Socialinių darbuotojų požiūris į senatvę ir senus žmones

SANTRAUKA

Temos aktualumas. Senų žmonių pasaulyje kasmet daugėja. Kaip prognozuoja JTO, 2025m. senų žmonių pasaulyje bus daugiau kaip 1 milijardas ir jie sudarys apie 15 proc. visų planetos gyventojų (Gaigalienė D., 2002).

Lietuvoje seno amžiaus žmonių skaičius taip pat sparčiai didėja, šiuo metu seni žmonės sudaro 13 proc. visų Lietuvos gyventojų (Lietuvos gyventojai 1990-2000, 2002). Tokios senų žmonių didėjimo tendencijos sukelia vienokį ar kitokį požiūrį į senus žmones ir senatvę. Žmogaus požiūris įtakoja jo elgseną ir bendravimą su kitais žmonėmis, tad neigiamas ppožiūrįs į senus žmones gali sukelti problemų seniems žmonėms prisitaikant prie naujų gyvenimo situacijų.

Socialinis darbas Lietuvoje, kaip atskira profesija, prasidėjo vos prieš gerą dešimtmetį (Bagdonas A., 2001). Tuo pat metu Lietuvoje prasidėjo ir profesionalus socialinis darbas su senais ir pagyvenusiais žmonėmis. Ši socialinio darbo sritis nebuvo itin populiari visame pasaulyje, nes socialinius darbuotojus įtakojo neigiamos nuostatos senų žmonių atžvilgiu (Koskinen S., 2002).

Tyrimo tikslas: atskleisti socialinių darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo problema. Senatvė yra labai subtilus amžius, apipintas įįvairių mitų, kurie turi didelės įtakos formuojantis požiūriui į senus žmones ir senatvę. Yra atlikta nemažai atlikta tyrimų tiriant visuomenės požiūrį į senus žmones ir senatvę, tai Stankūnienės V., Mikulionienės S., Jonkarytės., Mitriko A. A. atlikti tyrinėjimai. Tačiau praktiškai nėra nnagrinėtas socialinių darbuotojų požiūris į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo praktinė reikšmė. Surinkti ir išanalizuoti duomenys leis suprasti socialinių darbuotojų požiūrį į senus ir pagyvenusius žmones bei jų nuostatas į darbą su jais leis atskleisti socialinių darbuotojų požiūrį į senus žmones ir senatvę emociniu, racionaliu požiūrio aspektu ir leis priimti sprendimus kaip formuoti teigiamą socialinių darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo uždaviniai:

1. Ištirti socialinių darbuotojų sampratą apie senatvę ir senus žmones

2. Ištirti socialinių darbuotojų emocinį ir racionalų požiūrio į senus žmones aspektą;

3. Išanalizuoti socialinių darbuotojų nuostatas socialinio darbo su senais žmonėmis atžvilgiu.

Tyrimo objektas. Socialinių darbuotojų požiūris į senus žmones ir senatvę.

Tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė;

2. Anketinė apklausa.

Santrumpos ir operacinės apibrėžtys

PSO- pasaulinė sveikatos organizacija

JTO- jungtinių tautų organizacija

Požiūris- tai individuali žmogaus vertinimų sankaupa.

Senatvė- vvėlyvoji branda, laikotarpis, kai vyksta daug biologinių, psichologinių, socialinių pakitimų. Kinta žmogaus išvaizda, mažėja prisitaikymo galimybės, sugebėjimas išvengti traumos, ligų.

Socialinis darbas- veikla, kurios paskirtis yra susiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšį su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant kuo pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą.

Socialinis darbuotojas- tai profesinį pasirengimą turintis asmuo, kuris, vadovaudamasis profesine etika, išaiškina, vertina ir padeda spręsti ir perspėti apie socialines problemas asmenį.

Svarbių terminų žodynėlis

Bendruomenė- žmonės, kurie gyvena arti vienas kito, jiems būdingi glaudūs tarpusavio rryšiai, nuolatinis bendravimas.

· Kučinskas V., Kučinskienė R. Socialinis darbas švietimo sistemoje.- Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2000.- p.197.

Visuomenė- visa apimanti žmonių socialinės organizacijos sistema.

· Slauga pirminėje sveikatos priežiūroje.- Vilnius: Charibdė, 1998.-p.119.

Elgsena- fizinių, intelektualinių bei emocijų individo veiksmų bei išraiškų visuma, apibūdinanti jo santykius su aplinka ir savimi.

· Kučinskas V., Kučinskienė R. Socialinis darbas švietimo sistemoje.- Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2000.- p.201.

Nuostata- tai pasirengimas į tam tikrus žmones, objektus ir situacijas reaguotitam tikromis emocijomis, vaizdiniais ir veiksmais.

· Furs M. Psichologija.- Vilnius: Lumen, 1998.-p.297.

Socialinis stereotipas- supaprastinta, schematiška, dažnai iškreipta buitiškoji nuomonė apie kurį nors socialinį objektą (grupę, žmogų, priklausantį bendrijai ir kt.).

· Kučinskas V., Kučinskienė R. Socialinis darbas švietimo sistemoje.- Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2000.- p.218.

Eidžizmas- neigiamos nuostatos pagyvenusių ir senų žmonių atžvilgiu.

· Danusevičienė L., Povilaikaitė S. Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos.- Kaunas: VDU Socialinio darbo institutas, 2002.-p.273.

TURINYS

ĮVADAS…………………………

1. TEORINĖ DALIS…………………………

1.1 SENATVĖS AMŽIAUS TARPSNIO SPECIFIKA…………………

1.1.1 Senatvės samprata…………………………

1.1.2 Senų žmonių psichosocialinė charakteristika…………………..

1.2 POŽIŪRIS Į SENATVĘ IR SENUS ŽMONES………………….

1.2.1 Požiūrį formuojantys veiksniai…………………………

1.2.2 Požiūrio į senus žmones ir senatvę istorinė raida……………….

1.2.3 Nuostatos senų žmonių atžvilgiu………………………..

1.3 SOCIALINIS DARBAS SU SENAIS ŽMONĖMIS……………….

2. TYRIMO METODIKA…………………………

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS………………….

IŠVADOS…………………………

REKOMENDACIJOS…………………………

LITERATŪRA…………………………

PRIEDAI…………………………

ĮVADAS

Lietuvoje seno amžiaus žmonių skaičius taip pat sparčiai didėja, šiuo metu seni žmonės sudaro 13 proc. visų Lietuvos gyventojų (“Lietuvos gyventojai 1990-2000”, 2002). Tokios senų žmonių didėjimo tendencijos sukelia vienokį ar kitokį požiūrį į senus žmones ir senatvę. Žmogaus požiūris įtakoja jo elgseną ir bendravimą su kitais žmonėmis, tad neigiamas požiūrįs į senus žmones gali sukelti problemų seniems žmonėms prisitaikant prie naujų gyvenimo situacijų.

Tyrimo tikslas: atskleisti socialinių darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo problema. Senatvė yra labai subtilus amžius, apipintas įvairių mitų, kurie turi didelės įtakos formuojantis požiūriui į senus žmones ir senatvę. Yra atlikta nemažai atlikta tyrimų tiriant visuomenės požiūrį į senus žmones ir senatvę, tai Stankūnienės V., Mikulionienės S., Jonkarytės., Mitriko A. A. atlikti tyrinėjimai. Tačiau praktiškai nėra nagrinėtas socialinių darbuotojų požiūris į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo praktinė reikšmė. Surinkti ir išanalizuoti duomenys leis suprasti socialinių darbuotojų požiūrį į senus ir pagyvenusius žmones bei jų nuostatas į darbą ssu jais leis atskleisti socialinių darbuotojų požiūrį į senus žmones ir senatvę emociniu, racionaliu požiūrio aspektu ir leis priimti sprendimus kaip formuoti teigiamą socialinių darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo uždaviniai:

4. Ištirti socialinių darbuotojų sampratą apie senatvę ir senus žmones

5. Ištirti socialinių darbuotojų emocinį ir racionalų požiūrio į senus žmones aspektą;

6. Išanalizuoti socialinių darbuotojų nuostatas socialinio darbo su senais žmonėmis atžvilgiu.

Tyrimo objektas. Socialinių darbuotojų požiūris į senus žmones ir senatvę.

Tyrimo metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė;

2. Anketinė apklausa.

Diplominiame darbe atskleidžiamos kompetencijos iš šių veiklos sričių:

· Socialinės problemos nustatymas renkant informaciją, tvarkant ir įvertinant duomenis.

· Paramos planavimo analizuojant situaciją bei ją įvertinant.

· Analizuojant ir vertinant individualią probleminę situaciją buvo atrastas priežasties ir pasekmės ryšys.

1. TEORINĖ DALIS

1.1 SENATVĖ

1.1.1 SENATVĖS SAMPRATA

Senatvė – vėlyvoji branda, laikotarpis, kai vyksta daug biologinių, psichologinių, socialinių pakitimų. Kinta žmogaus išvaizda, mažėja prisitaikymo galimybės, sugebėjimas išvengti traumos, ligos. Silpnėja fizinis, psichinis pajėgumas, atmintis, suvokimas. Regos, klausos silpnėjimas ir praradimas sukelia neadekvatų realybės suvokimą, pažeidžiamumą, socialinę izoliaciją. Išėjimas į pensiją, sumažėjusios pajamos, pasikeitimai šeimoje paliečia kasdienio gyvenimo būdą, sąlygoja nepriklausomybės, pasitikėjimo savimi, gyvenimo tikslo prasmės praradimą. Sumažėja saugumo jausmas (Šerpytienė G., 1998).

Senatvė – tai paskutinis žmogaus gyvenimo etapas. Sulaukus senyvo amžiaus, žmogaus gyvenime vyksta daug pokyčių, kurie vienaip ar kitaip paliečia žmogų, blogėja sveikata, kinta visuomeninio gyvenimo kokybė. Sunkesnis

tampa prisitaikymas prie esamos situacijos, išėjimo į pensiją, pasikeitusio gyvenimo būdo.

Kiekvienas autorius skirtingai apibūdina senatvę, bet visi sutaria kad šis žmogaus gyvenimo tarpsnis atneša daug pasikeitimų žmogaus gyvenime.

Vaitkevičius J. (2000) apibūdina senatvę kaip neigiamų pokyčių etapą, kai silpsta kūnas, senka fizinės (o kartu ir protinės) jėgos, seną labiau negu jauną apima tingumo, netgi apatijos jausmas, ryškėja polinkis liaupsinti praeitį, puola įvairios ligos. Tai yra realūs faktai, su kuriais negalima nesiskaityti. Tačiau senatvė- tai dar ne tragedija (ypač socialine prasme). Atvirkščiai- ssenatvė- tai turtas. Anot autoriaus, senatvė- tai gyvenimo patirtis, klaidų suvokimas, tiesos pažinimas, išmintis. Žmogaus senatvė – tai tiltas tarp praeities ir dabarties, kuri gana dažnai kaip tik ir buvo kuriama žengiant klaidų ir ieškojimų keliais (Vaitkevičius J., 2000).

Taigi, pasak Vaitkevičiaus J. (2000), senatvė jokiu būdu nėra prakeiksmas, kokiu ją dažnai laiko tie kurie jos sulaukia. Senatvė – tai tik etapas, kai visa sukaupta informacija, patirtis yra perduodama kitiems, jaunesniems, dar nepatyrusiems. Nors sulaukę senyvo amžiaus žmonės nebegali dirbti, nebegali iišreikšti save per darbą, jie gali būti naudingi visuomenei savo patirtimi, savo žiniomis, perduodami jas kitoms kartoms. Ši senyvo amžiaus žmonėms suteikta funkcija yra labai svarbi visuomenei, nes žmogiškoji patirtis ir išmintis yra nemirtinga ir ji, pasireikšdama kitų žmonių veikloje, tturi didelę įtaką kuriant ir tobulinant kultūrą.

