Šeimos sociologija

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

PANEVĖŽIO INSTITUTAS

VADYBOS IR ADMINISTRAVIMO FAKULTETAS

Viktorija Valaikytė,

Žilvinas Ratkus

Lietuviškos šeimos sociologija

Kursinis darbas

Darbo vadovė:

dr. Asta Valackienė

Panevėžys, 2001

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Šeimos sociologinė charakteristika 4

1.1. Šeimos apibrėžimas 4

1.2. Tradicinės ir šiuolaikinės šeimos skirtumai 4

1.3. Šiuolaikinė šeima 5

1.4. Šeimos funkcijos 5

1.5. Šeimos sampratos įvertinimo požiūriai 6

2. Šeimotyra – sociologijos mokslo sritis 7

2.1. Šeimų tyrimo kriterijai 7

3. Šeimos sociologijos samprata ir raida 9

3.1. Standartinė sociologinė šeimos teorija 9

3.2. Tarybinė šeimos teorija 10

3.3. Šeimos teorijų panašumai ir skirtumai 10

4. Lietuviškos šeimos istorija ir realijos 11

4.1. Lietuvos šeima XIX – XX amžiuje 11

4.2. Lietuvos šeima socializmo laikotarpiu 12

4.3. Lietuvos šeima po nepriklausomybės atkūrimo 12

4.4. Šeima šiandieninėje Lietuvoje 13

4.5. Lietuviškos šeimos raidos perspekyvos 14

5. Statistinių duomenų apie Lietuvos šeimą analizė 15

5.1. Santuokos 15

5.2. Besituokiančiųjų amžius 15

5.3. Nesantuokiniai vaikai 15

5.4. Pirmos ir pakartotinės santuokos 15

5.5. Nesantuokinės poros 16

5.6. Ištuokos 16

5.7. Nepilnos šeimos 16

TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ IR IŠVADOS 17

Šeima amžiaus aspektu 17

Vaikai šeimoje 18

Santuokos ir ištuokos 20

Apibendrinimas 20

LITERATŪRA 22

PRIEDAI 23

ĮVADAS

Šeima yra maža socialinė grupė (bendrija), kurią sieja giminystės,

tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti

įstatymine ir socialiai pripažinta tvarka. Čia pratęsiama gyvybė, individas

tamap tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už

šios pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, augina

vaikus, joje atsiranda stipriausi prisiririšimai ir vyksta rimčiausi

konfliktai.

Tyrimo problema: Nūdienos lietuvių šeimoje vyksta akivaizdi

destabilizacija, kurią lemia visuomenėje vykstantys pokyčiai, kaip

socialinė įtampa, ateities garantijų ir saugumo jausmo praradimas,

nacionalinių tradicijų nykimas ir jų vietoje naujų svetimybių veržimasis į

mųsū kasdienybę, kurias ypač aktyviai propaguoja masinės komunikacijos

priemonės ir, žinoma, išplėstinės šeimos modelio staigus nykimas. Lietuva,

kaip ir kitos Europos šalys, išgyvena šeimos formavimo krizę. Įregistruotų

santuokų kasmet mažėja, didėja vaikų, gimusių nesantuokoje, skaičius.

Mažėja ir santuokų stabilumas. Pagal ištuokų skaičių, tenkantį tūkstančiui

gyventojų, Lietuva, deja, – viena pirmaujančių Europoje.

Tyrimo objektas: šeimos sociologija.

Tyrimo dalykas: šiuolaikinės lietuvišos šeimos sociologinė analizė.

Tyrimo tikslas: išnagrinėti šiuolaikinės ir tradicinės šeimos

skirtumus, suprasti šiuolaikinės šeimos kūrimo, irimo priežastis, žmonių

požiūrį šeimą, išsiaiškinti lietuviškos šeimos raidos tendencijas ir

perspektyvas.

Tyrimo uždaviniai: mokslinės literatūros analizė (4 – 14 p.);

statistinių duomenų analizė (15 – 16 p.);

anketinė apklausa (anketos pavyzdys 1

priede);

anketinių duomenų analizė (17 – 21 p.)

Tyrimo hipotezė: pastaruoju metu sparčiai mažėja santuokų skaičius,

daugėja nesantuokinių porų, o tuo pačiu ir nesantuokinių vaikų.

1. Šeimos sociologinė charakteristika

Šeima yra unikali socialinė institucija yra unikali socialinė

institucija, nes visų pirma čia pratęsiama gyvybė, individas tamap tam

tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios

pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, augina vaikus,

joje atsiranda stipriausi prisiririšimai ir vyksta rimčiausi konfliktai.

Dauguma žmonių pradeda savo gyvenima šeimoje, pastoviausioje socialinėje

grupėje, kuriai jie vėliau priklausys. Šeima yra socialinio gyvenimo centre

ir sieja individą su mokykla, bažnyčia, ekonomika, tauta.ji perduoda jam

pagrindines normas ir vertybes. Todėl šeima dažnai vadinama svarbiausiu

statybiniu visuomenės bloku.

Šeima sudaro etnoso, tautos, nacionalinės kultūros gyvą branduolį,

kuris funkcionuoja, atsinaujina kasdieninio gyvenimo eigoje. Šeima –

unikalus, specifinis nacionalinės kultūros saugotojas ir jos atnaujintojas,

t.y. specifinis kultūros subjektas.

1.1. Šeimos apibrėžimas

Šeima yra maža socialinė grupė (bendrija), kurią sieja giminystės,

tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti

įstatymine ir socialiai pripažinta tvarka.

Galima daryti prielaidą, kad pagrindinis šiuolaikinės šeimos

apibrėžimo principas gali būti tik dviejų suaugusiųjų susivienijimas. Šiame

vienete autoritariniai ar egalitariniai santykiai tarp jo narių, kurie gali

būti skirtingos ar tos pačios lyties, yra grindžiami vedybiniu arba

nevedybiniu sugyvenimu, kai yra bendras namų ūkis arba jo nėra, yra vaikų

arba jų nėra.

Atitinkamai nepilnos šeimos atžvilgiu pagrindinis apibrėžimo principas

gali būti tik vienetas suaugęs-vaikas su bet kuriuo biologinio ar

socialinio ryšio tipu.

Vadinasi, universalus šeimos apibrėžimo principas gali būti bent

dviejų suaugusiųjų vienetas arba vienetas suaugęs-vaikas, kurių nariai

apibūdina savitarpio ryšius kaip šeimyninius.

A. Charčevo (1979) pasiūlytame šeimos apibrėžime pastebima

struktūrinių funkcionalistų įtaka. Pagal jo apibrėžimą šeima yra kaip “maža

socialinė grupė, istoriškai konkreti sutuoktinių savitarpio santykių,

santykių tarp tėvų ir vaikų sistema, kurios nariai susiję santuokos ar

giminystės ryšiais, buities bendrumu ir bendra moraline atsakomybe bei

socialine būtinybe, kuri sąlygoja visuomenės fizinio ir dvasinio gyventojų

atkūrimo poreikį”. Šiuolaikinė šeima kaip socialinės struktūros dalis yra

apibūdinama kaip “institucinė bendrija, susiklostanti remiantis santuoka ir

iš jos kylančia teisine ir moraline sutuokatinių atsakomybe už vaikų

sveikatą bei jų auklėjimą”.

1.2. Tradicinės ir šiuolaikinės šeimos skirtumai

Šiuolaikinė šeima gerokai skiriasi nuo tradicinės ikiindustrinės

šeimos šiais aspektais:

1. Laisvas partnerio pasirinkimas reiškia, kad individas pasirenka

sutuoktinį nebūtinai pritariant giminei. Kai santuoka buvo pirmiausiai

darbinis ryšys, o tai reiškia, kad buvo sprandžiamas produktyvios žemės

bei kito turto paveldėjimo klausimas, šeimos buvo materialiai

suinteresuotos, kada ir su kuo jų jauni nariai susituokas. XI amžiuje

sūnaus ar dukters santuoka ne tokia svarbi kitiems jų šeimos nariams.

2. Šiuolaikinų šeimų skyrybų skaičius didėja bent iš dalies dėl to, kad

poros kartu gyvena daug ilgiau negu anksčiau, kai žmonės tuokėsi vyresni

ir mirdavo jaunesni. Kai santuokos dažnai baigdavosi vieno sutuoktinio

mirtimi ankstyvame brandos amžiuje, nebuvo galimybės tapti

nepatenkintiems šia sąjunga. Be to, romantiškos meilės, kaip

svarbiausios vedybų priežasties, atsiradimas reiškia, kad jei meilė

užgęsta, poroms belieka tik kelios praktinės priežastys, įįpareigojančios

tęsti vedybinį gyvenimą.

3. Padidėjęs geografinis mobilumas, kuris susijęs su šiuolaikine

urbanizacija, įtempia, o kartais ir susilpnina giminystės ryšius. Žmonės

mažiau linkę gyventi greta giminių, o tuo pačiu kartoms sunkiau

palaikyti viena kitą.

4. Turbūt pati svarbiausia industrializacijos įtaka – laipsniškas gamybinės

veiklos pašalinimas iš namų ūkio ir namų atskyrimas nuo darbo vietos.

Dėl šio atskyrimo poreikį rūpintis vaikais pajuto kur kas daugiau šeimų.

