Šeimos politika šiandien

Turinys

ĮVADAS

Šeima yra unikali socialinė institucija, nes čia pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų.

Šeimą įkūnija kultūrinius įsivaizdavimus apie vyro ir moters elgesį. Tradiciškai moters idealas siejamas su rūpinimusi namais ir vaikais. Vyrai, kaip taisyklė, raumeningi, stiprus, darbuotojai. Tiesa, dabar ryškiai vyksta idealų įsivaizdavimų apie moterų ir vyrų paskirtį – pasikeitimas.

Tvirta šeima suteikia savo nariams to, ko valstybės rūpestis negali duoti. Šeimoje vaikai išmoksta būti žmonėmis, susiformuoja jų vertybinis pamatas, bendruomeniškumo įįgūdžiai, pasitikėjimas savimi. Taip pat ir sutuoktiniai šeimoje išmoksta veiksmingai bendradarbiauti, papildyti vienas kitą. Tvirtos šeimos svarbą parodo sociologiniai duomenys: santuokoje gyvenančių žmonių pragyvenimo lygis paprastai yra aukštesnis už tų, kurie gyvena vieniši ar nesusisaistę formaliais ryšiais. Daugelis visuomenės ligų, su kuriomis šiandien susiduriame – nusikalstamumas, alkoholizmas, narkomanija, nihilizmas, yra tiesiogiai susiję su šeimos krize.

Ne visos šeimos pasirinktu gyvenimo variantu būna laimingos. Man nesuprantama, kodėl kai kurie žmonės gali drausti ar smerkti kitus, lyg būtų pranašesni už juos. Kiekvienas turi vvisišką teisę būti toks, koks yra, siekti gyvenimo pilnatvės. Savo potyrius pajusti kūnu ir dvasia. Atsipalaiduoti nuo žalingų emocijų ir minčių, kurios sukelia sumaištį, baimę, įtampą, neviltį, alinantį skausmą, pyktį, kerštą, žeidžia kito žmogaus garbę ir orumą.

Kiekvienas turi teisę šiais bbeprotiškais laikais išgyventi sudėtingą pasitikėjimų ir nepasitikėjimų hierarchiją. Neapgaudinėti savęs. Branginti pagarbą ir džiaugsmą, kurios dovanoja žmonos, vyro ar vaiko gyvenimai. Tapti laisvais ir laimingais.

Rasti harmonijos žaismą tarp šeimos gyvenimo trokštamos romantikos, meilės ir kasdienybės, rūpestingumo ir gailestingumo, bejėgiškumo šauksmo ir laukimo. Patirti šeimos gyvenimo išbandymus, išliekant tokiam, koks esi.

Uždaviniai:

v Išsiaiškinti kas yra šeima

v Išanalizuoti pareigas šeimoje

v Išnagrinėti atsakomybę šeimoje

v Išsiaiškinti kokios yra šeimos funkcijos

Tikslas:

Ištirti šeimos politiką šiandien

Metodas: mokslinės literatūros analizė, anketinė apklausa

1. Paramos šeimai politika

Šeima – pati mažiausia socialinė grupė, kurios narius sieja doroviniai meilės ir bičiulystės, abipusės pagarbos ir palankumo, tarpusavio supratimo ryšiai. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra labai glaudžiai susijęs su šeima. Kol esame vaikai gyvename tėvų šeimoje, o subrendę – kuriame savo šeimas.

Lietuvos šeimos politikos sampratos specifika: pereinamo laikotarpio viriacijos

Šeimos politikos samprata vvarijuoja dideliu diapazonu: nuo labai plataus supratimo, ją sutapatinant su gyventojų politika, iki labai siauro – kai šeimos politikai priskiriamas tik paramos daugiavaikėms šeimoms, be to, tik piniginės paramos pašalpų pavidalu, vaidmuo.

1.1. Lietuvos šeimos politikos plėtra XX a. paskutiniame dešimtmetyje

Bendrieji pokyčiai.

