvokiamą gyvenimišką reiškinį.

Jeigu vos gimusį kūdikį patalpintume į svetimą aplinką ir deramai jį

auklėjant bei nesudarant galimybės susidurti su tikraja prigimtine etnine

kultūra iki samoningos asmenybės išsivystymo ir pilno charakterio

susiformavimo kas gali pasakyti ar trokštu jis mylėti ir puoselėti tai kas

nepažystama. Nekyla abejonių ar trokštu smalsumo vedinas susipažinti su ta

kultūra ir tikraja savo etnine kilme. Panašiai lygiai elgesi palikti

kūdikių namuose ar ivaikinti ir užaugę pas įtėvius vaikai sužinoję kas jų

tikrieji biologiniai tėvai tik smalsumo vedini susidomi savosiomis

biologinėmis šaknimis, tačiau apie meilę tam kas jam svetima vargu ar

galėtume kalbėti

Tautiečiais ne gimstame, bet tampame, čia norima pasakyti, kad žmogus

su tauta ir tautine valstybe yra surištas ne biologine, rasine ar

metafizine, bet santykine – socialine prasme ( 1 nuoroda 464 psl.).

Tautybė, kitaip tariant, atsiranda ne per gimimą, bet per ugdymą ( 1

nuoroda 465 psl.). Tai mano manymu būtu tikslesnis suvokimas pačio

tautiškumo kilmės tai labiau yra ugdymo proceso padarinys. Manyčiau, kad

pagrindinis tokio ugdymo uždavinys – pasiekti aukščiausią nesavanaudiškumo

lygį.

Nesavanaudiškumas reikalauja mylėti savo tautą ne dėl jos ypatingumo

ir materialinio ar dvasinio

jos priklausymo fakto; o iš kitos pusės jis

reikalauja pasiryžimo daryti savo tautai aukų (2 nuoroda 421 psl.). Taip

pat toliau minėtos citatos autorius Stasys Šalkauskis rašo, kad šis

nesavanaudiškumas turi būti tokio laipsnio nepriklausomai nuo dvasinės,

moralinės bei ekonominės savo tautos padėties. Pritardamas tokiai nuomonei

galiu pakomentuoti gal sunkiai suvokiamą daromą politinę klaidą. Žinoma,

kad daugėlyje valstybių priimti palankūs įstatymai gimstančių kūdikių tos

valstybės teritorijoje piletybės suteikimo atžvilgiu nepriklausomai nuo

tėvų gyvenamosios vietos bei piletybės ir nuo to kur asmuo sulauks

pilnametystės. Augdamas svetimos tautos apsuptyje, bei vystydamasis pagal

tos tautos tradicijas ir papročius jis ir taps tos tautos patrijotu bei

visapusiškai lojalus tai tautai. Šiuo atžvilgiu valstybė prisiimanti

svetimos tautos atstovą užsikrauna sau nereikalingą naštą ir atsakomybę.

1.2. Vienijimosi priežastys.

Norėdamas išlaikyti tęstinumą pacituosiu kaip literatūroje pateikiama

priklausomybė tautai.

Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jų yra ta pati

kultūra; kultūra savo ruožtu reiškia idėjų, ženklų, asociacijų, elgesio ir

bendravimo būdų sistema. Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik

jeigu – jie pripažysta vienas kitą ppriklausant tai pačiai tautai.

Kitaip sakant, tautas sukuria žmogus; tautos yra žmonių įsitikinimų,

lojalumo ir solidarumo artefaktas ( 1 nuoroda 22 psl.).

Tai, kad jie pripažysta vienas kitą vienos bendruomenės nariais, ir

paverčia juos tauta, – o ne kokie nors kiti bendri ppožymiai, kad ir kokie

jie būtų, kuri skiria kategoriją nuo ne jos narių ( 1 nuoroda 22 psl.).Tai

lyg nenuginčijamos aksiomos nereikalaujančios išsamesnio paaiškinimo ir lyg

ryškiau pabrėžia ankstesnes mano mintis, kad tautiečiais tampama ne per

kilmę, o per ugdymo procesą.

Jei bandytume surasti tautą kaip vienalytę, nesumaišyta ir etniškai

absoliučiai švarę manyčiau susidurtume su didžiule problema. Ir tokiems

teiginiams patvirtinti norėčiau pacituoti perskaitytos literatūros

ištraukas.

Nacionalizmui reikalingas tam tikras kultūrinis vienalytiškumas yra

vienas iš jų, ir mums derėtų su tuo susitaikyti ( 1 nuoroda 70 psl.).

Arba vėlgi, tauta gali gyvuoti, būdama nesusimaišiusi su

svetimtaučiais, daugelyje valstybių, taigi nė viena iš tų valstybių negali

teigti esanti tautinė ( 1 nuoroda 13 psl.).Ir patvirtinančių pavyzdžių toli

ieškoti nereikia. Išnagrinėjus lietuviškas pavardes tarp daugėlio iškilių

tautos atstovų: rašytojų, politikų, menininkų, sportininkų ir t.t.

surastume nnemažą būrį asmenybių, kurių pavardės yra kildinamos iš kitų

tautų ir neretai jau sulietuvintos. Ir niekas negali paneigti jų lojalumo

mūsų tautai, bei teigti, jog šie asmenys nėra pripažinti mūsų tautos

atstovais. Taigi tuo rementis galima teigti, kad nepriklausomai nuo

tikrosios etninės kilmės, nacionalistinį judėjimą, susipratimą skatina

daugiau jausminiai pagrindai nei biologiniai ryšiai su tikraja savo etnine

kilme.

Pripažystant tautinio tapatumo poreikį galima teigti, kad didžioji

dauguma vienos valstybės gyventojų reiškia įpatingą dėmesį tapatinimuisi su

kitais vien dėl saugumo poreikio. Posakis „Viena tauta viena valstybė“, lyg

vizija namų, kuriuose eesi visada laukiamas.

Politikų nuostatose dažnai deklaruojamos tiesos kaip jie supranta

nacionalizmą atitinka sekančią citatą.

Nacionalizmas yra politinio(legitinascy) teorija, pagal kurią reiškia,

kad etninės ribos nesikirstų su politinėmis ir ypač, kad etninės ribos

kurioje nors valstybėje – atvejis, kurį jau iš anksto formaliai atmeta

bendras principo formulavimas – neskirtų turinčiųjų valdžią nuo visų kitų (

1 nuoroda 14 psl.). Ir su tokia nuomone galima pilnai sutikti paprastai

įvertinus kada yra užgaunamas nacionalistinis jausmas labiausiai.

Kiekvienas asmuo save tapatindamas ar priskiriantis konkrečiai tautai

neliks abejingas neteisybei tos tautos atžvilgiu.