5. Tuomet, kai vis daugiau žmonių palikdavo namų ūkį ir išeidavo dirbti,

namai tapdavo prieglobsčiu, kur darbininkai sugrįždavo laisvalaikio

veiklai. Moterys tapdavo naujo, privataus pasitraukimo sergėtojomis, o

vieninteliai jų užsiėmimai buvo vaikų priežiūra ir namų ruoša. Iš

pradžių namų, kaip pireglobsčio, idealas buvo įmanomas tik vidurinei

klasei, bet vėliau jis tapo taip pat ir darbininkų klasės bei imigrantų

šeimų idealu.

6. Pasikeitums normoms, kurios reguliuoja moterų gyvenimą, ir tai, kad

daugiau moterų pradėjo dirbti, pakito šeimos gyvenimo struktūra. Kai

kuriais atvejais tai yra grįžimas prie ikiindustrinės šeimos modelio,

kai visi namų ūkio nariai dirbdavo. Bet poindustriniame pasaulyje, kur

namai ir darbo vieta yra atskirti, moters tarnyba įgauna naują reikšmę

joms ir jų šeimoms.

7. XVII-XVIII a. juridinės moters teisės buvo ribotos: norėdama sudaryti

sandėrį ar surašyti testamentą, ji privalėjo gauti savo vyro leidimą. Ji

negalėjo balsuoti, užimti tam tikras pareigas

ar įsigyti norimą

profesiją bei amatą. Juridine prasme moterys buvo savo vyrų

“kilnojamasis turtas”. Kadangi moterys įgijo pilnas juridines teises ir

šeimos kūrėsi daugiau asmeninio jausmo, o ne materialinės tarpusavio

priklausomybės pagrindu, ryšiai šeimose tapo ne tokie hierarchiški.

Oficialus vyrų ir tėvų autoritetas ne toks didelis kaip anksčiau.

1.3. Šiuolaikinė šeima

Šiuolaikinė šeima atviros visuomenės ir šuoliais besikeičiančio

socialinio gyvenimo sąlygomis tapo atvira ir sudėtinga. Šeimoje susikerta

daugybė šeimos narių asmeninių bei visuomeninių problemų: biologinių,

ekonominių, kultūrinių, politinių, idėjinių-dvesinių, tiesiogiai liečiančių

kiekvieną šeimos narį, grupę, visuomenę, kurioje gyvena šeima. Todėl

dabartiniu metu šeimos problemas tiria ir sprendžia daugelis mokslų:

filosofija, sociologija, etika, psichologija, pedagogika, ekonomika, teisė

ir kt. Tarp šių mokslų svarbią vietą užima ir nauja mokslo šaka – socialinė

pedagogika, ypač sprendžiant vieną iš opiausių visais laikais problemų –

žmogaus socializavimo, jaunosios kartos ugdymo šeimoje bei pačios šeimos

stabilumo, jos narių vidinio susiklausymo, tarpusavio supratimo klausimus.

Išlaikyti žmogui pusiausvyrą šeimoje – būtinas vidinis nusistatymas,

protinga ramybė ir pastovumas, o tai daug priklauso nuo žmogaus

išsilavinimo, išsiauklėjimo, nuo visų šeimos narių ttarpusavio supratimo ir

sutarimo: vyro ir žmonos, o ypač tėvų ir vaikų, kurių ir padėtis šeimoje ir

pareigos, ir amžius yra skirtingi. Be to, ir visuomeninio gyvenimo realijos

suvokiamos nevienodai. Tuo tarpu šiandien demokratijos įtakoje kiekvienas

šeimos narys – tėvas – motina, vaikas – jjaunuolis – visi yra lygiateisiai

šeimos nariai, piliečiai, besinaudojantys lygiomis teisėmis. Todėl

vienybės, susiklausymo problemos šeimoje sprendimo sėkmė daug kuo priklauso

nio bendro tikslo nusistatymo šeimoje ir jo siekimo visų šeimos narių

pastangomis. Šeimos gyvenimo ir veiklos tikslas neturi disonuoti su

visuomenės tikslais. Šeima vykdydama savo funkcijas, negali atsilikti nuo

laiko dvasios, nuo visuomenės pokyčių, tačiau ir neturi “šoliuoti” su laiko

mada.

1.4. Šeimos funkcijos

Esminės ir specifinės šeimos, kaip visuomenės institucijos, funkcijos

yra šios:

1. Žmonių giminės tęsimo.

2. Šeimos narių gyvenimo organizavimo, tarpusavio paramos ir

kontrolės.

3. Šeimos ūkio tvarkymo (ekonominė).

4. Visuomenės kultūros perdavimo bei jos tęsimo.

5. Psichosocialinė.

6. Jaunosios kartos ugdymo bei socializavimo ir kt.

Socialinis pedagogas, kurio objektas – pedagogiškai, socialiai

paleistas,asocialus, nepilnametis vaikas, betarpiškai susiduria su vaiko

šeima, kurioje augo (ar turėjo augti) vvaikas, privalo gerai žinoti šeimos

funkcijas, susipažinti su globotinio šeima, jos padėtimi visuomenėje,

šeimos vidiniu gyvenimu, jos tikslais, šeimos funkcijų sistemos ir šių

funkcijų vykdymo supratimu ir kt. Nemažiau svarbu yra žinoti bendras šeimos

vystymosi tendencijas šiuolaikinėje visuomenėje. Nors kiekviena šeima yra

savitas unikumas, dviejų ar daugiau žmonių originalus kūrinys, tačiau

bendros šeimos gyvenimo tendencijos šalyje, visuomenėje daugiau ar mažiau

vis tiek atsiliepia ir atskirai šeimai, tuo pačiu ir jos nariams.

1.5. Šeimos sampratos įvertinimo požiūriai

Galima išskirti bent keturis požiūrius šeimos bei šeimyninio gyvenimo,

kaip tyrimo objekto, pprincipams pasirinkti.

Pirmiausia tai būtų klasikinis požiūris, nagrinėjantis šeimą kaip

tradicinę grupę – normali šeima – suaugusiųjų pora ir jų vaikai, gyvenantys

tame pačiame namų ūkyje., neatsižvelgiant į šios grupės institucinį

statusą.

Radikalus požiūris siūlo iš viso atsisakyti termino “šeima”, nes jis

yra per daug “konkretus” ar, kitais žodžiais tariant, per daug istoriškai

ir kultūriškai apibrėžtas. Vietoj “šeimos” siūloma vartoti terminą

“pirminiai santykiai”, tai terminas apibrėžiąs visų ryšių įvairovę.

Pozityvistiniu požiūriu terminas “šeima” yra socialinio pasaulio

kasdieninio pažinimo atramos taškas.ši intelektualioji tradicija išsiskyrė

į dvi sroves – kognityvią ir diskursyvią. Pirmoji srovė apibūdina

“normalią” šeimą kaip mentalinį konstruktą, kuris yra “šeimyninės”

ideologijos produktas. Diskursyvioje srovėje laikomasi požiūrio, kad

universali “šeimos” forma neegzistuoja, bet šis terminas vartojamas

ilgalaikiams rimtiems santykiams apibrėžti. Taigi šeimos diskursas gali

būti apibūdinamas kaip prasmių laukas šeimos gyvenimo organizacijos

atžvilgiu.

Struktūralistai siūlo išplėsti šeimos apibrėžimą iki normalios formos

ir mažiausiai iki vienos antrinės transformuotos formos. Taigi socialinės

antropologijos poveikio dėka “šeima” gali būti nagrinėjama kaip grupių

klasė. Tai yra visos grupės, kurios formuojasi iš nuklearinės šeimos,

praplečiant elementarius santykius, būtent santykius tarp sutuoktinių, tarp

tėvų ir vaikų, tarp brolių ir seserų. Paprastesnis požiūris siūlo skirti

šeimą kaip nuklearinės šeimos struktūrą iki skirybų ir binuklearinės

(dviejų namų ūkių) šeimos po skirybų struktūrą.

Apskritai yra siūloma priimti ”įvairovės modelį” nagrinėjant visas

normalios šeimos transformacijas.

2. Šeimotyra – sociologijos mokslo sritis

Šeimos ttyrimas vyksta dviem kriptimis: funkcionalizmo ir konflikto

teorijos.

Funkcionalizmo šalininkai tyria šeimą pagal jos funkcijas arba

socialinius poreikius kuriems ji tarnauja. Pastaraisiais 200 metų

pagrindiniai šeimos funkcijų pakeitimai susiję su jos kooperacinio darbo

susivienijimo reikšmės suardymu, o taip pat su šeimos statuso iš tėvų

vaikams perdavimo apribojimu. Tarp kitų šeimos funkcijų verta pabrėžti

vaikų socializaciją, nors į šį procesą įtrauktos ir kitos grupės. Kiek

atsiranda ir vystosi pramoninė bendruomenė bei visuotiniam labui orientota

valstybė, tiek radikaliai kinta šeimos funkcijos dėl jos narių gerovės

aprūpinimo.

Konfliktų teorijos šalininkai laiko svarbiausiu valdžios

pasiskirstymą šeimos viduje. Tyrimai parodo, kad turintys daugiau

materialinių lėšų šeimos nariai turi daugiau valdžios. Markso ir Engelso

nuomone, pramoninė revoliucija pavertė šeimą piniginių santykių visuma.