Šeimos politikos kūrimas Lietuvoje prasidėjo tik šaliai pradėjus naują istorinį raidos etapą – atgavus nepriklausomybę, pasukus rinkos ekonomikos ir demokratinės visuomenės formavimo keliu. Reikėjo ne tik sukurti priemonių sistemą, bet visų pirma suprasti šeimos politikos esmę, parengti pagrindus, strategiją. Vienas iiš jų – užtikrinti visišką moterų užimtumą visuomeninėje gamyboje. Tačiau nuo pat šeimos politikos formavimo pradžios vyriausybės veikla šioje srityje buvo nuosekli. Devinto dešimtmečio pabaigoje, prasidėjus nacionaliniam atgimimui, ir dešimtmečio pradžioje, tik ką atgavus nepriklausomybę, bendros euforijos fone buvo labai sureikšminta šeima ir vaikai, kaip svarbiausia tautos vertybė ir išlikimo garantija.

Šeimos politika koncepcijoje suformuluoti pagrindiniai tikslai pirmiausia išreiškė socialinius šeimos gerovės siekius ir tik lengvai buvo nuspalvinti demografiniais tikslais:

v Skatinti įsigalėjimą demokratiškais ir savarankiškais šeimos, pagrįstos šeimos narių tarpusavio globa ir atsakomybe, užtikrinančios kartų ir perimamumą;

v Padėti šeimoms realizuojant šeimos funkcijas kurti sąlygas, stiprinančias šeimas bei užtikrinančius jų visavertį funkcionavimą

v Skatinti šeimas atlikti savo funkcijas, privalomas šeimos nariams ir visuomenei.

2000m. prieš naujus Seimo rinkimus, šeimos politikos kūrimas suaktyvėjo: sukurta grupė “Paramos šeimai, auginančiai vaikus“ programai rengti. Programa buvo parengta, įteikta Vyriausybei, bet nuosekliai įgyvendinti nebuvo pradėta.

1.2.Paramos šeimai,auginančiai vaikus, priemonių sistema Lietuvoje

Paramos šeimai, auginančiai vaikus, sistema.

Nors paramos šeimai, auginančiai vaikus, politika Lietuvoje nėra galutinai sukurta, ji tebėra prieštaringa, gana neaiškūs ir nuoseklūs motyvai ir tikslai, tačiau jau galima įžvelgti jis kompleksiškumą. Nors pagrindinis dėmesys tebėra sukeltas į pašalpų sistemos plėtrą, ryškėja ir kitos sudedamosios dalys. Paramos šeimai, auginančiai vaikus, sistema tokias priemonių grupes:

1. Pašalpos

2. Šeimos dimensija fiskalinėje politikoje (pajamų mokesčio nuolaidos auginantiems vaikus tėvams; mokesčio už vvaikų priežiūrą ikimokyklinėse institucijose nuolaida ir pan.).

3. Šeimos dimensija darbo rinkoje (nėštumo, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros atostogos ir pan.)

4. Ikimokyklinio ugdymo sistema

5. Vaiko ir motinos sveikatos apsaugos sistema

6. Lengvatos įgyjant būstą

7. Viešojo transporto nuolaidos (vaikams, moksleiviams, studentams ir pan.)

Pašalpos šeimoms, auginančioms vaikus.

Pašalpos šeimoms auginančioms vaikus, yra labiausiai akivaizdus ir geriausiai suprantamas šeimos politikos elementas. Pašalpų sistemą sudaro šios pagrindinės pašalpos:

v Motinystės pašalpa (nėštumo ir gimdymo atostogų metu);

v Nėštumo pašalpa besimokančioms;

v Motinystės (tėvystės) pašalpa (vaiko priežiūros atostogų metu);

v Šeimos pašalpa;

v Pašalpa šeimoms, auginančioms tris ir daugiai vaikų;

v Vienkartinė pašalpa gimus kūdikiui;

v Vaiko globos pašalpa;

v Pašalpa tikrosios krašto apsaugos tarnybos karių vaikams;

v Našlaičio stipendija

v Pašalpa našlaičiams ir likusiems be tėvų globos vaikams įsikurti.

