NEPILNAMEČIŲ PROSTITUCIJA KAIP SOCIALINIS REIŠKINYS

Turinys:

• Įvadas…………………3

• Prostitucijos priežastys………….4

• Vaikų prostitucijos ypatumai……….6

• Skirstomos prostitučių grupės……..7

• Prostitucijos pasekmės…………8

• Prostitucijos sprendimas………..9

• Išvados…………………10

• Literatūros sąrašas…………..11

Įvadas

Tarp visų gyvenimo baisybių, šalia visų pergyvenimų bei patirtų negandų, pati baisiausia gyvenimo „grimasa“ yra anksti suaugusio, tarsi pasenusio vaiko, pardavinėjančio savo kūną, veidas, – taip rašė 20 – ojo amžiaus pradžioje vienas iš mūsų amžininkų. Praėjo daugiau nei 80 metų, tačiau vaikų prostitucija bei pornografija ne tik niekur nedingo, bet dar labiau išaugo.

Terminas „prostitucija“ kilęs iš lotyniško žodžio „prostitutio“ – išniekinimas, garbės nuplėšimas. Prostitucija – tai delikventiško elgesio forma, kuri pasireiškia nnetvarkingais lytiniais santykiais už tam tikrą atlyginimą, ir kurių metu galima užsikrėsti įvairiomis venerinėmis ligomis.

Prostitucijos problema turi gilias kultūrines, politines socialines – ekonomines šaknis, todėl norint apsaugoti vaiką nuo bet kokio seksualinio išnaudojimo ar manipuliavimo, reikia žinoti problemos priešistorę.

Toks socialinis fenomenas (prostitucija) istorijoje užfiksuotas VI a. Prieš mūsų erą, tačiau šis reiškinys egzistavo dar seniau ir susijęs su Solono vardu, kuris žinomas kaip viešųjų namų pradininkas, nes jis tuo metu pirkdavo moteris ir siūlė jas „bendram naudojimui“, savaime suprantama, už ttam tikrą mokestį.

XVIII amžiaus pradžioje Rusijoje buvo sukurta sistema, kuri numatė bausmes pagal baudžiamąjį kodeksą už nevedybinius lytinius santykius, kurie buvo amatas.

XIX amžiuje pasikeitė politika prostitucijos atžvilgiu. Dabar visas problemas, susijusias su prostitucija, turėjo spręsti gydytojų – policijos komitetas, kkuriam vadovavo karo generalinis gubernatorius. Šis komitetas išsilaikė iki 1852 metų. Tuo metu apskritai į prostitucija (ir vaikų) buvo žiūrima ne kaip į socialinę, bet tik kaip į medicininę problemą.

Nebandant spręsti paauglių bei mažamečių prostitucijos problemos, XX amžiaus pradžioje atsiranda naujos sąvokos, tokios kaip „bendros merginos“, „diskotekos vaikai“, t.y. visi šie vaikai buvo pasekmė lytinių santykių.

Prostitucijos priežastys

Apie vaikų prostituciją kalbama tuomet, jei asmuo užsiiminėjantis prostitucija yra jaunesnis nei 18 metų.

Pasak Anthony Giddens (2001) Jungtinėse Amerikos Valstijose, Britanijoje ir Vakarų Vokietijoje atlikti vaikų prostitucijos tyrimai parodė, jog prostitucijos griebiasi daugiausia iš namų pabėgę vaikai, kurie, neturėdami jokių pajamų, imasi šio „verslo“, kad išgyventų.

Kad daugelis iš namų pabėgusių vaikų griebiasi prostitucijos, iš dalies yra nenumatytų įstatymų, kurie gina nepilnamečius nuo nelegalaus įįdarbinimo, spraga. Tačiau anaiptol ne visi prostitucija besiverčiantys vaikai yra pabėgę iš namų. Galima išskirti tris dideles prostitucija užsiimančių vaikų kategorijas (Janus ir Heid Bracey, 1980): bėglius, kurie paliko namus ir nėra tėvų ieškomi arba kiekvienąsyk surasti ir sugrąžinti vėl pabėga; bastūnus, kurie iš esmės gyvena namuose, bet periodiškai kurį laiką praleidžia kitur, pavyzdžiui, gana dažnai palieka namus kelioms paroms; taip pat pamestinukus, kurių tėvai nesirūpina, ką daro vaikai, arba nuolatos juos atstumia. Visos kategorijos apima ir berniukus, ir mergaites.

