socialinis darbuotojas ir socoalinis pedagogas

TURINYS 1

ĮVADAS 2

I. SOCIALINIS DARBUOTOJAS 3

1. Taikymo sritis 3

2. Terminai vartojami socialinį darbą dirbančių kvalifikaciniuose reikalavimuose 3

3. Bendrosios nuostatos 4

4. Teisės, kurias turi socialinis darbuotojas 4

5. Socialinio darbuotojo pareigos 5

6. Kompetencija 6

7. Socialinės apsaugos sistemos įstaigos, kuriose gali dirbti socialinis darbuotojas 6

II. SOCIALINIS PEDAGOGAS 7

1. Taikymo sritis 7

2. Terminai vartojami socialinio pedagogo darbą dirbančių kvalifikaciniuose reikalavimuose 7

3. Bendrosios nuostatos 7

4. Teisės, kurias turi socialinis pedagogas 8

5. Socialinio pedagogo pareigos 8

6. Kompetencija 9

7. Socialinės apsaugos sistemos įstaigos, kuriose gali dirbti socialinis pedagogas 10

IŠVADA: 10ĮVADAS

Daugelį dešimtmečių buvo laikomasi nuostatos, kad valdžios ir politikos sistema bei vyriausybės teikiamos socialinės garantijos pačios savaime aapsaugo žmogų, todėl socialinės apsaugos struktūrų kūrimas – beprasmiškas. Taigi keičiantis ekonominei formacijai, ekonomikai, kintant visuomenės filosofinėms bei politinėms pažiūroms, neabejojame socialinio darbo ir socialinės pedagogikos darbo reikalingumu. Tai profesija be kurios teisinėse, siekiančiose piliečių gerovės valstybėse negali tinkamai funkcionuoti socialinės pagalbos mechanizmas. Socialinis darbas kaip savarankiška profesija išaugo ir formavosi beveik šimtmetį. Socialinės pedagogikos ištakų reikėtų ieškoti dar seniau, XIX a. pradžioje. Taigi šių profesijų šaknys gana senos, jų raida ir tobulėjimas keletą dešimtmečių buvo dirbtinai nutrauktas. Devintajame dešimtmetyje, ppasikeitus šalies politinei – ekonominei situacijai, susidarė galimybė spręsti žmonių problemas profesionaliai, valstybiniu mastu. 1996m. paskelbta socialinio pedagogo bei rengiama socialinio darbuotojo pareigybės kvalifikacinė charakteristika ir įsteigta Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija. Taigi galima teigti, kad šiame dešimtmetyje prasidėjo profesionalus šių pprofesijų plėtros etapas.

Mūsų krašte, kaip ir kituose, turinčiuose gilias pedagogines tradicijas, susiformavo tam tikra takoskyra tarp socialinio pedagogo bei socialinio darbuotojo profesijų. Kol kas mūsų šalyje tarp šių profesijų nėra tikslių dalykinių ribų, nenustatyti jų dalykiniai santykiai, o kartu ir aiškūs veiklos turinio bei funkcijų skirtumai. Terminai socialinė pedagogika ir socialinis darbas nėra griežtai atskirti ir šių sąvokų skirstymas, jų manymu, yra greičiau akademinis, teorinis, nes socialinė pedagogika yra pripažintas mokslas, turintis savo objektą ir dalyką, o socialinis darbas yra praktinė disciplina, analizuojanti šio darbo metodines problemas.

Taigi bandysime rasti skirtumus bei palyginti panašumus tarp socialinio darbo ir socialinės pedagogikos sąvokų.I. SOCIALINIS DARBUOTOJAS

1. Taikymo sritis

• Socialinio darbo tikslas – žmogaus socialinė integracija, atskleidžiant jam reikalingus vidinius bei išorinius išteklius ir pilnai, veiksmingai, kkoordinuotai juos panaudojant.

• Socialinių darbuotojų klientai yra pavieniai asmenys, šeimos ir žmonių grupės, organizacijos ir bendruomenės.

