Senų žmonių užimtumo organizavimo specifika

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

1. SENI ŽMONĖS – PASAULIO VISUOMENĖS DALIS ………………5

2. KAS YRA SENATVĖ…………………………9

3. SENŲŽMONIŲ UŽIMTUMO ORGANIZAVIMAS………………14

3.1. Senų žmonių užimtumo problemos…………………….14

3.2. Senų žmonių klubai, bendrijos, Trečiojo amžiaus universitetai…………15

3.3. Dailės terapija …………………………20

3.4. Religinė veikla…………………………22

IŠVADOS…………………………23

LITERATŪRA…………………………24Įvadas

Lietuvoje daugėja pagyvenusių ir senų žmonių. Dažnai tai vadinama visuomenės senėjimo procesu. Visuomenės senėjimo procesas sukelia daug ekonominių, socialinių, psichologinių problemų. Pagyvenusių, senyvo amžiaus žmonių socialinė grupė dažniausiai sutapatinama su senatvės pensijos amžiaus žmonių grupe.

Neretai senesni žmonės, išėję į pensiją, likę be savo sutuoktinio, kenčia badą ir nepriteklių, tai dažniausia bbūdinga vienišo seno žmogaus šeimai, kuomet antroji gyvenimo pusė yra mirusi. Ištikti ekonominės krizės daugelis senų žmonių praranda savo santaupas ir atsiduria už skurdo ribos.

Be ekonominių sunkumų, senyvo amžiaus žmonės susiduria su psichologinėmis problemomis, susijusiomis su prisitaikymu prie naujo gyvenimo tarpsnio, kai atsiranda daug laisvo laiko, sumažėja finansinės galimybės, mažėja bendravimo partnerių, retėja susitikimai su pažįstamais, bendradarbiais. Atsiranda dirbtinis pagyvenusių žmonių izoliavimas nuo aktyvios visuomenės dalies, kuris sukelia daug psichologinių problemų. Neretai kupini nusivylimo ir kasdienybės sunkumų, žmonės pakelia pprieš save ranką ir pasirenka savižudybę. Tačiau daugelis senų žmonių gyvena sėkmingai, net jei ir pradeda skaičiuoti kiek jiems liko iki mirties. Jei seną žmogų supa jį mylintis ir gausus artimųjų ratas bei laimingi jo amžiaus draugai tai senatvėje žmogus jjausdamas gyvenimo pilnatvę savo dienas leidžia prasmingai. Jis randa sau tinkamą užsiėmimą (pagal savo jėgas ir galimybes). Tai suteikia paskutiniems žmogaus gyvenimo metams šviesos, prasmės, ir suvokimo, kad nugyventas gyvenimas nebuvo beprasmiškas, kad senatvė nėra tokia baisi, kaip manyta. Tuo turėtų pasirūpinti ne tik pats senstantis žmogus, bet ir jo artimieji, o ypač valstybė, kurdama įvairias senų žmonių užimtumo programas, trečiojo amžiaus universitetus.

Darbo tikslas: analizuoti senų žmonių užimtumo organizavimo specifiką.

Darbo uždaviniai:

1) nustatyti, su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria seni žmonės užimtumo srityje;

2) aiškintis, kas turi didesnę užimtumo problemą – vyrai ar moterys.1. SENI ŽMONĖS – PASAULIO VISUOMENĖS DALIS

Pasaulyje ilgiausiai gyvena japonai. Dabartiniais duomenimis, vidutiniška vyrų ir moterų gyvenimo trukmė – 79,6 metų. Antrą vietą užima vokiečiai, gyvenantys apie 76,2 mmetų. Vidutiniška gyvenimo trukmė neabejotinai priklauso nuo gyvenimo sąlygų šalyje. Pasaulyje kuriasi net šimtamečių klubai. Šiuo požiūriu Vokietija užima pirmąją vietą: vienam milijonui gyventojų tenka 45 šimtamečiai arba vyresni žmonės. Antrą vietą užima japonai: čia vienam milijonui gyventojų tenka 28 šimtamečiai.

Vidutinė gyvenimo trukmė Europos Sąjungoje per pastaruosius du amžius išaugo 40 metų. Pvz., vyrai dabar gyvena vidutiniškai 75 metus (XVIII a. pradžioje – tik 35). Žmogaus gyvenimo trukmės ribos gana didelės. Šiuo metu žinoma daug atvejų, kai žmogaus amžius pperžengia šimtą metų. Pagal tam tikras mokslines prognozes žmogaus gyvenimo trukmė gali siekti 120-130 metų. Ją apsprendžia genetiniai veiksniai ir supančios aplinkos poveikis. Genetinių veiksnių įtaka ilgaamžiškumui didelė. Dažniausiai ilgaamžyste pasižymi kai kurios šeimos. Tokiose šeimose stebimas daug mažesnis ir mirtingumas vaikų amžiuje. Ne mažą įtaką gyvenimo trukmei turi ir tėvų amžius vaiko gimimo metu: kuo jis didesnis, tuo mažesnė vaiko ilgaamžystės tikimybė. Tai bandoma aiškinti dėl amžiaus tėvų lytinių ląstelių genuose atsirandančiomis mutacijomis. Nežiūrint to, kad gyvenimo trukmė genetiškai užprogramuota ir perduodama paveldėjimo būdu, šios programos realizavimo pilnatvė priklauso nuo supančios aplinkos sąlygų ir poveikių. Esant nepalankiom sąlygom gyvenimo trukmė gali sumažėti, o kartais net ir reikšmingai.

Vienas žinomų seniausių iš tikrųjų gyvenusių žmonių – Armando Fridas, gimęs Argentinos provincijos mieste Viedman. Jis mirė sulaukęs 124 metų. Per visą ilgą savo gyvenimą jis dirbo sunkius lauko darbus ir nuolat mėgavosi dideliu bifšteksu, užgerdamas jį mėgiama karčiąja arbata.