2. Šeima

2.1. Pareigos šeimoje

Pareigos šeimai įvykdymas glaudžiai susijęs su motinystės ir tėvystės idealų nuolatiniu ugdymu, sąmoningu įsipareigojimu – dvasiniu subrendimu rūpintis šeima ir mylėti vaikus, aukoti save šeimai. Tos šeimos, kurių nariams būdingas atsakomybės jausmas, nurodo A. Čerčevas, pareigingos šeimos yra tvirtesnės ir greičiau įveikia iškilusius sunkumus ir konfliktus. Tačiau ne visi žmonės turi šią brangią savybę.

Vyro pareigingumas ir garbingumas visų pirma susijęs su tuo, kad jis geba panaudoti savo įgimtus duomenis (fizinę jėgą, valios jėgą) moterį išaukštinti, o ne ją niekinti ir pavergti.

Pareiga ne lygi pareigai. Vienoks jos turinys ir vaidmuo buvo patriarchalinėje visuomenėje, kitoks – demokratinėje visuomenėje. Šiuo klausimu yra dvi sskirtingos nuomonės: vieni mano, kad pareiga pateisinama tik kaip būtinumas rūpintis šeimos buitimi – ūkiniais reikalais, finansiniais ir vaikų auklėjimu, o meilė, dvasinis artumas laikomas asmeniniu dalyku. Tuo atveju su visuomenės reikalais siejama tik ūkinė ir auklėjamoji šeimos funkcijos, tai yra visuotiniai reikalai suprantami labai siaurai. Šeimos ūkiniai ir buitiniai reikalai negali būti atsieti nuo šeimos tarpusavio santykių ir nuo visuomenės. Mūsų gyvenimo sąlygomis šeimos ir visuomenės interesai nepriešinami, o priešingai – siekiama jų sąveikos.

Pagal kitą įsigalėjusią tendenciją pareiga suprantama, kaip savotiški išoriniai saitai, našta, slegianti žmogų. Vieni mano, kad pareiga tik žemina asmenybę, riboja jos laisvę, trukdo visapusiškai tobulėti, siekti asmeninės laimės. Kiti mano priešingai: reikia “mylėti iš pareigos”, “mylėti, kad reikia”, “mylėti, įregistravai santuoką” ir t.t. Šiuo atveju painiojamos pareigos autoritarinėje šeimoje su pareigomis pažangioje šeimoje, kur narių santykiai grindžiami lygiateisiškumu ir demokratiškumu. Autoritarinėje šeimoje nėra tikrosios meilės ir tikrojo pareigos supratimo, nes meilę išstumia aukojimasis šeimai iš baimės arba susitaikymas su esama padėtimi, arba nuolankumas, sąlygojamas asmenybės pažeminimo.

Šeimą mylintis ir gerbiantis žmogus vykdo savo pareigą pastarajai ne iš prievartos, ne kad taip reikia, ne todėl, kad tokios visuomenės nuostatos, o skatinamas vidinio balso – sąžinės.

Pareigos prigimtis visuomenė. Ji kyla iš žmogaus santykio su visuomene,

šeima, artimaisiais ir pačiu savimi. Todėl pareiga mūsų visuomenėje yra ne visuomeninių dorovinių reikalavimų išraiška, o sąžinės paliepimas. Sutuoktinio priedermės jis kartais gali ir nevykdyti, o pareigų pavyzdžiui, vaikams, jis neturėtų pamiršti.

Dorovinis reikalavimas virsta pareiga, kai tėvai ir vaikai tai įsisąmonina ir išgyvena, kaip būtinybę. Tai vidinis paliepimas sau pačiam, gebėjimas palenkti save. Koreguoti savo meilę, siekiant aukštesnių tikslų. Tai laisvas savęs apribojimas, nes, kaip teigė J. V. Gėtė, vykdydamas savo pareigą, žmogus su meile žiūri į tai, kam jis ppats save priverčia.

Visuomenę mes suvokiame kaip išorinę tikrovę, taikančią prievartą ir darančią spaudimą individui. “Dauguma mūsų visai nesunkiai pakenčia visuomenės jungą. Kodėl?. todėl, kad dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklusti taisyklėms. Mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė” [1, 95].

Meilė, pareiga neatskiriama nuo atsakomybės.