• Socialinio darbo siekis – suteikti galimybę žmonėms savarankiškai susitvarkyti su iškilusiomis socialinėmis problemomis.2. Terminai vartojami socialinį darbą dirbančių kvalifikaciniuose reikalavimuose

• Socialinis darbuotojas – specialistas profesionalas, kurio darbo paskirtis – sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su bendruomene, padedant jom integruotis į visuomenę ir skatinant pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą.

• Socialinis darbas – profesinė veikla, nukreipta individo socialinio funkcionavimo galioms atkurti ir pagerinti.

• Socialinės paslaugos – pagalbos suteikimas aasmenims ar šeimai įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant užtikrinti sugebėjimus socialiai funkcionuoti.

• Sugebėjimas – žinių, mokėjimų, įgūdžių apspręsta tam tikra intelektualinė ar fizinė veikla konkrečioje socialinio darbo situacijoje.

• Profesinė socialinio darbo etika – normų visuma, reguliuojanti žmonių, dirbančių socialinį darbą, elgesį.

• Individualios priežiūros darbas – socialinis darbas, kurį atlieka asmuo, išklausęs specialius mokymo kursus socialinio darbo srityje arba turintis socialinio darbuotojo specialybę.3. Bendrosios nuostatos

• Socialinis darbuotojas turi suprasti kaip funkcionuoja visuomenė ir kaip joje funkcionuoja individas.

• Socialinis darbuotojas dirba savarankiškai bendradarbiaudamas su kitomis institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis, savipagalbos grupėmis ar atskirų interesų atstovavimo organizacijomis.

• Socialinis darbuotojas turi sugebėti kritiškai įvertinti savo paties ir bendruomenės darbą, žinoti apie visuomenės sociopolitinę sistemą, socialinių programų rengimo metodiką, mobilizuoti resursus sprendžiant problemas.

• Socialinis darbuotojas privalo reprezentuoti savo instituciją ir socialinio darbuotojo profesiją, žinoti šalies bei užsienio socialinės apsaugos sistemas ir socialinių programų rengimo metodiką.

• Pagal šiuos bendruosius nuostatus socialinis darbuotojas veikia savarankiškai ir atsako už savo veiksmus Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka.4. Teisės, kurias turi socialinis darbuotojas

• Dirbti socialinės apsaugos įstaigose, sveikatos apsaugos įstaigose, švietimo įstaigose, vidaus reikalų tarnybose ir įstaigose, nevyriausybinėse organizacijose, religinėse bendruomenėse.

• Padėti žmonėms spręsti problemas pagal turimą kvalifikaciją.

• Gauti būtiną darbui informaciją, apie klientą, iš kitų įstaigų.

• Dalyvauti pasitarimuose, konferencijose, kurios susietos su socialiniu darbu bei teigti ppasiūlymus kitoms institucijoms dėl socialinio darbo gerinimo.

• Turėti asmenines saugumo garantijas.

• Turėti tinkamas darbo sąlygas ir galimybę tobulinti kvalifikaciją

• Esant reikalui lankytis kliento namuose, ištirti buities sąlygas

• Tarpininkauti klientui įvairiose įstaigose, padedant spręsti jam iškilusias problemas.

• Esant reikalui atstovauti kliento interesams.5. Socialinio darbuotojo pareigos

• Teikti klientams kvalifikuotą pagalbą, ir atsakyti už vykdomo darbo kokybę.

• Užmegzti kontaktą su klientu, surinkti informaciją ir išsiaiškinti socialinę problemą. Kliento tyrimo, problemos sprendimo bei prevencijos rezultatus žymėti dokumentuose.

• Visapusiškai ištirti klientą, jo problemą ir socialines sąlygas. Įvertinti kliento ir jo problemos būklę bei planuoti paramą, atsižvelgiant į konkrečią problemą.

• Nepriskirtais socialinio darbuotojo kompetencijai, taip pat visais kitais neaiškiais atvejais, konsultuotis su kitais specialistais.

• Nustatyta tvarka rinkti ir teigti informaciją, konsultuoti, tarpininkauti, atstovauti klientui.

• Pateigti reikiamus socialinio darbo praktikos duomenis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir kitoms įstaigoms.

• Dirbant vadovautis socialinio darbuotojo etikos reikalavimais.