Ilgą gyvenimą teko nugyventi ir Johnui Evensui iš Velso. Jis mirė 1990 m. birželio 10 d. sulaukęs 114 metų. Šis kalnakasys buvo tvirtai įsitikinęs, kad vienintelis jo ilgaamžiškumo šaltinis – sveikas gyvenimo būdas. Jis niekada nerūkė, negėrė, nelošė kortomis ir nesikeikė. Kiekvieną rytą išgerdavo stiklinę karšto vandens su trupučiu medaus.

Ilgiausiai gyvenęs kinas 11997 m. atšventė savo 146-ąjį gimtadienį. Ponas Gongas Leifa buvo geros sveikatos, kiekvieną dieną išgerdavo truputį ryžių vyno ir rūkydavo cigaretes.

Per pastaruosius dešimtmečius JAV buvo pateikiami įvairūs užfiksuoti amžiaus rekordai. 1971 m. sulaukęs 130 metų, mirė Sylvesteris Slava Magee. Jis gimė 1841 m. Šiaurės Karolinos plantacijoje ir ten dirbo kaip vergas. Sako, kad daugiau kaip 135 metus išgyveno Charly Smithas (mirė 1979 m.), taip pat juodaodis. Jis gimė 1844 m. liepos 4 d. Liberijoje, iš kur 1854 m. kaip vergas buvo atgabentas į JAV. Jis retkarčiais mėgdavo parūkyti, mielai gerdavo viskį. Ponas Smithas pergyveno tris žmonas ir net 135 metų buvo sėkmingai operuotas. Daugelis ilgaamžiškumo rekordų atrodo abejotini, nes nėra įtikinamų gimimo liudijimų. Tačiau viena europietė gali tiksliai nusakyti savo amžių. Jeanne Calment iš Arlio (Pietų Prancūzija) mirė 1997 m. turėdama 122 metus ir pergyvenusi 21 valstybės prezidentą bei 3 respublikas! Žavioji prancūzė iki pat savo gyvenimo pabaigos buvo gyvybinga, turėjo gerą apetitą, puikiai miegojo ir neturėjo jokių problemų dėl temperatūros ir orų kaitos. Būdama 90 metų ji dar važinėjo dviračiu, o turėdama 110 metų kasdien mankštindavosi (kad būtų lanksti). Nuostabą kėlė jos atmintis: ji prisimindavo daug smulkmenų iš savo patirties ir dažnai stebindavo aplinkinius savo nuovokumu ir humoro jjausmu. Tikriausiai prancūzei dar į lopšį buvo „įdėti“ geri genai: jos tėvas mirė 93 metų, o motina – 86 metų. ( http://ww w.std.lt/.). Paklausus senolių, koks yra jų ilgaamžiškumo receptas, kiekvienas nurodo vis kitokį. Tai receptai iš asmeninės patirties. Ilgaamžių nurodyti ilgaamžiškumo šaltiniai paprastai yra labai individualūs, todėl dar negalima daryti tikslios ilgaamžiškumo teorijos.

Sen.atvėje mažėja žmogaus galimybė pasirūpinti savimi. Dažniausiai valstybė perima iš žmogaus šią pareigą. Pagal tai, kaip kokia valstybė sugeba pasirūpinti savo silpniausiais gyventojais t.y. senais žmonėmis, vaikais, neįgaliais ir apsprendžiamas tos valstybės gerbūvis. Štai Švedijoje vidutinė pensija siekia 69 proc. buvusio darbuotojo atlyginimo, o Estijoje šis rodiklis sudaro 29,3 proc., praneša dienraštis „Aripaev“.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atlikto tyrimo metu palygintos šalių narių gyventojų pensijos su ankstesnėmis pajamomis. Tyrimo rezultatai atskleidė didelius skirtumus. Liuksemburge, pavyzdžiui, pensija sudaro 102 proc. asmens anksčiau uždirbto atlyginimo, o Airijoje šis rodiklis siekia 30 proc.

Viduržemio jūros regiono šalys moka labai geras pensijas – Turkijoje, Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje pensijos yra didesnės nei EBPO vidurkis ir siekia nuo 80 iki 100 proc. gauto atlyginimo. Suomijoje pensininkas gali tikėtis gauti 79 proc. buvusio atlyginimo pensiją, Švedijoje – 69 proc.

Estija nėra EBPO narė. 2003 metų duomenimis, vidutinė senatvės pensija

siekė 1,984 tūkst. Estijos kronų (438 litai) per mėnesį – tai sudaro 29,3 proc. vidutinio atlyginimo. Minimali pensija Estijoje sudaro tik 15,7 proc. vidutinio atlyginimo.

Estijos vyriausybė jau sukūrė įstatymo projektą, kuriame numatoma padidinti vidutinę senatvės pensiją iki 2,726 tūkst. Estijos kronų (602 litai) per mėnesį, o nuo 2006 metų liepos 1 dienos – iki 3 tūkst. kronų. Socialinės apsaugos ministras Jakas Abas (Jaak Aab) parlamente pasakė emocingą kalbą apie tai, kaip šalis privalo pensininkas gražinti dėkingumo skolą. (http://www.bernardinai.lt/index.php?-1360174053). Taigi, pperšasi išvada, kad estų pensijos – vienos mažiausių Europoje ir joje seniems žmonėms gyventi tikrai nėra lengva.

