Savižudybė
SAVIŽUDYBĖ
TURINYS
ĮVADAS 3
SAVIŽUDYBĖS SAMPRATA 4
STATISTINIAI DUOMENYS 6
SAVIŽUDYBIŲ PRIEŽASTYS IR RIZIKĄ
DIDINANTYS FAKTORIAI 10
SAVIŽUDYBĖS PREVENCIJOS IDĖJOS,
IŠVADOS 13
LITERATŪROS SĄRAŠAS 15
ĮVADAS
Lietuva pasižymi dideliu savižudybių skaičiumi. Pastaraisiais metais ypač
pastebima savižudybių augimo tendencija. Lietuva netgi įgijo savižudžių
tautos vardą. Savižudybių skaičius – vienas iš visuomenės psichikos
sveikatą atspindinčių rodiklių. 2000 m. Lietuvoje įvyko 44 savižudybės 100
000 gyventojų. Tai vienas didžiausių savižudybių rodiklių Europoje ir
šiandien jau nebeabejojama, kad ši problema yra prioritetinė visuomenės
sveikatos sritis, reikalaujanti efektyvios prevencinės veiklos. Tarp
nusižudžiusių vyrų didžiausią dalį sudaro 45-54 metų amžiaus vyrai, tarp
moterų – 665 metų ir vyresnės moterys.
Kadangi bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, savižudybių
statistika nėra itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvauja
įvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad,
nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė
– pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai,
taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybę
traktuoti kaip atsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastoti
įrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo,
todėl “oficialios” savižudybių statistikos tyrinėjimai turi remtis tam
tikru atsargumu. Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senų senovės
domėjosi filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak
prancūzų filosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijos
problema („Sizifo mitas“). Ši rimta visuomenės sveikatos problema
reikalauja mūsų dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol
nėra lengvas uždavinys. Kaip rodo esamos padėties tyrimai, savižudybių
prevencija yra įmanoma, ttik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška.
Labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti,
efektyviai gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos
veiksnius. Savižudybės prevencijos programų sėkmę didžia dalimi gali
nulemti kryptingas informacijos platinimas ir budrumo ugdymas.
Statistika byloja, kad jau eilę metų Lietuva “pirmauja” didžiausiu
savižudžių skaičiumi tarp visų pasaulio valstybių, vedančių ir pateikiančių
tokią statistiką. Buvo rimtai pradėta svarstyti, kokių priemonių reiktų
neatidėliotinai imtis, kad situacija pradėtų keistis.
Savo darbe panagrinėsiu savižudybių priežastis, pasekmes visuomenei,
apžvelgsiu statistiką, bandysiu panagrinėti kaip galima sustabdyti ar bent
sumažinti savižudybių skaičiaus didėjimą.
SAVIŽUDYBĖS SAMPRATA
Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės
priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių,
psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti,
kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net
blogesnėje padėtyje, to nedaro. TTaigi daugumos savižudybių vis dėlto galima
išvengti. Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia
pasitraukia iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio
mirtingumo priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana
didelis skaičius žmonių. Žinomas austrų psichiatras Z. Froidas XX amžiaus
pradžioje sukūrė psichologinę savižudybės teoriją, kurioje savižudybę
kildino iš agresijos, nukreiptos į save ir narcizistinės asmenybės
sanklodos. Kognityvinės psichologijos atstovai pabrėžia nelankstaus mąstymo
vaidmenį, kai polinkis daugumą gyvenimo įvykių laikyti grėsmingais
perdėtas. Prancūzų sociologas Durkheim įrodė, jog savižudybės grėsmė
tiesiogiai siejasi su žmogaus socialinės integracijos lygiu, tt. y. kiek jis
jaučiasi didelės grupės dalimi. Tačiau visos šios teorijos tik dalinai
paaiškina šį sudėtingą, tik žmogui priskirtiną aktą, nuolat lydimą daugelio
klausimų, į kuriuos pakankamai aiškiai lig šiol negali atsakyti net
besigilinantys į šią problemą tyrėjai. Savižudybė dabar yra viena iš
svarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų. Pirminės sveikatos
priežiūros personalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti
potencialų savižudį, teisingai su juo elgtis, surasti jam pagalbą ir būtų
svarus įnašas į savižudybės prevenciją. 2000 m. pasaulyje galėjo
nusižudyti milijonas žmonių. Kas 40 sek.
