Socialinė apsauga

TURINYS

ĮVADAS 3

SOCIALINĖ APSAUGA 4

PAGYVENUSIŲ IR SENŲ ŽMONIŲ APSAUGA 5

NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖ APSAUGA 8

BEDARBIŲ APSAUGA 11

TĖVŲ GLOBOS NETEKUSIŲ VAIKŲ INTEGRACIJA IR SOCIALINIS DARBAS SU PROBLEMINĖMIS ŠEIMOMIS 13

SOCIALINĖS RIZIKOS GYVENTOJŲ GRUPIŲ SOCIALINĖ INTEGRACIJA 16

IŠVADOS 18

LITERATŪRA 19ĮVADAS

Plėtojantis industrializacijai, t.y. pramonės revoliucija, urbanizacija, darbo vertimas preke, lėmė poreikį kurti socialinę apsaugą. Didžiausio pažeidžiamumo išskiriamos žmonių grupės yra pagyvenę ir seni žmonės, bedarbiai, neįgalieji, tėvų globos netekę vaikai ir probleminės šeimos bei socialinės rizikos grupės žmonės. Būtent šiems žmonėms reikalinga didžiausia socialinė parama, kuri gali būti teikiama įvairiais įstatymų reglamentuojamais būdais.

Socialinės apsaugos sistemoje aukščiausiu veiklos pprioritetu laikomas socialinis gyventojų saugumas. Pagrindiniai kriterijai nustatant socialiai remtinus asmenis (šeimas) yra jų pajamų ir turto vertinimas, taigi mes savo darbe norime išnagrinėti kaip konkrečiai socialinė apsauga yra įgyvendinama Lietuvoje.SOCIALINĖ APSAUGA

Socialinė apsauga yra apibūdinama kaip:

Pašalpų ir paslaugų teikimas tam tikroms gyventojų grupėms.

Apsauga nuo rizikos, susijusios su industrinės visuomenės atsiradimu ir vystymusi.

Visapusiška žmogaus apsauga nuo lėšų praradimo.

Visuma priemonių, kurių pagalba sukuriamas solidarumas tarp žmonių netekusių (ar iškilus grėsmei netekti) darbo pajamų arba turėjusių ypatingų išlaidų (visuotiniais pripažintais socialinės rizikos atvejais).

Socialinės aapsaugos sistema – tai visuma valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių, teikianti gyvenimui reikiamų lėšų ir paslaugų šalies gyventojams, kurie negali dėl įstatymuose numatytų priežasčių pakankamai apsirūpinti iš darbo ir kitų pajamų.PAGYVENUSIŲ IR SENŲ ŽMONIŲ APSAUGA

Dėl pensinio amžiaus ilginimo senatvės pensininkų sskaičiaus mažėjimą lenkia invalidumo pensininkų skaičiaus augimas. Ne visiems pensinio amžiaus asmenims užtikrinamas pragyvenimo šaltinis. Ateityje tokių asmenų skaičius gali smarkiai išaugti.

Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos

Pagrindinį vaidmenį užtikrinant pensinio amžiaus žmonių socialinę apsaugą senatvėje atlieka valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos. 2003 metų pabaigoje senatvės pensijas gavo 946 tūkst. šalies gyventojų. Atsižvelgiant į visuomenės senėjimą nuo 1995 metų didinamas pensinis amžius, kad dirbantys gyventojai pajėgtų finansuoti pensijų sistemą. Tačiau dėl šio sprendimo mažėjanti senatvės pensininkų skaičių atsveria invalidumo pensininkų skaičiaus augimas.

Ribotą pagyvenusių žmonių socialinę apsaugą Lietuvoje atspindi ir mažos socialinio draudimo bei socialinės paramos išmokos, neužtikrinančios pragyvenimo žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis. Vidutinė senatvės pensija ir jos perkamoji galia, sparčiau augusi 1995-1999 m., 2003 m. buvo 340,5 Lt, t. y. tik aapie 80 litų didesnė už santykinę skurdo ribą. Šalpos pensija, skiriama sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus, yra tik bazinės socialinio draudimo pensijos dydžio (152 Lt 2003 m).