• Gebėti organizuoti komandos darbą.

• Nugalėti savo žmogiškąsias silpnybes ir padėti žmogui.

• Padėti išvengti problemų arba užbėgti joms už akių

• Skatinti žmones kreiptis į visuomenėje egzistuojančias tikras institucijas: patarnavimo įstaigas ar konsultacijos centrus.

• .Siekti sudaryti sąlygas individų pozityviai raiškai, jų socialinėms garantijoms ginti, asmeniniams poreikiams tenkinti.

• Rūpintis, kad Lietuvoje gyvenantiems, tautinių, religinių, kultūrinių ir kitokių mažumų atstovams būtų teikiama reikalinga socialinė pagalba.6. Kompetencija

• Išmanyti bendruosius socialinio darbo, socialinės apsaugos organizavimo principus, socialinio darbo etikos ir atsakomybės reikalavimus, socialinės pagalbos ir veiklos kkokybės rodiklius, darbo su dokumentais pagrindus.

• Išmanyti asmenybės vystymosi ypatumus ir pažinti rizikos grupės žmones.

• Gebėti derinti paramos teikimo planą su paslaugos gavėju bei paramos teikėjais.

• Išmanyti aplinkos poveikį žmogui ir prevencinio darbo metodus.

• Sugebėti nepasiduoti neigiamoms emocijoms.

• Žinoti socialinius psichologijos pagrindus, asmenybės tipus ir jų bruožus, paslaugų standartus ir kokybės vertinimo kriterijus, veiklos analizės metodus.

• Sugebėti organizuoti socialinio darbo veiklą.

• Žinoti socialinio darbo reikšmę ir vietą bendrame šalies socialiniame – ekonominiame gyvenime.

• Išmanyti socialinio darbo principus, metodus vadovautis socialinio darbo vertybių nuostatomis.

• Žinoti savo teises ir atsakomybę.7. Socialinės apsaugos sistemos įstaigos, kuriose gali dirbti socialinis darbuotojas

1. Savivaldybių globos rūpybos skyriai, savivaldybės socialinių paslaugų tarnybos, valstybinio ir savivaldybinio pavaldumo socialinių paslaugų įstaigos: senelių ir vaikų globos namai, psichoneurologiniai pensionatai, dienos centrai, reabilitacijos centrai, sutrikusio intelekto žmonių namai, bendruomenės centrai, nakvynės namai ir kitos institucijos benamiams, šeimos paramos centrai ir kitos įstaigos.

2. Sveikatos apsaugos įstaigos: įvairių tipų ligoninės, narkologiniai centrai, slaugos namai ir palatos, psichiatrijos klinikos, pirminės sveikatos priežiūros įstaigos.

3. Vidaus reikalų sistemos tarnybos ir įstaigos, pabėgėlių reikalų taryba, visuomeninės organizacijos bei religinių bendruomenių institucijos.II. SOCIALINIS PEDAGOGAS

1. Taikymo sritis

• Socialinės pedagogikos tikslas – vaiko gerovė, saugumas siekiant pozityvios integracijos ir socializacijos visuomenėje, skatinant visavertę asmenybės raišką, pilietinę brandą.

• Socialinių pedagogų klientai yra švietimo įstaigos bei socialinės institucijos, atliekančios ugdymo funkcijas.2. Terminai vartojami socialinio

pedagogo darbą dirbančių kvalifikaciniuose reikalavimuose

• Socialinis pedagogas – specialistas profesionalas, kurio darbo paskirtis – padėti vaikams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ir globos įstaigoje, kitose socialinėse institucijose vykdančiose ugdymo funkcijas, racionaliai išnaudoti visas teikiamas galimybes lavintis, mokytis ir augti savarankiškais piliečiais.

• Socialinė pedagogika – edukologijos mokslų šaka, nagrinėjanti vaikų socialinį ugdymą, tai yra jų sėkmingos socializacijos proceso organizavimą bei valdymą3. Bendrosios nuostatos

• Socialinis pedagogas tai asmuo, įgijęs socialinio pedagogo profesinę kvalifikaciją aukštosiose mokyklose arba turintis socialinio darbuotojo kvalifikaciją ir įgijęs socialinio pedagogo profesinę kkvalifikaciją.

