Socialinė etika

ŠIAUlIŲ UNIVERSITETAS

Socialinės pedagogikos referatas

Socialinė etika

Šiauliai, 2004

Turinys

1. Socialinė etika – visuomenės gerovės programa;

2. Socialinė etikos sudedamosios dalys: politinė ir ekonominė etikos;

3. Politinė etika:

a) B. Sutoro idėjos;

b) solidarumo principas;

c) subsidiarumo principas;

d) tikslų ir vertybių etika;

e) socialinis teisingumas;

f) socialinė parama;

4. Ekonominė etika:

a) ekonomikos mokslo istorija;

b) tikrasis ekonomikos mokslas;

5. Išvados;

Žmonija per skaudžią patirtį ir sunkius eksperimentus (pav.: fašizmas, nacizmas, rasizmas, komunizmas, socializmas ir kt.) prieina prie bendrų pamatinių vertybių, suteikiančių pagrindus šiandieninei civilizacijai: asmens vertė ir jo teisės; demokratija, teisinė valstybė, rinkos ekonomika, pilietinė visuomenė.

Šiuo metu ir dera pradėti kalbą apie etiką, pamirštą ideologijos kovų dulkėse, apie eetiką, kaip teoriškai apspręstą etosą – stilių ir gyvenimo formą bei būdą. Etika, besiremianti moralinėmis normomis, atsigręžė į visuomenę kitu savo veidu – kaip visuomeninė gerovės programa. Būtent tokiame atsigręžimo į visuomenę aspekte pradėjo įsitvirtinti socialinė etika, kaip atsvara individualiai, į asmenį nukreiptai etikai. Socialinė etika nagrinėja visuomenės gyvenimo apraiškas doros mokslo šviesoje. Tai mokslas apie dorinio elgesio normas visuomenėje. Kaip specialios etikos dalis socialinė etika skiriasi nuo individualistinės etikos savitu formaliniu objektu, kurį sudaro dorinės normos. Ta prasme socialinė eetika yra plačiai suprastos socialinės filosofijos praktinė – normuojanti dalis, kurios pobūdis atitinkamai priklauso nuo pagrindinės visuomenės sampratos. Todėl individualizmo socialinė etika yra visiškai neigiama, nepripažįstanti socialinių teisių ir pareigų. Nors socialinės etikos normos, pagrįstos prigimties įstatymu, nekinta, tačiau jos tturi būti pritaikomos esmiškai kintančiai visuomeninei tikrovei ir reikalauja ją gerai pažinti. Dėka normatyvinio pagrindimo, santykių tarp visuomenės, institucijų, grupių – socialinė etika pasirodė pajėgi peržengti ideologijų ribas. Kuomet komunistinė ar net liberalistinė ideologijos kovojo ne už “normą” (kaip geriau), bet už savo tiesas, todėl jos buvo linkę ne į kasdieninę kūrybą, bet į savęs pačių griovimą. Norint geriau suvokti socialinę etiką, reikia pažinti dvi atskiras ir kartu labai esmines ir tarpusavyje susijusias sudėtines socialinės etikos dalis: politinę etiką ir ekonominę etiką (socialinė etika = politinė etika + ekonominė etika). Jose randamas atsakymas, kokia privalo būti politika ir ekonomika, kad atitiktų žmogaus ir visuomenės prigimtį. Mes esame savo visuomenės menedžeriai, o ne varžteliai – štai viena iš esminių dabartinės socialinės eetikos minčių.

POLITINĖ ETIKA

Pasinaudodami B. Sutoro (vokiečių sociologas – vienas įtakingiausių soc. etikos specialistų) patirtimi, galime apžvelgti kai kuriuos socialinės etikos aspektus. Sutoras pateikia politinės etikos vietą įtampoje tarp politikos ir moralės. Iš politikos negalima išimti moralinio lygmens, tačiau gresia ir kitas pavojus – politiką palenkti moralei, tuo sugriaunant savitą politikos koncepciją. Vidurio paieška tarp politikos racionalumo ir moralės, tarp tradicijų ir manierų, tarp ideologinių kraštutinumų, tarp “dešiniųjų” ir “kairiųjų” yra pagrindinis B. Sutoro darbų tikslas. Politinė etika turi nepamiršti žmogaus pprigimties, jo antropologijos; ji padeda politiką suprasti kaip tarpininkę – tarp didelių veikiančių žmonių grupių, kurios charakterizuojamos daugybe santykių grandžių. Politinės etikos subjektas yra asmuo tyrime, jo laisvės ir veiklos bei institucinės politikos išmatavime. Tokia politinės etikos traktuotė padeda B. Sutorui suteikti etinį turinį praktiškai visoms politinių mokslų sritims ir veikloms atsižvelgiant į normatyvinę etiką, vertybes, institucijų etiką, politinės veiklos etiką, konfliktų etiką, tarptautinius santykius ir t.t.