Lietuvoje į senus žmones požiūris nesikeitė daug amžių. Tradiciniame Lietuvos kaime senelių padėtis priklausė nuo šeimos tipo. Tada Lietuvoje populiariausios buvo branduolinė šeima ( tėvai, vaikai; bevaikiai sutuoktiniai; kartu gyvenantys broliai ir seserys; našlys ar našlė su vaikais; netekėjusios vienišos motinos su vaikais) ir didžioji arba neišsidalijusi šeima (tėvai su vedusių sūnų ar ištekėjusių dukterų šeimomis, kelių brolių šeimos su vaikais: kelių brolių ššeimos su vaikais ir vaikaičiais). Tokiose šeimose šeimos galva būdavo šeimos tėvas net ir sulaukęs labai garbaus amžiaus. Lietuviškose šeimose vyresniškumas užtikrindavo pagarbą ir aukštą socialinę padėtį. Šeimos globodavo ir vienišus senukus, juos gerbdavo, mirusius laidodavo su derama pagarba ir aatitinkamomis apeigomis. Lietuvos kaimuose buvo populiarus ir toks reiškinys kaip išimtinė. Tai dokumentas, kuris būdavo surašomas perduodant turtą (dažniausiai ūkį) kuriam iš vaikų, o šie įsipareigodavo pagal sutartį mokėti ir išlaikyti savo senus tėvus iki mirties. Iš vyresnių žmonių – senių Lietuvos kaimuose būdavo renkami kaimo seniūnai, kurie tvarkydavo bendrus kaimo reikalus. (Pagyvenusių žmonių slauga. – Vilnius, 2002, 10p.).2. KAS YRA SENATVĖ

Senatvė – tai natūrali gyvenimo pabaiga, tačiau tai, kada žmogų galima pavadinti pagyvenusiu, senyvu ar senu, priklauso nuo socialinės situacijos, nuo kultūros, galų gale nuo pačio žmogaus motyvacijos. Nėra konkrečios ribos, kada apie žmogų mes galime pasakyti jog jis yra senas. Kol dvasia išlaiko pusiausvyrą ir jėgą, žmogus išlieka sveikas ir fiziškai, sveikatos nebelieka tik tada, kai pasiduoda dvasia, iir atvirkščiai, kai rimtai pablogėja fiziologinė būklė, pašlyja ir dvasiniai gebėjimai.

Šiandien pasaulyje gyvena ne tik daugiau vyresnių žmonių, bet dėl geresnės sveikatos apsaugos, pagerėjusios mitybos, kūno kultūros ir kitų gyvenimo veiksnių jie yra sveikesni ir aktyvesni nei kada nors ankščiau. Dėl žmogaus protinės veiklos vystymosi ir visuomenės progreso gyvenimo trukmė gerokai išaugo.

Žmonės yra nugabenami į senelių namus tai atvejais, kai jie dar per geros seikatos, kad būtų vežami į ligoninę, bet jau per silpni, kad galėtų gyventi kartu su bbendruomene. Ne vienas atkeliauja į senelius namus tiesiai iš ligoninės. Kiti čia atvyksta po sutuoktinio mirties. Dar kiti atgabenami todėl, kad giminės, kaimynai, gydytojai ar socialiniai darbuotojai teigia, kad jie jau nebegali pasirūpinti savimi namuose.

Tokia institucija toliau naikina žmogaus nepriklausomybę ir skatina pamiršti savo socialinį statusą, savo tapatybę, savo žmogišką vertę.

Daugelis senų moterų dėvi niekam nereikalingas prijuostes arba sūpuoja ant kelių lėles – tai liūdni praeities, kažkada buvusių vaidmenų visuomenėje prisiminimai – namų šeimininkės, motinos, kaimynės. Jiems netgi neleidžia tvarkyti savo pačių pinigų, iš jų paimamos pansijų knygelės, kad institucija galėtų išskaičiuoti reikalingas sumas už jų laikymą, o “kišenpinigiai” jiems duodami tada, kai jie paprašo.

Tačiau labiausiai įžeidžia, užgauna tai, kad iš čia niekur nebegalima pabėgti, išeiti.

Kyla pagunda apkaltinti panašias institucijas, kam jos būt ent taip elgiasi su kai kuriais senais žmonėmis. Tačiau institucijos atspindi visuomenės požiūrį. Prarasti turtą, prarasti darbą, susirgti fizine ar psichine liga – gėda. Mes žiūrime į senus žmons ir matome savo pačių ateitį. Kad įveiktume senėjimo, senatvės nagalios baimę, męes ištremiame senelius, atskiriame juos nuo savęs. Kai jiems pasidaro sunku prižiūreėti patiems save namuose, mes nusprendžiame, kad jie “jausis geriau” senelių prieglaudoje. Tačiau iš tiesų mes sakome visai ką kita – tai mes patys geriau jausimės,kai jjie nesipainios mums po akių.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis (2005) kas penktas Lietuvos gyventojas yra sulaukęs 60 ir daugiau metų. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, vyksta gyventojų senėjimo procesas, kasmet vis didesnę visuomenės dalį sudaro pagyvenę žmonės. 2005 m. pradžioje 691,7 tūkst., arba kas penktas (20,2%), Lietuvos gyventojų buvo sulaukę 60 metų ir vyresnio amžiaus. Prognozuojama, kad 2050 m. pradžioje kas trečias (34,6%) Lietuvos gyventojas bus pagyvenęs žmogus. 2005 m. pradžioje mieste gyveno 424,2 tūkst. (61,3%), kaime – 267,5 tūkst. (38,7%) 60 metų ir vyresnio amžiaus žmonių. Jie sudarė apie penktadalį (18,6%) miesto ir ketvirtadalį (23,4%) kaimo gyventojų. Lietuvoje šio amžiaus moterų buvo 441,2 tūkst., vyrų – 250,5 tūkst., arba kas ketvirta moteris ir kas šeštas vyras buvo 60 metų ir vyresni.