• Socialinis pedagogas turi žinoti ugdomojo ir organizacinio darbo metodus.

• Socialinis pedagogas dirba vadovaudamasis tarptautinės vaikų teisės ir jų teisės interesus reglamentuojančiais dokumentais, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimais ir kitais norminiais aktais, pedagogo etikos principais ir pareigine instrukcija.

• Socialinis pedagogas turi sugebėti įvertinti vaiko socialines problemas ir poreikius, pasirinkti efektyvius darbo metodus.

• Socialinis pedagogas turi informuoti institucijos administraciją, pedagogus, kitus specialistus apie probleminę situaciją nepažeisdamas konfidencialumo.

• Jis turi konsultuotis su kolegomis ir prireikus nukreipti vaiką pas kitus specialistus.

• Atsako už darbe nnaudojamų metodų pasirinkimą ir korektišką jų panaudojimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.4. Teisės, kurias turi socialinis pedagogas

• Būti švietimo įstaigos tarybos nariu, dalyvauti direkciniuose pasitarimuose.

• Susipažinti su švietimo ar globos įstaigos dokumentacija, skirta atskiriems ugdytiniams ir grupių bendruomenėms.

• Lankytis pamokose ir papildomo ugdymo užsiėmimuose.

• Teikti ssiūlymus švietimo ar globos įstaigos administracijai, pedagogams, klasių auklėtojams, tėvams.

• Prireikus kreiptis į atitinkamus specialistus švietimo ar globos įstaigose ir už jos ribų.

• Gauti reikiamą informaciją ir paramą, iš valdžios, vaikų teisių apsaugos, teisėsaugos ir kitų institucijų.

• Atstovauti vaiko teisėms švietimo ar globos įstaigoje ir už jos ribų.

• Gauti mokslinę, metodinę pagalbą iš mokslo ir švietimo įstaigų.

• Turėti tinkamas darbo sąlygas ir galimybę kelti kvalifikaciją.

• Turėti asmens saugumo garantijas.5. Socialinio pedagogo pareigos

• Kelti profesinę kvalifikaciją, pasirenkant tinkamas formas.

• Įvertinti vaiko socialines problemas ir poreikius.

• Pasirinkti efektyvius darbo metodus.

• Planuoti ir dalyvauti socialinės pagalbos teikimo vaikui procese,

• Kiekvienam vaikui, su kuriuo dirba socialinis darbuotojas, užvesti bylą ir laikyti joje informaciją apie vaiko socialinę situaciją bei pagalbos procesą.

• Informuoti institucijos administraciją, pedagogus, kitus specialistus apie probleminę situaciją, nepažeidžiant konfidencialumo, neperžengiant kompetencijos ribų.

• Atsakyti už darbe nnaudojamų metodų pasirinkimą ir korektišką jų panaudojimą.

• Konsultuotis su kolegomis ir prireikus nukreipti vaiką pas kitus specialistus.

• Ugdyti vaikų socialinius kultūrinius gebėjimus, pagal švietimo įstaigos ir teritorinės bendruomenės išteklius.

• Užtikrinti optimalų socialinės partnerystės sistemos funkcionavimą.

• Vykdyti prevencinį darbą6. Kompetencija

• Socialinis pedagogas turi išmanyti asmenybės ugdymo bendruomenėje galimybes.

• Žinoti savo profesinės kompetencijos ribas.

• Sugebėti įvesti vaikus į vertybių ir idėjų pasaulį.

• Sugebėti dirbti komandoje.

• Žinoti vaiko socialinius ir psichologinius poreikius, jų tenkinimo svarbą, suprasti vaiko, turinčio vystymosi ypatumų, poreikius, tėvų teises ir pareigas.

• Sugebėti tirti socialinės pedagoginės pagalbos poreikį. Organizuoti iir koordinuoti socialinės pedagoginės pagalbos teikimą ir kokybę.

• Sugebėti atlikti šviečiamąjį – informacinį darbą.

• Žinoti vaikų teises ginančius įstatymus.

• Sugebėti palaikyti ryšius su teritorine bendruomene ir įvairiomis institucijomis.