2.2 Atsakomybė

Atsakomybė tiesiogiai susijusi su šeimos narių požiūriu į dorovinius reikalavimus, visuomenės keliamus šeimai. Tai priklauso nuo šeimos norų, sugebėjimų įvykdyti reikalavimus, tų reikalavimų prasmės suvokimo ir jjų aiškumo, kūrybingumo ir aktyvumo, gyvenimo sąlygų sudėtingumo ir kt.

Dorovinė atsakomybę jaučiantis žmogus teigiamai žiūri į savo pareigas ir priedermes šeimai. Jis savanoriškai vykdo pareigą, nes supranta savo, kaip vyro, žmonos, motinos, vaiko, vaidmenį. Tęsdami žmogaus giminę, tėvai vaikuose ppatys atsikartoja, ir nuo šio atsikartojimo supratimo priklauso dorovinė atsakomybė už jų ateitį.

Kai žmogus šeimoje jaučiasi nelaisvės, jis pradeda prarasti jai atsakomybę. Atsakomybės šeimai praradimas slegia kitus šeimos narius, mažina jų džiaugsmą ir laisvę. Blėstant meilės, pareigos ir atsakomybės jausmui tam tikrame vyro ir žmonos santykių raidos etape gali pradėti silpnėti sutuoktinių ištikimybė.

Lietuvoje vykdoma socialinė politika vis dar nepajėgia išsaugoti šeimos, o kartais nukreipta į jos išardymą. Visuomenėje vyrauja liberalus požiūris į šeimą – nesvarbu šeima, nesvarbu bendruomenė, nesvarbu vertybės, nesvarbu atsakomybė – svarbu tik „aš“ ir mano malonumai.

2.3. Šeimų konfliktai

Konfliktas – tai prieštaringų interesų, pažiūrų ir įsitikinimų bei nuomonių susikirtimas. Šeimos konfliktai yra tarpasmenybinių konfliktų rūšys, kai konflikte dalyvauja du ar daugiau asmenų. Konfliktai būna labai įvairūs:

v nesudėtingi –– lengvai sprendžiami,

v sudėtingi – sunkiai gesinami

v audringi – labai sudėtingi ir beveik nevaldomi.

Lengvai išsprendžiami yra tokie konfliktai, kurių priežastys greitai pašalinamos. Sunkiai sprendžiamų konfliktų priežastys giliai įsišaknijusios, sutuoktiniai ilgai neranda vieningos pozicijos.

2.4. Šeimos konfliktų priežastys

Konfliktai kyla:

v kai nėra meilės ir abipusės pagarbos

v kai pažeidžiama ištikimybė ir prarandamas pasitikėjimas

v kai įsigali įtarumas ir pavyduliavimas

v kai paplinta girtavimas ir narkomanija

v kai sutuoktinių santykiuose nėra tolerancijos ir taktiškumo

v kai nesiderina sutuoktinių charakteriai ir temperamentai

v kai nėra tarpusavio pagalbos tvarkant namų ūkį

v kai iškyla lyderystės klausimas šeimoje

2.5. Skyrybos

Daugelio nedarnių, konfliktuojančių, išgyvenančių krizę ššeimų galutinis sprendimas yra skyrybos. Skyrybų gausėjimas Lietuvoje yra grėsmingas procesas, liudijantis apie didelį šeimų nestabilumą ir visuomenės demoralizaciją. Nedarni konfliktuojanti šeima dar iki skyrybų traumuoja ir dvasiškai nualina sutuoktinius. Nedarnūs santykiai šeimoje labai neigiamai įtakoja ir vaikų auklėjimą. Ištuoka sutuoktinių nesantarvę nutraukia, tačiau visų problemų neišsprendžia. Dabartinėje visuomenėje šeima nevertinama. Nors Konstitucijoje parašyta, jog šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, realiame gyvenime propaguojamos šeimai prieštaraujančios nuostatos, kaip antai absoliutinamos individo teisės, kovojama už seksualinių mažumų teises, kalbama ne apie santuoką, o tik apie lyčių partnerystę ir gyvenimą kartu nesusituokus bei „bandomąjį” laikotarpį.