Analizuojant uužsienio šalių patirtį išskiriamos esminės vaikų problemos, kurias galima išskirti į 3 grupes:

• genetinės (jas dar vadina fiziologinėmis),

• socialinės,

• psichologinės.

Genetikos teorija nagrinėja paveldėjimo faktorius, kurie lemia vaikų užsiiminėjimą prostitucija. Pasak XIX a. mokslininkų V.Tarnovskio, V.Okorokovio ir kitų, atlikus biologinius bei kitus tyrimus buvo pastebėta, kad nepilnametės, užsiimančios prostitucija iš pirmo žvilgsnio atrodė mielos ir gražios merginos, tačiau, pažvelgus atidžiau, buvo pastebimi tam tikri fiziniai trūkumai: ausų, dantų anomalijos, asimetriškas veidas ir pan. Remiantis šiais fiziniais ypatumais buvo padaryta išvada, jog biologiniu požiūriu prostitutė – tai iš prigimties – nedorovingų moterų kategorija, kurios gali būti apibūdinamos kaip „sergantys ar neišsivystę individai“, turintys fizinių ar psichinių nukrypimų.

Psichologijos teorija kitaip apibūdina įgimtą prostituciją, o pirmiausia vaikų. Prostitucija, pasak šios teorijos, tai tam tikri charakterio nukrypimai, kurie atveda merginas į šį kelią, bendravimo sunkumai bei išsilavinimo stoka.

Motyvacijos – poreikių teorija teigia, kad prostitucija užsiima vien tam, jog būtų patenkinti antraeiliai, pirmiausia pinigų bei seksualinės fantazijos, poreikiai.

Psichodinaminės teorijos teigia, jog užsiėmimas prostitucija susijęs su patirtais neigiamais jausmais paauglystėje, tokiais kaip kaltės jausmas, baimė, rūpestis, kurie iškyla ankstyvoje vaikystėje dėl „iškreipto“ auklėjimo šeimoje.

Transakcinės analizės teorija apibūdina užsiėmimą prostitucija kaip žaidimą, kuris padeda individui pasiekti destrukcinių tikslų.

Skirtingai nuo biologinių ir psichologinių teorijų, kurios apžvelgia prostitucijos problemą asmenybės vystymosi lygyje, t.y. mmikrolygyje, socialinės teorijos nagrinėja šią problemą makrolygyje (priklausymas valstybės socialinei politikai, kultūrinėms – etninėms visuomenės normomis, ekonominėms sąlygomis) ir mezolygyje (vaiko priklausymas socialinėms grupėms).

Makrolygyje prostitucija priklauso nuo socialinės – ekonominės padėties šalyje, o nuo to priklauso jos išaugimas ar sumažėjimas.

Bedarbystės bei infliacijos laikotarpiu prostitucija išauga, nes tai „stumia“ žmogų, ypatingai jauną, pradėti teikti seksualines paslaugas.

Iš visų socialinių grupių vaikui svarbiausia – šeima. Mezolygyje, kalbant apie vaiko polinkį užsiimti prostitucija, atskleidžiama tam tikros problemos, susijusios su vaiko šeima:

 neturtingos, emociškai nestabilios šeimos. Atliekant sociologinius tyrimus šeimose, kur buvo išaiškinti vaikai, užsiimantys prostitucija, pastebėta, kad tėvai ir vaikai tarpusavyje visiškai ar mažai bendravo, prieš vaikus buvo naudojamas psichologinis, fizinis smurtas; dauguma tėvų neprižiūri savo vaikų arba perdėtai juos kontroliuoja dėl to dažnai kyla tarpusavio konfliktai. Daugelyje tokių šeimų buvo materialinių sunkumų, vienas iš šeimos narių buvo teistas ar netgi sėdėjo kalėjime, taip pat tokioms šeimoms būdingas žemas kultūrinis lygis;

