Socialiniai konfliktai

Analizuodami konfliktus, mes skiriame konflikto esmę ir konfliktišką elgesį. O pats konfliktas yra ypatingai subjektyvus dalykas. Kas nors jį galėtų apibūdinti kaip įžeidimo ar užgautumo jausmą, kurį sukėlė kažkas kitas. Tai iš dalies paaiškina neigiamą nusistatymą konfliktui. Daug skausmo ir kančios yra sutelkta žodyje “konfliktas”. Jis asocijuojasi su “grėsme” ir “nesaugumu”. Mes matome, kad žmonės aiškina situacijas ir kitų žmonių elgesį labai skirtingai. Atskiras žmogus gali įžiūrėti arba neįžiūrėti kito elgesyje piktų kėslų. Mes pastebime, kad žmonės, kurie nusiteikę kkonfliktuoti, dažnai mažiau paiso užgautumo ir įžeidimo jausmų. Nenuostabu, kad daugelis žmonių neturi supratimo, kaip pozityviai elgtis kilus konfliktui. Mes matome daug daugiau blogų pavyzdžių žmonių elgesio konfliktinėje situacijoje negu gerų. Kitoks konflikto suvokimas leidžia veikti ir mąstyti kitaip – kaip jis gali būti panaudotas konstruktyviai. Individualus mokymosi procesas yra reikalingas ugdyti pojūtį atsakomybės, kurios viena pusė prisiima konflikte. Atsakomybės skatinimas yra esminis taikos ugdymo principas. Tačiau problema yra ir plati ir gili. Per amžius mūsų kultūra ir mūsų religija ttikina, kad konfliktus geriausia apeiti. Šiandieniniame pasaulyje konfliktai iškyla žymiai greičiau, taigi mes turime atsiliepti į būtinybę apmastyti “konflikto” vietą mūsų visuomenėje. Mokymasis spręsti konfliktus – tai kažkas daugiau už individualų mokymosi procesą, tai dalis kovos už asmeninio ir socialinio iišsivadavimo procesą. Mokant žmones žiūrėti į konfliktus kaip į iššūkį – kaip kurti geresnius savitarpio santykius ir geresnį sambūvį – mes turėtume pagalvoti apie baimės jausmą, kuris atsiranda kylant konfliktams. Konfliktų baimė gal būti dėl nepakankamo žinojimo, kaip susidoroti su savo jausmais ir elgtis pačių konfliktų atžvilgiu. Konfliktai sukelia stiprius jausmus, tokius kaip kančia, bejėgiškumas, neviltis, nuoskauda. Kiekvienas iš šių jausmų naujai nušviečia konfliktą. Vienas gali bijoti kito reakcijos arba įtūžti dėl to, kad jie nebuvo taręsi dėl sprendimo. Žmonės taip pat bijo konfliktų sudėtingumo, jo esmės neaiškumo, antagonisto įvaizdžio. Kadangi taikūs tarpusavio santykiai gali būti kuriami per konfliktus, o ne šalia jų, būtina išsiaiškinti, kaip konfliktai funkcionuoja ir kaip žmonės gali tvarkytis su jais. Mes taip pat galime pažinti ppažiūras ir sugebėjimus, kurie reikalingi, kad išvengtume prievartos išplitimo konfliktuose ir paremtume taikų konfliktų valdymą. Čia nediskutuojama, kaip ši teorija gali lemti mūsų poziciją tarptautiniuose konfliktuose. Konkrečiuose konfliktuose tarp žmonių arba žmonių grupių iš tiesų neįmanoma taip paprastai apsispręsti. Ęlgesio konfliktuose patyrimas ir įgūdžiai pasiekiami per žmonių apmąstymus, pratybas ir įvairių vaidmenų atlikimą konkrečioje situacijoje. Kartais gali būti naudinga ar netgi reikalinga trečios pusės pagalba tam, kad išeitume iš uždaro veiksmų ir atoveiksmių rato, kuris paprastai veda prie konflikto eskalavimo. 22. Konflikto prigimtis 2.1. Vienašaliai ir dvišaliai konfliktai Konfliktai gali būti vienašaliai ir dvišaliai. Vienašalis konfliktas – tai tokia situacija, kai nusiskundimų turi tik viena pusė. Pavyzdžiui, jei buto nuomininkas dėl nepateisinamų priežasčių nesumoka nuomos, galima teigti, kad buto šeimininkas atsidūrė vienašalio konflikto situacijoje. Kita vertus, dvišaliame konflikte kiekviena pusė ko nors nori iš kitos. Jei nuomininkas nemoka nuomos todėl, kad butas nešildomas, arba jei prakiurus stogui į butą laša vanduo, arba jis susilaužė koją, nes buvo sulūžęs laiptelis, tada nuomininkas ir buto šeimininkas atsiduria dvišalio konflikto situacijoje. Nuomininkas nori, kad viskas būtų suremontuota, o buto šeimininkas nori, kad jam sumokėtų pinigus. Jei nė viena pusė nesutinka su kitos pusės reikalavimais, jos abi sukuria konfliktinę situaciją. Tai yra pats bendriausias konflikto apibrėžimas, tačiau jis nėra toks tiesmukiškas, kaip gali atrodyti, nes vienašaliai konfliktai neretai būna užslėpti dvišaliai konfliktai. Nors atrodo, kad žmogus neturi jokių nusiskundimų, jokių priežasčių elgtis agresyviai, jis ir pats to nežinodamas pasąmonėje jaučia pyktį kitam. Panagrinėkime minėtąjį buto savininko ir nuomininko konfliktą. Nuomininkas nesumokėjo nuomos. Bet ne todėl, kad neturi pinigų arba mano buto savininką visai nesirūpinant, kas dedasi jo namuose. Tai pasyviai agresyvus veiksmas, kurio, atrodytų, negalima racionaliai paaiškinti. Ir net pats nuomininkas negali paaiškinti savo eelgesio. Jis tiesiog nuolat “”pamiršta” pasiųsti čekį. Taigi galima teigti, kad vienašalių konfliktų nebūna, nes kiekvienas konfliktas kyla dėl kokių nors priežasčių, nepriklausomai nuo to, ar žmogus jas gerai suvokia, ar jos kyla iš pasąmonės. Kalbėdamas apie konfliktą niekada negali tiksliai pasakyti, kada ir kodėl jis prasidėjo. 