Mūsų dienomis kai kurie reiškiniai Lietuvoje kelia nerimą. Štai truputis statistikos iš „Demografijos metraščio 1999 m.” Mažėja santuokų skaičius: jei 1956 m. tūkstančiui gyventojų teko 10,6 santuokos, tai 1999 m. – tik 4,8. Vis daugiau jaunų žmonių nusprendžia gyventi be santuokos.

Katastrofiškai padaugėjo skyrybų: 1999 m. ištuokų skaičius pasiekė rekordinį lygį – šimtui santuokų tenka 63,7 ištuokos.

1999 m. gimė 36 236 kūdikiai. Tai yra mažiausias skaičius per 60 metų.

Ši nerimą kelianti statistika verčia susimąstyti ir ieškoti akivaizdaus blogio priežasčių bei prisiimti atsakomybę už ateitį.

Labai išaugęs skyrybų, vaikų, augančių ne šeimose, skaičius ir tai, jog jauni žmonės vis atsainiau žiūri į santuokinius įsipareigojimus, visuomenė vertina ne kaip normalią ttendenciją, bet kaip krizės apraiškas. Aš nemanau, kad šiandien šeima paprasčiausiai keičia savo pavidalą. Šiandien šeima patiria krizę ir nebeatlieka to vaidmens, kurį turėtų atlikti.

Kiekviena socialinė struktūra atsirenka tuos asmenis, kurie būtini jai funkcionuoti, ir vienaip ar kitaip atmeta tuos, kurie netinka. Jei tokių tinkamų asmenų nėra juos reikia pramanyti arba kitaip sakant jie sukuriami.

3. Socializacija

Šeima sudaro terpę, kurioje prasideda socializacija, t. y. visuomenėje vyraujančių vertybinių nuostatų, patirties, žinių ir normų perdavimo procesas. Anot P. Sorokino, aplinka, kurioje žmogus gimsta, yra auklėjamas bei įgyja išsilavinimą, suformuoja tokias sociokultūrines charakteristikas kaip religinės nuostatos, moraliniai įsitikinimai, estetinis skonis, manieros ir įpročiai, užsiėmimas, ekonominė padėtis, socialinis statusas. Šeima kartu yra ir pradinis visuomeninių vertybių, normų ir elgsenos pavyzdžių perteikimo mechanizmas: „Socializacijos metu žmogus išmoksta vaidmenis – teises, pareigas ir elgesį, susijusį su atitinkama visuomenine padėtimi“. Kitaip tariant, šeimoje perduodamas habitus, būdingas tam tikram socialiniam sluoksniui. Tai sudėtingas ir daugiaplanis procesas: viena vertus, šeima sudaro sąlygas individualiai saviraiškai, kita vertus, ji primeta savus rėmus – tėvai tikisi vaikuose išvysti savo socialinės padėties tęsinį. Negana to, dažnai tėvai savo vaikuose mato galimybę realizuoti savo pačių siekimus, projektus ir troškimus, kurių patys nesugebėjo įgyvendinti. Vaikas, nepatyręs žmogiškos meilės bei dėmesio, tampa kietaširdis. Vaikas su kkuriuo elgiamasi pagarbiai, pats pradeda gerbti save. Socializacija remiasi dviem pagrindais: įgimtu ir įgytu. Kiekvienas asmuo paveldi tam tikras biologines ir psichologines galias, kurios įtakoja jo socialinį suvokimą. Svarbiausias socializacijos pagrindas yra išmokstamas socialinis paveldas. Individas įgyja savo pasaulėžiūrą, kitaip tariant jo emocijas bei savivaizdį, kaip ir jo veiksmus, visuomenė iš anksto yra apibrėžusi, ir tokia yra pažintinė nuostata į supantį pasaulį. Taip pat visuomenė pateikia mums ir vertybių sistemą, logiką bei gausybę informacijos – tai sudaro mūsų “žinojimą”. Labai nedaugelis, ir tik fragmentiškai, yra linkę naujai įvertinti tai, kas jiems buvo primesta iš šalies. Pasirinkdami tam tikrus žmones, mes pasirenkame tam tikrą pasaulio modelį. Visuomenė ne tik kontroliuoja mūsų veiksmus, bet formuoja mūsų identitetą, mūsų mintis ir mūsų emocijas. “Kartais, žinoma, mes priversti nuolankiai pasiduoti, tačiau daug dažniau mus į spąstus įstumia mūsų pačių socialinė prigimtis.” [1,124]

