Peter L.Berger knygos „Sociologija“ kospektas

Peter L.Berger

„Sociologija“

1. Sociologija kaip individualus žaidimas(3-27 p.)

Kodėl sociologai nėra populiarūs, ar bent ne tiek, kiek psichologai?

Sociologas turi pats, kaip ir visi kiti užkariauti aplinkinių dėmesį, -tai nėra lengva. Jie nėra tokie populiarūs kaip psichologai. Žmonių susikurti sociologo įvaizdžiai yra gana migloti.

Kaip dažniausiai yra įsivaizduojama sociologo profesinė veikla?

Sociologas suvokiamas kaip asmuo, kuris kaip profesionalas užsiima švietėjiška veikla individų ir visos bendruomenės labui.

Ar sociologai padeda žmonėms?

Padeda, bet ne visada. Amerikoje vienos valstybinės agentūros samdo sociologus norėdamos sukurti ir užtikrinti tinkamesnes savo nacijai bendruomeninio ggyvenimo sąlygas. Kitos valstybinės agentūros įdarbina sociologus siekdamos nušluoti nuo pasaulio žemėlapio joms priešiškų nacijų bendruomenes, jei kartais kiltų tokia būtinybė.

Kas, jūsų manymu, įtakoja klaidingų ir netikslių įvaizdžių apie sociologo darbą plitimą?

Apibrėždami sociologo įvaizdį žmonės išsako pageidavimą, kokį jį norėtų matyti.

Pakomentuokite kultūrinio atsilikimo sapmratą, naudojamą P.L. Bergerio, kai jis aiškina tipiškas klaidas, daromas apibūdinant sociologo profesiją?

Tai, kad žmonės dažnai tapatina sociologiją su socialiniu darbu liudija tam tikrą „kultūrinį atsilikimą“. Šio reiškinio šaknų reiktų ieškoti tuose laikuose, kai dar netapę profesionalais ssocialiniai darbuotojai dažniau nagrinėjo skurdo, o ne lytinio šaltumo problemas ir savo darbe nenaudojo diktofono.

Kas sieja socialinį darbuotoją: teoretiką ir praktiką su sociologu?

Sociologas dažnai tapatinamas su socialinio darbo teoretiku(ypač Amerikoje). Socialinį darbuotoj ir sociologą sieja:

1) sociologijos šaltiniai- spartus miestų augimas, lūšnų ddaugėjimas, masinė migracija, masiniai žmonių judėjimai, tradicinio gyvenimo būdo irimas, individų dezorientacija.

2) Dėl šių problemų atliekami socialiniai tyrimai;

O kuo šios profesinės veiklos iš esmės skiriasi?

Socialinis darbas nors ir tvirtai teoriškai pagrįstas, yra tik tam tikra praktinė veikla, tai pastanga suprasti.

Kodėl sociologinės žinios reikalingos visiems, kurie dirba su žmonėmis?

Sociologo prigimčiai būdingos pastangos suprasti visuomeę nebūtinai skatina imtis tokios ar kokios kitos praktinės veiklos. Susipažinti su sociologija reikėtų ne tik socialiniams darbuotojams, bet ir visiems, kurie siekia manipuliuoti žmonėmis, nesvarbu koks būtų jų tikslas ar moralinės nuostatos.

Ar sociologija yra laisva nuo vertinimų?

Sociologas kaip pilietis, privatus Asmuo, religinės bendruomenės ar kokios nors kitos žmonių grupės narys, išpažįsta vienokias ar kitokias vertybe. Tačiau jam, kaip sociologui, tėra viena fundamentali vertė- mokslinis integralumas. Sociologas stengiasi pamatyti bbei suprasti, kas yra iš tikrųjų.

Kuo sociologo darbas priemena žvalgybininko veiklą?

Sociologas daug kuo primena žvalgybos agentą. Jo darbas- kuo tiklsiau surinkti informaciją apie kokį nors socialinį reiškinį. Kiti asmenys arba jis pats, arba jis pats, tačiau jau ne kaip sociologas, turės nuspręsti ką daryti su turima informacija.

Ar sociologas yra visuomenės reformatorius?

Tai dar vienas įvaizdis, kad sociologas-tai visuomenės reformatorius. Šio įvaizdžio istorinės šaknys ne tik Amerkikoje, bet ir Europoje(Prancūzijoje). Buvo manoma, kad sociologas žmonijos gerovės labui atlieka visų mokslo šaknų arbitro vvaidmenį. Dažnai tikimasi, kad sociologai pateiks bet kokių socialinių problemų sprendimo projektus. Sociologinė įžvalga tik padeda pagerinti daugelio žmonių grupių likimą ir būtį, tačiau ji nėra visuomenės reformatorius.

Kaip paaiškintumėte egzistuojančią painiavą, su kuria susiduriame, siekdami atskirti dvi profesijas: statisto bei sociologo?

Dažnai įsivaizduojama, kad sociologas tik renka statistinius duomenis apie žmogaus elgseną. Šiame darbe jam padeda daug darbuotojų ir jam skiriamas nekuklus biudžetas. Susidarę tokį sociologo įvaizdį, žmonės dažniausiai mano, kad visi jo tyrimų rezultatai yra beveik nereikšmingi, tai tik seniai visiems žinomų tiesų pedantiškas pakartojimas. Tokį sociologo įvaizdį dar sustiprina įvairių agentūrų, kurias galėtume pavadinti parasociologinėmis veikla. Šios agentūros užsiima viešosios nuomonės ir rinkos tendencijų tyrimu.

Kokias metodologines problemas sprendžia sociologija?

Konkurencija dėl prestižo ir darbo vietos moklso srityse, kurios kas dieną tampa vis sudėtingesnės, skatina specializaciją, labai dažnai sąlygojančią slogų interesų ribotumą.

Kadangi sociologai stengėsi sukurti savus aiškius mokslo principus, jie buvo priversti mąstyti apie metodologijos problemas. Štai kodėl metodologija yra nereikalinga ir pagrįsta sociologijos dalis.

Sociologams pavyko išvengti per didelio „metodizavimo“, ko neišvengė kai kurie giminigų mokslo šakų kolegos. Kai sociologai įtvirtins savo pozicijas akademiniame pasaulyje galima tikėtis, kad šis metodologinio menkumo kompleksas išnyks.

Ką jūs manote apie atskirų mokslo disciplinų terminiją?

Kiekviena mokslo disciplina turi sukurti savo terminiją. Tai savaijme suprantama kalbant aapie tokias disciplinas, kurios nagrinėja eiliniam žmogui sunkiai suvokiamas problemas, kurias aprašyti nerastume kasdienės kalbos žodžių.

Koks dažniausiai sutinkamas sociologo, kaip tam tikro tipo asmenybės, įvaizdis?

Sociologą daugelis įsivaizduoja kaip bešališką, kandų stebėtoją ir šaltakraujišką manipuliatorių žmonių gyvenimu. Šis įvaizdis atspindi paties sociologo pastangų būti pripažintam tikru mokslininku ironišką triumfą. Šiuo atveju sociologas pasiskelbia save „aukštesniuoju“, iškilusiu virš kasdienybės, kuris jaučia pasitenkinimą ne gyvendamas savo gyvenimą, o šaltakraujiškai stebėdamas bei vertindamas kitų gyvenimus.

Taigi, kas yra sociologas?

Taigi, sociologas yra žmogus, siekinatis nuosekliai ir apibrėžtai paaiškinti tikrovę-visa, ką sociologas atranda ir teigia apie tiriamus socialinius reiškinius, yra pateikiama laikantis gana griežtos mokslinės sistemos.

Kokia jo veiklos esmė?

Sociologas, kaip mokslininkas, stengiasi būti objektyvus, nepasiduoti savo simpatijoms, antipatijoms bei prietarams, aiškiai suvokti reiškinius, o ne vien tik vertinti juos pagal priimtas normas. Sociologas neturi teigti, kad jo metodinė sistema yra vienintelė pagal kurią galima vertinti visuomenę. Sociologui turi rūpėti metodologiniai klausimai. Statistika gali padėti rasti atsakymus į kai kuriuos sociologijos klausimus. Sociologui, kaip mokslininkui turi rūpėti tiksli vartojamų terminų prasmė.

Kokia sociologo veiklos zona ir kas nuolat yra jo dėmesio centre?

