Socialinio darbo praktika Klaipėdos pataisos inspekcijoje

Poreikis socialinėms paslaugoms vis didėja ir šiuo metu nėra patenkinamas. Socialinių paslaugų sistemą bendruomenėse dar būtina vystyti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad didėjantis socialinių paslaugų poreikis kartais viršija esamus išteklius, nepakankamas dėmesys skiriamas socialinių paslaugų kokybei, iškyla būtinybė ieškoti labiau efektyvių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo būdų. Didėja socialinės apsaugos specialistų rengimo ir perkvalifikavimo poreikis. Būsimi socialiniai darbuotojai turėtų išmanyti darbo ir socialinės teisės, specializuotų socialinės apsaugos ekonomikos, socialinio draudimo problemas.

Socialiai pažeistų individų tiesioginis stebėjimas juos supančioje aplinkoje padeda socialiniam ddarbuotojui apibrėžti savo pasirinkto kelio gaires, susidaro galimybė kuo artimiau susidurti su būsimu darbu, įvertinti save kaip būsimą profesionalą. Kadangi socialinis darbas yra sudėtingas, plati jo taikymo įvairovė, dėl savo kompleksiškumo ir sudėtingumo neretai socialinio darbo praktika apibūdinama daugeliu požiūrių.

Darbo tikslas – susipažinti su Klaipėdos miesto pataisos inspekcija, jos misija, struktūra, teikiamomis paslaugomis bei jų efektyvumu, atpažinti socialinio darbuotojo vaidmenis ir funkcijas, nustatyti kliento problemų sritis ir išteklius jų sprendimui. Taip pat siekiama apmąstyti savo kompetenciją, paanalizuoti savo vaidmenį tos iinstitucijos rėmuose, profesionališkumą.

Klaipėdos miesto pataisos inspekcija

Klaipėdos miesto pataisos inspekcija – tai valstybinė institucija, kuriai pavesta vykdyti probaciją. Ji buvo įkurta prie Teisingumo ministerijos Kalėjimo departamento ir priklauso Klaipėdos regionui. Regiono pataisos inspekcija turi juridinio asmens statusą ir ją ssudaro 48 teritorinės pataisos inspekcijos, vykdančios savo veiklą atskirų savivaldybių teritorijoje. Galima būtų išskirti pagrindinius pataisos inspekcijos uždavinius, tokius kaip užtikrinti teismų nuosprendžių ir nutarčių, bausmių atidėjimo, baudos vykdymo, įpareigojimus atlikti nemokamų darbų, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vykdymą. Taip pat siekiama padėti integruotis į visuomenę asmenims, lygtinai paleistiems iš laisvės atėmimo vietų ir teikti jiems socialinę paramą. Daugelis pataisos inspekcijos pareigūnų yra socialiniai darbuotojai, kurie prižiūri, kaip nuteistieji asmenys vykdo teismo įpareigojimus ir draudimus, ar nepažeidinėja viešosios tvarkos, nedaro kitų teisės pažeidimų. Tik išėjusiems teikiama reikiama parama įdarbinimo klausimais, bendradarbiaujama su aplinkinėmis darbo biržomis ir kitomis institucijomis, kurios galėtų padėti spręsti socialines problemas bei nukreipia į organizacijas, galinčias suteikti konkrečią pagalbą.

Vienas iš socialinio darbuotojo vaidmenų inspekcijoje – prižiūrėti teismo nnuosprendžių ir nutarčių vykdymą. Darbuotojai prižiūri, kad nuteistieji vykdytų įpareigojimus ir nustatytas pareigas, t.y. patys kartu su nuteistuoju dalyvauja vykdant įpareigojimą, bendradarbiaujant kitai institucijai (mokslo įstaigai, darbo biržai), iš kurios nuteistasis atneša raštišką dokumentą apie įpareigojimo vykdymą. Nuolatinis darbuotojo ir kliento kontaktas suteikia galimybę stebėti, kaip nuteistasis keičiasi, kokių įgūdžių jam reikia sėkmingiau adaptuotis ir pasirinkti tinkamą kelią. Vertinant kaip vykdomi įpareigojimai, darbuotojas stebi, kaip priimami teisėti sprendimų priėmimo būdai. Vertinimo pagrindu yra raštiški iš kitų įstaigų gauti dokumentai apie įįpareigojimų vykdymą, tačiau dažnai tai būna nepakankamas pagrindas priimti sprendimą apie kliento elgesį. Trūksta tiesioginio įstaigų darbuotojų bendravimo, komandinio darbo vertinant elgesį.