Šiandien politinė etika jaučia tradicinės etikos įtaką. B. Sutoras atkreipia didelį dėmesį į sąžinę politikoje, be kurios išorinė politinė teisinė tvarka yra neįmanoma. Tačiau, sąžinės klausimai yra individų intymioji sfera, į kurią visuomenė neturi tiesioginio priėjimo. Daugelio žmonių sąžinės įsitikinimai gali skirtis. Politinė tvarka pagal teisę į “sąžinės laisvę”, pagal galimybes, neturi liesti vidinių įsitikinimų, kad nesukeltų konfliktų. Todėl sąžinė negali būti politinės tvarkos pagrindu.

Didelis tradicinės etikos nuopelnas yra tai, kad įtakojo politikų moralinį kodeksą, kuriame pažymimos individualios politikų savybės, kaip pav.: pilietiškumas, kuris gali įtakoti politinį gyvenimą ir visuomenės struktūrą. Čia verta prisiminti filosofą Platoną, kuris suformuoja kompleksą asmens savybių: teisingumas, išmintingumas, drąsumas, pasitikėjimas. Prie jų prisiglaudžia ir antraeilės savybės, tokios kaip meilė tvarkai, pareigos jausmas, punktualumas, uolumas ir kt. Išmintingumas privalo būti traktuojamas kaip realizmas, pragmatiškumas, sugebėjimas teisingai analizuoti situaciją; drąsumas – kkaip valia ir sugebėjimas apsispręsti, įgyvendinti nutarimus; saikingumas – kaip sugebėjimas pasverti prioritetus ir užtikrinti visuomenei stabilų vystymąsi.

Dorinę visuomenės tvarką charakterizuoja tokie principai, kaip solidarumas ir subsidiarumas. Pirmasis atspindi visuomenės vidinės integracijos būtinumą , antrasis – stimuliuoja autonominių visuomenių jėgų vystymąsi, pastato užtvaras aukščiau stovintiems valdžios vienetams, kad jie neprimestų savo valios apačioje esantiems, bei įtakoja gerbti ir remti individualias iniciatyvas (NVO).

Solidarumas (lot. solidus – patvarus; solidare – tvirtai sujungti) – abipusis žmonių palaikymas ir parama, pagrįsti įsitikinimų ir veiksmų vieningumu, interesų, siekių bei tikslų bendrumu. Tai ilgos žmonių socialinės raidos, dorovinio tobulėjimo pasiekimas. Ši sąvoka apima ne vien dorovinį, bet ir politinį turinį. Solidarumas pasireiškia doroviniais įsitikinimais bei jausmais. Tai etinis principas. Žmogiško solidarumo ir meilės įstatymas, nepaisant didelės asmenų, kultūrų ir tautų įvairovės, patvirtina, kad visi žmonės iš tikrųjų yra broliai. Solidarumo principas, dar vadinamas draugyste arba socialine meile, yra reikalavimas, tiesiogiai kylantis iš žmoniškos ir krikščioniškos brolybės, pirmiausia pasireiškiantis gėrybių pasiskirstymu. Jo prielaida taip pat yra pastangos kurtis teisingesnei visuomenės tvarkai, kurioje būtų lengviau mažinti įtampas, o konfliktus spręsti derybomis. Tarptautinis solidarumas yra dorinės tvarkos reikalavimas, nuo kurio priklauso ir pasaulio taika. Vienodas visų žmonių orumas verčia stengtis mažinti per daug ryškią socialinę ir ekonominę nelygybę iir naikinti neteisingas nelygybes. Dėl įvairių religinių, politinių, ekonominių ir finansinių priežasčių socialinis klausimas šiandien iškilo pasauliniu mastu. Valstybėms, kurios politiškai jau yra priklausomos vienos nuo kitų, būtinas solidarumas. Vietoj piktnaudžiaujančių ar net lupikaujančių finansinių sistemų, nelygiaverčių prekybinių santykių tarp tautų, ginklavimosi varžybų, reikia dėti pastangas, kad būtų sutelkta išteklių siekti moralinės, kultūrinės ir ekonominės pažangos, nurodant naujus prioritetus ir keičiant vertybių skalę.