Pagyvenę žmonės pagal amžiaus grupes ir lytį 2005 m. (metų pradžioje)

Tūkstančiais Procentais

iš viso vyrai moterys iš viso vyrai moterys

60+ 691,7 250,5 441,2 100,0 100,0 100,0

60–69 341,0 138,6 202,4 49,3 55,3 45,9

70–79 255,0 87,1 167,9 36,9 34,8 38,0

80–89 83,3 21,7 61,6 12,0 8,7 14,0

90–99 12,0 3,0 9,0 1,7 1,2 2,0

100+ 0,4 0,1 0,3 0,1 0,0 0,1

Lietuvos statistikos departamentas, http://www.std.lt/

„ Senatvė – toks socialinis vaidmuo, kurį atliekant mokomasi neturėti jokio vaidmens“ (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos. 2002.p. 86). Didesnei daliai vyresnio amžiaus žmonių senatvė gali būti ir yra laikotarpis, kurio metu pasireiškia minimalūs fizi.niai ar psichikos sutrikimai. Tai laikotarpis, kada tęsiasi intelektualinis, emocinis, psichologinis ir socialinis augimas. Jei vaikystę apibūdiname kaip periodą, kada kaupiama patirtis, tai pagrindinė vystymosi užduotis vyresniame amžiuje yyra aiškintis ir gilintis į tai, kas jau yra įgyta per gyvenimą, tačiau senėjimas turi savų problemų, neteisingai interpretuojamų išankstinių daugelio žmonių nuostatų.

Senėjimas, pirmiausia, yra susijęs su daugeliu psichologinių problemų. Senėjimas – ne liga, nors vyresniame amžiuje pažeidžiamumas daugelio ligų atžvilgiu ir padidėja. Senėjimas – tai sudėtinga pokyčių grandinė žmogaus gyvenime. Silpnėja organai ir kūno funkcijos. Įvairios senatvinės ligos ir kitos priežastys sukelia lengvesnius ar sunkesnius psichologinius sutrikimus. Keičiasi sensoriniai ir motoriniai sugebėjimai, intelektas ir jo fizinis pagrindas – nervų sistema. Keičiasi žmonių padėtis visuomenėje, jų įsitikinimai, nuostatos ir asmeninės savybės, taip pat ir elgesys. Didelės dalies naujesnių tyrimų rezultatai rodo, kad intelekto mažėjimas dėl amžiaus prasideda vėliau ir nėra toks smarkus, kaip buvo manoma anksčiau. Yra daug neteisingų mitų apie senėjimą. Vienas iš jų – jei gyvenama ilgai, tai anksčiau ar vėliau susergama senatvine silpnaprotyste. Kitas mitas – apie neproduktyvumą: daug kas linkę manyti, kad seni žmonės nebegali būti produktyvūs darbe ar aktyvūs socialiai ir kūrybingi. Tačiau visa tai netiesa. Dar vienas mitas – kad seni žmonės priešinasi pokyčiams. Nors ir tiesa, kad vyresnių žmonių charakterio struktūra yra nusistovėjusi, bet gebėjimas keistis labiau priklauso nuo ankstesnio gyvenimo patirties ir asmenybės bruožų nei nuo amžiaus. Vyresnio amžiaus žmonių psichikos sutrikimai

skirstomi į organinius (juos sukelia pačių smegenų patologiniai pokyčiai) ir funkcinius. Funkciniai sutrikimai dažniausiai yra įvairūs emociniai sutrikimai, juos nulemia įvairūs senyvame amžiuje patiriami stresai. Stresų seni žmonės patiria tikrai daug. Visų pirma – tai įvairios netektys. Netenkama bendraamžių draugų ir pažįstamų, sutuoktinių. Netenkama buvusio statuso ar prestižo. Reikia susitaikyti su blogėjančia fizine sveikata, mažėjančiu savarankiškumu. Neretai tenka keisti gyvenamąją vietą, apsigyventi pas vaikus ar globos namuose, o tai dažniausiai yra labai sunku. Be galo daug emocinės ir fizinės energijos ppareikalauja susitaikymas su netektimis, prisitaikymas prie pokyčių. Dėl to padidėja jautrumas, atsiranda dirglumas, gali sutrikti miegas. Mažėja pakantumas, tolerantiškumas, gali padidėti agresyvumas. Vyresnio amžiaus žmonės tampa nepasitikintys, įtaresni, pasireiškia nuotaikų kaitos. Visa tai gali būti tik nemalonūs ir neryškūs simptomai, bloginantys gyvenimo kokybę. Būtent tokiais atvejais žmonės neretai lieka be pagalbos, nes minėtus simptomus artimieji ir net patys žmonės “nurašo” savo amžiui, galvodami, kad “kitaip jau nebus”, “laikas negrįžtamai pakeičia žmones”, “reikia su tuo susitaikyti, kad ir kaip nemalonu” ( hhttp://www.medicine.lt/sz/straipsnis.asp?StraipsnioID=5158).

Taigi, vyresni žmonės neretai patiria daugiau išgyvenimų, gyvenimo sunkumų ir nepatogumų nei jauni ar vidutinio amžiaus žmonės. Visa tai atsiliepia jų psichikos būklei, elgesiui, visaverčio bendravimo galimybėms, tačiau tai pasireiškia ne kiekvienu atskirai paimtu atveju.

3. SENŲ ŽMONIŲ UŽIMTUMO OORGANIZAVIMAS3.1. Senų žmonių užimtumo problemos

Anot D. Ambrozaitienės (2005), socialinės statistikos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėjos, 2004 m. buvo užimta 54,7 tūkst., arba 30 procentų, 60–64 metų amžiaus gyventojų ir, palyginti su 2003 m., jų padaugėjo 5 tūkst., arba 10 procentų. Sulaukę 65 metų ir vyresnio amžiaus dirbo 19,4 tūkst. (4%) gyventojų. Per metus šių užimtųjų sumažėjo 4,9 tūkst., arba penktadaliu. 60 metų ir vyresni asmenys dažniausiai dirba paslaugų srityje – pernai šioje sferoje buvo užimta 39 tūkst., arba kas antras šio amžiaus dirbantysis. Dar apie 20 tūkst., arba trečdalis šio amžiaus gyventojų, dirbo žemės ūkyje, medžioklėje, miškininkystėje. 2004 m. buvo užimta ir žuvininkystėje, o 15 tūkst., arba penktadalis – pramonėje ir statyboje. Tokie duomenys rodo, kad seni žmonės nėra pilnai užimti, ttodėl Respublikos Seimo pranešimuose skamba susirūpinimas senų žmonių užimtumo klausimais. 2004 m. birželio 14 d. Nr. 737 paskelbtas įsakymas dėl nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos patvirtinimo. Jame kalbama, jog vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimą darbo rinkoje daugiausia lemia pakitusios užimtumo sąlygos. Mažiau reikia nekvalifikuoto arba mažai kvalifikuoto darbo. Laiku neįgiję reikiamos kvalifikacijos vyresni žmonės dažniau atleidžiami iš darbo, kaip nebesugebantys dirbti naujoje aplinkoje, tačiau pensinio amžiaus didinimas dar neleidžia jiems tapti pensininkais.

