Paauglių socialinė gerovė

Į V A D A S

Socialinė gerovė – istoriškai ir tradiciškai neatsiejama nuo gailestingumo, pagalbos artimam plačiau apibrėžiamas kaip socialinis darbas ir socialinės paslaugos.

Šiuolaikinėje valstybėje socialinio darbo profesijos atstovai vis dažniau susiduria su reikalavimais veikti pagal ekonomikos diktuojamas taisykles.

Paslauga – nematerialinė gėrybė arba nemateriali veikla, kuri prasideda prie žmonių poreikių tenkinimo, kuri funkcionuoja pagal paklausą ir poreikį. Pats terminas – socialinės paslaugos – naudojamas, kai kalbama apie šiuolaikinės valstybės pagalbą žmogui ir jo socialines garantijas. Plačiuiju požiūriu, ttai visuomenei teikiamos paslaugos: švietimo, sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos, sporto, laisvalaikio, kultūros ir pan.

Socialinėms problemoms spręsti, steigiamos socialinių paslaugų institucijos, kurios padeda spręsti vaikų globos, psichikos sveikatos, rizikos grupių problemas; problemas susijusias su senatvės, soc. atskirties, neįgalumo, skurdo, nusikalstamumo ir t.t.rizika.

Kalbant apie šiek tiek siauresnį paslaugų ratą, tai yra paslaugos, kurias teikia šiuolaikinė socialinės apsaugos sistema, apima aštuonias socialines rizikas – liga, invalidumas, senatvė, našlystė, šeima/vaikai, nedarbas, būstas, socialinė atskirtis, -pagal ES socialinės apsaugos statistikos klasifikaciją.

Kintanti socialinio ddarbo aplinka, neleidžia sukurti griežto socialinio darbo ar socialinės gerovės apibrėžimo, nes keičiantis visuomenei, keičiasi ir problemos, todėl veiklos laukas ir pagalbos formos – kinta.

Savo darbui pasirinkui mažai gvildenamą, bet labai aktualią šiai dienai – paauglių (vaikų – 13-kos –– 19-kos metų) ir šeimų, kuriuose jie auga – socialinę problemą. Ieškosiu institucijų tiesiogiai užsiimančių su problematiškais paaugliais, jų tėvais bei mokytojais.

Socialinė problema – paauglių maištas.

Valstybės išteklių taupymo ir mišrios globos ekonomikos kontekste, socialines paslaugas teikiančioms įstaigoms, aktualus yra ekonominio efektyvumo vertinimas. Teikdamos paslaugas jos turi balansuoti tarp ekonominio efektyvumo ir socialinio teisingumo, savo, kaip socialinės įstaigos – įsipareigojimų visuomenei. Tokiu būdu, įstaigos vadovybė, turi ribotas pasirinkimo galimybes norimai ir reikiamai pagalbai suteikti.

Paaugliška rizika yra kur kas dažnesnis reiškinys, nei rizika tarp suaugusių: paaugliai dažniau pradeda vartoti alkoholį, narkotikus, gyvena rizikingą lytinį gyvenimą.

Kaip ši problema apibrėžiama.

Paauglystė, kurią PSO apibrėžia, kaip laikotarpį tarp 10 ir 19 metų, charakteriziuoja eilė fiziologinių, anatominių ir psichologinių pokyčių, kkuriuos jauni žmonės privalo įsisamoninti, besikeičiančioje socialinėje – kultūrinėje aplinkoje. Šiandieniniai paaugliai, biologinę brandą pasiekia ankščiau, nei buvusios kartos, nors dažnaio subrendę psichologine – socialine prasme, bet ekonomiškai nepriklausomais jie tampa vėliau. Daugelis paauglių, šiuo jų gyvenimo peiodu, turi sunkumų ir ypatingai dėl seksualumo.

Organizacijų ir įstaigų užsiimančiu šia problema funkcijos.