2.2. Asmeniniai ir struktūriniai konfliktai Labai svarbu atskirti tuos konfliktų tipus, kuriuos galima pavadinti asmeniniais, ir tuos, kurie yra struktūrinio pobūdžio. Iš esmės abu šie tipai yra visiškai skirtingi. Asmeninis konfliktas yra susijęs su ypatingomis asmenybėmis ir ypatingu požiūriu į jas. Struktūrinis konfliktas yra bendresnio pobūdžio, jis būdingas tam tikroms aplinkybėms ar konflikte dalyvaujančių žmonių grupėms. Be abejo, kiekvienas struktūrinis konfliktas privalo būti ir asmeninis, nes kitaip nebus ginčo eskalavimui reikalingos energijos. Struktūriniai ginčai – tai problema, kylanti tiek iš situacijos, tiek iš tam tikrų su ja susijusių individų. Struktūriniai ginčai nėra asmeniniai. Pavyzdžiui, tarptautinėse verslo derybose gali iškilti ginčų ar nesusipratimų dėl kultūrinių skirtumų, kurie nesusiję su asmeninėmis derybose dalyvaujančių šalių savybėmis. Jei nesupranti šalies, su kuria deramasi, įprasto derybų būdo, gali susidaryti įspūdis, kad jos atstovai nejautrūs, sukti, o jų elgesys užgaulus. Tą patį jie gali pagalvoti ir apie tave. Susidūręs su struktūriniu ginču, turi suprasti jo esmę: tai situacija, kurioje ddaugelis elementų yra numatyti iš anksto. 2.3. Keletas bendrų konflikto priežasčių Kaipgi konfliktai prasideda? Lygiai taip pat, kaip atsirado visata – niekas iš tikrųjų nežino. “Tu pavadinai mano motiną melage!” “Ne!Tai ji išvadino mane melagiu!” “Tu man niekad nesakai, kad mane myli!” “Taigi sekmadienį sakiau!” “Jis sutiko dalintis šito sandorio išlaidas perpus!” “Aš niekada nieko panašaus nesakiau!” Dažniausiai neįmanoma išsiaiškinti, kuris pradeda ginčą. Neįmanoma tiksliai nustatyti ir momento, kada jis prasidėjo. Tačiau prisiminkite: kiekvienas konfliktas turi savo sąmoningai suvokiamas ar pasąmonėje glūdinčias priežastis. Visada galima išsiaiškinti kiekvieno konflikto ištakas, o dažniausiai jos būna tokios: 1) nesusipratimai ir santykių neišsiaiškinimas; 2) nesąžiningumas; 3) aplaidumas; 4) nuostatos; 5) ypatingas pasitikėjimas savo nuomone ir įsitikinimais; 6) nesugebėjimas nustatyti ribų; 7) netinkamas konflikto sprendimas; 8) baimė ir 9) slapti kėslai. 1. Nesusipratimai. Nesusipratimai kyla tada, kai kita pusė visai kitaip, nei buvo tikėtasi, supranta jus ir reaguoja į jūsų elgesį. 2. Nesąžiningumas. Nesąžiningumas yra pats tikriausias konflikto šaltinis. Kai žmonės vienas kitam nesako tiesos, randasi šimtaprocentinė garantija, jog anksčiau ar vėliau kils konfliktų. Kad konfliktas iškiltų, visai nebūtina akiplėšiškai meluoti: kartais konfliktai kyla ne todėl, jo meluojama, bet todėl, kad sakoma tik pusiau tiesa, tačiau neišsakyti dalykai yra tokie pat pavojingi ar bent jau

gerokai pakenkia draugystei. 3. Aplaidumas. Daug konfliktų kyla dėl paprasčiausio aplaidumo. Pasakyti žodžiai, netesėti pažadai, atsakomybė, kurios stengiamės išvengti, – visa tai potencialūs konfliktų šaltiniai. Draugui prižadi išlaikyti paslaptį, o paskui nerūpestingai viską išplepi bendram pažįstamam, kuris paskambina tavo draugui ir, žiūrėk, įkala pleištą jūsų santykiuose. Vadinasi, tai, ko nedarome, gali lygiai taip pat sukelti konfliktą, kaip ir tai, ką darome. 4. Nuostatos. Mūsų nuostatos yra turbūt galingiausi konfliktų sprendimo ir jų išprovokavimo šaltiniai. Kai esame nusiteikę suprasti kitus ir eelgtis taip, kad visiems būtų gerai, konflikto beveik visada galima išvengti. Tačiau jei esame fiziškai ar dvasiškai nusiteikę kam nors pakenkti, darome viską, kad būtų iškeltas karo kirvis, ir juo visą laiką mojuojame. Ir visai nesvarbu, ar esame įsitikinę, jog būtent taip reikėtų elgtis. Žmona, sužinojusi apie savo vyro romaną, gali būti šventai įsitikinusi, kad turi neabejotiną teisę “iškaršti savo vyrui kailį”. 5. Ypatingas pasitikėjimas savo nuomone ir įsitikinimais. Dar vienas bendras konfliktų šaltinis yra įsitikinimų susikirtimai, Kadangi šiame pasaulyje eesame tvirtai prisirišę prie savojo “ego” ir savo tapatybės, dažnai būname prisirišę ir prie filosofinių, politinių ir moralinių požiūrių į gyvenimą, kurie visada neatsiejami nuo savojo “ego” bei tapatybės. Kai du žmonės yra skirtingų įsitikinimų ir abu šventai tiki, jog jjų nuomonė teisingiausia, konflikto ilgai laukti netenka, ir nesvarbu, ar tas ožiškas užsispyrimas yra nuoširdus, ar tik paprasčiausias užsispyrimas. 6. Nesugebėjimas nustatyti tam tikrų ribų. Jei nenustatai tam tikrų ribų arba jos nėra aiškios, kiti gali jas peržengti ir greičiausiai taip ir pasielgs. Nesugebėjimas aiškiai nustatyti, ko norime, ko mums reikia, ir leisti suprasti, ko nemėgstame ir nesitikime, yra kvietimas konfliktui. Leisdamas kitam pasinaudoti savimi, gali tikėtis, kad galiausiai pradėsi to žmogaus nekęsti. O nuo neapykantos tik vienas žingsnis iki konflikto. Svarbiausi reagavimo į konfliktus ar bandymo jų išvengti komponentai yra tie patys visose situacijose, ar tai būrų verslo partneriai, mylimieji, tėvai ir vaikai, šalys ar organizacijos. Svarbiausia, kad mes patys gerai žinotume, kokie yra mūsų požiūriai, poreikiai ir galimybės. IIr reikia sugebėti visus tuos dalykus ramiai, aiškiai ir glaustai išsakyti kitai pusei. Jei pavyksta nustatyti ribas tuo metu, kai kas nors ja bando jas peržengti, mes pradedame gerbti patys save ir suteikiame šią galimybę kitam žmogui. 7. Netinkamas konflikto sprendimas. Turbūt pats grėsmingiausias, didesnis nei visi kiti kartu paėmus, konfliktų šaltinis yra nenoras tiesiai ir atvirai reaguoti į konfliktą. Ir kadangi daugelis žmonių nežino, kaip reaguoti į iškilusią konfliktinę situaciją, jie pridaro daugybę klaidų. Dauguma konfliktų yra sunkios ir ssudėtingos situacijos, prasidėjusios nuo adatos, iš kurios priskaldomas visas vežimas tik todėl, jog daugelis nežino, kas yra konfliktas ir ko konfliktu dar nederėtų vadinti. Pajutę įtampą ar bręstantį konfliktą su kitu žmogumi, dažniausiai be atodairos, pritvinkę pykčio ar baimės, paleidžiame į laisvę savo emocijas. Pasiruošiame gintis. Galime pulti kitą. Galime mėginti įsiteikti. Galime viską paneigti. Arba visiškai užsisklęsti savyje. Ir tik todėl, kad dažniausiai pernelyg anksti nutariame, jog jau pakliuvome į bėdą, nors iš tiesų tos bėdos dar nėra, arba pajutę, kad neišvengiamai gresia susidūrimas ir visi su juo susiję nemalonūs pojūčiai, patys skubame aštrinti tą konfliktinę situaciją, visiškai nesistengdami jos išvengti ar kaip nors viską užglostyti. 