Koskinas S., Naujanienė R., Večkienė N. (2002), apibrėždami senėjimą, senatvę ir senus žmones, teigia, kad senėjimas yra nevienalytis procesas, tad ir senėjimo pasekmės gali būti tiek teigiamos, tiek neigiamos. Kai kuriems žmonėms senėjimas – teigiamas patyrimas, kitiems – neigiamas, tretiems senatvė – kažkas, kas sudaryta iš teigiamų ir neigiamų išgyvenimų. Anot autorių, nė vienas iš požiūrių nėra klaidingas. Jie teigia, kad gyvenime egzistuoja tiek neigiami, tiek teigiami senėjimo rezultatai. Teigiamas – neigiamas senatvės pobūdis atspindi realybę, byloja apie tai, kad senėjimas yra tiek didžiulis pasiekimas, tiek socialinė problema. Kalbant apie senų žmonių gyvenimą dažniau akcentuojami neigiami senatvės aspektai, tačiau šios tyrimų srities raidoje senėjimas ir senas žmogus atsiskleidžia kaip resursas. Tyrimai parodė, kad seni žžmonės turi politinės galios, ekonominius resursus (pensiją), išsilavinimą, yra patyrę darbuotojai. Be to seni žmonės yra sukaupę ilgo gyvenimo patirtį, yra išmintingi, geba kontroliuoti savo gyvenimą, papasakoti daug prisiminimų ir gyvenimo istorijų. Autoriai senus žmones apibūdina kaip papročių ir kultūrinių tradicijų perdavėjus šeimoje ir visuomenėje. Seni žmonės įprasmina savo gyvenamąją vietą, būstą, santykius su artimais žmonėmis. Subjektyvi senų žmonių patirtis leidžia jiems išlaikyti pozityvų požiūrį į gyvenimą ir stiprų tapatybės supratimą.

Taigi, šie autoriai (Koskinas S., Naujanienė R., Večkienė N., 2002) ssenatvę apibrėžia kaip natūralų procesą žmogaus gyvenime, kuris kiekvienam žmogui sukelia skirtingas emocijas, nuo pačių neigiamiausių iki teigiamų. Tie, kurie senatvę vertina teigiamai, lengviau prisitaiko prie pasikeitusio gyvenimo būdo, priešingai išgyvena tie, kurie senatvę sieja su neigiamomis emocijomis. Aišku, nėra gerai vien idealizuoti senatvę ar vien nekęsti jos, blaiviausias mąstymas yra tų, kurie senatvėje mato ir teigiamų, ir neigiamų pusių, nes senatvė į žmogaus gyvenimą atneša daug pokyčių, kurie anaiptol nėra vien tik geri ar vien tik blogi.

Teigiamas ir neigiamas senėjimo vertinimas kyla iš gyvenimiškos patirties. Seni žmonės gerbiami, tačiau tuo pat metu jie yra socialinė problema visuomenėje. Seni žmonės nebėra pajėgūs išlaikyti save ir jiems reikalinga valstybės parama. O žinant dabartinę situaciją Lietuvoje, kai vyresnio amžiaus žmonių skaičius didėja, o dirbančiųjų ir juos išlaikančių daugėja nelygiagrečiai, tai senų žmonių problema visuomenėje tampa vis aktualesnė.

Senatvė, anot Koskino S., Naujanienės R. ir Večkienės N. (2002), yra gyvenimo patirties resursas: seni žmonės sukauptą patirtį, žinias gali perduoti kitiems, tuo padėdami puoselėti tradicijas ir kultūrą.

Adekvačią adaptaciją senatvėje lemia sukaupta teigiama patirtis, kuri padeda senam žmogui teigiamai žiūrėti į gyvenimą sulaukus seno amžiaus.

Z. Freudo mokinys analitikas Eriksonas E. teigė, kad senatvė yra vystymosi stadija. Kelyje nuo gimimo iki mirties mes praeiname įvairus vvystymosi tarpsnius ir kiekviename jų patiriame konfliktą tarp priešingų elementų. Senatvė, pasak Eriksono E., yra gyvenimo ciklo paskutinis etapas. Analitikas teigė, kad čia žmogaus pergyvenimų įtampa yra tarp integravimo ir nevilties. Šiame etape žmogui reikia apibendrinti gyvenimo patirtį ir iš naujo įvertinti ankstesnes problemas. Tuo pat metu kūnas silpsta ir apibendrinti ir įvertinti darosi vis sunkiau. Iš šio priešpastatymo gali išsivystyti arba išmintis arba neviltis (Trimakas K., 1997).

Eriksonas E. į senatvę žvelgia kaip į tolimesnį žmogaus vystymosi etapą. Savo teorijoje jis teigė, kad žmogus įvairiuose savo gyvenimo tarpsniuose išgyvena įvairias krizes, pvz., vaikystėje vaikas sprenžia „pasitikėjimo – nepasitikėjimo“ konfliktą, tuo tarpu senatvėje žmogus sprendžia „integravimo ar nevilties“ konfliktą. Nuo to, kaip žmogus išspręs kiekvieną konfliktą, priklauso tolimesnio žmogaus gyvenimo kokybė, prisitaikymo prie aplinkos ypatumai, ateities problemų sprendimo būdai. Senatvės konflikto sprendimas, t.y. pasirinkti integravimąsi ar neviltį, priklauso nuo individualių žmogaus savybių, patyrimų, požiūrio į gyvenimą, problemų sprendimo specifikos. Nuo krizės išsprendimo priklauso ar žmogus sulaukęs seno amžiaus adekvačiai prisitaikys prie esamos situacijos, ar jį užplūs neviltis, ko pasekoje žmogus negalės adekvačiai spręsti jam iškilusias problemas ir taps nepilnaverčiu žmogumi visuomenėje ir senatvėje matys vien neigiamus dalykus (Šerpytienė G., 1998).

Trimakas K. (1997) teigia, kad senatvėje vyksta svarbus ir galutinis vidinis brendimas, „„susitvarkymas“, kurio rezultatas, jei teigiamas – vidinė darna, o jei neigiamas – vidinė nedarna. Ši teorija panaši į E. Eriksono raidos teoriją, nes Trimakas K. (1997) taip pat kalba apie žmogų ištikusią krizę, kurią išsprendęs prisitaikymu, žmogus jaučia gilią, džiugią, padėtimi patenkintą ramybę, o jei pasirenka kitą kelią, tada žmogų užplūsta neigiami jausmai ir jį, ypač artėjant mirčiai, lydi neviltis ir desperacija.

Galutinį brendimą senatvėje Trimakas K. (1997) apibūdina kaip susitaikymą su esama padėtimi, tai yra susitaikymą su senatve. Jei žmogus priima senatvę, jis susitaiko su tokia padėtimi ir jam nekyla jokie konfliktai viduje, o jei ne – tai nuolat kyla konfliktai tarp realybės ir norimos padėties. Tokio žmogaus gyvenimas sulaukus seno amžiaus nėra pilnavertis, jis nuolat jaučia diskomfortą ne tik aplinkoje, kurioje jis gyvena, bet ir savyje.

Trimakas K. (1997) iškiria, kad vidinis susitvarkymas senatvėje vyksta trimis atžvilgiais: praeities, t.y. visa, kas gyvenime jau įvyko; dabarties, t.y. visa, kas šiuo metu vyksta; ateities, kas dar įvyks.

Praeitis. Seni žmonės vis dažniau prisimena praeitį, jaunystę. Jie prisimena tai, kas buvo gera ir kas buvo bloga, senatvėje jie turi galimybę apvalyti save, atleisti savo skriaudikams, atsiprašyti to, ką yra įskaudinę ar ką blogo padarę. Tai paskutinis gyvenimo etapas, tad vėliau laiko tam nebebus. Tik

apvalius savo sielą, žmogus galės ramiai nugyventi jam likusį gyvenimą.

Dabartis. Kad žmogus gyventų ramiai, be nuoskaudų, nusivylimų, jam reikia susitaikyti su dabartimi. Senam žmogui tai padaryti sunku, tačiau įmanoma, svarbiausia negailėti savęs, rūpintis kitais ir per kitus žmones ieškoti teigiamų senatvės pusių.

Ateitis. Senam žmogui labai svarbu susitaikyti su mirtimi, blaiviai žiūrėti į ją. Tik aiškiai suvokdamas faktą, kad greit mirs, žmogus gali nugyventi ramų likusį gyvenimą.

Taigi žmogus bręsta ne tik amžiaus pradžioje, bet ir pabaigoje. Senatvėje brendimas pasireiškia susitaikymu ssu esama situacija. Kad žmogus ramiai, pilnaverčiai baigtų savo gyvenimą, jis turi apvalyti savo vidų, nelaikyti destruktyvių jausmų, susitaikyti su senatvės ir mirties neišvengiamybe.

Furst M. (1999) labiau išskiria socialinių pokyčių nei fiziologinių poveikį senatvėje. Ji teigia, kad senatvėje žmogaus laukia vienatvė, finansinis nesaugumas, priklausomybė nuo kitų žmonių. Žmogus, sulaukęs senatvės jaučiasi esąs nepageidaujamas, nebereikalingas, nemato jokios prasmės.

Tačiau Furst M. (1999) pažymi, kad senėjimui tiesioginę įtaką daro socialiniai aspektai, pvz., išsilavinimas, profesija, šeima, draugai ir pažįstami, turimos pajamos arba nuosavybė ir vvisas gyvenimo stilius. Taigi, atskirų žmonių senatvė labai skiriasi tiek kokybiniu, tiek kiekybiniu požiūriu: tų žmonių, kurie yra labai aktyvūs, optimistiškai nusiteikę, socialinė situacija yra gera ir senatvėje jie neturi jokių prisitaikymo problemų.

Furst M. (1999) pritaria, kad senėjimo proceso sustabdyti nneįmanoma, tačiau senatvę galima padaryti pakenčiamesnę. Tam reikia jaunesniųjų supratinguMo, draugiškumo, galbūt solidarumo, tačiau tikrai ne užuojautos. Su vyresniais žmonėmis reikia bendrauti rimtai, kaip ir su visais kitais, o ne nuvertinti juos ar laikyti vaikais.

Taigi, anot Furst M. (1999), nors senatvė kupina neigiamų išgyvenimų, kurie gali trukdyti sėkmingai adaptacijai visuomenėje, tačiau visi senatvės išgyvenimai priklauso nuo praėjusio gyvenimo kokybės, ir tuos išgyvenimus galima palengvinti tinkamai su jais bendraujant.

Nors įvairių disciplinų specialistai yra daug nuveikę siekdami apibūdinti žmogaus senėjimo procesą ir senatvės amžiaus tarpsnį, vis dar yra ganėtinai sunku pateikti integruotą ir universalią senatvės sampratą (Stankūnienė V., 2003).

Stankūnienė V. (2003) teigia, kad seni žmonės yra atskira visuomenės dalis, kurie jaunesnei visuomenės daliai sukelia tam tikras emocijas, vieniems- labiau pagarbą, kitiems- meilę iir prieraišumą, dar kitiems- panieką. Senatvė- tai daugialypis procesas, kurio pagrindą sudaro individo biologinis senėjimas. Vien tik biologinis senėjimas gali reikštis labai individualiai. O tai, ką visuomenėje priimta laikyti senu žmogumi, yra socialinis apibrėžimas, kylantis iš jos narių lūkesčių senų žmonių atžvilgiu. Stankūnienė V. (2003) išskiria, kad labai dažnai seno žmogaus supratimą lemia jo poreikių patenkinimo galimybės. Autorė labiausiai pabrėžia saugumo poreikio patenkinimo senatvėje svarbą, nes didėjant amžiui didėja rizika tapti priklausomam nuo kitų pagalbos. Tačiau tai dar nereiškia, kad vvisi seni žmonės yra priklausomi nuo kitų, ši rizika pasiskirsto labai įvairiai; tam įtakos turi liga, fizinė ar psichinė negalia arba skurdas (Stankūnienė V., 2003).

Taigi, seni žmonės yra atskira visuomenės dalis, kuri turi tik jai būdingus bruožus ir tie bruožai aplinkiniams sukelia įvairias emocijas, kurios yra grindžiamos savitu jų supratimu ir pritaikymu visai senų žmonių populiacijai visuomenėje.

Lemme B. H. (2003) teigia, kad žmonės sensta nevienodai tiek laiko, tiek pobūdžio prasme. Be to, bėgant laikui šie skirtumai didėja, nes kaupiasi genetinių ir patirtinių kintamųjų poveikis. Žmonės sensta labai skirtingai ir ši įvairovė su amžiumi nuolat kinta.

Taigi, anot Lemme B. H., žmonės sensta labai skirtingai; tai priklauso nuo paveldėtų savybių ir nuo gyvenimo eigoje išgyventų įvykių. Taigi, negalima vienareikšmiškai teigti, kad visi seni žmonės yra vienodi.

Taigi, senatvės samprata nevienoda, tačiau visose sampratose apibrėžiama kad senatvėje žmogaus gyvenime vyksta daug pokyčių, kurie daro įtaką paties žmogaus pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai. Visus tuos pokyčius kiekvienas žmogus išgyvena skirtingai, tad ir jų senatvės kokybė yra skirtinga.