pasaulyje nusižudo 1 žmogus; Kas 3 sek.
pasaulyje kas nors bando žudytis; ·
Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų
amžiaus žmonių grupėje;
Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems
žmonėms; Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio
dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai
valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis
mirtį.
JAV atlikti tyrimai rodo, kad tipiškas, bandantis nusižudyti asmuo yra
vietinė baltoji moteris, jaunesnė nei 40 metų amžiaus, neišsiskyrusi arba
vieniša. Ji bando nusižudyti stipriais migdomaisiais. Kaip pagrindines
bandymo nusižudyti priežastis ji nurodo vedybinio gyvenimo sunkumus arba
depresiją.
Tipiškas savižudis vyras – vietinis baltasis, vyresnis nei 40 metų amžiaus,
vedęs, kvalifikuotas arba nekvalifikuotas darbininkas. Jis nusižudo
nusišaudamas, pasikardamas arba nusinuodydamas anglies monoksidu. Kaip
pagrindines nusižudymo priežastis jis nurodo prastą sveikatą, depresiją
arba vedybinio gyvenimo sunkumus (pagal Marshal B. Clinard and R.E.Meier.
Sociology of Deviant Behaviour. – New York, 1985)
Šio reiškinio tyrimai rodo, jog savižudybių lygis smarkiai išauga
ekonominio šalies nuosmukio metais.
STATISTINIAI DUOMENYS
Pasaulinė sveikatos organizacija savižudybę apibrėžia kaip apgalvotą,
savanorišką, pačio asmens inicijuotą ir pavojų gyvybei keliantį poelgį,
kuris baigiasi mirtimi. Savižudybė – dažniausiai ilgo, kartais net visą
gyvenimą trunkančio proceso rezultatas. Pamažu problemos kaupiasi, žmogus
vis labiau jaučiasi nevertas ir nereikalingas, kol pagaliau jam ima
atrodyti, kad atsidūrė visiškoje aklavietėje, jį užvaldo tik neviltis ir ją
stiprinančios mintys. Pagaliau užtenka paskutinio lašo – kokios nors
konkrečios priežasties ar preteksto – ir tada jau savižudybė įvyksta
greitai.
Lietuvoje savižudybių problema yra labai aktuali lyginant su kitomis
Europos šalimis.
[pic]
1. pav. Savižudybių rodikliai Europos šalyse 2002 m.
Viena Lietuvos nacionalinės sveikatos programos prioritetinių krypčių
yra savižudybių prevencija. Siekiama iki 2010 m. sumažinti savižudybių
skaičių iki vidutinių Europos standartų, t.y. iki 25 iš 100000 gyventojų.
1998–1999 metais Kaune labai sumažėjo savižudybių skaičius (122 ir 125
atvejų per metus atitinkamai), 2000 metais šoktelėjo ir vėl pasiekė 1997
metų lygį (143 atvejai per metus). Ta pati tendencija yra ir respublikos
mirtingumo rodikliuose (1 diagrama). Mirtingumas dėl savižudybių 2000
metais Kaune buvo 34,7/100000, respublikoje – 44,1/100000 gyventojų. Šis
skirtumas daugiausiai yra įtakojamas kaimo ir miesto gyventojams būdingu
skirtumu (kaimo gyventojai žudosi dažniau nei miesto).
|[pic] |
|1 diagrama |
Vyrai žudosi kur kas dažniau nei moterys ( daugiau nei tris kartus). 2000
m. iš 143 nusižudžiusių žmonių 110 ((77 proc.) buvo vyrai ir 33 (23 proc.)
moterys. Šis savižudybių skaičiaus skirtumas tarp lyčių didėjo 1998-2000
metų laikotarpiu. Savižudybių skaičius tarp vyrų per pastaruosius trejus
metus nuolat augo. 1998 metais nusižudė 90 vyrų, 1999 – 98, 2000 – 110.Tarp
moterų šis skaičius minėtu periodu labai nekito.