Subsidiarumas (lot. subsidium, reiškiantis pagalbą iš rezervinių fondų). Visuomenei taikoma subsidiarumo sąvoka reiškia didesnių socialinių struktūrų, turima galvoje valstybė arba specialiai sukurtos institucijos, papildomą pagalbą individui ir mažoms grupėms. Klasikinis subsidiarumo principas – tai, ką individas gali pasiekti savo iniciatyva ir savo jėgomis, negali būti atimta iš jo ir paskirta visuomenei, nes taip nusižengiama teisingumui; jei į tai, ko gali pasiekti ir sėkmingai užbaigti mažesnės ir kitų vadovaujamos bendruomenės, pretenduoja didesnės ir organizuotesnės bendruomenės, tai labai neigiamas dalykas ir trikdo visą visuomeninę tvarką. Juk bet kokia visuomeninė veikla pagal savo esmę ir sampratą yra subsidiari, ji privalo paremti socialinio kūno dalis, tačiau niekad neturi jų sunaikinti arba praryti. Subsidiarumo principas grindžiamas tiek žmogaus laisve ir orumu, tiek mažesniųjų grupių struktūra ir savitumu. Kartu reikia atsižvelgti į du dalykus:

1. viena vertus, subsidiarumo principas apsaugo atskiro žmogaus ir mažesniųjų grupių

savitą būtį nuo didesnių socialinių darinių piktnaudžiavimo savo galia, valdžia ir šiuo požiūriu laiduoja jų autonomiškumą;

2. kita vertus, subsidiarumas reiškia tai, kad kartais ignoruojama pagalba iš viršaus į apačią.. Didesnių socialinių darinių paslaugus įsikišimas gali būti siūlomas dėl dviejų priežasčių: viena, dėl to, kad individai ar mažosios grupės dėl savo ar kitų kaltės nesusidoroja su užduotimis, kurias iš teisų gali įveikti tik didesnės socialinės struktūros. Antra, kadangi individai ir mažos grupės nėra savarankiški, o įtraukti į didesnes socialines struktūras, tai jjie vykdo ne tik savo, bet ir bendruomenės uždavinius;

Štai kodėl socialinės struktūros neturi slėgti asmenybę ir visuomenę kaip “sistema”, o privalo aktyviai formuotis pagal protingą žmogaus valią. Tokie struktūriniai mechanizmai, kaip hierarchiškumas, valdžių padalinimas, skaidrumas ir institutų kontroliavimas, tarnauja etinių tikslų pasiekimui politikoje.

Dar viena politinės etikos kryptis – tikslų ir vertybių etika, normatyvinė etika. Normos kaip konkrečios teisinės ir moralinės dispozicijos – įsakymai, racionaliai išvedami atsižvelgiant į tikslus. Tikslai ir vertybės nėra išvedamos iš niekur, bet kaip tik charakterizuoja politinę kkultūrą ir nacijų sąmonę. Tikslai ir vertybės suteikia ir įtakoja politinę veiklą orientaciją ir struktūrizuoja politinį gyvenimą. Bazinė politinių tikslų “trijulė” būtų tokia – taika, laisvė, teisingumas. Tarp šių trijų sąvokų ypatingą vietą užima teisingumas, kuris sudaro “stuburą” ištiso dabartinės ppolitinės etikos teorijų komplekso.

Sąvoka teisingumas yra raktas trims politikos etikos išmatavimas: tikslui, institucinei tvarkai ir politinės veiklos dorai. Teisingumo idėjos jau buvo formuluojamos ankstyvame filosofijos vystymosi periode. Platonas teigė, jog kiekvienam reikia suteikti tai, kas jam priklauso. Iš to susiformavo keletas krypčių:

• komutatyvusis teisingumas – tai teisingumas tarp žmonių ir grupių, t.y. apsikeitimo, mainų, vertybių, teisingumas ir t.t.; (pav., įvykdžius vagystę, padarius žalos, pasikėsinus į artimo gyvybę, šis pažeidimas turi būti atitaisomas ir išoriniu elgesiu).

