SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMOS IR VAIKAI LIETUVOJE
TURINYS
Įvadas 2 psl.
Šeima, jos funkcijos ir socialinės rizikos šeimos apibrėžimas 3 psl.
Statistiniai duomenys 4 psl.
Socialinės rizikos šeima kaip socialinio darbo klientas 8 psl.
Socialinio darbuotojo funkcijos ir tikslai dirbant su socialinės rizikos šeimomis 9 psl.
Įstatymų bazė 11 psl.
Socialinės rizikos šeimoms pagalbos sistema 15 psl.
Institucijos darbo apžvalga 18 psl.
Trūkumai 24 psl.
Pasiūlymai 26 psl.
Išvados 27 psl.
Literatūra 28 psl.
Priedai 29 psl.
ĮVADAS
Šeima yra pati svarbiausia kiekvieno mūsų gyvenime – mums, mūsų vaikams, mūsų tėvams ir seneliams. Ji svarbi dar ir tuo, kad yra ekonominio gyvenimo iir apskritai mūsų civilizacijos pagrindas.
Prieš 10 metų, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja nutarė, kad 1994 metai bus paskelbti Šeimos metais, taigi šiais metais mes švenčiame Šeimos metų dešimtmetį.
Keičiantis visuomenės socialinėms, ekonominėms sąlygoms, keičiasi ir šeima. Ji turi prisitaikyti prie naujų aplinkybių, keisti gyvenimo stilių, savo funkcijas bei elgseną. Keičiantis šeimai, nyksta tradiciškai susiformavę šeimos bruožai bei šeimyniniai santykiai, ryškėja nauji. Šeimoje atsispindi ir kaupiasi visi socialinio ekonominio gyvenimo pažangūs ir negatyvūs pokyčiai, kuriamos ateities vizijos. Sparčios gyvenimo permainos gali lemti sstaigius ir esminius šeimos kaip sociokultūrinio instituto pokyčius, kuriems visuomenė dažnai nepasiruošusi ir kurių negali vienareikšmiškai priimti. Lietuvos pastarųjų dešimtmečių sąlygos bei pastarųjų metų esminiai pokyčiai ir vertybinių orientacijų virsmas veikia šeimą, jos formas, funkcijas, vidinius saitus, gyvenimo stilių bei eelgseną. Šių dienų ekonominės reformos sparčiai didina gyvenimo sąlygų skirtumus tarp šeimų, išryškina silpnąsias šeimos vietas. Dėl to šeimai šiandien reikia kur kas didesnio dėmesio ir paramos, padėti spręsti iškilusias problemas.
Labiausiai pagalbos reikia socialinės rizikos šeimoms, kurių Lietuvoje vis dar nemažai yra, nors tokių šeimų skaičius po truputį krinta žemyn. Dar vienas labai įdomus dalykas, kad šeimas, turinčias tam tikrų problemų, reikia vadinti socialinės rizikos šeimomis arba chaotiškomis, o ne “asocialiomis”, nes tai lygu įžeidimui.
Mūsų rašto darbo tikslas išsiaiškinti kuo daugiau apie socialinės rizikos šeimas, jų statusą mūsų visuomenėjė, dėl kokių priežasčių šie žmonės yra socialinio darbo klientai, koks socialinio darbuotojo vaidmuo ir funkcijos, dirbant su šia grupe, kokie įstatymai gina jų teises bei vienos institucijos darbo apžvalga.
ŠEIMA, JOS FFUNKCIJOS IR SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMOS APIBRĖŽIMAS
Šeima – tai giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas žmonių susivienijimas. Šeimos nariai surišti bendra buitimi bei abipusišku atsakingumu už vaikų auklėjimą. Tai yra pirminė jungtis, kuri yra žmogaus egzistavimo, visuomenės stabilumo, tęstinumo ir vystymosi pamatas. Šeima kuria natūralią asmens materialinio aprūpinimo, emocinę, ugdymo, priežiūros ir globos aplinką. Ji yra ypatinga tuo, kad ją sieja kartos, ji egzistuoja tam tikrą laiką, turi labai stiprių ryšių, nes jos nariai daug laiko praleidžia kartu, ir šeima daro labai ddidelę įtaką savo nariams.
Pagrindinės šeimos funkcijos :
Psichosocialinė – šeimą, kaip visuomenės mikrobendriją, sieja socialiniai, ekonominiai bei emociniai ryšiai.
Ekonominė – materialinio apsirūpinimo, apsitarnavimo ir gamybinės veiklos sfera.
Reprodukcinė – seksualinio aktyvumo ir kartų pratęsimo sfera.
Globos ir priežiūros – šeimoje realizuojama pirminė ir natūrali tarpusavio globa ir priežiūra (vaikų, vyresnio amžiaus žmonių, žmonių su negalia).
Socializacijos – šeima vaikams suteikia pirmines žinias ir įgūdžius, ugdo juos, formuoja jų savimonę.
Kultūrinė – šeima, kaip pirminė sociokultūrinių, etnokultūrinių vertybių ir tradicijų perteikėja.
Šeima neįsivaizduojama be vaikų. Vaikas – tai žmogus, neturintis 18 metų. Dėl ypatingos savo padėties vaikai yra išskirtinė asmenų grupė. Jie, kaip ir suaugusieji, turi tokias pačias prigimtines, politines ir pilietines teises, tačiau dėl neveiksnumo savo teisių patys atstovauti negali. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą arba valstybė (jeigu tai yra susiję su viešaisiais interesais) gina arba atstovauja jo teisėms.
Šeima, kurioje vyrauja krizė dėl to, kad vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja psichoaktyviomis (psichotropinėmis) medžiagomis; yra priklausomi nuo azartinių lošimų; neprižiūri savo vaikų, leidžia jiems valkatauti, elgetauti; dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nemoka prižiūrėti vaikų; naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą; gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams vadinama socialinės rizikos šeima.
STATISTINIAI DUOMENYS
Bendroji statistika
2003 metų duomenimis Lietuvoje bbuvo 962623 šeimų ir 509973 vaikų. Šeimų daugiau mieste nei kaime, savaime suprantama, daugiausia šeimų didmiesčiuose (1 priedas). 2003 metų ataskaitos apie vaikų globą duomenimis, Lietuvoje buvo 17889 socialinės rizikos šeimų ir 39233 vaikai jose (2 priedas), t.y. 3,5 % šeimų ir 1,87 % vaikų mažiau nei 2002 metais (3 priedas), tačiau net 84,42 % šeimų ir 53,25 % vaikų daugiau nei 1995 metais (4 priedas). Per septynerius metus (laikotarpiu 1995 – 2002 m.) šeimų, nepajėgiančių pasirūpinti savo vaikais, skaičius padidėjo nuo 9700 iki 18500, tai yra 87 %. Toks didelis procentas aiškiai rodo, kad tai jau ne šeimų problemos, bet nulemtos struktūros ir priklausančios nuo politinių sprendimų. Valstybės struktūros respublikiniu ir vietiniu lygiu nėra efektyvios. Paslaugos vaikams ir šeimoms nėra išvystytos. Tačiau nuo 2001 metų šitas skaičius pradėjo po truputį kristi žemyn (4 priedas), nes 1992 – 2002 metais atsirado teisinė bazė, tarptautinė parama, socialinio darbo profesionalų dominavimas, kilo socialinio darbo kokybė.
Beglobiai vaikai
Viena skaudžiausių socialinių problemų – našlaičiai ir beglobiai vaikai. Tik kas dešimtas netekęs tėvų globos vaikas – našlaitis. Didžiausia netekusių globos vaikų dalis yra iš socialinės rizikos šeimų. 2002 m. tėvų globos neteko 3 003 vaikai, iš jų 41 % buvo iki 7 metų amžiaus (5 priedas), oo 2003 metais tėvų globos neteko 3023 vaikai, iš jų 62 % buvo iki 7 metų amžiaus (6 priedas). Nors ir socialinės rizikos šeimų skaičius mažėja, tačiau vaikų, netenkančių tėvų globos, skaičius sparčiai šoktelėjo aukštyn.
2002 m. 46 % arba 1608 vaikai buvo globojami įvairiose vaikų globos įstaigose (7 priedas), o 2003 metais įvairiose vaikų globos įstaigose buvo 1560 arba 48 % vaikų (8 priedas).
Didžioji dalis vaikų gyvena globos namuose dėl įvairių socialinių problemų šeimose.
Per 2002 m. buvo įvaikintas 231 vaikas. Maždaug trečdalis jų apsigyveno užsieniečių šeimose. Pernai daugiausia vaikų išvyko gyventi į Prancūziją, ankstesniais metais – į JAV.
2003 m. savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenimis, beveik 6 tūkst. šeimų globojo apie 8 tūkst. tėvų globos netekusių vaikų. Statistikos departamento duomenimis, 2003 metais Lietuvoje veikė 198 įvairaus tipo vaikų globos institucijos, kuriose buvo globojami 5965 vaikai.
Nusikalstamumas
Prie statistinių duomenų reikia paminėti ir tai, kad nepilnamečiai padaro 14 % visų nusikaltimų. Ši tendencija pastaraisiais metais nesikeičia. Nusikaltimus skatina gyvenimo pablogėjimas, kiti ekonominio ir socialinio sutrikimo veiksniai. Dėl to nepilnamečių nusikalstamumo rodikliai tiesio¬giai susiję su suaugusiųjų nusikalstamumo apim¬timi.
Dauguma nepilnamečių teisės pažei¬dėjų kilę iš šeimų, kurios neužtikrina vaiko teisės į normalų fizinį, dvasinį, moralinį, socialinį asmenybės vystymąsi, kuriose nėra paprasčiausių gyvenimo ir auklėjimo
sąlygų. Keturiems iš penkių nepilnamečių nusikaltimus sąlygoja šeima. Nepilnamečių nusikaltimus įtakoja aplinka, draugai, suaugusieji arba nedarni, deformuota šeima, kuri padidina vaikų kriminogeninę riziką pusantro arba du kartus. Visiškai pakrikusioje, amoralioje šeimoje kriminogeninė rizika didžiausia. Apie 61 % nusikaltimų padaro vaikai, kurių šeimose buvo tik vienas iš tėvų arba iš šeimų, kur tėvai sistemingai girtauja ir vaikais nesirūpina. Šeimos pokytis, nulemtas tėvų skyrybų, vieno iš tėvų ar abiejų tėvų mirties, mokslininkų yra laikomas vienu svarbiausių veiksnių, galinčių turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui, nnes šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius. Taip pat agresyvus tėvų elgesys su vaikais yra viena esminių priežasčių, skatinančių jaunuolius tapti nusikaltėliais.