 visiškas tėvų ar vieno iš tėvų nebuvimas, arba šeimoje yra pamotė, patėvis;

 ankstyvas potraukis ir pripratimas prie alkoholinių gėrimų, suaugusiųjų seksualinis priekabiavimas. 1975 metais JAV apklausus profesionalias prostitutes paaiškėjo, jog dauguma jų vaikystėje buvo prievartaujamos savo tėvų ar giminaičių, gyveno ir buvo priklausomos nuo vyresnio amžiaus vyriškių, kurie vėliau jas pamesdavo;

 noras tapti nepriklausomu žmogumi nuo šeimos;

 padidėjęs ppaauglio seksualinis aktyvumas, kurį nulemia materialinė padėtis bei šeimos palaikymas;

 nepakankamas paauglių lytinis švietimas. Savo tyrimuose 1978 metais D. Bojeras ir Dž. Džeimsas pastebėjo, jog tarp paauglių, teikiančių seksualines paslaugas, 63 % paauglių apie seksualinius santykius sužinojo iš draugų arba iš savo patirties. Jie nieko nežinojo apie kontraceptines priemones ar venerinius susirgimus.

Vaikų prostitucijos ypatumai

Vaikų, teikiančių lytines paslaugas, psichologija ir pobūdis iš principo skiriasi nuo suaugusiųjų prostitučių. Skiriasi motyvai bei atsakomybė:

 Vaikai nesuvokia, nemąsto apie savo elgesį. Suaugusios prostitutės skiriasi nuo vaikų tuo, jog pačios nusprendžia gyventi asocialų gyvenimą, o vaikai užsiėmimą prostitucija motyvuoja kaip norą savarankiškai įsitvirtinti, smalsumą, norą atrodyti suaugusiais.

 Skiriasi užmokesčiu už paslaugas. Jei suaugusios prostitutės už savo paslaugas gauna tam tikrą užmokestį, su vaikais – prostitutėmis – gan dažnai atsiskaitoma daiktais, kosmetika, alkoholiniais gėrimais, vakariene restorane, cigaretėmis ir pan.

 Suaugusios prostitutės savo kūną pardavinėja tam tikrose vietose: jos turi išsinuomojusios butą ar tinkamą vietą viešbutyje, o vaikai seksualines paslaugas suteikia stotyse, automobilių salonuose, automobilių stovėjimo aikštelėse, požeminėse perėjose, požemiuose, pastogėse.

 Vaikai, suteikdami seksualines paslaugas, vartoja daug alkoholio ar kitokių narkotinių medžiagų. Vaikui dažnai tenka išgerti su savo klientu kaip galima daugiau alkoholio. Jie tuo naudojasi, ypatingai, jei klientas yra turtingas.

 Vaikai prostitucija užsiima su tam tikromis pertraukomis iki tol, kol papuola į spec.

auklėjimo įstaigas, įvairius centrus ar grąžinami tėvams.

 Paauglių gąsdinimas, šantažavimas viešai paskelbti bendraamžiams, tėvams ar mokyklos draugams apie užsiiminėjimą prostitucija, dažnai atgraso nepilnamečius nuo šio užsiėmimo.

 Vaikai bei jų bendraamžiai nusikalsta (atlieka sutenerio vaidmenį, vartoja narkotikus ir t.t.), tačiau nė vienas iš jų nemano, kad jo draugai ar jie patys yra nusikaltėliai ir savęs nesieja su nusikalstamu pasauliu.

 Dažniausiai prostitutės dirba 5 – 7, labai retais atvejais – 10 metų. Dažniausiai į prostitucija pasukama 15 – 16 metų ir „dirbama“ iki maždaug 25 –– 28 metų.