• distribucinis teisingumas, atsižvelgiantis į visuomenės santykius su individais, t.y. padalinimo, perdalinimo, paskirstymo teisingumas; Jo tikslas – teisingai vadovaujant leisti individui dalyvauti visuotinėje gerovėje, kad kiekvienam būtų suteikta galimybė tobulėti dvasiškai, doroviškai.

• legalusis teisingumas individo (grupių) socialinėms struktūroms (valstybei), ribų tarp lojalumo ir teisės nustatymas. Legaliajam tteisingumui rūpi sukurti visuotinę gerovę, o paskirstomojo teisingumo reikalas yra individas, tiksliau, individo, kaip visuomenės nario, padėtį atitinkanti visuotinės gerovės dalis. Struktūros požiūriu, legaliojo teisingumo pradžia yra įstatymų leidėjai ir valdantieji, o tik paskui jis iškyla tarp piliečių. Įstatymų leidėją legalusis teisingumas įpareigoja pirmiausia teisingai leisti įstatymus ir valdyti; iš piliečių pastarasis reikalauja paklusti įstatymams ir, iškilus būtinybei, visuotinę gerovę ginti turtu, kūnu ir gyvybe.

Pagrindinė-vedančioji vieta diskusijoje apie teisingumą priklauso lygybės sampratai. Tai turi įtakos suderinant politinį teisingumą su ssocialiniu teisingumu, kurio tikslas reguliuoti socialinės diferenciacijos principus. Socialinis teisingumas šalia minėtų trijų pagrindinių teisingumo formų, kaip ketvirtoji teisingumo forma pradedama minėti nuo XIXa. Iš pradžių šis apibūdinimas tebuvo šūkis, reiškęs tik neaiškų pageidavimą ir reikalavimą, bet ne mokslo sąvoką. Visuomenė užtikrina socialinį teisingumą, sudarydama sąlygas ir susivienijusiems, ir atskiriems žmonėms pasiekti tai, kas jiems priklauso pagal jų prigimtį ir pašaukimą. Socialinis teisingumas yra susietas su bendrąja gerove ir su valdumu. Socialinis teisingumas gali būti pasiektas tik gerbiant prakilnų žmogaus orumą. Asmuo yra galutinis visuomenės tikslas. Visuomenė yra nukreipta į asmens gėrį. Socialinis teisingumas, apskritai, reiškia visokius teisėtus reikalavimus, kurie kyla iš visuomeninių santykių ir liečia visą visuomenę ar atskiras jos dalis. Visais laikais ne tik didieji žmonijos protai, bet ir plačiosios suvokė ir vertino teisingumo dorybės reikšmę visuomeniniame gyvenime.

Kiekviena žmonių bendruomenė turi tam tikrą bendrą gėrį, tačiau jos gerovę tobuliausiai įgyvendina politinė bendruomenė. Valstybės uždavinys yra ginti ir didinti civilinės visuomenės, piliečių bei tarpinių institucijų bendrąją gerovę. Valdymu siekiama parodyti teisingą vertybių hierarchiją, kad visiems būtų lengviau naudotis laisve ir atsakomybe. Viršininkai privalo išmintingai laikytis paskirstomojo teisingumo, įvertindami kiekvieno poreikius bei nuopelnus ir siekdami tarpusavio sutarimo bei taikos. Jie turi saugotis, kad jų vartojamos priemonės bei nurodymai negundytų žžmonių, asmeninius interesus statydami priešais visuomenės gerovę. Politinės valdžios pareiga yra gerbti pagrindines žmogaus teises. Ji turi laikytis žmoniško teisingumo, gerbti visų žmonių, ypač šeimų ir vargstančiųjų teises. Valdžios žmonės privalo stiprinti vertybes, kurios didina visuomenės narių pasitikėjimą ir juos skatina tarnauti kitiems žmonėms. Politinės piliečių teisės gali ir turi būti derinamos su bendrosios gerovės reikalavimais. Civilinė valdžia negali sustabdyti jų veikimo, neturėdama tam teisėto ir pakankamo pagrindo. Politinių teisių užtikrinimas tarnauja tautos ir žmonijos bendrajai gerovei. Lojaliai bendradarbiaudami su valdžia, piliečiai turi teisę, o kartais ir pareigą, pagrįstai ją kritikuoti už tai, kas jų nuomone kenkia žmogaus orumui ir visuomenės gerovei. Piliečių pareiga yra drauge su civiline valdžia, tiesos, teisingumo, solidarumo ir laisvės dvasios įkvėptiems, didinti visuomenės gerovę. Mylėti tėvynę ir jai tarnauti yra dėkingumo pareiga ir viena iš meilės sričių. Pavaldumas teisėtai valdžiai ir bendrosios gerovės siekis reikalauja, kad piliečiai atliktų savuosius uždavinius valstybės gyvenime. Paklusnumas valdžiai ir solidari atsakomybė už bendrąją visuomenės gerovę moraliai įpareigoja mokėti mokesčius, naudotis rinkimų teise, ginti kraštą. Piliečio sąžinės pareiga yra nesilaikyti valstybės potvarkių, jeigu jų nurodymai prieštarauja dorinei tvarkai, pagrindinėms žmogaus teisėms. Atsisakymą paklusti valstybės valdžiai, kai jos reikalavimai nesuderinami su teisinga sąžine, pateisina iškilęs skirtumas tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo vvalstybei. Kai valstybės valdžia, peržengdama savo kompetenciją, engia piliečius, tegu piliečiai neatmeta tų prievolių, kurios objektyviai reikalingos bendrajai visuomenės gerovei, tačiau jiems leista ginti savo bei kitų piliečių teises nuo valdžios savivalės, laikantis prigimtinio įstatymo.