Be to, dalis priešpensinio ar pensinio amžiaus žmonių nnepajėgia ar nenori dirbti visą darbo laiką (deja, nežinoma, kiek tokių yra), bet tai nereiškia, kad jie visiškai nenorėtų dirbti. Jiems galėtų tikti lanksčiai organizuojamas darbas (darbo vietos skaidymas įvedus ne visą darbo dieną ir atsisakius viršvalandžių, lankstesnis pamainų organizavimas, terminuotas, namudinis, agentūrinis, nuotolinis darbas, savarankiškas užimtumas, paslaugos, sezoniniai darbai ir panašiai). Kol kas toks darbas išplėtotas menkai. Vyresnių žmonių užimtumą riboja ir jiems nepritaikytos darbo vietos, sveikatos ir saugos darbe reikalavimų nesilaikymas.

Itin sudėtinga įsidarbinti priešpensinio ir vyresnio amžiaus moterims. Daugumos moterų blogesnė padėtis darbo rinkoje: jų darbo užmokestis mažesnis nei vyrų, nedaug moterų eina vadovaujančias pareigas. Vyresnėms moterims tenka ir didesnė šeimos narių (anūkų, sergančiųjų ir panašiai) globos ir priežiūros, namų ruošos našta.3.2. Senų žmonių klubai, bendrijos, Trečiojo amžiaus universitetai

Žmogus, kaip ir viskas pasaulyje, keičiasi. Kai kurie anksčiau buvę nepastebimi bruožai su amžiumi išryškėja, ir žmogus mums atrodo kitas. Pavyzdžiui, jaunystėje nedidelis atsargumas subrendusiame amžiuje gali virsti įtarumu ar net persekiojimo manija, kuri užgoš buvusį malonų charakterį. Tie pakitimai, kuriuos padaro metų našta, yra žinomi, kai kuriuos jų galima suprasti ir paaiškinti iš dalies pakitusia senesnių žmonių gyvenimo aplinka, iš dalies – patirtais dvasinais išgyvenimais, sukrėtimais, konfliktais. Viena ryškiausių problemų – žmogus išeina į pensiją. Tai sukrečia beveik kiekvieną. <

Anot A. Šumskienės (2003), jei į pensiją išeina kupinas dvasinių jėgų, sveikas žmogus, jis, kaip kažko natūralaus, būtinai pasigenda ritmingo kasdienio darbo. Išeina „poilsio“, nors nejaučia, kad jam jo reikėtų. Jam atrodo, kad visi dirba, yra reikalingi, tik jis vienas lyg nupjauta šaka. Dėl to žmogus darosi labai jautrus, greitai įsižeidžia. Išgirdęs namuose neatsargius žodžius, nekaltą artimųjų ar draugų juoką jis užsisklendžia savyje, pasijunta išmuštas iš vėžių, praranda dvasinę ramybę. Prislėgta dvasinė būsena daro poveikį vidaus organams, ir jų funkcijos gali sutrikti. Dažnai matome, kaip išėjęs į pensiją žmogus suglemba, ima sirgti. Tai būdinga silpnos nervų sistemos žmonėms ir tiems, kurie šiam gyvenimo pasikeitimui nepasiruošę.

Yra dar viena pagyvenusiųjų grupė. Tai – išpuikėliai. Kaip teigia A. Šumskienė (2003), savo senatvę jie laiko kažkokia privilegija ir iš visų reikalauja pagarbos sau, vos ne garbinimo. Visur nori būti dėmesio centre, be atodairos primena savo nuopelnus, privilegijas. Tokie žmonės nerasdami nė šapelio gera viską kritikuoja ir netiki, kad bus geriau. Visa tai suprantama, nes pensininkai jau per silpni, kad galėtų pasaulį pakeisti. Prie vairo – jaunoji karta. Ji turi savo gyvenimą, pažiūras, seni jų nedomina. Pažvelkime į pasaulį jaunimo akimis: mes nieko nenusipelnome, nes jiems tenka susidurti su sunkiomis problemomis. Todėl turėdami daug kkitų reikalų jie neturi laiko spręsti senų žmonių, problemų. Nereikėtų laukti iš nieko pagalbos ir geradarystės. Tada bus mažiau nusivylimų, reikia daugiau rūpintis savimi patiems. Iš anksto pasiruošę senatvei, priimdami ją ne kaip didelę tragediją, o kaip natūralų, Dievo dovanotą procesą, ilgiau galima išlikti savarankiškiems. Tie, kurie nuolatos reikalauja „privalomos pagarbos“, jos nesulaukia. Todėl dažnai pyksta ir savo tulžingu egzistavimu aplinkiniams yra labai nemalonūs. Aplinkiniai nuo jų nusigręžia, taip pamažu didėja seno žmogaus izoliacija iki tragiškos vienatvės. Todėl, kad palengvintų savo dienas, pagyvenusiam žmogui būtina turėti kokį nors hobį, domėtis tuo, kas vyksta aplink. Reikia lankytis įvairiuose klubuose, kur būtų galima išgirsti daug patarimų apie sveikatą, susitikti su pažįstamais, susipažinti su kitais, pašokti jaunystės šokius, padainuoti pamėgtas dainas. Būtina atitrūkti nuo kasdienybės, kuri alina ne tik seną, bet ir jauną. Todėl rekomenduotina seniems žmonėms neužmiršti mokslo ir mokymosi.