8. Baimė. Baimė glūdi daugelio konfliktų esmėje, Baimę galima laikyti svarbiausia varomąja jėga, slypinčia už nesąžiningumo, per didelio pasitikėjimo savo vertybių sistema, nesugebėjimo nustatyti ribas ir visų kitų gynybinių veiksmų, neleidžiančių bendrauti dorai ir atvirai. Paprastai būna taip, kad įsivėlę į konfliktą ar pajutę jo grėsmę, kartu suvokiame mums gresiantį pavojų. Tada nusprendžiame, kad būti garbingam ar pažeidžiamam nesaugu, nes bijome kito žmogaus pykčio, priešiškumo ar keršto. Gali atsirasti baimė, kad prarasime kažką labai svarbaus ir reikšmingo. Žmona ar vyras gali ir toliau stengtis išlaikyti savo nelaimingą ir nevykusią santuoką, nes bijo prarasti ttai, ką jie mano esant saugumu ir meile. 9. Slapti kėslai. Tai tokia situacija, kai viena pusė turi slaptų ketinimų ar motyvų. Slapti kėslai būna dviejų rūšių – sąmoningi ir nesąmoningi. Sąmoningų slaptų kėslų pavyzdys yra klasikinė situacija, kai jaunesnis bendradarbis padlaižiauja savo viršininkams, tikėdamasis paaukštinimo. Nesąmoningi slapti kėslai nėra tokia akivaizdūs, kadangi jie nėra slepiami nuo kito asmens, bet nuo paties savęs. Nesąmoningi slapti kėslai visada būna didžiulės grupės nesutarimų, vadinamųjų “personalijų” ginčais, kai žmonės padaro ką nors tokio, ko visai neketino daryti. Jų žodžiai ar veiksmai sukelia konfliktus, jiems patiems net nesuprantant, kodėl jie elgiasi būtent taip, o ne kitaip. Personalijų ginčai – tai labiausiai paplitusios konfliktinės situacijos, su kuriomis susiduriame kasdieniniame gyvenime. 2.4. Keturi konflikte dalyvaujančių asmenybių tipai Konfliktų sprendimo požiūriu daugumą žmonių galima priskirti vienam iš keturių tipų: 1) puolantysis – besiginantysis; 2) taikdarys; 3) vengiantysis; 4) siekiantysis lygiųjų. 1. Puolantieji – besiginantieji Puolantysis – besiginantysis laiko kitą žmogų “priešu”. Jo/jos dėmesys nukreiptas į tai, kodėl tas kitas yra neteisus, ir į tai, ko jis/ji nori iš susidariusios situacijos. Tai labai karinga mąstysena. Šio pobūdžio proto sandara yra visiškai nesuderinama su sėkmingomis derybomis ir konflikto išvengimu, t.y. kai norima konfliktą išspręsti taikiai, atsižvelgiant, kiek įmanoma, į aabiejų pusių poreikius ir tikslus. “Tas kalės vaikas, – staugia puolantysis – besiginantysis. – Kokią jis/ji turėjo teisę taip su manimi pasielgti! Todėl aš noriu, kad būtų taip – taip ir bus!” Kol požiūris į konfliktinę situaciją toks karingas, nėra jokių galimybių “laimėti”. Tuokart galima gauti ko nori, galima atkerštyti, galima gauti pinigų arba sužlugdyti kitą žmogų. Tačiau, kadangi greičiausiai nebūsime teisingai ir nuoširdžiai įveikę nesantaikos, vidinis konfliktas išliks dar ilgai po to, kai bus išspręstos tuo metu rūpėjusios materialios problemos. 2. Taikdariai Taikdariai iš pirmo žvilgsnio atrodo visiška puolančiųjų – besiginančiųjų priešingybė. Užuot pasinaudoję menkiausia galimybe kaip pretekstu pradėti karą, taikdarys darys viską, kad tik būtų šventa ramybė. Taigi taikdariai yra savaip nesaugūs kaip ir puolantieji – besiginantieji. Be to, jie puikiai moka išvengti atsakomybės už jiems iškylančias problemas, nors kartais gali atrodyti, kad jie imasi jas spręsti. Labai dažnai susidaro įspūdis, kad taikdariai imasi visiškos atsakomybės už iškilusią konfliktinę situaciją. Tačiau giliai viduje jie paprastai tokie pat pikti kaip ir puolantieji – besiginantieji ir lygiai taip pat įsitikinę, nors ir tyliai, savo teisumu. Vienintelis skirtumas yra tas, kad jų priešiškumas yra pasyvus, o ne aktyvus. 3. Vengiantieji Vengiantieji yra kraštutinė taikdarių atmaina: jie nenori net pripažinti, kad konfliktas

egzistuoja. Kaip puolantieji – besiginantieji ir taikdariai, jie vengia atsakomybės už iškilusias problemas, tačiau elgiasi visai kitaip. Jis/ji paprasčiausiai neigia, kad problema egzistuoja. Kiekvienas, kada nors atsidūręs su tokiais klasikiniais neigėjais kaip alkoholikai ir šiaip kokios bjaurasties vartotojai, gali pasakyti, kad su tokiais konfliktiškais asmenimis išties susikalbėti nelengva. Paprastai jų poreikis neigti yra toks stiprus, kad jie neriasi iš kailio stengdamiesi paneigti savo įjunkimą į alkoholį ar panašius dalykus. Išsikalbėjimas ar sąžiningumas jiems yra visai svetima elgesio norma. Juos kausto bbaimė. Kaip ir taikdariai, neigėjai yra nepaprastai blogos nuomonės apie save, o iš to atsiranda “aukos” mąstysena – absoliuti neviltis. Tačiau neigėjai tą savo beviltiškumo problemą sprendžia apsimesdami, jog viskas klostosi puikiai, ir jie nenori nieko daugiau – tik palaikyti esamą status quo. 4. Siekiantys lygiųjų Yra toks puikus romanas “Išdidumo keliai”. Pagrindinės veikėjos – dvi seserys Julija ir Tesė, nesikalbančios nuo pilietinio karo laikų. Kokia gi jų nesantaikos priežastis? Tiesą sakant, nė viena iš jų šito nebeprisimena. O jei iir prisimintų, tie dalykai jau seniai nebevaidina jokio vaidmens jų gyvenime. Tačiau seserys ir toliau užsispyrusios laikosi savo nebylaus nepalenkiamumo – netgi tada, kai netikėtai susitinka per mišias, nors jau buvo nutarusios paslėpti savo kovos kirvius. Kaip ir puolantieji – bbesiginantieji, siekiantys lygiųjų kenčia dėl viską užgožiančio poreikio būti teisiam – tos bene svarbiausios žmogaus kančių