Sociologas — tai asmuo , intensyviai, nenutrūkstamai ir be jokio gėdos jausmo besidomintis, ką daro žmonės. Jo tikrouji būstinė — visos pasaulio vietos, jei tik ten renkasi žmonės. SSociologo dėmesį gali traukti daugybė įvairių dalykų. Bet jo pagrindinis domesys — žmonių pasaulis, jų aplinka, institucijos, istorija ir aistros.

Kas sudaro jo motyvacijos pagrindą?

Jei jis yra tikras sociologas visur jausis savo vietoje, nes rūpimi klausimai tiesiog užvaldę jį, ir nėra kito pasirinkimo, išskyrus vieną — ieškoti atsakymų. Sociologo dėmesio centre — ne galutinė žmonių veiklos svarba, bet pats veiksmas, kaip dar vienas be galo įvairaus žmonių elgesio pavyzdys.

Kokius klausimus sociologija kelia ir ieško į juos atsakymų?

Sociologas kelia klausimus:

Ką žmonės čia kartu veikia?

Kokie yra jų tarpusavio santykiai?

Kaip tie santykiai transformuojami į institucijas?

Kokios kolektyvinės idėjos turi poveikį žmonėms ir institucijoms?

Kas sieja ir kas skiria sociologiją su ekonomika, politologija, istorija ir psichologija?

Jo apmąstymų sritis yra ta pati žmonių gyvenimo sritis, dominanti ir kitus mokslininkus. Iš tiesų vos tik sociologas iš dabarties atsigręžia į praeitį labai sunku atskirti jo interesus nuo istoriko.

Kokia sociologijos paskirtis?

Sociologas tiria bendruomenes, institucijas ir veiklą, apie kurias kiekvieną dieną galima pasiskaityti laikraščiuose.

Kuo, jūsų manymu, yopatingas ar specifinis yra sociologinis požiūris į visuomenę?

Sociologas gyvena visuomenėje: ir savo darbo metu, ir po darbo. Jo paties gyvenimas neišvengiamai yra jo tyrimų objektas.

Suformuluokite savo požiūrį į sociologijos taisyklę: dalykai yra ne tokie, kokie jie atrodo.

Visuose dalykuose slypi reikšmė(prasmė), kuri nematoma iš išorės, ją reikia

atrasti ir suprasti, o tai padaryti sudėtinga.

Kaip susiję tarpusavyje kultūrinis šokas ir sociologinis atradimas?

Sociologinį atradimą galima apibūdinti taip: „ Kultūrinis šokas “ nepakeitus geografinės padėties. Kitaip tariant, sociologas keliauja savo namuose(tėvynėje) — ir atranda šokiruojančių dalykų.

Kas yra savaime suprantamas pasaulis ir kodėl juo įtikėjusiems sociologija pasirodys neįdomi?

Žmonės, kurie šalinasi šokiruojančių atradimų, kurie tiki visuomenę esant tokią, kaip juos mokė sekamdieninėse parapijų mokyklose, kurie mėgsta taisyklių ir principų garantuojamą saugumą(tai Alfredas Shultzas ir pavadino „savaime suprantamu pasauliu“), turėtų vengti sociologijos. Sociologija ppasitenkinimą suteiks tik tiems, kuriems didžiausią džiaugsmą bei ekstazę sukelia žmonių stebėjimas ir pastanga juos suprasti.

2. Sociologija kaip sąmoningumo forma

Atskleiskite sąvokos „visuomenė“ turinį?

Sociologinės perspektyvos paaiškėja įsigilinus į žodžio „ visuomenė“ reikšmę.(žr. Į kita klausimą)

Kuo skiriasi šio termino reikšmė kasdieninėje vartosenoje ir sociologijos kontekste?

Šis terminas kasdieninėje vartosenoje reiškia tam tikrą žmonių grupę, prestižo ar privilehijų lepinamus žmones, kartais — bet kokią žmonių kompaniją ar susibūrimą. Sociologui visuomenė — tai didelis žmonių santykių kompleksas arba tarpusavio sąveikų sistema. Sociologas gali kalbėti apie visuomenę, kkurią sudaro milijonai žmonių, bet taip pat šiuo terminu gali įvardyti gerokai mažesnį kolektyvą.

Apibrėžkite visuomenę kaip sociologijos objektą?

Ši sąvoka vartojama kai santykių visuma yra pakankamai apibrėžta, kad ją būtų galima analizuoti ar suprasti kaip autonominį vienetą, priešpriešinti kitiems tos pačios rrūšies vienetams.

Palyginkite sąvokų „socialinis“, „visuomeninis“ buitinį bei sociologinį lygmenis?

Kasdieninėje šnekoje juo žymima daug skirtingų dalykų: susibūrimų pobūdis, žmogaus altruistinis požiūris, bet kas kylantis iš santykių su kitais žmonėmis. Sociologas vartoja šį terminą siauresne ir tikslesne reikšme, turėdamas omenyje sąveikos ypatybes, abipusę priklausomybę ir savitarpio santykius.

Kas yra socialinė sąveika?

Socialinė sąveika—tai abipusė priklausomybė ir savitarpio santykiai.

Ką M. Weber įvardina kaip socialinę situaciją?

Socialinė situacija— tai situacija, kai žmonės orientuoja savo veiksmus vieni kitų atžvilgiu. Iš šios abipusės orientacijos gimstančių reikšmių, prasmių, lūkesčių bei elgesio rezgamas voratinklis ir yra sociologijos analizės medžiaga.

Apibūdinkite sociologinio požiūrio į žmonių veiklą specifiką, palygindami jį su ekonomikos bei teisės mokslų perspektyvomis?

Ekonomistas tiria visuomenėje vykstančius procesus, kuriuos galima apibūdinti kaip „ socialinius“. Šiuose procesuose svarbiausia yra kaip visuomenėje paskirstyti ribotus pprekių ir paslaugų išteklius. Tuos pačius procesus tiriantis sociologas taip pat turės atsižvelgti į jų ekonominę paskirtį. Sociologo domesys nebūtinai susijęs su šia paskirtimi. Jį domins įvairūs žmonių tarpusavio santykiai bei sąveikos, kurie čia susisklosto ir gali būti visai nesusiję su ekonominniais tikslais.

Teisės sistemą sudaro griežtai apibrėžti žmogaus veiklos modeliai: pareigos, atsakomybės ar įstatymo pažeidimo modeliai. Sociologas gali tirti tuos pačius reiškinius, tik jo metodologinis pagrindas smarkiai skirsis. Svarbiausias skirtumas yra tas, kad jo perspektyvos šių reikšmių atžvilgiu nesąlygoja įstaymai iir precedenatai. Teisininką domina vadinamoji oficiali situacijos samprata. Sociologas dažnai tiria neoficialiąsiais sampratas ir interpretacijas. Teisininkui svarbiausia suprasti ką įstatymas traktuoja kaip nusikaltėlį. Sociologui ne mažiau svarbus ir pats nusikaltėlio požiūris į teisę.

Kokios istorinės aplinkybės lėmė sociologijos mokslo vystymąsi, formuodamos objektyvų sociologinio mąstymo poreikį?

Sociologinės minties plėtotei palankiausios tos istorinės aplinkybės, kurioms būdingi smarkūs smūgiai kultūros savivaizdžiui ypač oficialiajam, autoritetingam, visų bendrai pripažintam. Tokios aplinkybės ir paskatina atsisakyti mąstymo stereotipų ir atmesti visus autoritetus.

Ką reiškia sociologų propaguojamas analitinis gebėjimas matyti kiaurai?

„Matyti kiaurai“( „permatyti“) — tai pagrindinė proto paskirtis, netgi labai primityviose visuomenėse. Sociologinis mąstymas neatsiejamas nuo daugelio intelektualinių ieškojimų ir atradimų, labai reikšmingų dabartinei Vakarų istorijai. Sugebėjimas matyti kas vyksta už socialinių struktūrų fasadų.

Išnagrinėkite keturis knygoje siūlomus atvejus: bendruomenės valdymo struktūra; Amerikos protestantų denominacijos formą; gamybos proceso valdymo organizavimą ir vedybų priežastį, taikydami sociologinės perspektyvos matus?

1)bendruomenės valdymo struktūra: jei norėtume išsiaaiškinti, kaip valdomas šiuolaikinis Amerikos miestas, nesunkaii galėtume gauti oficialią informaciją apie tai kas vyksta visiems matomame, oficialiajamae ar viešajamae valdymo lygmenyje. Tačiau ši informacija nesuteikia išsamaus, realaus tos bendruomenės valdymo vaizdo.

