Pagalba smurtą patyrusiems vaikams

PAGALBA SMURTĄ PATYRUSIEMS VAIKAMS:

PATIRTIS IR ŠIUOLAIKINIAI SPRENDIMAI

KURSINIS DARBAS

Vilnius

2004

TURINYS

ĮVADAS……………………..3

I. BENDRA CHARAKTERISTIKA…………….4

I.1. Smurtą apibrėžiančios sąvokos……………..4

I.2. Naudojamo prieš vaikus smurto priežastys………..6

I.3. Prievartos požymiai………………..7

I.4. Pasekmės, lydinčios smurtą patyrusius vaikus……….8

II. PASAULIO VALSTYBIŲ PATIRTIES, TARPTAUTINIŲ

DOKUMENTŲ REKOMENDACIJŲ ĮVERTINIMAS………12

III. SITUACIJOS LIETUVOJE ANALIZĖ………….15

III.1. Pirmieji žingsniai problemos sprendimo link…………16

III.2. Šių dienų Lietuvos situacija……………….18

III.2.1. UNESKO projekto metu atlikti tyrimai………..18

III.2.2. Šeima…………………….25

III.2.3. Mokykla……………………26

III.2.4. Visuomenė…………………..28

IV. IŠVADOS, GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI….33

V. LITERATŪROS SĄRAŠAS……………..37

ĮVADAS

Prievarta kaip fenomenas lydi visą žmonijos istoriją, ją aprašo įvairūs

autoriai nuo pačių ankstyviausių rašytinių šaltinių- Biblijos, Egipto ar

Babilono raštijos paminklų, Homero poemų ligi šių dienų. Prievarta

vaizduojama labai įvairiais pavidalais- nuo didvyriškumo iki nusikaltimo.

Šį požiūrių nenuoseklumą atspindi posakis:“Kai žūsta vienas žmogus- tai

tragedija, kai žūva tūkstančiai- tai politika“. Tačiau toks universalus

visai žmogaus būčiai fenomenas paradoksaliai praslydo pro filosofų akis, ir

tik XIX- XX amžiais atsirado dvi filosofijos sistemos, aprašančios ir

įprasminančios jį- tai marksizmas ir egzistencializmas.

Marksizmui prievarta yra engiamųjų visuomenės klasių įrankis nuversti

jas eksplotuojančius išnaudotojus, todėl ji pateisinama kaip ir bet kuris

įrankis, galintis duoti pageidaujamą (be abejo, filosofijos autorių

požiūriu) rezultatą. Tačiau tokio požiūrio moralinis poveikis visuomenei ir

individui yra neabejotinai destruktyvus ir tos filosofijos diegimas

Lietuvos kasdienybėn, trukęs penkiasdešimt metų, negalėjo nepalikti

pėdsakų. Šį poveikį rodo žmogaus kaip individo nuvertėjimas, kasdieninės

moralės normų devalvavimas, trumpalaikio efekto pervertinimas- iš esmės

krizinės situacijos ženklai. Tokiame kontekste fizinė, moralinė ar

seksualinė prievarta prieš vaikus- tik vienas laiko dvasios požymis, ir

vargu ar pavyks atskirai jį paveikti, tačiau šios pastangos yra vienas iš

kelių pakeisti pragaištingos sistemos suformuotą homo sovietikus . Viena iš

neabejotinų homo sovietikus savybių buvo izoliavimasis savo artimiausioje

socialinėje aplinkoje, baimė kištis į svetimus reikalus ir dviguba moralė,

kuomet svarbus tik išoriškai demonsruojamas veidas, bet ne kasdienis

žmogaus elgesys, jei jis nepavojingas sistemai. Tarybinių laikų šventinės

vaikų dainelės „Mes sotūs laimingi, gražiai aprengti“ motyvas ironiškai

dengė uždraustą temą.Tokioje aplinkoje, kur agresijai dar padėdavo reikštis

ir alkoholizmas, prievarta namuose, ypač prieš vaikus,tai tebuvo menka

buities problema, tad jai skirti dėmesį „į komunizmą žengiančiai

visuomenei“ atrodė per menka. Atsisakyti šio požiūrio nelengva, nes per

kelias kartas išugdytos vertybės labai sunkiai užleidžia vietą naujoms,

reikalaujančioms pilietiškumo, asmeninės atsakomybės už savo sprendimus bei

įgūdžius gyventi visuomenėje. Pasikeitus politinei situacijai Lietuvoje,

vis dažniau pradėjo iškilti viešumon vaikų prievartos atvejų.

Deja, bandymai išjudinti šios problemos sprendimą ilgą laiką buvo be atsako-

valdžia ir visuomenė tarsi netikėjo, kad Lietuvos vaikai patiria prievartą

( ypač seksualinę ). Ir tik visai neseniai Lietuva pasekė kitų valstybių ir

tautų pavyzdžiu, ir su liūdesiu konstatavo žiaurią tiesą, jog vaikų

prievarta yra paplitęs reiškinys. Pripažino, kad :

I.Vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos.

II.Save gerbianti valstybė bei visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, bet

ir vykdyti konkrečias pprevencines smurto programas.

III. Programų tikslas- kiek įmanoma apsaugoti vaikus nuo smurto ir

prievartos.

IV.Nepavykus apsaugoti- mažinti skaudžias prievartos pasekmes.

Kalbėdami apie šios opios problemos sprendimo strategiją ir taktiką

Lietuvoje, turime:

V.Suprasti, kas yra prievarta.

Išanalizuoti prievartos:

2.Atsiradimo priežastis.

3.Požymius.

4.Pasekmes

5.Įvertinti pasaulio valstybių patirtį kovoje prieš smurtą.

6.Įvertinti tarptautinių dokumentų rekomendacijas.

7.Apibrėžti situaciją Lietuvoje.

8.Pateikti galimą problemos sprendimo strateginį planą.

I. BENDRA CHARAKTERISTIKA.

I.1. Smurtą apibrėžiančios sąvokos.

Smurtas plačiąja prasme reiškia fizinę, psichologinę, seksualinę

prievartą, nepriežiūrą.

Fizinis smurtas siaurąja prasme- tai prievarta prieš asmenį: stumdymas,

mušimas, sužeidimas, nužudymas.

Psichologinis, emocinis smurtas dažnai susijęs su fizine

prievarta.Įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais,

gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti

priklausomybę nuo skriaudėjo. Hiperglobai būdingas prievartinis siekimas

neatitinkančių amžiaus ar situacijos kontaktų su vaikais, pernelyg ilgas

„vaikiško“ auklėjimo periodas, bet kokio savarankiškumo slopinimas. Tai ir

„kūdikiškos“ 7-15 metų vaiko glamonės, motinos siekimas „uzurpuoti“ visą

vaiko laiką, dėmesį, jo izoliacija nuo bendraamžių. Tai ir jo aptarnavimas,

užgaidų tenkinimas, saugojimas nuo bet kokių sunkumų, darbo, superpriežiūra

ribojant kiekvieną vaiko žingsnį.

Nepriežiūra- dėmesio asmeniui stoka, nesirūpinimas, draudimas lavintis,

šviestis, fiziškai vystytis, marinimas badu ir t.t. yra fizinio ir

psichologinio smurto dalis. Tai socialinis- pedagoginis vaikų apleistumas.

Lytinis (seksualinis) smurtas suprantamas keliomis prasmėmis. Tai

seksualinis priekabiavimas. Tai aukos privertimas stebėti lytinį aktą;

prievarta liesti kito lytinius organus; pasinaudojant aukos baime, fiziniu

bejėgiškumu, psichikos sutrikimais, liesti aukos lytinius organus, auką

glamonėti. Tai prievartinis oralinis, analinis, genitalinis kontaktas.

Finkelhor iir Korbin [2] apibrėžimas:“Vaikų seksualinė prievarta (VSP) –

tai bet koks seksualinis kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai

(seksualinis subrendimas- tiek socialinis, tiek fiziologinis) nesubrendusio

vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo; ar bet koks

seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog

vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui; seksualinis

kontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėl

amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio“. Pagal šį

apibrėžimą, VSP- tai ne tik tokie seksualiniai veiksmai (liečiant vaiką ar

ne), kuriais patenkinamas suaugusiojo lytinis potraukis, bet ir tie, iš

kurių suaugusysis gauna materialinę naudą (vaikų pornografija ir

prostitucija).

Kraujomaišos (incesto) smurtas – tai tėvo, brolio, giminaičio lytinis

smurtas dukters, sūnaus, sesers, brolio atžvilgiu.

I.2. Naudojamo prieš vaikus smurto priežastys.

Tūkstančiai Lietuvos žmonių, paslydę ant labai trapaus ekonominio

pagrindo ir neatsilaikę prieš pereinamojo laikotarpio skurdą bei vertybių

krizę, palūžę praranda gebėjimą tinkamai atlikti tėvo ir motinos pareigas.

Neretai tai pasireiškia nepakankama vaiko priežiūra, emocinės šilumos

stoka, ir ne taip retai – tėvų elgesiu, sukeliančiu tiesioginį pavojų vaiko

fizinei ir dvasinei sveikatai. Kokios priežastys?

Suaugusysis imasi prievartos prieš vaikus dėl įvairių priežasčių:

1. visų pirma, tai- skurdas. Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį,

skurde gyvenantys žmonės nepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir

kitų, o tai- geriausia terpė prievartai ir smurtui. 1998 m. atlikti namų

ūkių biudžeto tyrimai rodo, jog šeimos ssu vaikais gyvena netgi blogiau

negu pensininkai. 37,8 proc. tokių šeimų savo gyvenimo sąlygas vertina

kaip gana blogas, o 49,3 proc. jų sunku susimokėti mokesčius už butą bei

komunalines paslaugas. Tokių šeimų atžalos kartais net nelanko bendrojo

lavinimo mokyklos.

2. norėdamas išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur;

3. siekdamas pakeisti vaiko elgesį;

4. nemokėdamas kitaip komunikuoti savo jausmais, pvz., agresija;

5. paradoksaliai reikšdamas vaikui savo meilę ar globą;

6. apskritai nerasdamas kitų priemonių artumui pasiekti;

7. alkoholizmas;

8. narkomanija;

9. nedarbas;

10. įkalinimas;

11. prostitucija;

12. nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas;

13. chroniški neurotiniai tėvų susirgimai.

Akivaizdu, kad toli gražu ne visus tokio elgesio motyvus galime vertinti

neigiamai, tačiau taip elgdamasis suaugusysis realizuoja tik savo

egoistinius poreikius, nekreipdamas dėmesio į jų poveikį antrąjai pusei.

Antra vertus, suaugusiojo asmenybė jau susiformavusi, ir destruktyvus tokio

elgesio poveikis jai dažniausiai pasireiškia kaltės jausmu, kuris

kaupdamasis gali dar labiau didinti įtampą ir skatinti naujus prievartos

protrūkius.

I.3. Prievartos požymiai.

Dažnai vaikas nepasisako, kas su juo vyko, tačiau jo elgesys pasikeičia.