Savižudybių rodikliai varijuoja tarp vyrų ir moterų, tarp kaimo ir miesto
gyventojų. Faktas, kad Lietuvos kaime šie rodikliai dvigubai aukštesni nei
mieste rodo, kad kaimo žmonėms žymiai sunkiau pavyksta susidoroti su
sparčiais gyvenimo pokyčiais.
|[pic] |[pic] |
2 diagrama 3 diagrama
1998-1999 metais išaugo savižudybių skaičius 25 – 44 amžiaus grupėje ir
sumažėjo virš 65 metų amžiaus grupėje. 2000 metais labai padaugėjo
savižudybių 15-24 ir 45-64 metų amžiaus gyventojų tarpe. Šie du amžiaus
periodai yra kritiniai žmogaus gyvenime, kuomet vyksta esminiai tiek
fiziologiniai, tiek socialiniai pokyčiai. Galima numanyti, kad tai svarbi
priežastis, iššaukianti padidėjusį šio amžiaus gyventojų jautrumą į
socialinius, ekonominius, politinius ar kitus pokyčius, kurie sąlygojo
savižudybių skaičiaus padidėjimą 2000 metais.
|[pic] |
4 diagrama
Literatūros duomenys teigia, kad suicidinius bandymus labiausiai įtakoja
bendra žmogaus sveikata ir socialinė padėtis: nedarbas, alkoholizmas,
amoralumas, interesų stoka, žema tarpusavio kultūra ir kita.
Kaune dominuojančios savižudybių priežastys yra psichikos ligos,
alkoholizmas ir asmeninės priežastys. Minėtos priežastys, išskyrus
alkoholizmą, dominuoja ir tarp vyrų ir tarp moterų. Alkoholizmas, kaip
savižudybės priežastis, dominavo tik vyrų tarpe (dėl šios priežasties
kasmet nusižudė 13-15 vyrų, 0-2 moterų).
Dažniausia žmonės žudosi dėl kelių
priežasčių (26 proc. nusižudžiusių per pastaruosius tris metus). Per
praeitus trejus metus nuolat mažėjo savižudybių dėl alkoholizmo bei
asmeninių priežasčių ir daugėjo dėl psichikos ligų. Tokie pokyčiai
daugiausiai vyko tarp vyrų. 1998 metais vyrų savižudybių struktūroje
alkoholizmas sudarė 17 proc., asmeninės priežastys – 16 proc., psichikos
ligos – 8 proc. 2000 metais ši struktūra buvo atitinkamai 14 proc., 8 proc.
ir 15 proc.
|[pic] |
5 diagrama
Tiriant savižudybių priežastis buvo atsižvelgta, kiek šį poelgį įtakojo
alkoholio vartojimas. Paaiškėjo, kad vyrai kur kas dažniau žudosi apsvaigę
nuo alkoholio. Pastarųjų trejų metų laikotarpiu vyrų, apsvaigusių nuo
alkoholio, savižudybių skaičius mažėjo. 1998 metais, būdami neblaivūs,
nusižudė 60 proc. vyrų, 2000 metais šis procentas sumažėjo iki 50 proc.
Tais pačiais neblaivių moterų nusižudė 18 proc., 1998 m. – 14 proc.