2)Amerikos protestantų denominacijos forma: Amerikos protestantų denominacijos smarkiai skiriasi savo vadinamąja „vidaus santvarka“, t.y. oficialia denominacijos organizacijos forma. Dažniausiai denominacijos „santvarka“ yra ilgos istorinės raidos rezultatas ir grindžiama teologinėmis nuostatomis, ddėl kurių vis tebesiginčija doktrinų žinovai. Sociologas supras, kad pagrindinė bet kokio dydžio denominacijų organizacijos forma yra biurokratinė.

3)gamybos proceso valdymo organizavimas: kiekvienas žmogus čia turi savo vietą, kiekvienas šios sistemos narys žino, iš ko jis gauna nurodymus ir kam turi juos perduoti, kiekvienai darbo grupei yra skirtas konkretus vaidmuo didžiajame gamybos spektaklyje. Tačiau tikrovėje retai kada viskas vyksta būtent taip, ir tą gerai žino kiekvienas geras viršininkas. Labai panašią tokią formalios ir neformalios organizacijų koegzistenciją galima rasti visur, kur kartu gyvena ar dirba daug žmonių griežtos doisciplinos sąlygomis.

4)Vedybų priežastis: Sociologas tiriantis piršimosi ir vedybų situacijas, atranda sudėtingą motyvų grandinę. Šie motyvai yra įvairiai susiję su institucinėmis struktūromis, darančiomis įtaką žmogaus gyvenimui: klase, karjera, ekonominėmis ambicijomis, valdžios ir prestižo siekiu. Meilės stebuklas atrodo besąs kažkoks dirbtinis.

Ką visuomenėje įprasta vadinti socialine problema?

Paprastai apie „socialines problemas“ kalbama tada, kai visuomenėje kas nors sutrinka ar nefunkcionuoja kaip privalėtų pagal oficialias interpretacijas.(nusikaltimai, skyrybos ir pan.)

ar sociologinės problemos apibrėtis sutampa su socialinės problemos apibrėžtimi?

Esminė sociologijos problema yra ne nusikaltimas, o teisė; ne skyrybos, o santuoka; ne rasinė diskriminacija, o rasės sąlygota stratifikacija; ne revoliucija, bet valdymo formos. Sociologine prasme „problemos“ atrodo kitaip. „Problemos“, kurias turi spręsti sociologas — tai pastanga suprasti visą socialinę situaciją, abiejų sistemų vvertybes bei elgsenos normas, abiejų sistemų koegzistenciją vienoje erdvėje ir tuo pačiu metu.

Kas yra sociologinsi sąmoningumas?Kokie pagrindiniai veiksniai sudaro metodologinius sociologinio sąmoningumo pagrindus?

Sociologiniam sąmoningumui būdingas demaskavvino veiksnys. Apnuoginamos tiriamos socialinės sistemos.Vyrauja siekis viską atskleisti. Sociologijos metodologinės nuostatos neatsiejamos nuo pastangų ieškoti kitų tikrovės lygmenų, nesutampančių su oficialiai visuomenės apibrėžtaisiais, turi loginį imperatyvą atskleisti apsimetinėjimus, pretenzijas ir propagandą, kuriais žmonės dangsto savo tarpusavio veiksmus.

3. Priedas:kaita ir biografija

Kokia kaitos fenomeno reikšmė kiekvieno individo bandymuose suvokti nuosavą biografiją ir prasmingai ją konstruoti?

„Kaita“ — t.y. galimybė pasirinkti vieną iš kelių skirtingų o kartais ir prieštaringų prasmių sistemų. Savo gyvenime išgyvenmae tam tikrą įvykių seką: vieni mums atrodo svarbūs, kiti — ne tokie, o visų jų suma ir yra mūsų biografija. Taigi , sudaryti biografiją — surašyti tuos įvykius chronologine ar jų svarbumo tvarka.

Kokios yra socialinės tikrovės interpretacijų galimybės?

Atsimindami praeitį mes naujai kuriame ją rejmdamiesi savo dabartinėmis idėjomis: kas mums svarbu, o kas — ne. Psichologai tai vadina „selektyviuoju suvokimu“. Tai reiškia, kad kiekvienoje situacijoje iš esančios begalybės dalykų, kuriuos būtų galima pastebėti, pastebime tik tuos, kurie yra svarbūs mūsų dabartiniams tikslams. Visa kita mes ignoruojame.

Kaip geografinis mobilumas įtakoja savivaizdžio ir identiteto transformacijas?

Atsiranda vis dažnesnė galimybė pasaulio perkūrimo žaidime rinktis iš daugybės skirtingų interpretacijos sistemų. Žmonės,

kurie persikelia tiesiogine prasme, dažniausiai keičia savivoką.

Kas yra socialinis mobilumas?Koks ryšys tarp socialinio mobilumo ir geografinio mobilumo?

Socialinis mobilumas(perėjimas iš vieno visuomenės sluoksnio į kitą). Jis gyvenimo reinterpretacijos atžvilgiu sukelia labai panašių padarinių kaip ir georgrafinis mobilumas. Kopiant socialiniais laiptais, keičiasi žmogaus savivaizdis. Šis žmogus jau kitaip inyterpretuoja savo santykius su įvykiais ir žmonėmis, kurie jam anksčiau buvo brangiausi bei artimiausi.

Kaip mes naudojamės selektyviu suvokimu, kaip reinterpretuojame savo biografiją?

Koreguojame savo likmą, iš naujo perkurdami praeitį. Mes taisome savo praeitį kur mums rreikia ir paliekmae nepakeistas tas vietas, kurias galime suderinti su dabartiniu savivaizdžiu. Šie nuolatiniai biografijos tobulinimai, taisymia ir pakeitimai labai retai su jungiami į aiškią ir vientisą savęs apibrėžtį. Mes kuriame patys save ir didžiuma šios kūrybos gimsta atsitiktinai ir pusiau sąmoningai.

Kokie tipiški atsivertimo arba perėjimo į kitą prasmių sistemą būdai?

Biografija reinterpretuojama priimant kitą religiją ar idealoginę Weltanshaung, t.y.universalią prasmių sistemą, į kurią galima įterpti individo biografiją. Atsivertimas yra sukrečiantis praeities transformacijos aktas. Tačiau atsivertimas, perėjimas į prasmių sistemą, galinčią ppadėti žmogui surūšiuoti padrikus savo biografijos faktus, yra atpalaiduojantis ir teikia didelį pasitenkinimą.

Kuo kiekvienam samoningam socialiniam veikėjui yra naudingas suvokimas, jog žmogaus gyvenimas — tai perėjimas iš vienos socialinės aplinkos į kitą, dėsningai kintant prasmių sistemai bei santykių su kitais iindividais pobūdžiui?

Sociologinis sąmoningumas remiasi nuostatomis, kurios gyvenimą leidžia suvokti kaip judėjimą per konkrečius socialinius pasaulius, su kuriais susijusios konkrečios prasmių sistemos.Tai padeda mums nors truputį susivokti savo kelyje ir taip lengvai nepapulti po pirmo jame pasitaikiusio misionieriaus pinkles.

4.Sociologinė perspektyva — žmogaus visuomenėje

Kaip socialinėje tikrovėje veikia organizacijos principai?

Tam tikro amžiaus vaikus labai domina galimybė atpažinti žemėlapyje savo buvimo vietą. Vaikas pradeda dalyvauti suaugusiųjų pasaulyje — turėti adresą. Vaikas toliau priima pasaulėžiūras, nuostatas, kaupdamas jį apibrėžiančią informaciją. Normalus vaikas — tas, kuris tiki tuo, kas rašoma mokyklos žuranluose. Normalus suaugęs žmogus — tas, kuris gyvena savo apibrėžtų koordinačių ribose.

Kas yra socialinė padėtis ir ką ji reiškia kiekvienam individui?

Socialinė padėtis — būti visuomenėje — būti tam tikrų socialinių jėgų susikirtimo židinyje. Žmogus veikia vvisuomenėje tiksliai apibrėžtų įtakos ir prestižo sistemų ribose. Suvokęs savo padėtį, žmogus suvokia ir tai, kad jis ne daug ką gali pakeisti.

Kokios socialinės situacijos vertinamos kaip tipiškos?

Tipiškomis socialinėmis situacijomis yra laikoma tai, kad daugumos –monių padėtį visuomenėje nustato taisyklės, kurioms privalu paklusti.

Kaip mes patys apibrėžiame socialines situacijas?