Atitinkamai šiuolaikiniam šios koncepcijos variantui, šeima yra vieta, kus

vyksta ekonominė gamyba ir materialinių lėšu persiskirstymas; kartu su tuo

kila konfliktas tarp kiekvieno šeimos nario ir kitų narių bei visos

bendruomenės interesais.

2.1. Šeimų tyrimo kriterijai

Sociologai ir antropologai lygina šeimos struktūrą skirtingose

bendruomenėse pagal 6 parametrus: šeimos formą, santuokos formą, valdžios

pasiskirstymą, partnerio pasirinkimą, gyvenamąją vietą bei turto

paveldėjimo kilmę ir būdą.

Šeimos forma. Giminingumas reiškia socialinių santykių pagrįstų tam

tikrais faktoriais vienovė. Tokie santykiai apima biologinius ryšius,

santuoką ir teisės normas, taisykles dėl įvaikinimo, globos ir t.t.

Bendroje giminystės ryšių sistemoje yra 2 pagrindiniai šeimos struktūros

būdai:

1. Branduolinio (nuklearinio) būdo šeima susidaro iš suaugusių ttėvų ir

nuo jų priklausančių vaikų.

2. Išplėsta šeima, skirtingai nuo pirmo atvėjo, apima branduolinę

šeimą bei daugybę giminaičių, pavyzdžiui senelį ir senelę, anūkus,

dėdę ir tetą, pusbrolius ir pusseseres.

Santuokos forma. Tarp Airijos valstiečių, Trobriandų salų gyventojų

ir Izraelio kibucų narių gyvavo vienintelė pagrindinė santuokos forma. Tai

monogamija – vieno vyro ir vienos moters santuoka. Tačiau yra duomenų apie

kai kurias kitas formas:

Poligamija vadinasi vieno asmens su keletu asmenų santuoka. Vieno

vyro su keletu moterų santuoka vadinasi poliginija; vienos moters su keletu

vyrų santuoka – poliandrija.

Daugumoje bendruomenių teikiama pirminybė poliginijai (vieno vyro su

keletu moterų santuokai). Tačiau, kadangi daugelyje bendruomenių vyrų ir

moterų pasiskirstymas sudaro apytikrai 1:1, poliginija nebūna plačiai

pritaikoma net tose bendruomenėse, kur ji yra labiau norėtina (pvz.,

musulmonų šalyse). Kitaip nevedusių vyrų skaičius žymiai viršytų turinčių

keletą žmonų vyrų skaičių.

Kokie veiksniai sąlygoja vienos, o ne kitos santuokos formos

pirminybę? Kai kurie mokslininkai pabrėžia ekonominių veiksnių reikšmę tam

tikrose bendruomenėse. Pavyzdžiui, Tibete šeimai priklausantį sklypą

paveldi kartu visi sūnūs. Tas sklypas nedalinamas į atskiras dalis, kurios

būtų permažos kiekvieno brolio šeimai prasimaitinti. Todėl broliai kartu

vartoja tą sklypą ir turi vieną bendrą žmoną.

Be ekonominių, svarbų vaidmenį turi ir kiti veiksniai.

Pavyzdžiui, poliginija būna naudinga moterims bendruomenėse kur daug vyrų

žūsta karuose.

Valdžios tipai. Daugelis šeimos sistemų, kai išplėstos šeimos

laikomos norma, būna

patriarchalinės. Šis žodis reiškia tėvo valdžią

šeimoje. Ši valdžios rūšis yra paplitusi, o dažnai ir įteisinta Tailande,

Japonijoje, Vokietijoje, Irane, Brazilijoje ir kitose šalyse.

Matriarchalinėse šeimos sistemose valdžia priklauso žmonai ir

motinai. Tokios sistemos yra retos.

Pastaraisiais metais Europos ir Amerikos šalyse įvyko perėjimas nuo

patriarchalinės prie lygiateisiškos (egalitarinės) šeimos sistemos. Tai

sąlygojama dirbančių moterų skaičiaus pagausėjimu dagumoje šalių su gerai

išvystytą pramonę. Tokioje sitemoje įtaka ir valdžia šeimoje pasiskirstama

tarp vyro ir žmonos maždaug po lygiai.

Partnerio pasirinkimas. Taisyklės, reguliojančios snatuokas už tam

tikrų burių ribas (pvz.., šeima arba padermė), vadinasi egzogamijos

taisyklėmis. Kartu su jeis yra endogamijos taisyklės, aprašančios santuokas

tam tikrų burių ribose. Endogamija būdinga Indijos kastų bendruomenei. Mūsų

bendruomenėje endogamijos žymiauias dėsnis yra kraujomaišos (incesto)

draudimas, kai neimanoma santuoka arba intymūs ryšiai tarp artimųjų

giminaičių.

Gyvenamosios vietos pasirinkimas. JAV jaunavedžiai verčiau pasirenka

neolokalinę gyvenvietę – tai reiškia jog jie gyvena atskirai nuo tėvų.

Bendruomenėse kur normalu yra patrilokalinė gyvenvietė, ištekėjusi moteris

palieka savo šeimą ir gyvena su vyro šeima arba netoliese jo tėvų namų.

Bendruomenėse, kur normalu yra matrilokalinė gyvenvietė, jaunavedžiai turi

gyventi kkartu su žmonos tėvais arba netoliese jų.

Kilmė ir turto paveldėjimas. Kilmės nustatymas ir turto paveldėjimas

gali vykti 3 būdais. Labiausiai paplitusi giminystė pagal vyriškosios

lyties liniją, kai pagrindiniai giminystės ryšiai nustatomi tarp tėvo,

sūnaus ir anūko. Kai kuriais atvėjais gyminystė nustatoma pagal moteriškos

lyties liniją. Tai kilmės nustatymas iš žmonos pusės. Motinos turtą paveldi

dukra, o jauną šeimą remia žmonos brolis.

Mūsų bendruomenėje paplitusi abipusiškos giminystės pagrįsta šeimos

sistema. Ji yra paplitusi 40% pasaulio kultūrų. Tokiose sistemose

giminystės nustatymo atvėjais lygiai atsižvelgiama į giminaičius iš tėvo

ir motinos pusės.

3. Šeimos sociologijos samprata ir raida

Šeimos sociologija – pripažinta sociologijos mokslo šaka, tirianti

šeimos susiformavimą, vystymasi ir funkcijas, sutuoktinių šeiminius ryšius

konkrečiomis socialinėmis ekonominėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Su

sociologija siejamos visuomenė viltys: tokių tyrimų pagrindu gali būti

parengta šeimos politika, nurodyti būdai, kaip artimoji aplinka gali

atsigauti ir, svarbiausia, sėkmingai atlikti jai patikėtas bei pačios

prisiimtas funkcijas, ypač reprodukcijos, relaksacijos, ugdymo ir

socializacijos

Šiuolaikinės šeimos sociologijos pagrindai buvo padėti Jungtinėse

Amerikos Valstijose. Idėja, žinoma kaip pozityvizmas, skelbė mokslinių

procedūrų kūrimą, kurias atliekant bus galima kontroliuoti ir gerinti

šeimos santykius. Pozityvizmas pretendavo būti nepriklausoma nuo

vertinamųjų nuomonių šeimos mokslo srovė.

Šeštajame dešimtmetyje sociologinėje analizėje vyravo nuklearinė

šeima. Šis sociologinės analizės tipas daugiausia buvo plėtojamas tokių

teoretikų, kaip Talcottas Parsonsas ir Williamas J. Coodas Jungtinėse

Amerikos Valstijose. Jie sukūrė sociologinio lavinimo modelius, kuriais

vadovaujamasi iki šiol. Jų įtaka sociologijos raidai ir tarptautinis

pripažinimas leidžia šį amerikietiško pažinimo būdą pavadinti standartine

sociologine teorija.

3.1. Standartinė sociologinė šeimos teorija

Standartinės sociologinės teorijos požiūriu šeima yra kultūriškai

universali. Šis požiūris grindžiamas prielaida, kad bet kurios visuomenės

kultūroje glūdi normatyvinis lūkestis, jog kiekvienas psichiškai ir

fiziškai subrendęs visuomenės narys turi sukurti santuoką ir joje

susilaikti vaikų. Šioje teorijoje tikimasi, kad šeima yra jungiamoji

grandis tarp individo ir visuomenės. Vadinasi, šeima turi atitikti individo

poreikius tapti asmenybe, taip pat laiduoti asmenybės fizinį bei emocinį

vientisumą.

Ankstyvoji ir labai įtakinga standartinės sociologinės teorijos

versija buvo struktūrinis funkcionalizmas. Jo atstovai teigė, kad bet kuri

socialinė institucija turi laiduoti gerovę ne tik individams, bet ir

visuomenei, nuo kurios tie individai priklauso. Todėl šeimos atliekamos

funkcijos šeimos nariams ir visuomenei yra esminės. Standartinė sociologinė

teorija buvo kritikuojama iš visų pusių pirmiausiai dėl dėmesio stokos

realiai šeimyninio gyvenimo įvairovei, pvz., nepilnų šeimų skaičiaus

didėjimui. Taip pat už perdėtą bei supaprastintą požiūrį į santuokinę

sąveiką bendrai ir į moters paskirtį atskirai.