Skirstomos prostitučių grupės

o Elito prostitutės – tai dažnai turinčios nuolatinį darbą, klientus, išsilavinusios, save pardavinėja už aukštą kainą;

o Prostitutės pagal iškvietimą taip pat dažniausiai turinčios darbą, kurį vėliau dėl savo elgesio praranda;

o Šeimyninės – tai prostitutės pagal iškvietimą, tarpininkaujant suteneriui. Jos turi savo šeimas, o prostitucija – papildomas darbas;

o Keliauninkės – tai prostitutės, kurios važinėja kartu su tolimųjų reisų vairuotojais. Tai daugiausia nepilnametės. Su jomis vairuotojai atsiskaito maistu, drabužiais, labai retai pinigais. Tokios prostitutės dažniausiai būna stotyse, aikštelėse, kavinėse, ten, kur ddažniausiai būna vairuotojai;

o Automobilių arba trasų prostitutės. Dauguma – nepilnametės. Savo klientus išsirenka kelyje, t.y. jos „tranzuoja“, kaip atsiskaitymą už pavėžėjimą, jos suteikia seksualines paslaugas tiesiog automobilyje;

o Stočių – veikiau jos būna alkoholikės nei prostitutės. Jos savo paslaugas teikia už butelį degtinės. TTarp šių prostitučių didžiausia dauguma – nepilnametės. Sutenerių jos nedomina, tačiau vietoj sutenerių pinigus gali atimti vietiniai marginalai.

o Moksleivės – mažametės (pradedant nuo 8 metų amžiaus). Prostitucija susidomi tada, kai jas įkalbina artimieji arba suteneris. Jos dirba antisanitarinėmis sąlygomis – stočių tualetuose, požemiuose ir už minimalią kainą.

Vaikų prostitucijos pasekmės

Vaikų prostitucijos pasekmės gali būti: sužalota vaikų sveikata – abortai, venerinės ligos, narkomanija bei alkoholizmas; ryšiai su nusikalstamu pasauliu: „sekso biznis“ – vaikai parduodami į užsienį; psichinės traumos vaikui, kurios „sugriauna“ jo kaip asmenybės vystymąsi.

1991 metais atlikti sociologiniai tyrimai tarp Maskvos prostitučių. Buvo siekiama išaiškinti jų psichologiją, mąstymą, vidines nuostatas, kodėl jos pasirinko būtent prostitutės „profesiją“. 87 % iš apklaustųjų prostitučių buvo nepilnametės. (I. Leliūgienė (2002) Šio tyrimo metu paaiškėjo, jog daugelis pprostitučių abejingai žiūri į savo veiklą. Dauguma prostitučių santykiauja apsvaigusios nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų. Daugelis jų priklauso nuo sutenerių, reketininkų, kurie atima visus pinigus ir pan. Šių tyrimų metu paaiškėjo, jog kasdieninis jų gyvenimo palydovas – baimė. Jos bijo asmenų iš kriminalinio pasaulio, bijo, jog artimieji sužinos apie „verslą“, bijo būti apvogtomis, nerimauja dėl savo ateities. Daugelis prostitučių tampa alkoholikėmis, narkomanėmis, daug jų žūsta, tampa nusikaltimo aukomis arba nusižudo, stengiantis palengvinti savo gyvenimą.

Prostitucijos sprendimas

Lietuvoje jau keleri metai bandoma teikti ssocialinę pagalbą prostitutėms, tačiau tokia veikla reikalauja lankstumo, kompetencijos, lėšų ir profesionalumo. Įveikiant prostituciją, socialiniai pedagogai gali turėti didelę reikšmę, formuodami humaniškesnius santykius ir teisingesnę politiką nepilnamečių atžvilgiu. Tam visų pirma būtini atitinkami teoriniai, praktiniai įgūdžiai ir žinios apie prostitucijos priežastis, taip pat prostitucijos atsisakymo priežastį. Kitas žingsnis yra socialinių pedagogų, švietimo, kultūros, sveikatos įstaigų įtraukimas į visuomenės akcijas. Turi būti rūpinamasi pagalbą moterims, ypač nepilnametėms rizikos grupės mergaitėmis, į šios pagalbos efektyvumą.