2003-2004 m. socialinio draudimo pensijos pradėtos šiek tiek reikšmingiau didinti, tačiau net ir po padidinimo pensininkų bruto pajamų pakeičiamumo norma (vidutinės pensijos santykis su vidutiniu atlyginimu) išliks tarp mažiausiųjų Europoje. Kad pasiektume daugumos Europos šalių lygi pagal šį rodiklį, pensijos turėtų būti padidintos kur kas didesniu mastu.

Santykio tarp įmokų ir išmokų iš pensijų sistemos ppožiūriu palankesnė yra moterų padėtis, kadangi dėl žemesnės pensinio amžiaus ribos ir dėl ilgesnės gyvenimo trukmės moterys iš pensinio draudimo atsiima daugiau sumokėtų įmokų nei vyrai. Tai maža paguoda skurdo prevencijos požiūriu, nes dėl mažesnių atlyginimų ir trumpesnio draudimo stažo vidutinė moterų pensija yra dar mažesnė negu vyru.

Maža įmokų grąža daug uždirbantiems gali būti pateisinama socialiniu solidarumu, t.y. jeigu iš didelių įmokų finansuojamos mažai uždirbusiųjų asmenų pensijos, jeigu jos laiduoja pakankamą pragyvenimo lygį visiems pagyvenusiems žmonėms.

Lietuvos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidos pensijoms vienos mažiausių Europoje. Jį padidinti sunku dėl nepalankaus apdraustųjų ir pensininkų santykio. Gerokai padaugėjus invalidumo ir našlių pensijų gavėjų, mažėja skaičius apdraustųjų, tenkančių vienam pensininkui. Dėl visuomenės senėjimo prognozuojama, kad šis santykis dar pablogės. Be to, šiuo metu socialinis draudimas daugiausia orientuotas į samdomus darbuotojus, ypač daug neapdraustų asmenų kaime. Kaip tai paveiks socialinio draudimo fondo biudžetą, priklausys ir nuo socialinio draudimo įmokų bei pensijų dydžio pokyčių.

Dalyvavimas Lietuvos socialinio draudimo pensijų sistemoje naudingas tik labai mažas pajamas uždirbantiems gyventojams. Net vidutinę algą uždirbantys žmonės socialiniam draudimui sumoka daugiau nei gali iš jo tikėtis. Sistema ypač nepalanki daugiau uždirbantiems gyventojams, todėl visuomenė jos nepalaiko.

Valstybė remia naujų paslaugų pagyvenusiems žmonėms plėtojimą, palaiko iniciatyvas ieškoti naujų, šiuolaikinių, senų žmonių poreikius aatitinkančių paslaugų būdų bei formų.

Aptariant bendrą pagyvenusių ir senų žmonių aprūpinimo socialinėmis paslaugomis lygį, reikia pažymėti, kad palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje tiek stacionarios globos, tiek pagalbos namuose paslaugas gauna labai nedaug pagyvenusių žmonių, ir ši dalis per pastaruosius 5 metus beveik nesikeičia. Socialinės paslaugos namuose, kurios ypač aktualios seniems ir neįgaliems žmonėms, yra teikiamos visų savivaldybių teritorijose. 2003 m. pagalba ir slauga namuose buvo suteikta 3,4 tūkst. pagyvenusių ir senų asmenų. Globojamų ir slaugomų namuose senų ir neįgaliųjų per 2003 m. padaugėjo 482 (7%). Du trečdaliai šių asmenų gyveno mieste. Dar 843 asmenys, dėl obj.ektyvių priežasčių patys organizavęsi aptarnavimą, gavo globos pinigus. Tai dažniausiai (82%) kaimo gyventojai.

Lietuvoje nepakankamai plėtojamos viešosios bei neremiamos neformalaus sektoriaus teikiamos slaugos paslaugos pagyvenusiems žmonėms. Nors slaugos lovų skaičius Lietuvoje išaugo, slaugos paslaugų tinklas bendruomenėje silpnai plėtojamas. Namuose teikiamos slaugos paslaugos nepakankamai suderintos su namų globos paslaugomis, nenusistovėjusi jų organizavimo ir teikimo tvarka neatitinka poreikių. Socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos institucijos nepakankamai koordinuoja savo veiklą šioje srityje. Todėl vienose savivaldybėse šie klausimai sprendžiami gana sėkmingai, kitose – sunkiai.