Tautinis jausmas didžiai užgaunamas kai pažeidžiamas nacionalistinis

valstybės ir tautos sutapimo principas; tačiau jis nėra vienodai užgaunamas

visais įvairiais jo pažeidimo atvejais ( 1 nuoroda 209 psl.). Nors ir

nenoromis daugėliui tenka pripažinti save nacionalistu, kadangi kiekvienas

tapatinantis save su konkrečia tauta mieliau vertina, kad valstybės ribos

atitiktų tautines. Širdyje kiekvienas tautos atstovas jausis asmeniškai

užgautas jei kažkuri tautos dalis dėl yvairiausių priežasčių nebus toje

pačioje valstybinės sienos pusėje. Paimkime Lietuvos valstybės istorinius

faktus. Palyginimui galima paminėti Vilniaus krašto okupaciją prieškario

metais, nors ir neturėjo įpatingo poveikio gyventojams, kažkodėl šį faktą

prisimename su savotiškomis ambicijomis iki šiol. Prisiminkime tolimesnes

okupacijas, kurių metu sekė visos tautos sovietinė, fašistinė okupacijos ir

su žymiai skaudesnėmis pasekmėmis jos vertinamos visai kitaip. Visa tauta

liko toje pačioje pusėje, bet nepadalinta į atskiras dalis.

1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė.

Išnagrinėjus klausymą ko trokšta kiekvienas save tapatinantis su

viena ar kita tauta natūraliai iškyla sekantis klausymas. Kas gi mus

suburia į tautas, kokia ta varomoji jėga?

Noras, sutikimas, tapatinimasis niekada nebuvo polikę žmonijos scenos,

nors juos lydėjo (ir tebelydi) išskaičiavimas, baimė ir interesas ( 1

nuoroda 92 psl.). Manau, kad tai yra ašis apie kurią telkiasi visa kita

eilė priežasčių. Todėl dar labiau įtikinamai tai pabrėšiu to paties

autoriaus citata.

Yra be galo daug šių galimybių principų, kuriais remiantis grupės

sudaromos ir palaikomos. Bet du bendriausi grupių formavimosi palaikymo

veiksniai arba katalizatoriai aiškiai yra ypač svarbūs: viena, noras,

laisvas sutikimas ir tapatinimasis, lojalumas, solidarumas, ir , kita

vertus, baimė, prievarta ( 1 nuoroda 91 psl.). Tikriausiai sunku būtu

prieštarauti tokiem aiškiai pasakantiems minėtų priežasčių teiginiams.

Daugėlis kategoriškai teigtų, kad bendra kalba, kultūra visgi yra

lememosios tautos vieningumo jėgos. Tokių pažiūrų skeptikams drysčiau

paprieštarauti turėdamas svaresnių gyvenimiškų argumentų. Sutinku su tuo,

kad tikrai kalbos vietinės kultūros ir papročių žinojimas yra neatsiejami

nuo tautos. Tačiau šie dalykai žmogui pasiekiami ugdymo proceso metu

lengviausiai kaupiant žinių bagažą, o noras tapatintis su kitais, noras

tapti lygeverčiu, saugumo poreikis tai yra skatinančioji varomoji jėga.

Vėl gi privalome pripažinti, kad etninės kalbos ne visada yra ir

valstybinės. Egzistuoja netgi dvikalbystės, o yra valstybių kur tauta

bendrauja kitos valstybės kalba, bet paklaustas pasirinktinai eilinis

praeivis niekada savęs nesutapatins ssu kaimyninės valstybės tauta. Tokių

pavyzdžių galima išvardinti gana daug ir kaip ryškų dvikalbystės pavizdį

galima pateikti Kanadą, svetimos kalbos Europos valstybėse kaip pavizdys

Šveicarija ir daugelis kitų. O kur egzistuoja keletas panašių tarmių,

giminingų supaprastinimui įvedama bendrinė kalba. Net paėmus Lietuvos

atvejį kur egzistuoja keletas regioninių etninių tarmių, o valstybiniu

mastu priimta bendrinė kalba. Nesuprantant šio principo pasaulyje

egzistuoja nemažai pavyzdžių kai neteisingai vertinima priklausomybė tai

pačiai tautai dėl kalbos vienodumo.

Antai skirtingos slavų, germanų, romanų kalbos iš tikrųjų dažnai

skiriasi viena nuo kitos ne labiau negu kai kurių, konvencionaliai laikomų

vieningomis, kalbų dialektai. Pavyzdžiui, slavų kalbos, ko gero, yra viena

kitai artimesnės nei įvairios šnekamosios arabų kalbos formos, laikomos

viena kalba ( 1 nuoroda 77 psl.).

Tačiau pasitenkinkime 8000, skaičiumi, kurį man pateikė vienas

lingvistas kaip apytikrį kalbų apskaičiavimą. Pasaulio valstybių šiuo metu

yra maždaug 200 ( 1 nuoroda 78 psl.). Čia norom nenorom verčiami

pripažinti, kad nors egzistuoja daug etninių arba tarminių kalbų atmainų

kaip potencialių nacionalizmo galimybių, bet visdėlto kitokios

priežastystys verčia žmoniją pasirinkti alternatyvius tapatinimosi

varijantus. Kalbos kaip ir papročiai asimiliuojasi, prisitaiko prie esamų

vietos sąlygų ir atsinaujina. Vėl gi tokioms išvadoms to paties autorius

suprantama ir nekelenti abejonių citata.

Priešingai, paprasti mūsų atlikti kultūrų arba potencialių

nacionalizmų ir „vietų“ tikroms nacionalinėms valstybėms skaičiavimai

aiškiai rodo, kad dauguma potencialių nacionalizmų arba nesugebės, arba

dažniausiai atsisakys net mėginti save

išreikšti politiškai ( 1 nuoroda 81

psl.). Pasikartojant vėl paimkime Lietuvos atvejį kaip pavizdį. Nors ir

egzistuoja regioninės etninės tarmės, kad labiau suartinti ir supaprastinti

priimama bendrinė kalba.

Sėkmingiausias būdas pergalėti tautos amorfiškumą yra tautinė

kultūrinė kūryba, kuri, kaipo tokia, yra apipavidalinimo darbas ( 2 nuoroda

413 psl.).

Tautiškas kultūrinės kūrybos stilius pasireiškia kuriamuosiuose

objektuose, kurie sudaro tautinės civilizacijos turtą ( 2 nuoroda 418

psl.). Tai padeda aiškiai suvokti, kad laikui bėgant etninių grupių

kultūriniai kūriniai tampa bendru tautiniu turtu. S.Šalkauskis visiškai

teisus šiuo požiūriu, kadangi mes dabar neturime atskirų regionų etninių

kultūrų, o visa apimančią bendrinę visiems priimtiną kultūrą.