1.1.2 SENŲ ŽMONIŲ PSICHOSOCIALINĖ CHARAKTERISTIKA

PSO pagyvenusio ir seno amžiaus žmogų skirsto į tokius laikotarpius: nuo 60 iki 74 metų- pagyvenęs žmogus, nuo 75 iki 90 metų- senas žmogus (Šerpytienė G., 1998).

Statistikos Departamentas atliko “Lietuvos gyventojų sudėtis pagal amžių” (2002), iš kkurio rezultatų galima spręsti, kad Lietuvoje stebimas gyventojų demografinis senėjimas, t.y. senyvo amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas šalyje. Šiuo metu seno amžiaus gyventojai Lietuvoje sudar 13 proc. visų gyventojų.

Matulionis V. M. (2001) teigia, kad senų žmonių skaičiaus didėjimas yra lydimas ligų ir negalios. Tai yra dėl to, kad bėgant metams organizmas susidėvi dėl nuolatinio naudojimo (Gaigalienė D., 2002). Dažniausiai senatvėje stebimi sveikatos sutrikimai yra: širdies ir kraujagyslių ligos, kvėpavimo takų ligos, inkstų ligos, neurologiniai sutrikimai (Bagdonas G., 1998). Sulaukęs septyniasdešimties metų žmogus būna praradęs apie ketvirtadalį anksčiau turėtos jėgos, senatvėje žmonės sumažėja 3-5 centimetrais, pablogėja senų žmonių klausa, rega, net uoslė ir skonis (Gaigalienė D., 2002). Tačiau iš tikrųjų šie pokyčiai nėra labai ryškūs.Pasak Matulionio V. M. (2001), negalios didėjimas, senstant ypač pabrėžiamas jaunų žmonių, nes jie nepatenkinti, kad senais žmonėmis reikia rūpintis, kad tenka išleisti nemažas pinigų sumas jiems gydyti. Neretai siekiama senų žmonių atsikratyti- jie apgyvendinami pensionatuose ar prieglaudose.

Nuo senų žmonių skaičiaus šalyje priklauso ir jos ekonominė padėtis, nes kuo daugiau senų žmonių šalyje yra, tuo didesnės paramos jiems reikia (Bikmantienė R., 1998). Taigi, kuo daugiau senų žmonių yra šalyje, tuo daugiau pinigų reikia skirti jų pensijoms ir įvairioms jiems teikiamoms paslaugoms, ir tuo senų žmonių pensija labiau skiriasi nnuo anksčiau gauto atlyginimo. Statistikos departamento apklausos “Pagyvenę žmonės Lietuvoje” (2000) duomenimis net 77 proc. Lietuvos pensininkų, turinčių žemės, sezono metu keletą valandų per dieną skiria daržovių savo poreikiams patenkinti auginimui. Taigi, galima teigti, kad seniems žmonėms nepakanka gaunamos pensijos ir jie yra priversti ieškoti papildomų pragyvenimo šaltinių. To paties tyrimo duomenys parodė, kad 1999 metais skurdo lygis 60- 69 metų amžiaus grupėje siekė 12,1 proc., 70- 79 metų amžiaus grupėje 16 proc. ir 25,6 proc. tarp 80- mečių ir vyresnių Lietuvos gyventojų (Lietuvos Statistikos Departamentas, 2000). Taigi, galima daryti išvadą, kad Lietuvoje senų žmonių materialinė padėtis yra bloga. Tačiau ne visada išėjimas į pensiją sumažina pajamas, teigia Matulionis V. M. (2001), kitiems išėjimas į pensiją- tai finansinės padėties stabilizavimasis. Išėjimas į pensiją teigiamos reikšmės turi tiems žmonėms, kurie priešpensinį laikotarpį negavo jokių pajamų ar gyveno iš ūkininkavimo.

Dar vienas svarbus pokytis senatvėje yra socialinių vaidmenų pasikeitimas, kurį skatina naujos aplinkybės (išėjimas į pensiją, anūko gimimas, partnerio mirtis ir pan.). Specifiniai senatvės vaidmenys labai svarbūs senam žmogui, nes jie veikia asmenį ir senėjimą, nuo tam tikrų vaidmenų atlikimo priklauso žmogaus psichosocialinė gerovė. Senatvėje žmogų lydintys vaidmenys yra: paskutinio vaiko išleidimas iš namų, išėjimas į pensiją, našlystė, priklausomybė nuo kitų, neįgalumas ir

liga bei gyvenimas globos insitucijoje (Naujanienė R., 2002).

Taigi, senatvėje žmogaus gyvenime vyksta daug socialinių, biologinių, psichologinių pokyčių, kurie paliečia psichologinę žmogaus būklę, sveikatą, ekonominę padėtį ir socialinius ryšius.

Kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis, kuris nusprendžia būti vienokiu ar kitokiu. Teisę rinktis žmogus nepraranda visą gyvenimą. Žmogaus pasirinkimas vienokiu ar kitokiu atveju turės pasekmių jo paties gyvenime. Šios pasekmės ryškiausiai matosi sulaukus gyvenimo saulėlydį, t.y. senatvę.

Trimakas K. (1997) išskyrė tokias senųjų charakterizacijas:

1. Susitaikę su senatve arba nesusitaikę. Tai žmonės, kurie ssusitaiko ar nesusitaiko su senatve. Vieni žmonės realiai priima save ir savo padėtį senatvėje ir neturi jokių adaptacijos problemų, tuo tarpu kita žmonių grupė savo nemokėjimą prisitaikyti išreiškia pykčiu ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Jie pyksta ant tų, kurie, jų manymu, trukdė jiems pasiekti gyvenimo tikslus.

Kiti, kurie taip pat nesugeba prisitaikyti prie senatvės pokyčių, atvirai jai protestuoja nenustojamu darbu ir aktyvumu, norėdami įrodyti sau ir kitiems, kad jie dar nepasirengę poilsiui ir stagnacijai.

Kitas prisitaikymo prie senatvės būdas- pasyvumas ir aabejingumas. Tokie žmonės nesiekia jokių pokyčių, jie nori gyventi komfortiškai ir ramiai ir, kad jų niekas neužkliūtų. Dažniausiai šie žmonės tokiu būdu nugyveno visą savo gyvenimą.

Taigi, neišvengiamą susitaikymą ar nesusitaikymą su senatve žmonės išreiškia arba ramybe, arba pasyvumu veikloje, pykčiu iir priešinimusi realybei.

2. Gyvenimo tikslą pasiekę arba nepasiekę.Trimakas K. (1997) pateikė Buehlerė Ch. žmonių suskirstymą pagal jų tikslų siekimą. Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo tikslą, kuris ir yra pagrindinė jų varomoji jėga. Gyvenimo tikslo turėjimo svarba išryškėja gyvenimo pabaigoje, kai žmogus peržvelgia praėjusį savo gyvenimą ir įvertina jį. Kiekvienas žmogus po savęs nori palikti kažką, kas nuolat primintų apie jį. Tie žmonės, kurie neturėjo gyvenimo tikslo, senatvėje jaučia tuštumą, praėjusio gyvenimo beprasmybę, jaučia gyvenę veltui ir dėl to dažniausiai jie išgyvena vidinę nedarną ir depresiją, kas apsunkina susitaikymą su senatve. Pilnavertis ir ramus gyvenimas senatvėje priklauso nuo to, ar žmogus pasiekė visus savo gyvenimo tikslus, ir jei pasiekė, jis jaučia komfortą, palaimą, o jei nepasiekė, diskomfortą, nepilnavertiškumą.

Atėjusi senatvė atneša daug ppokyčių į žmogaus gyvenimą, kurie susiję ne tik su sveikata. Tai ir socialinių ryšių ir santykių pokyčiai, kurie taip pat sukelia problemų. Dumbliauskas V. (1999) pateikia tokias senatvės problemas:

1. Socialinių padėčių bei vaidmenų praradimas, nereikalingumo jausmas. Tik maža vyresniųjų dalis turi galimybę bendrauti su artimaisiais, palaikyti socialinius ryšius, tuo tarpu kita vyresniųjų dalis kenčia nuo vienatvės, nepalaiko artimų ryšių su kitais;

2. Sveikata. Senstant kūnui vis dažniau iškyla sveikatos problemų, kadangi “nusidėvi” organizmas ir jis tampa mažiau atsparus ligoms.

3. Pablogėjusi materialinė padėtis. Sulaukus pensijos žžmogus priverstas palikti darbą ir tenkintis gaunant ne tokią lygiagrečią atlyginimui pensiją.

4. Nusistatymas prieš senus žmones ir jų diskriminacija. Tai neigiamos nuostatos senų žmonių atžvilgių ir iš jų išplaukianti elgsena.

Taigi, sulaukę senatvės žmonės susiduria su begale problemų. Juos kamuoja sveikatos problemos, pablogėja jų materialinė padėtis, nes sulaukus pensijos jie nebedirba; dėl egzistuojančių stereotipų seni žmonės jaučia diskomfortą ir atstūmimą visuomenėje; nutrūksta socialiniai ryšiai, nes išėję pensijon dauguma žmonių nepalaiko ryšių su kitais.

1.2 POŽIŪRIS Į SENATVĘ IR SENUS ŽMONES

1.2.1 POŽIŪRĮ FORMUOJANTYS VEIKSNIAI

Sociologai požiūrį apibūdina kaip pažiūrą, nusistatymą kieno nors atžvilgiu (Leonavičius J., 1993). Požiūris- tai individuali vertinimų sankaupa. Kad gyvenimas nebūtų chaotiškas, žmogus pasirenka tam tikrus epizodus ir juos vertina. Vertinimai gali būti pagrįsti asmenine patirtimi arba perimti iš kitų. Požiūris yra sustabarėjusios mintys ir pažiūros, galinčios virsti neigiamomis išankstinėmis nuostatomis, kurioms retai turi įtakos nauja patirtis. Požiūrį sudaro dalinės nuomonės, specialūs vertinimai ir asmeniui įprasti elgesio būdai, kartu atspindintys požiūrį į gyvenimą ir vientisą pasaulėžiūrą (Psichologijos atlasas, 2002).

Taigi, požiūris yra tam tikras žmogaus prisitaikymo prie aplinkos palengvinimo veiksnys, padedantis jam suprasti aplink vykstančius dalykus.

Matulionis A. V. (2001) išskyrė, kad požiūriui formuotis įtakos turi aplinka, laikotarpis, kuriame gyvena žmogus ir jo kaip asmenybės auklėjimas. Jakavičius V. (1998) teigia, kad žmogaus požiūriui fformuotis didelę įtaką turi jo paties ugdymas, tai yra kaip žmogus buvo auklėjamas.

Yra išskiriamos tokios ugdymo įstaigos: šeima, grupė, švietimo sistema, kultūros įstaigos, bažnyčia, žiniasklaida.

Pati pirmoji žmogaus ugdymo institucija yra šeima. Kaip pabrėžia Jakavičius V. (1998), ji ryškiai paženklins visą žmogaus brendimo laikotarpį, šeimoje įgyta patirtis atsilieps visą gyvenimą.

Jovaiša L. (2001) teigia, kad vaikai išmoksta veikti ir elgtis suvokdami kitų veiklą ir elgesį, klausydamiesi kitų kalbų ir patys veikdami bei elgdamiesi. Tam lemiamos reikšmės turi tėvų asmeninis pavyzdys, jų kalbos tonas, posakiai, elgesys. Tik šeimoje vyksta pilnavertė būsimos asmenybės socializacija. Šeimos ugdomąjį poveikį, remiantis Jakavičiumi V. (1998) ir Jovaiša L. (2001), būtų galima suskirstyti į formalų ir neformalų.

· Formalus poveikis- tai tėvų veiksmai ir žodžiai, sąmoningai, kryptingai siekiantys paveikti vaiko vystymąsi. Šis poveikis yra labai svarbus, bet juo naudotis reikia mokėti: būtina atsižvelgti į vaiko būdo bruožus, mokėti užmegzti kontaktą ir pan.

· Neformalų poveikį daro šeimos narių ekoniminis, veiklos statusas, tarpusavio santykiai, kurių dėka susiformuoja atitinkamas šeimos psichologinis klimatas. Kiekvienoje šeimoje susiklosto šių veiksnių stereotipas, turintis įtakos vaiko, paauglio, jaunuolio brendimui. Besiformuojančius tėvų ir vaikų tarpusavio santykius lemia santykiai tarp kitų šeimos narių (tėvo ir motinos, tėvų ir senelių, uošvių). Jau ankstyvoje vaikystėje vaikas pamėgdžioja, nesąmoningai kopijuoja šeimos narių santykių sstereotipą: šiurkštų ar švelnų, gerbiantį kitą asmenį ar žeminantį. Pagrindiniai vaikystėje ir paauglystėje susiformavę santykių stereotipo bruožai dažnai nulemia žmogaus elgseną visam gyvenimui (Jovaiša L., Jakavičius V., 2001).