Analizuodamas tipines socialines situacijas, cociologas vargu ar ras kontrargumentų nuomonei, kad dėl visko kalti „jie“.(žr. I prieš tai esanti klausimą)

Kas yra socialinė kontrolė?Kokia jos akivaizdi bei latentinė paskirtis?

Socialinė kontrolė — viena dažniausiai sociologijoje vartojamų ssąvokų. Ji aprėpia daugybę priemonių ir būdų , kuriuos visuomenė naudoja nepaklusniems nariams sutramdyti. Jokia visuomenė negali egzistuoti be socialinės kontrolės. Kontrolės metodų funkcija — pašalinti nepageifdaujamą asmenį ir paremti kitus.

Kokios priemonės dažniausiai naudojamos socialinės kontrolės tikslu?

Socialinės kontrolės priemonės yra skirtingos įvairiose socialinėse situacijose. Kraštutinis ir seniausias socialinės kontrolės būdas — fizinė prievarta. Prieš jėgos pavartojimą gali būti taikoma pvz.: įspėjimai ar papeikimai. Dar minimas ekonominis spaudimas(grasinama pabloginti gyvenimo sąlygas ar sumažinti pajamas).

Kaip socialinė kontrolė veikia kaip sistema?

Kai žmonės gyvena ar dirba uždarose grupėse — pažįsta kitą, susiję asmeninio lojalumo ryšiais(šias grupes sociologai vadinas pirminėmis) — sukuriami ir nuolat tobulinami labai paveiklūs bei subtilūs kontrolės mechanizmai, reguliuojantys esamą arba galimą normų pažeidimą.

Kuo ji yra paranki visai visuomenei ir atskiram socialiniam veikėjui?

Buo pastebėta, jog vykstant grupėje diskusijoms po kurio laiko individai pakeičia savo pradinę nuomonę, kad prisitaikytų prie grupės normos, kurią galima laikyti visų grupėje pateiktų nuomonių aritmetiniu vidurkiu. Šią normą lemia grupės sudėtis.

Pajuoka, pašaipa ir apkalbos yra reikšmingos socialinės kontrolės priemonės visose pirminėse grupėse. Daug visuomenių naudoja pašaipą kaip pagrindinį būdą vaikų elgesiui reguliuoti.

Ar pritariate P.L. Berger siūlomai socialinės kontrolės schemai, paremtai koncentrinių apskritimų principu?

Save galima suvokti stovintį koncentrinių apskritimų centre(t.ty. taške, kur spaudimas maksimalus, kiekvienas apskritimas galėtų puikiai simbolizuoti tteisinę ir valstybinę sistemą, kurios reikalavimų žmogus privalo laikytis. Tai sistema, kuri nepasidama jūsų norų, apkraus jus mokesčiais, įrašys į šaukiamųjų karo tarnybon sąrašus, privers jus paklusti.

Kiekvienas apskritimas — socialinės kontrolės sistema. Padėtis visuomenėje — tai individo vieta daugelio ribojančių bei varžančių veiksnių atžvilgiu.

Kas yra socialinė stratifikacija?

Soc. Stratifikacijos sąvoka suponuoja, kad kiekvieną visuomenę sudaro lygmenys, tarpusavyje susiję vieni su kitais superordinacijos ir subordinacijos ryšiais, kurių išraiška gali būti galia, privilegijos ar prestižas. Stratifikacija reiškia, kad kiekvieną visuomenę galima apibrėžti kaip rangų sistemą. Kai kurių sluoksnių(stratų) rangas yra aukštesnis, kai kurių žemesnis. Jų visuma ir sudaro konkrečios visuomenės stratifikacijos sistemą.

Kuo skiriasi strata, klasė ir kasta?

Strata — visuomenės sluoksnis.

Klasė — ekonominių kriterijų nulemta visuomeninė padėtis.

Kasta — Indijos kastų visuomenė.

Ką visuomenė pripažįsta didžiausiomis socialinės padėties dovanomis?

Soc. Padėties „dovanos“: valdžia (įtakos sferos), privilegijos ir prestižas.

Kokie kriterijai lemia visuomenės klasifikavimą ir jos rangavimą į stratas?

Kriterijai, pagal kuriuos individai priskiriami tam tikriems lygiams, labai skiriasi įvairiose visuomenėse, tačiau gali koegzistuoti kelios stratifikacijos sistemos grindžiamos skirtingais skirtymo kriterijais.

Kaip M.Weber apibrėžė klasę?

Klasių sistema yra pagrindinis stratifikacijos tipas nūdienos Vakarų visuomenėje. Mums pakanka suvokti klasę kaip stratifikacijos tipą, kai individo visuomeninę padėtį daugiausia lemia ekonominiai kriterijai.

Kokie pagrindiniai klasinės sistemos požymiai?

didelis socialinis mobilumas;

padėties simbolinė išraiška;

Du pagrindiniai klasės parametrai: pajamos ir pprofesija.

Kodėl rasinė bei kastų sistemos veikia kaip uždaros visuomenės?

Šiose sistemose socialinė vieta taip sąlygoja žmogaus identitetą ir lūkesčius, kad dauguma vakariečių šiandien to net negali suvokti. Tose visuomenėse visą žmogaus esybę iš karto atspindėjo jo socialinė padėtis.

Ar įmanoma subjektyvi/individuali socialinės situacijos apibrėžtis?

Sociologijoje dažnai vartojama sąvoka „situacijos apibrėžtis“, kurią pirmasis paminėjo amerikiečių sociologas W.J.Thomasas .Tai reiškia, kad socialinė situacija yra tai, kas yra apibrėžiama jos dalyvių. Sociologui apibrėžimo dalykas yra tikrovė.

Išnagrinėkite piršlybų atvejį, atskleisdami socialinių struktūrų funkcionavimą makrolygyje?

Pasisėdėjimas mėnesienoje yra lemiamas — jis jai pasiperša ir ji sutinka. Mes žinome, kad šiuolaikinė visuomenė labai griežtai sąlygoja tokį pasirinkimą, taip jį palengvindama poroms, atitinkančioms vienas kitą pagal socioekonominies kategorijas, ir darydama dideles kliūtis priešingu atveju. Prielaida, kad šio nuostabaus susitarimo iniciatorius turi būti vyras, o moteris nuolankiai paklusti jo energingai piršlybų atakai, siekia dar priešistorinius laikus. Kadangi mūsų senoliai nustetė pagrindines gaires, kaip turėtų rutuliotis poros aistros, tai kiekvienas jų piršimosi žingsnis yra iš anksto nulemtas, numatytas ir „fiksuotas“. Jų norai tiksliai sutampa su tuo, ko iš jų tikisi visuomenė.

Kas yra socialinė institucija?

Socialinė institucija paprastai apibrėžiama kaip tam tikras socialinių veiksnių kompleksas. Taigi mes galime kalbėti apie teisę, klasę , santuoką ar organizuotą religiją kaip apie konstituojančias institucijas.

Kokia A.Gehlen institucijos teorijos esmė?

Arnoldas

Gehlenas (šiuol. Vok. Sociologas) suvokia instituciją kaip reguliuojantį faktorių, valdantį žmogaus veiklą taip kaip instinktai valdo gyvūnų elgesį. Ktaip tariant, institucijos pateikia metodikas, pagal kurias modeliuojamas žmogaus elgesys, priverčiantis eiti jį visuomenės vėžėmis. Ir tai pasiekiama pateikiant šias vėžes individui kaip vieninteles galimas.

Kaip socialinės institucijos veikia individo makrolygyje?

Institucializuota visuomenės struktūra sukuria mūsų veiksmų modelius. Kiekviena institucionalizuota struktūra turi remtis apgavyste ir visa egzistencija visuomenėje yra šiek tiek apgaulinga.

Kokią deterministinę visuomenės koncepciją siūlo E.Diurkheim?

Emile Diurkheim teigia, kad visuomenė yra fenomenas, kai mmes susiduriame su didžiule realybe, kuri negali būti redukuota ar paaiškinta būtomis sąvokomis. Jis teigė, kad socialiniai faktai yra dalykai, objektayviai egzistuojantys nepriklausomai nuo mūsų kaip ir gamtos reiškianiai. Ta prasme visuomenė yra „ dalykų“ kolekcija.