Toliau išvardyti požymiai gali padėti nustatyti patirtą prievartą:

14. apetito sumažėjimas ar staigus padidėjimas (ir kiti rimtesni valgymo

sutrikimai, pvz., anoreksija);

15. pakitęs miegas (šlapinimasis į lovą, vartymasis, košmarai, baimė

miegoti vienam, nenoras miegoti tamsoje, nuovargis klasėje);

16. neseniai atsiradę somatiniai negalavimai, ypač pilvo skausmai;

17. emocijų ir nuotaikų svyravimas nuo vieno iki kito kraštutinumo;

18. konkretaus asmens,

vietos baimė arba fobija;

19. staigus nusistatymas prieš ką nors, pvz., prieš vieną iš tėvų;

20. nenustygimas vietoje;

21. elgesys ne pagal amžių (kaip suaugusiojo);

22. vaikiškas elgesys (kabinasi į suaugusius, čiulpia nykštį);

23. dažnas bėgimas iš pamokų;

24. užsisvajojimas, problemos mokykloje (pvz., pablogėję pažymiai);

25. greitas susierzinimas, kantrybės stoka;

26. priešiškumas ir agresyvumas suaugusiems arba nuolatiniai bandymai

suaugusius pamaloninti;

27. nepasitikėjimas: jis atsiranda dėl to, kad vaikas jaučiasi išduotas ne

tik vieno iš tėvų, tapusio prievartautoju, bet ir kito, nesugebėjusio

vaiko apginti. Šis išdavystės jausmas lengvai generalizuojasi, ir vaikas

gali nepasitikėti kitais suaugusiaisiais, ypač – autoritetingais

asmenimis (mokytoju, gydytoju);

28. atsiribojimas, ypač nuo bendraamžių (vengimas tiesioginio kontakto,

šalinimasis);

29. mažai draugų;

30. nepakankama savigarba ir savimonė;

31. bėga iš namų, apima depresija, žalojasi, bando nusižudyti. Depresija

gali kilti dėl pačios prievartos ar dėl kaltės jausmo, nepakankamo savęs

vertinimo, krizės šeimoje ir tėvų skyrybų išaiškinus prievartą;

32. sunkesnio seksualinės prievartos tipo atvejais gali būti stebimas

potrauminis streso sutrikimas (PTSS). Tipiški PTSS požymiai –

besikartojantys, įkyrūs prisiminimai apie įvykį (mažiems vaikams –

besikartojantys žaidimai, paremti traumuojančiais įvykiais),

besikartojantys jaudinantys sapnai apie įvykį, staigus įvykio kartojimosi

pojūtis, padidėjęs dirglumas, fiziologinės reakcijos įvykių, kurie

simbolizuoja ar primena buvusios traumos detales, metu;

33. isterijos ir disociacijos simptomai: yra aprašytos prievartą patyrusių

(ypač seksualinę) vaikų konversinės reakcijos. Konversiniai simptomai

reiškia vvaiko bandymą „pašalinti“ traumuojančius prisiminimus naudojant

išstūmimo, neigimo, afekto izoliacijos ir skilimo psichologinės gynybos

mechanizmus. Vaikų ankstyvosios disociacijos požymiai yra įsivaizduojamas

draugas, užmaršumas su amnezijos periodais, perdėtas fantazavimas ir

svajojimas, vaikščiojimas miegant;

Daugybinis asmenybės sutrikimas (DAS): gali kilti kaip kraštutinių

disociacinių reakcijų pasekmė, kai dėl kraštutinio skilimo susikuria grupė

atskirų asmenybių. DAS pagrindinis etiologinis faktorius yra sunki

seksualinė prievarta, dažnai naudojant fizinę prievartą. DAS gali kilti ir

vaikams, ir vaikystėje seksualinę prievartą patyrusiems suaugusiems.

I.4.Pasekmės, lydinčios smurtą patyrusius vaikus.

Prievarta prieš vaikus egzistavo amžiais. Jos supratimas ir vertinimas

skyrėsi ir skiriasi priklausomai nuo laikmečio, kultūros ar socialinio

ekonominio visuomenės lygmens. Tačiau akivaizdu, kad, nepriklausomai nuo

mūsų nuostatų ir vertinimų, žala, kurią patiria ne tik pats

skriaudžiamasis, bet ir visa visuomenė, tiek moralinė tiek ekonominė, yra

akivaizdi ir didžiulė. Beveik 50 proc. emocinių iir elgesio sutrikimų slypi

vaikystės patyrime.

Skriaudžiami vaikai vystosi tokiomis sąlygomis, kurios neskatina

moralės, sąžinės, pilietiškumo vystymosi, neskatina gebėjimo laisvai

galvoti, galvoti be baimės, neskatina gebėjimo mylėti. Šis deficitas

pasireiškia prievartą patyrusių vaikų:

34. Anti- socialiame ar agresyviame elgesyje:

A. Agresyvumas- taip pat emocijų ir elgesio sutrikimas. Agresyvumo lygiai

įvairūs: priešinimasis, kenkimas, smurtas prieš mažamečius ir silpnesnius,

žiaurumas, sadizmas. Vaikystėje agresyvumas- tai vaiko protestas, gynyba,

neigiamų emocijų iškrova. Vėliau ji tampa vaikystėje susikaupusios

pagiežos, neapykantos, nepilnavertiškumo, bejėgiškumo išraiška.

Viena svarbiausių agresyvumo priežasčių- vaikystėje patirta prievarta.

TTiek fizinis, tiek psichinis smurtas prieš vaikus labai dažnai sukelia

moralines- psichologines traumas, o pastarosios formuoja įvairaus pobūdžio

ir laipsnio elgesio nukrypimus: negatyvizmą, protesto akcijas, piktumą,

kerštingumą, pasireiškiantį priešinimusi, kenkimu, smurto perkėlimu į

silpnesnius, žiaurumu, netgi sadizmu. Neretai jau ankstyvajame amžiuje

vaikų žaidimuose stebima prievarta ir agresija. Vaikų žaidimai,

imituojantys kovas, atrodo, turėtų slopinti nesąmoningą agresyvumą, tačiau

kartu ugdo jėgos, brutalumo, neapykantos ir agresyvumo kultą. Prievartos

ar smurto vaizdiniai išlieka pasąmonėje visą gyvenimą ir, atsidūrus

kritinėje situacijoje, bet kuriuo momentu gali išsiveržti agresyviais

jausmais. Jau vien dėl to reikia padėti vaikams emociškai teisingai

įvertinti įvairius gyvenimo aspektus, kad vaikystės traumos nesužalotų

viso gyvenimo.

B. Dažna elgesio sutrikimų psichologinė priežastis yra įvairūs socialiniai

apribojimai ( psichinė prievarta). Neretai vaikai patiria panieką,

ignoravimą, priklausomybę nuo autokratiškų suaugusiųjų (tėvų ar pedagogų).

Pastebėta, kad vaikams, kurių laisvė ir savarankiškumas yra pernelyg

ribojami, turi fizinių ar sensorikos sutrikimų. Hiperglobą kartais

sąlygoja tėvų vaikystės nepritekliai, patirtas skurdas, taip pat šeimos

santykių problemos, kai motina, pavyzdžiui, siekia kompensuoti vaikystėje

patirtas šeimos problemas.

C. Perdėtai globojamo vaikai užauga labai problematiški. Jie turi

bendravimo sunkumų, sunkiai adaptuojasi tarp bendraamžių, savo šeimoje,o

visa tai- stresų priežastis. Superglobą vaikystėje patyrę jaunuoliai

neretai išsiugdo nepilnavertiškumo kompleksą,būna išlepę, bet kartu ir

įžūlūs, pasyvūs, ppriklausomi.

Dažnai katastrofa baigiasi šeimyniniai santykiai, kai viena iš tėvų

šeimoje siekia besąlygiškai dominuoti. Tokiais atvejais šeimoje vyrauja

antagonizmas, prieštaringi reikalavimai, nepavyksta pasiekti bendrų

sprendimų, dėl to kenčia vaikai.

Statistiškai daugiau vaikų su emociniais ir elgesio sutrikimais yra

tose šeimose, kur tėvai turi chroniškų neurotinių susirgimų. Jų vaikams

būdingas panašus neurotiškumas. Pavyzdžiui, tėvų „baimės“ persiduoda

vaikams. Elgesio nukrypimai signalizuoja, kad vaikas turi psichologinių,

socialinių problemų, jo gyvenime esama neigiamų situacijų, į kurias

reaguoja protestu ar gynyba.

35. Skurdžiame išsilavinime, dažnai dėl nesugebėjimo susikaupti, netinkamos

priežiūros, pagalbos nebuvimo,

• Komplikuotuose nepilnaverčiuose santykiuose su bendraamžiais ir

suaugusiais. Jų patirtis sako- suaugę yra priešai, pasitikėjimo neverti

mokytojai ar globėjai, ir tada vyrauja maištingas, nepaklusnus ir

impulsyvus elgesys. Suaugus šis deficitas nulemia prievartinio elgesio

atkartojimą šeimose, kurias jie sukuria, arba bendruomenėse, kuriose jie

gyvena.

36. Lėtinis arba uždelstas PTSS: ši PTSS forma gali atsirasti vaikystėje

prievartą patyrusiems suaugusiems, kurių prisiminimai apie patirtą traumą

dažniausiai būna nuslopinti. Tokiems žmonėms susidūrus su pirminį

traumuojantį įvykį primenančia situacija, prisiminimai sugrįžta kartu su

skausmingomis afektinėmis būsenomis ir pojučiais, kad vėl išgyvenama

patirta situacija;

37. Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis: piktnaudžiauti alkoholiu

ir narkotikais vaikystėje prievartą patyrę žmonės dažniausiai pradeda

paauglystėje ar jaunystėje. Klinikinių stebėjimų duomenys leidžia

tvirtinti, kad narkotikai ar alkoholis padeda atsikratyti skausmingų

prisiminimų ir jausmų, susijusių su vaikystėje patirta trauma;

38. Valgymo sutrikimai, anoreksija ar bulimija, dažnai prasideda

paauglystės metu ir paprastai atspindi gilesnes savęs pažinimo,

identiškumo problemas;

39. Ribinis asmenybės sutrikimas (RAS): gana dažnai pasitaiko tarp

vaikystėje patyrusių incestą suaugusių žmonių, ypač moterų, tačiau gali

prasidėti vaikystėje ar paauglystėje. Didesnis RAS paplitimas tarp moterų

aiškinamas tuo, kad mergaitės dažniau patiria seksualinę prievartą nei

berniukai;

Ankstyvoji socialinė, emocinė ir kt. deprivacija (kai vaikas gimsta

nelaukiamas, anksti netenka tėvų globos arba ji yra nepakankama) provokuoja

psichofizinės raidos sutrikimus:

A. Seniai pastebėta, kad vaikams, nuo kūdikystės augantiems institucijose,

būdingas emocijų skurdumas, prieraišumo stoka, bendras pasyvumas, apatija

ir menkas domėjimasis aplinka, lėtesnė ar sutrikusi kalbos raida,

verksmingumas, nerimas, dažnai peraugantys į emocijų ir elgesio sutrikimus.

Taigi emociniai bei elgesio sutrikimai gali būti tiesioginė vieno ar abiejų

tėvų netekimo ar vaiko atskyrimo nuo jų pasekmė. Tai sukelia išgyvenimą,

protestą, paniką, verksmą, visko atsisakymą, negatyvizmą, pyktį, kerštą.

Vaiko atskyrimas nuo tėvų nepriežiūros atveju visada yra stresogeninė

situacija, provokuojanti arba neurotinius sutrikimus, arba asocialų,

agresyvų elgesį.

Jei iki 2 metų vaikas nesuranda prie ko prisirišti, tai jau niekada jis

nebegali su niekuo užmegzti emocinio kontakto. Tokie vaikai neranda arba

sunkiai suranda emocinį kontaktą su įtėviais, o suaugusieji- su savo

sutuoktiniais; būna jiems šalti, abejingi, mažai emocionalūs,

intravertiški. Tik ypatingai šilta emociniu požiūriu aplinka, geri tėvų-

vaikų santykiai,

teigiamos emocijos gali kompensuoti emocinių ryšių trūkumą

vaikystėje.