Galima išskirti keturias smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta.
Bet svarbiausia yra tai, kad šeima nepilnamečiams yra viena svarbiausių socialinės įtakos grupių.
Skurdas – dar viena prielaida tapti socialinės rizikos šeima
Galima daryti prielaidą, kad daugiausia socialinės rizikos šeimos yra tos, kurios turi 3 ir daugiau vaikų, t.y. daugiavaikės šeimos. Tyrimų dduomenimis, daugiavaikiai namų ūkiai vieno asmens maistui 2003 metais galėjo skirti tik po 3,8 Lt per dieną (visi namų ūkiai vidutiniškai po 5,5 Lt), nors išlaidos maistui sudarė 49 proc. jų vartojimo išlaidų. Statistikos departamento atlikta santykinio skurdo lygio analizė pparodė, kad tarp gyvenančių žemiau skurdo ribos dominuoja namų ūkiai, turintys vaikų. Santykinis skurdo lygis tarp namų ūkių, turinčių vaikų iki 18 metų amžiaus, 2002 m. buvo 19,5 procento (vidutiniškai šalyje – 16,6%).
Skurdo sąvoka – daugiaprasmė, ji reliatyvi ir priklauso nuo pasiekto gyvenimo lygio šalyje. Kadangi skurdas apibūdinamas įvairiai, skurdo riba taip pat gali būti nustatoma įvairiais metodais.
Skurdo mažinimo Lietuvoje strategijoje skurdas apibrėžiamas kaip pajamų ir kitų išteklių (materialinių, kultūrinių ir socialinių), užtikrinančių Lietuvos visuomenei priimtinus gyvenimo standartus, neturėjimas.
Pagrindiniu skurdo kriterijumi, analizuojant skurdo paplitimą ir projektuojant socialinės ir ekonominės politikos priemones, laikoma santykinė skurdo riba, apskaičiuojama kaip 50 procentų vidutinių vartojimo išlaidų.
Namų ūkių dydžio ir sudėties įtakai eliminuoti yra naudojamos ekvivalentinės skalės. Tyrimais nustatyta, kad didesnei šeimai bbūtiniems poreikiams patenkinti reikia santykinai mažiau pajamų, kadangi tam tikrų išlaidų dydis nedidėja tiesiog proporcingai namų ūkio narių skaičiui. Taikant ekvivalentines skales, skirtingo dydžio namų ūkių gyvenimo lygis tampa labiau palyginamas. SD skaičiavimuose naudoja skalę, kur pirmam namų ūkio nariui suteikiamas svoris – 1, kiekvienam paskesniam suaugusiam asmeniui – 0,7, o kiekvienam vaikui iki 14 metų amžiaus – 0,5.
Santykinio skurdo riba 2003 metais buvo 312 litų ekvivalenčiam vartotojui. Tai reiškia, kad vienišas suaugęs asmuo laikomas esančiu santykiniame skurde, jei jo mmėnesio vartojimo išlaidos buvo mažesnės už 312 litų, 4 asmenų šeima, susidedanti iš dviejų suaugusių ir dviejų vaikų iki 14 metų – jei jų šeimos vartojimo išlaidos neviršijo 842 litų.
Skurdo lygis – tai gyventojų, esančių žemiau skurdo ribos, dalis. Jų pajamos (vartojimo išlaidos) yra mažesnės negu tam tikru metodu apskaičiuota skurdo riba.
2003 m. santykinio skurdo lygis buvo 16 procentų (2002 m. – 17%).
Savižudybės
2002 me¬tais sa¬vi¬žu¬dy¬bių skai¬čiu¬mi 100 tūks¬tan¬čių gy¬ven¬to¬jų Lie¬tu¬va pir¬ma¬vo Eu¬ro¬po¬je.
Vi¬siems ke¬ti¬nan¬tiems žu¬dy¬tis bū¬din¬gas są¬mo¬nin¬gas ar ne¬są¬mo¬nin¬gas svy¬ra¬vi¬mas tarp prieš¬ta¬rų – no¬ro gy¬ven¬ti, su¬lauk¬ti pa¬gal¬bos ir no¬ro ne¬gy¬ven¬ti. Žu¬dy¬tis ska¬ti¬na dau¬gy¬bė kri¬zi¬nes si¬tu¬a¬ci¬jas su¬ke¬lian¬čių veiks¬nių. La¬bai svar¬bu to¬kio¬je si¬tu¬a¬ci¬jo¬je at¬si¬dū¬ru¬siam žmo¬gui lai¬ku su¬teik¬ti pa¬gal¬bą.
Sa¬vi¬žu¬dy¬bė – tai vi¬suo¬me¬nės pro¬ble¬ma. Ją spręs¬ti įma¬no¬ma tik įver¬ti¬nus so¬cia¬li¬nes, eko¬no¬mi¬nes, psi¬cho¬lo¬gi¬nes ir me¬di¬ci¬ni¬nes prie¬žas¬tis, le¬mian¬čias in¬di¬vi¬do pa¬si¬ry¬ži¬mą nu¬trauk¬ti sa¬vo gy¬vy¬bę.
Sa¬vi¬žu¬dy¬bė yra pa¬grin¬di¬nė jau¬nų as¬me¬nų (15–34 me¬tų am¬žiaus) mir¬ties prie¬žas¬tis. 10–19 me¬tų am¬žiaus Lie¬tu¬vos gy¬ven¬to¬jų gru¬pė¬je sa¬vi¬žu¬dy¬bės už¬ima 2–3 vie¬tą tarp mir¬ties prie¬žas¬čių.
Vai¬kai iki 5-erių me¬tų am¬žiaus žu¬do¬si la¬bai re¬tai. Tu¬rin¬tys po¬lin¬kį žu¬dy¬tis jau¬nes¬ni kaip 10 me¬tų moks¬lei¬viai su¬da¬ro tik 2,5 proc. vi¬sų žu¬dy¬tis lin¬ku¬sių vai¬kų.
Vai¬kų sa¬vi¬žu¬dy¬bes daž¬nai ten¬ka ver¬tin¬ti kaip sa¬vi¬tą pro¬tes¬tą. 80 % at¬ve¬jų žu¬do¬ma¬si dėl kon¬flik¬tų šei¬mo¬je. Per pas¬ta¬ruo¬sius 30 me¬tų vai¬kų nuo 5 iki 14 mme¬tų am¬žiaus sa¬vi¬žu¬dy¬bių pa¬dau¬gė¬jo 8 kar¬tus. Vi¬du¬ti¬niš¬kai 1 iš 100 ban¬dy¬mų bai¬gia¬si mir¬ti¬mi. Įvai¬rių ty¬ri¬mų duo¬me¬ni¬mis, ban¬dy¬mų žu¬dy¬tis bū¬na 50–200 kar¬tų dau¬giau nei sa¬vi¬žu¬dy¬bių.
Sa¬vi¬žu¬dy¬bės ti¬ki¬my¬bę di¬di¬na sun¬ki eko¬no¬mi¬nė šei¬mos pa¬dė¬tis, aso¬cia¬lus jos gy¬ve¬ni¬mo bū¬das, girtavimas, prie¬var¬ta ir smur¬tas. Šei¬mos na¬rio sa¬vi¬žu¬dy¬bė sa¬vo¬tiš¬kai pa¬ša¬li¬na mir¬ties ta¬bu, to¬dėl tikėtina, jog pa¬na¬šiai pa¬si¬elg¬ti ga¬li ir ki¬ti tos šei¬mos na¬riai.
Dar vie¬na pro¬ble¬ma – tė¬vų dė¬me¬sio sto¬ka. Dau¬gė¬ja iš¬si¬sky¬ru¬sių šei¬mų, vie¬ni¬šų mo¬ti¬nų. Daž¬nai abu tė¬vai dir¬ba ir ma¬žai bū¬na su šei¬ma. 90 proc. ap¬klaus¬tų vai¬kų tei¬gė, kad tė¬vai jų ne¬su¬pran¬ta, juos atstumia ar ig¬no¬ruo¬ja, kai jie ieš¬ko tė¬vų pa¬ra¬mos bei užuo¬jau¬tos, jau¬čia¬si ne¬lai¬min¬gi.
Sa¬vižudy¬bes ska¬ti¬na ir smur¬tas. Smur¬to vaiz¬dų itin gau¬su ži¬niask¬lai¬do¬je. Smur¬to ele¬men¬tai tam¬pa įpras¬ti jau¬ni¬mo el¬ge¬siui, dau¬gė¬ja socialinės rizikos ir an¬ti¬so¬cia¬lių smur¬ti¬nį el¬ge¬sį pro¬pa¬guo¬jan¬čių grupių, plin¬ta smur¬tas šei¬mo¬je ir mo¬kyk¬lo¬je. Smur¬ti¬niai veiks¬mai ga¬li bū¬ti nu¬kreip¬ti tiek į gy¬vus ob¬jek¬tus, tiek į daik¬tus. Sa¬vi¬žu¬dy¬bės at¬ve¬ju smur¬tau¬ja¬ma prieš pa¬tį sa¬ve.
Vis dau¬giau jau¬ni¬mo var¬to¬ja al¬ko¬ho¬lį, ki¬tas psi¬cho¬tropines me¬džia¬gas. Spren¬di¬mą nu¬si¬žu¬dy¬ti daug grei¬čiau ir leng¬viau pri¬ima ne¬blai¬vūs as¬me¬nys.
Sa¬vi¬žu¬dy¬bių pa¬dau¬gė¬jo ir dėl to, kad tė¬vai ir vai¬kai sve¬ti¬mė¬ja, žmo¬nėms trūks¬ta ati¬du¬mo vie¬nas ki¬tam, sa¬vi¬tar¬pio su¬pra¬ti¬mo, užuo¬jau¬tos. Sa¬vi¬žu¬džių pro¬ble¬mos bū¬na įvai¬rios, bet jų iš¬gy¬ve¬ni¬mai la¬bai panašūs.
SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMA KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAS
Terminas klientas socialiniame darbe ddažniausiai reiškia asmenį, šeimą ar grupę, tai, kas yra socialinio darbuotojo pagalbos dėmesio centre.
Socialinės rizikos šeimos yra socialinio darbo klientai, nes turi įvairių rūpesčių, nepatenkintų poreikių ir socialinio funkcionavimo problemų.
Pagrindinės priežastys, dėl kurių socialinės rizikos šeimos tampa klientais:
Per menki materialiniai ištekliai (skurdas, nedarbas šeimoje);
Tėvų nesugebėjimas suprasti savo vaikų poreikių (kad vaikams reikia maitintis, reikia nuolatinės pastogės, priežiūros ir t.t.);
Išsiskyrusios šeimos, šeimos, kuriose nėra vieno iš tėvų;
Problemos auginant vaikus (mokyklos nelankymas, bendravimo problemos, valkatavimas, įsitraukimas į nusikaltimus, girtavimą, prostituciją ir t.t.);
Asmeninių gebėjimų atlikti užduotis trūkumas, norint įveikti situacijų problemas (ne visi šeimos nariai sugeba išlaikyti šeimą ar pramaitinti kitus šeimos narius);
Žinių trūkumas (paprasčiausias nežinojimas, kaip pasirūpinti vaiku; kur kreiptis dėl pašalpų ir pan.);
Aplinkos ir asmeninių poreikių neatitikimo problemos (suserga vieniša mama, jos mergaitė turi rūpintis mažesniais broliukais ir sesutėmis, bet jai reikia mokytis ir nėra laiko bendrauti su bendraamžiais);
Smurtas, girtuokliavimas šeimoje;
Vaikų nusikalstamumas ir polinkis į savižudybes;
Teisminiu keliu šeimai paskiriami socialiniai darbuotojai;
Daugiavaikės šeimos piknaudžiavimas pašalpomis (gimdo tik dėl pinigų, nors vaikai taip ir lieka apleisti);
SOCIALINIO DARBUOTOJO FUNKCIJOS IR TIKSLAI, DIRBANT SU SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMOMIS
Organizuoti tėvų globos netekusių asmenų švietimą;
Spręstis laikino apgyvendinimo problemas;
Orientuoti socialines paslaugas į tam tikras grupes ir asmenis;
Mažinti socialinės rizikos šeimų socialinę izoliaciją, siekiant integracijos į visuomenę;
Siekti
socialinės rizikos šeimų gyvenimo kokybės gerinimo;
Remiantis krikščioniškomis vertybėmis, ugdyti pilnavertę asmenybę, gebančią veikti šiuolaikinėje visuomenėje;
Propaguoti ir skleisti efektyvaus darbo su socialinės rizikos vaikais ir šeimomis metodus;
Bendradarbiauti su socialinėje srityje veikiančiomis organizacijomis nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyje, siekiant visapusiškos pagalbos socialinės rizikos šeimoms;
Kurti šeimų ir vaikų gerovės sistemą, ją tobulinti;
Kovoti už vaiko teises, įtakoti visuomenės nuomonę;
Mažinti smurtą, prievartą, neteisingumą prieš vaikus, vaikų apleistumą ir vaikų atskirtį; (Socialinė atskirtis – įvairių visuomenės grupių atskyrimas nuo galimybės dalyvauti pagrindiniuose visuomenės plėtros procesuose; tos socialines ggrupes, kurios yra menkiau integruotos į visuomenę ir kurios turi mažiau arba visai neturi galimybių dalyvauti politiniame, socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame šalies gyvenime; mažėjančios viešo gyvenimo galimybės.)
Padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas.
Socialiniai darbuotojai gina vaikų teises šeimose, šalina aplinkybes, dėl kurių vaikai jose neprižiūrimi; įkurdina likusius be tinkamos globos vaikus kitose šeimose, ugdymo įstaigose; šalina priežastis ir sąlygas, dėl kurių vaikai gali pažeisti tteisę;
Skatinti tėvų profesinį aktyvumą, siekiant išvengti nedarbo, skatinti aktyviau integruotis į darbo rinką, įgyti išsilavinimą;
Didinti šeimų atsakomybę už šeimos gerovę;
Derinti pašalpų teikimą;
Ugdyti kiekvieno globojamo vaiko savarankiško gyvenimo įgūdžius;
Gerbti kiekvieną šeimos narį kaip asmenybę, suvokti, kad šeima yra tvirtai susiformavusi sistema iir kad negalima palaikyti tik kurį nors vieną šeimos narį;
Socialinis darbuotojas turi parodyti šeimai, kaip reikia dirbti kartu ir bendrauti;
Darbuotojo pagrindinis tikslas – padėti šeimai išsiaiškinti problemą ir priimti bendrą sprendimą;
Socialinio darbuotojo pagrindinis darbas yra kompleksinė parama šeimai. Svarbiausias klientas yra vaikas. Darbo pradžioje dirbama su socialinio bendravimo problemas patiriančiu vaiku, o po kiek laiko įtraukiama ir jo šeima. Socialiniai darbuotojai mano, kad paraleliai dirbti su vaiku ir su šeima, kaip to norėtų savivaldybės, tikrai neprofesionalu. Iš pradžių būtina padėti vaikui išsivaduoti iš jį slegiančio gėdos ir kaltės jausmo dėl tėvų netinkamo gyvenimo būdo, išmokyti jį nesijausti kaltam dėl to, kas vyksta šeimoje, ir priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir tik tada į darbą įtraukti tėvus. Šie pirmi žžingsniai yra itin svarbūs, norint spręsti problemą šeimoje kompleksiškai.
Visų pirma socialinis darbuotojas, dirbdamas su šeima, turi būti nuoseklus, lankstus, vengti keršto, atviras, sąžiningas šeimai, paaiškinantis galimus padarinius, jei šeima nedirbs kartu. Labai svarbus neteisiamas požiūris ir empatija. Šių šeimų bendravimo įgūdžiai gali būti labai riboti.
ĮSTATYMŲ BAZĖ
Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva ryžtingai žengė demokratinės visuome¬nės ir rinkos ekonomikos reformų keliu. Esminiai ekonominiai, politiniai ir so¬cialiniai pokyčiai paveikė daugelio Lietuvos žmonių gyvenimą. Jie itin paveikė vaikus – jautriausią visuomenės dalį. Visi džiaugiamės ppažanga ir naujomis ga¬limybėmis, atsivėrusiomis Lietuvos vaikams. Deja, vaikai vis dar susiduria ir su skaudžiomis problemomis – skurdu, išnaudojimu, prievarta.
Lietuva 1992 m. sausio 5 d. prisijungė prie Vaiko teisių konvencijos bei prie Vaiko teisių deklaracijos. Vals¬tybė įsipareigojo, kad ji „imsis visų reikalingų teisinių, administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms teisėms įgyvendinti [.]“ (4 straips¬nis). Po trejų metų, 1995 m. liepos 3 d. Vaiko teisių konvenciją ratifikavo Lietu¬vos Seimas. Lietuvos Vyriausybės nutarimu 1994 m. rugpjūčio 3 d. priimta ne¬atidėliotinų priemonių vaikų teisių apsaugai gerinti programa.
Būtent prioritetiniai vaikų teisių bei interesų gynimo šeimoje ir visuomenėje principai yra nustatyti Jungtinių Tautų paskelbtuose dokumentuose: „Vaiko teisių deklaracijoje“ (1959 m.) ir „Vaiko teisių konvencijoje“ (1989 m.).
Lietuvos vaikų problemomis rūpinasi įvairios struktūros, įsteigtos prie Lietuvos Respublikos Prezidento, Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse. Lietuvoje veikia daug nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių įvairiais vaiko gyvenimo klausimais. Viena tokių nevyriausybinių organizacijų yra ir Jungtinių tautų vaikų fondo (UNICEF) Lietuvos nacionalinis komitetas, pradėjęs savo veiklą 1993 metais. (Unicef , „Vaikai ir šeima“, Vilnius 1998)
Vaikų teises ir jų apsaugą regla¬mentuoja daugelis Lietuvos Respublikos įstatymų, kodeksų, kitų teisės aktų (Vyriausybės nutarimai, žinybinės nuostatos, instrukcijos ir kt.).
Pagrindines vaiko, kaip žmogaus, teises į gyvybę, sveikatą, laisvę, asmens neliečiamybę, teisę į normalų fizinį, protinį, dvasinį, dorovinį, socialinį vvystymąsi ir kt. saugo Lietuvos Respublikos Konstitucijos II skirsnis „Žmogus ir valstybė“, III skirsnio „Visuomenė ir valstybė“ 38, 39, 40, 41 ir kt. Straipsniai (9 priedas), Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas (SŠK), Civilinis kodeksas (CK), Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (ATPK), Baudžiamasis kodeksas (BK), Pataisos darbų kodeksas (PDK), procesiniai ir kiti įstatymai.
o Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, jog tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (38 str. 6 d.)
o Santuokos ir šeimos kodekse (SŠK) užfiksuota, kad nepilnamečių vaikų teises ir interesus privalo ginti jų tėvai. Vadinasi, nepilnamečio turtines teises saugo tėvai arba juos atstojantys asmenys. Tai atitinka Konvencijos nuostatą, kurioje sakoma, jog tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes (27 str. 2 d.)
o Tuo atveju, kai tėvai yra alkoholikai ar narkomanai, taikomas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (CK) 16 straipsnis (piktnaudžiaujančio alkoholiniais gėrimais asmens veiksnumas gali būti apribo¬jamas teismine tvarka). Norint apsaugoti turti¬nius vaikų interesus, reikia apriboti tokių tėvų veiksnumą.
o SŠK 78 str., reglamentuoja, kad teismas gali priimti sprendimą paimti vaiką ir perduoti jį globos ir rūpybos organų priežiūrai, nepriklausomai nuo tėvystės teisių atėmimo, jeigu palikti vaiką pas tuos asmenis yra ppavojinga.
SŠK numato, jog iš tėvų ar iš vieno jų gali būti atimamos tėvystės teisės, jeigu nustatomos šios aplinkybės:
a) tėvai nevykdo savo pareigos auklėti vaikus;
b) piktnaudžiauja tėvystės teisėmis, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu, antivisuomeniniu elgesiu;
c) jeigu tėvai yra chroniški alkoholikai arba narkomanai (71 str. 1 dalis).