Nemažą vaidmenį teikiant ilgalaikę globą vaidina neformalus sektorius (šeima, artimieji, kaimynai). Vienas iš šiuolaikinių neformalios globos skatinimo, formalizavimo būdų – neformalių globėjų rėmimas piniginėmis pašalpomis. Globojantys iir slaugantys neįgalius šeimos narius (vaikus) turi teisę senatvėje į šalpos pensiją. Tačiau tokia pensija nenumatyta globojantiems senus žmones, kuriems reikia ilgalaikės slaugos. Jeigu nebus pripažintos ir remiamos pastangos rūpintis pagyvenusiais šeimos nariais, šalyje formuosis naujos tradicijos ir stiprės orientacija į viešosios globos paslaugas.NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖ APSAUGA

Neįgaliaisiais laikomi asmenys, kurie dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų.

Invalidumo pensininkų skaičius sparčiai didėja, nors gyventojų sveikatos rodikliai neblogėja. Gyventojai siekia invalidumo pensijų susidūrę su bedarbyste, mažomis pajamomis, pensinio amžiaus ilginimu. Invalidumo pensininkų skaičiaus augimui palanki iki šiol nereformuota invalidumo nustatymo tvarka.

Didžiausią invalidumo pensininkų dalį sudaro vyresnio amžiaus asmenys (46-65 m.). Tai lemia natūraliai dėl amžiaus blogėjanti gyventojų sveikata, bet netiesiogiai daro įtaką ir tokie veiksniai kaip: pensinio amžiaus ilginimas, sunkumai susirasti darbą bei maži atlyginimai. Pripažintas invalidumas užtikrina bent minimalias pastovias pajamas, tam tikras lengvatas, o pavykus įsidarbinti – galimybę turėti du pajamų šaltinius: invalidumo pensiją ir darbo užmokestį.

Daugelyje užsienio šalių darbingo amžiaus gyventojams nustatomas ne invalidumas, o darbingumo netekimas, kuris matuojamas procentais atsižvelgiant į negalios pobūdį, reabilitacijos pasekmes bei profesinio perkvalifikavimo galimybes. Darbingumo netekimo laipsnio nustatymas glaudžiai susijęs su pensijų ir pašalpų mokėjimu. Vakarų

Europos valstybėse neįgaliųjų darbingumas paprastai įvertinamas ir medicininiu aspektu, ir socialinių veiksnių požiūrių, ypač atsižvelgiant į darbo rinką.

Lietuvoje nustatant invalidumą, pasikliaujama Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos išvadomis, šiame procese nedalyvaujant už pensijų skyrimą ir mokėjimą atsakingai institucijai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Sodra turėtų dalyvauti ne tik nustatant nedarbingumą, bet ir prevencijos bei darbingumo grąžinimo programose ir procedūrose.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, invalidumo pensijos daugiausia priklauso nuo buvusio darbo užmokesčio dydžio bei draudimo stažo. Socialinio draudimo invalidumo pensija aapskaičiuojama analogiškai kaip ir senatvės pensija, tačiau III-os grupės invalidams ji sumažinama 50%, o skaičiuojant pensiją I-os grupės invalidui pagrindinė pensijos dalis prilyginama 1,5 bazinei pensijai. Bet kurios grupės negalios ištiktam asmeniui prie turimo draudimo stažo pridedama tiek metų, kiek jam trūksta iki senatvės pensijos amžiaus. Taip išvengiama, kad pensija nebūtų labai maža neįgaliu tapus jaunystėje, t. y. nesukaupus ilgo draudimo stažo.

Mažų invalidumo pensijų gavėjų gyvenimo sąlygos sunkios, juo labiau kad šie asmenys, palyginti su sveikaisiais, turi specialių poreikių. Ypač ssunki neįgaliųjų, turinčių išlaikytinių, padėtis. Tokių neįgaliųjų šeimas reikėtų remti papildomai. Kai kurios šalys diferencijuoja invalidumo pensijas priklausomai nuo gavėjo turimų išlaikytinių. Tačiau siekiant išsaugoti grynesnę socialinio draudimo sistemą, Lietuvoje galima būtų neįgaliųjų išlaikytinius remti per socialinės paramos, o ne pper pensijų sistemą.