B. Vaikų elgesio problemos dažnai būna susijusios su šeimų socialiniu

statusu. Dauguma vaikų, augančių asocialiose šeimose patiria ankstyvąjį

socialinį apleistumą, nepakankamą priežiūrą. Neretai vaikai iš tokių šeimų

būna asteniški, persirgę daugybinėmis somatinėmis ligomis, kartais jie

sąmoningai neleidžiami į mokyklą, jų elgesys nekontroliuojamas. Daugelis

asocialių šeimų vaikų patiria ilgą ir sunkų adaptacijos mokykloje procesą,

pasižymi labai lėta socialine asmenybės branda. Vaikai nesugeba adekvačiai

bendrauti su bendraamžiais. Šiems vaikams būdingas žinių apie aplinką

nepakankamumas, žemas socialinis supratingumas, skurdūs vaizdiniai,

bendrųjų ir abstrakčiųjų sąvokų stoka, kkalbos raidos sutrikimai. Mokymosi

nesėkmės, pedagogų, tėvų ar bendraklasių panieka formuoja moksleivio

emocinius bei elgesio nukrypimus, agresyvumą, keršto siekimą, kuriuos

dažnai lydi depresija, nusivylimas, abejingumas, taip pat nerviniai miego,

medžiagų apykaitos sutrikimai, mikčiojimas.

Būtina išsiaiškinti, ar vaikas agresyvus todėl, kad nepatenkinami jo

poreikiai, ar todėl, kad jis nelaimingas, nepatenkintas, nuskriaustas, ar

jis gina savo teises.

II. PASAULIO VALSTYBIŲ PATIRTIES, TARPTAUTINIŲ DOKUMENTŲ REKOMENDACIJŲ

ĮVERTINIMAS.

Visose tarptautinėse Jungtinių Tautų konferencijose – Nairobio (1985),

Rio (1992), Vienos (1993), Kairo (1994), Kopenhagos (1995), Pekino (1995),

Stambulo (1996)- buvo aptariama vaiko teisės kaip žmogaus teisių dalis.

Tarptautinis moterų judėjimas atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienos

valstybės politika turi apsaugoti vaiką, šeimą nuo prievartos ir smurto.

1959 m. lapkričio 20 d. Generalinė Jungtinių Tautų Organizacijos

Asamblėja paskelbė Vaiko teisių deklaraciją siekdama, kad vaikai turėtų

laimingą vaikystę ir savo pačių ir visuomenės labui naudotųsi čia

numatytomis teisėmis ir laisvėmis, ir ragina tėvus, vyrus ir moteris, kaip

atskirus asmenis, taip pat savanoriškas organizacijas, vietos valdžios

organus ir nacionalines vyriausybes pripažinti šias teises ir jas ginti

teisinėmis ir kitomis priemonėmis, priimamomis vadovaujantis šiais

principais:“vaikas turi būti apsaugotas nuo visų netinkamo elgesio su juo,

žiaurumo ir išnaudojimo formų. Jis neturi būti prekybos objektu, nesvarbu,

kokia forma“.

1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės

asamblėjos priimta Konvencija dėl vaiko teisių; kurioje raginamos visos

valstybės dalyvės apsvarstyti klausimą dėl Konvencijos pasirašymo ir

ratifikavimo ar prisijungimo prie jos ir išreiškia viltį, kad ji

artimiausiu metu įsigalios. Čia valstybės dalyvės (6 straipsnis) pripažįsta

kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi ir sveikai vystytis, (19

straipsnis) imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir

švietimo priemonių siekdamos apginti vaiką nuo visų formų fizinio ar

psichologinio smurto, įįžeidimo ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar

nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį

piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų. Tokios

priemonės reikiamais atvejais apima veiksmingas procedūras rengiant

socialines programas, leidžiančias suteikti paramą vaikui ir jį

globojantiems asmenims ir išaiškinti, pranešti, perduoti nagrinėti, tirti,

gydyti ir imtis kitokių priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaikais

atvejais, o prireikus iškelti ir baudžiamąją bylą.(34 straipsnis):

Valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo

ir seksualinio suvedžiojimo formų. Šiuo tikslu Valstybės Dalyvės imasi visų

reikiamų priemonių nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamos

uždrausti:

a)lenkti ar prievartauti vaiką dalyvauti kokioje nors neteisėtoje

seksualinėje veikloje,

b)išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus prostitucijoje arba kitoje

neteisėtoje seksualinėje veikloje,

c)išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus pornografijoje ir pornografiniuose

leidiniuose. (39 straipsnis): Valstybės Dalyvės imasi visų reikiamų

priemonių, kad padėtų fiziškai ir psichologiškai atsistatyti ir sociališkai

reintegruotis vaikui, tapusiam kokio nors ignoravimo, išnaudojimo,

piktnaudžiavimo, kankinimų ar kito žiauraus , nežmoniško arba orumą

žeminančio elgesio ar baudimo auka.

Vakarų Europoje ir JAV išsamūs smurto prieš vaikus tyrimai atliekami nuo

šeštojo dešimtmečio. Septintajame dešimtmetyje įkuriamos prieglaudos,

krizių centrai moterims- smurto aukoms. JAV sukurta Nacionalinė koalicija

prieš smurtą šeimoje, Nacionalinė koalicija prieš seksualinį smurtą,

Nacionalinis išžaginimų prevencijos ir kontrolės centras. Vakarų šalių

vyriausybės, siekdamos įveikti smurtą, rengia ir finansuoja plačias lytinio

švietimo, sveikatos apsaugos, psichologinių, policijos, socialinės rūpybos

tarnybų programas.

Remiantis JAV statistiniais duomenimis, 90 % mergaičių, patyrusių lytinį

smurtą iki dešimties metų amžiaus, patiria jį šeimoje. Nyderlandų

statistika rodo, jog 96,7 % kraujomaišos smurto atvejų policijai yra

nepranešami.1991 m. JAV buvo užfiksuota beveik 2,7 milijono faktų apie

emociškai, fiziškai ar seksualiai suaugusiųjų žalojamus vaikus, iš kurių

daugelis neturėjo ir metukų. Vien Kalifornijoje 1991 m. užfiksuota, kad 109

vaikai buvo sumušti negyvai.Ypač didėjantis tiek visuomenės, tiek

specialistų susidomėjimas vaikų prievartos problema Vakarų šalyse

pastebimas paskutinį dešimtmetį. Nors tai sena problema, tačiau dabar į ją

pradėta žiūrėti kaip į psichologinę, psichiatrinę, vaikų teisių apsaugos

problemą. Atliekami vaikų prievartos paplitimo tyrimai. NNuo 1980 m. tokių

tyrimų sparčiai gausėja. Jais bandoma nustatyti, kokia populiacijos dalis

vaikystėje yra patyrusi smurtą.

Patirtis rodo, jog visuomenės vystymąsi stipriai veikia žmonių judėjimai

arba nevyriausybinės organizacijos. Juk žmonės pradėjo savanoriškai telktis

gerokai anksčiau negu atsirado įstatymai. Todėl ypač prasmingi yra

Didžiosios Britanijos teisininko, konsultuojančio visuomenines

organizacijas ir didžiausio šios srities autoriteto, Andrew Philips

žodžiai: „Kad ir kokį nerimą šiandien keltų egoizmo suvešėjimas, paguodos

teikia neregėtas savanoriškojo sektoriaus nepriklausomumas, gyvybingumas,

energija ir įstabi jo įvairovė ugdant tautoje pilietiškumo ir gerumo

dvasią.“:

A. Pagalbos telefono linijos patiriantiems smurtą vaikams. Kai kuriais

atvejais, nors tai sudaro nedidelę Vaikų linijos skambučių dalį, vaikas

gali paprašyti ir nedelsiant gaus nuorodą į kitą agentūrą, kuri pagal

įstatymus privalo imtis priemonių. Tokių atvejų mažiau kaip 5 proc. Kai

kurios Europos pagalbos linijos turi ryšį su valstybinėmis agentūromis.

Šiomis nekonfidencialiomis linijomis naudojasi daugiausia suaugusieji,

susirūpinę dėl vaikų, kurie, kaip įtariama, yra skriaudžiami. Jos labai

naudingos ten, kur vyresni vaikai rūpinasi išnaudojamais mažais vaikais,

dar negalinčiais pasinaudoti telefonu. Tačiau didžioji pagalbos telefonų

dalis Europoje veikia griežtai konfidencialiai. Europos Sąjungos narės turi

paklusti nurodymui, reikalaujančiam pagalbos linijų slaptumo. Tyrimai tarp

vaikų nekartą parodė, kad vaikai naudojasi VTL būtent todėl, kad ji yra

konfidenciali, jie gali kalbėtis anonimiškai, jei to nori, ir taip vaikas

kontroliuoja šį kontaktą. Velse, kur gyvena 2.75 milijono gyventojų, per

pastaruosius metus apie 2000 vaikų buvo konsultuoti dėl sseksualinio smurto.

Skambučiai dėl seksualinio smurto sudaro apie 20 proc. visų gaunamų

skambučių. Jungtinėje Karalystėje atlikti tyrimai rodo, kad dauguma

skambinančiųjų (75 proc.) niekad nebendravo su valdžia. Vaikai pasitiki

pagalbos telefono linijomis. Tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl jos

įkurtos beveik visose Europos ir daugelyje kitų šalių. Taigi patiriantiems

smurtą vaikams pagalbos linijos gali būti tiesiog gyvenimo linijos ne tik

jų dabartiniam saugumui ir sveikatai, bet taip pat tikros gyvenimo linijos

jų ateičiai, jų gebėjimui atsigauti, pasveikti nuo patiriamo smurto.

Tačiau neapsiribojama vien prievartaujamo vaiko pasauliu. Pagalbos

linijos, pasakodamos spaudoje, ką vaikai jiems pasako, gali pakeisti

aplinką, kurioje gyvena vaikai. Nors tai atliekama anonimiškai, bet koks

viešumas turi įtakos, kad smurtas jau nebėra visiškas tabu. Prievartaujamas

vaikas ir vaikai apskritai gauna iš suaugusių pasaulio pranešimą, kad tokia

prievarta nėra normali ir nėra teisinga. Tai prieštarauja dažniems

prievartautojų tvirtinimams, kad tai, ką jie daro su vaiku, yra normalu ir

kad vaikas taip pat moraliai atsakingas už tai, kas vyksta. Be to,

konfidencialių pagalbos linijų buvimas sukelia šiek tiek baimės

smurtautojui. Atsiranda daugiau šansų, kad jų veikla gali paaiškėti.

B. Pasaulyje savanorystės idėja nėra nauja. Demokratinėse šalyse šalia

vyriausybinio socialinės apsaugos institucijų tinklo veikia nevyriausybinės

organizacijos (NVO). NVO skiriamasis bruožas yra tas, kad socialinę pagalbą

dažniausiai teikia savanoriai. Savanoris- tai žmogus, dirbantis savo noru

ir negaunantis už tai jokio materialaus atlyginimo.1991 metais buvo

atliktas

Nacionalinis savanoriško darbo tyrimas, kurio rezultatai rodo, kad

kas antras žmogus yra įsitraukęs į savanorišką veiklą. Šis tyrimas parodė,

kad beveik 100 procentų Britanijos gyventojų yra pasiruošę dirbti

savanorišką darbą. 1987 metais Danijos Socialinių tyrimų institutas atliko

savanoriško darbo išplitimo tyrimą. Šie tyrimai parodė, kad 1987 metais

ketvirtadalis Danijos gyventojų dirbo savanorišką darbą. Danijoje,

Lenkijoje, Kanadoje, Olandijoje kaip ir Didžiojoje Britanijoje yra

rajoniniai savanorių įdarbinimo centrai. Šie faktai rodo, kad pasaulyje

savanorystė yra pripažinta ir populiari.

III. SITUACIJOS LIETUVOJE ĮVERTINIMAS.

Humanistinė filosofija įtakojo ugdymo reformas ir dėl to keitėsi

požiūris į vaiką. Vaikas pripažįstamas kaip unikali būtybė, turinti savitus

poreikius ir teisę juos realizuoti. Suaugęs stimuliuoja vaiko vystymąsi

tapdamas pagalbininku vaiko savęs pažinimo ir saviraiškos procese, kurdamas

emociškai saugią ir ugdymui turtingą bei lavinančią aplinką. Iš vienos

pusės XX a. sukūrė palankias sąlygas asmenybės ugdymui, o iš kitos pusės-

vykstantys socialiniai, ekonominiai pakitimai įtakojo ir vaiko

socializacijos pasikeitimus, susilpnino bendruomenės įtaką bei sumažino

artimiausios vaiko aplinkos saugumą bei stabilumą. Lietuva nėra išimtis

šiame kontekste- staiga atsiradusi turtinė nelygybė, didėjantis šeimų

nestabilumas, progresuojantis gyventojų alkoholizmas, narkomanija, švietimo

prestižo mažėjimas, informacijos priemonių žalingas poveikis apsunkino

vaiko gyvenimą bendruomenėje bei sumažino šeimos bei aplinkos atsakomybę už

vaiką.