Tokie tėvai netenka visų asmeninių ir turtinių savo vaiko teisių, kai iš jų atimtos tėvystės teisės (73 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatymą tėvai, iš kurių atimtos tėvystės teisės, nėra atleidžiami nuo pareigos išlaikyti vaikus.
Sprendžiant nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos problemą Lietuvoje, reikia siekti, kad būtų gerai įsisavinta ir realiai įgyvendinta LR Konstitucijos 38 straipsnio nuostata -„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“.
o Lietuvos Respublikos Baudžiamasis Kodeksas (BK) numato vaikų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir alternatyvių kriminalinei bausmei poveikio priemonių taikymo galimybes.
Vaiko teisių Informacinio centro pastangomis 2002 metais susibūrė 7 Lietuvos NVO, aktyviai dirbančios vaikų srityje, siekdamos organizuoti neformalią koaliciją, kuri darytų įtaką Vyriausybei, siekiant vaikams palankios politikos. Priimtas bendras dokumentas dėl lėšų, skirtų vaikams, išdėstymo LR biudžete. Siekiant įgyvendinti vaikų nemušimo įstatymą, buvo atlikta teisinių aktų analizė.
2002 metų spalio mėnesį LR Seimo Konstitucijų salėje organizuotas Trečiasis Europos NVO koalicijų, dirbančių su vaikais ir dėl vaikų, pasitarimas, kuriame dalyvavo atstovai iš 15 Europos
valstybių NVO, propaguojančių JT vaiko teisių konvenciją (VTK). Buvo priimtas Kreipimasis į šalių vyriausybes dėl VTK įgyvendinimo.
Šiais metais numatytas įstatymo projektas, kad nepasiturinčiose šeimose augantys vaikai „moksleivio krepšeliui” kasmet galėtų gauti paramą iš valstybės:
LR Seimui pritarus patikslintam 2004 metų valstybės biudžetui, kuriuo numatyta 1 milijoną litų skirti labiausiai nepasiturinčių šeimų mokyklinio amžiaus vaikams paremti prieš naujus mokslo metus.
Savivaldybės gavusios lėšas prioritetine tvarka atrinko šeimas, visai neturinčias jokiu pajamų arba turinčias labai mažas, kurių vaikams yra būtina ši parama. SSavivaldybių darbuotojai paramą turėtų suteikti ne kaip vienkartinę pašalpą, o patys aprūpinti minėtų šeimų mokinius būtiniausiais mokymo priemonių rinkiniais, sportine apranga, avalyne, drabužiais, konkrečiai atsižvelgdami į kiekvieno moksleivio poreikius. Ministerijos skaičiavimais už minėtas lėšas paremti 35 tūkst. mokinių ( apie 6 proc. visų mokinių).
Socialinės paramos, švietimo skyrių, vaiko teisių apsaugos tarnybų, seniūnijų darbuotojus prieš mokslo metų pradžią apsilankė nepasiturinčiose bei socialinės rizikos šeimose ir susipažino kaip šių šeimų vaikai yra pasiruošę mokslo metų pradžiai – esant reikalui būtinai suteikė rreikalingą paramą šiems vaikams.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia LR Socialines paramos bendrojo lavinimo mokyklose besimokantiems mokiniams įstatymo projektą, kuriuo bus siūloma skirti socialinę paramą mokiniams, augantiems mažas pajamas gaunančiose šeimose, įvertinus šeimų turtą ir pajamas. Siūloma įvesti naują socialinės pparamos mokiniams rūšį – mokinių aprūpinimą būtiniausiomis individualiosiomis mokymosi priemonėmis, skiriant vienam mokiniui apie 100 litų. Ši parama būtų skiriama prieš prasidedant naujiems mokslo metams. Numatoma, kad prieš prasidedant naujiems mokslo metams galėtų būti paremta apie 95 tūkst. mokinių, kuriems reikalinga tokia parama (17 proc. visų mokinių).
Bus siūloma, kad naujasis įstatymas įsigaliotų kitais metais, todėl jau šiemet, formuojant 2005 metų valstybės biudžetą, jame turėtų būti planuojamos lėšos kitų metų mokinių pasiruošimui mokyklai.
SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ PAGALBOS SISTEMA
Įstaigų tinklas:
Po nepriklausomybės atkūrimo vis daugiau vaikų globos institucijų steigia savivaldybės, religinės, visuomeninės organizacijos, įvairūs fondai. Tuo būdu vaikai, kuriems reikalinga laikina ar nuolatinė globa, vis dažniau ją gauna natūralioje aplinkoje.
o Vaikų teisių apsaugos tarnybos. Jos pri¬valo teikti teisines, pedagogines, psichologines konsultacijas pedagogiškai aapleistiems, nusikals¬tamai besielgiantiems vaikams, spręsti tų vaikų socialinio ir pedagoginio ugdymo problemas. Jeigu vaikas nelanko mokyklos, pažeidžia mokyklos drausmę – tinkamų priemonių turi im¬tis švietimo institucijos. Rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybų darbą organizuoja ir koordinuoja Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Ji gina vaikų interesus įvairiose valstybės bei visuomeninėse institu¬cijose ir jiems atstovauja, rengia, gerina ir įgyvendina vaikų teisės pažeidimų prevenciją. Šios tarnybos tvarko vaiko teisių apsaugos informacinę sistemą, įstatymų vykdy¬mą, jų pažeidimus ir pan. JJų kompetencijai priklauso statistinių duomenų apie nedarnias šeimas, nesimokančius ir nedirbančius vaikus, jų teisių pažeidimus, vaikų prostituciją, seksualinę prievartą ir kt. rinkimas, tikrinimas ir sisteminimas. Kalbant apie vaikų teisių pažei¬dimus, reikėtų skirti šių pažeidimų subjektus – kas jas pažeidžia – valstybės institucijos, juridiniai ar fiziniai asmenys (mokymo, auklėjimo, gydymo įstaigos, tėvai arba juos atstojantys asmenys ir kt.) .
o Dienos centrų programas vykdo Akmenės, Anykščių, Druskininkų, Ignalinos, Jonavos, Kazlų Rūdos, Kupiškio, Marijampolės, Mažeikių, Rokiškio, Šakių, Šiaulių, Šilutės, Širvintų, Tauragės, Ukmergės, Vilkaviškio, Vilniaus ir Vilniaus rajono padaliniai. Smurto prieš vaikus mažinimo programą vykdo Šiaulių, Kazlų Rūdos,Širvintų, Marijampolės, Vilniaus, Ukmergės, Rokiškio, Šilutės ir Ignalinos padaliniai, kurie mokyklose yra įkūrę 30 vaikų grupių prieš smurtą. Lietuvos padaliniuose padaugėjo narių, į veiklą įsitraukė jaunimas, o svarbiausia – pagilėjo žinios.
o Valstybinės įstaigos: vaikų namai, internatinės mokyklos. Socialiai apleistiems vaikams yra įsteigtos savaitinės globos grupės darželiuose arba mokymo įstaigose.
o Nevyriausybinės organizacijos. Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų (NVO) paramos šeimai ir vaikams srityje veiklos spektras labai įvairus ir platus. Tai socialinės pagalbos, švietimo, sveikatos apsaugos, žmogaus teisių gynimo, religinės organizacijos. Pagal NVO veikimo teritoriją, jos yra registruojamos ministerijų, apskričių, savivaldybių lygmenyse. Sunku pasakyti, kiek tiksliai NVO, siekiančių padėti vaikams ir šeimoms, Lietuvoje yra registruota ir aktyviai veikia. Socialinės veiklos srityje vieni iiš aktyviausių yra Šeimos centrai, organizacija “Gelbėkit vaikus”, agentūra “Visos Lietuvos vaikai”, Lietuvos vaikų fondas ir kt. Tokios NVO kaip “Gelbėkim vaikus”, Jungtinių tautų vaikų fondo Lietuvos nacionalinis komitetas veikia daugiau švietimo ir vaikų teisių gynimo srityje. Visų kitų pagrindinis rūpestis – likusių be tėvų vaikų globa.
o Šeimynos. Pastaraisiais metais likę be tėvų globos vaikai nukreipiami institucijų globai. Atsirado nauja vaikų priežiūros forma – jų globa šeimynose. Šeimyna – tai šeima, į savo namų globą paėmusi 5 ir daugiau vaikų. Šeimynose dažniausiai auklėjami iš tos pačios giminės arba bendruomenės vaikai. Galima paminėti Tarptautinį vaikų kaimą Vilniuje ir Vaiko tėviškės namus Marijampolėje.
Paslaugų įvairovė
• MAITINIMAS. Paslauga asmenims, kurie dėl ribotų pajamų, skurdo, nepakankamo savarankiškumo ar negalios negali prasimaitinti patys. Atsižvelgiant į asmens materialinę padėtį, socialinį statusą, turtą, sveikatos būklę, šeimyninę padėtį ir kt., gali būti organizuojamas: 1. karšto maisto pristatymas; 2. maitinimas valgykloje, bendruomenės centre ar kitoje maitinimo vietoje; 3. talonų maisto produktams nemokamai įsigyti išdavimas; 4. sauso maisto daviniai.
• SOCIALINĖ PARAMA (mokesčių lengvatos, pašalpa, kitokia materialinė parama). Šeimoms bei vaikams yra mokamos socialinės išmokos ir teikiamos socialinės garantijos bei lengvatos. Valstybinę šeimų ir vaikų rėmimo sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys: nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų mokamos pašalpos bei mažas pajamas turinčioms ššeimoms teikiama parama įvertinus jų pajamas.
Pašalpa šeimoms, auginančioms 4 ir daugiau vaikų.
Pašalpa skiriama šeimai, auginančiai 4 ir daugiau vaikų. Už 3 vaikus mokama 1 MGL dydžio per mėnesį, už ketvirtą ir kiekvieną paskesnį vaiką pašalpa didinama po 0,3 MGL dydžio per mėnesį.