Taigi, šeimoje įgyta patirtis suformuoja žmogaus santykių su kitais, požiūrių pavyzdį. Jeigu šeimoje buvo rodomas neigiamas pavyzdys, pavyzdžiui engiami ir negerbiami senieji šeimos nariai, tai suaugęs vaikas darys tą patį, ką daro jo tėvai manydamas, kad taip turi būti ir yra visuomenėje priimtina.

Antroji svarbi žmogaus ugdymo institucija yra grupė. Grupė- tai bendrai veikiančių žmonių visuma. Grupės skirstomos į formalias ir neformalias. Žmogaus gyvenime esti daug įvairių grupių, tačiau pagal savo vertybinę orientaciją jis išsirenka svarbiausią, kuri ir daro didžiausią įtaką asmenybės tapsmui ir kitimui (Jovaiša V., 1998). Matulionis A. V. (2001) teigia, kad kiekviena grupė turi tik jai būdingas nuostatas ir elgesį, kurias perima jai priklausantis žmogus. Šios nuostatos ir elgesys gali skirtis nuo kitų grupių ir visiškai neatitikti visuomenėje priimtinų nuostatų.

Taigi, kiekvienas žmogus jaučia poreikį priklausyti kuriai nors grupei, o priklausydamas jai, jis perima jos nuostatas, vertybes, požiūrius ir traktuoja juos kaip savus.

Dar viena ugdymo institucija, turinti įtakos žmogaus požiūrio formavimuisi yra švietimo sistema, kuri jungia visas lavinimo ir auklėjimo institucijas: ikimokyklines įstaigas, bendrojo ir profesinio lavinimo, specialiąsias bei aukštąsias mokyklaS,

o taip pat ir užklasines įstaigas. Ugdomasis šios sistemos poveikis, kaip ir šeimoje, yra formalus ir neformalus. Formalusis- svarbiausias: per pamokas, paskaitas, užklasinius, užmokyklinius, popaskaitinius renginius mokiniai, studentai, klausytojai mokomi, lavinami ir auklėjami. Neformalų poveikį rodo santykiai ir susiklostęs psichologinis klimatas (Jakavičius V., 1998).

Taigi švietimo sistema daro įtaką besiformuojančiam žmogui per visas jo ugdymo įstaigas. Pamokų, renginių turinys bei tarpusavio santykiai tarp mokinių ir mokytojų bei tarp pačių mokinių daro įtaką žmogaus asmenybės formavimuisi bei jo saviraiškai.

Žmogaus požiūriO formavimuisi taip ppat įtakos turi kultūros įstaigos. Tai teatras, kinas, klubai, kūrybiniai susivienijimai, kurie daro akivaizdų ugdomąjį poveikį žmogui. Kultūros institucijos savo ugdomąjį poveikį realizuoja per emocijas- beldžiasi į žmogaus širdį. Šiandien, klestint masinei kultūrai, per kultūros institucijas skverbiasi ir negatyvios vertybės- paviršutiniškas požiūris į gyvenimą, smurtas, įvairios instinktų, kurių nederėtų viešinti, išraiškos. Taigi kultūros institucijų reikšmė asmenybės formavimuisi yra dvejopa – pozityvi ir negatyvi (Jakavičius V., 1998).

Jovaiša L. (2001) taip pat išskiria kultūros institucijas ugdymo procese ir teigia, kad žmogaus brendimo llaikotarpiu kultūros institucijos drauge su kitomis ugdymo institucijomis (šeima, švietimo sistema) gali turėti labai didelę įtaką diegiant socialinį patyrimą bei formuojant požiūrius, vertinimus ir elgseną.

Taigi, kultūros įstaigos per emocinę žmogaus prizmę daro įtaką žmogui. Ši įtaka gali būti dar stipresnė, jjei prie jos prisidėtų šeima ir švietimo sistema.

Dar viena žmogaus ugdymo institucija yra bažnyčia. Ugdomoji bažnyčios įtaka apima žmogaus socialinę sąmonę ir elgseną: čia žmogus mokslinamas (per pasaulio, dorovės supratimo aiškinimą), atitinkamai formuojama ir jo socialinė sąmonė ir elgsena (Jakavičius V., 1998). Sociologijos atstovai teigia, kad religija žmogui daro didelę įtaką ir yra neatsiejama visuomenės gyvenimo dalis. Ji veikia žmogaus elgesį, nuomonę ir pažiūras (Matulionis A. V., 2001).

Taigi, bažnyčia per dorovės sampratą ugdo dorovingą, teisingą asmenybę.

Žmogaus požiūrį formuoja ir žiniasklaida. Spauda, radijas, televizija, vaizdo produkcija- tai įtakingiausi ugdymo veiksniai, žmogų lydintys visą gyvenimą. Jos poveikis yra trejopas: šviečiamasis, lavinamasis ir auklėjamasis. Žiniasklaida gilina žmogaus turimas žinias, lavina priversdama mąstyti, auklėja perteikdama požiūrius ir vertinimus (Jakavičius V., 1998).

Furst M. (1998) teigia, kkad žiniasklaida reitai pakeičia žmogaus požiūrį, o jį tik sustiprina, nes žmogus atsirenka tam tikrą medžiagą, o kitą praleidžia. Apskritai žmogus pasirenka tokią medžiagą, kuri sutampa su jo paties nuomone. Besiformuojančiai asmenybei žminiasklaidos poveikis yra labai didelis, kadangi jaunas žmogus dar neturi tvirtos nuomonės vienu ar kitu atžvilgiu, o žiniasklaida pateikia vienokią nuomonę ir netiesiogiai įteigia jos laikytis.

Vosyliūtė A. (2003) teigia, kad žiniasklaidos skleidžiamos informacijos poveikis yra susijęs su tapatumo problema. Šiuolaikinėje žiniasklaudos populiarumo visuomenėje žmogus dažnai orientuojamas iš išorės- vveikiamas įvairių įtakų, tokių kaip mada, informacija, siūlomi elgesio būdai, ivairios prekės.

Taigi, žmogaus požiūriui, vertybių sistemai formuotis įtakos turi šeima, grupė, kuriai jis priklauso, mokykla, užklasinė veikla, bažnyčia ir žiniasklaida. Koks žmogaus požiūris bus vienu ar kitu atveju priklauso nuo šių ugdymo įstaigų perduodamos informacijos ir žmogaus sugebėjimo ją priimti.

Vosyliutė A. (2003) pastebėjo didelę reklamos įtaką žmogui ir visuomenei. Ji teigia, kad kuriant reklamą dažnai pasitelkiami šalies kultūroje egzistuojantys mitai, šiuo atveju mitai apie senatvę, kurie lengvai priimami, yra gerai suprantami, nes glūdi vartotojo sąmonėje.

Vis dažniau šiandienos reklamoje panaudojami seni žmonės, turintys sveikatos problemų ir norimas parduoti produktas padės senam žmogui pataisyti sveikatą, atgaivinti prislopusius socialinius santykius. Nuolat rodomos tokios reklamos sudaro įspūdį, kad visi seni žmonės kenčia dėl sveikatos sutrikimų.

Netgi psichologijoje stebimas reiškinys, kad jeigu daugiau informacijos teikiama apie „sunkią“, o ne laimingą, pilnavertę senatvę, tai ir pati senatvė įsivaizduojama kaip atstumiantis ir probleminis reiškinys (Mikulionienė S., 2003).

Taigi, žmogaus požiūrį formuoja šeima, mokykla, kultūros įstaigos, įvairios grupės, bažnyčia ir žiniasklaida. Visi šie veiksniai žmogaus požiūrį formuoja skirtingais jo amžiaus tarpsniais, diegdami jam savo vertybes, požiūrius, elgesio pavyzdžius.

Neigiamą požiūrį į senus žmones ir senatvę skatina žmonių nemokslumas, visuomenės akcentavimas, kad senatvė neigiama, pačių žmonių noras išlikti jaunais, nepaisant natūralaus ggyvenimo proceso.

1.2.2 POŽIŪRIO Į SENUS ŽMONES IR SENĖJIMĄ ISTORINĖ RAIDA

Požiūris į senus žmones ir senėjimą skirtingose epochose kito. Vienose seni žmonės buvo garbinami, kitose engiami.

Antikos laikotarpis. Antikos laikotarpiu požiūrį į senus žmones ir senėjimą geriausiai atspindi Cicerono M. T. (106-43 prieš Kristaus gimimą) veikalas “Apie senatvę”. Savo veikale Ciceronas išskiria keturias priežastis, dėl kurių daugeliui senatvė atrodo apgailėtina, ir įrodo tų priežasčių nepagrįstumą (Zabulis H., 2000):

1. Senatvė atitraukia nuo dirbamų darbų. Ciceronas išskiria, kad valstybė stipri ne tik jaunuomenės narsa ir jėga, bet ir senimo išmintimi ir gyvenimo patirtimi.

2. Senatvė silpnina kūną. Tačiau dažnai kūnas nusilpsta, pasiligoja ir jauname amžiuje, todėl būtina priešintis senatvei ir atsverti ją uolumu, kiek įmanoma palaikyti kūno jėgas. Svarbiausia lavinti protą.

3. Ji atima beveik visus malonumus. Ciceronas kelia klausimą, ar kūniški malonumai tikrai vertybė, ar priešingai, silpnybė, yda, kurios atsikračiusi, senatvė įgyja pranašumą. Be to, prarastus jaunystės džiaugsmus atsveria senatvėje įgytas autoritetas. Tačiau pagarba senam žmogui atsiranda ne pati savaime, ji išauga iš viso dorai nugyvento gyvenimo.

4. Nuo jos nebetoli iki mirties. Ciceronas moko, kad reikia tenkintis tuo laiku, kuris būna kiekvienam skirtas.

Ciceronas giria tik tokią senatvę, kuri remiasi jaunystėje paklotais pamatais. Seniams būdingas įnoringumas, piktumas, užsispyrimas priklauso nuo žmogaus būdo, o ne nuo senatvės (Gaigalienė D., 2002).

Taigi, Ciceronas MM. T. pritaria, kad senatvė atitraukia nuo veiklos, senatvėje nusilpsta sveikata, nebėra malonumų. Tačiau jis ragina rasti kompromisą ir prisitaikyti prie esamos situacijos, taip kaip jėgos leidžia senatvėje. Senatvėje svarbiausiu jis laiko dvasią, protą, saiką. Jis skatina matyti gera tame, ką žmogus turi ir prisitaikyti prie esamos situacijos.

Antikos literatūroje žmogaus gyvenimas labai dažnai skirstomas į tam tikrus tarpsnius pagal pačius įvairiausius kriterijus. Toks skirstymas visada pagrįstas biologiniais, su žmogaus senėjimu susijusiais faktais, su visuomenės gyvenimo sąlygotais kultūriniais kintamais dydžiais, t.y. vaidmenimis, kuriuos kiekvienam žmogui įvairiais jo gyvenimo tarpsniais užkrauna visuomenė. Įvairiose Antikos gyvenimo tarpsnių schemose nevienodai buvo brėžiama riba, už kurios prasidėdavo senatvė, tačiau niekur nebūta perėjimo apeigų, įvesdinančių žmogų į paskutinį gyvenimo tarpsnį. Subjektyvus individo požiūris į senatvę dažniausiai būdavo nepalankus: ji siejosi su vaikystės bejėgiškumu. Žmonių bendravimo lygmenyje santykiai su senais žmonėmis buvo suvokiami kaip konfliktiški: senimas vaizduojamas paniuręs, nepatiklus, užsispyręs ir kritikuojantis jaunimą. Kiek kitaip atrodo senatvė kaip sociologinė ir politinė kategorija: ideologinės orientacijos požiūriu greičiau konservatyviose ir nekintančiose, o ne atsinaujinančiose bendruomenėse seni žmonės atlikdavo svarbiausios nuomonės vaidmenį. Jiems buvo priskiriama rimtis ir branda, politinis įžvalgumas, protingumas, ypač kaip nutrūktgalviškų jaunimo poelgių pataisa (Zabulis H., 1998).

Taigi, Antikoje nebuvo tiksliai apibrėžta senatvės amžiaus riba. Seni žmonės, kaip

pavieniai asmenys, sveikatos ir pajėgumo atžvilgiu apibūdinami pakankamai neigiamai, bet kaip atskira visuomenės grupė, jie buvo labai gerbiami, turėjo didelę įtaka kitiems visuomenės nariams.