2000 metais daugiau nei pusė (52 proc.) nurodytų (ar buvo planuota) atvejų,
savižudybė buvo planuojama iš anksto. Šio santykio (planuota/ne) dinamika
per pastaruosius metus buvo labai labili, tačiau visada planavusiųjų
nusižudyti skaičius viršijo neplanavusiųjų skaičių. Moterys savižudybę
planavo dažniau nei vyrai.
Dauguma 87 proc. vyrų ir 73 proc. moterų anksčiau žudytis nebandė (2000
metų duomenimis). Per praėjusius trejus metus (1998-2000) tarp vyrų šis
procentas didėjo, o tarp moterų reikšmingų pokyčių nepastebėta. Tik
tinkamas auklėjimas, savarankiškumo, atsakomybės, tautos kultūros
puoselėjimas, neigiamo požiūrio į žalingus įpročius diegimas, užimtumas,
socialinis teisingumas galėtų padėti sumažinti depresijų ir savižudybių
skaičių Lietuvoje.
SAVIŽUDYBIŲ PRIEŽASTYS IR RIZIKĄ DIDINANTYS FAKTORIAI
Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV atlikti
savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs su silpna
atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių procentu
populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu, aukštu
urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija arba socialinio ryšio
trūkumu.
Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybės
pasekmes šeimai ir bendruomenei.
Socialiniai veiksniai. 1897 m. prancūzų sociologas E.Durkheim teigė, kad
savižudybių neįmanoma paaiškinti vien individualiomis priežastimis, o
reikia atsižvelgti ir į socialinius faktorius (visuomenės sąlygas ir žmonių
santykius), nes jie pirmiausia įtakoja savižudybių paplitimą. Prielaidos
savižudybei atsiranda tada, kai sutrikdoma žmonių socialinė integracija –
harmonija tarp individo ir jo socialinių sąlygų arba, kai suyra optimalūs
socialiniai ir emociniai ryšiai, siejantys žmogų su kitais, su bendruomene.
Tai patvirtina labai daug sociologinių, epidemiologinių, psichologinių ir
psichiatrinių tyrimų: didžiausias savižudybės pavojus kyla, kai
nepatenkinami žmogaus poreikiai – jaustis vertingu ir reikalingu, o
šeimyninė padėtis, priklausymas bažnyčiai, santykiai su draugais ir
giminėmis, dalyvavimas visuomeninėse organizacijose ir pan. turi ryšį su
mirtingumu. Visuomenės stabilumui yra būtina individo ir jo moralinių normų
harmonija. Savižudybių skaičius visuomenėje yra atvirkščiai proporcingas
visuomenės integracijai.
Situacija šeimoje. Tyrimai patvirtina, jog dažnai nusižudo žmonės,
išgyvenantys krizinę situaciją šeimoje: artimojo mirtį, skyrybas, rimtus
konfliktus. Taip pat tie, kurių šeimose dažna fizinė, seksualinė ar emocinė
prievarta, piktnaudžiaujama alkoholiu ar narkotikais bei nariai tų šeimų,
kuriose yra buvę psichikos ligų aar savižudybių atvejų.
Darbo situacija. Su savižudybėmis susijusi ir darbo situacija. Pasirinkti
mirtį gali įtakoti tiek konfliktai darbe, finansiniai sunkumai, tiek darbo
pakeitimas. Tačiau dažniau nusižudo darbo neturintys asmenys. Reikšmingas
ir tas momentas, kai visą gyvenimą dirbusiam žmogui tenka išeiti į
pensiją.
Psichikos sutrikimai. Daugelio autorių nuomone, savižudybių rizika didesnė
žmonėms, turintiems psichikos ar asmenybės sutrikimų. Dažniau nusižudo
ribinės, asocialios asmenybės, kurioms būdingi nuotaikos pokyčiai,
agresyvumas, impulsyvumas, atsiribojimas nuo aplinkinių. Iš savižudybės
galimybę didinančių psichikos ar priklausomybių ligų dažniausiai minimos
klinikinė depresija, alkoholizmas, narkomanija, šizofrenija, psichikos
sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo. Tačiau D. Gailienės
nuomone, nors psichikos sutrikimai – depresija, šizofrenija, alkoholizmas –
padidina savižudybės riziką, ji nėra tipiškas nė vienos iš šių ligų
požymis. Priešingai, dauguma tokių pacientų nenusižudo. Depresijos atveju
savižudybių dažnumas siekia iki 30 proc., šizofrenijos – iki 10 proc.