T. Parsonso šeimos tipas. Vyraujantis šeimos tipas yra socialinės

evoliucijos rezultatas. Dabartinėje visuomenėje jis kartais apibūdinamas

kaip “suvestinė” šeima, nes šis vienetas yra grindžiamas santuokiniais

ryšiais, arba kaip nuklearinė šeima, nes tai yra maža socialinė grupė. T.

Parsonso (1955) nuomone, suvestinėje šeimoje ryšys tarp vyro ir žmonos

šeimyniniuose santykiuose yra centrinis. Jis įrodinėjo, kad nuklearinės

šeimos namų ūkis atlieka dvui pagrindines funkcijas šiuolaikinėje

industrinėje visuomenėje. Tai vaikų socializacija ir suaugusiųjų “asmenybės

stabilizacija” ar “įtampos valdymas”. Pažymėdamas specifinę ryšio tarp

motinos ir vaiko prigimtį, T. Parsonsas pabrėžia unikalią moters atsakomybę

gimdant ir prižiūrint vaikus.

Susidomėjimas standartine sociologine teorija, ypač T. Parsonso forma,

staiga aatslūgo septintojo dešimtmečio pabaigoje. Mažiausią nacionalinį ir

internacionalinį prestižą ji turėjo devintojo dešimtmečio pradžioje.

Tačiau T. Parsonso šeimos tipas šiuo metu dažniausiai apibūdinamas

kaip tradicinė šeima. Šis “tradicinės” ar “normalios” šeimos modelis gali

būti ir yra atskaitos taškas apibūdinti kitiems šiuolaikinio šeimos

gyvenimo modeliams, dažniausiai juos pavadinant netradicinėmis ar

alternatyviomis šeimomis.

3.2. Tarybinė šeimos teorija

Apskritai šeimos pozicija marksizmo teorijoje yra gynčitina.

Marksistinis požiūris į šeimą iki šiol grindžiamas F. Engelso straipsniu

“Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė”, beje, pagrįstu įtartina

L.H. Morgano evoliucionistine antropologija.

F. Engelsas prilygindavo, jo žodžiais tariant, individualią šeimą

patriarchalinei monogamijai. Toks santu(okos tipas kuria šeimą kaip mažą

grupę (nuklearinę šeimą) ir išskiria ją į atskirą namų ūkį. F. Engelsas

įrodinėjo, kad šis struktūrinis atsiskyrimas buvo sukurtas vyrų vyrams. Šio

išskyrimo tikslas buvo tokios žmonų “privačios paslaugos” vyrams

garantavimas kaip vaikų gimdymas ir auklėjimas bei namų tvarkymas. Moters

paslaugų privatizavimas įsigalėdavo apribojus ir uždraudus joms dalyvauti

“visuomeninėje gamyboje” už namų ribų. Tokią padėtį F. Engelsas vadino

žmonos “namų vergija”. Be to, šiame rašinyje proletarinė santuoka yra

supriešinama buržuazinei. Proletarinėje santuokoje vyras ir žmona pasiekia

santykių lygiateisiškumą ir “tikrą lytinę meilę”, nes abu dalyvauja darbo

rinkoje. Buržuazinė santuoka, kurios esmė yra nuosavybės kaupimas ir

perdavimas teisėtiems įpėdiniams, yra aprašoma kaip tam tikra prostitucijos

forma, nes šeimyninių santykių hierarchiją lemia ekonominė vyro ir žmonos

neligybė.

“Komunistų partijos manifestas” ragino panaikinti šeimą, tačiau

ilgainiui tai tapo suprantama kaip buržuazinės šeimos panaikinimas

palaiminant proletarinę, socialistinę šeimą. Iš esmės socialistinė šeimos

sąvoka numatydavo heteroseksualinę serijinę monogamiją.

Nepaisant marksistinio požiūrio į šeimą visapusiškos kritikos, jis

lieka unikalus materializmo laimėjimas mėginant paaiškinti šeimos formų

įvairovę, būdingą įvairioms klasėms, etninėms grupėms ir pan.

3.3. Šeimos teorijų panašumai ir skirtumai

Ir standartinė sociologinė šeimos teorija, ir tarybinė šeimos teorija

šeimą traktuoja kaip universalų reiškinį, kaip jungiamąją grandį tarp

individo ir visuomenės ir pripažįsta šeimos raidos priklausomybę nuo

socialinio gyvenimo pokyčių. Abi teorijos tvirtina būtinumą kurti santuoką

ir šeimoje turėti vaikų. Pagrindiniu ideologiniu skirtumu tarp dviejų

“idealių” šeimos tipų galima laikyti tai, kad hierarchinė struktūra

tradicinėje (Vakarų) šeimoje pakeista egalitarine struktūra socialistinėje

šeimoje.

4. Lietuviškos šeimos istorija ir realijos

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (1992 m.) 38 str. skelbiama: “Šeima

yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė globoja šeimą, motinystę,

tėvystę ir vaikystę <.>. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais

žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti .”

Taigi, valstybė skiria ypatingą dėmesį šeimai, kaip visuomenės ir valstybės

pagrindui. Ir taip buvo visais laikais. Tačiau įvairiais laikais būdavo

skirtingos šeimos, nevienoda jų samprata.

4.1. Lietuvos šeima XIX – XX amžiuje

Ne vienas šiandienos moralizuotojas, baisėdamasis “palaidu” jaunimo

gyvenimo būdu, dideliu skyrybų skaičiumi ir visokiomis kitomis nuodėmėmis,

kaip priešpriešą iškelia “idealius”, kone biblinį rojų primenančius mūsų

senelių laikus, tarsi jie

saugojo ir puoselėjo krikščioniškas vertybes

šeimoje.

Senais laikais visi buvo moralūs ir dori, tik naujieji laikai ir

barbariška Rytų (o dabar ir Vakarų) įtaka subjaurojo lietuvio moralinį

veidą. Deja, tokie teiginiai, švelniai tariant, neatitinka tikrovės.

Pirmiausia būtų klaidinga teigti, kad vienas pagrindinių šeimos

sudarymo motyvų būtų buvusi meilė šiandienos supratimu. Meilę XIX a. antros

pusės – XX a. pradžios šeimoje galima tapatinti su pastangomis taikiai

sugyventi.

Vedybos su lygiavertės socialinės ir materialinės grupės partneriu,

panašūs sutuoktinių buities, kasdienybės įpročiai, be abejonės niveliavo

daugelį šeimyninių nesklandumų. Kitaip tariant, lietuvis ūkininkas buvo

įsitikinęs, kad jis ir jo vaikai taps laimingi, jei išsaugos tradicinės

šeimos gyvenimiškas orientacijas. Gyventi pagal senelių papročius

nustumiant ir užmirštant savo norus, buvo idealas. Būtent todėl vedybų

partneriu būdavo pasirenkamas tas, kuris atitiko socialinį statusą. Tad

vedybos garantuodvo ūkio ir ekonominį stabilumą.

Deja, ne visada mūsų protėviams pasisekdavo pasiekti tokį idealą. Vyro

ir žmonos santykiai būdavo anaiptol ne geriausi. Nereti būdavo smurto

atvejai. Be abejonės tokie santykiai buvo viena pagrindinių priežasčių,

kodėl būdavo nutraukiama santuoka. Aišku oficialus skyrybų skaičius buvo

labai mažas (1863 – 1904 m. 89 Kauno gubernijos katalikai kreipėsi dėl

santuokos anuliavimo, tik 12 prašymų buvo patenkinta), kadangi Katalikų

bažnyčios kanonų teisės kodeksas nenumatė teisėtai suderytos santuokos

panaikinimo (tiesa buvo kelios išlygos: neteisėtas santuojos sudarymas,

kataliko santuoka su nekrikščioniu, įstojimas į vienuolyną ir pan.). Todėl

šis klausimas būdavo sprandžiams radikaliai: populiariausias būdas

nutraukti įkyrėjusią santuoką buvo pabėgimas. Vieną dieną vyras arba žmona

išeidavo iš namų ir niekuomet negrįždavo. Vėliau jie sukurdavo naujas

šeimas.

Didelis skaičius tokių neįteisintų santuokų paaiškina gana nemenka

nesantuokinių vaikų procentą. Štai 1863 – 1904 m. katalikų nesantuokinių

naujagimių skaičiaus metinis vidurkis Kauno gubernijoje siekė 1946. Tai

tūkstančiui katalikų tekdavo 5,6 nesantuokinių naujagimių.

Tuo laikotarpiu vyravo dar vienas įdomus aspektas – tai nevbedusių

žmonių padėtis kaimo bendruomenėje. Vakaruose XIX amžiuje buvo gana didelė

dalis žmonių, kurie niekuomet nevedė (15 – 20 proc.), o Pabaltijo kraštuose

šis skaičius siekė tik keletą procentų. Kitaip ir negalėjo būti, nes

nevedęs žmogus buvo atstumiamas kaimo bendruomenės, jis nebuvo

toleruojamas, likdavo gyventi skurde ir varge. Pripažindama tik šeimyninius

santykius, viešoji nuomonė buvo labai žiauri visiems tiems, kurie

nesugebėdavo sukurti šeimos.