Viduramžiai (V- XVa). Viduramžiais Europoje paplitę įvairių gyvenimo tarpsnių vaizdiniai paprastai buvo kilę iš antikos. Senatvė, paskutinė žmogaus gyvenimo pakopa, gali būti ligtolinės veiklos ir funkcijų tąsa bei kulminacija, bet sykiu ji gali būti pastarųjų nutraukimas ir daugmaž priverstinė naujos gyvenimo atkarpos pradžia. Vėlyvaisiais Viduramžiais žodžiu “meistras” arba “vyresnysis” miestų amatininkija vadindavo cecho vadovą. Teismuose “meistrais” arba ““vyresniaisiais” vadinti tie, kurie dėl savo gyvenimo išminties gebėjo tvarkyti paprotinę teisę.

Tačiau mene, senatvė ir senėjimas buvo suvokiami kaip stygius. Tai patvirtina Viduramžių literatūroje atvirai reiškiamos svajonės ir idealai, antai kaip jaunystės šaltinis, kuris sugrąžina jaunystę. Nemažai brandžiųjų ir ypač vėlyvųjų Viduramžių poetų rašė senatvės elegijas, “senėjimo skundus”, tuo išreikšdami senatvės sunkumą žmogui.

Realiame gyvenime pirmiausia iškildavo materialinio aprūpinimo senatvėje problema. Jei nusenęs žmogus neturėjo šiokios tokios nuosavybės kaip “senatvės atsargų”, jo aprūpinimas virsdavo šeimos arba visuomenės gerovės problema (Dinzelbacher PP., 1998).

Taigi, Viduramžiuose požiūris į senatvę ir senus žmones buvo panašus kaip ir antikoje. Viduramžiuose senatvė apibrėžiama kaip veiklos, visuomeninių funkcijų nutraukimas, praeities garbinimas. Seni žmonės buvo labai gerbiami, jie užimdavo aukštus postus. Viduramžiuose buvo labai vertinamas seno žmogaus sugebėjimas ppatį save išlaikyti, o jei to nesugebėdavo, jie buvo laikomi šeimos ar visuomenės gerovės kenkėjais.

Naujieji laikai (XV- XIX a.). Naujaisiais laikais požiūris į senus žmones ir senatvę smarkiai kito palyginus su Antika ir Viduramžiais. Naujaisiais laikais seno žmogaus autoritetas visuomenėje sumenko, idealus amžius buvo laikomas iki 50 metų, vėlesnis amžius laikytas negerbtinu, seni žmonės vadinti seniais, juokas vaikams, jų buvo gailimasi už tai, kad tiek išgyveno. Mene jie buvo vaizduojami kaip paliegę seniai klibinkščiuojantys pasiramstydami lazda. Šiame laikotarpyje išplito seno žmogaus netinkamumo modelis, pradėjo plisti neigiamos išankstinės nuostatos, kurios išlikusios dar ir šiandien. Senas amžius nuvertintas todėl, kad naujaisiais laikais buvo perdėtai aukštinama jaunystė, ji laikyta jėgų, džiaugsmo, pilnatvės kupinu žmogaus gyvenimo etapu, o senatvė priešingai- jėgų, džiaugsmo praradimu. Naujaisiais laikais iišplito Viduramžiais atsiradusios senų žmonių prieglaudos, ten seni žmonės baigdavo savo varganą gyvenimą kaip niekam nereikalinga visuomenės grupė (Dinzelbacher P., 1998).

Taigi, Naujaisias laikais ilgai gyvavęs senatvės kultas prarado savo autoritetą, seni žmonės buvo gailesčio objektas, visuomenėje įsigalėjo neigiamos nuostatos jų atžvilgiu, nes naujaisiais laikais buvo garbinama jaunystė.

Šiandienos visuomenės požiūris į senatvę ir senėjimą. XX amžiuje kito senų žmonių socialinis statusas ir padėtis visuomenėje. Senatvę imta vaizduoti kaip atstumiantį, niūrų ir probleminį gyvenimo tarpsnį, nes asocijuojasi su skurdu, prastu būstu, ssilpna sveikata ir socialine izoliacija bei priklausomybe (Stankūnienė V., 2003). Tačiau šiandienos visuomenėje vyrauja įvairūs požiūriai į senus žmones ir senatvę, nes vieniems senatvė ir seni žmonės sukelia pagarbą, o kitiems – panieką, taigi nėra vieningo požiūrio į senus žmones ir senatvę, šiandienos visuomenėje vyrauja tiek pagarba senų žmonių atžvilgiu, tiek diskriminacija.

Taigi, požiūris į senatvę ir senus žmones skirtingais laikotarpiais kito. Antikoje seni žmonės apibūdinami neigiamai, tačiau jie turi stiprią įtaką kitiems. Viduramžiuose seno žmogaus vertė sumenkinama, jis atitraukiamas nuo visuomeninės veiklos. Seni žmonės gerbiami tik tada, jei jie gali patys savimi pasirūpinti. Naujaisiais laikais įsigali neigiamos nuostatos senu žmonių atžvilgiu, garbinama jaunystė. Šiandienos požiūris į senatvę ir senus žmones mažai kito nuo naujųjų laikų, nes šiandien vyraujant neigiamoms nuostatoms senų žmonių atžvilgiu, senatvė vaizduojama kaip atstumiantis, niūrus ir probleminis gyvenimo tarpsnis. Tačiau šiandienos požiūris į senus žmones ir senatvę išsiskiria tuo, jog visuomenėje vyrauja tiek teigiamas, tiek neigiamas požiūris į senatvę ir senus žmones.

1.2.3 Nuostatos senų žmonių atžvilgiu

Nuostata- tai pasirengimas į tam tikrus žmones, objektus ir situacijas reaguoti tam tikromis emocijomis, vaizdiniais ir veiksmais. Nuostatos yra gana stabilios ir nepasiduoda permainoms, jos padeda geriau orientuotis aplinkiniame pasaulyje. Nuostatos atsiranda ilgainiui, kaupiantis gyvenimo patirčiai- per save ir aplinką. Čia svarbus vaidmuo ttenka mokymuisi. Nuostatos gana sunkiai pakeičiamos, tai rodo ir išankstinių nuomonių įsigalėjimas; įvertinimas pateikiamas anksčiau negu įgyjama pakankama tokią išvadą daryti patirtis (Furst M., 1998).

Taigi, nuostatos, kaip ir požiūris padeda žmogui geriau orientuotis aplinkoje, jos įgyjamos greit, bet pakeisti jas labai sunku, ypač kai jos neatitika realybės.

Žodis “senatvė” dažniausiai asocijuojasi su daugeliu neigiamų aociacijų. Danusevičienė L., Povilaikaitė S. (2002) atskleidžia šio fakto priežastis. Jų teigimu viena iš priežasčių yra senatvės baimė, kita- neigiamas požiūris į senatvę ir senus žmones.

Požiūris į pagyvenusius žmones įvairuoja, priklausomai nuo kultūrinės terpės. Povilaikaitė S., Danusevičienė L. pateikė Scrutton (1999) požiūrį, kuri teigia, kad skirtingose visuomenėse ir kultūrose senas žmogus asocijuojamas su skirtingais dalykais; nuo patirties ir išminties iki nieko nevertos visuomenės dalies. Įvairiose kultūrose, chronologinis amžius nėra pagrindinis žmogaus matavimo kriterijus, daug didesnę reikšmę turi asmens padėtis visuomenėje, jo funkcionalumas ir socialinio vaidmens atlikimas.

Taigi daugelyje tautų šiandien požiūris į žmogų priklauso nuo to, ką žmogus veikia, jo aktyvumo, užimamos padėties visuomenėje. Jei žmogus ir senas, tačiau užima aukštas pareigas, yra aktyvus visuomeniniame gyvenime, jis yra gerbiamas nepaisant jo amžiaus.

Neigiamos nuostatos senų žmonių atžvilgiu vadinamos eidžizmu. Psichologijos teorijose eidžistinės nuostatos išryškėjo jau XIX a., Z. Freudui iškėlus mintį, esą apie 50- us gyvenimo metus mažėjąs mmentaliteto procesų elastingumas, nuo kurio priklauso gydymo sėkmė, todėl psichoterapija vyresniame amžiuje neįmanoma. Jo teigimu seni žmonės yra nemokslūs. Taip susiformavo nuostata, kad amžiaus būvyje žmonės tampa rigidiškais, nepajėgiais, nenorinčiais adaptuotis prie pokyčių. Danusevičienė L., Povilaikaitė S. (2002) pateikia Whitebourne ir Hulicka (1990) pastebėjimą, kad psichologijos vadovėliuose dominuoja neigiami pagyvenusių žmonių įvaizdžiai. Jie apibūdinami kaip kenčiantys nuo asmenybės sumenkinimo, rigidiškumo, neišvengiamo biologinio senėjimo, sveikatos silpnėjimo, psichologinių funkcijų nykimo, socialinių ryšių ir socialinių vaidmenų netekimo. Kadangi pagyvenę žmonės nesugeba keistis, tai buvo manoma jog jų konsultavimas neturi prasmės.

Labai ilgą laiką tokios nuostatos buvo atvirai deklaruojamos, kol pamažu visuomenės nuomonė pradėjo keistis. Pamažu imta suprasti, jog seniems žmonėms iškylančias problemas galima spręsti ne tik medicinos pagalba, bet ir taikant įvairias terapijas, kurios palengvintų senųjų adaptavimąsi ir gyvenimą senatvėje.

Visuomenės raidoje būta įvairių požiūrių į pagyvenusius žmones, nuo jų garbinimo iki jų socialinio statuso sumenkinimo. Pasak Mikulionienės S. (2003), visuomenės vertybinės nuostatos yra glaudžiai susijusios su vyriausybės socialinės politikos tikslais ir prioritetais. Todėl, vertinant Lietuvos gyventojų požiūrį į pagyvenusius žmones, kaip atskaitos tašką prasminga pasirinkti JT Generalinės Asamblėjos veiksmų, orientuotų į vyresniojo amžiaus žmones, principus (žr. 1 lentelę).

1 Lentelė. JT rekomenduojami veiksmų, orientuotų į vyresniojo amžiaus žmones, principai (pgl. Mikulionienę S., 2003)

Nepriklausomybė Vyresniesiems turi būti

prieinami pajamas sukuriantys ištekliai (maistas, vanduo, apranga, būstas, saugi aplinka) ir veikla (darbas, švietimas, kvalifikacijos kėlimas ir pan.)

Dalyvavimas Vyresnio amžiaus žmonės turi išsaugoti integruotumą bendruomenės gyvenime ir aktyviai dalyvauti kuriant politiką, veikiančią jų gerovę.

Globa Vyresniojo amžiaus žmonėms turi būti prieinamos socialinės paslaugos ir sveikatos priežiūros paslaugos, užtikrinančios optimalią jų fizinę, dvasinę ir emocinę gerovę.

Saviraiška Vyresniesiems turi būti prieinami švietimo, kultūros, dvasiniai ir rekreaciniai ištekliai, būtina sukurti galimybes vyresniojo amžiaus žmonėms visiškai atskleisti savo potencialą.

Orumas Būtina užtikrinti vyresniųjų orumą ir saugumą igyvendinant eksploatacijos, fizinio bei ddvasinio išnaudojimo prevenciją ir ugdant nešališką požiūrį į vyresniojo amžiaus žmones.

Mikulionienė S. (2003) pateikia gerontologo Tornstono A. pastebėjimus, kuris, apibendrinęs požiūrio į pagyvenusius žmones tyrimus, atkreipė dėmesį, jod daugelio tokių tyrimų rezultatai yra menkaverčiai, nes analitiškai neskiriami trys požiūrio aspektai : emocinis požiūris į senyvo amžiaus žmones (jausmai); požiūris, kuris grindžiamas ar negrindžiamas racionaliais teiginiais apie vyresniuosiuos (žinios); požiūris, kuris pasireiškia per tipiškus elgsenos aktus vyresniųjų atžvilgiu (elgesys). Autorius pabrėžia, jog santykis minėtų požiūrio aspektu gali būti skirtingas ir ssudėtingas. Pvz., individas ar grupė gali neturėti pakankamai duomenų apie objektą (pažintinis aspektas), tačiau vis dėl to gali išreikšti savo požiūrį, kuris šiuo atveju bus pagrįstas tik jausmais ir realizuosis elgsenoje.