Reikalingos įstaigos ir organozacijos, į kurias paaugliai galėtų kreiptis, bet kuriais rūpimais klausimais. Kauno “jaunimo centras” įsikūręs Šilainių poliklinikos patalpose, nors skaičiuoja tik keliolika narių, tačiau, teikia konsultacijas telefonu, veda mokamuosius sseminarus. Juos vienijantis tikslas:- siekis –aukštos jaunimo saksualinės kultūros ir geros jaunų žmonių lytinės svaikatos – mažinant neplanuotų gimdymų, abortų ir lytiškai plintančių infekcijų skaičių, bei ruočiant juos sąmoningai tėvystei.

Labai nustebau, kad Lietuvoj yra vienintelė nevyriausybinė organizacija, tai Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija, kuri rūpinasi jaunimo seksualinėmis ir reprodukcinėmis teisėmis ir sveikata. Ši organizacija įkurta 1995 metais suvienijo daugiau nei 200 specialistų: medikų, pedagogų, psichologų, sociologų ir socialinio darbo specialistų. Tai iš ties džiugins, bet viena organizacija, yra bejėgė aprėpti visos Lietuvos paauglių problemas.

Paauglių auklėjimas – derybų procesas. Jiems reikia vadovo, protingo žmogaus, į kurį galėtų kreiptis pagalbos. ( Ladienė, Vida “Dialogas” –internetinis puslapis.)

Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos projekto veikla – nauja Lietuvoje policijos iniciatyva įkurta polocijos jaunimo klube, dirba su jaunaisiais nusikaltėliais, smurto aukomis, gatvės vaikais. Šis projektas apjungė skirtingas organizacijas, kurios dirba atskirai su tuo pačiu vaiku: mokykla, policija, NVO, bendruomenė. Dirbdami ne tik su pačiu paaugliu, bet ir su jo socialine aplinka:šeima, mokykla – tikimasi pasiekti ryškaus rezultato. Statistikos duomenimis, dauguma tokių paauglių priklauso socialiai remtinų šeimų grupei. Dažnai, tai fiziškai silpni paaugliai, neturintys galimybių pilnavertiškai, turiningai leisti laisvalaikį, neturintys galimybių lankyti norimus būrelius, todėl neretai patraukiantys nusikalstamumo keliu:pradeda vartoti narkotikus, alkoholį, svaiginasi ppsichotropinėmis medžiagomis. Jie – socialiai apleisti.

Dirbti su paaugliais turėtų: sporto treneriai, nepilnamečių reikalų inspektoriai, psichologai, socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai, nes dauguma paauglių savo problemas atsineša iš šeimos.

“ Paauglių ir suaugusiųjų smegenų aktyvumo skirtumasišryškėja dar labiau tada, kai atlygis gaunamas ne tučtuojau. Tai gali paaiškinti, dėl ko, paaugliams sunkiau siekti ilgalaikių tikslų” (Bjorkas, J.)

Šeimos susijusios su šia problema.

Šeimas, kuriuose auga paaugliai, galima įtraukti į rizikos faktorių atitinkančią grupę. Su jai sturėtų dirbti ir teikti informaciją – kvalifikuotas teisininkas, nes šios šeimos turi įvairių problemų socialiniu, psichologiniu pagrindu, dėl ko jiems dažnai prireikia teisininko pagalbos. Įkurtas “Tėvų sociokultūros klubas” Vilniuje, jau teikia tokio pobūdžio profesionalią pagalbą – globos ir auklėjimo klausimais, taip pat esant krizinėms šeimyninėms situacijoms (ištuokai, naujos šeimos kūrimui, prievartai šeimoje, nedarbui, skurdui ir kt.)

Šeimos tarpusavio santykiai, vienas iš pagrindinių vaiko asmenybės formavimosi veiksnių. Nuo to, kokia atmosfera vyrauja šeimoje, prilkauso vaiko santykiai klasėje, mokykloje, su draugais, pažįstamais ir pagaliau su pačiu savimi.

Kauno pedagogų kvalifikacijos kėlimo centras, taip pat užsiima šiuo klausimu: veda seminarus 7-9 klasių mokytojams, suteikiant daugiau žinių apie paauglių elgesio ir savireguliacijos ypatumus. Moko atpažinti klaidingus paauglio elgesio tikslus ir juos koreguoti, suteikiant daugiau žinių apie bendradarbiavimo su paaugliais galimybes.