Visuomenė iškyla prieš mus kaip objektyvus faktiškumas. Tai yra čia, kažkas, ko negalima paneigti ir su kuo reikia skaitytis. Visuomenė yra mūsų pačių išorė. Ji supa mus, gaubia mūsų gyvenimą iš visų pusių.Mes esame viduje visuomenės, lokalizuoti tam tikrose socialinėse sistemos vietose. Ši lokalizacija iš aanksto nustato ir apibrėžia, ką mes darome. Socialinė padėtis mūsų norų nepaiso, mūsų pasipriešinimas tam, ką visuomenė primeta ar draudžia, duoda labai mažai naudos, o dažniausiai visai nieko.

O kaip Jūs suvokiate savo buvimo visuomenėje faktą?

Mūsų gyvenimai tėra tik epizodai jos ddidingam žygyje per laiką. Taigi visuomenė yra mųūsų įkalinimo istorijoje sienos.

5. Sociologinė perspektyva — visuomenė žmoguje

Kaip dauguma socialinių veikėjų reaguoja į išorinę mūsų asmenybės ir elgsenos tikrovę — visuomenę?kodėl?

Kaip į grėsmingą kalėjimą. Visuomenę suvokėme kaip išorinę tikrovę, taikančią prievartą ir darančią spaudimą individui. Dauguma mūsų visai nesunkiai pekenčia visuomenės jungą. Tai yra, todėl kad dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklusti taisyklėms. Mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė.

Kuo sociologinei žmogaus gyvenimo analizei svarbi Ch.Cooley ir G.H. Mead vaidmenų teorija? Kokia W.Thomas situacijos koncepcijos esmė? Kas yra vaidmuo? Koks vaidmens poveikis individui?

Vaidmenų teorija— tai beveik grynai amerikiečių intelektinis atradimas. Kiekvienoje situacijoje į kurią žmogus pakliūna, susiduria su tam tikrais lūkesčiais ir iš jo reikalaujama aatitinkamų reakcijų į šiuos lūkesčius. Kiekvienai socialinei siuacijai būdingi labai galingi poveikio mechanizmai, užtikrinantys tas reikiamas reakcijas. Visuomenė gali egzistuoti todėl, kad beveik visada dauguma žmonių bent apytiksliai vienodai apibrėžia svarbiausias situacijas.

Vaidmenį galima apibrėžti kaip tipišką reakciją į tipiškus lūkesčius. Vaidmuo pateikia šabloną, pagal kurį žmogus turi veikti konkrečioje situacijoje. Vaidmuo apima tam tikrą veiklą., emocijas ir nuostatas, kurios susijusios su ta veikla. Vaidmuo ugdo, kuria, formuoja ir veiksmą ir veikėją.

Kas yra identitetas? Kokia jo socialinė prasmė? Kaip socializacijos mmetu įgyjami ir formuojami dentitetai?

Kiekvienas vaidmuo visuomenėje yra susietas su tam tikru identitetu. Kai kurie identitetai yra paprasti ir laikini. Tačiau netgi tie identitetai, kuriuos mes laikome esminiais, yra socialiai įgyjamas, socialiai palaikomas ir socialiai transformuojamas. Identitetas nėra kažkas „duota“, bet jis įgyjamas socialinio pripažinimo veiksmais. Mes tampame tokiais, kokiais mus laiko.

Identitetai yra socialiai įgyjami. Jie turi būti taip pat socialiai palaikomi ir tvirtinami.

Palyginkite G.H.Mead savojo aš genezės teoriją su Ch.Cooley veidrodinio aš principu?

Meado teorija savojo „aš “ genezę tapatina su visuomenės atradimu. Vaikas suvokia kas jis yra, suprasdamas, kas yra visuomenė. Jis ugdosi vaidinti jam priklausančius išmokti vaidmenis, mokydamasis, pasak Meado, „perimti kitų vaidmenis“ . Taip vaikas patiria, kad „aš“ ir „visuomenė“ yra dvi tos pačios monetos pusės. Kitaip tariant, identitetas įgyjamas socialinio pripažinimo veiksmais. Mes tampame tokie, kokiais mus laiko.

Ch. Cooley veidrodinio „aš“ principas. „Aš “ palyginamas su atspindžiu veidrodyje. Identitetai yra socialiai įgyjami. Jie turi būti taip pat socialiai palaikomi ir tvirtinami.

Kiek socialinio veikėjo identitetas priklauso nuo socialinės afiliacijos?

Žmonės renkasi draugus taip kad šie sustiprintų savojo „aš“ suvokimą. Tapimas socialinės grupės nariu(socialinė afiliacija) visada susijęs su identiteto pasirinkimu. Kiekvienam identitetui, kad jis išsilaikytų būtina tam tikra socialinė afiliacija. Panašūs žmonės buriasi draugėn ne dėl malonumo, o iš bbūtinybės.

Kaip transformuojasi identitetas?

Identiteto transformacija , kaip jo genezė bei palaikymas, yra socialinis procesas. Norint naujai interpretuoti savo praeitį ar pakeisti vieną savivaizdį kitu, yra būtina sąmokslininkų grupė, kuri paremtų šias metamorfozes, kuriose išstumiamas senasis identitetas ir inicijuojama į naująjį identitetą.

Kas sudaro sociologinio požiūrio į asmenybę esmę?

Sociologo požiūris į žmogų grindžiamas jo egzistencija visuomenėje. Toks požiūris leidžia mums suvokti, kad žmogus vaidina draminius vaidmenis grandioziniame visuomenės vaidinime ir kalbant sociologiškai, jis yra ta kaukė, kurią turi dėvėti, kad atliktų vaidmenį. Persona yra suvokiama , kaip vaidmenų visuma, kur kiekvienam vaidmeniui yra priskirtas tam tikras identitetas. Personos sugebėjimus galima įvertinti pagal tai, kiek vaidmenų ji geba atlikti.

Ką H.Gerth ir C.W.Mills vaidna asmens atranka?

Hanso Gertho ir G. Wrighto Millso „Asmens atranka“. Kiekviena socialinė struktūra atsirenka tuos asmenis, kurie būtini jai funkcionuoti, ir vienaip ar kitaip atmeta, tuos kurie netinka. Jei nėra tinkamų asmenų iš ko pasirinkti, juos reikia pramanyti, arba tiksliau kalbant jie bus kuriami atsižvelgiant į reikiamas specifikacijas. Taip socializacijos ir „ugdymo“ procesais visuomenė „gamina“ tarnautojus, reikalingus savo gyvavimui.

Kodėl sociologinei įžvalgai itin svarbi žinojimo sociologijos paradigma, atstovaujama M.Scheler ir K.Mannheim?

Žinojimo sociologija (šį terminą pirmasis pavartojo vok. Filosofas Maxas Scheleris) — tai sociologijos sritis, besidominti idėjų socialine lokalizacija. Žinojimo sociologija geriau nei bet kkuri kita sociologijos šaka paaiškina, ką reiškia pasakymas, kad sociologas — tai vyrukas, nuolat klausinėjantis „Kas taip sako?“Žinojimo sociologija atmeta pretenzingus teiginius, kad mintis gimsta nepriklausomai nuo socialinio konteksto, kuriame konkretūs žmonės mąsto apie konkrečius dalykus.Žinojimo sociologija stengiasi tiesiogiai susieti mąstymą su mąstytoju ir su jį supančiu socialiniu pasauliu.

Kaip šie autoriai aiškina idealogijos ir socialinės tikrovės ryšius?

Mes kalbame apie idealogiją, kai tam tikra idėja visuomenėje tarnauja turto valdymo teisei įteisinti. Labai dažnai tačiau ne visada idealogijos sistemiškai iškreipia socialinę tikrovę, kad galėtų atsiskleisti ten, kur pajėgios šią funkciją realizuoti. Idealoginis mąstymas gali apimti didesnes žmonių bendrijas. Idealogija pateisina grupės, kurios valdymo teisėms atstovauja, veiksmus ir taip interpretuoja socialinė tikrovę, kad šis pateisinimas tampa visai įtikimas.

Ką jūs manote apie socialinę idėjų lokalizaciją?

Sociologija domisi ne vien tik idėjomis, padedančiomis išsaugoti įstatymines turto valdymo teises ar iškreipiančioms socialinę tikrovę. Visos idėjos yra kruopščiai nagrinėjamos, kad būtų aiški jų lokalizacija jas generavusiųjų socialiniame gyvenime.Socialinė lokalizacija — „vieta gyvenime“.

Ar pritariate L.P. Berger religingumo socialinio pasiskirstymo analizei?

Pats religijos fenomenas kaip toks, gali būti socialiai lokalizuotas, jo atliekamų funkcijų atžvilgiu, pvz.: įteisinant politinę valdžią ar raminanat visuomenės maištus t.y. religija suteikia prasmę kentėjimui.