Invalidumo pensijos Lietuvoje vidutiniškai net mažesnės už kuklias senatvės pensijas. Jos neužtikrina priimtino neįgaliųjų gyvenimo lygio, ypač tų, kurie turi išlaikytinių.BEDARBIŲ APSAUGA

Socialinė apsauga nedarbo atveju apima pasyvias (bedarbio pašalpą) ir aktyvias (profesinį mokymą, viešuosius užimtumo fondo remiamus darbus ir pan.) darbo rinkos politikos priemones. Pastarosioms skiriama vis daugiau dėmesio – siekiama padidinti bedarbių galimybes ir jų motyvaciją įsidarbinti. Aktyvios darbo rinkos politikos plėtrą atspindi ir sparčiai didėjantis šiose programose dalyvaujančių bedarbių skaičius.

Daugiausia bedarbių buvo siunčiama į darbo pasiūlos ir paklausos (53,8 tūkst. 2003 m.), viešųjų darbų (50,6 tūkst.) bei profesinio mokymo (34,5 tūkst.) programas. Viešieji darbai suteikia galimybę bedarbiams užsidirbti pragyvenimui, bet toks įdarbinimas tėra laikinas problemos atitolinimas, kuris vargu ar padės išspręsti ilgalaikio bei žemos kvalifikacijos bedarbių iintegracijos į darbo rinką sunkumus. Prisitaikymo prie darbo rinkos poreikių požiūriu šie darbai nėra labai veiksmingi kadangi paprastai nereikalauja aukštesnės kvalifikacijos, nesuteikia esminių įgūdžių (aplinkos tvarkymo ir pan.). Veiksmingiausias būdas didinti bedarbių įsidarbinimo galimybes – profesinis mokymas. Tyrimų duomenimis, tokie mokymai padeda įsidarbinti maždaug 80% šios programos dalyvių.

Galiojanti nedarbo socialinio draudimo tvarka Lietuvoje ydinga ne tik todėl, kad išmokas gauna nedaug bedarbių. Kuklios ir tos išmokos. Net maksimalus bedarbio pašalpos dydis (250 Lt) neužtikrina pragyvenimo, aukštesnio už santykinio skurdo ribą ((2002 m. 266,2 Lt). Minimali bedarbio pašalpa (135 Lt) reiškia, kad asmuo turi pragyventi už maždaug 4,5 Lt per dieną. Tokius mažus bedarbio pašalpų dydžius lemia ne tiek lėšų jų finansavimui trūkumas, kiek sąsaja su minimaliais seniai nuo tikrovės atitrūkusiais atskaitos rodikliais, t. y. valstybės remiamomis pajamomis bei minimaliu gyvenimo lygiu (jų dydis nesikeitė nuo 1998 m. ir šiuo metu sudaro 135 Lt ir 125 Lt atitinkamai). Vienintelis su dalyvavimo darbo rinkoje susijęs rodiklis, į kurį atsižvelgiama skaičiuojant bedarbio pašalpos dydį, yra asmens įgytas darbo stažas (socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikotarpis). O iki bedarbystės buvęs darbo užmokestis pašalpos dydžiui įtakos nedaro.

Daugelį ankščiau minėtų problemų (neadekvataus darbo rinkos priemonių finansavimo, neturinčių draudimo stažo bedarbių aprėpties bedarbio pašalpomis, bedarbio pašalpos dydžio) siekiama spręsti naujuoju nuo 2005 m. įsigaliosiančiu LR Nedarbo socialinio draudimo įstatymu. Jame sumažinamas reikalaujamas nedarbo draudimo stažas iki 18 mėnesių per paskutinius 36 mėnesius, taip pat sumažinamas asmenų, neturinčių draudimo stažo, bet galinčių gauti bedarbio pašalpą, grupių skaičius. Tiems, kurie nepatenka į bedarbio pašalpos gavėjų kontingentą (I ir II grupių invalidų slaugytojams; grįžusiems iš laisvės atėmimo vietų asmenims; profesiniu, aukštesniųjų bei aukštųjų mokyklų absolventams ir kt.), paliekama galimybė gauti lėšų pragyvenimui dalyvaujant aktyviose darbo rinkos priemonėse (pvz., viešuosiuose darbuose) arba pper socialinės paramos sistemą. Bet socialinė parama, jei padėtis nesikeis, iš esmės problemos nesprendžia, kadangi socialinė pašalpa labai maža, o jos gavimo kriterijai, kaip jau minėta, griežti.