1.4. Kur pradžia?

Apsprendėme kalbos faktorius tai lyg bendravimo ir tarpusavo

supratimo poreikių tenkinimo mechanizmas. Jau užsiminiau, kad liaudies

kultūra ir folkloras mus daro panšesnius tarpusavyje.

Agrarinės visuomenės socialinė organizacija visai nėra palanki

nacionalizmo principui, politinio ir kultūrinio vienetų susiliejimui ir

vienalytei, mokyklos perteikiamai kiekvieno politinio vieneto kultūrai.

Priešingai, kaip viduramžių Europoje, ji sukuria politinius vienetus, kurie

yra arba mažesni, arba daug didesni, nei nurodytų kultūrinės ribos; tik

labai retai atsitiktinai ji sukurdavo didesnę valstybę, kuri daugiau ar

mažiau atitikdavo kalbą ir kultūra, kaip galiausiai atsitiko Atlanto

vandenyno Europos pakrantėje ( 1 nuoroda 71 psl.). Ir tikrai prisimenant

istorijos pamokas bei skaitant atsirinktą literatūrą suvokiau, kad tikrai

nei agrarinėje visuomenėje, nei dar anksčiau nacionalistiniu pagrindu

paremtų valstybių nebuvo. Galiojo visiškai kitokie valstybių susikūrimo

principai: paveldimumo, užkariavimo ir t.t.

Senovėje buvo beprasmiška klausti, ar valstiečiai mylėjo savo kultūrą:

jiems ji buvo savaime suprantama, kaip oras, kuriuo jie kvėpavo, jie

sąmoningai nesuvokė nei vieno, nei kito ( 1 nuoroda 103 psl.).

Stabiliose savarankiškose uždarose bendruomenėse kultūra dažnai yra

kone nematoma, bet kai mobilumas ir konteksto nesaistymas bendravimas tampa

visuomenės gyvenimo esme, kultūra, kurioje žmogus buvo mokomas bendrauti

tampa jo tapatumo šerdimi( 1 nuoroda 104 psl.). Tai tik patvirtina, kad

nacionalistinis judėjimas nėra susietas su ankstesnėmis santvarkomis. Tai –

vėlyvesio laikotarpio visuomenės, pramonės vystymosi padarinys. Man

abejonių šiuo klausimu tikrai nekyla. Galėčiau net gi teikti, kad ir dabar

paklausus paprastą žmogų tų pačių klausimų nenustebčiau tokia pat rekcija,

kadangi tai yra naturali kasdieninė įprasta aplinka retam iškelenti

klausimą kodėl ir t.t.

Tuo pačiu pasiremdamas perskaikyta literatūrą teigiu,kad nacionalizmas nėra

kažkur viduje užslėptas besnaudžiantis jausmas, kuris tik ir laukia tinkamo

momento išsiveržti į išorę. Taip pat teigtina, kad nacionalizmas negali

būti kildinamas spontaniškų, gaivališkų protrūkių, prisimenant tai kas

verčia vienytis ir tapatinti save su kitais. Galima teigti, kad

nacionalizmas tai ilgas procesas, kurio suvokimas finale atveda tautas į

savęs išreiškimo kelę. Taip tariant nacionalizmas pasiekiamas per tautos

ugdymo procesą, kurio metu tauta kaip ir mažas vaikas auga, stiprėja ir

bresta. Šis procesas skirtingai vyksta atskirose tautose, priklausomai nuo

sąlygų ir aplinkybių bei daugėlio kitų veiksnių vienos vystosi sparčiau

kitos llėčiau. Vienai gal iš svarbiausių veiksnių darantys didžiulę įtaką

yra industrelizacija bei modernizacija.

Modernizacijos banga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad kone

kiekvienas vienu ar kitu metu turės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasi

neteisingai ir jog jis gali identifikuoti kaltininkus kaip kitos „tautybės“

žmonės. Jeigu jis gali ir pakankamai aukų identifikuoti kaip žmones, tos

pačios „tautybės“ kaip ir jis pats, gimsta nacionalizmas. Jei nacionalizmas

suklesti, o taip atsitinka ne visada gimsta tauta ( 1 nuoroda 178 psl.).

Jau ankstesniuose klausymuose minėjau kiek potencialų tautinių grupių yra

pasaulyje. Kaip nekeista didžioji dalis jų taip gali niekada ir nepasiekti

savo nacijos lygmens dėl eilės priežasčių.

Kad tauta tptu nacija, reikalinga visa eilė sąlygų, iš kurių

svarbiausios yra šios: pirma, tauta privalo turėti žymią tautinę

individualybę, galingai pasireiškenčią ryškiomis , sau tinkančiomis

lytimis: antra, tauta turi būti patriotiškai susipratusi ir turinti

tautinės savo garbės pajautimą; trečia, tauta privalo stovėti tautinio ir

kultūrinio išsivystimo aukštumoje; ketvirta, tauta turi vykdyti reikšmingą

tautinį savo pašaukimą, išskiriantį ją individualiai iš kitų tautų tarpo;

penkta, tauta turi aktyviai ir kuriamai dalyvauti antitautinių visuotinės

kultūros problemų sprendime ( 2 nuoroda 424 psl.).

Prisiminkime posakį „ viena tauta viena valstybė“ tai bene

ryškiausias nacionalizmo bruožas jo troškimuose. Ir kaip bebūtu gaila ne

kėkviena tauta žmonijos gyvenime pasiekia nacijos laipsnį.

Nacija yra tauta, kuri savo visuotinai reikšminga kultūrine kuryba yra

laimėjusi individualiai nnebepakeičiamą vietą tautų draugijoje ( 2 nuoroda

424 psl.). Tai nėra klaidinga iliuzija, ar nereikšminga užgaida ir tušti

žodžiai. Tam patvirtinti galima paimti pasaulio istorijoje žinomus faktus.

Paimkime Žydų tautą ir jų ilgą ir sunkų kelę į savo „pažadėtają žemę“.

Kitas pavyzdys tauta kuri turi savo kalbą, savotišką kultūrą yra

išsibarsčiusi po pasaulį gyvena savotišką klajoklinį gyvenimą Čigonai. Jų

vystymasis kaip tautos reikia pripažinti vyksta gali pasiekti ir nacijos

laipsnį, bet kur jų „pažadėtoji žemė“, kur namai?

Kultūriškai homogeniška populiacija, iš viso neturinti valstybės,

kurią galėtu pavadinti sava, yra labai prislėgta ( 1 nuoroda 209 psl.).