2000 metais altikto tyrimo „Gyventojų politikos vertinimas“ (Lietuvos Statistikos departamentas, 22000) rezultatai buvo interpretuojami remiantis kognityvinio, emocinio bei elgsenos aspektų visumos įtaka. Atlikus tyrimą ir išanalizavus gautus rezultatus paaiškėjo, kad 75 proc. apklaustųjų senyvus žmones vertina teigiamai, jie deklaruoja, kad senyvi žmonės yra naudingi visuomenei, užtikrina tradicinių vertybių išsaugojimą, yra svarbus dvasinės paramos šaltinis, jie nėra našta visuomenei, nestabdo pokyčių visuomenėje, neeikvoja visuomenės ekonominių išteklių. Ir tik 6 proc. išreiškė neigiamą, priešingą vyraujančiai, nuomonę. Iš to galima spręsti, kad lietuviai labai tolerantiškai vertina senuosius gyventojus ir Lietuvoje vyrauja nepaprastai teigiamas ir pagarbos kupinas požiūris į senyvo amžiaus žmonės.

Tačiau, nepaisant atvirai išreikštos pagarbos senyvo amžiaus žmonėms, lietuviai jau minėto tyrimo metu gyventojų senėjimo procesą vertina neigiamai (74 proc.), 24 proc. senėjimą vertina neutraliai („nei gerai, nei blogai“) ir tik 4 proc. llieka nuoseklūs ir gyventojų senėjimo procesą vertina teigiamai („gerai arba labai gerai“).

Tyrimo metu užfiksuotas gana prieštaringas lietuvių požiūris į pagyvenusius žmones: kaip tam tikrą visuomenės dalį seno amžiaus žmones vertina labai aukštai, tačiau jie yra priešingai nusiteikę jų dalies didėjimui visuomenėje. Kodėl mūsų visuomenėje vyrauja tokios prieštaringos nuomonės? Kaip vieną iš įtakos tokiam prieštaringumui faktorių Mikulionienė S. (2003) išskiria objektyvių žinių apie gyventojų senėjimo mastus stoką, gyventojų senėjimo proceso dramatizavimą, kai nuomonė apie gyventojų senėjimo mastus ir realybė prasilenkia. Tik 77 proc. apklaustųjų teisingai nurodė, kokią dalį Lietuvoje sudaro 65 – erių ir vyresni žmonės, visi kiti 93 proc. respondentų buvo linkę padauginti jų skaičių kelis ar net dešimt kartų.

Atliktas tyrimas atskleidė požiūrio į senyvo amžiaus žmones daugialypiškumą ir kur kas didesnį sudėtingumą nei galėtų atrodyti iš pirmo paviršutiniško žvilgsnio.

Nepakankamos žinios apie gyventojų senėjimą sukelia neigiamus jausmus. Lietuvoje požiūris į gyventojų senėjimą ir senus žmones yra prieštaringas : už pagarbos senyvo amžiaus žmonėms slypi neišprusimas, skatinantis demografinių procesų dramatizavimą ir kai kurių gyventojų diskriminuojantį požiūrį pagyvenusių žmonių atžvilgiu, kas gali sukelti sunkumus vyresniojo amžiaus žmonėms užtikrinant savo nepriklausomybę ir išsaugoti orumą (Mikulionienė S., 2003).

Nuostatos senų ir pagyvenusių žmonių atžvilgiu egzistuoja jau nuo senų laikų, tačiau dažniausiai jos kertasi su realybe. Daugėjant vyresniųjų skaičiui visuomenėje stiprėja neigiamas požiūris į juos, neigiami stereotipai. Stereotipai atsiranda tuomet, kai žmogus stengiasi pažinti tai ko jis dar nepažįsta ir kas yra dar nežinoma, jis susidaro įspūdį, kurį labai sunku pakeisti. Stereotipai skatina neigti tuos faktus, kurie su jais kertasi ir iki minimumo sumažinti prielaidą, kad senyvo amžiaus žmonės gali būti be galo skirtingi. Pvz., stereotipas, kad visi seni žmonės yra vieniši, už dėmesio ribų palieka nemažai senyvo amžiaus žmonių, kurie turi plačius ir efektyvius ssocialinius ryšius.

.Mikulionienė S. (1997) išskyrė keturis veiksnius, kurie formuoja neigiamą požiūrį į senus žmones ir senatvę:

1. Nežinojimas, populiarios objektyvios informacijos stoka apie senėjimo proceso fiziologinius, psichologinius, socialinius aspektus.

2. Mokslinių tyrimų dėmesio koncentravimas probleminėms situacijoms senatvėje, pvz, ligoms, skurdui, vienatvei, alkoholizmui, savižudybėms, silpnumui, priklausomybei. Daugiau akcentuojama, kad šios bėdos yra tradicinis seno žmogaus palydovas, o ne tai, kad jos yra individo nugyvento gyvenimo, jo ankstesnių amžiaus tarpsnių bei jį supančios socialinės – ekonominės situacijos, išdava.

3. Išsivysčiusi „Jaunystės eliksyro“ industrija, kuri naudojasi žmonių baime pasenti, žinių stoka apie senėjimą: publikuojami straipsniai, propaguojantys pusiau šamaninius metodus kaip išvengti senatvės, gaminamos įvairiausios „stebuklingos“ kosmetinės ir medicininės priemonės nuo senatvės požymių – kremai nuo raukšlių, žilų plaukų dažymo priemonės, atliekamos kosmetinės operacijos ir pan. Natūralusis senėjimo procesas be reikalo dramatizuojamas, perdedama medicinos ir kosmetinių priemonių reikšmė.

4. Neigiami senatvės mitai bei stereotipai perduodami per masinės informacijos priemones, tiesiogiai ar netiesiogiai kultivuojami literatūroje, reklamoje, skelbimuose ir pan.

Neigiamas senatvės įvaizdis turi didelę įtaką kartų santykiams, jų bendravimo stiliui, taip pat pačių senų žmonių savimonei bei savigarbai.

Furst M. (1998) taip pat pritaria, kad visuomenėje egzistuoja neigiama išankstinė nuostata senų žmonių atžvilgiu- senatvė siejama su mažėjančiomis jėgomis ir gebėjimais. Visuomenėje įsigalėjusios normos, kaip reikia elgtis sulaukus senatvės, veikia tarsi “išsipildančios pranašystės”- žmonės priima visuomenės pperšamą vaidmenį.

Taigi, išankstinės nuostatos nurodo seniems žmonėms kaip reikia elgtis, tuo uždraudžiama jų savarankiškumo, individualumo teisė, ir seni žmonės jausdamiesi silpni prieš visuomenę priima jiems primestas funkcijas.

Kairys J. (2002) išskyrė, kad šiuolaikinėje visuomenėje paplito senukų, kaip ligotų ir varginančių visuomenę žmonių, įvaizdis. Tokie stereotipai neigiamai veikia pagyvenusių žmonių savijautą. Savęs, kaip nereikalingo žmogaus suvokimas, naštos saviems vaikams pojūtis yra profesinio ir visuomeninio aktyvumo mažėjimo psichologinis pagrindas.

Tačiau Kairys J. (2002) taip pat teigia, kad visuomenėje yra ne vien neigiami stereotipai senų žmonių atžvilgiu (įsitikinimas, kad dauguma senų žmonių yra paliegę, bejėgiai, negražūs, sutrikusios psichikos, nenaudingi, vieniši, nuskurdę ir prislėgti), bet ir pozityvūs stereotipai (įsivaizdavimas, kad dauguma senų žmonių yra malonūs, išmintingi, patikimi, turtingi, politiškai įtakingi, laisvi ir laimingi), nors, kaip teigia Kairys J. (2002), neigiamų stereotipų yra daugiau.

Norėdamas išsklaidyti senatvės mitus, Kairys J. (2002) pateikia keletą prieštaravimų visuomenėje įsitvirtinusiems stereotipams:

1. Nugyventų metų skaičius- tikslus individo būklės rodiklis (chronologinis amžius neblogai apibūdina vaikų išsivystymą, tačiau kalbant apie suaugusius- visiškai nepatikimas rodiklis);

2. Pagyvenusiam amžiui būdingas visapusiškas sunykimas (čia pastebimi dideli skirtumai, ir kai kurie žmonės labai mažai pasikeičia);

3. Senstantis žmogus nesugeba išmokti naujų dalykų ir naujų problemų sprendimo būdų (liga ar sveikata tam turi didesnę įtaką negu amžius);

4. Seni žmonės neturi seksualinių poreikių ( nors seksualinis

aktyvumas kiek sumažėja, lytiniai santykiai ir seniems žmonėms rūpi).

Tą patvirtino ir Exel E. (1998) teigdama, kad po klimakso atkunta libido, ir tiek moterims, tiek vyrams lytiniai santykiai tampa labai svarbūs, tuo labiau, kad pastojimo grėsmės nebėra ir seksualiniu gyvenimu galima pilnai pasitenkinti;

5. Senatvė- ramybės ir šviesos periodas, kai visi gyvenimo sunkumai nugalėti (tai pozityvus, bet nerealus požiūris, nes sename amžiuje taip pat patiriama daug stresų ir įtampos).

Exel E. (1998) taip pat pažymi, kad seni žmonės išgyvena daug stresų, tik jjų priežastys yra kitos nei ankstesniame gyvenime, kas gali kitiems atrodyti, kad seni žmonės neišgyvena krizių.

Taigi, pasak Kairio J. (2002) neigiami stereotipai žaloja seną žmogų, jis tampa nebeaktyvus, nes neigiamos nuostatos (šiuo požiūriu jis pritaria Furst M., 1998) užprogramuoja žmogų nebeveikti.

Nepaisant neigiamų stereotipų, egzistuoja ir teigiami, kurie aukština senatvę, išreiškia pagarbą jai, bet, deja, jie nėra tokie populiarūs. Dauguma neigiamų nuostatų nėra patvirtintos faktais, tad jos yra neatitinkančios realybės ir daugumai iš jų galima rasti priešingą paaiškinimą.

1.3 Socialinis darbas su ssenais žmonėmis

Pirmais praėjusio amžiaus dešimtmečiais kvalifikuoti socialiniai darbuotojai, kaip ir kiti profesionalai, nenorėjo dirbti su pagyvenusiais žmonėmis. Jie teigė, kad šis darbas nevertingas, nenaudingas ir eikvojantis resursus. Su pagyvenusiais žmonėmis dirbo tik profesinio išsilavinimo neturintys socialiniai darbuotojai (Koskinen S., 2002).

Danusevičienė LL., Povilaikaitė S. (2002) pristato Butler ir Lewis (1988) išskirtas priežastis, dėl kurių įvairių sričių specialistai neigiamai žiūri į pagyvenusius žmones arba stengiasi išvengti darbo su šia amžiaus grupe:

1. Kyla baimė dėl savo paties senatvės;

2. Prisimenami konfliktiniai santykiai su savo tėvais;

3. Pagyvenusius žmones atsisakoma konsultuoti, manant, jog nieko naudingo negalima jiems pasiūlyti, nes problemų prižastys slypi neišgydomuose organiniuose smegenų pokyčiuose;

4. Darbas su pagyvenusiais žmonėmis laikomas tik įgūdžių švaistymu, nes netrukus mirsiantiems žmonėms neverta skirti ilgalaikio dėmesio;

5. Pagyvenusio žmogaus mirtis neužbaigus gydymo kurso gali kelti papildomą stresą konsultantui.

Taigi, praėjusio amžiaus pradžioje nebuvo vertinamas socialinis darbas su senais ir pagyvenusias žmonėmis. Taip buvo, nes socialiniai darbuotojai darbą su vyresniaisias klientais laikė nevertingu, manydami, kad seni žmonės greit mirs ir pagalba bus veltui. Socialiniai darbuotojai nesugebėjo atskirti savo aasmeninio gyvenimo ir darbo, ir savo lūkesčius, prisiminimus siejo su senais klientais, kurie kėlė neigiamas emocijas, tad dėlto dažnai ir buvo atsisakoma dirbti su vyresnio amžiaus klientais.

Koskinen S. (2002) taip pat pabrėžia, kad socialinius darbuotojus įtakojo ir kultūrinės nuostatos, neigiamas senėjimo, seno amžiaus ir senų žmonių sąvokų traktavimas. Senas amžius buvo laikomas patologijos, liguistumo ir silpnumo fenomenu. Seni žmonės buvo laikomi priklausomais, depresiškais ir neturtingais, dauguma jų, kaip manyta, reikalingi institucinės globos. Senų žmonių politika buvo suprantama kaip “pašalpa neturtingiesiems”.

Nenorą ddirbti su vyresnio amžiaus žmonėmis paskatino neigiamas senų žmonių įvaizdis visuomenėje, kuris senus žmones priskirdavo žemiausiai visuomenės klasei.