Našlaičio pensija
Nuo šių metų kovo 1 dienos padidėjo našlaičių pensijos: nuo 25 iki 30 proc. mirusiajam priklausiusios ar galėjusios priklausyti pensijos. Įsigaliojus naujam Šalpos išmokų įstatymui, buvo suteikta teisė gauti šalpos našlaičių pensijas tiems vaikams našlaičiams, kurie negauna valstybinių socialinio draudimo našlaičių pensijų dėl to, kad jų mirę tėvai (vienas iš tėvų) nebuvo įgiję reikalaujamo pensijų draudimo stažo.
• VAIKŲ TELEFONO LINIJA (Vilniuje ir Kaune).
• DIENOS CENTRAI.
• KONSULTACIJOS TĖVAMS.
• ĮVAIRIŲ BŪRELIŲ STEIGIMAS, IŠVYKŲ, STOVYKLŲ ORGANIZAVIMAS SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ VAIKAMS.
• LABDARA (iš užsienio arba labdaringi projektai Lietuvoje).
Su šia klientų grupe dirba:
specialieji policijos pareigūnai (Policijos nepilnamečių reikalų inspektoriai organizuoja darbą su nepilnamečiais);
prokurorai (teikia teisines konsultacijas, atstovauja šeimas teismuose);
teisėjai;
pedagogai;
socialiniai pedagogai;
gydytojai (dažniausiai pirmieji, oficialiai susiduriantys su vaikais, patyrusiais smurtą);
socialiniai darbuotojai;
psichologai ir psichoterapeutai.
Visų šių specialybių darbo tikslas vienas – padėti šeimoms ir vaikams. Šie specialistai teikia teisines, pedagogines, psichologines konsultacijas pedagogiškai apleistiems, nusikals¬tamai besielgiantiems vaikams, sprendžia tų vaikų socialinio ir pedagoginio ugdymo problemas.
Jeigu vaikas nelanko mokyklos, pažeidžia mokyklos drausmę – tinkamų priemonių im¬asi švietimo institucijos
ir jose dirbantys žmonės.
Taip pat dirbama su emocinį ir fizinį smurtą patiriančiais vaikais, kurie dažnai gyvena skurdžiose ir žemo socialinio statuso šeimose. Stengiamasi koreguoti konfliktišką bendravimą, ar net netaisyklingą kalbėseną (ydingas kalbinio bendravimo stilius) , kuri būdinga pedagogiškai apleistų šeimų vaikams. Tėvams teikiamos konsultacijos, kontroliuojama jų veikla, tikrinama, kaip jie laikosi duotų nurodymų.
INSTITUCIJOS DARBO APŽVALGA
Mes apsilankėme Nevyriausybinėje organizacijoje, t.y. viešojoje įstaigoje Pal.J.Matulaičio šeimos pagalbos centre, kuris įregistruotas 2003 metų lapkričio 10 d. Organizacija buvo įsteigta teikti specializuotas, arčiau kliento nnamų esančias, socialines paslaugas visai šeimai.
Organizacijos steigėjai yra keturi fiziniai asmenys ir viešoji įstaiga Pal.J.Matulaičio socialinis centras, savo veiklą orientuojantis į bendruomeninių socialinių paslaugų tinklo kūrimą. Pal.J.Matulaičio socialinis centras savo veiklą vykdo jau ketverius metus, nors dauguma paslaugų buvo pradėta teikti jau nuo 1996 metų Pal.J.Matulaičio parapijoje. Siekiant teikti specializuotą, profesionalią pagalbą šeimai bei norint priartinti teikiamas paslaugas prie klientų, ir buvo įkurta atskira organizacija Pal.J.Matulaičio šeimos pagalbos centras. Tad dabar Pal.J.Matulaičio parapijos teritorijoje, kuri apima Viršuliškių, Pašilaičių, Šeškinės iir Justiniškių mikrorajonus, veikia du socialines paslaugas teikiantys centrai.
Mes lankėmės Šeškinės vaikų dienos centre, esančiame Šeškinės 65-74, Vilniuje.
Šis dienos centras kviečia:
1) Šeškinės mikrorajone gyvenančius vaikus, kurie
Patiria sunkumų šeimoje;
Turi mokymosi ar mokyklos lankymo sunkumų;
Turi elgesio ir emocinių problemų.
2) Šių vaikų ttėvus;
3) Savanorius, kurie savo laisvu laiku nori padėti šio centro vaikams.
ŠIAME CENTRE VEIKIA KETURIOS PROGRAMOS
A) Dienos centro programa
Skirtas vaikams, kuriems reikia intensyvios, nuolatinės pagalbos, kurie turi mokymosi, elgesio problemų t.y. neklausymas, nusižengimai arba net vagystės.
Dvylikos vaikų grupė renkasi keturis kartus per savaitę (penktadieniais išvykų diena), kur jiems teikiama:
• pagalba pamokų ruošoje;
• maitinimas;
• laisvalaikio užimtumas (keramikos, sporto, rankdarbių ir kitokie būreliai);
• socialinių, buitinių įgūdžių ugdymas;
• elgesio korekcija ir individualus darbas;
B) Vyresniojo draugo programa (taip vadinama BBS – Big Brother/Sister programa)
Vaikams, kuriems nereikia intensyvios kasdieninės pagalbos, siūloma daugiau dėmesio skirti laisvalaikio užimtumui, naujoms patirtims:
Programos metu vaikas kelis kartus per savaitę (priklauso nuo abipusio susitarimo; tačiau centro darbuotojų rekomenduojamos 6 val. per savaitę) susitinka su savanoriu studentu, kartu ruošia pamokas, leidžia laisvalaikį, dalinasi ddžiaugsmais ir sunkumais – po truputį tampa draugais.
Dienos centras yra labai pririštas prie savanorių, kadangi ne visi norintys vaikai gauna sau „brolį“ ar „seserį“. Šiuo metu yra 4 šios programos savanoriai.
C) Užcentrio programa
Tai programa vykdoma “už centro” ribų. Tai laisvalaikio užimtumo programa.
Penktadieniais bei savaitgaliais organizuojama kultūrinė – pažintinė programa: savanorių lydimi vaikai eina į teatrus, muziejus, parodas, dalyvauja šventėse, vyksta į iškylas gamtoje, keliauja dviračiais ir pėsčiomis. Per vaikų atostogas rengiamos kelių dienų išvykos, vasarą – sstovyklos. Taip pat suteikiama galimybė pailsėti kitų organizacijų stovyklose.
Dienos centras yra pasirašęs daug sutarčių su organizacijomis, kad vaikai galėtų nemokamai gauti jų teikiamas paslaugas.
D) Programa šių vaikų tėvams
Dienos centro darbuotojai tiki, kad vaikų tėvai yra atsakingi už vaiko auklėjimą ir turi jiems didžiausią įtaką, todėl savo veikloje kartu su tėvais ieškos tinkamiausių pagalbos vaikui būdų.
Sunkioje situacijoje dienos centras šeimas:
• Informuoja;
• Konsultuoja;
• Teikia materialinę pagalbą;
• Organizuoja išvykas, stovyklas, šventes.
Dienos centre mes susitikome su dienos centro vadove, kuri taip pat yra ir psichologė, Rimante Eidukevičiene, ir ji mums atsakė į štai kokius klausimus:
Su kokio amžiaus vaikais dirba šis dienos centras?
-Nuo 6 iki 12 metų. Ir dar mes turime paauglių grupelę, kurie jau yra išaugę iš minėto amžiaus. Intensyvios pagalbos mes jiems nebeteikiame, tačiau stengiamės suteikti labiau integracinę pagalbą. Stengiamės įgyvendinti mintį, kad paaugliai pradėtų bandyti padėti mažiesiems, rengtų jiems kokius nors renginius, išvykas ir t.t.
Kaip vaikai patenka į dienos centrą?
– Vaikai į dienos centrą patenka per vaikų teisės apsaugos tarnybą; su šia tarnyba mes bendradarbiaujame. Tai pat bendradarbiaujame su mokyklos socialiniais pedagogais. Esame pasirašę su mokyklomis bendradarbiavimo sutartis. Todėl vieną kartą per 2 mėnesius susitinkame su socialiniais darbuotojais ir jie praneša mums apie esančią situaciją.
Kaip reaguoja vaikai ir šeima, sužinoję, kad rreikės vaikščioti į dienos centrą?
– Būna įvairiai. Būna, kad vaikų teisių tarnyba susitaria su šeima ir duoda mums telefoną, mes paskambinam ir pakviečiam tėvus. Arba patys nueinam į namus ir pakviečiam vaiką ateiti į mūsų centrą. Tuomet užpildom daug popierių ir tada vaikas jau gali pas mus lankytis.
Tačiau reikia nueiti labai ilgą ir nuobodu kelią, kad vaikas pradėtų lankyti mūsų dienos centrą. Kai vaikas jau ateina pas mus, tai jis ir nebenori išeiti, jam čia labai patinka. Tačiau patį pirmąjį kartą prisivilioti jį yra labai sunku. Kadangi ir tėvai nėra labai suinteresuoti tuo. Nes dienos centras privers ne tik vaikus, bet ir jų tėvus kažką daryti, tėvams reikės rūpintis, kad jų vaikas lankytų bei nepraleidinėtų užsiėmimų.
Kai vaikas ateina į mūsų dienos centrą, mes duodame jam vieno mėnesio bandomąjį laikotarpį. Tada ir išsiaiškinama ar jam iš tikrųjų reikalinga mūsų pagalba.
Žinome, kad šis centras yra nevyriausybinė organizacija, tai kokiu būdu ir iš kur jūs gaunate pinigų centro veiklai?
– Mes rašome projektus į švietimo ministeriją, socialinę ministeriją, į savivaldybes. Taip gauname finansavimą vieneriems metams. Tačiau finansavimas yra labai didelė problema visoms nevyriausybinėms organizacijoms. Labai daug laiko “suėda” projektų rašymas, o projektai yra trumpalaikiai, trunka tik 1 metus. Gauni pinigų, tačiau niekada nnesi užtikrintas, kad gausi jų kitiems metams. Būna ir taip, kad keletą mėnesių iš viso negauname jokio finansavimo. Taip būna tada, kai vienas projektas baigiasi pavyzdžiui gruodį, o kitas pradeda įsigalioti tik balandį.
Ką darote, kaip išgyvenate tokį laikotarpį?