Dažniausiai šios savižudybės įvyksta ne ligos paaštrėjimo, simptomų
paūmėjimo metu, o priešingai – būsenai pagerėjus. Neretai jos įvyksta tuoj
po išrašymo iš ligoninės arba praėjus psichozės būsenai, kai pacientas gali
kritiškai įvertinti savo sutrikimą.
Somatinės ligos. Manoma, kad savižudybėms įtakos turi ir sveikatos būklė,
lėtinės, sekinančios, skausmingos ar neišgydomos somatinės ligos – tačiau
dažniau ne pati ligos klinika, o tai, kaip sergantysis suvokia savo
situaciją. Ligos, kuriomis sergant, savižudybių skaičius didėja, yra
epilepsija, stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai, ŽIV / AIDS,
cukraligė, išsėtinė sklerozė, lėtiniai inkstų, kepenų ar virškinamojo
trakto sutikimai, kaulų iir sąnarių ligos, lytinės funkcijos sutrikimai,
judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai.
Ankstesni bandymai žudytis. Klinikiniai tyrimai rodo, kad dažniausiai apie
30 – 50 proc. mėginusių nusižudyti žmonių šį poelgį kartoja. T.Shocket
duomenimis, 12 proc. iš visų tai daro per ateinančius trejus metus (1970).
Savižudybės idealizavimas žiniasklaidoje. Sociologas E.Durkheim teigė, kad
„nėra jokios abejonės, kad mintis apie savižudybę yra užkrečiama“.
Savižudybės pavyzdžio įtaigumas gali plisti dvejopai – arba perduodant
pasakojimą iš lūpų į lūpas, arba jį platinant laikraščiams. Vėliau šis
savižudybės perdavimo fenomenas buvo pavadintas Verterio efektu.
Savižudybės perdavimui labiausiai imlūs vaikai, paaugliai, jaunuoliai
(D.Gailienė, 1996) ir psichiniai pacientai, jau turį polinkį į savižudybę,
ir jiems lieka tik pakartoti kieno nors poelgį.
Kultūrinės nuostatos. Tarp daugelio faktorių, lemiančių savižudybes,
minimas ir sociokultūrinis faktorius. Kai kurie suicidologai mano, kad
kultūrinė nuostata savižudybės atžvilgiu, susiformavusi per daugybę kartų,
įtakoja savižudybių mastą ir pobūdį visuomenėje.
Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip socialinį
procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas nusižudyti
dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti asmenį.
Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save dėmesį,
pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik visuomet
bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.
Išaugęs savižudybių mastas Lietuvai tradiciškai nebuvo būdingas.
Nepriklausomoje prieškario Lietuvoje savižudybių pasitaikydavo retai –
kelis kartus rečiau nei Estijoje, Vengrijoje, Austrijoje ir kai kuriose
kitose Europos šalyse. Staigų Lietuvos savižudybių rodiklių kitimą
aštuntojo dešimtmečio viduryje paaiškina du veiksniai – griežtas alkoholio
pardavimo ir vartojimo apribojimas bei Sovietų Sąjungoje prasidėjusi
politinė pertvarka.
Skirtingai nei Vakarų Europoje, kurioje savižudybių rodikliai per
pastaruosius 30 metų buvo gana stabilūs, Centrinėje ir Rytų Europoje minėti
rodikliai pasižymėjo dideliais svyravimais, atitinkančiais svarbius
socialinių bei ekonominių pokyčių periodus.