P. L. Bergeris ir Luckmanas skiria pirminę ir antrinę socializaciją. Pirminė socializacija – tai socializacija vykstanti šeimoje ankstyvaisiais žmogaus gyvenimo metais. Ji pati svarbiausia, nes tuo metu susiformuoja visos asmens nuostatos. Pirminė socializacija yra ne tik išmokimo procesas, bet ir emocinis santykis su aplinka. Vaikai identifikuoja save su reikšmingais asmenimis įvairiais emociniais būdais. Antrinė socializacija – tai asmens prisitaikymas naujoje viešojoje socialinėje aplinkoje.

Ji remiasi pirmine socializacija, todėl svarbiausios antrinės socializacijos struktūros turi susiderinti su pirmine socializacija.

Kiekviena visuomenė sukuria tokius žmones, kurių jai reikia.

Visuomenė yra susiskaidžiusi į sluoksnius dėl nevienodo įvairių išteklių pasiskirstymo tarp sociumo narių. Žmonių priklausomybę tam tikrai socialinei grupei lemia tokie veiksniai kaip materialinė gerovė, įvairios privilegijos, valdžia bei įtaka, profesinis pasirengimas ir t. t. Remdamasis šiais kriterijais, P. Sorokinas išskiria tris socialinio susisluoksniavimo formas: ekonominę (kai pagrindinis visuomenės susiskaidymo principas – turtiniai santykiai), politinę (hierarchiniai rangai nustatomi pagal ttai, kiek turima valdžios) ir profesinę (į pirmą vietą iškyla profesijos prestižas).

Socialinė erdvė nėra uždara – tarp socialinių sluoksnių egzistuojantys kanalai leidžia individui iš vienos socialinės padėties persikelti į kitą. Socialinio statuso kitimui turi įtakos įvairios institucijos: šeima, mokykla, profesinės bendruomenės, valdančiosios grupės, politinės organizacijos ir partijos, kariuomenė, Bažnyčia. Kaip socialinio mobilumo kanalas vyrauja kuri nors viena institucija; tai priklauso nuo visuomeninės santvarkos, politinės situacijos ar istorinio laikotarpio.

Ypač atkreiptinas dėmesys į šeimos įtaką socialiniam mobilumui. Kalbant apie tremtinių šeimas, ppagrįstai galima manyti, jog ištremtiesiems šeima buvo apskritai vienintelis kanalas, įgalinantis išsaugoti ir perduoti turėtą socialinį kultūrinį kapitalą. Be to, kaip jau minėta, šeimyninė aplinka yra išskirtinai svarbi perduodant kalbą, religiją, socialines vertybes, baimes, pasaulėžiūrą, šeimyninius įgūdžius, elgesio būdus, požiūrį įį kūną, tėvystės ir vedybų modelius. Ši visuma nulemia tam tikroms socialinėms grupėms būdingą subjektyvų pasaulio matymą, kuris konkrečioje socialinėje praktikoje pasireiškia kaip judėjimas socialinėje erdvėje.

Sociologai ir antropologai lygina šeimos struktūrą skirtingose bendruomenėse pagal 6 parametrus:

v šeimos formą,

v santuokos formą,

v valdžios pasiskirstymą,

v partnerio pasirinkimą,

v gyvenamąją vietą

v turto paveldėjimo kilmę ir būdą.

Šeimos tyrimas vyksta dviem kriptimis:

v funkcionalizmo

v konflikto teorijos.

Funkcionalizmo šalininkai tyria šeimą pagal jos funkcijas arba socialinius poreikius kuriems ji tarnauja. Pastaraisiais 200 metų pagrindiniai šeimos funkcijų pakeitimai susiję su jos kooperacinio darbo susivienijimo reikšmės suardymu, o taip pat su šeimos statuso iš tėvų vaikams perdavimo apribojimu. Tarp kitų šeimos funkcijų verta pabrėžti vaikų socializaciją, nors į šį procesą įtrauktos ir kitos grupės. Kiek atsiranda ir vystosi pramoninė bendruomenė bei visuotiniam labui oorentuota valstybė, tiek radikaliai kinta šeimos funkcijos dėl jos narių gerovės aprūpinimo.