Tarnaudami asmeniui ir visuomenei, piliečiai negali atsisakyti dalyvauti politikoje, kitaip tariant įvairiarūšėje ūkio, visuomenės ir įstatymų leidybos veikloje, organiškai ugdančioje bendrąjį gėrį. Piliečių teisė ir pareiga dalyvauti politikoje liečia visus ir kiekvieną; tokio dalyvavimo pavidalai, sritys, užduotys ir atsakomybė gali labai skirtis ir vienas kitą papildyti. Nei kaltinimai karjerizmu, valdžios kultu ir korupcija, dažnai adresuojami žmonėms, priklausantiems vyriausybei, parlamentui, valdančiajai klasei ar politinei partijai, nei gana paplitusi pažiūra, kad politika kelia neišvengiamą pavojų moralei, nepateisina piliečių skepticizmo ir nedalyvavimo viešuosiuose reikaluose. Pagrindinis kriterijus, ar politika nukreipta asmens ir visuomenės labui, yra bendrojo gėrio – visų žmonių ir viso žmogaus gėrio – siekis. Tas gėris skirtas ir garantuotas paskirų ar susivienijusių asmenų laisvam ir atsakingam priėmimui. Politinė bendruomenė egzistuoja bendram labui, iš kurio įgyja visišką pateisinimą ir prasmę, ir gauna pirminę ir tiesioginę teisę. Tuo būdu bendras labas apima visų socialinio gyvenimo sąlygų sumą, kurios dėka atskiri asmenys, šeimos ir grupės gali geriau ir greičiau pasiekti savo tobulumą.

Negana to, politika, nukreipta į asmenį ir visuomenę,

kaip nuolatinę veiksmų kryptį priima teisingumo gynimą ir skleidimą, suprantamą kaip “dorybę”, kuria visi turi būti auklėjami, ir kaip moralinę “jėgą”, kuri, grindžiama žmogaus asmens kilnumu, palaiko įsipareigojimą kiekvieno ir visų teisėms bei pareigoms.

Politinę valdžią reikia grįsti tarnavimo dvasia, nes tik pastaroji, sujungta su būtina kompetencija ir sėkminga veikla, leidžia spręsti, ar politikų veiksmai yra aiškūs ir tyri, atitinkantys tai, ko žmonės iš jų teisėtai reikalauja. Tai skatina atvirai kovoti ir ryžtingai nugalėti tokias pagundas, kaip nesąžiningumas, melavimas, nedidelės ggrupės turtėjimas ar šalininkų įgijimas visuomenės turto sąskaita, dviprasmiškų arba neleistinų priemonių vartojimas siekiant bet kokia kaina įgyti, išlaikyti ar sustiprinti valdžią.