Tokia tradicinė šeima XIX amžiaus pabaigoje sulaukė kritikos.

Susiformavusio inteligentijos sluoksnio jau nebepatenkino tradicinės

lietuvių šeimos vertybės. Vienas svarbiausių trūkumų buvo nurodomas

tautiškumo trūkumas, moterų neišsilavinimas.

4.2. Lietuvos šeima socializmo laikotarpiu

Lietuva, kelis dešimtmečius Sovietų Sąjungos sudėtyje, priklausė

socialistiniam pasauliui ir išpažindavo socialistines vertybes. Kadangi

Lietuvos šeimos nepatyrė socialinių eksperimentų, atliktų šeimyninių

santykių srityje Sovietų Sąjungoje po Spalio revoliucijos, galima teigti,

kad socialistinės šeimos vertybės Lietuvoje, nepaosant ekonominio šeimos

gerbūvio pagrindo – privačios nuosvybės panaikinimo, moterų lygiateisiškumo

ir t.t., pasižymėjo griežtu konservatizmu ir iš esmės laikėsi dorovinių

krikščioniškos šeimos tradicijų.

Aštuntojo dešimtmečio socialistinės šeimos ideologijos ir politikos

tikslai nacionalinėse TSRS respublikose buvo suvokiami kaip vieni iš

tautinio atgimimo tikslų, tuo labiau, kad devintojo dešimtmečio vidurio

“perestroika” viešai atskleidė visas ištekėjusios ir dirbančios motinos

realijas, pagal bolčevikų modelį priverstos plėšytis tarp šeimos ir

tarnybinių pareigų. Socialistinė gyvensena Tarybų Sąjungoje sukūrė visas

prielaidas vyro, kaip savaime suprantamos vertybės, suvokimui. Taip vyras

pasitraukė nuo pagrindinio šeimos gerovės aprūpintojo vaidmens, bet

neįsitraukė į vaikų auklėjimą bei namų buitinių reikalų tvarkymą. Neretai,

net esnt vyrui šeimoje, moteris tapdavo atsakinga ne tik už vaikų priežiūrą

ir auklėjimą, bet ir už namų gerovę. Tokia socialistinės šeimos tikrovė

skatino atsirasti ir palikyti “tradicinės” šeimos mitą.

Nors ir veikė teisinis leidimas nutarukinėti santuokas,

nepageidautiną nėštumą, visgi tai nebuvo toleruojama visuomenėje. Tai

atspindi viešosios nuomonės tyrimai. Kartu sociologiniai tyrimai ir

statistika rodė visus šiandieninės tradicinės šeimos dezintegracijos

požymius – priešvedybinių lytinių santykių bei ikisantuokinio nėštumo

praktikos plitimą, didėjantį skyrybų ir nesantuokinių vaikų skaičių,

nepilnų šeimų gausėjimą, gimstamumo mažėjimą ir kt. Todėl sunku pasakyti ar

lietuvių konservatyvios pažiūros į šeimą buvo ir lieka vidiniu

įsitikinimu, ar tai tik vidinės cenzūros bei sudvejintos moralės atspindys.

Visgi tradicinė patriarchalinė šeimos ideologija ir šiandien tebėra

vyraujanti ir savo pozicijas stiprinanti ideologija (tai patvirtina

viešosios nuomonės tyrimai). Tačiau šiuolaikinė pliuralistinė visuomenė

toleruoja gan didelį pasirenkamų vertybių spektrą, pasireiškiantį gyvenimo

būdo įvairovėje.

Vadovaujantis tradicinės šeimos samprata, šeimyninio gyvenimo būdų

įvairovė visgi buvo vertinama kaip šeimos irimo apraiška. Remdamasi

nuostata, kad tik stipri šeima yra stiprios visuomenės pagrindas,

socialistinė valstybė per paskutinį gyvavimo dešimtmetįpradėjo aktyviai

kurti socialinę politiką šeimai remti. Iš esmės sovietinė socialinė

politika buvo palanki šeimai ir moteriai, ir teise prižiūrėti vaiką bent

iki vienerių metų namuose buvo plačiai naudojamasi. Vienok ši politika

turėjo trūkumų, tarp kurių išskirtini nelankstus jos taikymas ir vietinis

administracinis nevykdymas. Neretai tik nuo administracijos malonės

priklausė galimybės suteikimas moteriai motinai dirbti pagal vadinamą

slenkantį grafiką, nepilną darbo dieną ar savaitę, pernelyg griežtos buvo

ikimokyklinių įstaigų vaikų lankymo taisyklės. Nors valstybės materialinė

parama nebuvo itin dosni, bet jos beveik užteko kai kurioms šeimos

išlaidoms, susijusioms su vaiko priežiūra padengti ir neatsidurti už skurdo

ribos.

4.3. Lietuvos šeima po nepriklausomybės atkūrimo

Politinių permainų metu socializmas buvo apkaltinamas lietuviškos

šeimos irimu, ypač kliuvo tautiškai mišrioms šeimoms, kurios deformavo

vaikų tautinės savimonės formąvimasi. Kliuvo sovietiniai socialinei

politikai, kuri skatino “kolektyvinio žmogaus”, o ne asmenybės ugdymą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir atsisakius sovietinės

ideologijos, šeimos ideologijoje taip pat pradėta vadovautis tradicinės

šeimos samprata. Čia pabrėžiama šeimos tautinio tapatumo išlaikymo

būtinybė. Bene svarbiausia lietuviškos šeimos atgimimo puoselėtoja tapo

Lietuvos katalikų bažnyčia. Bet bažnyčia gali puoselėti tik dorovinį šeimos

gerbūvį, o ekonominis gerbūvis priklauso nuo valstybinės socialinės

ekonominės politikos.

Suirus Sovietų Sąjungai, Lietuvos ekonominė politika pradėjo

orientuotis į Vakarų pasaulį, t.y. į laisvąją rinką su visais jos

ekonominiais privalumais ir trūkumais. Vyriausybinėje socialinėje

politikoje pradėjo ryškėti nekonservatorių praktikos tendencijos, kurios

Vakaruose ryškiausiai reiškiamos naujųjų dešiniųjų socialinėje

filosofijoje – liberalioje ekonominėjepolitikoje, palaikančioje

konservatyvios šeimos ideologiją. Skirdami šeimai ypatingą dėmesį, naujieji

dešinieji griežtai pasisako prieš moterų, ypač ištekėjusių, padėties bei

vaidmens visuomenėje pasikeitimus ir ragina jos grįžimą į šeimą, mažinant

valstybės ekonominės paramos programas. Kitas mėgstamiausias

nekonservatorių užsiėmimas – kovoti už abortų ir šiuolaikinių

kontracepcijos priemonių uždraudimą, kuris iš esmės taip pat reiškia

priverstinį moters sugrįžimą “vyro valdžion”.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje akivaizdžiai sumažėjo

ikimokyklinių ir užmokyklinių įstaigų, o likusios nevisoms šeimoms tapo

ekonomiškai prieinamos. O tai reiškia, kad Lietuvos moterys dėl vaikų

priežiūros buvo priverstos palikti darbą arba dėl būtinybės ekonomiškai

išlaikyti šeimą palikti vaikusbe daugiau mažiau kvalifikuotos priežiūros, o

neretai ir visai be priežiūros.

Priimti nauji socialinio draudimo įstatymai garantavo moterų

bedarbystę – darbo gavimo galimybės privataus verslo sektoriuje ryškiai

sumažėjo, ypač jos sumažėjo moterims, turinčioms mažamečių vaikų, nes

darbdavys nesuinteresuotas mokėti moterims motinoms už įstatymais numatytas

socialines garantijas. Pradėjo mažėti darbo vietų skaičius valstybiniame

sektoriuje. Dėl to daugelis moterų buvo priverstos dirbti privačiame

sektoriuje, net nesudarant darbo sutarčių, atitinkamai, negaunant ir jokių

socialinių garantijų.

Lietuvoje aiškiai ėmė reikštis ir konservatyviųjų jėgų suaktyvėjimas,

kurio esmę galima būtų apibūdinti kaip judėjimą “prieš pasirinkimą”

(pavyzdžiui, prieš abortus, viešus seksualinių klausimų aptarimus ir kt.).

Lietuvos vyriausybė savo socialinėje politikoje aiškiai pradėjo

vadovautis radikaliausia nekonservatorių ideologijos ir praktikos pakraipa.

Lietuvos

šeima ėmė netekti netgi buvusių socialinių garantijų, kurias

turėjo sovietmečiu. Kartu Lietuvos žmonės “grįžtantys į Europą”, įsisavino

ir laisvojo pasaulio vertybes, nuo kurių jie buvo griežtai saugomi

sovietiniais metais. Deja, Vakarų vertybės nevisada sutampa su

krikščioniška tardicinės šeimos samprata.