III.1.PIRMIEJI ŽINGSNIAI PROBLEMOS SPRENDIMO LINK.

Su prievartos aukomis pirmieji susidūrė medikai, teikdami pagalbą

hospitalizuotiems vaikams. Remiantis Lietuvos vyriausiųjų pediatrų

duomenimis 1994 m. šalies gydymo įstaigų stacionaruose gydytas 141 vaikas,

patyręs ssmurtą. Iš jų 111 patyrę fizinį smurtą, 11-seksualinę prievartą ir

14- psichologinę prievartą; 15 vaikų išgelbėti nepavyko, jie mirė. Be

jokios abejonės šie medikų duomenys nebuvo tikslūs, nes dažnai smurtą, kaip

traumos priežastį, artimieji neigia, ir todėl jis sunkiai įrodomas. Ypač

slepiami lytinio smurto faktai. Itin glaudžiai susiję smurtas ir

nepriežiūra. Jie ypač pražūtingi vaikams tose šeimose, kuriose smurtaujama

ne tik prieš vaiką, bet ir prieš moterį (motiną). Motina yra bejėgė apginti

savo vaikus, nes pati yra smurto auka, kuri kartais iš nevilties griebiasi

smurto. Pavyzdžiui, iš 1994 m. mirusių iki vienerių metų amžiaus vaikų,

kurių mirčių buvo galima išvengti laiku suteikus medicinos pagalbą, 2/3

mirčių priežastis buvo vaikų nepriežiūra. Paprastai 95 proc. visų įvykių,

susijusių su vaikais iki vienerių metų, įvyksta dėl nepriežiūros.

Ši Lietuvos vaikų padėtis paskatino tirti smurto ppaplitimą šeimose, tėvų

įtaką vaikui bei jo pasaulėžiūros formavimui, ieškoti kelių problemos

sprendimui.

Galima teigti, kad ši problema pajudėjo iš „mirties taško“ prieš

šešerius metus. Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos vaikų teises,

interesus ir socialinę apsaugą, 1994 metais pradėtas kurti vaikų teisių

apsaugos tarnybų tinklas miestuose ir rajonuose, Seimas ratifikavo Vaiko

teisių konvenciją, smurtui ir prievartai prieš vaikus daug dėmesio skyrė

spauda. Galima tvirtinti, kad faktiškai Lietuva šiuo laikotarpiu pasekė

civilizuoto pasaulio pavyzdžiu ir pripažino turinti vaikų smurto ir

prievartos (emocinės, fizinės, seksualinės) problemą.

1994 metais sudaryta grupė, kuri inicijavo ir parengė Lietuvos

Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą, kartais

vadinamą „Vaikų Konstitucija“. Šiame projekte suformuluotos pagrindinės

vaikų teisės ir laisvės; itin svarbus VII skyrius „Vaikas ir socialinė

aplinka“, kurio atskiruose straipsniuose išdėstytos vaikų apsaugos nuo

neigiamos socialinės aplinkos įtakos (43 str.), vaikų ir alkoholinių gėrimų

bei rūkymo (44 str.), vaikų ir narkotinių, nuodingųjų, kitų stipriai

veikiančių medžiagų bei priemonių (45 str.), vaikų ir žaidimų, filmų,

visuomenės informavimo priemonių (46 str.), vaikų apsaugos nuo seksualinio

išnaudojimo (47 str.) bendrosios nuostatos. Projekte buvo kalbama ir apie

atsakomybę už vaiko teisių pažeidimus. Įstatymo rengimui turėjo įtakos ir

tai, kad Lietuva 1992 m. prisijungė, 1994 m. pasirašė, o 1995 m. liepos 3

d. ratifikavo Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių konvenciją. Vaiko

teisių pagrindų įstatymas priimtas 1996 m. kovo 14 dieną.

1995 m. lapkričio 24 d., Vaiko raidos centras kartu su dviem

nevyriausybinėmis organizacijomis- AMADE-Lietuva ir Labdaros Sąjunga

„Avilys“- surengė konferenciją „Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta“,

kurios svarbiausias tikslas buvo pasistengti į tikinti valstybę ir

visuomenę, jog prievarta prieš vaikus- tai globalinė problema, kurios

nespręsdami labai daug prarasime kaip valstybė ir visuomenė.

1997 m. Vilniaus Universiteto Moterų studijų centras išleido knygą

„Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje“. Tai tyrimas- vienas pirmųjų

kolektyvinių mėginimų analizuoti šiuos reiškinius Lietuvoje. Čia

pabrėžiama, kad prasidėjus Lietuvos moterų judėjimui, pavienių žurnalistų

tyrimų dėka, Lietuvos piliečiai palengva pradėjo suvokti smurto šeimoje

išplitimo mmastą ir smurto padarinius.

Remiantis Lietuvos vaikų teisių apsaugos tarnybos prie socialinės

apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 1996 m. 224 vaikai nukentėjo nuo

įvairaus lytinio smurto, 11 vaikų patyrė sunkius kūno sužalojimus, 17 vaikų

buvo nužudyti (tyčinė žmogžudystė), įvykdyta viena netyčinė žmogžudystė, 30

vaikų mirties atvejų nėra išaiškinta. Nuo 1995 m. 3,3 proc. išaugo

valkataujančių vaikų skaičius, 1996 m. užregistruoti 720 valkataujantys

vaikai.

Šioms problemoms nagrinėti ir spręsti 1997 m. pradžioje Seime buvo

sudaryta Šeimos ir vaiko reikalų komisija, Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijoje įkurtas Vaikų, jaunimo, šeimos bei vyrų ir moterų lygių

galimybių skyrius. Ratifikuota 1993 metų Hagos konvencija dėl vaikų

apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, pakeistas

Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas- buvo padidinti alimentai

vaikams išlaikyti, nuo gruodžio mėnesio pradėtos mokėti papildomos pašalpos

šeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų. Socialinėje politikoje

padarytas esminis šuolis: daugiavaikės šeimos statusas suteiktas jau ir

tris vaikus auginančioms šeimoms. 1997m. lapkričio 5- ąją Vyriausybė

pritarė Vaikų globos įstatymo ir Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms

vaikus, įstatymo pakeitimo ir papildymo projektams ir pateikė juos

svarstyti Seimui. Vaikų globos įstatymu apibrėžta vaiko globos samprata,

jos tvarka, reglamentuotos globėjų teisės, pareigos ir atsakomybė.

Numatytos naujos globos rūšys- laikinoji ir nuolatinė- bei formos: globa

šeimoje, šeimynoje ir globos institucijose. Globėju paskirtam asmeniui už

kiekvieną globojamą vaiką numatyta pašalpa.

III. 2. ŠIŲ DIENŲ LIETUVOS SITUACIJA.

III.2.1. Baigiantis UNESKO 1999 m. projektui „Baltik network on

prevention of child abuse“, buvo surengta tarptautinė konferencija,

kurioje dalyvavo svečiai iš Baltarusijos, Ukrainos, Estijos, Lenkijos,

Anglijos bei Lietuvos tarnybų atstovai. Konferencijos metu vėl buvo grįžta

prie prevencijos, postvencijos ir intervencijos sąvokų. Daugelis

konferencijos dalyvių išreiškė savo susirūpinimą dėl bendros strategijos

nebuvimo sprendžiant šią problemą valstybiniu mastu bei atskirų

organizacijų tarpusavio bendradarbiavimo trūkumo.

Galima apžvelgti, kas gi nuveikta per šiuos vienerius metus, su kokiomis

problemomis susidurta. Jau pačioje projekto vykdymo pradžioje buvo numatyta

patikrinti, kaip smurto ir prievartos problemą mato vaikų gydytojai,

pedagogai, kiti darbuotojai, kurie dirba su vaikais. Svarbiausia buvo

išsiaiškinti, kiek ši problema dabar aktuali Lietuvoje. Juk kai buvo

žengiami pirmieji žingsniai šioje srityje prieš penkerius-šešerius metus,

tai daugelis net nesutikdavo, kad tokia problema egzistuoja. Kita vertus,

jeigu anksčiau buvo akcentuojama tik seksualinė prievarta, tai šiandien jau

bandoma atkreipti dėmesį iš viso į smurtą prieš vaikus. Mat vargu ar galima

teigti, kad vaiko išprievartavimas yra didesnis nusikaltimas negu vaiko

sumušimas. Ir vienu, ir kitu atveju vaiką užvaldo tie patys baimės, nerimo,

pykčio jausmai.

Projekto metu buvo atlikti šie tyrimai, analizuojantys smurto prieš

vaikus situaciją Lietuvoje:

1. Pedagogų ir psichikos sveikatos specialistų apklausa;

2. Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, psichopatologijos ypatumai;

3. Smurtas prieš vaikus- problemos pateikimo visuomenei Lietuvos

spaudoje tyrimas.

Tuo pat metu projekto darbo grupė rengė medžiagą apie naujų pagalbos

formų pateikimą vaikams.

Tuo tikslu kaip modelis buvo pateiktas „Vaikų

krizių centras“, kuris ateityje gali realiai pretenduoti į vieną iš

tarnybų, teikiančių skubią pagalbą vaikams, patyrusiems prievartą.

Pedagogų ir psichikos sveikatos specialistų apklausa. Apklausos metu

nustatyta, kad beveik visi respondentai (96 proc. pedagogų ir 96 proc.

psichikos sveikatos specialistų) pripažįsta vaikų prievartos problemą kaip

labai svarbią. Daugiausiai akcentuojamas vaikų fizinis smurtas (90 proc.

psichikos sveikatos specialistų ir 39 pedagogai). Tačiau šie duomenys nėra

statistiškai patikimi, nes respondentai buvo susidūrę daugiausiai su

fizinės prievartos aukomis. Vargu ar galima teigti, kad seksualinės

prievartos aukų yyra daug mažiau. Galima daryti prielaidą, kad šios aukos

yra labiau užsislėpusios ir jos sunkiau pastebimos visuomenėje. Atlikus

tyrimą išryškėjo ir kiti faktai. Daugelis dirbančiųjų neturi aiškaus plano,

kaip galėtų padėti vaikui, patyrusiam smurtą.Tai rodo, kad Lietuvoje

trūksta informacijos vaikų institucijoms apie jau veikiančias tarnybas,

kurios gali padėti vaikui ir jo šeimai. Didelė dalis respondentų (nuo61 iki

86 proc.) pageidautų jau dabar esančių organizacijų geresnio tarpusavio

bendradarbiavimo.

Gavus apibendrintas tyrimo išvadas, buvo numatyta parengti pilną Vaikų

krizių centro projektą ir numatyti jo įgyvendinimą 2000-2001 metais. Šis

centras teiktų vaikams nne tik stacionarią pagalbą, bet ir turėtų komandą,

kuri galėtų teikti psichologinę, socialinę pagalbą vaikui tiesiog jo

gyvenamoj vietoj. Tai tiesioginė pagalba vaikui nelaukiant kada jis ateis,

bet stengiantis daryti kuo ankstyvesnę intervenciją juo problemoms spręsti.

Žinoma, tai daugiau yra krizių intervencijos bei postvencijos centras, kai

į jį žiūrima kaip į tiesioginį pagalbos teikėją. Tačiau numatytame projekte

nemažą dalį užima ir prevencinis darbas: vizitai į mokyklas, kitas vaikų

ugdymo institucijas, kur vaikai būtų supažindinami su jų teisėmis,

problemomis ir galimybėmis jas spręsti. UNESKO projekto metu nuolat buvo

bandoma įtikinti LR seimo, Vyriausybės narius tokios veiklos būtinybe ir

efektyvumu.

Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, psichopatologijos ypatumai. RUL

Vaiko raidos centre atliktas dar vienas tyrimas, kuriame analizuojama su

kokiomis problemomis susiduria vaikai, patyrę prievartą. Tyrimą atliko

vaikų psichiatras V. Blažys. Tyrimui buvo panaudota RUL Vaiko raidos centro

psichiatrijos skyriaus pacientų, patyrusių seksualinę prievartą, kurie buvo

gydyti ir tirti 1997- 1998 metais, ligos istorijų analizė. Analizei

atrinkti 20 seksualinės prievartos ir 65 fizinės prievartos atvejai.

Seksualinė prievarta prieš mergaites dažnai prasideda jaunesniame

amžiuje- 46,7 proc. atvejų jaunesniame nei 7 metai, berniukai pradėjo

patirti seksualinę prievartą kiek vyresniame amžiuje- dažniausiai 11-12

metų. Mergaičių prievartautojai dažniausiai buvo šeimos nariai ir giminės,

nepažįstami asmenys sudarė tik 6,5 proc. Berniukų prievartautojai

dažniausiai buvo vyresni pažįstami asmenys. Vaikai, patyrę seksualinę

prievartą, beveik niekada patys apie tai nesakydavo kitiems. Dažniausias

išaiškinimo kelias buvo toks- artimi vaikui asmenys, pastebėję tam tikrus

vaiko elgesio ir nuotaikos pasikeitimus, paklausdavo vaiko apie priežastis,

tada vaikas papasakodavo apie patirtą prievartą. Tačiau laikas nuo

prievartos pradžios iki išaiškinimo buvo gana ilgas- mergaitėms 2,1 metų,

berniukams- 2 metai. Seksualinė prievarta dauguma atvejų buvo

nevienkartinis reiškinys, o tęsdavosi nuolat kelis metus. Dažniausi

simptomai ar jų grupės, pasireiškiantys vaikams, patyrusiems seksualinę

prievartą, yra šie: insomnija, košmariški sapnai, depresija, agresyvumas,

socialinė izoliacija. Pažymėtina, kad berniukai anksčiau nei mergaitės

reaguoja į prievartą agresyviu ir asocialiu elgesiu, socialine izoliacija.

Su hiperseksualumu susijusi simptomatika ir elgesio ypatumai stebėti

dažniau mergaitėms. 50 proc. vyresnių nei 10 metų mergaičių atliko

suicidinius bandymus. Dažniausiai nustatomos diagnozės analizuotiems

vaikams- potrauminio streso sutrikimas, adaptacijos sutrikimai, vidutinio

sunkumo depresinis sutrikimas.Visiems vaikams vyrauja nespecifiniai

simptomai. Laikas nuo prievartos pradžios iki prievartos išaiškinimo yra

palyginti ilgas, todėl būtinas tiek specialistų, tiek visuomenės švietimas,

siekiant geresnio seksualinės prievartos išaiškinimo. Seksualinės

prievartos išaiškinimas ir pagalba vaikams gali būti vienas iš veiksnių

mažinant savižudybių skaičių.

Smurtas prieš vaikus- problemos pateikimo visuomenei Lietuvos spaudoje

tyrimas. Kitas svarbus tyrimas buvo atliktas pasitelkus spaudą. Buvo

išreikštas susirūpinimas smurto atvejų prieš vaikus aprašinėjimu spaudoje.

Bandyta apžvelgti, kokie atvejai susilaukia didžiausio spaudos dėmesio ir

kaip žiniasklaidos atstovai tai pateikia visuomenei. Todėl buvo parengta

spaudos analizė „Smurtas prieš vaikus spaudoje“. Numatyta gautą medžiagą

pateikti ir patiems žiniasklaidos atstovams.

Kalbėdami apie prievartą prieš vaikus, negalime pamiršti spaudos įtakos

mūsų visuomenėje. Žiniasklaida gali atlikti tiek gerus darbus, informuodama

apie visuomenėje egzistuojančius, į jokias moralės normas netelpančius

reiškinius, tiek ir labai blogus darbus, pateikdama informaciją apie

prievartą prieš vaikus. Gerai , kai spaudoje apie tai yra daug kalbama, kai

pateikiami faktai, bet yra kita problema, kaip ppateikiami faktai spaudoje.

Žurnalistai neblogai žino Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 10-

to straipsnio teiginį: „Informacija turi būti renkama etiškais ir teisėtais

būdais“. To paties kodekso 13 straipsnis teigia: „Žurnalistas ir leidėjas

privalo itin atsargiai vertinti informaciją, kurią jam suteikė streso,

sukrėtimo, bejėgiškos būsenos paveiktas žmogus ar pirmą kartą bendraujantis

su visuomenės informavimo priemonių atstovu“. Taigi, visi žurnalistai žino,

kaip reikėtų bendrauti su žmogumi, kokiais atvejais jie neturėtų žmogaus

klausinėti. Skaitant pavienius straipsnius, kilo abejonių, ar tikrai tokių

gražių etikos normų laikomasi spaudoje.

Tyrimas buvo atliktas 1999 metų gegužės mėn. 20-31 dienomis bendrovėje

Mediaskopas. Tyrimo metu peržiūrėti 5 Lietuvoje leidžiami didžiausią

auditoriją turintys respublikiniai ir regioniniai dienraščiai. Atrinkti šių

dienraščių pirmuose puslapiuose publikuoti straipsniai, aprašantys smurto

prieš vaikus iki 16 metų amžiaus atvejus. Tyrimo periodas- 1998 metai ir

1999 metų sausio-balandžio mėnesiai.Tyrimo metu peržiūrėta 2210 periodinių

leidinių numerių.

Tyrimo tikslai- nustatyti:

4. kokie smurto atvejai prieš vaikus sulaukia didžiausio spaudos

dėmesio,

5. kokioms detalėms, temoms, aprašant smurto prieš vaikus atvejus,

skiriamas didesnis dėmesys,

6. kaip periodinių leidinių skaitytojai yra informuojami apie problemos

sprendimo būdus,

7. ar nagrinėjamuose straipsniuose išreiškiamas vaikų teisių apsaugos ,

pagalbos institucijų veiksmams, kokie šių institucijų veiksmai yra

dažniausiai aprašomi, kritikuojami ar giriami,

8. ar skiriasi informacija ir jos pateikimo bruožai respublikiniuose ir

regioniniuose leidiniuose.

Tyrimo išvados. Visos publikacijos susijusios su konkrečiais smurto

atvejais. „Skandalingumą“ beveik visuomet nulemia tokie kriterijai kaip

vaiko mirtis nuo smurto; seksualinė prievarta prieš vaikus; kai vaikas

nužudo vaiką; kai prieš vaiką fizinio ar seksualinio smurto griebiasi jo

šeimos nariai; kai paaiškėja itin dideli tam tikro reiškinio mastai.

Operatyviniuose įvykių aprašymuose leidiniai dažniausiai nemini smurto

priežasčių, nepateikia informacijos apie būdus, kuriais galima buvo jo

išvengti. Straipsniuose taip pat nėra informacijos apie tai, kokia pagalba

galėtų suteikiama nukentėjusiam vaikui. Skaitytojai tik netiesiogiai gali

susidaryti įspūdį apie problemos mastus, sprendimo būdus, susijusių su

problema įstaigų veiklą ir pan. Kalbant apie iliustracijas, aukos

nuotraukos dažniausiai publikuojamos pirmuose puslapiuose. Aukos nuotraukų

demonstravimas yra etikos kodekso pažeidimas. Tokio straipsnio su

nuotraukomis išspausdinimas turi įtakos ne tik dabartiniam aukų gyvinimui,

bet gali turėti įtakos ir visos šeimos gyvenimui ateityje, vaikų likimui.

Tarp įvairių tarnybų minima policija, prokuratūra. Kitos institucijos ir

specialybės minimos retai (gydytojai, pedagogai, socialinės tarnybos).

Žiniasklaidos atstovai straipsniuose neišreiškia jokios kritikos tarnyboms

dėl vykstančio smurto. Kartais užsimenama apie neefektyvią prevenciją ar

priemones prieš nusikaltėlius, dažniausiai galutinis kaltininkas yra

įstatymas. Bet nėra komentarų iš įstatymo leidėjų ar kitus teisės aktus

priimančių institucijų. Taigi kaltininkas adresuojamas lyg ir į niekur.

Skaitytojas paliekamas su mintimi apie netinkamus (dažniausiai per daug

humaniškus nusikaltėliams) įstatymus, neleidžiančius kovoti su smurtu prieš

vaikus. Spauda beveik visą problemos sprendimą palieka jėgos struktūroms,

kas yra visai netikslu, kai kalbame apie prevenciją. Spauda atkreipia

dėmesį į tai, kad

daugelis šeimų , kuriose vyksta smurtas, gyvena

skurdžiai. Šiose šeimose yra didesnė rizika atsirasti prievartai. Į tai

reikėtų atkreipti dėmesį ir numatant prevencines priemones. Čia spauda

gražiai parodo, kad nepriteklius šeimose kelia įtampą, skatina šeimos narių

tarpusavio nesutarimus, o tai savo ruožtu sukelia prievartos protrūkius.

Taigi jau pati spauda prieštarauja sau, kai rašo, kad problemą galima

išspręsti naudojant jėgos struktūras ir taikant griežtesnius įstatymus.

Smurtą vaikai daugiausia patiria namuose, dvigubai rečiau- gatvėse,

kiemuose. Aišku, namuose smurtininkai yra vaiko tėvai, globėjai (38 proc.),

kiti suaugę ar nepažįstami žmonės-25 pproc. atvejų. Dažniausiai (78 proc.)

spaudoje aprašomas fizinis smurtas, rečiau- seksualinis ir rečiausiai-

psichologinis smurtas. Aišku, kad daugelis seksualinės prievartos aukų savo

skausmo spaudai neatskleidžia.

Vaiko mirtis nuo patirto smurto aprašoma šiek tiek daugiau nei pusėje

straipsnių. Pastebima, kad vaiko sumušimas traktuojamas kaip nepriimtinas,

bet gana natūralus reiškinys, dėl kurio neverta plėtoti temos. Tuo tarpu

mirtis nuo smurto aprašinėjama labai smulkiai, dažnai net su pikantiškomis

detalėmis.

Straipsniuose, kuriuose apibendrinama smurto mokyklose problema,

skaitytojai netiesiogiai skatinami; jaustis nesaugiai dėl savo mokyklinio

amžiaus vaiko; kreipti daugiau dėmesio į jo elgesį; laisvalaikio

praleidimo būdus; įvertinti mokyklą (į kurią eina vaikas), jos

mikroklimatą; iškilus problemai, kreiptis į policiją; neigiamai vertinti

galiojančius įstatymus.

Straipsniuose, kuriuose apibendrinama seksualinio smurto prieš vaikus

problema, skaitytojai netiesiogiai skatinami; neapkęsti smurtautojo; sekti

vaiką ir kontroliuoti jo pažintis; skirti dėmesio vaiko seksualiniam

auklėjimui; neužmiršti, kad auka ggali tapti bet kuris vaikas, o potencialus

smurtautojas- bet kuris asmuo; neužmiršti, jog seksualinio smurto pasekmės

yra itin sunkios ir ilgalaikės; manyti, jog seksualinis smurtas prieš

vaikus dažniausiai pasitaiko asocialiose, alkoholikų šeimose.