priežasties. Natūralu, kad tokiu atveju reikia įrodyti, jog neteisūs yra kiti – o tai visada kliudo garbingai ir iki galo išspręsti konfliktą. Šie keturi asmenybių tipai daugiau ar mažiau persipina visuose žmonėse. Puolančiojo – besiginančiojo mąstysenoje paprastai galima aptikti neigėjo ir lygiųjų siekiančiojo mąstysenoje paprastai galima aptikti neigėjo ir lygiųjų siekiančiojo bruožų – irakiečiai, užpuolę Kuveitą, neigė, kad jie daro ką nors negera, ir liko tvirtai įsitikinę, kad jie elgiasi teisingai. Taikdarys gali būti ir neigėjai – toks požiūris, kaip “Tai mano klaida” arba “Jūs visu 100 procentų teisus”, arba “Jūs neteisus, bet aš pasiduodu, nes nenoriu pyktis”, yra tik priemonė užmaskuoti tikrąją problemą iir tikrąjį taikdario indėlį į tos problemos atsiradimą. Tačiau nepriklausomai nuo asmenybės tipo, galutinis visų šių požiūrių rezultatas yra toks pat – “laimėk arba pralaimėk” požiūris į konflikto sprendimą, o iš tikrųjų tai yra “pralaimėk arba pralaimėk” situacija visoms konflikte dalyvaujančioms pusėms. Kadangi konfliktai kyla dėl daugelio priežasčių, o į iškilusius reaguojama labai įvairiai, yra ir labai daug skirtingų konflikto lygmenų. Aš norėčiau panagrinėti tuos lygmenis ‘konflikto kontinuumo” kontekste. 3. Konflikto kontinuumas Abiejuose šio kontinuumo galuose yra kraštutinumai – taiko iir karas. Taikos būvis – tai užuojautos ir supratimo būvis. Karo būvis – tai kraštutinio konflikto būvis, tai pats neigiamiausias kraštutinumas, kuriame esama fizinio priešiškumo, vedančio į mirtį. Kariauti gali šalys, gentys, gaujos, korporacijos, partneriai ar pavieniai žmonės. Kad ir kokios būtų aplinkybės, visi jie turi vieną bendrą vardiklį – visišką kontaktų nebuvimą ir nenorą “tame kitame” matyti žmogų, taip pat turintį teisę gyventi. Vienu laipteliu žemiau turime nepaskelbtą karą, kuris yra tas pats karas, tik šiek tiek kitaip kariaujamas. Pavyzdžiui Amerikos ir Rusijos šaltasis karas. Šis konflikto lygmuo yra taikytinas ir asmeniniuose santykiuose. Jei mūsų santykiai su kuo nors yra atvirai priešiški ir nestokojama provokacinių pareiškimų bei veiksmų, ir jei esama noro tam kitam pakenkti ar jį nugalėti, galima teigti, kad su tuo žmogumi kariauji nepaskelbtą karą. Šio pobūdžio santykiuose nesutarimai ar skirtingos pasaulėžiūros išauga į tikrą konfliktą, o abi pusės pasiruošia kautis. Kita nepaskelbto karo pakopa yra tai, ką vadiname mėgstančiojo bylinėtis mąstysena. Šiuo atveju išties kariaujama, bet tai daroma “civilizuotai”. Nors panaudojama visa teismų ir ekonominė sistema ir žaidžiama pagal griežtas teisines taisykles, vis dėlto tampi atviro priešiškumo apraiškos dalyviu. Bylinėjantis visada kas nors pasiryžęs ką nors pričiupti. Skirtumas tik tas, kad tai daroma atseit gražiai. Tačiau kkonflikte dalyvaujančios šalys tampa priešais, nes viena turi laimėti, o kita pralaimėti. Kitas kontinuumo laiptelis yra nesuvoktas priešiškumo jausmas. Šiuo atveju žmogus jaučia, kad konfliktas tvyro ore, bet jis negali jo tiksliai įvardinti. Nusileidę dar vienu laipteliu žemyn, turime asmenybių susidūrimą. Tai tokia situacija, kai galima pasakyti: “Gerai!Kultūriniu, astrologiniu ar dar gali žino kokiu požiūriu šie žmonės negali būti kartu”. Nors ir būdami giminaičiai, draugai ar verslo partneriai, jie visą laiką konfliktuoja. Vienas eina savo keliu, kitas – savo, tačiau kai tik jie sueina į vieną vietą, būtinai įvyksta didžiulis sprogimas lyg dėl prastai sumaišytų cheminių elementų. Šio pobūdžio sąveika nereikalauja nei žodžių, nei veiksmų: vos pasirodžius vienam, antrasis tiesiog pasiunta. Kontinuumo viduryje yra neutralumas. Čia nėra nei teigiamos, nei neigiamos sąveikos. Nėra nei meilės, nei draugystės, bet nėra ir priešiškumo. Abi šalys maloniai bendrauja, tačiau emociniu požiūriu jos neturi nieko bendra. Po neutralumo eina atvirumo būsena, kai, nors tarp abiejų žmonių ir nėra ypatingų draugystės apraiškų, jaučiamas tylus artumas ir kvietimas draugystei ar bendravimui. Po atvirumo eina situacinis bendradarbiavimas, kai žmones sieja koks nors kartu atliekamas darbas, ir asmeninis situacinis bendradarbiavimas, kai bendradarbiai būna dar ir draugai. Tęsiant mūsų kontinuumą, santykiai gilėja iki draugystės ir galiausiai iki meilės. 3.1. KKonflikto kontinuumas, o kur jame tavo vieta? Stabtelėk ir pamėgink pažvelgti į savo santykius su visais tave supančiais žmonėmis. Kurioje pakopoje juos būtų galima patalpinti? Ar tau kartais neatrodo, kad su kuo nors jau kariauji, nors iš tiesų tai tėra tik asmenybių susidūrimas? Ar tu ir tavo bendradarbis nemanote esą atsidūrę nesuvokto priešiškumo, keliančio jums daug nerimo, aukomis? Su kuriais žmonėmis esi artimiausias ir atviriausias? O kurie tau tiesiog netrukdo ramiai gyventi? Gali atsitikti taip, kad kai kurių tavo ryšių nepavyks įsprausti į vieną ar kitą kontinuumo pakopą. Gali būti, kad su vienu žmogumi tavo santykiai svyruoja tarp neutralumo ir atvirumo, o su kitu – tarp asmenybių susidūrimo ir nepaskelbto karo. Konflikto kontinuumas galėtų būti geru matuokliu, jei panorėtum įvertinti, kaip ir kodėl su vienais elgiesi būtent taip. O ne kitaip ir kokį konflikto, iškilusio tavo gyvenime, laipsnį esi pasiekęs. Greičiausiai nesuvokiame, kad, įsivėlę į bylinėjimąsi, iš tikrųjų su kuo nors kariaujame. Gali paaiškėti, jog norėtum artimiau susipažinti su tuo draugišku nepažįstamuoju savo darbovietėje, kurį priskyrėme atvirumo kategorijai. Arba, jei atsitiktų taip , jog didesnė tavo santykių dalis turėtų būti priskirta spektre pateiktiems “karo” ar “taikos” kraštutinumams, turėtum galimybę giliau pažvelgti į tuos santykius, kuriuos ketini užmegzti ir išsiaiškinti, kodėl