Savižudybių paplitimui šalyje svarbią įtaką daro ir visuomenėje
vyraujančios nuostatos bei neretai imitacijos fenomenas – jauni žmonės
linkę mėgdžioti realiame gyvenime matomus ir žiniasklaidos pateikiamus
savižudiško elgesio pavyzdžius. Per pastaruosius penkerius metus labiausiai
sustiprėjo paauglių savižudiški polinkiai tuose Lietuvos regionuose,
kuriuose įvyksta daugiausia savižudybių.
Kiekvienos savižudybės priežastimi yra skausmas. Tai psichologinis
skausmas, kildinamas iš iškreiptų ar nepatenkintų psichologinių poreikių.
Savižudybės esme tanatologijos (mokslas apie mirtį) profesorius E. S.
Shneidman laiko sielos dramą, kurią žmogus išgyvena. Aišku, yra išimčių.
Yra tokių savižudybių, kurios įvyksta neplanuotai – žmogus reikalauja
dėmesio, kurio jam trūksta ir visai nenori mirti. Tačiau didelę dalį
savižudybių nulemia būtent tas psichologinis skausmas, kurio kamuojamas
žmogus mirtį suvokia kaip išeitį.
SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJOS IDĖJOS, IŠVADOS
Didelis savižudybių skaičius rodo visuomenės egzistencinę krizę, todėl
savižudybių prevencijai pirmiausiai yra svarbi bendra visuomenės atmosfera.
Reikia keisti požiūrį į žmogų, kartu ir kiekvieno žmogaus požiūrį į save
bei kitus. Turi didėti žmonių saugumo jausmas. Labiau partneriški ir
demokratiški santykiai turėtų sieti tėvus ir vaikus, mokytojus ir mokinius,
sutuoktinius. Gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, policininkai
ir kitų specialybių darbuotojai turėtų turėti žinių apie
savižudybės
ypatumus, savižudybės krizes, grėsmės požymius. Turėtų būti teikiama
kvalifikuota pagalba krizę išgyvenantiems žmonėms, ypač jau mėginusiems
žudytis. Be to pagalba ir parama būtina ir nusižudžiusiųjų artimiesiems.
Taip pat labai svarbus ir sutrikimų, ypač didinančių savižudybės riziką,
diagnozavimas ir gydymas.
2002 m. vasario 16 d. sukako 11 metų, kai pirmasis Lietuvoje savanorių
psichologinės pagalbos telefonas Vilniaus „Jaunimo linija“ pradėjo vykdyti
savižudybių prevencijos darbą.
2000 m. gruodžio mėn. „Baltijos tyrimų“ atliktos apklausos duomenimis,
daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos žmonių nuo 15 iki 74 metų
galvoja, kad anoniminės psichologinės pagalbos telefonas „Jaunimo linija“
yra reikalingas. Taip mano net 9 iš 10 jaunų žmonių (nuo 15 iki 29 metų).
Mokslininkai, tvirtindami, kad savižudybės yra užkrečiamos, turi įrodymų,
kad jas tam tikra dalimi gali išprovokuoti spauda, kinas, televizija. Senas
posakis, kad laikraščiu galima užmušti musę ir žmogų, atrodo, nepaseno.
Žiniasklaidos aprašymai (labai emocingi, dramatiški, sensacingi) labiausiai
veikia jaunimą ir žmones su psichikos problemomis.
Publikacijų apie savižudybes mūsų spaudoje nuolat daugėja. Pavyzdžiui, 1996
metais „Lietuvos rytas“ jų išspausdino 131, o 2000 metais – 190,
„Respublika“ atitinkamai 91 ir 162. Vyresnio amžiaus skaitytojai gali
pasakyti, kad ssovietiniais laikais spauda buvo daug „švaresnė“ – ne be
cenzūros pagalbos, aišku, bet atgautoji nepriklausomybė, padovanojusi
rašymo laisvę, pasižymi ir savižudybių ūmiu protrūkiu (1991 m. Lietuvoje
buvo 29 nusižudžiusieji 100 tūkstančių gyventojų, 1994 m. – jau 46, 1998 m.