4.4. Šeima šiandieninėje Lietuvoje

Dabartinėje industrinėje visuomenėje vyksta labai ryškūs radikalūs

šeimos pokyčiai, kurių prasmę išreiškia dvi pagrindinės tendencijos:

įvairios vidinės – struktūrinės ir funkcinės šeimos transformacijos, ir

gilūs bei prieštaringi šeimos reikšmės ir vaidmens pokyčiai demokratinės

visuomenės gyvensenos kontekstuose: kartų kaitos, sveikatos apsaugos,

ugdymo, ekonomikos, socializacijos ir kt. Tuo pačiu šiandien keičiasi

šeima, įvairuoja šeimos modeliai, skirtingai reiškiama ir pati šeimos

samprata. Paprastati šeimos šiandien skirstomos pagal jų struktūrą, būtent:

nukleari šeima – sutuoktiniai ir vaikai, sutuoktiniai, neturintys vaikų,

sutuoktiniai turintys įvaikintus vaikus, netgi sugyventinių pora (turinti

ar neturinti vaikų); išplėstinė šeima – kelių (bent trijų) kartų šeima;

nepilna šeima, kai stokoja vieno iš tėvų (vienas iš tėvų miręs, ar iširusi

šeima); jau ne tik Vakaruose, bet ir mūsuose esama netradicinių, teisiškai

ir socialiai neįteisintų tos pačios lyties porų – šeimų.

Šiuolaikinės Lietuvos šeimos tyrimai. Šiuolaikinės Lietuvos šeimos

tyrimuose galima išskirti dvi pagrindines susikertančias kryptis. Pirmoji

yra susijusi su kiekybiniu bei kokybiniu kartų atkūrimu, antroji – su

nacijos kūrimu ar tautos etniškumo problemomis. Tačiau pagrindinis tyrimo

objekto klausimas – kas yra šeima – mažai nagrinėjamas. Pastaruoju metu

dažniausiai mokslinėje bei publicistinėje literatūroje mminimos “lietuviškos

tradicinės” ir “demokratinės” šeimos turinio esmė paprastai

neatskleidžiama. Aišku tik tai kad kalbama apie šeimą, pirmiausią suvokiamą

kaip sutuoktinių porą su vaikais. Šeimos sąvokų turinio neapibrėžtumas ir

dėl to atsirandantis daugiaprasmiškumas atitinka dabartinę Lietuvos

socialinę padėtį. Tačiau tai negali patenkinti mokslinio pažinimo ir

atitinkamai šeimos sociologinės teorijos raidos reikalavimų.

Laikantis požiūrio, kad sociologinis žinojimas yra šiuolaikinės

kultūros dalis, sociologijoje paprastai naudojami du būdai žinojimui

nusakyti. Pirmasis pažinimo būdas, traktuoja žinojimą kaip teiginių

rinkinį. Šiuo atveju taikomi teiginių pateikimo ir jų pagrįstumo įrodymų

samprotavimo metodai. Kitas būdas traktuoja žinojimą kaip subjektyvių

socialinių struktūrų rezultatą. Kitaip tariant, socialinė aplinka lemia

idėjas ir ideologijas.

Abu pažinimo būdai yra žinomi Lietuvoje ir, ko gero, išskyrus

žinojimo sociologijos analizės metodus, kurie neseniai pradėjo skverbtis į

šeimyninio gyvenimo tyrimus, plačiai buvo (ar yra) taikomi šeimos

studijose.

4.5. Lietuviškos šeimos rraidos perspekyvos

Nūdienos lietuvių šeimoje vyksta akivaizdi destabilizacija, kurią

lemia visuomenėje vykstantys pokyčiai, kaip socialinė įtampa, ateitie

garantijų ir saugumo jausmo praradimas, nacionalinių tradicijų nykimas ir

jų vietoje naujų svetimybių veržimasis į mųsū kasdienybę, kurias ypač

aktyviai propaguoja masinės komunikacijos priemonės ir, žinoma, išplėstinės

šeimos modelio staigus nykimas.

Šeima Lietuvoje veikiausiai yra “nebepajėgi” vėl tapti “lietuviška

tradicine šeima”, kadangi Lietuvos visuomenė jau nebėra agrarinė. Jos raida

atitinka bendrąsias industrinės ir poindustrinės visuomenės šeimos kitimo

tendencijas. Tačiau Lietuvos ir Skandinavijos šeimų devintojo dešimtmečio

pabaigos analizė atskleidė “laiko uždelsimą” Lietuvos šeimos raidoje. Visi

dabartinės “normalios” šeimos irimo požymiai – nesantuokinių lytinių

santykių bei nėštumo atvejų plitimas, didėjantis skirybų ir nesantuokinių

vaikų skaičius, nepilnų šeimų gausėjimas, gimstamumo mažėjimas ir kt.,

palyginti su kitomis aukštą gyvenimo lygį psiekusiomis šalimis, istorinio

laiko požiūriu reiškėsi pavėluotai. Septintojo dešimtmečio pabaigos Vakarų

seksualinė revoliucija pasiekė Lietuvą trisdešimčia metų vėlaiu. Tačiau

politinio ir ekonominio gyvenimo liberalizacija darė poveikį ir šeimos

institutui; “laiko uždelsimo” trukmė tarp Lietuvos ir Vakarų šalių, bent

jau Skandinavijos, pastaruoju metu sparčiai mažėja. Ypač akivaizdus

santuokų skaičiaus mažėjimas kartu didėjant nesantuokinių vaikų skaičiui .

taigi nepaisant tradicinio, valstiečių kultūrai būdingo lietuviško

konservtyvizmo, totalitarinėje valstybėje socialinės kontrolės sistema

išlaikydavo šeimyninio gyvenimo formavimąsi, bent jau jo legalizavimą, kur

kas stipriau negu dabartiniu pereinamuoju laikotarpiu.

Kadangi sociologinės teorijos dažniausiai tik vejasi pokyčius,

vykstančius socialinėje tikrovėje, tai “laiko uždelsimas” akivaizdus ir

Lietuvoje vyraujančiuose teoriniuose postulatuose. Tačiau laikantis

postmodernistinių pažiūrų, neigiančių teorinį totalitarizmą socialiniuose

moksluose ir pripažįstančių socialinės minties pliuralizmą, šeimos studijų

būklę Lietuvoje galima vertinti labai tolerantiškai. Juo labiau kad

pagausėjusi empirinė medžiaga duoda peno samprotavimams – kas gi yra šeima

Lietuvos šeimos tyrinėtojų akimis.

5. Statistinių duomenų apie Lietuvos šeimą analizė

5.1. Santuokos

Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, išgyvena šeimos formavimo

krizę. Įregistruotų santuokų kasmet mažėja. Jei 1990 metais buvo

įregistruota 36 110 santuokų, tai 2000 metais – tik 16 906 (dvigubai

mažiau!). Tūkstančiui gyventojų prieš dešimtmetį jų būdavo užregistruojama

9,8, o ppernai – tik 4,6. Rekordiniai šia prasme buvo tolimi 1956-ieji –

10,6.

“Paguodą” teiktų kitų Europos šalių rodikliai, dar mažesni nei

Lietuvoje: Vengrijoje – 4,5, Latvijoje ir Estijoje – 3,9, Austrijoje – 2,7.

Tačiau yra ir šeimą labiau gerbiančių šalių: Suomija – 4,7, Prancūzija –

4,8, Lenkija – 5,7, Italija – 4,8, Danija – 6,7.

5.2. Besituokiančiųjų amžius

Santuokų rodikliai pagal amžiaus grupes per pastarąjį dešimtmetį

gerokai pakito. Tiesa, vyrų ir moterų amžiaus skirtumas liko panašus:

moterys tuokiasi vidutiniškai dvejais metais jaunesnės negu vyrai. Tačiau

besituokančiųjų asmenų amžius didėja. Jei 1993 metais pirmą kartą

besituokiančių vyrų amžius buvo 24, o moterų 22,5 metų, tai 2000 metais

atitinkamai 25,5 ir 23,5 metų. Beje, 1970 metais vidutinės lietuvių

nuotakos buvo dar vyresnės – 24,1 metų, tačiau 1992 metais jos pajaunėjo

iki 22 metų. Apskritai paėmus, lietuvaitės išteka gana jaunos. Užsienyje

taip skubančių žymiai mažiau: Vengrijoje vidutinis nuotakų amžius – 24,2

metų, Estijoje – 24,5, Austrijoje – 27, Prancūzijoje – 27, Suomijoje – 27,7

metų. 1999 metais vidutinis besituokinčiųjų amžius Šiaurės, Vakarų ir

Pietų Europos šalyse buvo 28 metai, o Rytų Europoje – 23-24 metai.

2000 metais, palyginus su 1990 metais nepilnamečių (iki 18 m.) merginų

susituokė beveik keturis kartus mažiau, o vaikinų net vienuolika kartų

mažiau. Sumažėjo ir pilnamečio (20-24 m.) jaunimo vestuvių. 1990 metais

tūkstančiui šio amžiaus vyrų teko 1125 susituokę, 2000 metais – tik 48,

moterų atitinkamai 117 ir 57.

Galima daryti švadą, kad jaunieji “sensta”. Vadinasi, nesusituokusieji

iki 25 metų žiedus sumainys greičiausiai kiek vyresni.

5.3. Nesantuokiniai vaikai

Sumažėjus santuokų skaičiui, padidėjo vaikų, gimusių nesantuokoje,

skaičius. Iki 1990 metų ne santuokoje gimdavo 6 – 7 proc. vaikų, tačiau

1998 metais jie jau sudarė 18 proc., 1999 metais – 19,8 proc., o tarp

gimusių pirmaisiais – 26 proc. Kaip ir anksčiau, dauguma (70 proc.)

nesantuokinių vaikų užregistruojami pagal motinos pareiškimą.