šito nori. Tačiau svarbiausia – tai, kad konflikto kontinuumas dar kartą primena, jog konfliktų pasaulis nėra nei visai juodas, nei visai baltas, jog jame yra daug subtilių atspalvių, kuriuos tu gali pasirinkti ir pakeisti savo santykius – kiek įmanoma sumažinti konflikto įtampą ir pasiekti harmoningesnės būties. 4. Konfliktai: kokia jų esmė Bijodami konfliktų, žmonės stengiasi išvengti diskusijų ir susidūrimų, kiek tai įmanoma mūsų visuomenėje. Daugelis pasiruošę lenktis trilinki, kad tik išliktų geri vieni kitiems. Savo pačių nelabui jie per ilgai llaikosi šios “broliškumo nuostatos”. Izoliavimo baimė didžiąja dalimi lemia žmogiškąjį elgesį ir kaip pasekmė yra giliausias motyvas kiekvienam individui elgtis taip, kad jis būtų pripažintas savo aplinkoje. Kai žmonės stengiasi laikytis toliau nuo konfliktų, išeina atvirkščiai: bendrauti normaliai toliau darosi nebeįmanoma, ir ankstesni kontaktai palaipsniui sumenkėja iki trumpų pašnekesių. Nuolatinis smulkių konfliktų bengimas kelia didžiulę riziką. Kai problemų nusikratoma, jos netikėtai gali sprogti vėliau. 4.1. Vengti konfliktų ar spręsti juos? Kartais konfliktų neįmanoma išvengti. Jūsų santykiai su kitu žmogumi nepalieka jjums jokio kito pasirinkimo, kaip tik pradėti konfliktą. Arba konfliktas sukelia gilų nusivylimą. Ši situacija dažniausiai paskatina nevalingą reakciją, kai žmogus pasiruošęs panaudoti ir gėrį, ir blogį, kad tik pasiektų pergalę. Vildamiesi nepralaimėti savo priešininkui pradedate konfliktą. Rembo stiliumi. Atvira kkova nelabai tikėtina, bet kadangi nė viena pusė nenori konflikto pralaimėti, eskalacija neišvengiama. Dažniausiai kaip tik eskalacijos akivaizdoje žmonės dar labiau linkę vengti konfliktų. Pastaroji patirtis gali taip įpratinti mus prie formulės arba pergalė arba pralaimėjimas, kad mūsų įtarimai, priešiškumas ir/ar pesimizmas gali pasiekti tokią proporciją, kai mes nustojame tikėti galimybe pozityviai spręsti konfliktą. Pralaimėjusieji žiūri į laimėtojus kaip į agresyvius, šiurkščius, pasipūtusius ir visagalius individus. Laimėjusieji tiki, kad pralaimėję yra pasyvūs, silpni ir per daug gležni, kad susidorotų su konfliktu. Iš šio konteksto kyla klaidingi nusistatymai, kad vienas gali susidoroti su konfliktu tiesiai ir naudingai, bet yra ir kitas, kuris nusiteikęs arba laimėti kovą, arba išvengti konflikto. Tokia seka sukelia perdėtą pasitikėjimą savimi, nes čia stokojama atviros ir pozityvios ddiskusijos. Pralaimėjęs konflikte ar jo vengimas sukelia gilią kančią. Štai tada, kai ši kančia tampa nebepakeliama, mes suvokiame, kiek daug turime sumokėti už tai, kad sprendžiame konfliktus tokiu būdu. 4.2. Elgesys konfliktuose: stilių diapazonas Kaip žmonės reaguoja į konfliktus, labai priklauso nuo dviejų bazinių motyvų, esančių žmogiškosios veiklos ištakose: rūpinimasis kitais ir siekimas savo tikslų ir interesų. Kiekvienam iš mūsų svarbu, ką mes reiškiame kitiems. Kita vertus, kiekvienam taip pat žinomas patyrimas, kaip pasirinkti savo kelią, veikti ir priimti sprendimus, kkurie kertasi su kitų žmonių pažiūromis. Dėl šios priežasties kai kurie žmonės, besirūpindami savo ryšiais, nemažai pasiekia nuosekliai vengdami ir dangstydami konfliktus arba tučtuojau traukdamiesi nuo jų. Tuo tarpu kiti, galvodami apie savo asmeninius interesus, stengiasi bet kokia kaina palaikyti savo individualybę. 1. Pabėgimas. Šis apsisaugojimo mechanizmas rodo, kad konfliktas yra toks grėsmingas, jog žmogus atiduoda visas jėgas, kad užbėgtų už akių tiesioginiam susidūrimui. Jis jaučiasi negalįs kaip nors paveikti situaciją ir linkęs pasitraukti į užnugarį. 2. Jėgos taikymas. Kad ir ką begalvotų kita pusė, toks individas kelia save virš visko. Jis nori laimėti ir per gera ir per bloga jeigu įmanoma, konfliktas sprendžiamas demonstruojant jėgą arba pasirėmus valdžia. 3. Dangstymas – pasidavimas. Kadangi viena pusė baiminasi būti izoliuota, atviro konflikto išvengiama. Nuo pat pradžių ji pasiduoda visiems priešininko reikalavimams arba siekia paviršutiniškos darnos, kuri pasiekiama dangstant nuomonių skirtumus. 4. Kompromiso pasirinkimas. Kai užimama vidurio pozicija, nėra laimėjusios ar pralaimėjusios pusės. Realistiški, bet ne fundamentalūs sprendimai yra pasiekiami abipusiškai prisitaikant ir parodant gerą valią. 5. Konfrontacija. Šiame lygmenyje individas yra pakankamai užtikrintas, kad keltų savo interesus. Čia taip pat akivaizdus atvirumas oponento norams. Kai tai dar papildyta jėgų balanso supratimu, atsiveria galimybė ieškoti abiems pusėms naudingų sprendimų. Pakankamai dažnai mes žžinome tik vieną būdą kaip elgtis konfliktuose ir beveik arba visiškai neturime supratimo apie kitų būdų išvystymą. Toks platesnis priėjimas leidžia derinti rūpinimąsi tarpusavio santykiais ir rūpinimąsi savo asmeniniais interesais, reguliuojant konfliktą. Kompromisas yra nors ir silpnokas, bet gerai žinomas pavyzdys. Tikriausiai labiausiai priimtinas būdas yra konfrontacijos ir bendradarbiavimo derinimas, norint pasiekti naują sprendimą, naudingą abiems pusėms, ir tuo pačiu sutvirtinti tarpusavio santykius. Iš visų šių būdų – pabėgimas, jėgos taikymas, dangstymas, pasidavimas, kompromiso pasirinkimas, sprendimo siekimas per konfrontaciją – kiekvienas turi savo reikšmę priklausomai nuo asmens ir konfliktinės situacijos. Kai jėgų skirtumas yra labai žymus arba kai jūs atsiduriate silpnesnėje pozicijoje, galite rinktis pasitraukimą arba užglaistymą. Tačiau jeigu jūs nenustosite laikęsi konfliktų vengimo, jūs pakenksite savo interesams ir geriausiu atveju išsaugosite silpnus ryšius arba iš viso jokių. Jums svarbiausia yra atsisakyti įprastinio vienodo būdo ir, priklausomai nuo situacijos, išmokti pritaikyti kitus. 