Kalbėjausi su keliais žmonėmis, auginančius šeimoje paauglius. Įdomu pažymėti tai, kad vienijanti problema – nesikalbėjimas arba paauglio “tylos karas”, nesiskaitymas, atsikalbinėjimas, užsidarymas savo kambaryje, prastos nuotaikos.

Išgirstos nuomonės ir jų apmąstymas.

Visiems mums yra žinoma, kad paaugliai, kurie kalbasi su tėvais apie savo reikalus, geriau mokosi, nevartoja alkoholio ir narkotikų. Taigi, tik žinodami, kas dedasi jų vaikų širdyse, tėvai gali padėti. Sugriautos tylos sienos, dažnai atsirandančios tarp tėvų ir paauglių, gali pakeisti situaciją. Paaugliai dažnai nesuvokia, kad papraščiausiai gali atsisėsti ir kalbėtis su savo tėvais, o norint to pasiekti, reikia daugiau būti su paaugliu:-nueit į kiną, teatrą, kartu papietaut. Tyrimų duomenimis, vienas iš penkių paauglių, arba labai retai, arba niekada nepietauja su tėvais, o juk tai geriausia galimybė pasikalbėti su paaugliu ir ne vadovaujant jam, o patariant. Tai esminė mano pašnekovų klaida: Jie paaugliui nurodo, o ne pataria; pabrėžia klaidingus poelgius – o to paauglys girdėti nenori. Gal leiskime jiems patiems išsikapstyti iš sudėtingų situacijų jiems patariant, būnant jų draugais, o ne vadovais. Įdomiausia tai, kad visi kaip vienas skundžiasi bloga paauglio draugų įtaka, mat be jų jis būtų kitoks, tai jie jį nuteikinėja prieš šeimą ir mokyklą. Susidariau nuomonę, kad tai ne paaugliams, o jų tėvams reikalinga pagalba

ir labai rimta. Pripratę prie paklusnaus vaiko iki paauglystės, jie nebegali susitaikyti su ta mintim, kad jų vaikas, tai individas su savo elgesiu ir charakterio įpatybėmis.

Pašnekovai ir jų problemos šia tema.

Viena pašnekovė (pasiturinti) sakė, kad niekaip nesupranta, ko jos paauglei mergaitei trūksta, juk viską ko jai reikia nuperkam, visur nuvežam (ji iki šiol yra tėvo nuvežama į mokykla ir į repeticijas,(mergaitei 12 metų). Man yra žinoma, kad tėvai niekada neturi laiko su mergaite pasikalbėti, jei ji ir pradeda ką ppasakoti, tuoj yra nutraukiama, kaip nieko svarbaus nepasakanti ir panašiai. Šioj šeimoj viskas yra daroma dėl prestižo ir gero vardo: sportinius šokius paauglė lanko nuo mažumės (yra samdomi vadovai), eina į “prestižinę” mokyklą, važiuoja atostogauti į “prestižinius” kurortus ir pan. Ji nesupranta, kodėl ji turi būti vežiojama į mokyklą, kai yra mokykla šalia namų, kodėl ji turi prievarta lankyti sportinius šokius, nors jau pati supranta, kad tai ne jos pašaukimas ir t.t. Dėl to ir pretenzijos, dėl to ir karas nnamuose. Gaila mergaitės, bet manau, jei mokyklose būtų psichologas ar socialinis darbuotojas, kur vaikai galėtų kreiptis kvalifikuotos pagalbos, situaciją būtų galima kontroliuoti, o gal net pasikalbėti su tėvais. Juk socialinių paslaugų tikslas – padėti asmenims tais jų gyvenimo laikotarpiais, kai jjie patys nepajėgia sau padėti, apribojamos jų galimybės normaliai dalyvauti visuomenės gyvenime. Kitas mano pašnekovas skundėsi, kad tiesiog nebežinojo, kaip sutvardyti savo paauglį sūnų, kurį jis įtarė net vartojant narkotikus, kreipėsi į socialinį darbuotoją, kuris pradėjo reguliariai lankytis ir bendrauti su vaikinu.. Berniukui 17 metų, įsivaizduoja visiškai nepriklausomu nuo tėvų, dažnai praleidinėja pamokas, iš kažkur prasimano pinigų ir pan., tačiau socialinis darbuotojas, kuris apsilanko 3 katus per savaitę, mano pašnekovo akimis, daro teigiamą įtaką. Vaikinas ,net sutiko kelis kartus per savaitę padirbėti visuomeniniuose darbuose, gaudamas už tai minimalų atlygį. Socialinis darbuotojas užsienyje dirba pagal ilgalaikę ar trumpalaikę sutartį, gaudamas, kaip ir psichologas valandinį atlyginimą ir yra graibstomi tokių problematiškus paauglius auginančių šeimų. Šitas mano pateiktas pavyzdys yra iš užsienio. Norėtusi ttikėti, kad ir mūsų šalyje greitu laiku įsivyraus tokios tradicijos, kai darbuotojai bus ruošiami atsižvelgiant į paklausą, nes kolkas didesnė dalis dėmesio sutelkta į nepritekliuje gyvenančias šeimas ir jų paauglius, bet juk paaugliai turi problemų ir pasiturinčiose šeimose. Skirtumas turėtų būti tik toks, kad pasiturinti šeima šiq paslaugą turėtų pirkti, o socialiai remtinai šeimai, ji turėtų būti parūpinta socialinės rūpybos skyriaus darbuotojų.