– 44). Kalbama, kad savižudybių skaičiumi Lietuva pirmaujanti ne tik
Europoje, bet ir pasaulyje. Taigi, stebėtis, kad žurnalistai tiek daug rašo
apie šią nelemtį (beje, mūsų tauta nuo seno smerkė savižudybę) lyg ir
nebūtų ko, bet psichologams neduoda ramybės žinojimas, kad tokie rašiniai
daro įtakos nuostatos į savižudybę formavimui. Austrų psichologų duomenimis
(1993), savižudybių Vienos metro skaičius sumažėjo 60% per pusę metų po to,
kai Austrijos savižudybių prevencijos asociacijos pastangų dėka laikraščiai
liovėsi rašę apie šias savižudybes. Vengrijoje, kur savižudybių buvo daug,
sumažėjus perdėtiems sensacingiems jų vaizdavimams, padaugėjus santūresnių,
svarstančių alternatyvas publikacijų, šiurpioji statistika ėmė keistis
viltingesne linkme. Lietuvoje, kaip rodo tyrimai, publikacijose apie
savižudybes matyti tokie pokyčiai: 1996-2000 metais laikraščiuose
straipsnių su žodžiu „savižudybė“ pavadinimuose padaugėjo 1,5 karto,
straipsnių su savižudžių nuotraukomis padaugėjo nuo 14,6% iki 17,6%, tokių
straipsnių pirmuosiuose puslapiuose padaugėjo 24,6%, smulkiai aprašinėjamos
įvykio detalės. Pasak psichologų, vvisa tai skatina savižudybės imitacijos
efektą.
Lietuvoje taip pat buvo sudaryta tarpžinybinė darbo grupė, kuri parengė
Valstybinės savižudybių prevencijos strategijos projektą.
Šalyje būtina planinga savižudybių prevencija – valstybinė savižudybių
prevencijos strategija. Tokia jau kuriama mūsų šalyje. Šia strategija
apibrėžiamos bendriausios valstybės politikos kryptys, kuriomis siekiama
sumažinti savižudybių skaičių šalyje. Patvirtinus Valstybinę savižudybių
prevencijos strategiją, iš karto turi būti pradėta rengti strategiją
įgyvendinanti konkreti valstybinė programa.
Savižudybių paplitimą šalyje galima sumažinti tikslingai suplanuotomis
prevencinėmis priemonėmis. Pirmiausia tai informacijos teikimas ir
visuomenės nuostatų keitimas. Toliau, pagalba suicidinės rizikos grupėms ir
asmenims. Ir galiausiai, moksliniai tyrimai iir analizė.
Savižudybių prevencija turėtų būti dvejopa:
– Netiesioginė – didinant žmonių saugumo jausmą, keičiant visuomenės
nuostatą savižudybių atžvilgiu, plečiant visuomenės žinias bei mokymą apie
savižudybės rizikos įvertinimą bei atpažinimą su žmonėmis dirbantiems
profesionalams – psichikos sveikatos specialistams, socialiniams
darbuotojams, mokytojams;
– Tiesiogine – psichikos sutrikimų, didinančių savižudybės riziką
(depresijos, alkoholizmo ir kt. priklausomybių savalaikis teisingas
diagnozavimas ir gydymas.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Žurnalas “Sveikata”, 2002 * 8 (rugpjūtis) 559.
2. www.medicine.lt
3. Ieva Čepulkauskaitė “Visuomenės problema: savižudybė”, www.sociumas.lt
4. www.kvsc.lt
5. D. Gailienė “Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje”, Tyto Alba,
Vilnius, 1998
6. www.jppc.lt
7. D.Gailienė, L.Bulotaitė, N.Sturlienė Asmenybės ir bendravimo
psichologija“, Tyto Alba, Vilnius, 2002