– Visų pirmiausia stengiamės taupyti. Dar truputį bendradarbiaujame su užsieniu, su Erfurtu: šeimos iš Vokietijos remia šeimas iš Lietuvos. Tai pat gaunam tam tikros labdaros.
Iš kokių šeimų yra “jūsų” vaikai?
– Nemažai vaikų yra iš šeimų, kur tėvai bedarbiai, alkoholikai arba šie vaikai gyvena su globėjais. Tačiau jei vaikas sunkiai mokosi, neišsėdi pamokoje ir griauna visą pamokos struktūrą, bėga iš pamokų, jei yra tokie vaiko bruožai, tai tada, tai ne visada nepriklauso nuo šeimos. Dabar yra pastebima tendencija, kad turtingų šeimų, kurios nesusitvarko su savo vaikais, vis daugėja.
Kiek darbuotojų dirba dienos centre? Ir kokios yra čia socialinio darbuotojo funkcijos?
– Dirba 2 pagrindiniai darbuotojai. Kriterijus priimant į darbą buvo aukštasis socialinio darbo arba socialinės pedagogikos išsilavinimas.
Tai pat dirbti padeda savanoriai, kurių šiuo metu yra 15, ir praktikantai, kurių yra 5.
Socialinio darbuotojo funkcijos:
• Darbas dienos centre su vaikais;
• Įvairių renginių organizavimas;
• Darbas su šeima;
• Įvairių projektų rašymas;
• Dokumentacija, sąskaitos;
• Darbas su savanoriais (seminarai);
• Darbas su praktikantais.
Ką vaikas veikia atėjęs į šį dienos centrą? Ir
kokiais būdais jūs stengiatės koreguoti jo elgesį, kitaip sakant, kaip bandote jį perauklėti?
– Tai dienos centras, kuris veikia kasdien išskyrus penktadieniais nuo 15.00 iki 19.00 val.
Vaiko kasdieninis tvarkaraštis:
15:00 – 16:00 – pamokų ruoša
16:00 – 16:30 – valgis
16:30 – 17:30 – būrelis
17:30 – 18:00 – tvarkymasis
18:00 – 19:00 – pamokų ruoša (nesuspėjusiems arba atėjusiems vėliau)
Socialinių įgūdžių būrelyje mes mokome vaikus per visokius piešinius, pokalbį, vaidinimą, mokytis bendrauti: kada, kodėl ir kaip reikia pasakyti “ačiū”, “prašau”; kaip susidraugauti; kaip elgtis tam ttikrose situacijose ir t.t.
Tai pat turime elgesio korekcijos sistemą:
Kiekvienas vaikas yra žymimas, ką jis padarė ir ko ne. Žymimi tokie dalykai: pamokų ruoša (ar padarė namų darbus); valgis (pvz.: ar nusiplovė rankas, ar gražiai elgėsi prie stalo, ar išsiplovė indus); ar dalyvavo būrelyje; ar po būrelio susitvarkė savo vietą; ar vykdė savo kasdienines pareigas.
Kasdieninės pareigos: šluoti, plauti indus, budėti, atnešti maistą bei išnešti šiukšles.
Yra dar tokie blogi ir geri taškai: jeigu vaikas per visą dieną surenka daugiau „–“ negu „„+“ tai gauna blogą įvertinimą . Jei atvirkščiai gauna daugiau „+“ tai gauna gerą įvertinimą .
Dar turime sugalvoję klausimų dienos užbaigimui (dienos įvertinimas). Taip mokome vaikus suprasti ką jie daro ir kodėl tai daro. Tie klausimai yra tokie:
1) Kas man patiko ššiandien centre?
2) Už ką norėčiau atsiprašyti?
3) Ką norėčiau nuveikti rytoj?
Ar galėtumėte pasakyti, kokių pastebite trūkumų dienos centruose?
– Visada kyla klausimas, kiek gerai yra vaikus, turinčius tam tikrų problemų, sudėti į vieną vietą. Nes taip jie gali būti spaudžiami aplinkinių nuomonės. Tokiems centrams yra prilipdomos tam tikros „etiketės“. Neretai būna tokių komentarų: „Ai, čia vaikas iš to dienos centro, kur tik asocialūs renkasi“, „Su tokiu neverta draugauti“ ir daug kitų nemalonių komentarų.
Būtų idealu, jei tokių centrų būtų daug ir į juos rinktųsi daug vaikų. Ir pavyzdžiui iš penkių „gerų“ (neproblematiškų) vaikų, vienas būtų „negeras“ vaikas. O būdamas kartu su „gerais“ mokytųsi iš jų gero elgesio. Tačiau taip nėra, kadangi niekas neduoda pinigų tiems „geriesiems“ vaikams.
Būtent todėl mes ir stengiamės, kad vaikai pas mus nneužsibūtų, kad nelankytų dienos centro labai ilgą laiko tarpą. Kai situacija šiek tiek pasitaiso, mes stengiamės įgalinti tėvus, kad jie kažką darytų, kad vaikai lankytų kokius nors kitus miesto būrelius.
Būtent dėl šios priežasties mes įkūrėm ir antrąją dalį – šeimos tarnybą, nes supratom, kad be darbo su tėvais sunku kažką pakeisti. Nes vaikai pabūna pas mus keturias valandas, tada grįžta namo ir ten vėl tas pats. Dėl to yra svarbu dirbti su visa šeima. Tačiau tokia įstaiga kaip dienos ccentras paprasčiausiai neturi galimybių to padaryti. Turi būti atskiri žmonės, kurie dirbtų su šeima, kad dirbtų su tokiomis problemomis kaip bedarbystė, alkoholizmas, polinkis į smurtą ir t.t.
Taigi, todėl mes dirbam su vaikais, šeimos tarnyba – su tėvais, mes tarpusavyje susiderinam. O štai tada rezultatas yra žymiai geresnis ir veiksmingesnis.
Kokie dar žmonės centre dirba su vaikais?
– Dirba socialinė darbuotoja, psichologė, lankosi socialiniai pedagogai.
Ir dar.
Šalia dienos centro veiklos taip pat vykdomas šeimos centro projektas. Tai yra kompleksinė pagalba Matulaičio parapijoje gyvenančioms ir sunkumus išgyvenančioms šeimoms bei atskiriems jų nariams. Šeimoms siūlomi sutuoktinių rengimo santuokai, tėvystės įgūdžių lavinimo, darbinio pasiruošimo, mamos – vaiko savipagalbos grupinius užsiėmimai, individualios socialinės ir psichologinės konsultacijos, atstovavimas valstybinėse institucijose, laisvalaikio užimtumas, vasaros stovyklų organizavimas.
Šeimos centro tikslas – padėti šeimai efektyviai funkcionuoti, stiprinant ryšius tarp šeimos narių, atskleidžiant jų turimus vidinius resursus, mokant juos tinkamai panaudoti, taip didinant šeimos savarankiškumą ir gebėjimą pačiai spręsti iškylančius sunkumus.
TRŪKUMAI
o Vykstant teisinei reformai, kuriami nauji įstatymai, kiti teisės aktai, kurie ne visuomet tarpusavyje suderinami. Todėl susidaro padėtis, kada, pavyzdžiui, Butų privatizavimo įstatymas nepakankamai garantuoja vaikų turtines teises į butą (ypač vaikų, gyvenančių alkoholikų ir kitų degradavusių arba išsiskyrusių tėvų šeimose). Ne visada, leidžiant atitinkamus įsta¬tymus, kitus teisės aktus, svarbiausiu motyvu laikomas vaiko teisėtų interesų uužtikrinimas (Deklaracijos 2 principas), kad pagrindinis dalykas yra vaiko specifinė padėtis visuomenėje ir jam reikalinga ypatinga teisinė apsauga bei priežiūra. Įvairiuose mūsų įstatymuose ne visada vienodai vartojama vaiko samprata (nepilna¬metis, mažametis, vaikas). Pagal Konvencijos I straipsnį „Vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jei pagal įstatymą jo pilnametystė nepripažįstama anksčiau“. Tačiau Vaiko teisių deklaracijos preambulėje skelbiama, kad „vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos tiek iki gimimo, tiek po jo“. Manytume, jog vaiko teisė į gyvybę turi būti įtvirtinta jau iki gimimo momento, nes Konvencija skelbia, kad valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi (6 straipsnio 1 dalis). Iki šiol nereglamentuotas vaiko pabėgė¬lio teisinis statusas;
o Ne visi tėvai rūpinasi savo vaikų turtinių teisių apsauga. Ypač aktuali ši problema tuomet, kai vaikas auga probleminėje šeimoje, kur tėvai yra alkoholikai ar narkomanai, iš jų atimtos tėvystės teisės ar vaikas yra našlaitis;
o Nepakankamai apsaugotos ir vaikų turtinės teisės, kai vaikas paimamas iš tėvų, neatimant tėvystės teisių. Tai reglamentuoja SŠK 78 str., pagal kurį teismas gali priimti sprendimą paimti vaiką ir perduoti jį globos ir rūpybos organų priežiūrai, nepriklausomai nuo tėvystės teisių atėmimo, jeigu palikti vaiką pas tuos asmenis yra pavojinga. Tačiau tokiais atvejais ddažnai vaiko turtinių teisių apsauga lieka neišspręsta. Kitas sprendimo reikalaujantis atvejis – tai turto dalybos išsiskiriant tėvams;
o Dabartinė situacija tokia, kad teismai neturi priimti bylų dėl nepilnamečių iki 14 metų padarytų teisės pažeidimų. Neaišku, kokios valstybinės institucijos turi pasirūpinti tokiais vaikais, saugoti jų teises, organizuoti prevencinį darbą. Racionaliausia, kad šiuo atveju tam tikros institucijos, kurių veikla yra susijusi su vaikų teisių apsauga, turi imtis konkrečių auklėjamojo poveikio priemonių priklausomai nuo vaiko padaryto teisės pažeidimo pobūdžio ir elgesio ypatumų darant nusikaltimą. Pavyzdžiui, jeigu vaikas iki 14 metų amžiaus nusižengia ar kitaip pažeidžia teisę, atitinkami policijos parei¬gūnai turi organizuoti prevencinį darbą, šalinti priežastis ir sąlygas, dėl kurių vaikas teisiškai nusikalsta;