1.5. Politinė faktų falsifikacija.

Nagrinėjant ankstesnyjį klausymą susiduriam su tendencija, kad pats

nacionalizmo vystymosi procesas glaudžiai susijęs ir su politinių jėgų

suaktyvėjimu. Studijuojant politikų reiškiamas mintis ir teiginius su

daugėlų jų tikram nacionalistui, o kėkvienas net to nepripažystantis giliai

širdyse nešiojasi šį krislelį, dalinai galima sutikti. Tačiau šiuo atveju

reikia labai kritiškai vertinti politikų nuopelnus. Manyčiau geriau reiktų

įvertinti pasekmes, kurios neretai neprognozuojamos. Jau anksčiau nagrinėta

problema mums lyg ir nekeltų kai kurių abejonių.

Nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kad

politinis ir tautinis vieniatas turi sutapti ( 1 nuoroda 13 psl.). Noras

gyventi tautiškai vienalytėje valstybėje slypi pasamonės gelmėse pas

daugėlį. Kiek čia yra politikų nuopelno tai įskiepyti vertinant kiltu

ganėtinai daug sunku. Nagrinėjant ankstesnius klausymus ir norint

išsiaiškinti kas vienyja labai išsamiai buvo apžvelgta priežastys kodėl

tapatinamės su kitais bendrijos nariais.

Sekantis politinis teiginys keliantis abejonių. Nacionalizmas save

supranta kaip natūralų ir visuotinį žmonijos politinio gyvenimo sutvarkymą,

tik užtemdytą ilgo, atkaklaus ir paslaptingo snaudulio ( 1 nuoroda 84

psl.). Vėl gi apie gaivališką slypinčią jėgą viduje ir belaukenčią tinkamo

momento buvo išnagrinėta ankstesniuose klausimuose. Tai paaiškina, kad

politikai noriai prisiima „gelbėtojų“ vaidmenį ir neva tautą kelię iš

snaudulio. Natūraliai kyla klausymas kokias tiesas deklaruoja politikai esą

atgaivina,gina, išsugo ilgai puoselėtas tradicijas ir kultūrą.

Nacionalizmas nėra tai, kuo atrodo, ir pirmiausia nėra tai, kuo atrodo

pats sau. Kultūros, kurias jis skelbiasi ginąs ir atgaivinąs dažnai yra jo

paties išgalvojimai arba yra taip pakeistos, kad jų neįmanoma atpažinti (1

nuoroda 96 psl.). Čia galima prisiminti išvadas dėl kalbos standartų t.y.

naudojamos bendrinės kalbos, vietinių etninių grupių kultųra asimiliuojama

ir pritaikoma prie bendrųjų tendensijų. Todėl ar galima teigti ar kažkam

neprimetamos svetimos tiesos, požiūriai. Kyla klausymas kokią kultūrą saugo

politikai pirminę natūraliają ar apibendrintą?

Svarbiausia nacionalizmo praktikuojama apgaulė ir saviapgaulė yra ši

nacionalizmas iš esmės yra visuotinis kultūros primetimas visuomenei,

kurioje anksčiau žemosios kultūros užpildydavo daugumos, o kai kuriais

atvejais ir visų žmonių gyvenimus ( 1 nuoroda 97 psl.). Taigi išvada

peršasi pati politikai falsifikuoja tikrasias tiesas dangstosi skambiais

žodžiais.

Nacionalizmas paprastai laimi tariamos tautos kultūros vardu. Jo

simbolizmas kyla iš sveiko, pirmapradžio, gajaus valstiečių

gyvenimo, iš

tautos, arba liaudies, Volk, narod (1 nuoroda 97 psl.). Paimkime netgi

Lietuvos Respublikos, kad ir nepriklausomybės atkūrimo aktus kuriuose

aiškiai šie falsifikatai įžvelgiami niekur nekalbama apie tarminių kalbų

saugojimą, atskirų regionų etninių kultūrų puosėlijimą, o aiškiai suvokiama

bendrinės kalbos ir kultūros vertinimo pirmenybė. Todėl skaitydamas

literatūrą savo nuostabai turėjau pripažinti, kad daugėlyje atvejų šios

šventos tiesos apie tariamai atkuriamą liaudies kultūrą yra tik mitas. Tai

geričiau senosios tvarkos ir kultūros stabų garbinimo atmetimas.

Apskritai šnekant, nacionalistinė ideologija kenčia nuo ją

persmelkusios klaidingos sąmonės. Jos mitai tikrovę aapverčia aukštyn kojom:

ji skelbesi ginanti liaudies kultūrą, o iš tikrųjų falsifikuoja aukštąją

kultūrą: skelbiasi išsauganti senąją tautinę, o iš tikrųjų padeda sukurti

anonimišką masinę visuomenę ( 1 nuoroda 195 psl.). Pati kultūra juk nestovi

vietoje, ji kinta, maišosi perduodama iš vienos tautos kitai pritaikant

vietoje. Galime prisiminti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį

kaip masiškai buvo verčiami sovietinių „dievukų“ stabai, kaip išmetama iš

mokyklinės programos sovietine ideologija persmelkti kūriniai. Tai buvo

savita kultūra kurią sugriovėme, tačiau kas gali patvirtinti, kad mes

grįžome 50 metų atgal ir stačiomis galvomis puolėme į to meto kultūrinius

pasiekimus. Anaiptol suvokėm, kad pasaulinė kultūra diktuoja savo madas ir

sujungėme į vieną bendrą tai ką turėjome ir priėmėmia. Reikia nepamiršti,

kad ta kultūra nestovi mes irgi nesnaudžiam, o ypač jaunoji karta ko

pasėkoje turime intensyvėjantį vakarietiškos kultųros skverbimasi į mūsų

kasdieninį gyvenimą. Kiekviena tautos karta turi savitus bruožus,

papročius, tradicijas. Jie lyg ir skiresi tačiau visada išlaiko savitumą ir

tautinį charakterį tai lyg tęstinumo sąsaja. Ir tikrai politikai yra

nepajėgūs kontroliuoti šio proceso ką viltingai bando įrodinėti.

Perskaitytoje literarūroje man ganėtinai įsiminė E.Gelner nors neišsamus

bet vaizdingas nacionalizmo teorijų sąrašas:

1. Jis yra natūralus, savaime suprantamas ir pats save sukeliantis. Jeigu

jo nėra, tai tik dėl to, kad jis nuslopintas jėga.

2. Tai dirbtinis idėjų, kurių visai nebuvo reikalo formuluoti ir kurios

pasirodė dėl apgailėtino atsitiktinumo, padarinys. Net ir industrinių

visuomenių politinis gyvenimas galėtų išsiversti be jo.