Neretai išėjusieji iš laisvės atėmimo vietų asmenys patiria visuomenės engimą, nenorėjimą pasiūlyti pagalbos, darbo ir pan., dažnai jų teisės yra neginamos kaip visuomenės “atstumtųjų”. Taigi, socialinis darbuojas teikia socialinę paramą, imasi priemonių apsaugoti nuteistųjų asmenų teises ir pareigas. Prieš pradedant dirbti su klientu, renkama informacija apie nuteistąjį (materialines, buitines sąlygas, jo interesus, laisvalaikį ir pan.). Nuteistasis lankomas savo gyvenamojoje vietoje, bendraujama su giminaičiais, artimaisiais, mokytojais, vertinamos gyvenimo sąlygos, kur galėtų sugrįžti nuteistasis. Darbuotojai stengiasi nuolat bendrauti su nuteistaisiais, susipažinti su jų gyvenimo aplinka ir daryti teigiamą poveikį. Neretai nuteistieji papuola į “užburtą ratą”, kai tik išėję negali rasti darbo, pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais. Tokia padėtis vėl stumia asmenį rinktis neteisėtą pasipelnymo būdą, nes bendruomenė nesuteikia galimybės pasitaisyti. Visuomenė dažnai taiko stereotipinius sprendimus nuteistiesiems, nenagrinėja ir nesigilina į nuteistųjų padėtį, ji paprasčiausiai nusisuka, pasirenka lengviausią kelią. Darbuotojai individualiu darbu siekia padėti asmenims adaptuotis, kadangi daugelis išėję į laisvę nežino savo teisių. Jiems padedama įvertinti teisėtus savo teisių įgyvendinimo ir teisėtų interesų siekimo būdus, suteikiama reikiama informacija apie jų teises ir pareigas, apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, atsakomybę uuž tvarkos pažeidimą, įteikiami siuntimai į darbo biržą, perkvalifikavimo centrus ir pan., siekiama sudaryti galimybes asmenims įsidarbinti, orientuotis darbo rinkoje, padėti persikvalifikuoti, įgyti specialybę. Tačiau individualus darbas su tokias asmenimis yra specifinis, jie jau pažeisti ir jautrūs, jie priklauso specifinei visuomenės grupei, kuriai keliami labai “griežti” reikalavimai. Jie tampa tarsi “raupsuotieji”. Jų bendravimas turi įkalinimo įstaigų žargono bruožų, kai kurie yra palaužti ir tik socialinės pagalbos čia gali neužtekti.

Klaipėdos miesto pataisos inspekcijoje vykdoma programa, kurios tikslas suteikti socialinių bei teisinių žinių, kurios padėtų jiems adaptuotis visuomenėje ir patenkinti socialinius poreikius teisėtais būdais ir priemonėmis. Nuteistiesiems skaitomos paskaitos ir vedami seminarai, kurių metu nuteistieji supažindinami su teisine sistema ir socialinę paramą teikiančiomis institucijomis. Užsiėmimu metu ugdomi nuteistųjų įgūdžiai, kurie reikalingi socialiai priimtinam gyvenimui. Šiuos užsiėmimus veda patys darbuotojai arba lektoriai iš savivaldybių, darbo biržų, kt. organizacijų.

Daugelis nuteistųjų išeina į laisvę neturintys nieko, išskyrus tik tai, ką yra apsirengę, todėl vienas iš žingsnių, prieš išeinant jiems iš įkalinimo įstaigos, padėti apsigyventi nakvynės namuose, gauti pašalpas, spręsti piniginių pašalpų suteikimą, maitinimo talonų išdavimą, laikino apgyvendinimo suteikimą. Siekiant kuo efektyviau integruoti asmenis į visuomenę, tiekiamos juridinės konsultacijos, psichologinė, moralinė pagalba nuteistojo šeimos nariams, dirbama su šeima, padedama atstatyti tarpusavio santykius, išvengti skyrybų, išsaugoti ššeimas, tarpininkaujama tarpusavio problemų sprendime. Deja, nuteistasis įgauna visuomenėje tokį statusą, kuris sutrikdo normalų šeimos funkcionavimą. Ir tai paliečia kiekvieną šeimos narį.