Dabar jau nebe naujiena, kad suaugusieji savo mokymosi įgūdžius lavina, grįždami į mokyklas ir įsitraukę į papildomo lavinimosi programas. 1990 m. 43 % universitetų studentų buvo 25 m. ir vyresni. Seni žmonės taip neretai įgyvendina savo svajones, kurių atsisakė jaunystėje dėl šeimos pagausėjimo ar blogos materialinės padėties.

Lietuvos valstybės dėmesys vyresnio amžiaus žmonių švietimui ir mokymui pirmiausia atsispindi Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje, patvirtintoje Lietuvos

Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), kurioje įtvirtinta mokymosi visą gyvenimą nuostata. Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatose, patvirtintose Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1700 (Žin., 2003, Nr. 71-3216), numatyta, kad būtina plėtoti tęstinę mokymąsi visą gyvenimą laiduojančią ir prieinamą, socialiai teisingą švietimo sistemą. Švietimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 23-59.3; 2003, Nr. 63-2853) įtvirtina savivaldybių atsakomybę inicijuoti vietos poreikius atitinkantį profesinio mokymo ir suaugusiųjų švietimo teikėjų tinklo fformavimą.

Lietuvoje galima rasti tik bendro pobūdžio informacijos apie pensinio amžiaus žmonių švietimą. Susidaro įspūdis, kad daugiausia šią veiklą plėtoja Trečiojo amžiaus universitetas (neformaliojo suaugusiųjų švietimo institucija), veikiantis jau 5 metus ir turintis filialus Kaune, kituose didesniuose miestuose, rajonuose. Šiuo metu jis turi 2000 studentų, apie 80 procentų – baigę mokslus, nemaža turi mokslo laipsnius ir vardus. Didžiuma šių žmonių studijuoja vienus dalykus ir patys dėsto kitus. Jie teigia, kad pradėjus lankyti universitetą padidėja užimtumas, labai pagerėja sveikata, nes lankyti ppaskaitas, susitikti su bendraminčiais – didelis džiaugsmas.

Pensinio amžiaus žmonės taip pat mokosi ir formaliojo suaugusiųjų švietimo institucijose (pvz., kolegijose, aukštosiose mokyklose), tačiau tikslių duomenų apie tai nėra. Galima teigti, kad vis dėlto dauguma vyresnio amžiaus žmonių dalyvauja neformaliojo suaugusiųjų švietimo pprogramose, t.y. tobulina bendruosius gebėjimus, lavinasi meno kolektyvuose.

Švietimo sistemai derėtų pasinaudoti vyresnio amžiaus žmonių turimais įgūdžiais, šiuo tikslu mokyti juos, kaip tai daroma Trečiojo amžiaus universitete ir jo filialuose. Jie galėtų perteikti turimą patirtį ir vaikams, ir jaunimui neformaliojo švietimo institucijose, tačiau tam reikia sukurti reikiamą juridinę bazę, kad pensinio amžiaus asmenys, norintys organizuoti mokymą, turėtų lengvatų.

Pagrindiniai pokyčiai ir iššūkiai yra šie: švietimo politikoje vyresnių žmonių mokymosi problemoms neskirta užtektinai dėmesio; visuomenė per menkai suvokia mokymosi visą gyvenimą svarbą; nėra sąlygų, tinkamų šviestis vyresnio amžiaus žmonėms; per maža informacijos apie tokį švietimą; trūksta specialistų, dirbančių su vyresniais žmonėmis švietimo įstaigose; neišplėtotas švietimo institucijų, teikiančių paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms, tinklas, dideli regioniniai netolygumai; stinga mokymo ir mokymosi programų, projektų, kuriuose galėtų ddalyvauti vyresnio amžiaus žmonės; vyresnio amžiaus žmonėms stinga paskatų mokytis visą gyvenimą; nepakankama juridinė bazė, skatinant vyresnio amžiaus žmones pritaikyti savo gebėjimus švietimo sistemoje; stinga tyrimų ir statistinės informacijos šiais klausimais.

Juo labiau, kad žmogaus intelektas su amžiumi nesikeičia. Anot D. G. Myers. (2002), Schaie ir Geiwitz ( 1982) nustatė, kad iki gilios senatvės intelektas išlieka toks pat. Atsižvelgus į išsilavinimą matyti, kad žodinis intelektas nuo 20 iki 74 metų beveik nekinta, o neverbalinis (pvz. sprendžiant galvosūkius, rebusus, kryžiažodžius)- silpnėja. TTaigi, ar intelektas senstant silpnėja ar stiprėja, priklauso nuo to, kaip jį įvertiname. D. G. Myers. (2002), remiasi G. McEvoy ir W. Cascio (1989) tyrinėjimais, kurie priėjo išvados, kad negalėdami apibendrinti, ar vyresnio amžiaus žmonės yra daugiau ar mažiau intelektualiai pajėgūs, negalime teigti, kad jie yra daugiau ar mažiau produktyvūs. Neretai visiškas savęs išreiškimas įvyksta senatvėje. Pvz. rašytojas parašė geriausią savo kūrinį kai jam buvo 70 metų. Taigi neretai patirties, informacijos atrinkimo, interpretacijos reikalaujančios kūrybiškumo formos senatvėje padidėja. Todėl visą gyvenimą dirbantys protinį darbą net vėlyvame amžiuje išlaiko kognityvines galias, o senatvėje pradėję ką nors studijuoti netgi sugeba intelektą pagerinti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Nacionalinę gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategiją sudarydama sąlygas seniems žmonėms dalyvauti šalies, krašto, rajono kultūriniame gyvenime.