Socialinė parama seniausia socialinės politikos dalis, tiesiogiai kilusi iš viešosios labdaros. Ilgainiui jos vaidmuo smarkiai pakito. Pradžioje socialinė parama buvo vienintelė socialinės politikos priemonė. Atsiradus socialiniam aprūpinimui ir socialiniam draudimui , jos uždavinių ratas susiaurėjo, bet būtinybė socialinės paramos neišnyko. Socialinės paramos tikslas – visuomeninėmis priemonėmis šalinti asmens vargą; prižiūrėti, kad tas, kuriam reikia paramos ar globos, iš tikrųjų jją gautų. Kiekvienas pagalbos reikalingas turi teisę reikalauti visuomeninės paramos pragyvenimui ar globai, o negavęs skųstis. Socialinė parama iš esmės pagalbinė: ji tol teikiama, ligi šelpiamasis gali pats savimi pasirūpinti; jos dydis priklauso nuo to, kiek jos reikia konkrečiu atveju, iir tik niekam kitam neremiant, už viską atsako socialinė parama. Paprastai ją tvarko savivaldybių specifiniai skyriai. Socialinė parama dažniausiai teikiama pinigais, kartais kitokia forma (butas, valgis). Skiriama privalomoji ir laisvoji socialinė parama. Pirmuoju atveju socialinis skyrius yra įpareigotas ją teikti (pav. mažamečiams, fiziškai ar psichiškai sužalotiems ligoniams ir pan.). Tokia parama paprastai negrąžinama. Laisvoji socialinė parama dažnai skiriama preventyviniais tikslais, teikiant paskolos garantijas, apmokant persikėlimą į kitą gyvenvietę, padedant įsigyti naują profesiją. Tais atvejais, kai mažamečiais, seneliais, invalidais niekas nesirūpina, socialinė parama užtikrina jų išlaikymą ir globą. Įstatymų ribose globa gali būti teikiama prievartos, pvz. pavojingiems psichiniams ligoniams, jauniems nusikaltėliams, alkoholikų tėvų vaikams, darbo vengiantiems asmenims.

EKONOMINĖ ETIKA

Ekonomika – ( lot. Oeconomicus iš gr. Oikonomikos ‘ekonominis’) visuomeninių ūkio problemų mokslas. Ekonomika ddar vadinama tautos ūkio mokslu, politine ekonomija, socialine ekonomika. Ji yra pagrindinis teorinis ūkio mokslas šalia daugiau praktinių ekonominės politikos, finansų ir statistikos mokslų. Ekonomika apima bendruosius tautos ir tarptautinio ūkio reiškinius, jų sąveiką, priežastingumą ir dėsningumą, ypač kiek jie yra susiję su gamyba ( produkcija), paskirstymu ( tautos pajamos, darbo atlyginimas, pelnas, palūkanos, pinigai, kreditas), vartojimu, konjunktūromis (depresija, krizė). Į Ekonomikos sritį taip pat įeina ūkio sistemos, teorijos, doktrinos ir jų istorija. Teorinė ekonomika dažniau naudojasi dedukcijos metodu, o ggautas išvadas tikrina indukcijos keliu.

Ekonomikos mokslo istorija.

• Antika.Daug anksčiau, nei ekonomika susiformavo kaip mokslas, ekonominiai klausimai domino žmogų. Senovės graikų rašytojai – filosofai Platonas, Aristotelis ir Ksenofontas ekonomikos reiškinius priskiria etikos ir moralės disciplinoms. Pagrindiniu gyvenimo tikslu jie laiko savęs pažinimą, o ne turto siekimą, ir medžiaginei gerovei neteikia daug reikšmės. Ir Platonas ir Aristotelis smerkia perkybą, manydami, kad iš jos gyventi negarbinga. Abu svarsto gyventojų prieauglio reguliavimo ir darbo padalinimo klausimus. Aristotelis teisina vergiją, nes ji, atpalaiduodama gabesniuosius nevergus nuo kasdienės duonos rūpesčio, juos įgalinanti siekti tobulybės. Sofistai kelia žmogaus teisių klausimą, pasisako prieš vergiją, yra palankūs darbui, pramonei ir prekybai. Romėnai ekonomines idėjas pasisavina iš graikų.