• Išmanyti asmenybės vystymosi ypatumus ir pažinti rizikos grupės žmones.

• Sugebėti koordinuoti prevencinę mokyklos veiklą. 7. Socialinės apsaugos sistemos įstaigos, kuriose gali dirbti socialinis pedagogas

Rajonų, miestų švietimo sistemos skyriai, pedagoginės – psichologinės vaikų teisių apsaugos tarnybos, ligoninės, kalėjimai, vidurinės mokyklos, įvairios mokymo įstaigos, vaikų globos namai, vaikų spec. ugdymo įstaigos ir kitos socialinės institucijos, vykdančios ugdymo funkcijas.IŠVADA:

Visuomenei reikalingos ir socialinio darbuotojo, ir socialinio pedagogo paslaugos, nes abi jos vienodai svarbios ir vienodai reikalingos, padidintos socialinės rizikos grupių žmonėms. Tačiau šių specialybių praktikos sritys gali svyruoti, priklausomai nuo problemos pobūdžio. Socialinis pedagogas yra nuolatinis kliento socialinės aplinkos dalyvis, kurio tikslas taip paveikti jį, kad kuo sėkmingiau žmogus galėtų spręsti problemas, integruotis į visuomenę, vystytis bei tobulėti. Taigi socialinis pedagogas sprendžia ne ypač gilias problemas, kurias laiku pastebėjus galima išspręsti, arba užkirsti kelią tolesniam jų vystymuisi. Na, o socialinio darbuotojo interesas apima įvairesnio pobūdžio ir daug didesnes problemas, kurioms įveikti reikalingas praktinis sprendimas. Bet šie skirtumai nesudaro pagrindo ryškiai šių profesijų tipologinei poliarizacijai arba kurios nors iš jų monopolizacijai. Abi šios specialybės jungiasi į bendrą visumą išlaikydamos vieningumą, bet nepasidarydamos iidentiškos. Socialinio pedagogo veikla yra orientuota į pagalbos teikimą visoms gyventojų kategorijoms, siekiant prevencinių profilaktinių tikslų. Šie specialistai neturi laukti, kol į juos klientai kreipsis pagalbos, bet privalo patys etiškais bei leistinais būdais stengtis užkirsti kelią būsimoms problemoms. Taigi socialinis pedagogas gali jau ankstesniame etape išvengti sunkių fizinių – somatinių, socialinių, psichologinių, dorovinių problemų, o socialinis darbuotojas turi siekti socialinio teisingumo savo klientui, jo turimų ir potencialių resursų realizacijos ir plėtojimo, privalėtų ginti jo teises bei tenkinti socialinius poreikius, taip pat remti arba padėti atkurti abipusiai naudingus ryšius tarp visuomenės ir atskirų individų, siekiant kokybiškai pagerinti kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Šiandien jau nemažai prikalbėta ir prirašyta apie naujos specialybės – socialinių darbuotojų reikalingumą, apie naujos profesijos – socialinio darbo tapsmą. Atrodo tokia profesinė veikla niekam nekelia abejonių. Dar mažiau diskusijų kyla tada, kai pradedama aiškintis apie pagrindines priežastis, dėl kurių žmonės kreipiasi į socialinės pagalbos specialistus: tai įvairių žmonių grupių integracijos į visuomenę problemos, bloga materialinė padėtis, informacijos trūkumas, konfliktinės situacijos šeimose ir daugybė kitų problemų. Taigi, abi šios specialybės vienodai svarbios ir reikalingos, nors ir skiriasi jų darbo pobūdis.

Visi socialiniai darbuotojai vadovaujasi bendromis žiniomis, vertybėmis ir etika. Socialinio ugdymo praktika glaudžiai siejasi su socialiniu darbu, tačiau teoriniu lygmeniu socialinės pedagogikos iir socialinio darbo teorijos objektai priklauso skirtingoms socialinių mokslų kryptims. Galima teigti, kad ryškus šių profesijų bipoliariškumas nėra siektinas ir pateisinamas, šios profesijos greičiau yra integralios bei papildančios viena kitą nei atsiribojančios ir siekiančios monopolijos.