Kiekvienais metais iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto finansuojami kultūros ir meno projektai, programos, kurių tikslas – skatinti visuomenės, taip pat vyresnio amžiaus žmonių, dalyvavimą kūrybinėje veikloje, remti vyresnio amžiaus žmonių nevyriausybinių organizacijų kultūros iniciatyvas, regionų kultūro.s projektus, didinančius kultūros paslaugų prieinamumą ir gerinančius kokybę periferijoje. Savivaldybės rūpinasi mėgėjų veiklos sklaida, vietos bendruomenės žmonių saviraiška. Nemažai vyresnio amžiaus žmonių kultūros poreikiais rūpinasi kultūros įstaigos. Kultūros centrai yra pagrindinė institucija, kurioje telkiama mėgėjų kūrybinė veikla. Kultūros centrai sudaro sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms nemokamai dalyvauti įįvairiuose mėgėjų meno kolektyvuose: choruose, orkestruose, dramos kolektyvuose, šokio ir folkloro ansambliuose, etninės kultūros veikloje, naudotis įvairiomis kultūros paslaugomis.

Viešosios bibliotekos dalyvauja sprendžiant vyresnio amžiaus žmonių socialinės atskirties, užimtumo, švietimo ir mokymosi visą gyvenimą problemas, sudaro jiems sąlygas gyventi visavertį kultūrinį gyvenimą. Viešosios bibliotekos neįgaliuosius ir vyresnio amžiaus žmones aptarnauja namuose (atveža spaudinius bibliobusais), steigia nestacionarinius punktus (bibliotekėles) atokiuose kaimuose, neįgaliųjų bendruomenių, draugijų centruose, sudaro sąlygas bibliotekose aptarnauti neįgaliuosius ir vyresnio amžiaus lankytojus, rengia kompiuterinio raštingumo, kalbų mokymosi kursus, renginius, parodas, steigia įvairius klubus.

Muziejuose populiarėja šviečiamosios programos, įvairūs projektai, kuriuose aktyviai dalyvauja ir vyresnio amžiaus žmonės. Muziejus atsiduria paslaugų rinkoje ir daugiausia dėmesio skiria lankytojui, jo reikmėms, taiko kainų lengvatas seniems žmonėms.

Svarbiausia – neleisti senam žmogui pasijusti nereikalingu ir nieko nebesugebančiu, stengtis palaikyti su juo ryšius, bendrauti. „Socialinėje gerontologijoje“ (2002) C. Rodžersas teigia, kad bendraujant su senu žmogumi svarbu laikytis penkių principų: 1) kiek galint ilgiau siekti jo savarankiškumo; 2) aptarti su juo kiekvieną būsimą procedūrą ar veiksmą; 3) išsiaiškinti jo poreikius ir jo iniciatyvumą tuos poreikius tenkinant; 4) parodyti būsimą veiksmą dar prieš pradedant jį; 5) atliekamą veiksmą skaidyti į dalis, o pažangą girti ir aiškinti jos reikšmę jam pačiam. (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos. Kaunas, 2002.).

Taigi, galima teigti, kkad vyresnio amžiaus žmonės gerbiami, jų patirtis pripažįstama reikšminga visai visuomenei. Vadovaujantis aktyvaus senėjimo principu, jiems sudaromos sąlygos nuolat tobulėti ir gyventi visavertį profesinį, socialinį, kultūrinį gyvenimą. Jie aktyviai dalyvauja šalies ir bendruomenės gyvenime, nevaržomai pasirinkdami tokio dalyvavimo būdus. Galimybės rinktis nedaug skiriasi regionuose, mieste ir kaime.

Žinoma, senam žmogui yra reikalinga ir priežiūra, tačiau vis dėlto nereikėtų užmiršti asmens individualumo ir savarankiškumo skatinimo, reikia juos kaip galima daugiau užimti.3.3. Dailės terapija

Kitas būdas padedantis užimti senus žmones – dailės terapija.

Anot T. Dalley (2004), senyvo amžiaus žmogumi galima laikyti kiekvieną pensinio amžiaus žmogų. Labai daug tokio amžiaus žmonių leidžia savo gyvenimą didelių ligoninių geriatrijos skyriuose, senelių namuose, prieglaudose ir panašiose įstaigose. Neišvengiamai vienas iš svarbiausių jiems rūpimų dalykų yra artėjanti mirtis. Nors žmonės ir nemėgsta apie tai kalbėti, tačiau ji, ypač seniems žmonėms, labai aktuali tema. Autorė siūlo šią temą gvildenti per dailės terapiją. Anot T. Dalley (2004), dailės realija išsirutuliojo dėl to, kad reikėjo rasti verbalinių bendravimo formų alternatyvas, sudaryti galimybes išreikšti save tiems, kuriems tai padaryti keblu, ir leisti pasakyti tai, kas nepasakoma. Vadinasi, dailės terapija gali būti labai naudinga dirbantiems su senyvo amžiaus ir nepagydomai sergančiais žmonėmis. Dailės terapija gali padėti seniems žmonėms keletu aspektų. Pirma –

komunikacija vaizdais gali jeigu ne išvengti, tai bent jau apeiti draudimą ir leisti žmonėms išreikšti savo pyktį, susitaikymą arba mirties baimę priimtinu būdu. Juk paveikslai ne visada skiriami vienam konkrečiam asmeniui, tad paveiksle perteikti mintį yra lengviau. Antra – nupieštu vaizdu galima išreikšti begalybę ir dviprasmybę taip, kaip kalba neperteikiama. Trečia – regimieji vaizdai gali funkcionuoti daugeliu lygmenų ir vienu metu išreikšti akivaizdžiai prieštaraujančias mintis bei jausmus.