3. „Klaidingo adreso teorija“, mėgstama marksizmo: panašiais kaip

radikalūs musulmonai šiitai mano, kad arkangelas Gabrielius padarė klaidą,

įteikdamas žinią Mahometui, nors ji buvo skirta Ali, taip marksistai iš

esmės yra linkę manyti, kad istorijos dvasia ar žmonijos sąmonė ttiesiog

pasibaisėtinai apsiriko. Prisikėlimo žinia buvo skirta KLASĖMS, tačiau dėl

baisios pašto klaidos buvo įteikta TAUTOMS.Todėl dabar revoliuciniams

veikėjams būtina įtikinti neteisėtą gavėją atiduoti žinią(ir aistrą, kurią

ji sukelia) teisėtam gavėjui , kuriam ji ir buvo skirta. Tiek teisėto, tiek

pasisavinusio gavėjo nenoras paklusti šiam reikalavimui kelia didžiulį

minėtų veikėjų susierzinimą.

4. „ Tamsieji dievai“: nacionalizmas yra naujas atavistinių kraujo ar

teritorinių saitų poreiškis. Toikio požiūrio dažnai laikosi ir

nacionalizmo mylėtojai ir tie, kurie jo neapkenčia. Pirmieji mano, kad šios

tamsios jėgos įkvepia gyvybę, antrieji laiko jas barbariškomis. O iš

tikrųjų nnacionalizmo amžiaus žmogus nėra nei geresnis, nei blogesnis negu

kitų amžių žmonės. Mažai tėra liudijimų, rodančių, kad jis galėtu būti

geresnis. Jo nusikaltimai prilygsta kitų amžių nusikaltimams. Jie labiau

krenta į akis tik todėl, kad tapo labiau sukrečiantys, ir todėl, kad yra

daromi, pasitelkus galingesnes technines priemones. Nė viena iš teorijų nė

iš tolo nėra logiška ir galima apsiginti.

( 1 nuoroda 202 psl.)

1.6. Kas pavojinga?

Baigdamas ankstesnyjį klausymą ir pereidamas prie naujo norėčiau pabrėžti

koks yra pavojingas ir labai galingas ginklas politikų žaismas su

nacionalizmo sampratos interpretacija. Politikoje nacionalizmas gali būti

suprantamas kaip ideologija, iškelianti vieną tautą ir jos žmones aukščiau

už kitas tautas.Daugėlio šalių žmonės didžiuojasi savo tautybe, bet

sustiprėjęs ligi kraštutinumo, nacionalizmas gali sudaryti sąlygas

pavojingam rėžimui ar politiniai sistemai atsirasti.

NACIONALIZMAS, oficialus Vokietijos nacizmo pavadinimas; dar fašizmas

( 3 nuoroda 340 psl.). Iš skaudžiausios XX a. žomijos pamokos labai gerai

suprantame ką reiškia kai pakreipus tautą klaidingu keliu tam reikalui

pasitelkus propagandą galima sukelti nežmoniškas pasekmes. Tokia

antžmogiška ideologija jau pati iš savęs akivaizdžiai kele grėsmę

aplinkiniams bei sėja nesantaiką.

Išeitų, kad teritorinis politinis vienetas gali tapti etniškai

vienalytis tik tokiu atveju, jei jis išžudo, išvaro arba asimiliuoja visus

ne savo tautos atstovus ( 1 nuoroda 15 psl.). Dėl šios nežabotos

ideologijos pasekmes pajuto visas pasaulis vien jau atimtų gyvybių gausumu

neskaičiuojant kiek buvo negrįžtamai prarasta genialų idėjų, kurios

žmonijos tolimesnio vystymosi kelią gal būtu pakreipę kitokia linkme.

Pridedant prie fašizmo „nuopelnų“ lygybės ženklą galim priskirti į tą pačią

kategoriją sovietinio lagerio represijas. Tai lyg ir sunku būtu priskirti

prie nacionalizmo, tačiau anksčiau cituotuose nacionalizmo klaidingų

teorijų saraše pabrėžiama, kad klasinė nacionalizmo samprata bene dar viena

skaudi klaida žmonijai dėl saujalės egoistų. Ir ši nacionalizmo sampratos

karikatūrinė ideologija nei kiek ne mažiau aptemdė žmonių protus.

Nepamirškime ir šiuolaikinių skausmingų pamokų tai Balkanų regiono įvykiai,

artimųjų Rytų konfliktai ir galiausiai tarptautinis terorizmas. Tai bene

šiuo laikotarpiu aiškiausiai juntamos pasekmės šios baisios ir galingos

jėgos.

Ryškiai išsivysčiusi tautos individualybė, jei tik su ja nėra susijęs

reikiamas nusistatymas patriotizmo klausymu, gali pasirodyti pragaištinga

jėga tiek savo tautai, tiek kitoms tautoms su kuriomis jai tenka susidurti

( 2 nuoroda 420 psl.). Kaip matome tai nėra vien šių dienų pastebėjimai

deja žmonija sunkiai mokosi pati iš savo klaidų. Blogiausia, kad šios jėgos

stiprėja ir aktyvina savo veiklą. Ir dar didžiulė bėda, kad žmonija yra

pasiekusi gana aukštą technologinį lygį, o šiais pasiekimais gali naudotis

ne tik taikiems tikslams ir kas baisiausia jais gali naudotis ne tik

supratingoji žmonijos dalis, bet ir reakcingųjų nacionalistų grupuotės. Tik

tada kai žmonija pilnai įsisamonins tikrają nacionalizmo sampratos prasmę,

kai suras teisingą kelę, didžioji nuosaikiosios žmonijos dalis galės

lengviau atsikvėpti be baimės, kad sekanti diena gali atnešti skausmą,

kančią jjo artimiesiems.

Patriotizmas turėtu būti kilni nesavanaudiška tautinės savo

individualybės meilė, kuri nepataikautų jokiomssavo tautos ydoms ir

silpnybėms ir laikytų savo pareiga tobulinti visais atžvilgiais savo

tautybę ir ją derinti su visuotiniais žmonijos idealais ( 2 nuoroda 420

psl.).

Be viso to kas jau buvo apspręsta egzistuoja dar viena gaivališka ir

sunkiai suvaldoma nacionalizmo žiaurumo protrūkio kryptis. Kaip žinia

didžioji pasaulio žmonijos dalis išgyvena ne pačius geriausius laikus:

ekonominė suirutė, politiniai perversmai, stichinės gaivališkos nelaimės ir

t.t. visa kas gena žmogų ieškoti geresnio ir saugesnio gyvenimo

prieglobsčio.