Pagal naująją tvarką minimali nedarbo draudimo išmoka pirmus tris mėnesius turėtų sudaryti apie 315 Lt, o maksimali – apie 495 Lt. Taigi galima sakyti, kad mažų išmokų nedarbo atveju problema pradėta iš esmės spręsti. Didžiausias naujos nedarbo draudimo sistemos trūkumas – ji vis vien neįveikia skurdo ribos lygio. Nuo ketvirtojo išmokos gavimo mėnesio minimali išmoka sudarys tik apie 225 Lt (2002 m. skurdo riba buvo apie 266 Lt), o tokio dydžio išmoką, matyt, gaus gana didelė bedarbių dalis, kadangi paprastai bedarbiais dažniau tampa mažesnes pajamas uždirbantys žmonės.TĖVŲ GLOBOS NETEKUSIŲ VAIKŲ INTEGRACIJA IR SOCIALINIS DARBAS SU PROBLEMINĖMIS ŠEIMOMIS

Per visą Nepriklausomybės laikotarpį šalyje buvo labai aktuali vaikų, netekusių tėvų globos, problema. Jau daug metų nemažėja skaičius probleminių šeimų, kurių vaikams dažnai reikalinga laikinoji ar nuolatinė globa, o dauguma tų pačių šeimų metai po metų patenka į probleminių šeimų sąrašą. Tai leidžia daryti prielaidą, kad šioms šeimoms valstybės garantuojamos ir teikiamos socialinės apsaugos garantijos neveiksmingos.

Lietuvoje visų socialinių išlaidų dalis, skirta išlaidų šeimoms ir vaikams, yra maždaug tokia kaip kitose šalyse (Lietuvoje – 13,1%, Danijoje – 13%, Suomijoje –– 12,8%, Norvegijoje – 13,2%, Estijoje – 15,8%, Vokietijoje – 10,5%). Bet skaičiuojant tas išlaidas vienam asmeniui, Lietuva atsiduria tarp šalių, prastai besirūpinančių šeimomis su vaikais

Šeimoms ir vaikams teikiamų socialinės apsaugos išlaidų struktūroje išlaidos paslaugoms sudaro didesnę pusę. Tačiau dauguma paslaugoms skirtų išlaidų tenka vaikų ikimokyklinių įstaigų išlaikymui bei vaikų nemokamam maitinimui mokyklose. Kitoms paslaugoms skirtos išlaidos (ypač bendruomeninėms paslaugoms) sudaro labai nedidelę dalį.

Bendruomeninės socialinės paslaugos labiausiai palengvina probleminių šeimų ir vaikų bėdas. Bendruomenių veiklos kokybė lemia tokių šeimų ir vaikų socialinę integraciją. Tuo tarpu stacionarios globos įstaigos (vaikų globos namai, laikinos globos namai) dažnai yra tik tarpinė grandis sprendžiant minėtas problemas. Be to, šios institucijos mažai rūpinasi vaikų grąžinimu į biologinę šeimą, neturi pakankamai galimybių dirbti su visa šeima. Netgi dienos centrai dažnai orientuojasi tik į minimalias paslaugas – pagalbą vaikui, bet ne sisteminį darbą su šeima.

Preliminariais vertinimais vienam socialinės rizikos šeimos vaikui per metus vidutiniškai teko apie 700 Lt savivaldybių išlaidų socialinėms paslaugoms (58 Lt per mėn.), didesnė pusė išlaidų teko stacionariai globai.

Daugiausia vaikų patenka į vaikų globos namus ne todėl, kad tampa našlaičiais, o dėl asocialaus tėvų elgesio (girtavimo, valkatavimo, smurto ir pan.).

Prieš 10 metų daugelio probleminių šeimų rūpesčius lėmė skurdas ir materialinis nepriteklius, o dabar, kai

tokiose šeimose jau užaugo vaikai, skurdo aplinkoje susiformavo jų vertybės ir gyvenimo būdas, daugeliu atvejų vien materialinė pagalba tampa bevaisė. Didelė dalis šių vaikų papildo mažai išsimokslinusių, bedarbių, piktnaudžiaujančių alkoholiu ar narkotikais žmonių būrius. Taip plečiasi socialinės atskirties asmenų ratas.