Straipsniuose, apibendrinančiuose šeimos narių fizinį smurtą prieš

vaikus, spauda negatyviai reaguoja į nuo 1999 metų sausio 1 d. padidintą

vaiko globos pašalpą- nes padidėjusi pašalpa (iki 500Lt.) masina

pasipelnyti neketinančius nuoširdžiai globoti vaiko. Tokia reakcija ryškiai

išsiskiria iš bendros socialinės tematikos konteksto, nes patys leidiniai

daug dėmesio skiria, jų nuomone, per mažoms pensijoms, pašalpoms

daugiavaikėms šeimoms, vienišoms motinoms. Tai veda prie minties, kad

valstybė turėtų atsargiau materialiai skatinti (arba neskatinti visiškai)

vaikų globą. Peršama mintis, kad vaikams saugiau likti globos namuose, o

rizika patekti pas nesąžiningus globėjus yra pernelyg didelė, auganti sulig

globos pašalpos padidinimu.

Peržvelgus Lietuvos spaudos lyderius galima teigti, kad spauda

pakankamai ryškiai atspindi visuomenės nuomonę, labai stengiasi pritraukti

skaitytoją, dažnai nesiskaitydami su priemonėmis. Aiškindama problemas bei

jų sprendimo kelius, dažnai kelia prieštaringas idėjas, visai neieško

reiškinio priežasčių ir ištakų.

Vykdant projektą ir organizuojant tarptautinę konferenciją paramą

suteikė UNESKO, Lietuvos Nacionalinė UNESKO komisija, Lietuvos Valstybinė

vaikų ir paauglių nusikaltimų prevencinė programa.

Prievartos prieš vaikus problemos aktualumas, atrodo, jau niekam

Lietuvoje nebekelia abejonių. Visuomenė ir valstybė pagaliau išsiblaivė iš

hipnozės būsenos, į kurią buvo patekusi keliasdešimt metų girdėdama

teiginius, kad vaikai yra privilegijuota klasė ir kad socialinės problemos

išspręstos, bei ddar daug panašių teiginių.

Stabdant prievartą prieš vaikus, būtina stabdyti ir vaikų

nusikalstamumą. Tik taip įmanoma sustabdyti besisukantį prievartos ratą.

III.2.2. ŠEIMA

Šeima- daugiau nei teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas. Tai

meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti

kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms,

kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei.

Namai yra pirma bendruomenė, kurią vaikas sutinka.Vaikai iš

disfunkcinių namų, taip pat ir iš namų, kuriuose trūksta suaugusio žmogaus

priežiūros, dažnai neįgyja problemų sprendimų įgūdžių, kurie padėtų rasti

socialiai priimtinus kasdieninių problemų sprendimus. Tėvai dažnai nėra

pavyzdys formuojant įgūdžius arba neatpažįsta tinkamo elgesio ir jo

nepaskatina. Žymiai dažniau vaikams yra modeliuojamas neadekvatus elgesys

arba jis sulaukia negatyvaus dėmesio, kas emociškai alkanam vaikui dažnai

yra geriau nei apskritai jokio dėmesio. Tėvai tinkamai neprižiūri vaikų, o

pagrindinės disciplinavimo priemonės yra prievartinės, baudžiančios ir

kraštutinės.

Auga vaikų skaičius, kurie patenka rizikon nuo jų pradėjimo momento.

Žalingas medžiagas vartojančios nėščios moterys reikšmingai padidina

tikimybę, kad gimę vaikai turės neurologinių ar fizinių problemų. Šie

vaikai turi žymiai didesnę dėmesio sutrikimo tendenciją ir didesnį polinkį

agresyviai elgtis.

Kaip vaikai išmoksta elgtis socialiai? Vaikai išmoksta socialaus elgesio

taip pat kaip ir asocialaus elgesio- modeliavimo, treniravimosi ir

pastiprinimo dėka. Matydami ir pakartodami tinkamą elgesį, gaudami tiek

planingą (pagyrimas, apdovanojimas), tiek natūralų (problemų sprendimas)

pastiprinimą, vaikai įgyja adekvačius socialaus elgesio įgūdžius. Išdidumo,

laimės, saugumo jausmai, jausmas, kad esi mylimas ir priimamas- tai

veiksniai, skatinantys tinkamą elgesį.

Yra būtina stiprinti šeimos paramos- socialinės ir psichologinės-

sistemą, diegti ankstyvosios intervencijos programas. Yra būtinas tėvų

švietimas- apie normalų vaiko vystymąsi, teisingus disciplinavimo metodus

ir būdus.

Paramos vaikams centre trečius metus veikia „Psichologinė mamų

mokykla“. Tai kursai, kurių metu mamos sužino, kaip efektyviai

disciplinuoti vaikus, kaip valdyti pyktį, kaip suvokti savo ir savo

artimųjų jausmus.

Klaipėdos miesto „Dvasinės pagalbos jaunimui centras“ pastebėjo darbo su

tėvais reikalingumą ir šeimos pedagoginio švietimo trūkumą.Tuo tikslu buvo

pradėta programa „Už vaikus atsakingi visi“. Ši programa skirta tėvams,

auginantiems 6-12 metų vaikus. Tėvams suteikiama žinių, padedančių įtakoti

jų elgesį, skatinama pripažinti abipusių bendruomenės ryšių reikalingumą

auklėjant vaikus. Tėvai kviečiami savanoriškai burtis į grupes, kuriose

dalijasi patirtimi ir išgyvenimais , ieško problemų sprendimo būdų.

Vaikų centre „Pastogė“ veikia Pagalbos šeimai taryba. Tikslas- dirbti

socialinį darbą, kad vaikas galėtų grįžti į savo šeimą ir saugiai joje

gyventi. Soc. darbuotojai su tėvais aptaria vaiko globos planą ir sudaro

bendrą sutartį, kurioje, kurioje numatomi konkretūs žingsniai ir terminai

siekiant susigrąžinti vaiką namo. Paprastai soc. darbuotojai stengiasi

pakeisti suklupusių tėvų iškreiptą požiūrį į gyvenimą, vaiko poreikius ir

saugumą, padeda gydytis nuo alkoholio ar narkomanijos, susirasti darbą,

gyvenamąjį plotą, gauti soc. pašalpas ir t.t.

III.2.3. MOKYKLA

Tai antroji vaikui pristatyta bendruomenė. Ir akivaizdu, jei tos dvi

„pirmos visuomenės“ atspindi teisingumą, padorumą, mmoralumą ir demokratiją,

tai mūsų vaikai, kurie ugdosi susitapatindami su suaugusiais, elgsis taip

pat interpretuodami tas pačias savybes.

Tačiau auganti prievarta ir žiaurumas vaikų ir jaunimo tarpe šiandien

mokykloje yra trikdanti daugumos pedagogų ir visuomenės realybė. Mes

suvokiame prievartos mokykloje problemą kaip vieną iš vaikų prievartos

formų ir dažnai kaip laiku negautos pagalbos rezultatą. Tai yra rimta tėvų,

mokytojų ir moksleivių problema. Šalia akivaizdžių žiaurumo aktų, tokių,

kaip užpuolimai, išprievartavimai ir nužudymai, daug kitų elgesio apraiškų-

pravardžiavimas, tyčiojimasis, fizinė prievarta, reketas mokykloje- yra

rimti pavojaus ženklai šalia egzistuojančios prievartos, vėliau

prasiveržiančios agresija ir žiaurumu.

Šiandieninė situacija yra tokia, kad:

9. vis daugiau vaikų kasdien patiria konfliktus namie ar prievartą,

žalingų medžiagų vartojimą šeimoje, vis mažiau laiko praleidžia su

tėvais, vis daugiau laiko skiria TV žiūrėjimui- kaip pirminiam pramogų

ir vertybių šaltiniui, nuolatos demonstruoja impulsyvų ir agresyvų

elgesį tiek namie, tiek mokykloje;

10. mokytojai vis daugiau laiko turi skirti destruktyvaus vaiko elgesio

„tramdymui’ ir tarpasmeninių konfliktų sprendimui;

11. kiekvienoje klasėje yra moksleivių, kurie gali būti priskirti „rizikos

grupei“. Šiems vaikams būdingas besikartojantis agresyvus ir/ ar

impulsyvus elgesys, apsunkinantis bendraklasių gyvenimą ir dažnai

tampantis pagrindine jų pačių bendraamžių atstūmimo priežastimi.

Kodėl vaikai taip elgiasi?

12. Nežino koks yra socialiai tinkamas elgesys dėl teigiamo modelio

stokos.

13. Turi žinių kaip elgtis, bet neturi įgūdžių

dėl netinkamo pastiprinimo

ir paskatinimo.

14. Emocinės reakcijos- pyktis, baimė ar nerimas- sutrikdo tinkamo elgesio

pasireiškimą.

15. Tyri neadekvačias nuostatas ir įsivaizdavimus apie agresiją kaip apie

teisėtą ir priimtiną elgesio būdą.

16. Turi vystymosi sutrikimų dėl fiziologinių priežasčių.

„Rizikos grupės“ vaikai dažnai patys yra prievartos aukos. Jie gali būti

skriaudžiami namie arba būti prievartos liudininkai. Atjautos slopinimas

yra adekvati psichologinio išgyvenimo priemonė. Šie vaikai išmoksta, kad

prievarta yra priimtinas bendravimo su žmonėmis būdas. Ir vienintelis

dalykas, ko jie turi išmokti,- kaip pasiekti tikslą.

Daug mmokytojų ar globėjų jaučiasi bejėgiai pakeisti namuose išmoktą

elgesį. Tyrimai rodo, kad rizikos grupės vaikai, kurie, nepaisant visų

sudėtingų psichologinių aplinkybių, išgyveno, savo socialinėje aplinkoje

turėjo bent vieną reikšmingą suaugusį žmogų, dažnai mokytoją, kuris,

būdamas teigiamas pavyzdys, padėjo statyti socialinės kompetencijos

pagrindus.

Taigi, grįžtant prie prevencijos ir intervencijos mokykloje, galvojama,

kad mokytojai turi gauti sisteminių žinių apie prievartos mokykloje

priežastis ir pasireiškimo būdus, apie impulsų kontrolės, pykčio valdymo,

emocijų ir jausmų supratimo bei išraiškos mokymo galimybes, apie pačių

nuostatas prievartos atžvilgiu.

Paramos vaikams centras rengia prievartos prevencijos mokykloje

programą, skirtą mokytojams. Šių įgūdžių mokymas pastebimai sumažina

agresyvaus žodinio, emocinio ar fizinio elgesio pasireiškimą, skatina

teigiamas interakcijas, netiesiogiai ugdo savęs vertinimą, pagarbą sau ir

aplinkai.

III.2.4.VISUOMENĖ

Sunku skaičiais įvertinti skausmą ir pasekmes, kuriuos sukelia

suaugusiųjų emocinis, fizinis, seksualinis vaikų žalojimas. Tad kyla

klausimas: kas Lietuvoje padės yypatingai socialinės raidos rizikos grupės

vaikams susigrąžinti pasitikėjimą bendruomene ir jos nariais? Toks vaikas

dažnai nepasitiki artimiausiais žmonėmis, t. y. šeima, kuri ne tik juo

nesirūpina, bet žaloja jį sukeldama baimę ir nesaugumo jausmą.

Kiekvienos valstybės įsipareigojimai reikalauja apginti vaikus nuo

prievartos, nuo to, kas žaloja jų sielas ir protus, t.y. nuo visko, nuo ko

jie patys negali apsiginti. Tačiau net ir sukūrus tobuliausią valstybės

institucijų tinklą, besirūpinantį vaikų klausimais, valstybės

įsipareigojimas imtis tam tikrų veiksmų stabdant prievartą prieš vaikus,

bus bereikšmis, jeigu tame procese, t.y. rūpinantis vaikais, nedalyvaus

visa visuomenė. Pasipriešinti bet kokios blogybės plitimui įmanoma tik

skatinant žmones suprasti, jog kiekvienas esame atsakingas už kiekvieną

prievartą patiriantį vaiką.