Ką A.Schuetz pavadino savaime supranatmu pasauliu?

Alfredas Schuetzas fraze „pasaulis kaip savaime suprantamas“ t.y. neabejotinai savaime

aiškią ir save įteisinančią prielaidų apie pasaulį sistema, kurią kiekviena visuomenė susikuria istorijos raidoje.

Kaip vyksta tikrovės sovialinis konstravimas?

Visuomenė pateikia mums vertybių sistemą, logiką bei gausybę informacijos — tai sudaro mūsų „žinojimą“. Tokia žinojimo sociologijos perspektyva yra nusakoma: tikrovė yra socialiai konstruojama.

Kuo įsimintina referentinės grupės teorija(H.Hyman, R.Merton, T.Shibutani)?Kokios žmonių grupės vadinamos referentinėmis? Kuo jos svarbios konstruojant tikrovę?

Referentinės grupės teorija(H.Hyman, R.Merton, T.Shibutami) — dar vienas amerikiečių nuopelnas sociologijos mokslui.

Referentinės grupės skiriamos į:

1) grupę, kurios narys yra individas;

2) grupę, į kurią orientuojasi individas(ši rreferentinė grupė yra bendrija, kurios nuomonės, vertybės ir veikla lemia mūsų nuomonių, vertybių ir veiklos formavimąsi. Referntinė grupė — tai modelis, su kuriuo nuolat galime lyginti save. Būtent ji suteikia mums konkrečią nuostatą į socialinę tikrovę.

Referentinės grupės teorija teigia, kad socialinė afiliacija ar disafiliacija paprastai sąlygoja pažintines nuostatas. Individas tampa vienos grupės nariu ir todėl „žino“, kad pasaulis yra toks ir toks.

Kokį procesą, vykstantį socializacijos metu, sociologai vadina internalizacija?Kaip jis susijęs su socialiniu tikrovės konstravimu?

Socializacijos proceso metu vaikas perima [internalizuoja] ssocialinį pasaulį. Taigi visuomenė nėra tik kažkas esantis „ten išorėje“, bet taip pat ir esantis „čia, viduje“, mūsų giluminio, vidinio „aš“ dalis. Galima suprasti tą neįtikėtiną dalyką, kad išorinė kontrolė beveik visą laiką veikia daugumą visuomenės narių. Visuomenė ne tik kkontroliuoja mūsų veiksmus, bet formuoja mūsų identitetą, mūsų mintis ir mūsų emocijas. Visuomenė įssikverbia į mus taip pat stipriai kaip ir apglėbia .Mūsų vergiją visuomenei labiau įtvirtina sąmokslas su ja, o ne tai, kad ji nugali.

Ar jums priimtinas visuomenės, kaip lėlių teatro įvaizdis?

Socialinė tikrovė dabar panašiausia būtų į lėlių teatrą. Pakilus uždangai nematomų virvelių tampomos mažos marionetės džiaugsmingai vaidina joms skirtus nedidelius vaidmenis pastatytoje tragikomedijoje.

6. Sociologinė perspektyva—visuomenė kaip drama

Ar įmanoma žmogaus laisvė anksčiau aptartų socialinių sąlygotumų ir priklausomybių kontekste?

Laisvė nėra empiriškai pasiekiama. Nors laisvė gali atsiskleisti mums kaip tikras faktas kartu su kitais empiriniais faktais, jos neįmanoma įrodyti jokiais moksliniais metodais. Jeigu remtumės Kantu, laisvė yra ir protu nepasiekiama, t.y. jos negalima atskleisti filosofiniais metodais, grindžiamais grynojo proto veikla. Laisvės nneapčiuopiamumą, turint omenyje mokslinę sampratą, sąlygoja ne tiek neišreiškiamas šio fenomeno paslaptingumas, kiek mokslinių metodų ribotumas.

Kaip laisvė susijusi su priežastingumu?

Kiekvienas mokslinės analizės objektas turi pirminę priežastį. Savo paties priežastimi esąs objektas turi pirminę priežastį. Laisvė yra būtent tokio pobūdžio. Ką individo subjektyvi sąmonė laikytų kaip laisvę, tai gali būti įtraukta į mokslinę schemą kaip tam tikra priežastingumo grandinės grandis.

Kodėl žmonės patys savanoriškai priima socialinę nelaisvę?

Kokie bebūtų visuomenės vidiniai ir išoriniais suvaržymai, daugeliu atvejų mes patys turime būti bent jau socialinės ssituacijos apibrėžties bendrininkai. Taigi kokia bebūtų tos situacijos priešistorė, mes patys savo noru stengiamės išlaikyti tą jos apibrėžtį.

Kokiomis esminėmis nuostatomis skiriasi E.Diurkheim deterministinis požiūris į visuomenę kaip perdėm objektyvią socialinę tikrovę nuo M.Weber voliuntaristinės socialinio veiksmo traktuotės?

Diurkheimas pabrėžia socialinės tikrovės objektyvumą, išoriškumą ir panašumo su daiktais pobūdį.

Weberis teigia, kad kas iš tikrųjų vyksta visuomenėje, gali labai skirtis nuo veikėjų norų ar tikrųjų ketinimų. Jis tvirtina, kad būtina atsižvelgti į subjektyvumo diemnsiją, norint įgauti adekvačią sociologinę sampratą.

Kokiu būdu charizmos teorija „griauna“ savaime suprantamą pasaulį?

Weberio „charizmos teorija“ rutulioja galimybę sugriauti visuomenės priimtą „savaime suprantamą pasaulį“. Charizma meta tikrai ugningą iššūkį senosioms definicijoms, pakeičia senąsias prasmes naujomis ir visiškai naujai apibrėžia žmogiškosios egzistencijos prielaidas.

Kas yra charizma?

Terminas charizma atėjęs iš Naujojo Testamento žymi visuomeninį autoritetą, grindžiamą ne tradicija ar teisėtumu, bet veikiau individualaus lyderio nepaprasta įtaka.

Kodėl žmonės gali keisti socialines sistemas?

Kadangi visas socialines sistemas sukūrė žmonės, iš to plaukia, kad žmonės gali ir pakeisti jas.

Suformuluokite socialinės egzistencijos paradoksą ir pabandykite jį paaiškinti.

Socialinės egzistencijos paradoksas: visuomenė apibrėžia mus bet savo ruožtu ji yra apibrėžta mūsų. Kad galėtume jaustis iš tiesų esą žmonėmis, kad turėtume savo savivaizdį ir identiškumą, mums būtina, kad visuomenė pripažintų mus. Tačiau visuomenei, kad ji apskritai galėtų egzistuoti, būtina, kad ją ppripažintų daugelis panašių į mus. Kitaip tariant, ne tik mes patys, bet ir visuomenė egzistuoja apibrėžtumo dėka.

Kokie pagrindiniai socialinės apibrėžties transformacijos būdai?

1) Visi socialiniai pokyčiai yra susiję su naujomis tikrovės apibrėžtimmis. Visos naujosiso definicijos reiškia, kad kažkas pradeda elgtis priešingai senųjų apibrėžčių diktuojamiems lūkesčiams.

Socialinių normų nepripažinimas ir priešingų apibrėžčių suteikimas visada skelbia revoliucijos galimybę.

2) Socialinės situacijos gali būti transformuojamos arba bent jau sabotuojamos atsisakant priimti jų ankstesnes definicijas.

Kas yra individuali deviacija ir visuomenės dezorganizacija?

Individuali „deviacija“ — tai neatitikimas visuomeninėms ar dorovinėms

normoms.

Ar įmanoma sabotuoti socialinės situacijos diktatą?

Jei negalima transformuoti ar sabotuoti visuomenės, tai galima vidujai nuo jos atsiriboti.

Kaip priešinamasi socialinės kontrolės spaudimui atsiribojant nuo visuomenės?

Žmogus, kuris pasitraukia iš socialinės scenos į savo susikurtą intelekto, religijos ar meno pasaulį, nusineša į šią savanorišką tremtį kalbą, identiškumą ir žinių bagažą. Žmogus gali susikurti minties rūmą, kuriame galima beveik visai ignoruyoti kasdienės visuomneės lūkesčius. Kai tai pasiseka, šio rūmo intelektinį pavidalą vis labiau formuoja pats individas, o ne jį supančios socialinės sistemos idealogijos. Jei šis individas randa bendraminčių, norinčių prisidėti, tai jis gali iš tiesų kurti „kontravisuomenę“, kurios santykiai su „teisėta“ visuomene gali būti sumažinti iki diplomatinio minimumo.