Apsilankius pataisos inspekcijoje, apima jausmas, kad kovojama su “vėjo malūnais”. Darbuotojai pasirodė atšiaurūs. Tai nebuvo vieta, kurioje galima būtų gauti realią pagalbą. Stebėjau socialinių darbuotojų darbą. Tai buvo tiesioginis bendravimas su nuteistaisiais, jų bylų nagrinėjimas, bendravimas su jų artimaisiais. Klausantis bendravimo su nuteistųjų artimaisiais, susidarė įspūdis, kad daugelio iš jų aplinka buvo destruktyvi, turinti labai daug neigiamų veiksnių ir turbūt nemažą įtaką ankstesniam nuteistojo elgesiui. Pastebėjau, kad mano stereotipinis supratimas apie nuteistuosius pradėjo blėsti. Stipriai sukrėtė pačių pareigūnų abejingumas ir nenoras gilintis į situacijas, panašu, jog dirbama daugiau techniškai, kas priklauso pagal pareigas. Supratau, kad socialinis darbuotojas turėtų išlikti profesionalas, specialistas, nors ir neturįs “ištirpti” kliento problemoje, nes tuomet sprendimai ir tikslų siekimo būdai gali tapti šališki. Kiekvieną minutę nereikia pamiršti kliento individualumo, jo problemos specifiškumo. Kiek klientų, tiek gyvenimo atvejų. Vienas iš priimtiniausių, mano manymu, metodų yra individualus ir grupinis darbas. Dalyvaujant grupėse, nutiestieji jaučiasi, jog jie yra ne vieni. Per grupes neretai susikuria draugų ratai, kurie bendrauja ir išėję į laisvę. Manau, psichologiškai sunkiausia šiame darbe dirbant su nuteistųjų šeimomis.

Nagrinėjant šios įstaigos socialinę veiklą, pastebėjau,

kad socialinė pagalba labiau techniška, nesigilinama į kliento situaciją, dažnai nukreipiama į kitas įstaigas, kas gali gal traumuoti ir sukelti dar didesnį stresą nuteistajam. Socialinė pagalba yra ne tik darbo ar nakvynės suteikimas. Tai užuojauta ir supratimas, klausymasis. Manau, kad vienas žmogus gali daug padaryti, tačiau du – dar daugiau, o trys gali nuversti kalnus.

IŠVADOS

Įstaigos politika ir misija orientuota padėti socialiai pažeistam individui surasti savo kelią, suteikti visokeriopą galimą pagalbą institucijos kompetencijoje. Daug biurokratinio abejingumo ir šaltumo. Tikslai pasiekiami ddalinai.

Socialinėse įstaigose dirbantys socialiniai darbuotojai atlieka įvairius vaidmenis, todėl jie privalo turėti nemažą profesionalumo bagažą, nes kiekvienas darbas reikalauja ne tik specifinių jo sričiai žinių, bet ir kito pobūdžio (ekonominių, teisinių, rinkodaros, psichologinių ir pan.) žinių. Kartais tenka būti vos ne visų sričių specialistais, išprususiais, kantriais, nuolatos atnaujinti savo turimą informaciją. Socialiniai darbuotojai turi būti kvalifikuoti padėti savitai klientų grupei.

Kiekviena socialinės rizikos grupė turi savitą problemų sritį, tačiau priežasčių ir pasekmių aiškinimosi modelis turi tuos pačius rėmus. Svarbu tinkamai nustatyti jjų problemų vystymosi aplinką, bandyti pažinti patį žmogų jo savitame pasaulyje kaip unikalią būtybę, bandyti matyti pasaulį jo akimis. Viso to bent dalinai pasigendama Klaipėdos miesto pataisos inspekcijoje.

Savita socialinė grupė, darbas su individu, šeima, grupe, reikalauja specifinių socialinių darbuotojo žinių iir kompetencijos. Nepakanka vien tik teorinio supratimo, reikia gebėjimo įsigilinti, mokėti įsijausti ir suprasti, perprasti kito žmogaus gyvenimo niuansus. Bendraujant su labai skirtingais žmonėmis, mokėti suderinti jų interesus.

Dirbant tokį darbą svarbu būti stipria asmenybe, turėti tvirtas vertybes, tačiau lankstų mąstymą, būti atviram naujovėms ir kitų žmonių nuomonėms.

Sprendžiant problemas, sunku atskleisti kito žmogaus vidų, neįmanoma kitam žmogui visiškai įsigyventi į atskirą asmenį ir jį suprasti, tačiau suinteresuotumas, jautrumas, sumanumas, profesionalumas, gebėjimas pasirūpinti kitu žmogumi – tai pagrindiniai resursai, kuriais turėtų remtis socialinis darbuotojas. Bet kurioje situacijoje žmogui galima pagelbėti, tačiau tam reikia bendrų visuomenės pastangų.

LITERATŪRA

1. Johnson, L. C. (2003). Socialinio darbo praktika. Vilnius: VU specialiosios psichologijos

laboratorija.

2. Leliūgienė, I. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija.

3. Lukoševičienė, II. (1996). Profesinio socialinio darbo pagrindai. Vilnius: „Caritas“.

4. Suslavičius, A. (1995). Socialinė psichologija. Kaunas: „Šviesa“.