Tik XX a. septinto dešimtmečio pabaigoje – aštunto dešimtmečio pradžioje pamažu ėmė populiarėti socialinis darbas su senais ir pagyvenusiais žmonėmis. Iš esmės šis pokytis vyko dėl:

1. Senų žmonių skaičiaus ir dalies bendroje populiacijoje padidėjimo, dėl kurio tapo visuomenėje pastebima grupė;

2. Senų žmonių politika tapo esmine gerovės valstybės dalimi. Buvo išplėtota pensijų politika ir įvairios socialinės bei sveikatingumo paslaugos;

3. Senėjimo ir senų žmonių suvokimas visuomenėje darėsi vis teigiamesnis. Socialinių darbuotojų požiūris ir prioritetai taip pat tapo vis palankesni seniems žmonėms;

4. Socialinės gerontologijos sritis intensyviai formavosi po Antrojo pasaulinio karo;

5. Socialinis darbas kaip profesija toliau tobulėjo, o jos praktinės teorijos tapo įvairesnės (Koskinen S., 2002).

Dirbdami su senais žmonėmis socialiniai darbuotojai įgijo teigiamos patirties. Ši patirtis veikė mokymosi procesą, didino socialinių darbuotojų susidomėjimą darbu su senais žmonėmis (Koskinen S., 2002).

Taigi, didėjant socialinių darbuotojų mokslumui, valstybės politikos įtakai, senų žmonių skaičiui visuomenėje, pamažu socialinis darbas su senais ir pagyvenusiais žmonėmis ėmė populiarėjo.

Norint formuoti teigiamą požiūrį į senus žmones ir senatvę, reikia keisti socialinių darbuotojų vertybinę orientaciją diegiant tas vertybes, kurios formuotų teigiamą požiūrį į seną žmogų. Tai turėtų būti socialinio darbo vertybės, tokios kaip:

1. Meilė žmogui;

2. Tolerancija;

3. Nuoširdumas;

4. Empatija;

5. Kantrumas;

6. Pareigos jausmas.

Turi būti diegiama meilė žmogui, tolerancija tiek ssenam, neįgaliam žmogui ar vaikui. Kiekviena žmonių grupė savita, turinti savitų bruožų, tie bruožai ir turėtų būti atskleisti mokymo proceso metu, kad paneigtų išankstinies neigiamas nuostatas vienos ar kitos grupės atžvilgiu.

Tik mokymosi metu galima įgyti žinių apie seno žmogaus socialinius, psichologinius ir fiziologinius pokyčius. Šios žinios, prieštaraudamos negatyvioms nuostatoms privers gilintis į senatvės sampratą. Tik žinodami socialinio darbo su senais žmonėmis subtilumus, socialiniai darbuotojai galės keisti savo nuostatas pastarųjų atžvilgiu.

Kitas veiksnys, padedantis formuoti teigiamą požiūrį, geras socialinio darbo principų išmanymas (Johnson L. C., 2001):

1. Individualizacija. Tai supratimas, kad kiekvienas žmogus yra individualus, reikalaujantis būti suprastas, pažintas, pripažintas.

2. Tikslinė jausmų išraiška. Kliento jausmai padeda geriau pažinti žmogų ir pažinti jį neveikiant pirminiam nusistatymui;

3. Kontroliuojamas emocinis atsakas. Socialinis darbuotojas privalo vienaip ar kitaip atsakyti į kliento jausmus, tačiau privalo išlikti nešališkas ir objektyviai vertinti situaciją;

4. Priėmimas. Kiekvienas žmogus yra lygus socialiniui darbuotojui ir nevalia išskirti vienokio ar kitokio asmens, visiems jiems reikalinga pagalba ir socialinis darbuotojas privalo vykdydamas savo misiją padėti žmogui, kad ir koks jis būtų;

5. Neteisiantis požiūris. Jokiu būdu negalima teisti kliento. Socialinis darbuotojas yra tam, kad suteiktų pagalbą, o ne teistų savo klientą;

6. Kliento apsisprendimo teisė. Socialinis darbuotojas yra kliento pagalbininkas ir turi palikti teisę klientui priimti sprendimus;

7. Konfidencialumas. Gerbiantis savo darbą ir klientą socialinis ddarbuotojas turi informaciją apie klientą išlaikyti paslaptyje.

Taigi, šie septyni socialinio darbo principai gali padėti socialiniams darbuotojams geriau pažinti savo klientus, priimti juos. Laikydamasisi šių principų, socialinis darbuotojas vertins kiekvieną žmogų neišskirdamas jam tinkamus ir netinkamus.

Tidikis R. (2002) išskyrė žmoniškumo, meilės ir atjautos, lygiateisiškumo, tolerancijos, altruizmo ir pagarbos principus socialiniame darbe. Jų laikymasis padės socialiniams darbuotojams pažinti kiekvieną žmogų, pripažinti jį, padėti jam nesiekiant savanaudiškų tikslų.

Taigi, norint formuoti teigiamą socialinių darbuotojų požiūrį į senus ir pagyvenusius žmones, būtina keisti jų supratimą apie juos, tam įtakos turi gaunamos žinios mokymo procese ir vertybių, reikalingų socialiniame darbe priėmimas.

Dar vienas veiksnys, kuris padėtų formuoti teigiamą požiūrį, tai pozityvios informacijos apie senus žmones pateikimas metodinėje medžiagoje. Mikulionienė S. (2003) teigia, kad jeigu daugiau informacijos teikiama apie „sunkią“, o ne apie laimingą, pilnavertę senatvę, tai ir pati senatvė įsivaizduojama kaip atstumiantis ir problemiškas reiškinys. Taigi, taikant atvirkštinį variantą, senatvė bus vertinama kaip laimingas ir pilnavertis gyvenimo etapas.

Dirbant su senais ir pagyvenusiais žmonėmis reikalingos tam tikros žinios, kurios padeda geriau pažinti savo klientą ir jam padėti. Dirbant su senais ir pagyvenusiais žmonėmis šios žinios taip pat padės formuotis pozityvų požiūrį į juos. Johnson L. C. (2001) išskiria tokias žinias, reikalingas socialiniams darbuotojams, dirbantiems su

senais ir pagyvenusiais žmonėmis:

1. Biologija ir psichologija. Tai suteikia žinių apie fizinį žmonių senėjimą;

2. Gerontologija. Suteikia žinių apie senėjimo procesą;

3. Raidos teorijos. Šios srities žinios nurodo užduotis, kurias turėtų įvykdyti vyresnio amžiaus žmogus, jei jis pajėgus jas atlikti;

4. Žinios apie vyresnio amžiaus žmonių sveikatos problemas;

5. Supratimas apie mirtį ir mirimą;

6. Sociologija. Šios žinios padeda suprasti išėjimo į pensiją prasmę žmogui, taip pat senų žmonių vaidmenį ir funkcijas tam tikroje kultūroje, individo ir institucinių situacijų socialinį kontekstą;

7. Žinios apie seno žmogaus šeimos struktūrą ir funkcionavimą. Šios žinios padeda ssuprasti seno žmogaus požiūrius, lūkesčius ir elgseną;

8. Žinios apie įvairias socialines žmonių problemas (riboti fiziniai ištekliai, diskriminacija dėl amžiaus, izoliacija, vienišumas);

9. Žinios apie socialinę politiką. Šios žinios padeda geriau suvokti žmogų jo situacijoje.

Dirbant su senais ir pagyvenusiais žmonėmis labai svarbu yra laikytis socialinio darbo vertybių ir principų, kurie padeda formuoti pozityvų požiūrį senų ir pagyvenusių žmonių atžvilgiu. Svarbios socialiniame darbe yra ir specifinės žinios, padedančios pažinti klieną iš biologinės, psichologinės ir socialinės pusės.

TEORINĖS DALIES IŠVADOS

o Kiekvienas autorius skirtingai apibūdina senatvę, bet visi sutaria, kkad senatvė – tai paskutinis žmogaus gyvenimo etapas. Sulaukus senyvo amžiaus, žmogaus gyvenime vyksta daug pokyčių, kurie vienaip ar kitaip paliečia žmogų, blogėja sveikata, kinta visuomeninio gyvenimo kokybė. Sunkesnis tampa prisitaikymas prie esamos situacijos, išėjimo į pensiją, pasikeitusio gyvenimo būdo.

o Senatvėje žžmogaus gyvenime vyksta daug socialinių, biologinių, psichologinių pokyčių, kurie paliečia psichologinę žmogaus būklę, sveikatą, ekonominę padėtį ir socialinius ryšius.

o Sulaukę senatvės žmonės susiduria su begale problemų. Juos kamuoja sveikatos problemos, pablogėja jų materialinė padėtis, nes sulaukus pensijos jie nebedirba; dėl egzistuojančių stereotipų seni žmonės jaučia diskomfortą ir atstūmimą visuomenėje; nutrūksta socialiniai ryšiai, nes išėję pensijon dauguma žmonių nepalaiko ryšių su kitais.

o Požiūris yra tam tikras žmogaus prisitaikymo prie aplinkos palengvinimo veiksnys, padedantis jam suprasti aplink vykstančius dalykus.

o Neigiamą požiūrį į senus žmones ir senatvę skatina žmonių nemokslumas, visuomenės akcentavimas, kad senatvė neigiama, pačių žmonių noras išlikti jaunais, nepaisant natūralaus gyvenimo proceso.

o Požiūris į senatvę ir senus žmones skirtingais laikotarpiais kito. Antikoje seni žmonės apibūdinami neigiamai, tačiau jie turi stiprią įtaką kitiems. Viduramžiuose seno žžmogaus vertė sumenkinama, jis atitraukiamas nuo visuomeninės veiklos. Naujaisiais laikais įsigali neigiamos nuostatos senu žmonių atžvilgiu, garbinama jaunystė. Šiandienos požiūris į senatvę ir senus žmones mažai kito nuo naujųjų laikų, nes šiandien vyraujant neigiamoms nuostatoms senų žmonių atžvilgiu, senatvė vaizduojama kaip atstumiantis, niūrus ir probleminis gyvenimo tarpsnis. Tačiau šiandienos požiūris į senus žmones ir senatvę išsiskiria tuo, jog visuomenėje vyrauja tiek teigiamas, tiek neigiamas požiūris į senatvę ir senus žmones.

o Nuostatos senų ir pagyvenusių žmonių atžvilgiu egzistuoja jau nuo senų laikų. DDaugėjant vyresniųjų skaičiui visuomenėje stiprėja neigiamas požiūris į juos, neigiami stereotipai.

o Nepaisant neigiamų stereotipų, egzistuoja ir teigiami, kurie aukština senatvę, išreiškia pagarbą jai, bet, deja, jie nėra tokie populiarūs. Dauguma neigiamų nuostatų nėra patvirtintos faktais, tad jos yra neatitinkančios realybės ir daugumai iš jų galima rasti priešingą paaiškinimą.

o praėjusio amžiaus pradžioje nebuvo vertinamas socialinis darbas su senais ir pagyvenusias žmonėmis. Taip buvo, nes socialiniai darbuotojai darbą su vyresniaisias klientais laikė nevertingu, manydami, kad seni žmonės greit mirs ir pagalba bus veltui.

o Nenorą dirbti su vyresnio amžiaus žmonėmis paskatino neigiamas senų žmonių įvaizdis visuomenėje, kuris senus žmones priskirdavo žemiausiai visuomenės klasei.

o Dirbant su senais ir pagyvenusiais žmonėmis labai svarbu yra laikytis socialinio darbo vertybių ir principų, kurie padeda formuoti pozityvų požiūrį senų ir pagyvenusių žmonių atžvilgiu.

2. Tyrimo metodika

Tyrimo tikslas: atskleisti socialinių darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmonės.

Tyrimo uždaviniai:

1) ištirti socialinių darbuotojų sampratą apie senatvę ir senus žmonės

2) ištirti socialinių darbuotojų emocinį požiūrio į senus žmonės aspektą

3) išanalizuoti socialinių darbuotojų nuostatas socialinio darbo su senais žmonėmis atžvilgiu

Tyrimo subjektai

Tyrimo tikslui įgyvendinti buvo pasirinktas kiekybinio tyrimo metodas.

Tyrimo populiacija- socialiniai darbuotojai. Tikroji tyrimo populiacija: Socialiniai darbuotojai dirbantys socialinį darbą. Tiriamųjų imtį sudaro 30 respondentų.

Tiriamieji (respondentai) buvo atrinkti pagal šiuos kriterijus:

· Respondentai- socialiniai darbuotojai, dirbantys socialinį darbą.

· Respondentai turėjo dirbti socialinį ddarbą.