Savanoriai. Lietuvoje nėra pakankamai išvystyta socialinės pagalbos

sistema smurtą patiriantiems vaikams, todėl šią spragą galėtų užpildyti

nevyriausybinės organizacijos, įtraukdamos į savanorišką veiklą

bendruomenės narius, kkurie geriausiai žino bendruomenės poreikius. Smurtas

vaiko atžvilgiu jau yra pasekmė, o ne priežastis. Taigi pasekmių šalinimui

reikia milžiniškų profesionalų pastangų bei lėšų suteikiant psichologinę

bei socialinę reabilitacinę pagalbą. Kurdami pagalbos vaikams politiką ir

programas, turėtume nepamiršti, kad vaikas šeimoje smurtą patiria pasyviai

pritariant aplinkiniams, gyvenantiems šalia žalojamo vaiko. Tad savanoriai,

neturintys profesinės kvalifikacijos, daugiausiai galėtų nuveikti vykdant

smurto prevenciją, kuriant tokį pagalbos tinklą, kuris būtų orientuotas į

prevencinį darbą su stokojančiais paramos. Prevenciją mes suprantame kaip

sukūrimą ir stiprinimą tų visuomenės elementų ar struktūrų, kurios skatina

vaikų kaip individų, ggalinčių laisvai galvoti ir moraliai veikti, ugdymą.

1997 m. Lietuvoje įkurtas Savanorių centras, kurį inicijavo

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras. Savanorių

centro pagrindinė misija- propaguoti savanorystę Lietuvoje. Savanorių

centras tarpininkauja tarp savanorių ir nevyriausybinių organizacijų,

padeda jiems surasti vieni kitus, kaupia duomenų bazę apie savanorius bei

NVO, kurioms reikia savanorių, organizuoja kursus savanoriams bei savanorių

koordinatoriams.

Savanoriai, orientuodamiesi ne į profesionalą pagalbą, o į ilgalaikius

ir draugiškus ryšius su vaiku, patenkina esminį vaiko poreikį- būti

reikalingam ir mylimam, užtikrina saugumą ir globą, įgyja vaiko

pasitikėjimą. Tokiu būdu savanoris, sujungdamas nutrūkusią grandį tarp

vaiko ir suaugusio, atkurtų ryšius su bendruomene bei stiprintų

bendradarbiavimą su jau egzistuojančiomis institucijomis. Palaipsniui

vaikas įgytų padėtį bendruomenėje bei integruotųsi į ją.

Džiugina tas faktas, kad Lietuvoje kuriasi NVO, kuriose savanoriai

teikia pagalbą vaikams, ypatingai priklausantiems rizikos grupei. Į šią

veiklą įsijungia vis daugiau jaunimo, kuris padeda vaikams ir savo

bendraamžiams. Jaunimo ugdymo galimybės savanoriškoje veikloje turi dideles

perspektyvas bendruomenėje, nes už kelerių metų jaunimas kurs šeimas, ugdys

ateinančią kartą, kurs bendruomenę, kuri didins ar mažins smurto galimybes.

Nevyriausybinės organizacijos (NV). Vaikais besirūpinančių organizacijų

Lietuvoje yra apie 100. Jų dėka nuolat žadinamas visuomenės budrumas kai

ignoruojamos vaikų teisės ar kai joms kyla grėsmė, ruošiamos pagalbos

vaikams programos, skatinama remti mokslinius tyrimus ir studijas visose

srityse, susijusiose su vaikų problemomis.

NO taip pat informuoja visuomenę apie visas vaikų rreikmes ir problemas,

užsiima švietėjiška veikla. Tokiu būdu NO yra tartum jungiančioji grandis

tarp valstybinių, socialinių institucijų, šeimos bei mokyklos ir, jeigu

joms pavyksta koordinuoti veiksmus, tas bendradarbiavimas atneša naudos

visai visuomenei, o visų pirma- vaikams.

NO nemažai nuveikė, kad prievarta prieš vaikus nebūtų griežčiausias

visuomenės tabu. Apie tai liudija didžiausias publikacijų srautas spaudoje,

taip pat skambučiai į Vaikų telefono liniją, kurią įkurti RUL Vaiko raidos

centrui padėjo AMADE- Lietuva. Specialiai parengtų savanorių teikiama

psichologinė pagalba vaikams buvo didžiulis įvykis, nes Lietuva paveldėjo

sistemą, ne tik neturėjusią, bet net negirdėjusią apie tokią pagalbą.

Stabdant prievartą prieš vaikus, Labdaros sąjunga „Avilys“ taip pat

stengiasi, kad apie savo bėdas prabiltų patys vaikai. 1996 metais „Avilyje“

buvo įkurta dailės studija socialiai remtinų daugiavaikių šeimų vaikams.

Pirmasis vaikų piešinių ciklas tema „Mano teisės“ leido suvokti, kokios

žaizdotos mažų vaikų sielos. Sunkiausia buvo nupiešti „Aš turiu teisę

sakyti, ką galvoju“, „Manęs niekas neturi teisės skriausti“. Šalia įprasto

mušimo diržu ir ašarų kartojasi kraupus motyvas- vaikas pririštas prie

medžio ar stalo kojos. Savęs ir kitų pažinimas parodos studijoje ir už jos

ribų, piešimas pagal pačių vaikų pasiūlytas temas suteikė teisę kiekvienam

vaikui jaustis saugiai, priimtam, suprastam. Daugelio vaikų elgesio ir

emocijų problemos sumažėjo. Bendradarbiavimas, tolerancija kitam ypač

išryškėja, kai vyksta grupinis piešimas.

Paramos vaikams centro penkis metus vykdoma programa Vyresnysis draugas

sėkmingai padeda vaikams, išgyvenantiems psichologinę krizę. Papildoma

suaugusio globa, parama ir supratimas padeda vaikui įveikti psichologinę

krizę ir skatina sveiko, produktyvaus, kūrybingo ir savarankiško visuomenės

nario vystymąsi.

1994 metų rudenį Klaipėdos mieste įkurtas „Dvasinės pagalbos jaunimui

centras“ (DPJC). Atsižvelgus į visuomenėje egzistuojančias problemas, buvo

numatytas pagrindinis tikslas- teikti dvasinę, socialinę, psichologinę

pagalbą jaunimui bei jų šeimoms, remiantis krikščioniškosios moralės

principais. Fondui iškilo uždavinys- kaip atrasti ryšį su jaunimu, padėti

spręsti jų problemas. Pastebėta, kad jaunimas labiausiai atsiskleidžia

veikloje ir noriai ateina į centrą, kai kviečiami pagelbėti įvairiuose

darbuose. 1995 metais buvo organizuota vasaros stovykla rizikos grupės

vaikams. Šiam darbui buvo kviečiamas jaunimas, neturintis nei patirties,

nei specialių teorinių žinių darbui su vaikais. Pagrindinis jų savanoriško

darbo motyvas- noras pasidalinti savo gyvu tikėjimu ir meile su vaikais,

kurie to stokoja. Dirbant su vaikais stovykloje buvo pastebėtas savanorių

kūrybiškumas, meilė vaikui, sugebėjimas bendrauti.

Jaunimo įsijungimas į savanorišką veiklą ir jų paruošimas šiai veiklai

yra viena iš visuomenės švietimo bei pasiruošimo motinystei ir tėvystei

formų. Jaunimas galėdamas gilintis į tokias temas kaip savęs vertinimas,

agresyvumas, vaiko teisės, šeimos įtaka vaiko vystymuisi, konfliktų

sprendimas, vaikų seksualinė prievarta, skyrybų pasekmės vaikui ir pan. ne

tik įgyja žinių, bet pritaiko jas savo problemų sprendimui bei dalijasi šia

informacija su bendraamžiais, šeimos nariais, aplinkiniais, kurie atlieka

neformalaus švietimo funkciją. O savęs pažinimas, bendravimo įgūdžių

tobulinimas, pozityvių konfliktų sprendimo būdų išmokimas, alternatyvių

laisvalaikio formų, kurios neskatintų alkoholio bei

kitų svaiginančių

medžiagų vartojimo, radimas ugdo pasitikėjimą savimi bei brandina asmenybę,

o tai yra sveikos šeimos, visuomenės kūrimo pamatas. Praktiškai

susidurdamas su vaikų smurto atvejais bei teikdamas jiems pagalbą, jaunimas

ieško šio reiškinio priežasčių ir prevencijos būdų.

Kita DPJC programa – Paauglių klubo programa. Šios programos savanoriai

dirba su paaugliais, kurie linkę į teisėtvarkos pažeidimus. Jaunimo vadovų

kursuose pasirengę savanoriai bendrauja bei organizuoja įvairius būrelius

paaugliams, planuoja kartu su jais laisvalaikį, diskutuoja paaugliams

aktualiomis temomis, bendrauja individualiai. Paaugliai palaipsniui pradeda

pasitikėti savanoriais ir patiki savo paslaptis apie šeimą, pasidalina

skaudžiais išgyvenimais.

Vaikams iš nepilnų šeimų skirta „Vyresniųjų draugų“ programa. Ši

programa padeda vaikams, gyvenantiems nepilnose šeimose ir turintiems

bendravimo su bendraamžiais ar suaugusiais sunkumų, geriau jaustis,

suteikia pozityvaus bendravimo patirties, ugdo atsparumą neigiamiems

aplinkos poveikiams.

Į „Jaunimo liniją“ paskambinusiam vaikui, turinčiam problemų, bus

suteikta anoniminė psichologinė pagalba telefonu.

Programa „Sniego gniūžtė“ skatina paauglių laisvalaikio praleidimą be

svaiginančių medžiagų.

Programa „Natūralus pagalbininkas“ padeda jauniems žmonėms pažinti save,

moko, kaip pagelbėti sunkumų turintiems paaugliams kasdieninėse

situacijose.

1995 metų gruodžio 14 dieną Kauno miesto Tarybos sprendimu

bendradarbiaujant su Lietuvos Caritas pagal jungtinės veiklos sutartį

įsteigtas Vaikų gerovės centras „Pastogė“. Tai pirmas projektas Lietuvoje,

sukurtas bendrai su užsienio (JAV ir Anglijos) socialinio darbo ekspertais,

orientuotas į šeimyninę vaiko globą ir socialinę pagalbą jų tėvams. Centro

veikla grindžiama trimis programomis.

Globojančių šeimų tarnyba. Tikslas- sudaryti vaikams, dėl įvairių

priežasčių negalintiems gyventi savo namuose, sąlygas augti globėjų

šeimoje. Surasti vaikui globojančią šeimą ir teikti jai socialines

paslaugas. Žiniasklaidos pagalba ieškomi žmonės, norintys laikinai ar

nuolat globoti vaikus. Pokalbių metu, atsakę į daugiau kaip 100 klausimų,

išklausę mokymus, įvertinus namų sąlygas, patikrinus policijoje,

pasitikrinus sveikatą, gavus rekomendacijas, globėjai patvirtinami (penkių

asmenų) taryboje ir gali globoti vaikus esant reguliariai soc. darbuotojų

pagalbai ir priežiūrai.

Pagalbos šeimai tarnyba (jau anksčiau minėta). Tikslas- dirbti socialinį

darbą, kad vaikas galėtų grįžti į savo šeimą ir saugiai joje gyventi.

Vaikų skyrius. Tikslas- suteikti vaikui, patekusiam į krizinę situaciją,

laikiną prieglobstį, kur jis gaus medicininę, socialinę, pedagoginę,

psichologinę pagalbą ir išlaikymą. Vaikai turi galimybę kreiptis patys

pagalbos ir būti atvesti kitų bet kuriuo paros metu. Vaikas čia paprastai

gyvena ne ilgiau dviejų mėnesių, kol soc. darbuotojai jam parenka globėjų

šeimą ar grąžina namo.

Kitos organizacijos beisominčios vaikų smurto problema: Vilniaus m.