Europoje nesantuokinių vaikų rodiklis gerokai įvairuoja: nuo Italijos

9,2 proc. ir Lenkijos 11,6 proc. iki Danijos 45 proc., Estijos ir Švedijos

55 proc., Islandijos 62 proc.

5.4. Pirmos ir pakartotinės santuokos

Santuokų skaičiaus mažėjimui įtakos turi ir santuokos eiliškumas

(pirma ar pakartotinė santuoka). Nuo 1999 metų pirmų santuokų abiems

sutuoktiniams Lietuvoje sumažėjo perpus, nuo 26 tūkstančių iki 12

tūkstančių pernai. Panašūs ir pirmos santuokos vienam iš sutuoktinių arba

pakartotinės santuokos abiems sutuoktiniams variantų rodikliai. Mažėjant

pirmų santuokų, po truputį daugėja pakartotinių. Anaiptol ne visi

išsiskyrusieji kuria naują šeimą. 2000 metais išsituokė 10, 9 tūkst. porų,

o iš naujo susituokė 4,6 tūkst. išsituokusių porų. Pakartotinai mainančių

žiedus skaičius sudaro penktadalį visų besituokiančiųjų.

Pagal suminį pirmos santuokos rodiklį, t.y. pirmų santuokų skaičių

tūkstančiui 15-19 metų moterų, Lietuvos rodiklis (0,55) yra Europos šalių

viduryje. Gerokai žemesni yra Estijos (0,37)

ir Latvijos (0,40) rodikliai.

Tačiau yra ir gerokai aukštesnių: Italijos – 0,62; Lenkijos – 0,63;

Graikijos – 0,71; Portugalijos – 0,83. Suminis pirmosios santuokos rodiklis

0,50 reikštų, kad esant dabartiniam santuokų lygiui , 50 proc. moterų

neištekės (bent jau oficialiai).

5.5. Nesantuokinės poros

Santuokų mažėjimo tendencija ir santuokų atidėjimas lemia

nesantuokinių porų plitimą. Daugelis Vakarų Europos šalių, o pastaraisiais

metais ir Lietuvos gyventojų gyvena poroje nesusituokę. Santuoka dažnai

sudaroma tik po pirmojo kūdikio gimimo. Todėl kai kuriose Europos šalyse

vidutinis pirmą kartą besituokiančios moters amžius yra didesnis už pirmą

kartą gimdžiusios moters amžių, pvz., Austrijoje – 27 ir 26, 3 metų;

Bulgarijoje – 23,5 ir 23; Danijoje – 29,7 ir 27,5; Estijoje – 24,5 ir 23,8.

Lietuvoje šis santykis dar “senoviškas”: lietuvaitės išteka vidutiniškai

23,1metų o gimdo 23,7 metų.

5.6. Ištuokos

Lietuvoje mažėja ne tik santuokų skaičius, bet ir jų stabilumas. 1945

metais šimtui santuokų teko 0,2 ištuokos; 1955 metais – 4,2; 1965 metais –

10,5; 1975 metais – 30,4; 1985 metais – 33,5; 1995 metais – 46,1; 1999

metais – 63,7.

Rekordiniai ištuokų skaičiumi bbuvo 1991 metai, kai išsituokė net 15

250 porų ( iš 34 241 susituokusių). Tuomet tūkstančiui gyventojų teko 4,1

ištuokos. Šis sprogimas geričiausiai įvyko ne dėl “charakterių nesutapimo”

– tradicinės skyrybų priežasties, bet dėl ekonominių aplinkybių, pvz., butų

privatizavimo. Poros, ankstesniais metais ištuoktos teismo arba faktiškai

išsituokusios, legalizavo šias ištuokas.

Pastaraisiais metais skyrybų skaičius gana stabilus. Per metus

išsituokia apie 11 tūkstančių porų, tūkstančiui gyventojų tenka trys

ištuokos. Vis dėlto per 60 ištuokų šimtui santuokų yra labai daug. Įtaka

šiam rodikliui daro ir santuokų skaičiaus mažėjimas.

Dažniausiai išsituokia 30-34 metų vyrai, gerokai mažiau – 45-49 metų.

Moterys dažniausiai išsituokia 25-29 metų, o 45-49 metų laikotarpiu skyrybų

rodiklis, kaip ir vyrų , reikšmingai sumažėja.

Svarbus ištuokų rodiklis – buvusios santuokos trukmė. Daugiausiai

porų išsituokia 4-6 santuokos metais, penktadalis – neišgyvenę 10 metų, 12

proc. – antrąjį bendrojo gyvenimo dešimtmetį, 3 proc. – išgyvenę daugiau

kaip 25 metus. 2000 metais vidutinė buvusios santuokos trukmė buvo 12,2

metų.

Pagal ištuokų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų – 3,1, Lietuva,

deja, – viena pirmaujančių Europoje. Dažniau skiriasi tik Estijoje – 3,2 ir

Baltarusijoje – 4,7. Mažiau skiriasi Latvijoje – 2,5; Lenkijoje – 1,1;

Italijoje – 0,6. Reikia pažymėti, kad dėl plintančių nesantuokinių porų,

ištuokų rodikliai ne visada atspindi tikrąją padėtį.

5.7. Nepilnos šeimos

Pagrindinis neigiamas ištuokų padarinys – nepilnos šeimos, nes du

trečdaliai išsituokusiųjų turi nepilnamečių vaikų . kasmet be vieno iš tėvų

(dažniausiai be tėvo) lieka daugiau kaip 11 tūkstančių vaikų. Per

dešimtmetį apie 120 tūkstančių vaikų liko gyventi nepilnose šeimose. Jose

vaikai patiria ne tik moralinę skriaudą, nepilnų šeimų paprastai blogesnė

ir materialinė padėtis.

TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ IIR IŠVADOS

Apklausa vykdyta anketiniu būdu. Anketoje buvo pateikti 24 klausimai.

Apklausoje dalyvavo 55 respondentai, iš jų 47,3 proc. vyrų ir 52,7 proc.

moterų. Labiau orientavomės į sukūrusius šeimą žmones, tačiau stengėmės

apklausti ir įvairaus amžiaus, skirtingos šeimyninės padėties ir lyties

atstovus.

Iš visų apklausos dalyvių 49,1 proc. gyvena santuokoje, 18,2 proc. yra

išsituokę, 27,3 proc. – nevedę (netekėjusios), 3,6 proc. – našliai, 14,5

proc. gyvena neįregistruotoje santuokoje.

Šeima amžiaus aspektu

Daugumos respondentų nuomone, besituokiančiųjų vyrų amžius turėtų būti

ne jaunesni nei 26 metų (taip mano 74,5 proc.). Tačiau dauguma vaikų

turinčių vyriškos lyties respondentų, pirmo vaiko yra susilaukę būdami 19 –

24 metų ar dar anksčiau (80 proc.). Besiruošiančioms tekėti moterims,

keliami ne tokie aukšti amžiaus reikalavimai. Jos, anot apklaustųjų, gali

tekėti nuo 21 metų (taip mano 65,5 proc.). Būdamos panašaus amžiaus vaikų

turinčios respondentės yra susilaukusios pirmo vaiko, šiuo aspektu jų

amžiaus grupė adekvati vyrams – 19 – 24 metai.

Vaikai šeimoje

Nėštumas, gimdymas ir vaiko priežiūra gali suteikti daug džiaugsmo.

Vaikas yra naujas asmuo namų ūkyje, naujas draugas, kuris reiškia emocijas

ir atsako į kitų jausmus. Daugelis suaugusiųjų vertina šias išskirtines

vaikų savybes: energingumą, kūrybiškumą, žaismingumą. Vaikai šeimoje

susartina tėvus su jaunyste. Dalyvaudami vaiko atradimuose, tėvai vėl

atranda save. Kai kam vaikas reiškia tęstinumą: kažkuri tėvo dalis, galbūt

šeimos vardas, pergyvens jį patį.

Galima teigti, jog ššiuolaikinės lietuviškos šeimos “standartas” yra

turėti 2 vaikus. Tyrimo rezultatai tai tik patvirtina daugiau nei 55 proc.

susituokusių respondentų turi po 2 vaikus. Neturintys vaikų taip pat

išreiškė norą turėti 2 vaikus. Tačiau tik 15 proc. apklausos dalyvių šeimų

visi vaikai planuoti. O juk būtent šeimos planavimas gali padėti

sutvirtinti lietuviškos šeimos pagrindus ir pozicijas visuomenėje.

Kas liečia abortus, kaip vieną iš šeimos palnavimo priemonių, tai šiuo

atžvilgiu Lietuvos moterys yra kur kas liberalesnės ir turi tvirtesnę

nuomonę nei vyrai. Dauguma jų pasisako už abortus (69 proc.), tuo tarpu

daugelis vyrų yra prieš (42,3 proc.) arba neturi nuomonės (46,2 proc.) šiuo

klausimu. Nieko nuostabaus, juk su abortais tiesiogiai susiduria tik

moterys.