4.3. Konflikto eskalacija Pastoviai vengdamas konfliktų žmogus nesiekia taikos. Vengdamas konfliktų jis rizikuoja prarasti ir save, ir kitą žmogų. Be abejo, taikos siekimas per konfliktus nėra paprastas dalykas. Labai jau dažnai matome, kaip konfliktai toli peržengia ribas, ir pradedama taikyti prievarta. Šią plėtrą sukelia visų rūšių mechanizmai, kurie skatina ir stiprina vienas kitą. Tai yra didėjanti projekcija, kuri sskatina esančią pavojuje pusę suvokti kitą kaip aktyviai agresyvią. Kuriama daugybė stereotipinių įvaizdžių, kurie neatitinka tikrovės. Viena pusė nesąmoningai susieja savo nesutarimų ir neramumų pojūčius su priešininku. Kuo labiau konfliktas progresuoja, tuo labiau abi pusės yra linkusios papildyti naujais kovos argumentais tikrą konflikto esmę. Šie argumentai patvirtina kiekvieno požiūrį. Be viso kito mes matome, kaip vienos pusės nuostatos kitos pusės paprastai sudarkomos. Šis nuolatinis argumentų ir nuostatų daugėjimas prisideda prie konflikto sudėtingumo. Iš kitos pusės mes pastebime, kad kuo labiau konfliktas progresuoja, tuo labiau žmonės linkę jį supaprastinti, o tai tik didina įtampą. Taip pat yra pavojus, kad gali padidėti socialinė kontaminacija. Kai kas gali galvoti: “kuo daugiau žmonių mane palaiko, tuo labiau aš esu teisus”. Šis sąjungininkų ir palaikančiųjų ieškojimas taip pat didina eskalacijos tikimybę. Taip pat, kadangi mes linkę mąstyti stereotipiniais vaizdiniais, konfliktas augdamas darosi vis labiau personifikuotas. Pavyzdžiui vienas gali tikėti, kad reikalaudamas, kad kitas pasitrauktų, gali konfliktą išspręsti. Tad susiję su konfliktais lūkesčiai abiejų pusių matomi vis labiau pesimistiškai. Štai kodėl pradeda veikti gynybinio elgesio arba agresyvaus elgesio mechanizmai. Konflikto eigoje šie mechanizmai veikia vienu metu ir vienas kitą skatina. Dėl to konfliktuojančios pusės nustoja kontroliuoti konfliktą. Išvadoje spėliojimų, insinuacijų, šiurkščių veiksmų pasirodo daugiau, negu buvo

tikėtasi. Kol kas smurto ribų paisomo, bet, kai socialinis kontekstas tampa vis labiau ir labiau sujauktas (kai viešai plaunami purvini marškiniai), arba nauji klausimai ir veikėjai įveliami, pasiekiamas toks taškas, kai ribos jau peržengiamos. Tuomet konfliktas įgauna žymiai intensyvesnį laipsnį. Įsidėmimos ir panaudojamos tam tikros smurto formos. Yra daugybė konflikto plėtros fazių. Jos gali būti sutrauktos į gris pagrindines pakopas, kurių kiekviena savo ruožtu pasiskirsto į tris stadijas. Svarbiausios kiekvienos pakopos ir stadijos charakteristikos yra apibendrintos. Kraštutinės atpažintos paties konfliktuojančiojo aaplinkoje. Bet iš toliau – tarptautiniame kontekste jos kartais tampa šiurkščia realybe. 5. Taikos judėjimo paskirtis ir pašaukimas Taikos ugdymo sferoje svarbiausia yra išnagrinėti vyraujančias pažiūras į konfliktus ir jas pozityviai keisti. Taip įmanoma tiek, kiek mes sugebame valdyti mūsų konfliktus. Kai konfliktai valdomi, tarpusavio santykiai gali būti pagerinti, gali būti įveikti “užimti pozą” ir mes galime plėsti savo akiratį ir jaustis stipresniais. Mes galime daug lengviau išreikšti savo individualumą, tuo pat metu pasilikdami didesnės grupės dalimi. Konfliktai neturi būti llaikomi kažkuo, ko mes turėtume vengti bet kokia kaina, tai iššūkis, kuris – jei jis sumaniai panaudojamas – gali stimuliuoti kūrybingą ir efektingą problemų sprendimą. 5.1. Teigiami konfliktai galimi Tam, kad subręstume perėjimui iš neigiamo konflikto į teigiamą veiklos ir ggyvenimo būdą, reikalingos tokios nuostatos ir įgūdžiai: 1. Skirtumų pripažinimas. Jei jūs manote, kad jūsų santykiuose su kitu jūs turėtumėte pastoviai galvoti, jausti ir norėti panašiai kaip ir jis, jūs kuriate harmonijos formą, kuri iš tikrųjų stingdo ir paralyžiuoja. Atvirkščiai, nuomonių skirtumai gali pamažu gerinti tarpusavio santykius ir suformuoti stipresnę garantiją, kad sudėtingi tikslai bus įgyvendinti. Konfrontacijos pripažinimas ir įsigilinimas į tikrus skirtumus gali kurti geresnį tarpusavio pažiūrų supratimą, jeigu yra gerbiamos elgesio taisyklės. Tai reikalauja atviro mąstymo. Jei žmogus yra pasiruošęs pripažinti tiek savo, tiek kitų žmonių idėjas, tai subrandina klausimą apie skirtingų idėjų pagrįstumą ir tuo pačiu apie priėjimą prie reikalo iš skirtingų padėčių. Šiuo atžvilgiu labai svarbu išsiaiškinti iki kokio laipsnio pripažįstami skirtumai, kad jie netaptų grėsmingi. LLaimes, šiuolaikinė kultūra vis akivaizdžiau rodo, kad skirtumai yra vertinami teigiamai. Masinės informavimo priemonės ir turizmas suvaidino svarbų vaidmenį, atskleidžiant skirtumus. Žmonės suvokia, kad kiekvienas konfliktas turi ne vieną, o daug sprendimų. Be abejo, pakankamai kūrybingas gilinimasis į problemą gali būti daugybę priimtinų sprendimų. Tai jau nėra klausimas, kas teisus, kas klysta, čia svarbu – kaip pozityviai išnaudoti skirtumus. 