Vaizduojamasis menas gali labai tiksliai išreikšti abstrakčias savybes bei jausmus, o vienas iš dažniausiai iir sunkiausiai apsakomų jausmų yra fizinis skausmas. T. Delly (2004) pateikia pavyzdį, kaip reumatoidinio artrito kamuojama ligonė nupiešė gėlę, o paskui visą piešinį flomasteriu užbrūkšniavo plonomis retomis žaliomis linijomis. Vienos linijos buvo tiesios, kitos vingiuotos, ir beveik visos nukreiptos į viršų. Ji sakė, jog jos reiškia jos nuolat jaučiamą skausmą ir kad jai dar niekada lig tol nepavyko taip gerai paaiškinti, kaip išgyvenamas skausmas. Ji pasakė, kad nuolat kęsti skausmą yra visai tas pat, kas būti uždarytam kalėjime. Šiai senyvo aamžiaus ligonei akivaizdžiai palengvėjo, perkėlus į išorę savo jausmus ir suradus savo savijautos atitikmenį.

Senyviems žmonėms gali būti svarbi ir kita dailės terapijos ypatybė, pasireiškianti tuo, kad nuosekliai piešiami ir kaupiami paveikslai gali atvaizduoti kitimą per tam tikrą laiką, t.y. kaip kkeičiasi jų pačių požiūris į ligą, senatvę, skausmą, praradimus, mirtį.3.4. Religinė veikla

Katalikų Bažnyčia seniems žmonėms siūlo neprarasti veiklumo ir dirbti apaštalavimo darbą Bažnyčios naudai atliekant apaštalavimo darbą. Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime (1998) teigė, kad šiandien daugelyje kraštų gausėja senų žmonių ir leidžiasi pensijos amžiaus slenkstis. Tai jiems atskleidžia naujas galimybes tęsti apaštalavimo darbą, kurio jie turi drąsiai imtis, tvirtai įveikdami pagundą nostalgiškai užsisklęsti nebegrįšiančios praeities atsiminimuose arba atsisakyti įsipareigojimų dabarčiai dėl naujų pasaulyje pasitaikančių sunkumų. Atvirkščiai, jie turi kaskart aiškiau įsisąmoninti, kad jų vaidmuo Bažnyčioje ir visuomenėje dėl senyvo amžiaus nesibaigia, tik įgauna naują pavidalą. Psalmininkas sako: “Jis vaisių duos net senatvėj, žaliuos, bus sultingas. Visiems jisai skelbs: ‘Koks Viešpats teisingas’ ” (Ps 92, 15-16). Čia norima pakartoti tai, kkas jau pasakyta per Senesniųjų žmonių jubiliejų: “Įžengimą į vadinamąjį “trečiąjį amžių” reikia pripažinti privilegija ne tik dėl to, kad ne visiems tenka laimė peržengti tą slenkstį, bet pirmiausia dėl to, kad tai laikas, kai galima geriau permąstyti ir įvertinti praeitį, giliau pažinti ir išgyventi Velykų paslaptį, tapti Bažnyčioje pavyzdžiu visai Dievo tautai [.]. Nepaisydami to, kad tenka spręsti daugelį sudėtingų problemų ir pamažu menksta jūsų jėgos, kad socialinės organizacijos nepakankamai efektyvios, kad įstatymų leidyba vėluoja, kad egoistiškai nusiteikusi visuomenės ddalis jūsų nesupranta, neturite savęs laikyti žmonėmis, gyvuojančiais Bažnyčios paribyje, pasyviu per greit gyvenančio pasaulio elementu. Laikykite save veikliais subjektais, gyvenančiais dvasiniu ir žmogišku požiūriu vaisingą gyvenimo tarpsnį. Dar turite atlikti savo misiją, dar turite ką duoti. Pagal Dievo planą kiekviena žmogiška būtybė yra gyvenimas, nuolat augantis nuo pirmos buvimo kibirkštėlės iki paskutinio atodūsio”[175].(Popiežius JONAS PAULIUS II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas „CHRISTIFIDELES LAICI“. 1998.).IŠVADOS

1. Seni žmonės susiduria su daugeliu problemų užimtumo srityje: Mažiau reikia

nekvalifikuoto arba mažai kvalifikuoto darbo. Laiku neįgiję reikiamos kvalifikacijos vyresni žmonės dažniau atleidžiami iš darbo, tačiau pensiinio amžiaus didinimas dar neileidžia jiems tapti pensininkais. Be to, dalis preišpensiinio ar pensiinio amžiaus žmonių nepajėgia ar nenori dirbti visą darbo laiką. Vyresnių žmonių užimtumą riboja ir jiems nepritaikytos darbo vietos, sveikatos ar saugos darbe reikalavimų nesilaikymas;

2. Itin sunki užimtumo prolema yra priešpensiinio ar vyresnio amžiaus moterų

tarpe. Daugumos moterų blogesnė padėtis darbo rinkoje: jų darbo užmokestis mažesnis nei vyrų, nedaug moterų eina vadovaujančias pareigas. Vyresnėms moterims tenka ir didesnė šeimos narių (anūkų, sergančiųjų ir pan.) globos ir priežiūros, namų ruošos našta.LITERATŪRA

1. Dalley T. Dailė kaip terapija. – Vlinius, 2004.

2. Gailienė D. Bulotaitė L. Sturlienė N. – Vilnius, 2004

3. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas „Christifideles laici“. – Vilnius, 1998.

4. MMyers D. G.. Psichologija.- Kaunas, 2002.

5. Pagyvenusių žmonių slauga. – Vilnius, 2002.

6. Šumskienė A. Senatvė ateina, ir tai – ne tragedija. – Vilkaviškis, UAB „Santakos laikraštis“, 2003.

Žin., 2002, Nr. 113-5029

Žin., 2003, Nr. 71-3216

Žin., 1991, Nr. 23-593; 2003, Nr. 63-2853

7. Lietuvos statistikos departamentas, http://www.std.lt/.

8. http://www.medicine.lt/sz/straipsnis.asp?StraipsnioID=5158.

9. http://ww w.std.lt/.

10. http://www3.lrs.lt/.