Svarbi tokių programų įgyvendinimo priemonė galėtų būti kryptingi pokalbiai su esančių rizikos grupėje vaikų individualūs pokalbiai, grupinis darbas. Kita priemonė – išaiškinimas ir lankymas tų vietų, kur renkasi prostitutės. Šį darbą dirba socialiniai pedagogai gatvėse, mikrorajone. Jie apsivilkę ir elgiasi panašiai kaip potencialūs klientai, stengiasi bendrauti, pelnyti pasitikėjimą ir išsiaiškinti jų bėdas.

Šiuo metu egzistuoja įvairios prevencinės programos, kuriomis stengiamasi užkirsti kelią nepilnamečių prostitucijos plitimui, kasmet atsiranda naujų socialinių darbuotojų, bei kitų institucijų pareigūnų, kurie kartu dirba, kuria prevencines programas ir pan.

Socialiniai pedagogai turi mobilizuoti visas tarnybas, kurios galėtų padėti nepilnamečiui įžvelgti kito, geresnio gyvenimo kelio galimybes.

Išvados

 Prostitucija, tame tarpe ir vaikų, seksualinių paslaugų teikimas už tam tikrą atlygį. Prostitucija, kaip reiškinys ir asocialus elgesys yra sąlygota visuomenės socialinių, ekonominių, psichologinių, edukacinių sąlygų.

 Priežastys, pastūmėjusios į prostitucijos liūną, yra labai įįvairios, tačiau dauguma jų slypi šeimoje. Pasekmės gali būti labai skaudžios, nes dauguma prostitučių priklauso kriminaliniam pasauliui, o kalbant apie vaikų prostituciją, galima teigti, jog didėja su bendru vaikų nusikalstamumu.

 Prostitutės yra skirstomos į tam tikras kategorijas ir tai priklauso nuo to, kokioje vietoje jos dirba (gatvė, barai, automobilių stovėjimo aikštelės ir pan.), kokio amžiaus, koks išsilavinimas ir kokiais tikslais užsiima prostitucija.

 Prostituciją bandoma įveikti steigiant įvairias prevencinę pagalbą teikiančias organizacijas, bendradarbiaujant joms tarpusavyje, kuriant įvairias nacionalines prevencines programas.

 Nepilnamečių prostitucijos prevencinę veiklą vienas socialinis pedagogas nepajėgus atlikti. Tai visos mokyklos bendruomenės, o ypač sveikatos pagrindų, biologijos, etikos, tikybos, psichologijos ir kitų dalykų mokytojų pirmaeilis uždavinys, klasės auklėtojo pagalba mergaitėms iš rizikos grupės šeimų, kompetentinga šeimos gydytojo, mokyklos medicinos slaugytojos veikla. Tai kompleksinė edukacinė prevencinė veikla, kuri, tik gerai apgalvota ir vykdoma gali duoti teigiamus rezultatus.

Literatūros sąrašas:

1. Anthony Giddens (2001), Sociologija. Iš anglų kalbos vertė J. Markevičienė, D. Masilionis, dr. A. Valantiejus

2. Irena Leliūgienė (2002), Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. Kaunas: Technologija.

3. Valius Sruoga, Birutė Jakubkaitė (2002). Emocinė, fizinė ir seksualinė prievarta prieš vaikus. Vilnius.

4. Jonas Ruškus ir kt. (2005), Prekybos moterimis ir prostitucijos aukų reabilitacija ir reintegracija. Šiauliai.

5. Evaldas Karmaza ir kt. (2005), Prekyba moterimis ir vaikais: metodiniai patarimai pedagogams prevencinės veiklos aspektais. Vilnius.

6. Irena Leliūgienė (2002), SSocialinė pedagogika. – Kaunas: Technologija.

7. Socialinė apsaugos ir darbo ministerija (2001), Bendrieji mokymo bei specializuotos tobulinimosi programos prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą. Vilnius.

8. Dalia Marcinkevičienė (2003), Prekyba moterimis ir prostitucija. Vilnius.

9. Juozas Beleckas (1990), Nuodėmių gatvė. Vilnius.