2.Ieškant bendrų pranašumų Net jeigu kuris nors įsitikinęs, kad abipusiškai naudinga ieškoti sprendimų ir susitarti, kokių tikslų siekti, konfliktai vis dar iišlaiko įtampą. Daug konfliktų užsimezga tuomet, jei siūlomi bekompromisiniai sprendimai. Iš esmės dėmesys turėtų būtu sutelktas ties tuo, kaip išreikšti kiekvienos pusės individualius poreikius. Tokiais atvejais labai pravartu nesiūlyti priešingų arba alternatyvių sprendimų. Vietoj to, kiekvienas turėtų būti susirūpinęs, kaip išreikšti savo individualius poreikius. Nes pasakymas “aš noriu kavos” gali būti suprastas kaip “aš ištroškęs”. Konflikto sprendimui, taip pat ir asmeninio artumo išsaugojimui svarbu, kad kiekvienas susimąstytų, kokie poreikiai jam rūpėjo konflikto ankstyvoje stadijoje. 3. Stiprinti save ir kitus reguliuojant konfliktus Kadangikonfliktai dažnai sukelia stiprius jausmus, svarbu, kad dalyvaujančios juose šalys turėtų būti tikros, jog turi galimybių išspręsti problemą ir kad kiekviena pusė – ne tik stipresnė ir labiau patyrusi – mokytųsi, kaip reguliuoti konfliktus. Tarpininkas turėtų laikytis per atstumą nuo konfliktinės situacijos, kad ją giliau pažinų, ir suteikti galimybę konflikto dalyviams nuosekliai gerinti situaciją. Taip mokantis iš savo patyrimo, ypatingo dėmesio verti du dalykai: (1) pasitikėjimo laipsnis, (2) skirtingų pusių tarpusavio sutarimo laipsnis. 5.2. Principai liečiantys konflikto reguliavimą: 1. Stimuliuojant kūrybiškumą geriau sekasi tam, kas išsaugojo pasitikėjimą kitu, bet nebūtinai yra tapačių pažiūrų su juo. Skirtingų pažiūrų žmonių susidūrimas verčia kiekvieną iš jų reaguoti į daugybę įsitikinimų ir emocijų. Jei jūs nesusidorosite su jais, jūs visada turėsite sunkumų tarpusavio ssantykiuose, kuriems reikalingas abipusis pasitikėjimas. 2. Jūs galite išsivaduoti iš destruktyvios priešiškumo situacijos, jeigu ėmėtės priemonių, didinančių pasitikėjimą, tuo pačiu “tirpdydamas” konfliktą ir susitelkdamas ties pačiais santykiais. Išryškindamas bendrus interesus, o ne skirtumus, kiekvienas gali pasiekti vidutinio laipsnio realios sąjungos. 5.3. Smurto prevencija konflikte: realistiškas tikslas Nors žmonės gali justi tą patį troškimą pozityviai spręsti konfliktus, vis dėl to emocinis įsijautimas ir dideli nuomonių skirtumai gali sukelti staigią konflikto reeskalaciją. Jei taikinimo judėjimas nukreiptas į smurto prevenciją, tuomet svarbiausia išanalizuoti varomąsias jėgas, kurios sugeba užkirsti kelią arba sutrukdyti eskalacijai. Tai nereiškia, kad eskalacija yra iš viso blogis. Eskalacija gali turėti prasmės, kaip skatinanti struktūrinius pokyčius, pabrėžianti konflikto svarbą, kurianti labiau veiksmingą įtampos lygį, kuriame konfliktas būtų išspręstas arba sustiprintas solidarumas savo grupės viduje. Konflikto prevencijos pagrindai yra tokie patys, kaip ir tie, kurie konfliktą eskaluoja: 1. Kontekstas, aplinkybės, kuriose konfliktas vyksta; 2. Konflikto esmė; 3. Konflikto eiga; 4. Konflikto pasekmės. Prevencinės strategijos yra taikomos kuriant apsaugines aplinkybes, eliminuojant žlugdančias nuostatas, skatinant prevencinį elgesį ir/ar pabrėžiant prevencijos mechanizmų funkcionavimo naudą. Jos susideda: 1. Apsauginių aplinkybių kūrimas. Jos atsiranda, kai sutariama dėl plano, kuris turėtų neutralizuoti ar nukensksminti tokius konfliktus ateityje. Kai kurie pavyzdžiai: apdairiai svarstyti ir mažinti jėgos skirtumus, aiškinti arba pperskirstyti atsakomybę, išplėsti bendravimą arba sustiprinti bendravimo ryšius, susilpninti šalių tarpusavio priklausomybę, netrukdyti įvykiams, kurie negali būti sustabdyti ir sudaryti taisykles,kaip sujungti suinteresuotas šalis. 2. Dorojimasis su konflikto esme gali būti sėkmingas, bet tik tuomet, kai derybos nėra būtinos ar tada, kai partnerių visiškam tapatumui niekas negresia. Kai kas gali mėginti išspręsti problemą interpretuodamas konfliktą tokiu būdu, kad jis būtų mažiau siejamas su asmenimis ir daugiau su situacijomis, ir tuo būdu labiau pasiduodantis sprendimui. Gali būti labiau pabrėžiami bendri interesai, taip pat bendri tikslai. Tačiau pasistenkite nebūti paviršutiniškas, kad nesukeltumėte didesnio nusivylimo. 3. Santūresnio elgesio skatinimas reaguojant gynybiškai ir neatsakant į ataką kontrataka. Iš kitos pusės, pastovus “kito skruosto siūlymas” gali skatinti pasinaudoti šia galimybe, o ne santūrumą. Vaidmenų konfliktuose ir interesų konfliktuose reikalingas specialus praktikumas pasirengti kaip vesti derybas. Kiti konflikto mažinimo metodai numato iškelti bendrus interesus, įvesti laiko tarpsnį, reikalingą atvėsti, užtikrinti patikimą ir tvarkingą bendravimą, atsakyti į ataką švelninančiu ar humoristiniu būdu, abipusiškai keistis mintimis ir jausmais. 4. Turinčių prevencinį poveikį rezultatų galima pasiekti aiškinant, kiek tai įmanoma, skirtingų pusių elgesį kaip pasitikėjimo ir geros valios signalus. Pasitikėjimo ir atvirumo mentalitetas gali padėti išgauti gerą konflikto sprendimą. 5.4. Pokalbiai konflikto metu: sunkus, bet svarbus pasirinkimas Tikras dialogas