Nėra kokio nors nekintamo procento, iki kurio svetimtaučiai gali būti

maloniai toleruojami ir kurį viršiję jie tampa atstumentys ir jų saugumui

bei gyvybei iškyla pavojus ( 1 nuoroda 16 psl.). Šie žodžiai įgalina mus

rimtai susimąstyti ar reakcingos nacionalistinės jėgos nesiims represinių

priemonių mūsų pačių namuose, nesinori būti piktu pranašu, bet gal net gi

visai netolimoje ateityje.

1.7. Jokių nuolaidų.

Apžvelgus nacionalizmo keliamus pavosus norėtusi surasti kažką

guodžiančio kas taptu, lyg atsparos tašku visoms baisybėms, kurias sukelia

nekontroliuojama nacionalistinė veikla. Surasti tai kas galėtu apsaugoti

nuo minėtųjų iškrypimų? Abejonių nekyla pirmiausia tai protinga švietėjiška

veikla suteikianti galimybę supažindinti žmones su teisingo nacionalizmo

dogmomis, kas užkirstų kelią gaivališkiems reagcingiems išpuoliams. Tam

patvirtinti pateikiu citatą iš perskaitytos literatūros.

Taip pat gali būti, kad pilietinis nacionalinio jausmo efektyvumas

labai sumažėtų, jei nacionalistai būtų vienodai jautrūs savo pačių tautos

padarytoms

skriaudoms kitiems, kaip ir toms, kurios padaromos jų tautai ( 1

nuoroda 15 psl.). Didžiausia nacionalizmo nukrypimo į klaidingą kelę grėsmė

kyla tais atvejais kai visur ir visada pernelyg stengiamasi afišuoti save

geriasniais už kitus. Tokiai nuomonei pavyzdžių apstu ir toli ieškoti

nereikia. Net S.Šalkauskis šią blogybę ižvelgė mūsų tautos charakterije.

Mes dar it maži vaikai, vadiname save ne įvardžiu, bet tikriniu

vardu: štai ką reiškia lietuviškumo afišavimas mūsų vidaus gyvenime, mūsų

tautinių emblemų kaišiojimas, kur reikia ir kur nereikia; mūsų

pasididžiavimas tautybės apraiškomis ten, kur kitoms tautoms tautybė yra

natūraliai nepastebimas dalykas, kaip kvėpuojančiam žmogui oras (2 nuoroda

423 psl.). Manau autoriaus žodžiai labai aiškiai ir lakoniškai pabrėžia

mūsų blogybę, kurią mes tiesiog aukštiname manydami

atvirkščiai.Atkreiptinas dėmesys kur bene labiausiai klystama tai vertinant

savo tautą, jos skriaudas ir pamirštant savąją neteisybę užmirštant

visokiariopą savikritiką. Savikritiškumas ir netolerancija savoms ydoms yra

pasakyčiau kaip rodo praktika yra svetimas jausmas. Tai yra bendražmogiškas

faktorius. Šventajame rašte minima, kad „mes mieliau matome krislą

svetimoje akyje nei rastą savojoje“. Taigi manyčiau, kad minėta priemonė

savikritika labai ženkliai pagelbėtu suvaldant aistrų protrūkius. Ir tai

patvirtinti pasitelkiu vel gi kita skaitytos literatūros iš S.Šalkauskio

raštų citata.

Tiesa, tautinės savo individualybės meilė, pagrysta tautinio

priklausomumo faktu, nereikalauja žiūrėti pro pirštus į savo tautos ydas ir

netobulybes ( 2 nuoroda 421 psl.). Ir tikrai su tokia nuomone sunku

nesutikti. Mes eesame daugiau linkę kaltinti kitus dėl bet kokių nesėkmių,

nelaimių pamiršdami atsigręžti patys į save. Net jeigu ir jaučiame dėl

nesėkmių visame tame ir savos kaltės dalelę esame linkę tai nutylėti arba

nesureikšminti. Yra liaudyje populeri patarlė: „ rodydamas pirštu į kitą ir

klausdamas kas kaltas atkreipk dėmesį kiek pirštų rodo į tave patį“. Taigi

žmogus iš tiesų yra labai lepus ir linkęs toleruoti daugumą savo silpnybių.

Nacionalistiniai jausmai negali pasireikšti kitaip kaip esame įpratę elgtis

kasdieniniame savo gyvenime nes tai irgi savotiškos savimeilės išraiškos

būdas. Tačiau dabar kiltu natūralus klausymas kas liktu jaigu visur ir

visada imtume save kritikuoti ir analizuoti visus savo veiksmus per

padidinamąjį stiklą. Ar neatsitiks taip kad bus perdidelės savikontrolės

pasekmė, kad užslopinsime jausmus. Anaiptol savikritika tik dar labiau

padės įsisamoninti tai, kad privalome elgtis geriau už kitus ir patys

pastebėsime kokį poveikį padarysime aplinkai bei kaip išryškinsime savo

gerasiais puses.

Jei gerai suprasta savo tautos meilė neleidžia toleruoti visas jos

netobulybes ir pataikauti jos silpnybėms bei ydoms, tai šita meilė kaip tik

reikalauja pageidauti savo tautai visos galimos didybės ( 2 nuoroda 422

psl.). Tai yra natūralu kai neleidžiama savo ydoms išsiveržti į aplinką,

užsitarnaujamas požiūris kaip sulaukusiam brandumo, pripažinimo bei

pagarbos.

1.8. Nacionalizmo perspektyvos.

Baigus nagrinėti visus ankstesniuosius klausymus natūraliai iškyla

dar viena dilema. Kas laukia nacionalizmo, kokios jo perspektyvos į ateitį,

ar jis išliks? Kultūros ateina ir išeina, atgyja ir paskesta amžių

glūdumoje. Manau, po atliktos analizės daugėlis užduotu sau ėį klausimą. Ir

perskaičius literarūrą bei nuodugniai ją išanalizavus ne paslaptis, kad

atrodo jog nacionalizmo šlovės amžius jau praėjęs, o perspektyvos yra ne

labai guodžiančios. Todėl suradęs nors menkiausią užuominą kaip skęstantis

griebiuosi šiaudo ir bandau citatomis pateisinti nacionalizmo egzistavimo

būtinybę.

Turėti tautybę nėra natūrali ir neatskiriama žmogaus savybė, bet dabar

ji ėmė atrodyti tokia esanti ( 1 nuoroda 21 psl.).

Aukštoji (raštingoji) kultūra, kurioje jie buvo auklėjami, daugumai

žmonių yra brangiausia jų investicija, jų tapatumo branduolys, jų draudimas

ir jų saugumas ( 1 nuoroda 176 psl.). Šios citatos labai aiškiai leidžia

suprasti skeptiškai vertinantiems nacionalizmą ir pažymi, kad tai vis dar

yra ganėtinai galinga jėga. Tai jėga, kuri ir toliau vers žmoniją vienytis,

tapatintis bei nuolatos jausti turint prieglobstį gimtuosius namus,

tėviškę.Ir nežiūrint į tai kaip atsvarą pats autorius kitoje vietoje bando

paneigti tai. Įprasta kalbėti apie nacionalizmo jėgą.