Motinos ir Vaiko pensionas, Agentūra-visos Lietuvos vaikai programa „Vaikų

sodyba“, Labdaros fondas „Vilnijos vaikai“,Lietuvos našlaičių brolija,

Lietuvos sakaliukų sąjunga, Lietuvos vaikų fondas, Lietuvos vaikų draugų

asociacija, Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija „Gelbėkit vaikus“,

Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapija, SOS vaikų kaimų Lietuvoje

draugija, Labdaros fondas „Kaimo vaikai“, Vilniaus Visų Šventųjų parapija

„ABC programa vaikams“.

IV. IŠVADOS, GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI.

1. Smurtas prieš vaikus egzistuoja Lietuvoje, jo paplitimas atitinka

kitų šalių prievartos prieš vaikus populiacinių tyrimų duomenis.

2. Reikalingi išsamūs, įvairiapusiški tyrimai norint suteikti geresnę

psichosocialinę pagalbą vaikams, patyrusiems prievartą.

3. Grandinėje, kuri prasideda nuo smurto akto ir tęsiasi iki jo

išaiškinimo bei aukos ar smurtautojo terapijos, Lietuvoje yra pakankamai

problemų. Tai:

17. smurto prieš vaiką iškėlimas, išviešinimas reikiamoms instancijoms;

18. smurto prieš vaiką įrodymas, smurtautojo patraukimas atsakomybėn;

19. pagalbos aukai ir smurtautojui suteikimas.

Visos šios grandys nėra tobulos. Siekiant smurtą daugiau iškelti į

viešumą, reikia aktyviau šviesti vaikus mokyklose. Praktika rodo, kad net

sužinojus smurto faktą, pakankamai sunku jį įrodyti, dėl:

20. pareigūnų, visuomenės, palaikančios smurtautoją (iki tam tikros

ribos), palankaus požiūrio;

21. per mažos specialistų ir pareigūnų kompetencijos;

22. per švelnių įstatymų, ginančių vaikus.

4. Vyriausybės sprendimais realus prioritetas turi būti kuo greičiau

suteiktas tarnyboms, kurios veikia bendruomenės lygiu ir visapusiškai

stiprina šeimą. Visomis priemonėmis reikia padėti šeimai įveikti

finansines, socialines, emocines ir sveikatos problemas todėl, kad:

a)tai atitinka svarbiausią vaiko poreikį- augti šeimoje,

b)tai valstybei kainuoja pigiau negu išlaikyti vaikų globos įstaigas,

c)tai gerokai sumažina didžiausių socialinių katastrofų (nusikalstamumo,

prievartos, alkoholizmo, savižudybių) plitimą,

d)kuo daugiau šeimų kenčia nuo skurdo, tuo stipresnis turi būti pagalbos

šeimai tarnybų tinklas.

5. Ką gi iš esmės gali pakeisti Nevyriausybinės organizacijos vaikų

gyvenime? Duomenų kaupimas apie vaikų prievartos paplitimą Lietuvoje,

užsienio šalių specialistų žinių ir patyrimo analizė bei mūsų specialistų

supažindinimas su jomis, vaikų smurto ir prievartos prevencijos programų

plėtotė ggali paveikti visuomenę, o susivieniję valstybinių institucijų ir

Nevyriausybinių organizacijų veiksmus, sukurdami palankią aplinką

labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams- vaikams, galėsime apsaugoti

juos nuo prievartos ir smurto.

Svarbu, kad kuriasi bendruomenė, kurioje jaunus žmones (savanorius)

jungia ne teritorinis principas, bet vertybinės orientacijos, noras padėti

tiems, kurie stokoja meilės, šilumos ir supratimo. Taigi svarbu yra

skatinti jaunus žmones savanoriškai įsijungti į smurto prevenciją, nes yra

didelis poreikis ir plačios galimybės dalyvauti savanoriškoje veikloje.

Dalyvaudami bendruomenės socialiniuose projektuose, jaunieji savanoriai ne

tik įtakoja artimiausią vaiko aplinką, mažindami vaikų smurto galimybes bei

padėdami išgyventi prievartos atvejais, bet praturtina savo patirtį,

tobulina asmenybę, atlieka šviečiamąjį darbą visuomenėje, taip pat keičia

požiūrį į patį jaunimą ir savanorystę, leidžiantį sukurti pakankamai stiprų

pagalbos vaikams smurto atvejais tinklą.

6. Pagalbos šeimai tarnybų efektyvumą lemia:

40. specialistų (socialinių darbuotojų, pedagogų, psichologų, vaikų

psichiatrų ir kt.) kvalifikacija ir asmens savybės, reikia priimti

specialistų rengimo programą,

41. tarpžinybinių kliūčių (tarp globos ir rūpybos, vaikų teisių apsaugos,

švietimo, policijos, teisėtvarkos ir nevyriausybinių organizacijų)

įveikimas.

7. Reikia priimti regioninės savivaldybių ir apskričių/kraštų programas,

numatant visas pagalbos grandis, specialistų bei lėšų poreikį.

8. Reikia turėti tvirtą poziciją konkrečiu klausimu: kas, kam ir kaip

turi teikti pagalbą Lietuvoje, esant psichologinių ir socialinių vaikų bei

šeimų problemoms.

Smurto problema nėra išsprendžiama vien įstatymo priėmimu ar profesionalų

bei savanorių paruošimu, tam reikia suvienyti visų, galinčių spręsti šią

problemą, pastangas, kuriant smurto prevencijos sistemą, kurioje būtų

vertinami savanoriai ir jų teikiama pagalba.

Kas?

Pagalbą turi teikti valdžios institucijos, visuomenė ir kiekvienas save

gerbiantis pilietis ir tiesiogiai, ir per specialias struktūras

(tarnybas), valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas. Minėtos

tarnybos ir įstaigos- ne prabanga, o elementari būtinybė. Jų didžiausias

turtas- kvalifikuoti darbuotojai, kuriuos reikia paruošti.

Kam?

Atrodytų, aišku, kad vaikams, patiriantiems smurtą ir prievartą. Tačiau

taip pat pagalbą turi gauti smurto ir prievartos kaltininkai-

nebesusitvarkantys su pareigomis tėvai ir motinos, pilni pykčio ir pagiežos

paaugliai bei jaunuoliai, alkoholio ir narkotikų nelaisvėn pakliuvę

piliečiai.

Girdime karingus pasisakymus iš įvairių pusių: griežčiau kovokime su

asocialiais elementais, įkalinkime, sterilizuokime, atimkime tėvystės ir

motinystės teises, vaikus atiduokime auginti valstybei, nes valdiškose

įstaigose jie bent bus apginti nuo žiaurių tėvų ir žiaurios

tikrovės.Teisinga pozicija: tokiomis priemonėmis tik didinsime katastrofą;

tai neišspręs problemos, o tik pagilins. Juk šiandien patiriame tokios

ilgametės politikos rezultatus, kai iš internatinių mokyklų kasmet į

gatves išeina šimtai našlaičių- nepasiruošusių savarankiškai gyventi, pilnų

nuoskaudos ir pagiežos, o nuo šių jausmų iki prievartos- vienas žingsnis.

Kaip?

Tik ne represinėmis priemonėmis. Prievarta gimdo prievartą. Išeitis-

tarnybų tinklas ir jo darbuotojai, turintys žinių ir praktinio darbo

įgūdžių spręsti vaikų bei suaugusiųjų dvasines problemas. Šalyje pakanka

gerų šios srities specialistų.

Tik susivieniję- visi tie, kuriems iš tikrųjų rūpi šios problemos-

specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ministerijos bei

savivaldybės- galės sukurti konkrečių veiksmų strategijos ir taktikos

programą.

42. Sumažinti prievartą ir smurtą visuomenėje

gali kiekvienas iš mūsų:

a)suteikdamas vaikui išsamią informaciją apie prievartą ir prievartautojus,

b)mokydamas vaiką, kaip jis pats galėtų apsisaugoti nuo skriaudikų,

c)padrąsindamas vaiką , kad jis nebijotų pasipasakoti apie kiekvieną atvejį

suaugusiam žmogui, kuriuo jis pasitiki,

d)pranešdamas žmonėms, kurie rūpinasi vaikų teisių gynimu, apie kiekvieną

įtartiną atvejį.

43. Valstybė turi šviesti visuomenę ir šeimas, aiškinti apie dvasines vaiko

reikmes, tėvų vaidmenį.

44. Jei šeima priskirta „rizikos grupei“, valstybė turi užtikrinti:

e) „rizikos šeimų“ švietimo programų sukūrimą,

f) „rizikos šeimų“ konsultavimo paslaugas,

g) šeimos terapijos paslaugas „rizikos šeimoms“,

h) individualios psichoterapijos ppaslaugas tėvams, kai dėl jų asmenybės

problemų pažeidžiamos vaiko teisės,

i) socialinio darbuotojo įtaką šeimai, kilus įtarimui, kad vaikas kenčia

smurtą ir prievartą.

45. Jei panaudojus šias galimybes vaiko saugumas tebėra pavojuje, jį galima

laikinai atskirti nuo biologinės šeimos, perkeliant į kitą šeimą ir

visomis priemonėmis toliau siekti biologinės šeimos reintegracijos.

46. Jei panaudojus visas galimybes paaiškėja, kad biologinės šeimos

reintegracija nebeįmanoma, jos alternatyva turi būti įvaikinimas,

teikiant pirmenybę įvaikinimui Lietuvoje.Trečias kelias- vaikų globos

įstaiga.

Apibendrinant tenka konstatuoti, kad prievarta yra amžinas žmogaus

egzistencijos ppalydovas. Deja, ji linkusi reprodukuotis, ir tam sustabdyti

reikia įvairių priemonių tiek suaugusiems, tiek vaikams. Norisi tikėti, kad

Lietuvoje susiformuos požiūris:

ŽALODAMI IR PRIEVARTAUDAMI SAVO VAIKUS,

MES PAVAGIAME JŲ GYVENIMĄ.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Arlauskaitė Ž. Tikra knygelė apie skriaudą: I dalis suaugusiems.Vilnius:

leidykla „Folium“, 11998.

2. Gale J. Tėvams apie paauglių lytinį brendimą. Kaunas: pasirengimo IV

pasaulinei konferencijai moterų klausimais Lietuvos komitetas ir leidykla

„Pelėdų slėnis“, 1996.

3. Kagan V. E. Auklėtojui apie seksologiją. Maskva: leidykla „Pedagogika“,

1991.

4. Kempe R.S., Kempe H. C.. Child abuse.,1978.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucija.

6. Šikaitė V. Tikra knygelė apie skriaudą: II dalis vaikams.Vilnius:

leidykla „Folium“, 1998.

7. Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta: 1995 m. lapkričio 24 d. vykusios

mokslinės- praktinės konferencijos pranešimai ir metodinės rekomendacijos

specialistams. Vilnius, 1996.

8. Vaikų seksualinė prievarta : atmintinė tėvams.Vilnius, 1996.

9. Vaiko Teisių Konvencija. Vilnius: Vaikų teisių informacijos ir

konsultavimo centras ir „Solidarity“, 1996.

10. Valickas G.Psichologinės asocialaus elgesio ištakos.Vilnius: Lietuvos

teisės akademijos spaustuvė, 1997.

11.Vilniaus Universiteto Moterų studijų centras.Smurtas prieš moteris ir

vaikus Lietuvoje.Vilnius: „BSPB“ spaustuvė, 1997.

12. Žukauskienė R. Raidos ppsichologija. Vilnius, 1998.

13. Prievarta prieš vaikus. Tarptautinė konferencija. Vilnius, 1999.

14. Lukoševičienė I. Profesinio socialinio darbo pagrindai. Vilnius, 1996.

15. Socialinę ir psichologinę paramą teikiančių tarnybų rodyklė. 2 dalis.

Vilnius, 1998.

16. trečiasis sektorius. NIPC biuletenis. 10, 1997.

17. Žurnalas „Esu“. Nr. 23, 1997.

18. Žurnalas „Esu“. Nr. 7, 1998.

19. Žurnalas „Esu“. Nr. 8, 1998.