Socialinės rizikos šeimose paplitęs smurtas, vaikų nepriežiūra, nepakankama mokslo ir darbo motyvacija rodo, kad materialinė pagalba tokioms šeimoms pašalpų, įvairių daiktų forma neduoda rezultatų. Joms būtina sisteminė pagalba, pirmiausia individualus socialinis darbas ir socialinės paslaugos.

Pamažu Lietuvoje socialinės apsaugos specialistai ima suprasti iir taikyti individualaus darbo su tokiomis šeimomis metodus. Jau porą metų socialinės rizikos šeimoms savivaldybėse pradėtos teikti pagalbos namuose paslaugos. Darbui su problemine šeima reikalingi gerai parengti ir specialiai mokyti socialinio darbo profesionalai, psichologai, socialiniai pedagogai. Vien darbuotojų gerų norų ir geros širdies, kaip parodė praktika, tokioms skaudžioms bėdoms įveikti nepakanka.

Dabartinė vaikų globos institucijų sistema, kurioje didelę dalį sudaro stacionarios globos įstaigos, ir daugiausia apskričių vaikų globos namai, neskatina savivaldybių plėtoti bendruomenines paslaugas. Apie 80% išlaidų vaikų globos įstaigoms sudaro aapskričių namams tenkanti dalis. Esama socialinių paslaugų vaikams sistema sudaro galimybes siųsti sunkumų turinčius vaikus į apskričių globos įstaigas, kuriose vaiko išlaikymas finansuojamas iš valstybės biudžeto ir savivaldybei nieko nekainuoja.SOCIALINĖS RIZIKOS GYVENTOJŲ GRUPIŲ SOCIALINĖ INTEGRACIJA

1999-2004 m. buvo patvirtintos ir įgyvendinamos vvalstybinės programos, kurių tikslas – užtikrinti socialinės rizikos asmenų (grįžusių iš įkalinimo įstaigų, piktnaudžiaujančių alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, prekybos žmonėmis aukų, prieglobstį gavusių užsieniečių ir kt.) socialinę integraciją.

Grįžusių iš įkalinimo įstaigų asmenų socialinė integracija – tai tęstinė, sistemiška parama, kuria siekiama padėti šiems asmenims grįžti į laisvą visuomenės gyvenimą. Pagalba turėtų prasidėti jau įkalinimo įstaigose, o baigtis tik tada, kai asmuo, išėjęs į laisvę, susiranda darbą, būstą ir gali tvarkytis savarankiškai. Šiuo metu pagalba grįžusių iš įkalinimo įstaigų socialinės grupės asmenims organizuojama remiantis Vyriausybės patvirtintos „Nuteistų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004 – 2007 m. programos” nuostatomis.

Išėjusiam iš įkalinimo įstaigos asmeniui pirmiausia būtinos kvalifikuotos informavimo, konsultavimo paslaugos. Šias paslaugas bendra tvarka teikia savivaldybių socialinės paramos aar socialinių paslaugų skyriai, tačiau šių asmenų poreikių savitumas reikalauja specializuotos pagalbos. Tokią pagalbą galėtų teikti specialios socialinės adaptacijos institucijos, kurių steigimas apskrityse buvo numatytas minėtoje programoje, tačiau kol kas neįgyvendintas.

Šių asmenų apgyvendinimas, bent laikino būsto suteikimas – vienas opiausių ir sunkiausiai sprendžiamų reikalų, juo labiau kad daugiausia kalėjusių žmonių paprastai apsistoja didžiuosiuose šalies miestuose. Laikino apgyvendinimo sunkumai iš dalies sutvarkomi savivaldybių steigiamuose nakvynės namuose.

Įkalinimo įstaigose dauguma asmenų praranda turėtus darbinius įgūdžius, o jei anksčiau neturėjo, tai naujų neįgyja. Todėl vviena iš būtinų jų socialinės integracijos grandžių – profesinis mokymas, darbinių įgūdžių ugdymas, pagalba įsidarbinant. Nors ši labai svarbi socialinės integracijos kryptis įkalinimo įstaigose šiek tiek jau plėtojama, vis dėlto įdarbinimas ar profesinis mokymas apima labai nedidelę kalinčių žmonių dalį. Todėl asmenims, išėjusiems iš įkalinimo įstaigos, ypač po ilgesnio laiko, patekti į darbo rinką labai sunku.