o Lietuvos visuomenėje ir Vyriausybės politikoje stokojame požiūrio į vaikystę kaip į socialinį reiškinį. Trūksta tiek apibendrintų šiuolaikinio vaikų gyvenimo aprašų, atskirų vaikų grupių analizės. Didesnis dėmesys yra skiriamas vaikams, kurių biologinės, fizinės ar psichinės raidos dėsningumai ryškiai skiriasi nuo normalių (pvz., protiškai atsilikę, akli, kurti ar fizinės negalios ištikti vaikai, vaikai, netekę tėvų, bešeimiai vaikai ir kt.). Nepakankamai įvertinus vaikystę, kaip išskirtinės svarbos žmogaus gyvenimo tarpsnį, visuomenėje, šeimoje ir vaikų ugdymo institucijose ne visada toleruojamos šio periodo apraiškos – nesudaromos sąlygos vaikams būti vaikais, vyksta vaiko ir vaikystės individualumo apraiškų nuvertinimas;
o Tėvams, nesirūpinantiems vaiko
gyvenimu (alkoholikams, narkomanams ir kt.), suteikiama valstybės finansinė parama. Tokie tėvai pinigus dažnai panaudoja tik sau, o jų vaikai gatvėje, jie prašo išmaldos. Dėl rinkos ekonomikos įtakos susiformavo naujos vaikų grupės. Žinome, jog šiandien yra „gatvės vaikai“, „vaikai-benamiai“, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia ne šeimoje ar ugdymo institucijoje (mokykloje, vaikų darželyje), o geležinkelio, autobusų stotyse, turistų sambūrio vietose, dideliuose prekybiniuose centruose ir kt., „vaikai -klajokliai“, kurie kartu su savo tėvais važinėja, ieškodami rinkai vietų, vaikai, pradėję anksti dirbti, vaikai, pprašantys išmaldos ir kt;
o Vis dar atskiriami vaikai nuo tėvų, jei šie nesugeba jais tinkamai pasirūpinti. Atėmus tėvystės teises, vaikuose ir toliau gyvena šeimos dvasia, išlieka nepastebimi emociniai kontaktai. Šeimos ir vaiko atskirai gyvenimo sąlygų vertinimas ypač nenaudingas mūsų valstybės finansams, nes didelę dalį vaikų, kurių tėvai yra gyvi ir gali dirbti, reikia globoti ir ugdyti valstybės išlaikomose institucijose. Be to, bendravimo trūkumas stabdo vaikų psichinį ir fizinį vystymąsi, padažnėja susirgimų;
o Visuomenė ir savivaldybės dar nelabai suvokia nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklos reikšmę iir vietą visuomenėje;
o Vaikų neužimtumas turi ryškios įtakos vaikų nusikalstamumui. Dažnai dėl to vis daugėja valkataujančių vaikų;
o Skubios organizuotos pagalbos vaikams sistemos krizių šeimose atvejais Lietuvoje kol kas taip pat nėra;
o Nors nustatyta pajamų įvertinimo principu teikiamos paramos tvarka siekiama valstybės paramą sutelkti mmažiausias pajamas turinčioms šeimoms, neišvengiama atvejų, kai parama gali pasinaudoti šeimos, kurioms tokia parama neturėtų priklausyti – susiduriama su turto ir nelegalių pajamų įvertimo problema;
o Skurdo mažinimo strategijoje pažymėta, kad žemiau skurdo ribos Lietuvoje gyvena apie 16 proc. gyventojų. Tačiau socialinę pašalpą (kuri mokama pasitelkus šeimos pajamų vertinimo kriterijus) gauna tik apie 3 proc. gyventojų;
o Socialinių paslaugų poreikis vis didėja. Socialinių paslaugų sistemą bendruomenėse dar būtina vystyti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad didėjantis socialinių paslaugų poreikis kartais viršija esamus išteklius, nepakankamas dėmesys skiriamas socialinių paslaugų kokybei, iškyla būtinybė ieškoti labiau efektyvių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo būdų;
o Trūksta informacijos: socialinių paslaugų, kaip ir kitų socialinės apsaugos išmokų gavėjai nepakankamai informuojami apie jų teises ir galimybes, o socialinės paramos teikėjai per mažai žino apie rrealius poreikius;
o Socialinių darbuotojų praktikų skaičius, tenkantis visos šalies socialinių paslaugų gavėjams, nėra pakankamas, o šį darbą dirbantieji socialiniai darbuotojai dažnai neturi reikiamos kvalifikacijos, ypač darbui su vaikais, šeimomis, socialinės atskirties grupėmis;
PASIŪLYMAI
o Mažas pajamas gaunantys asmenys nesitikėdami gauti daugiau pajamų dirbdami, nebus suinteresuoti konkuruoti darbo rinkoje ir daugiau dirbti, o taip pat nebus linkę investuoti į mokslą ir savo kvalifikacijos kėlimą. Todėl dabar galiojančios paramos formos turėtų būti transformuojamos, pertvarkomos taip, kad asmuo būtų suinteresuotas dirbti net ir mažai apmokamą darbą nei llikti pasyviu pašalpos gavėju. Efektyvi socialinės paramos sistema turėtų skatinti užimtumą, o ne kurti priklausomybę nuo įvairių paramos formų;
IŠVADOS
Atlikusios šį rašto darbą pasiekėme savo tikslą, t.y. išsiaiškinome:
• Kas yra socialinės rizikos šeima;
• Koks jų statusas mūsų visuomenėje;
• Dėl kokių priežasčių šie žmonės yra socialinio darbo klientai;
• Kokios socialinio darbuotojo funkcijos su šia klientu grupe;
• Kokie įstatymai gina jų teises;
Taip pat apsilankėme Pal.J.Matulaičio šeimos pagalbos centre, plačiau sužinojome apie jo veiklą, funkcijas.
LITERATŪRA:
Gelbėkit vaikus, „2003 m. Veiklos atskaita“
Unicef/UNDP, „Šeimos ir vaikai Lietuvoje“, Vilnius, 1995 m.
Lietuvos Filosofijos ir Sociologijos Institutas, “Lietuvos šeima”, Vilnius, 1994-1995 m.
Louise C.Johnson, “Socialinio darbo praktika”, Vilnius, 2001 m.
Filosofijos, Sociologijos ir teisės institutas, „Šeimos politikos koncepcija“, Vilnius.
Internete:
www.socmin.lt
www.std.lt
PRIEDAI
1 priedas24
Iš viso šeimų Šeimų skaičius su vaikais iki 18 m. Be vaikų Vidutinis šeimos
1 2 3 4 5 ir daugiau dydis
Iš viso 962623 269093 191267 37559 8191 3863 452650 3,18
Mieste 653201 205236 129074 17082 2662 984 298163 3,11
Kaime 309422 63857 62193 20477 5529 2879 154487 3,32
Alytaus apskritis 52830 13332 10893 2194 464 228 25719 3,17
Alytaus miesto sav. 20221 6619 4702 571 63 27 8239 3,19
Druskininkų sav. 7205 1890 1558 268 58 24 3407 3,15
Alytaus rajono sav. 9012 1623 1596 524 129 58 5082 3,20
Lazdijų rajono sav. 7498 1356 1414 441 111 68 4108 3,20
Varėnos rajono sav. 8894 1844 1623 390 103 51 4883 3,09
Kauno apskritis 191970 55348 37271 6390 1333 651 90977 3,18
Kauno miesto sav. 103718 32315 18971 2260 377 143 49652 3,12
Birštono sav. 1518 372 320 76 9 5 736 3,18
Jonavos rajono sav. 14597 4342 3028 595 153 75 6404 3,15
Kaišiadorių rajono sav. 9911 2442 1915 483 135 69 4867 3,26
Kauno rajono sav. 21938 5997 5103 991 206 81 9560 3,36
Kėdainių rajono sav. 18316 4841 3618 756 186 126 8789 3,16
Prienų rajono sav. 9760 2147 1859 537 118 75 5024 3,27
Raseinių rajono sav. 12212 2892 2457 692 149 77 5945 3,23
Klaipėdos apskritis 107650 31925 21192 4276 911 385 48961 3,17
Klaipėdos miesto sav. 54827 18594 9425 1038 153 58 25559 3,05
Neringos sav. 684 210 136 32 4 – 302 3,14
Palangos miesto sav. 4860 1476 1016 130 28 11 2199 3,14
Klaipėdos rajono sav. 12785 3220 2895 734 170 74 5692 3,32
Kretingos rajono sav. 12526 3179 2704 736 154 67 5686 3,28
Skuodo rajono sav. 7115 1510 1536 534 148 51 3336 3,29
Šilutės rajono sav. 14853 3736 3480 1072 254 124 6187 3,35
Marijampolės apskritis 51332 12467 11369 2956 696 332 23512 3,29
Marijampolės sav. 19344 5414 4484 887 178 79 8302 3,25
Kalvarijos sav. 3734 730 769 268 90 45 1832 3,37
Kazlų Rūdos sav. 4146 995 892 221 48 19 1971 3,22
Šakių rajono sav. 10472 2171 2240 702 166 91 5102 3,31
Vilkaviškio rajono sav. 13636 3157 2984 878 214 98 6305 3,33
Panevėžio apskritis 84094 21892 17095 3624 772 383 40328 3,13
Panevėžio miesto sav. 34100 10440 7135 881 116 43 15485 3,06
Biržų rajono sav. 9996 2308 1955 507 114 50 5062 3,14
Kupiškio rajono sav. 6976 1656 1398 379 69 35 3439 3,07
Panevėžio rajono sav. 11632 2540 2426 737 175 101 5653 3,29
Pasvalio rajono sav. 9479 2040 1876 612 191 108 4652 3,28
Rokiškio rajono sav. 11911 2908 2305 508 107 46 6037 3,06
Šiaulių apskritis 102399 27697 21157 4663 1082 548 47252 3,18
Šiaulių miesto sav. 37604 12095 7651 915 132 37 16774 3,06
Akmenės rajono sav. 8421 2175 1707 458 125 62 3894 3,15
Joniškio rajono sav. 8584 2133 1781 565 144 77 3884 3,29
Kelmės rajono sav. 11223 2503 2196 673 176 103 5572 3,28