Konfliktų teorijos šalininkai laiko svarbiausiu valdžios pasiskirstymą šeimos viduje. Tyrimai parodo, kad turintys daugiau materialinių lėšų šeimos nariai turi daugiau valdžios. Markso ir Engelso nuomone, pramoninė revoliucija pavertė šeimą piniginių santykių visuma. Atitinkamai šiuolaikiniam šios koncepcijos variantui, šeima yra vieta, kuris vyksta ekonominė gamyba ir materialinių lėšu persiskirstymas; kartu su tuo kyla konfliktas tarp kiekvieno šeimos nario ir kitų narių bei visos bendruomenės interesais.

.4. Šeimos funkcijos

Svarbiausios šeimos funkcijos:

v Vaikų ggimdymo ir sutuoktinių seksualinio gyvenimo visavertiškumo užtikrinimo rūpinimosi kūno poreikiais)

v Vaikų auginimo ir ugdymo (taip pat ir pačių tėvų socializacijos ir ugdymo)

v Visuomeninių, etinių, dvasinių, religinių vertybių, taip pat gėrybių, esminių šeimos nariams ir visuomenės raidai ir gerovei, perteikimas

v Turto kaupimo, kaip prielaidos apsisaugoti nuo pavojų, materialinių nuostolių, nusikaltimų, netekčių

v Šeimos saugumo, gynybos, globos ir išankstinio rūpinimosi

v Tautos puoselėjimo ir šeimos gyvenimo tradicijų tęsimo ir atnaujinimo

v Kultūrinimo

v Rekreacinė

v Komunikacinė

v Reguliuojančioji

v Darbo ir draugystės

v Meilės šeimoje ir solidarumo užtikrinimo

v Specialaus rūpinimosi senyvo amžiaus šeimos nariais ir neįgaliais asmenimis

v Turto vaikams perdavimo ir kt.

Papildoma šeimos funkcija – giminystės ryšių su artimaisiais ir visos žmonijos gėriu puoselėjimas.

Dalis šeimos funkcijų yra būdingos jai kaip specifinei žmonių bendrumo formai, o kai kurios kitoms šeimos santykiai pritaikyti tam tikrame istoriniame jos raidos etape ar kurioje nors šeimų grupėje.

IŠVADOS

v Šeima – unikali socialinė institucija, nes čia pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų.

Konstitucijoje parašyta, jog šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė.Tvirtos visuomenės pagrindas – tvirta šeima.

v Vyro pareigingumas ir garbingumas visų pirma susijęs su tuo, kad jis ggeba panaudoti savo įgimtus duomenis (fizinę jėgą, valios jėgą) moterį išaukštinti, o ne ją niekinti ir pavergti. Šeimą mylintis ir gerbiantis žmogus vykdo savo pareigą pastarajai ne iš prievartos, ne kad taip reikia, ne todėl, kad tokios visuomenės nuostatos, o skatinamas vidinio balso – sąžinės.

v Atsakomybė tiesiogiai susijusi su šeimos narių požiūriu į dorovinius reikalavimus, visuomenės keliamus šeimai. Tai priklauso nuo šeimos norų, sugebėjimų įvykdyti reikalavimus, tų reikalavimų prasmės suvokimo ir jų aiškumo, kūrybingumo ir aktyvumo, gyvenimo sąlygų sudėtingumo ir kt.

v Visi autoriai, rašę apie šeimos funkcionavimo ypatumą, nurodo ir įvairiai vadinamą šeimyninio bendravimo poreikį. Pavyzdžiui L.Kastleris aiškina, kad šeimoje tenkinamas poreikis patvirtinti savo požiūrio į kitus žmones ir pasaulį teisingumą.

Naudota literatūra:

1. V. Stankūnienė, A. Jonkarytė, S. Mikalionienė – Iššūkiai šeimos politikai

2. Zenonas Bajoriūnas – Šeimos ugdymo mokslas ir praktika, 2004, Kronta

3. Vylius Leonavičius, Socializacija ir jos vaidmuo visuomenėje (2003)