I Š V A D O S

Pastaruoju metu, šeimos Lietuvoje silpnėja, vis mažiau dėmesio skiriama vaikams sunkiausiame jų ggyvenimo etape – paauglystėje. Lietuvos Konctitucija surašytais įstatymais įpareigoja rūpintis šeimas savo vaikais, daugeliu aspektu tik didinant atsakomybę, bet neįpareigoja pažvelgti į paauglį, kaip į jau egzistuojančią asmenybę, o tai didelis uždavinys viesuomenei. Šiuo aspektu vyriausybės funkcijos yra labai svarbios. Besikuriančios įvairios institucijos, kurios nariai veikia tarpusavio pagalbos veiksniais, ieško įvairių būdų ir galimybių padėti maištingiems paaugliams ir jų šeimoms. Tai rodo neblogus rezultatus, nes bet koks darbas grupėmis yra žymiai efektyvesnis nei pavienis. Tai tik dar kartą įrodo, kad tarpusavio pagalba – nepraranda savo vertės.

Socialinių paslaugų rūšių yra daug tiek teoriniu, tiek įstatiminiu, tiek praktinės veiklos požiūriu, bet labai svarbu yra jas susisteminti, išskiriant tam tikras grupes ir pateikiant pagrindines jų charakteristikas. Jas reiktų klasifikuoti pagal tris kategorijas:

1. Kokiai klientų grupei paslaugos skirtos.

2. Kas yra tiekėjas – jo statusas.

3. Teikiamų paslaugų pobūdis.

Svarbiausias tokių organizacijų tikslas būtų – patenkinti paauglių gyvybinius, emocinius poreikius ir sudaryti paauglio orumą nežeminančias sąlygas to pasiekti savarankiškai. Galutinis tokių organizacijų tikslas būtų – atstatyti paauglio gebėjimq funkcionuoti visuomenėje, kad jis pats toliau galėtų savimi savarankiškai rūpintis, orientuojantis į visišką ir visapusišką poreikių patenkinimą.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Žalimienė, Laimutė 2003 / Socialinės paslaugos/ Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorijos

2. Internetinis puslapis – www. Google. com /Problematiški paaugliai/, /paauglių problemos/.

a) Kauno Pedagogų kvalifikacijos kkėlimo centras

b) Tėvų sociakultūros klubas /Vilnius/

c) Kauno jaunimo centras

d) Policijos jaunimo klubas /Vilnius/