Ir apskritai Lietuvoje vyrauja nuomonė, jog pagrindinė atsakomybė už

vaikus tenka moteriai. Labai retai sutuoktiniai, yrant šeimai, tą

atsakomybę dalijasi po lygiai. Dažniausiai po skyrybų vaikai lieka gyventi

su motina, apklausos rezultatai tai tik patvirtina: visų išsiskyrusių

respondentų vaikai gyvena su motinomis.

Beveik visi susituokusieji respondentai turi vaikų. Čia galima būtų

pastebėti, kad nemažos dalies respondentų pagrindinė vedybų priežastis buvo

nėštumas (45 proc.). Lietuvoje šeima be vaikų nėra laikoma pilnaverte. Juk

iš tiesų, išgirdę žodį “šeima” mes iš karto galvojame apie tokius šio

termino komponentus: vyras, žmona, vaikai. Kol kas Lietuvoje šeimos

pagrinde kuriamos su tikslu susilaukti vaikų.

Jei šeima neturi vaikų, pagrindinė to priežastis dažniausiai būna

sveikatos problemos. Kai kurios moterys yra bevaikės dėl finansinių

sunkumų, vedybinio gyvenimo nestabilumo, daug laiko atimančios karjeros ar

jausdamos, kad realybė neatitinka jų pažiūrų į motinystę. Pagerintos

apsaugos nuo pastojimo priemonės leidžia moterims atidėti gimdymą, be to,

didėja nevaisingų porų skaičius. Todėl sunku nustatyti, kiek porų pačios

nusprendžia neturėti vaikų, o kiek jų nori turėti, bet negali.

Kalbant apie daugiavaikes šeimas (3 ir daugiau vaikų), tai jų

pastaruoju metu žymiai sumažėjo (10 proc. apklaustų, turinčių vaikų šeimų).

Sunki materialinė padėtis, kontracepcijos įvairovė, kilimo karjeros

laiptais, profesinio tobulėjimo svarbos padidėjimas išstumia iš lietuvių

šeimų norą turėti daugiau nei 2 vaikus (tik 5,5 proc. respondentų norėtų

turėti daugiau nei 2 vaikus). Didžioji dauguma respondentų pasisako už,

galima sakyti, standartinę šių laikų Lietuvos šeimą su 2 vaikais (81,8

proc.).

Kas liečia vaikų auklėjimą, tai galima teigti, kad mes žengėme didelį

žingsnį į priekį. Auklėjimui daugumoje šeimų šiais laikais ieškoma

alternatyvių priemonių “diržui”, “beržinei košei” ir pan.

Vis daugiau vaikų praleidžia kelerius metus namuose, kur nėra vieno iš

tėvų, tėvams išsiskyrus ar išsituokus, mirus ar kai motina yra netekėusi.

Santuokos ir ištuokos

Šeimos susidarymo ir iširimo tendencijos atskleidžia šiuolaikinės

šeimos, kaip institucijos su daugeliu modelių ir formų, paveikslą.

Iš visų apklaustųjų registruotoje santuokoje gyvena 49,1 proc.,

išsituokę – 18,2 proc. respondentų.

Kaip jau minėta, dažniausiai, kaip pagrindinė vedybų priežastis,

respondentų atsakymuose buvo minimas nėštumas

(45 proc.). Nieko nuostabaus,

juk Lietuva visai neseniai atgavo nepriklausomybę, kuri įgalino atviriau

vertinti intymaus gyvenimo problemas, suteikė pasirinkimo laisvę, skatino

kontracepcijos priemonių įvairovės plitimą, o visa tai kartu davė galimybę

žymiai efektyviau planuoti nėštumus.

Dažniausia skyrybų priežastis – nesutarimai šeimoje ir jausmų

išblėsimas (89 proc.).

Po skyrybų 100 proc. respondentų vaikų yra likę gyventi su motinomis.

O beveik visi išsiskyrę vyrai gyvena neregistruotoje santuokoje su kita

moterimi (83,3 proc.) ir neplanuoja artimiausiu metu dar kartą vesti.

Nelabai šviesią ateitį dauguma santuokoje gyvenančių respondentų

pranašauja savo santuokai. Jie nnėra tikri dėl jos stabilumo (66,7 proc.).

Taigi nepriklausomybės atgavimas, paskatinęs vakarietiškų šeimyninių

tendencijų veržimąsi į mūsų šalį davė ir neigiamų pasėkmių. Pasirinkimo

laisvės išplitimas kartu paskatino ir santuokinių įžadų vertinimo laisvę.

Tik 9 proc. respondentų mano, kad santuokinių įžadų laikymasis

sutuoktiniams yra privalomas.

Apibendrinimas

Šeima yra socilainio gyvenimo centre, naujovės ir socialiniai

pasikeitima, liečiantys šeimas, sukelia stiprią reakciją. Daug kas bijo,

kad šeima nesugebės prisitaikyti prie pasikeitimo ir kad tradicinės

vertybės sugrius, šeimai susidūrus su sunkumais, kuriems ji nėra

pasiruošusi. Skyrybų skaičiaus didėjimas, gimimų skaičiaus mažėjimas ir

viltis prailginti ggyvenimą keičia Lituvos visuomenės šeimos gyvenimą.

Tyrimų rezultatai rodo, jog šiuolaikinė lietuvių šeima išgyvena gan

sunkų persiorientavimo laikotarpį. Santuokos, kaip šeimyninio gyvenimo

kūrimo pagrindo, reikšmė žymiai sumažėjo. Ir santuokiniai įžadai netenka

reikšmingumo šeimyniniame gyvenime. Labai nedidelė dalis respondentų yra

pasiryžę gyventi santuokoje iki mirties ((21 proc.). Vakarietiškų vertybių

veržimąsis į mūsų gyvenimą, pakeitė visuomenės požiūrį į šeimos, kaip

socilainio instituto, skatinančio tradicijų ir moralės normų tvirtumo

palaikymą, reikšmę.

Prie šios visuomeninės institucijos svarbos nuvertėjimo nemaža dalimi

prisideda ir sunki ekonominė padėtis. Tik 6,1 proc. respondentų savo šeimos

materialinę padėtį vertina kaip pakankamai gerą ir tik tik 3,6 proc. mano

jog mūsų valstybėje šiuo metu yra palanki situacija kurti šeimą. Visi kiti

įsitikinę, jog jų šeimos materialinė padėtis yra vidutiniška arba skurdi ir

šiais laikais Lietuvoje yra labai nepalankios aplinkybės šeimos kūrimui. Ir

nieko nuostabaus, juk valstybės parama šeimoms yra daugių daugiausiai

minimali. Visi respondentai, turintys 3 ir daugiau vaikų iš valstybės

negauna jokios paramos.

Nors tyrimo rezultatai nėra visiškai tikslūs (per maža tyrimo aibė),

tačiau remiantis jais ir visuomenine statistika (15 p.), į probleminį

klausimą “ar negriūna LLietuvos šeima?” nebūtų visiškai klaidinga atsakyti

“taip”. Žinoma, šiuo atveju šeima labiau vertinama, kaip teisiškai

patvirtinta dviejų žmonių sąjunga, turinti arba norinti turėti vaikų. Šiuo

požiūriu tyrimo hipotezė (3 p.), jog mažėja santuokų skaičius, daugeja

nesantuokinių porų, o tuo pačiu ir nesantuokinių vaikų visiškai

pasitvirtina ir panaikina abejones dėl teigiamo atsakymo į minėtą

probleminį klausimą, klaidingumą.

LITERATŪRA

1. Lietuvos šeima: mokslinės-praktinės konferencijos medžiaga [Vilnius,

1994 m. spalio 25 – 26 d.]. Vilnius 1995. 276 p.

2. Lapinskas A. Ar negriūna Lietuvos šeima? // Lietuvos aidas. 2001, liep.

17, NNr. 164.

3. Lietuvių šeimos sociologija: raida ir perspektyvos // Filosofija.

Sociologija. ISSN 0235 – 7186. 1998, nr. 2. 96 p.

4. Savukyna V. Lietuviškosios šeimos istorijos trajektorijos // Lietuvos

rytas. 1999, rugs. 28.

5. Šeimos vertybių pokyčiai pastaruoju dešimtmečiu // Filosofija.

Sociologija. ISSN 0235 – 7186. 2000, nr. 4.

6. Šleževičius A. Šeima ir valstybė // Socialinis ugdymas: straipsnių

rinkinys. Vilnius, 1999. 276 p.

7. Tradicinė šeima – vertybė ar ne?: studentų mokslinė konferencija

[Kaunas, 1998 m. lapkričio 20 d.]. Kaunas, 1999. 64 p. (Vertybės:

konfliktas ar koegzistencija)

8. Vaitkevičius J. Šeima, kaip socialinio tyrimo aspektas // Socialinis

ugdymas: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1999. 276 p.

9. Žmogus ir visuomenė: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1994, Nr. 2. 60 p.

ISSN 1392 – 0766

10. Žvinklienė A. Kodėl kuriamos šeimos /A.Žvinklienė, R.Savulionienė //

Žvigsnis į šeimą: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1990. p. 21

11. Žvinklinė A. Šeimos beieškant // Lietuvos mokslas. ISSN 1392 – 4044.

1997, V tomas, 15 knyga., p. 168