• Viduramžiais bažnyčios tėvai kelia žmonių lygybės principą ir pasisako prieš vergiją. Bažnyčios ekonominės idėjos išdėstomos kanonų teisėje ‘Corpus Juris Canonici’. Teisininkai – kanauninkai smerkia palūkanas ir prekybą, ją subordinuodami žemės ūkiui. Šventieji Albertas Didysis, Tomas Akvinietis ir kt. ekonominius klausimus glaudžiai sieja su etika. Jie nagrinėja nuosavybės, darbo ir jo atlyginimo, kapitalo, palūkanų, mainų, pinigų ir gyventojų problemas. Šv. Tomas Akvinietis teigia, kad nuosavybė nėra kilusi iš prigimtinės teisės, bet ir nepriešinga jai; nuosavybės teisę turi lydėti ir pareiga. Scholastikai taip pat neigia palūkanas, nes jas draudžiąs šv. Raštas, bet leidžia kai kkurias išimtis. Teisinga kaina jie laiko tokią, kuri įgalina gamintoją tinkamai gyventi, bet neišnaudoja vartotojo. Jie pripažįsta valstybei teisę tam tikrais atvejais reguliuoti kainas. Tačiau apskritai scholastikų teorijoje vyrauja mintis, kad kainą nustato gamybos išlaidos.

• Naujaisiais amžiais ekonominės idėjos nepasitenkina filosofine etikos sritimi ir eina į praktinių valstybės problemų sritį. XVI a. tautinis sąmonėjimas, atsipalaidavęs nuo feodalizmo, nukreipia dėmesį į valstybės galios ugdymą. Naujosios idėjos žinomos merkantilizmo vardu, siekia turtingos valstybės. Eksportas skatinamas, o importas varžomas, kad krašte daugiau liktų tauriųjų metalų. Keliama aktyvaus prekybos balanso mintis, reikalaujama plėsti pramonę ir prekybą, skatinti gyventojų prieauglio didėjimą. Prieš pasyvią scholastinę doktriną statomas ekonominis aktyvumas.

Tikrosios ekonomikos mokslo tėvu ir klasikinės mokyklos įkūrėju laikomas Adam Smith. Jo 1776 veikalas “Wealth of Nations” yra pirma rimta pastanga ekonomiką atskirti nuo etikos, politikos ir teisės mokslų. A. Smith remiasi natūralinių ekonominių reiškinių dėsningumu ir taiko įį ne tik žemės ūkiui, bet visam ekonominiam gyvenimui. Jis nagrinėja darbo esmę, jo pasidalinimą, pajamų susidarymą, kapitalo problemą, ekonominės politikos sistemas. Tautos darbą jis laiko turto šaltiniu. Daug reikšmės teikia tautiniam ir tarptautiniam darbo pasidalinimui,įmanomam tik esant laisviems mainams. Smith suformuoja vertės ir kainos teorijas: vertę nustato gamybos kaštai (cost), o kainą – pasiūlos ir paklausos santykis. Ūkinės veiklos mmotyvu Smith laiko asmens interesą ir skalbia, kad atskirų asmenų ūkinės naudos siekimas, kelia visumos gerovę. Smith remia ūkinės veiklos laisvę, net tik laisvame ūkyje vartotojas gaunąs pigių prekių, gamintojas galįs reikšti savo iniciatyvą, o darbininkas dirbti ten, kur daugiau moka. Tik kai kuriais atvejais Smith pateisina valstybės kišimąsi į ekonominį gyvenimą).

Karl’as Homann’as į pirmą vietą savo teorijoje pastato konkurencijos principą, kuris yra vedančiąja tema visoje jo etinėje sistemoje. (Vienas iš šiandieninės ekonominės etika kūrėjų yra Karl Homann (gim. 1943). Jis pirmasis Vokietijoje įkūrė ekonominės etikos katedrą.)

Ūkinės veiklos vystymas ir gamybos didinimas yra skirti žmonių poreikiams tenkinti. Ekonominio gyvenimo tikslas nėra vien tik gėrybių gausa ir išaugęs pelnas ar galybė; ekonominis gyvenimas pirmiausia turi tarnauti žmonėms ir visam žmogui ir visai žmonijai. Savais metodais vystoma ūkinė veikla turi neperžengti dorinės tvarkos ribų ir laikytis socialini teisingumo. Ekonominiame gyvenime susipina įvairūs interesai, dažnai priešingi vieni kitiems. Tuo paaiškinami jam būtingi konfliktai. Reikia stengtis juos spręsti derybomis, atsižvelgiant į visų ūkinės veiklos dalyvių – įmonių vadovų, samdomų darbuotojų bei jų atstovų (pavyzdžiui, profesinių sąjungų), o kai kuriais atvejais ir valdžios įstaigų – teises ir pareigas.