Piktnaudžiaujančių alkoholiu ar narkotikais asmenų skaičių leidžia gana fragmentiškai įsivaizduoti tik atskiri informacijos šaltiniai – įvairių tyrimų duomenys, priklausomybės ligų centrų, Lietuvos AIDS centro, psichikos sveikatos centrų ir kt. informacija.

Piktnaudžiaujančių narkotinėmis medžiagomis socialinė integracija įgyvendinama remiantis valstybės patvirtintais dokumentais. Šie dokumentai numato sistemą priemonių, pradedant narkotikų kontrolės politikos formavimu ir baigiant konkrečių paslaugų, sprendžiant narkomanijos problemas, sistemos sukūrimu. Daugiausia dėmesio skiriama narkomanų reabilitacijai ir narkomanijos prevencijai, kuri įgyvendinama organizuojant ir teikiant įvairias socialines paslaugas.

Tikrame gyvenime kol kas socialinių paslaugų šios socialinės grupės asmenims sistema dar tik formuojama:

1999-2003 m. įsikūrė 9 narkomanų ilgalaikės reabilitacijos bendruomenės (Šiaulių, Kauno, Ignalinos, Druskininkų ir kt. savivaldybėse), teikiančios paslaugas 223 asmenims, ir 4 reabilitaciniai dienos centrai, teikiantys paslaugas 199 asmenims. Didžioji dalis šių institucijų yra įkurtos nevyriausybinių organizacijų iniciatyva.

Remiami nevyriausybinių jaunimo organizacijų narkotikų prevencijos projektai.

Organizuojamos psichologinės-pedagoginės reabilitacijos stovyklos rizikos grupės vaikams ir jaunimui, nukentėjusiems nuo narkotinių medžiagų vartojimo.

Organizuojami narkomanijos prevencijos rrenginiai po pamokų mokyklose.

Kol kas negalima teigti, kad turime socialinių paslaugų rizikos grupių asmenims paslaugų sistemą, užtikrinančią tęstinę ir sistemišką pagalbą.

Būtina rizikos grupių asmenų socialinės integracijos sąlyga – paslaugų sistemiškumas ir tęstinumas. Jeigu bus teikiamos tik atskiros paslaugos, neužtikrinant viso integracijos proceso grandžių tęstinumo, pagalba .bus mažai veiksminga. Pagalbos sistemiškumas ir tęstinumas pirmiausia reiškia socialinių ir sveikatos institucijų bendradarbiavimą, stacionarios reabilitacijos tęstinumą įtraukiant bendruomenines paslaugas bei darbą su visa šeima.

Socialinės integracijos sistema

Socialinės integracijos sistemos sukūrimas turi apimti:

a)institucijų tinklą,

b)pagalbos formų, metodų sistemą,

c)kliento socialinio palaikymo tinklą.

Tokia sistema užtikrina klientų institucinį perdavimą t.y. pagalbos tęstinumą, kliento šeimos įtraukimą ir pagalbos jai teikimą. Kol kas tokios sistemiškos pagalbos Lietuvoje mes dar neturime. Jai sukurti reikės nemažų materialinių išteklių ir žmonių pastangų, o tai, kaip rodo praktika, pirmiausia ir dažniausiai skiriama spręsti kitų socialinių grupių problemoms.IŠVADOS

Darbe buvo nagrinėjama socialinė apsauga ir kaip ji yra įgyvendinama Lietuvoje. Lietuvoje visos išlaidos dengiamos iš valstybių ar savivaldybių biudžeto, o tam kad įvertinti poreikį, atliekami lėšų ir turto testai, kuriuose atsižvelgiama į turimas pajamas ir išteklius. Nors ir pašalpa yra nustatoma tokio dydžio, kad padidintų visas pareiškėjo pajamas iki minimalaus lygio, kuris tuo metu visuomenėje pripažįstamas būtinu minimaliu pragyvenimu, išanalizavus socialinę apsaugą galima teigti, kad jji neužtikrina visų žmogiškųjų socialiai remtinų asmenų poreikių ir kad dar yra pakankamai plotmės vystytis ir tobulinti socialinę apsaugą.LITERATŪRA

1.www.socmin.lt/?-1540825136

2.www.std.lt/web/main.php?parent=420

3.www.std.lt/web/main.php?parent=174&module=636&id=862

4.Paskaitų medžiaga