Tai svarbi klaida, nors lengvai suprantama nes, kai nacionalizmas

įleisdavo šaknis, jis lengvai įveikdavo kitas modernias ideologijas ( 1

nuoroda 76.). Tam galima būtu pritarti suprantant, kad taip kaip bando save

pateikti nacionalizmas šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje, jam gyvuoti

tikrai likę neilgai. Šiuo laikotarpiu labiau yra vertinama globalinės

problemos bei įvykiai, kurie gali įtakoti tarptautinės bendruomenės

ekonominę raidą. Lietuva ne išimtis jungiasi prie tarptautinių bendrijų,

stengiasi parodyti save, kad dalyvauja bendrų problemų sprendine. Tokiu

būdu yra parodomas tvirtas nacionalinis charakteris apsisprendime

lygeteisiškai dalyvauti visuotinėje veikloje ir savo tautos brandumas tokių

problemų suvokime.

Klausymo – ar nacionalizmas stiprus, ar ne – dviprasmiškumas kyla

štai iš ko: nacionalizmas supranta ir pateikia savekaip kiekvienos

„tautybės“ teisių gynimą , o šie tariami vieniatai įsivaizduojami taip

tarsi jie būtu buvę, nelyg Everesto kalnas, nuo senų senovės, dar prieš

nacionalizmo amžių ( 1 nuoroda 85 psl.). štai tokia nacionalizmo supratimo

perspektyvinė ateitis yra labai miglota, o gal ir visiškai išsikvepenti.

Tik viltingai galime tikėtis, kad materializmas neužgoš tikrųjų dvasinių

vertybių. Praktika rodo, kad pasaulis kinta visomis prasmėmis ir labai

intensyviai. Mažai kas norėtu sutikti su sekančia mano mintimi, kad

emigracija labai stipriai veikia ne tik imigrantus, bet ir pačias tautas

juos prisiimant. Tačiau mano manymu kai paskutiniu laikotarpiu dėl

skirtingų priežasčių pastebimas padidėjęs emigrantų aktyvumas. Tai manau

yra ne kas kita kaip savotiškas tautų kraustymosi procesas. Susikūrusios

bendruomenės lyg ir išlaiko savo tradicijas, papročius, kalbą, tačiau po

keletos kartų yra nutolstama nuo senųjų tautinių prigimtinių tiesų ir

asimiliuojamasi su vietine taip pat darant įtaką ir vietiniai kultūrai

inešant savotiškų naujovių. Todėl galime savęs paklausti kas tikrai laukia

nacionalizmo ateityje. Galiu tkrai atsakyti, kad šio visuotinio kitimo

proceso metu nacionalizmo ateitis sunkiai prognozuojama.

Vyraujanti šio laikotarpio teorinė nuojauta sakė, kad modernėjančioje

visuomenėje etniniai bei kkiti vadinamieji „priskirtiniai“ (susiję su kilme,

rase, religija ir panašiai) ryšiai turėtu nykti, o pradmeninius identitetus

palaipsniui turėtu išstumti „universalistiniai“ ( 1 nuoroda 225 psl.). su

autoriumi visiškai sutinku nes poreikis bendrauti verčia žmogų universaliai

elgtis aplinkoje pagal susidariusias aplinkybes.

2. Kur mūsų vieta?

Bandydamas apibendrinti visa kas buvo išnagrinėta, išanalizuota turiu

pripažinti, kad poreikis burtis į bendrijas, tapatintis su aplinkiniais

lydės žmoniją dar ilgus amžius. Nacionalizmo mylėtojams galiu pateikti

paguodžianėių skaitytos literatūros autoriaus citatą.

Kad nacionalizmo principas bus gajus – tai galima numatyti; bet

kurios konkrečios grupės taps jo įgyvendintojomis, tegali būti labai

apytikriai nurodyta, nes tai priklauso nuo pernelyg didelio skaičiaus

istorinių atsitiktinumų. Pačiam nacionalizmui lemta viešpatauti, – bet ne

kuriam nors atskiram nacionalizmui ( 1 nuoroda 81 psl.). Pasikartodamas ir

pridurdamas savo mintį prie autoriaus citatos galiu daryti išvadą, kad yra

begalo sunku prognozuoti kokios naujos bendrijos susiformuos, kokios

nugrims į istorijos užmarštį keblu nuspėti kokie tikslai šias bendrijas

lydės, galimas daiktas formuosis naujos kalbos, kultūros. Kaip akyvaizdų

pavyzdį galme paimti JAV tai dar gana jauna besiformuojanti ir nuolatos

kintanti nacija susidedanti iš daugėlio imigrantų etninių grupių ir su

tendencija pasipildyti naujais imigrantų srautais. Šios nacijos bendrinė

kultūra turi savitų bruožų besiskirenčių nuo bet kurios kitos nacijos iš

kurios atvykę imigrantai. Taip pat paėmus bendrinę kalbą tai lyg ir Anglų

kalba, tačiau jau turinti savitų bruožų, kuriuos įtakoja

ekonominė raida

bei vietinės populecijos gausa pagal tikrasias etnines kilmes.

Šiuo atveju žiūrint į tokį reiškinį galima pradėti mastyti apie

visuotinę globalę bendriją. Mano manymu taoks požiūris būtu neteisingas

nors tendencija, kad globalizacijos bei industrelizacijos dėka pasaulio

bendrija vedama prei „bendrų namų slenksčio“.

Esu įsitikinęs, kad daugėlis sunkiai įsivaizduoja, jog mūsų klimatinės

ir geografinės zonos tautų poreikiai kada nors sutaps pavyzdžiui su Afrikos

tautų poreikiais. Turėtu įvykti pasulinis kataklizmas kad šie skirtumai

išnyktu ir sąlygos susivienodintu. Taigi tai natūralios sąlygos, kurios

vienaip ar kitaip įtakos mūsu gyvensenos bbūdą, mūsų bendravimą ir daugėlis

kitų kasdieniškų poelgių. Ir nepriklausomai netgi nuo techninių galimybių

suteikiainčių vis tobulesnį bendravimo laike ir erdvėje šansą mes

neturėsime tų sąlygų ir aplinkybių čia ko atvirkščiai nebus ten einamuoju

momentu.