Valstybės atsakomybė. Ūkinė veikla, ypač rinkos sąlygomis, negali vykti izoliuota nuo institucinio, teisinio ir

politinio gyvenimo. Jai vystyti kaip tik reikia asmens laisvės ir nuosavybės garantijų, nekalbant jau apie tvirtą valiutą ir gerai veikiančias viešąsias tarnybas. Svarbiausias valstybės uždavinys ir yra užtikrinti tas garantijas, kad dirbantieji galėtų naudotis savo darbo vaisiais, jaustų akstiną dirbti našiai ir sąžiningai. Valstybės pareiga yra prižiūrėti, ar ūkinėje veikoje gerbiamos žmogaus teisės, ir pačiai jas gerbti, tačiau atsakomybė šioje srityje pirmiausia tenka ne valstybei, bet įvairioms ūkinėms bendrijoms bei susivienijimams, iš kurių susideda visuomenė.

Įmonių vadovai yra atsakingi prieš visuomenę uuž ekonomines ir ekologines savo veikos pasekmes. Jų pareiga žiūrėti žmonių gerovės, o ne vien didinti pelną. Vis dėlto būtinas ir pelnas. Jis leidžia investuoti kapitalą, kuris užtikrina įmonių ateitį ir darbuotojų užimtumą.

Visiems ne išimties žmonėms – vyrams ir moterims, sveikiems ir su negalia, vietos gyventojams ir svetimšaliams – turi būti atviri keliai gauti darbą ir įgyti profesiją. Visuomenė savo ruožtu privalo pagal aplinkybes padėti piliečiams susirasti darbą ir užsiėmimą.

Teisingas užmokestis yra teisėtas darbo vaisius. Jo nepriskaičiuoti ar neišmokėti gali bbūti didi neteisybė. Norint teisingai nustatyti darbo užmokestį, reikia atsižvelgti ir į darbuotojo reikmes, ir į jo įnašą. Atsižvelgiant į kiekvieno darbuotojo pareigas ir darbo našumą, taip pat į įmonės būklę ir bendrąją gerovę, už darbą reikia taip atlyginti, kad žžmogus turėtų lėšų deramai tvarkyti savo ir savo artimųjų medžiaginį, socialinį ir dvasinį gyvenimą. Kad nustatytas užmokesčio dydis būtų pateisinamas doriniu požiūriu, dar neužtenka šalių susitarimo.

Streikas doriniu požiūriu yra teisėtas, kai atrodo esąs neišvengiama, net būtina priemonė pasekti atitinkamą naudą. Doriniu požiūriu jis tampa neleistinas, kai jį lydi smurtas arba kai jam keliami tikslai nėra tiesiogiai susiję su darbo sąlygomis ar prieštarauja bendrajai gerovei.

Yra neteisinga nemokėti socialinio draudimo įstaigoms teisėtos valdžios nustatytų įmokų.

Bedarbio padėtis beveik visada yra smūgis nedarbo ištiktam žmogui ir grėsmė jo gyvenimo pusiausvyrai. Be asmeniškai patiriamos skriaudos, iškyla daug pavojų ir jo šeimai.

Ūkinės veikos ištekliai ir gamybos priemonės tarptautinėje plotmėje yra pasiskirstę taip nevienodai, kad tarp tautų atsiranda tikra “praraja”. Vienoje jos pusėje – kas tturi galimybes vystyti gamybą ir tai daro, kitoje – kas vis labiau įsiskolina.

Išvados

Apibendrindama, norėčiau pasakyti, kad socialinė etika, kaip mokslas apie dorinio elgesio normas visuomenėje, bus įgyvendinama tik tada, kai visuomenėje bus įgyvendintos atskiros ir kartu labai susijusios socialinės etikos dalys: politinė etika ir ekonominė etika.

Literatūra

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1993

Homann, Karl, Moral in den Funktionszusammenhangen der modernen Wirtschaft. Stuttgart 1993;

Homann Karl, Suchanek Andreas, Einfuhrung in die Okonomik, 1997, Tubingen 1999;

Homann Karl, Uwe Gerecke, EEthik der Globalisierung: Zur Rolle der multinationalen Unternehmen der Etablierung moralischer Standards, Munchen, 1999.

Sutor, Bernhard, Politik. Ein Studienbuch zur Politischen Bildung, Padeborn 1994.