Ką sociologai vadina subkultūromis?

Subkultūromis sociologai vadina „kontravcisuomenes“ sukurtas kiek kitokių ar visai nepriklausomų apibrėžčių pagrindu, eegzistuoja kaip sektos, kultai, „rateliai“ ar kitokios grupės. Į tokį „subpasaulį“įžengęs žmogus labai aiškiai priverčiamas pajusti, kad pateko į visiškai skirtingą kalbos ir bendravimo erdvę. Šiuolaikinio miesto anonimiškumas ir judėjimų laisvė yra palankūs tokiems subpasauliams atsirasti.

Ar įmanoma manipuliuoti socialinėmis struktūromis ir savo priklausymu joms?

Individas nebando pakeisti socialinių struktūrų ar pats atsiriboti nuo jų. Vietoj to jis bando apgalvotai pasinaudoti jomis įstatymų saugotojų nenumatytais būdais. Taip jis skinasi kelią per visuomenės brūzgynus vedamas savo tikslų.

Kaip supratote E.Goffman vaidmens atstumo koncepciją?

Goffmano „vaidmens atstumo“ koncepcija: turima galvoje, kad vaidmuo vaidinamas nenuoširdžiai, atmetant jo tiką reikšmę ir turint kitų slaptų tikslų. Šį reiškinį sukuria kiekviena prievartos situacija. Anot Goffmano, toks dvilypumas yra vienintelis būdas asmenims išlaikyti žmogiškąjį orumą, tokiose situacijose. Tačiau Goffmano teoriją galima pritaikyti ir visiems tiems atvejams, kai vaidmuo yra atliekamas nespontaniškai, apgalvotai.

Kuo ji panaši į ekstazės teoriją?

„Ekstazės “ teoriją vartojame norėdami apibūdinti ne nepaprastą sąmonės pakilumą mistine prasme, o tokią poziciją kai esama už „savaime suprantamos “ nusistovėjusios visuomenės tvarkos ribų. Labai svarbi „Ekstazės “ forma — kai individas savo socialinės egzistencijos ribose gali tarsi peršokti iš vieno gyvenimo į kitą. Kai tik privalus vaidmuo atliekamas be vidinio įsipareigojimo, apsimetinėjant ir viską kruopščiai apgalvojant, veikėjas yra „ekstazinėje“ padėtyje jo savaime suprantamo

pasaulio atžvilgiu.

„Ekstazė“ transformuoja žmogaus sampratą apie visuomenę taip, kad tai, kas nustatyta, tampa tik galimumu.

Koks grupinis kontekstas reikalingas socialiniam ekstazės pagrindimui?

Pagrindinė atpalaiduotų, laisvų nuostatų reiškėja yra laisvai plevenanti inteligentija(t.y. intelektualų sluoksnis, mažiausiai susijęs visuomenėje su turto valdymo teisėmis.)

Ar jums priimtinas dramaturginis socialinės tikrovės modelis?

Naujasis visuomenės, kaip dramos modelis neneigia, kad dramos aktorius scenoje varžo visos galimos išorinės kontrolės sistemos, nustatytos impresarijaus ir vidinė paties vaidmens kontrolė.

Kaip G. Simmel socialumo teorija aiškina, kad žmonės žaidžia visuomenę?

Georgas Simmelas teigė, kad socialumas[draugumas] yra žžaidiminė socialinio bendravimo forma. Susibūrime žmonės „žaidžia visuomenę“, t.y. jie bendrauja tarpusavyje, atmesdami įvairių socialinės sąveikos formų įprastinį rimtumą. Socialumas rimtą bendravimą pekičia niekuo neįpareigojančiu pokalbiu, etiką— manieromis, o estetiką — skoniu. Simmel įrodo, kad socialumo sukurtas pasaulis yra netvirtas ir dirbtinis kūrinys, kuris gali bet kuriuo momentu suirti, jei kas nors atsisako dalyvauti žaidime.

Kuo ji primena socializacijos teorijas?

Simmel požiūrį galime susieti su Meado nuomone, kad socialinių vaidmenų mokomės žaisdami. Socialumas yra atskiras „žaidžiame visuomenę“ atvejis, mažiau susijęs su individo kkarjeros ambicijomis, bet vis tieks tai yra tos pačios socialinės medžiagos, su kuria irgi galima žaisti, dalis. Susibūrimuose mes trumpam sugrįžtame į vaikystės maskaradą. „Žaisdamas visuomenę“ žmogus mokosi būti didžiosios socialinės scenos aktoriumi, ne ir pati visuomenė primena vaidinimą.

Ar įmanoma mmąstyti sociologiškai neatmetant laisvės sąvokos?

Neįmanoma a priori suvokti laisvės plačiąja prasme, naudojant mokslinius diskursus. Negalime atrasti laisvės veikti socialiai remdamiesi moksliniais būdais.

Kokia sociologinė apgaulingo tikėjimo(J.P.Sartre) potekstė?

Jean — Paul Sartre „apgaulingas tikėjimas“— tai aopsimetinėjimas, kad privaloma tai, kas iš tiesų yra savanoriška.„Apgaulingas tikėjimas“ yra bėgimas nuo laisvės, apgavikiškas išsisukinėjimas nuo „pasirinkimo kančios“. „Apgaulingas tikėjimas“ apgaubia visuomenę lyg melo migla. Pati „apgaulingo tikėjimo“ galimybė atskleidžia laisvės realybę. Kiekvienas žmogus, sakantuis „aš neturiu pasirinkimo“ turėdamas omenyje socialinio vaidmens jam keliamus reikalavimus, yra šio „apgaulingo tikėjimo“auka. Žmonės atsako už savo veiksmus. Jie yra „apgaulingo tkėjimo“ aukos, kai savo pasirinkimą įvardija kaip neišvengimą būtinumą.

Kuo sociologiniam požiūriui į visuomenę aktuali M.Heideger das Man koncepcija(autentiškumo ir neautentiškumo problemų sprendimo būdas)?

Martino Heideggerio Man koncepcija žymi miglotą žmonių apibendrinimą. TTaip nedaro ne šis, ne anas žmogus, ne tu, ne aš, — tam tikra prasme taip nedaro visi žmonės., Tačiau tai toks apibendrinimas ,kuris gali ir visisškai nereikšti jokio žmogaus.

Egzistuoti autentiškai — tai gyventi suvokiant savo individualybės nepakartojamumą, išskirtinumą bei unikalumą. Neautentiška egzistencija — tai savęs praradimas anoniminiame Man, savo unikalumo iškeitimas į socialiai sukurtas abstrakcijas.

Ką egzsitencine prasme žmonėms suteikia okey world, t.y. pasaulis viskas gerai?

„Viskas gerai“ pasaulis [Okey world] .Šiame pasaulyje yra įsitvirtinę standartiniai veiksniai bei ritualai, organizuojantys visas bbaimes taip, kad galime ramiau į jas reaguoti.

Kokia būtina laisvės visuomenės sąlyga?

Laisvei būtina sąmonės nepriklausomybė.

7. Priedas: sociologinis makiavelizmas ir etika

Su kokiomis problemomis susiduria sociologai, kuriantys ir aiškinantys socialinės tikrovės interpretacijas?

Sociologinė perspektyva nėra nukreipianti į besiplėtojantį , apimlų požiūrį, greičiau ji padeda daugiau ar mažiau atkerėti nuo to, kaip socialinė tikrovė aiškinama sekmadieninėse pamokose ar civilinės teisės paskaitose.

Sociologija gali praversti lyg preliudija į „ekstazę“ ir kaip sistemos apgaudinėjimo būdas. Nors tai priklauso nuo to, kaip žmogus vertina esamons sistemos etinį statusą . Kiekvienas sociologas yra ir potencialus sabotuotojas ar apgavikas, ir numatonomas priespaudos talkininkas.

Sociologinė perspektyva neskatina žengti į aukštesnę etinio jautrumo pakopą.

Etinė problema iškyla, kai mokslinis neautralumas iškeliamas vietoj asmeninių įsipareigojimų visos sociologo egzistencijos atžvilgiu.

Kokia yra sociologijos mokslo paskirtis ir kokias pagrindines funkcijas atlieka šis mokslas?

Sociologija parodo žmogaus — tokio, kokį jį padarė visuomenė, ir žmogaus, neryžtingai, atsargiai, o kartais ir aistringai bandančio būti kuo nors kitu pagal savo norą, — paveikslą. Sodiologija atskleidžia visišką visų socialiai suteikiamų identitetų santykinumą.