Pakruojo rajono sav. 8000 1824 1706 460 134 59 3817 3,24
Radviliškio rajono sav. 14352 3499 3071 788 180 91 6723 3,20
Šiaulių rajono sav. 14215 3468 3045 804 191 119 6588 3,30
Tauragės apskritis 36640 8864 7973 2314 571 283 16635 3,29
Jurbarko rajono sav. 10411 2443 2192 564 130 67 5015 3,23
Pagėgių sav. 3327 754 732 244 65 35 1497 3,29
Šilalės rajono ssav. 8303 1721 1802 764 214 114 3688 3,47
Tauragės rajono sav. 14599 3946 3247 742 162 67 6435 3,23
Telšių apskritis 49482 12982 11366 2884 660 323 21267 3,25
Mažeikių rajono sav. 18690 5451 4449 967 198 86 7539 3,25
Plungės rajono sav. 12198 3042 2870 727 181 99 5279 3,24
Rietavo sav. 2826 585 596 247 65 40 1293 3,39
Telšių rajono sav. 15768 3904 3451 943 216 98 7156 3,23
Utenos apskritis 52524 13563 9831 1983 459 225 26463 3,08
Visagino miesto sav. 8577 3411 1772 170 16 7 3201 3,07
Anykščių rajono sav. 9814 2128 1768 464 126 57 5271 3,07
Ignalinos rajono sav. 6547 1354 1038 280 63 31 3781 2,99
Molėtų rajono sav. 7142 1493 1256 343 86 43 3921 3,13
Utenos rajono sav. 14200 3790 2905 434 87 28 6956 3,11
Zarasų rajono sav. 6244 1387 1092 292 81 59 3333 3,11
Vilniaus apskritis 233702 71023 43120 6275 1243 505 111536 3,16
Vilniaus miesto sav. 151922 49685 26336 2930 444 144 72383 3,11
Vilnius 148588 48531 25585 2853 436 143 71040 3,11
Elektrėnų sav. 8189 2334 1767 275 50 27 3736 3,19
Šalčininkų rajono sav. 10797 2658 2359 504 121 68 5087 3,33
Širvintų rajono sav. 5620 1307 1118 268 84 24 2819 3,18
Švenčionių rajono sav. 9277 2302 1593 341 69 41 4931 3,08
Trakų rajono sav. 10374 2665 2163 412 94 49 4991 3,25
Ukmergės rajono sav. 13743 3425 2568 515 131 55 7049 3,09
Vilniaus rajono sav. 23780 6647 5216 1030 250 97 10540 3,45
2 priedas
2003 METŲ ATASKAITA APIE VAIKŲ GLOBĄ (RŪPYBĄ)
BENDRIEJI DUOMENYS
Eil.Nr. Per metus Gruodžio 31d
Socialinės rizikos šeimos x x
1. Į Vaiko teisių apsaugos institucijos įskaitą įtrauktų socialinės rizikos šeimų skaičius 2146 17889
2. Vaikų skaičius jose, iš jų: 4187 39233
2.1. 0-3 m. 926 5261
2.2. 4-6 m. 788 6701
2.3. 7-17 m. 2473 27271
3. Iš socialinės rizikos grupės šeimų (1 eil.) dėl girtavimo, psichotropinių medžiagų vartojimo į įskaitą patekusių šeimų skaičius 1305 12842
4. Vaikų skaičius jose, iš jų 2650 28336
4.1. 0-3 m. 584 3838
4.2. 4-6 m. 536 4908
4.3. 7-17 m. 1530 19590
Globa (rūpyba) x x
5. Šeimų, globojančių (rūpinančių) vaikus, skaičius 1009 5954
6. Globojamų vaikų skaičius jose, iš jų: 1436 7787
6.1. 0-3 m. 207 448
6.2. 4-6 m. 185 948
6.3. 7-17 m. 1044 6391
7. Šeimynų skaičius 4 42
8. Globojamų vaikų skaičius jose, iš jų: 27 329
8.1. 0-3 m. 5 17
8.2. 4-6 m. 2 49
8.3. 7-17 m. 20 263
9. Institucijose globojamų (rūpinamų) vaikų skaičius, iš jų: 1560 5965
9.1. 0-3 m. 478 743
9.2. 4-6 m. 283 751
9.3. 7-17 m. 799 4471
3 priedas
2002 METŲ ATASKAITA APIE VAIKŲ GLOBĄ (RŪPYBĄ)
BENDRIEJI DUOMENYS
Eil.Nr. Per metus Gruodžio 31d.
Socialinės rizikos šeimos x x
1. Į Vaiko teisių apsaugos institucijos įskaitą įtrauktų socialinės rizikos šeimų* skaičius 2395 18514
2. Vaikų skaičius jose 4615 39967
2.1. iš jų: 0-3 m. 961 5270
2.2. 4-6 m. 818 7234
2.3. 7-17 m. 2836 27463
3. Iš socialinės rizikos grupės šeimų (1 eil.) dėl girtavimo, psichotropinių medžiagų vartojimo į įskaitą patekusių šeimų skaičius 1521 13146
4. Vaikų skaičius jose 3130 29548
4.1. iš jų: 0-3 m. 720 3881
4.2. 4-6 m. 645 5687
4.3. 7-17 m. 1765 19980
Globa (rūpyba) x x
5. Šeimų, globojančių (rūpinančių) vaikus, skaičius 1029 5873
6. Globojamų vaikų skaičius jose 1359 7628
6.1. iš jjų: 0-3 m. 203 427
6.2. 4-6 m. 225 814
6.3. 7-17 m. 931 6387
7. Šeimynų skaičius 3 44
8. Globojamų vaikų skaičius jose 36 359
8.1. iš jų: 0-3 m. 14 24
8.2. 4-6 m. 6 41
8.3. 7-17 m. 16 294
9. Institucijose globojamų (rūpinamų) vaikų skaičius 1608 6746
9.1. iš jų: 0-3 m. 458 723
9.2. 4-6 m. 314 823
9.3. 7-17 m. 836 5200
4 priedas
“Socialinės rizikos šeimos” ir jose augančių vaikų skaičius (tūkst.)
5 priedas
NUSTATYTA VAIKAMS GLOBA (RŪPYBA) PAGAL GLOBOS (RŪPYBOS) NUSTATYMO PAGRINDUS 2002 METAIS
Eil.Nr. Iš viso vaikų iki 18 metų iš jų :
0-3 m. 4 -6 m. 7-17 m.
1. Vaikams nustatyta globa (rūpyba) 3003 675 545 1783
2. abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs 267 27 26 214
3 tėvystės ar artimos giminystės ryšiai nuo vaiko radimo dienos nenustatyti per tris mėnesius 7 7 0 0
4 abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų teismo paskelbti mirusiais arba pripažinti nežinia kur esančiais 5 0 1 4
5 tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu 17 8 5 4
6 tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma 97 29 23 45
7 vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų 699 122 112 465
8 tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja 1388 347 261 780
9 naudoja fizinį ir psichologinį smurtą 81 15 17 49
10 tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku 442 120 100 222
10.1. dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos 174 55 37 82
10.2. suėmimo, bausmės atlikimo 128 22 32 74
10.3. kt. svarbių priežasčių (nurodyti) 140 43 31 66
.
6 priedas
NUSTATYTA VAIKAMS GLOBA (RŪPYBA) PAGAL GLOBOS (RŪPYBOS) NUSTATYMO PAGRINDUS 2003 METAIS
Eil.
Nr. Iš viso vaikų iki 18 metų Iš jų :
0 – 3 m. 4 – 6 m. 7 – 17 m.
1. Vaikams nustatyta globa (rūpyba) 3023 690 470 1863
2. abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs 275 16 23 236
3 tėvystės ar
artimos giminystės ryšiai nuo vaiko radimo dienos nenustatyti per tris mėnesius 7 6 1 0
4 abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų teismo paskelbti mirusiais arba pripažinti nežinia kur esančiais 3 1 0 2
5 tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu 16 5 5 6
6 tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma 92 28 16 48
7 vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų 521 70 64 387
8 tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja 1630 433 304 893
9 naudoja fizinį ir psichologinį smurtą 72 7 4 61
10 tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku 407 124 53 230
10.1. dėl abiejų tėvų ar vvieno iš jų ligos 160 45 22 93
10.2. suėmimo, bausmės atlikimo 89 19 11 59
10.3. kt. svarbių priežasčių (nurodyti) 158 60 20 78
7 priedas
NUSTATYTA VAIKAMS GLOBA (RŪPYBA) 2002 METAIS
Eil.
Nr. Globų (rūpybų) skaičius
Iš viso Laikinoji Nuolatinė
1. šeimose 1359 945 414
2. šeimynose 36 32 4
3. Vaikų globos institucijose 1608 1421 187
3.1. kūdikių namuose 254 231 23
3.2. apskrities vaikų globos namuose 483 384 99
3.3. globos įstaigose vaikams su negalia 10 9 1
3.4. bendrojo lavinimo internatinėse mokyklose 45 45 0
3.5. specialiosiose internatinėse mokyklose 49 41 8
3.6. savivaldybės vaikų globos namuose 444 419 25
3.7. savivaldybės vaikų globos grupėse 200 183 17
3.8. nevyriausybiniuose vaikų globos namuose 123 109 14
8 priedas
NUSTATYTA VAIKAMS GLOBA (RŪPYBA) 2003 METAIS
Eil.
Nr. Globų (rūpybų) skaičius
Iš viso Laikinoji Nuolatinė
1. Šeimose 1436 997 439
2. Šeimynose 27 22 5
3. Vaikų globos institucijose 1560 1401 159
3.1. kūdikių namuose 248 230 18
3.2. apskrities vaikų globos namuose 459 370 89
3.3. globos įstaigose vaikams su negalia 30 28 2
3.4. bendrojo lavinimo internatinėse mokyklose 36 35 1
3.5. specialiosiose internatinėse mokyklose 41 30 11
3.6. savivaldybės vaikų globos namuose 348 331 17
3.7. savivaldybės vaikų globos grupėse 280 270 10
3.8. nevyriausybiniuose vvaikų globos namuose 118 107 11
9 priedas
KONSTITUCIJA
III SKIRSNIS
VISUOMENĖ IR VALSTYBĖ
38 straipsnis
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga – ggerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.
39 straipsnis
Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.
Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.
Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.
41 straipsnis
Asmenims iki 16 metų mokslas privalomas.
Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas.
Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.