Su tautos integraliteto problema galaudžiausiai susiję yra

antropologiniai ūkio klausymai, nes tautos integralitetas gali būti

išlaikytas tikrai atsparus tik tol, kol jos gimimų skaičius praneša jos

mirtingumą ir kol rasinis tautos gaivalas yra sveikas ir gyvastingas ( 2

nuoroda 427 psl.). Ir tai tik dar labiau patvirtina mano įsitikinimus.

Jokia gyva ir gyvastinga tauta nnegali abejingai žiūrėti, kaip jos išeiviai,

šitie energingi ir pilni iniciatyvos sūnūs skęsta svetimų jūrų bangose ( 2

nuoroda 426 psl.). Autorius teisus tai sakydamas ir tai yra opiausia

dabarties problema. Tačiau likusioji dalis liks ir gyvens savo namuose su

savais džiaugsmais bei problemomis.

Po visų faktų nagrinėjimo natųraliai išsirutulioja mintis kur atveda

nacionalistinio atgimimo judėjimas. Tautai pakylant lyg iš snaudulio,

gimstant nacionaliniams judėjimams politikai, lyg mums įprastuose

reiškiniuose priešrinkiminėje agitacijoje gražiausiomis spalvomis išpuošia

tautos ateities vizijas, sužadina žmonėse pačius giliausius jausmus

tikėjimą geresniu gyvenimu, o kas vyksta toliau pasibaigus rinkiminei

kampanijai Lietuvoje dažnas pasakys.

Nėra reikalo stebėtis, kad realus nepriklausomas gyvenimas pasirodė

daug prozaiškesnis, kaip kad buvo jį vaizdavęsi atgimimo romantikai; bet

kad iš šių pastarųjų atsirado gerokas skaičius kurie pamynė po kojomis

švenčiausią tautinio atgimimo palikimą, tai iš tikro yra liūdno

nusistebėjimo vertas dalykas ( 2 nuoroda 430 psl.). Todėl tik galiu

paraginti nepasiduokime spekulecijai, išmokime valdyti savo jausmus,

išmokime vertinti taip gražiai pateikiamas „nenuginčijamas“ politikų

tiesas. Išmokime užkirsti kelę, bet kokiai gaivališko protrūkio jėgai

vedančiai į nesantaiką, smurtą ir taip pademonstruokime savo kaip tautos

brandumą. Tokios ppriemonės leis suvokti , kad šios mūsų savybės atvers

visas duris ir su derama pagarba būsime laukiami svečiai pasaulio tautų

bendrijoje.

Politinis Lietuvos valstybės pašaukimas tarnauti tarptautinės

pusiausvyros reikalams ir tuo laiduoti nepriklausomą savo buvimą ( 2

nuoroda 434 psl.). Kaip dabarties istoriniai įvykiai rodo mes ne tik

pasirinkome šį garbingą kelę, bet kartu sėkmingai realizuojame. Tiek

Lietuvos taikdarių misijos Balkanų regione, Afganistane, Irake parodo mūsų

tvirtą būdą ir apsisprendimą prisidėti prie pasaulio bendrijos globalių

problemų sprendimo. Tiek mūsų valdžios pasiteisinusios pastangos

sureguliuojant Ukrainos krizę, manau kad šis žingsnis buvo kurkas

pranašesnis ir savalaikiškesnis nei paminėtosios taikdariškos misijos.

Lietuva kartu su kitomis pritarenčiomis valstybėmis žengė savalaikį krizės

suregulevimo žingsnį neleidžiant įsiplieksti ginkluotam pilietiniui

konfliktui po ko jau tektu pasaulinei bendrijai įsikišti su taikdariška

misija konflikto sureguliavimui ir pasekmių šalinimui.

Trumpai formuluojant tautinį mūsų pašaukimą, reikia pasakyti, kad

geografinė mūsų padėtis Vakarų ir Rytų Europos slenkstyje ir istorinio

išsivystymo aplinkybės pastatė mus prieš reikalą ieškoti dviejų pasaulų

pusiausvyros ir į šią atremti mūsų gyvybės centrą ( 2 nuoroda 434 psl.).

Šie žodžiai tik patvirtina tuos faktus ir isitikinimus kur pateikiau. Ir

kaip ne keista laikas bėga, o praeities mintys mus lyg vestu dabarties

keliu, tarsi tose mintyse vėliai ir vėliai atrasdame naujas tiesas.

Galiausiai norėdamas apibendrinti visas iškilusiais idėjas, mintis

analizuojant pasirinktos temos klausimus ir apmastant kas mes esame ir kur

einame pasirinkau S.Šalkauskio žodžius.

Taigi ėjimas nacijos linkui įpareigoja mus ne tik ieškoti ir kurti

tobulą tautinę lytį, bet ir siekti visuotinai reikšmingos kūrybos, t.y.

tokios, kuri turi reikšmės visai žmonijai, kadangi neša su savimi

anttantinį laimėjimą ( 2 nuoroda 438 – 439 psl.).

Išvados

1. Visuomenėje populeri nacionalizmo suprata yra kitokia nei tikroji šio

reiškinio prasmė.

2. Tautinė valstybė negali likti nesumišusi su kitomis ir išlikti

etniškai vienalyte egzistuodama kitų tautų apsuptyje.

3. Žmonės vienyjasi į bendrijas ir tapatinasi su kitais saugumo

sumetimais.

4. NNacionalizmo kilmė nėra snaudžianti jėga ir laukianti momento jausmų

prasiveržimui, jis atsirado modernizacijos ir globalizacijos procesų

eigoje.

5. Politikai savanaudiškai falsifikuoja tikrasias nacionalizmo tiesas tuo

įnešdami sumaištį bei grėsmę dėl kylančių pasekmių.

6. Savikritiškas požiūris į save gali apmalšinti nacionalistines aistras

ir subrandinti tautą vertą nacijos vardo.

7. Politinis Lietuvos pašaukimas tarnauti tarptautinės pusiausvyros

reikalams tuo laiduojame savo egzistenciją.

Siūlymai

1. Mokyklinio ugdymo programose visuomenės švietėjiškais tikslais

politologijos kurse būtina įtraukti paskaitų ciklą „Nacionalizmo

samprata“.

2. Visuomenės informavimo priemonių pagalba nuolatos šviesti visuomenę

nacionalizmo sampratos klausimais.

3. Politinės organizacijos privalo peržiūrėti savo nuostatus bei

programas ir teisingai įvertinus tinkamai informuoti visuomenę apie

atstovaujamus interesus.

4. Lietuvos valstybės tarptautinė politika turi ir toliau remtis

prevencinio pusiausvyros reguliavimo principu.

Literatūros sąrašas

1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996.

2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. –

Vilnius: Leidybos centras, 1992.

3. Idėjų žodynas. – Alma litera.

4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos

leidykla.