įmanomas tik tuomet, kai gerbiamas derybininkų individualus charakteris ir kai kiekvienas yra pasiruošęs pripažinti ir pašalinti jėgos skirtumą, ypač susitikimo metu. Kad ir koks naudingas galėtų būti šis teiginys panaudojant jį aktualioje konflikto situacijoje, taikymas turėtų būti atsargus ir nesiremti pigiomis direktyvomis, kaip pasirinkti dialogą ar susitikimą. Vis dėlto tai yra faktas, kad konflikto atsiradimas siejasi su santykiais ir kontaktais. Aš negaliu konfliktuoti su žmogumi, su kuriuo nesu susijęs. Kuo tampresni tarpusavio santykiai, tuo labiau įtemptas gali būti konfliktas. Pažiūrėjus iiš kitos pusės, mes pastebime, kad konflikto plėtojimosi metu, jo dalyviai dažnai vengia kontakto. Įtampą ir skirtumus tuomet didina stereotipiniai štampai, pusiau tiesos ir išankstinės nuostatos. Konfliktai tarp žmonių ir grupių griauna jų bendravimą. Šiuo atžvilgiu turėtume suvokti siunčiamą ženklą pradėti dialogą ar susitikimą, kaip galimybę išvengti prievartos eskalavimo. Kuo labiau skiriasi nuomonės, tuo didesnis poreikis palaikyti intensyvesnius kontaktus ir skirti daugiau dėmesio vienas kito pozicijai ir jausmams. Bet tikrovėje tai pasirodo labai sudėtinga. Vis dėlto klausytis kito skirtingos nuomonės, aatsižvelgti į jo argumentus ir konstruktyviai susidoroti su įtampa yra įmanoma. Žinoma, tai sekasi tuo lengviau, kuo mažiau skiriasi požiūriai. Konfliktinės situacijos veikia jūsų pačių kalbą, jūsų partnerio prieštaravimus ir aiškią opoziciją tiek, kad prieinate nuostatos – laimėti arba pralaimėti. DDialogas ar susitikimas labai sunkiai pasiekiamas, jeigu nėra jokio supratimo, jokio pritarimo, jokios harmonijos tarpusavio santykiuose. Didžiulis nuotolis skiria konflikto dalyvių susitikimą ir tikrą solidarumo bei bendrumo dvasią. Be to, konfliktas sparčiai kelia antipatijos jausmus, todėl pasiryžimas susitikimui bręsta įveikiant vidines kliūtis. Konfliktuojančiųjų susitikimas reiškia, kad vienas yra pasiruošęs išgirsti siunčiamą be žodžių kito žmogaus signalą, kad tai yra tikras ryšys, kad yra gera valia ir ryžtas derinti skirtumus. Tai reikalauja iš konfliktuojančių pusių daug pastangų ir beveik visada neišvengiama nusivylimų. Konfliktinėse situacijose – jeigu žmogus dar neatsidūrė visiško nesutarimo tik gynybos arba tik kovos – aklavietėje, kiekvienas dalyvauja procese, kuriame atsivėrimas ir užsisklendimas kitos pusės atžvilgiu greitai seka vienas po kito. Taigi susitikimas konfliktinėje situacijoje kartais yra tik trumpalaikis įįvykis. 5.5. Bandymas pasijusti oponento kailyje Kiekviena dalyvaujanti pusė mato konfliktą per skirtingos spalvos akinius. Pakantnkamai dažnai vienas stengiasi išspręsti konfliktą formuluodamas mintis, kartais net versdamas oponentą priimti ypatingą mąstymo būdą, tikėdamasis susitarimo, kuris būtų paremtas jo siūlomo konflikto apibūdinimo. Labai abejotini tokio kelio teisingumas ir netgi jo galimybė. Mūsų vertybės, konstrukcijos ir pažiūros apibrėžia mūsų pasaulį ir daro lemiamą įtaką mūsų elgesiui. Žmogaus elgesys konflikte priklauso nuo to, kaip jis suvokia situaciją. Taigi, pokučiai elgesyje pasidaro įmanomi tada, kai žžmogus pasiruošęs peržiūrėti savo požiūrį į konfliktą. Mes tarsi filtruojame tiesą per mūsų konflikto suvokimą. Šiuo atžvilgiu iš tiesų kyla grėsmė, kad žmogus visiškai įsitraukia į savo sukurtą įvaizdį ir vis labiau ir labiau netenka ryšio su realybe. Kiekvienas žiūri į konfliktą skirtingai, nes socialinė realybė panaši į kaleidoskopą – vamzdelį, kuriame kaip papuola išsidėstę spalvoto stiklo gabalėliai, kurie savo atspindžiais formuoja simetrišką ir ypatingą vaizdą. Pasukus vamzdelį, pasirodo kitoks vaizdas, sudarytas iš tų pačių gabalėlių. Tam tikra perspektyva, iš kurios individas nusako konfliktą sau ir kitiems, priklauso nuo konteksto, jo vaidmens konflikte, jo asmenybės ir problemos esmės. Vienam asmeniui dominuojančiu faktoriumi gali atrodyti esminis konflikto turinys, kitam gali būti labiau svarbūs savitarpio santykiai. Dar kitiems gali rūpėti, kas iš tiesų vyksta konflikto metu ir/arba pokalbis apie tinkamas konflikto sprendimui procedūras. Konfliktao įvaizdis priklauso nuo kiekvieno žmogaus, bet ir vieno žmogaus suvokimu šis įvaizdis pamažu kinta priklausomai nuo konflikto stadijos. Konfliktas negali būti iki galo suprastas, jeigu žmogus tik ieško priežasties. Dažnai kaip tik labiau svarbu sugretinti skirtingas žmonių, dalyvaujančių konflikte, mąstymo perspektyvas, jų skirtingus įvaizdžius. Konfliktuojančios pusės turi perduoti kaleidoskopą iš rankų į rankas ir padiskutuoti apie tai, ką jos matė. Stebėjimo skirtumai pasidaro akivaizdūs, kai žmonės įsisąmonina faktą, kkad sukimas ar netgi lengvas kaleidoskopo judinimas kuria skirtingus variantus. Individo žvilgsnis į konfliktą priklauso nuo perspektyvos, kurią jis pasirinko. Įsiklausydami į vienas kito nuomonę, pastatydami save į oponento vietą ir pripažindami kito pozicijos garbingumą, žmonės atsisako pasmerkimo ir pamažu keičia savo požiūrį į problemą tiek, kad ji pradeda kitaip atrodyti. Tuomet atsiranda galimybė formuoti bendrą požiūrį į konfliktą. Galima pradėti derėtis dėl esminių skirtumų. Ši dialogo forma svarbi todėl, kad veda į bendrą konflikto įvardinimą. Konfliktuojančios pusės greit įsitikina, kad jų požiūriai gali būti interpretuojami kaip skirtingi ir priklausantys nuo matymo perspektyvos. Visas dialogo procesas sulaiko galimą konflikto eskalaciją (kadangi nelanksčios perspektyvos ir įvaizdžiai nušalinami). Dažnai jis padeda vystytis supratimui, kad jau pribrendo reikalas pradėti spręsti rūpimą problemą. Šiame kontekste susitaikymas gali būti interpretuojamas kaip pripažinimas fakto, kad jeigu vienas yra asmenybė ir turi savo vaidmenį, kitas yra iš esmės kitokioje pozicijoje ir mato konfliktą kitokioje šviesoje. Susiaikymas nereikalauja automatiškai atleisti kita už ankstesnes pažiūras į konflikto esmę. Atvirkščiai, susitaikymas brandinamas įsisąmoninant, kad kitas asmuo yra kažkas, kas turi gyvus jausmus ir savaip reaguoja į situaciją. Susitaikymas yra rezultatas intensyvaus proceso, kuriame nuostata į bendravimą ir nuomonių skirtumus gali būti pritaikyta kuriant naujus ir pozityvius santykius su vakarykščiu antagonistu.