Išanalizuokite mokslinio objektyvumo ir moralės sąlygoto subjektyvumo sąsają?

Moksliniai metodai. Negali paaiškinti, koks turėtų būti teisingas gyvenimas, lygiai kaip jie neįstengia žvelgti į laisvę kaip į empirinį reiškinį.

kokiu būdu sociologija gali humanizuoti atskiro individo požiūrį į socialinę tikrovę?

Sociologinė samprata vis grįžta prie visuomenės aabsoliutinimo ir santykinumo paradokso. Visuomenė apibrėžia žmogų, o ji savo ruožtu yra žmogaus apibrėžta. Šis paradoksas susijęs su pačia žmogaus situacijos problema.

Kuo sociologo profesinės veiklos etiniam pagrindimui yra svarbios rasizmo, homoseksualizmo ir mirties bausmės problemos?

Rasės, homoseksualizmo ir mirties bausmės problemos turi tam tikrą paradigminę reikšmę. Nagrinėjant šiuos pavyzdžius galima matyti, kaip sociologinė samprata pagilina, išplečia paprastai paviršutinišką požiūrį į šiuos reiškinius. Iš tikrųjų sociologai labai nemažai nuveikė gvildendami kiekvieną šią problemą. Sociologų nuopelnai yra labai svarbūs formuojany protingą visuomenės elgseną bei požiūrį į minėtus reiškinius.

Kaip sociologija aiškina socialinės etiketės „klijavimo“ mechanizmą?

Sociologija moko mus suvokti, kad „negras“— tai asmuo, kurį taip įvardijo, „pažymėjo“ visuomenė, kad šis „pažymėjimas“ pateisina suvaržymus, kuriais siekima paversti jį iš anksto sukonstruotu įvaizdžiu, taip pat kad šie suvaržymai yra sąlygiški, niekuo nemotyvuoti ir kas svarbiausia, pasiereiškiantys iš abiejų pusių. Sociologinė samprata visų pirma paaiškintų, kad pats „rasės“ konceptas yra ne kas kita, o fikcija, ir turbūt padėtų suvokti, kad tikroji problema — kas yra žmogus.

Ką jūs manote apie socialinių normų reliatyvumą?

Kas yra normalu ir įprasta vienoje kultūroje, kitoje gali būti laikoma patalogija.

Kaip reiškiasi apgaulingo tikėjimo fenomenas esminių žmogiškosios egzistencijos nuostatų atžvilgiu?

„Apgaulino tikėjimo“ fenomenas — objektyviai esančio reliatyvumo griebiamasi norint pateisinti subjektyvią būtinybę rasti tas lemiamas nuostatas, kurioms iindividas grindžia visą savo egzistenciją.

Ar suderinami tarpusavyje sociologinės minties humanizmas ir jai immanentiškai būdingas skepsis bei ironija?

Pati sociologija negali sąlygoti humanizmo. Tačiau sociologinė samprata gali tapti svarbiu gyvenimo pajautos — modernios kupinos savaip suvokiamos užuojautos ir galinčios būti tikrojo humanizmo pagrindu — elementu.Šis humanizmas, prie kurio sociologija gali daug prisidėti, neskuba mojuoti transparantais, nepatikliai žiūri į per didelį entuziazmą ir per didelį tikrumą. Jis neramus, susrūpinęs ir dvejojantis , suvokiantis savo santykinumą ir apdairiai išsakantis, bet kokius pareiškimus ar tvirtinimus moralės klausimais. Šis humanizmas protestuoja, priešinasi ir maištauja prieš teisėjus bei tribunolus, pasmerkiančius žmogų pažeminimui už jo rasę ar seksualumą ar nuteisiančius mirčiai.

Ar etiška sociologo veikloje derinti užuojautą(kitokiems, nei dauguma) su humoru?

Sociologinė samprata negali būti tarsi užuojautos mokykla, tačiau ji gali atskleisti mistifikacijas, kurios paprastai dangsto negailestingumą. Sociologas supranta, kad visos socialinės struktūros yra susitarimai, sukurti fikcijų ir apgaulės būdu. Jis pripažįsta, kad kai kurie iš šių susitarimų yra naudingi ir nelinkęs jų keisti. Tačiau jam derėtų turėti ką pasakyti, kai tie susitarimai tampa žudymo priemonėmis.

8. Sociologija kaip humanistinė disciplina

Kaip vertinate P.L. Berger siūlymą sociologamams žiūrėti į savo discipliną. kaip į žaidimą?

Sociologiją priimsime kaip vieną iš daugelio žaidimų reikšmingą, tačiau vargu ar lemiamą kalbėjimą apie žmogaus gyvenimą — tada galima

būti ne tik tolerantiškam, bet domėtis ir kitomis žmonių epistemologinėmis pramogomis.

Kodėl sociologijai tiesiog privalomas humoro jausmas?

Galima teigti, kad tas socialinių mokslų atstovas, kuris nesuvokia socialinės tikrovės komiškojo elemento, greičiausiai nepastebės jos esminių savybių.

Kokias vertybes savo profesinėje veikloje propaguoja sociologai?

Vertybės:

a) nuolankumas prieš begalinį tiriamo pasaulio įvairiapusiškumą bei spalvingumą;

b) savojo „aš“ ignoravimas siekiant supratimo;

c) sąžiningumas ir metodo tikslumas;

d) kantrybė bei pasiryžimas pripažinti savo klaidas ir naujai peržiūrėti savo teorijas;

e) bendradarbiavimas su kitais žmonėmis, pripažįstančiais šias vertybes;

f) atidus dėmesys dalykamas kurie kitiems mokslininkams atrodo nuobodūs ir neverti būti mokslinio ttyrimo objektais;

g) būtinybė išklausyti kitus neprimetant jiems savo pažiūrų;

h) sociologo atsakomybė vertinti gautus duomenis neatsižvelgiant į savo simpatijas ir antipatijas, išankstines nuostatas, viltis bei baimes.

Kokį klausimą šiuolaikinė hymanistinė sociologija laiko esminiu?

Sociologija gyvybiškai susijusi su tuo, kas yra pagrindinis humanitarinių mokslų objektas — žmogaus egzistencija kaip tokia. Santykis su visuomene yra lemiama žmogaus egzistencijos dimensija, todėl sociologija nuolatos sugrįžta prie esminio klausimo: ką reiškia būti žmogumi tam tikroje situacijoje? Sociologijos žinios yra taip glaudžiai susijusios su žmogaus gyvenimo esme, jog šis klausimas nuolat iiškyla, bent jau tiems sociologams, kuriems rūpi jų veiklos žmogiškoji prasmė.

Kuo pavojingas griežtai scientistinis sociologizavimas?

Teorinė sociologizavimo sistema — tai sistema, kuri visą žmogaus tikrovę aiškina nuosekliai ir išimtinai tik sociologijos požiūriu, nepripažindama jokių kitų priežastinių faktorių ir savo priežasties struktūrose nnepalikdama nė menkiausios spragos. Atvirumas begalinei žmogaus gyvenimo įvairovei nebeleidžia laikytis griežto sociologizavimo.

Su kokiomis akademinėmis disciplinomis ir kodėl sociologija yra labiausiai susijusi?

Istorija ir filosofija. Taip yra todėl, kad šios disciplinos, kaip ir pati sociologija, gyvybiškai susijusios su žmogaus egzistencijos tyrinėjimu. Humanistinė sociologijos samprata sąlygoja beveik simbiozę su istorija ar net tai , kad sociologija ima laikyti save istorijos disciplina.

Ar humanistinis sociologijos pobūdis dera su šiame moklse naudojamais statistiniais metodais?

Statistinių metodų panaudojimas būtų gerokai rafinuotesnis, tobulesnis, civilizuotesnis, jei juos gaubtų humanistinių nuostatų fonas.

O kaip humanistinė sociologijos misija realizuojama akademinėje veikloje?

Jei sociologija yra humanistinio pobūdžio, tai jis turėtų pasireikšti ir akademinėje aplinkoje bent jau taip sąlygotų statistika.

Kokia atsakomybė tenka sociologijos dėstytojui, dalyvaujančiam civilizuoto proto atstovų formavime universitetinėje bendruomenėje?

Viską sąlygoja dėstytojo atsakomybė ir kkvalifikacija. Jis negali kalbėti pirmakursių auditorijai to ką teigia magistantams per seminarus.