Tiriamųjų amžiaus vidurkis 36,3 metų, amžius svyruoja nuo 23 iki 45 metų. Tyrime dalyvavo 2 vyrai ir 28 moterys (žr. 2.1 pav.).

2.1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį.

Dauguma (71 proc.) tiriamųjų turėjo aukštesnįjį išsilavinimą, beveik 20 proc. tiriamųjų turėjo nebaigtą aukštesnįjį išsilavinimą (žr. 2.2 pav.)

2.2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą

Daugiau kaip pusė respondentų buvo dirbę su senais ir pagyvenusiais žmonėmis (žr.2.3 pav.).

2.3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal dirbtą darbą.

Daugiau kaip pusė nurodė, kad jų specializacija yra darbas su senais ir pagyvenusiais žmonėmis (žr. 2.4 pav.).

2.4 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal specializaciją.

54 proc. Respondentų nurodė, kad yra anksčiau dirbę su senais ir pagyvenusiais žmonėmis.

Į klausimą ar turį artimų senų žmonių šeimoje mažiau kaip pusė atsakė, kad taip (žr. 2.5 pav.).

2.5 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal artimų senų žmonių šeimoje turėjimą.

Daugiau kaip pusė respondentų turinčių senų žmonių šeimoje, juos lanko kartą per mėnesį ( žr. 2.6 pav.).

2.6 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal artimų senų žmonių lankomumo dažnumą.

Duomenų rinkimo metodas ir kintamųjų įvertinimo kriterijai

Tyrimo tikslui pasiekti buvo pasirinktas ankstesnės apklausos duomenų rinkimo metodas.

Tyrimo instrumentų charakteristika. Respondentų apklausai buvo sudaryta originali anoniminė anketa, skirta socialiniams darbuotojams. Anketą sudaro trys dalys: įvadinė dalis, pagrindinė dalis ir demografinė dalis.

Anketos įvade nurodytas asmuo, atliekantis apklausą, anketos tikslas, trumpa anketos pildymo instrukcija, aanketos anonimiškumo garantija.

Pagrindinėje anketos dalyje pateikiami klausimai, kurie padėtų ištirti socialinį darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmonės.

Paskutinėje baigiamojoje anketos dalyje pateikti klausimai, siekiant išsiaiškinti socialinių darbuotojų socialinį statusą, amžių, lytį ir pan.

Anketa sudaryta iš 26 klausimų. Joje naudojami dviejų rūšių klausimai:

1. Uždari, kuriuose yra suformuluoti atsakymų variantai, ir respondentas turi pasirinkti vieną iš jų. Tokių klausimų anketoje yra 6 (pvz.: kaip vertinate visuomenės senėjimo procesą? a) labai gerai, b) gerai, c) nei gerai, nei blogai, d) blogai, e) labai blogai.

2. Pusiau uždari klausimai, kuriuose yra išvardyti įvairūs atsakymų variantai ir vienas variantas, kuris leidžia respondentui parašyti savąjį , anketoje nenurodytą atsakymą. Šioje anketoje jų yra 17 (pvz.: kokius jausmus jums sukelia mintys apie senatvę? a) pyktį, b) pagarbą, c) gailestį, d) pagiežą, e) baimę, f) užuojautą, g) meilę, h) nieko, i) kitą (įrašykite)……).

Šios anketos klausimynas sudarytas iš 4 blokų:

· Pirmuoju norėta išsiaiškinti socialinių darbuotojų žinias apie senus žmonės ir senatvę.

· Antruoju norėta išsiaiškinti jausmus senų žmonių atžvilgiu.

· Trečiasis blokas parodo socialinių darbuotojų požiūrį į socialinį darbą su senais žmonėmis.

· Ketvirtasis blokas- demografinė dalis, kurioje siekiame gauti informacijos apie respondentų socialinį statusą, amžių, lytį ir pan.

Apklausus respondentus, anketiniai duomenys sumuojami ir verčiami procentine išraiška, fiksuojami paveiksluose leidžiančiuose vaizdžiau suvokti

darbe pateikiamus argumentus.

Tyrimo eiga

Apklausa buvo atlikta Klaipėdos kolegijoje ir Klaipėdos universitete. Tyrime dalyvavo Klaipėdos kolegijos Sveikatos fakulteto Socialinio darbo katedros neakivaizdinių studijų 1 kurso studentai ir Klaipėdos universiteto socialinio darbuotojo 2 kurso studentai.

Siekiant nepažeisti tyrimo etikos principų, patys socialiniai darbuotojai galėjo apsispręsti dalyvauti tyrime.

Sutikę dalyvauti tyrime respondentai buvo supažindinti su anketos turiniu. Tada išdalytos anketos, kad respondentai jas užpildytų.

Baigus apklausą, buvo surinktos anketos ir padėkota už sugaištą laiką.

Apklausa Klaipėdos kolegijoje ir Profesinio tobulėjimo centre vyko dvi dienas.

2.1 Tyrimo rrezultatai ir jų aptarimas

Kuriant anketą ir apklausiant socialinius darbuotojus norėta išsiaiškinti kaip socialinių darbuotojų žinios, jausmai ir nuostatos veikią jų požiūrį į senatvę ir senus žmonės.

Pirmiausia norėta išsiaiškinti, kelerių metų sulaukes žmogus vadinamas senu (žr. 2.1.1 pav.)

2.1.1 pav.

Iš paveikslo matyti , kad apie trečdalį respondentų senu žmogumi laiko 70-75 metų sulaukusius žmonės. Ir net 67% senu žmogumi laiko tik sulaukusius 80-85 metų.

PSO pagyvenusio ir seno amžiaus žmogų skirsto į tokius laikotarpius: nuo 60 iki 74 metų- pagyvenęs žmogus, nuo 775 iki 90 metų- senas žmogus (Šerpytienė G., 1998).

Iš šių gautų rezultatų galima spręst, kad pagyvenusių ir senų žmonių amžius ilgėja ir senais žmonėmis laikomi sulaukę vėlyvo amžiaus, taigi mūsų visuomenė sensta. Šis procesas ne visada lieka teigiamas (žr. 22.1.2 pav.).

Iš rezultatų matyti, kad daugiau nei pusę socialinių darbuotojų visuomenės senėjimą neutraliai, 24% – blogai ir tik 15 %- gerai. Tokie rezultatai rodo socialinių darbuotojų abejingumą visuomenės senėjimo procesui. Koskinas S., Naujanienė R., Večkienė N. (2002) teigia, kad teigiamas ir neigiamas požiūris į visuomenės ir senų žmonių senėjimą yra natūralus dalykas kylantis iš gyvenimiškos patirties. Ir visai natūralu kai visuomenės senėjimo procesas sukelia tam tikras emocijas. Iš gautų rezultatų galima spręsti, kad socialiniai darbuotojai senėjimo procesą vertina gana teigiamai (61 proc. respondentų pasirinko atsakymo variantą “nei gerai, nei blogai”). Tačiau vertindami senus žmones kaip atskirą visuomenės grupę jie pateikė visai kitokį požiūrį (žr. 2.1 lentelę).

Sutinku Nesutinku Nežinau

Senų žmonių sukaupta patirtis vertinga visuomenei 89 11

Seni žmonės padeda išsaugoti tradicines vertybes 100

Seni žmonės yra svarbus ddvasinės paramos šaltinis 74 26

Seni žmonės stabdo pokyčius visuomenėje 63 33

Seni žmonės nebėra produktyvus ir eikvoja visuomenės resursus 84 16

Senų žmonių buvimas, žinios ir patirtis labai praverčia jaunesnėms kartoms 93 7

Seni žmonės yra našta visuomenei 100

Kitą (įrašykite) ……..

2.1.1 lentelė. Socialinių darbuotojų nuomonė apie senyvo amžiaus žmonės (%)

Gauti rezultatai parodė, kad socialiniai darbuotojai vertina senus žmonės teigiamai, teigdami, kad seni žmonės yra naudingi visuomenei savo patirtimi, žiniomis, jie yra svarbus dvasinės paramos šaltinis, nėra našta visuomenei, pastabdo pokyčių visuomenėje ir neeikvoja visuomenės resursų.

Vaitkevičius J. (2000) mano, kad seni žmonės ggali būti naudingi visuomenei savo patirtimi, žiniomis, nes gali jas perduoti kitiems ir, pasak Koskino S., Naujanienės R., Večkienės N. (2002), padėti puoselėti tradicijas ir kultūrą. Vadinasi ir socialiniai darbuotojai senus žmones vertina kaip žmones, galinčius kažką duoti kitiems.

Paklausti, ko jų nuomone, labiausiai reikia seniems žmonėms senatvėje, socialiniai darbuotojai teigiamai išskyrė bendravimą (žr. 2.1.3 pav.)

2.1.3 pav. Socialinių darbuotojų požiūris į senų žmonių poreikius.

Tokie rezultatai leidžia spręsti, kad socialiniai darbuotojai labiau vertina nematerialinę pagalbą seniems žmonėms.

Bendravimo ir supratimo svarbą seniems žmonėms išskyrė ir Furst M. (1999), teigdama, kad bendravimas ir supratimas senatvę gali padaryti pakenčiamesnę.

Nemaža dalis (54%) socailinių darbuotojų mano, kad seniems žmoniems reikalinga. Visapusė pagalba, tai yra tiek medicininė, tiek psichologinė. Mažiausiai socialinių darbuotojų išskyrė piniginės paramos svarbą (23%). Išėję į pensiją seni žmonės praranda ankščiau turėtas pajamas ir įgyja teisę gauti pensiją, kuri yra mažesnė už ankščiau gautą atlyginimą.

Visapusė pagalba seniems žmonėms reikalinga, nes dažniausiai seni žmonės turį kompleksą problemų (ekonominių, socialinių, psichologinių, sveikatos).

Kaip vieną svarbiausių senatvės požymių socialiniai darbuotojai išskiria sveikatos blogėjimą (91%) (žr. 2.1.4 pav.)

2.1.4 pav. Svarbiausi senatvės požymiai socialinių darbuotojų požiūriu.

Iš rezultatų matyti, kad socialiniai darbuotojai svarbiausiu senatvės identifikacijos požymiu laiko sveikatos blogėjimą, nesugebėjimą savimi pasirūpinti ir amžių, mažiau svarbus yra laikomas išėjimas į ppensiją. Senstant vis dažniau žmogui iškyla sveikatos problemų, nes organizmas nusidėvi ir nebefunkcionuoja taip kaip ankščiau. Dažniausiai dėl sveikatos problemų seni žmonės nebegali savimi pasirūpinti ir jiems tampa reikalinga pagalba iš šalies (Matulionis V. M., 2001), tad sveikatos problemos vyresniame amžiuje tampa vis aktualesnės, ką ir išskyrė socialiniai darbuotojai.

Senatvė dažniausiai asocijuojasi su daudeliu neigiamų asociacij (Danusevičienė L., Povilaikaitė S., 2002). Socialiniams darbuotojams senatvė daugiausia asocijuojasi su poilsiu, galimybe užsiimti mėgstama veikla. Ir tik apie trečdalis išskiria vienišumą, ligas, naujovių nepriėmimą. Iš to būtų galima spręst, kad socialiniai darbuotojai į senatvę žiūrį kaip į ramų gyvenimo eigos laikotarpį (žr. 2.1.5 pav.).

2.1.5 pav. Socialinių darbuotojų asociacijos senatvės atžvilgiu.

Didžioji dalis socialinių darbuotojų senatvę sieja su poilsiu, galimybe užsiimti mėgstama veikla. Ir tik apie trečdalis išskiria vienišumą, ligas, naujovių nepriėmimą. Iš to būtų galima spręst, kad socialiniai darbuotojai į senatvę žiūrį kaip į ramų gyvenimo eigos laikotarpį.

Norėdama plačiau sužinoti socialinių darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmonės pateikiame klausimą „kokie pokyčiai senatvėje labiausiai įtakoja senų žmonių gyvenimo kokybę?“ (žr.2.1.6 pav.).

2.1.6 pav. Problemos labiausiai įtakojančios senų žmonių gyvenimo kokybę.

Iš gautų rezultatų matyti, kad daugelis socialinių darbuotojų senų žmonių gyvenimo kokybės trukdžius įvardija sumažėjusias pajamas, ligas ir netektis.

Teorijoje yra išskiriamos sveikatos problemos, pablogėjusi materialinė ppadėtis, socialinių padėčių ir santykių pokyčiai, eidžizmas , kurie lemia vienokią ar kitokią seno žmogaus gyvenseną (Kairys J., 2002, Dumbliauskas V., 1999, Mikulionienė S., 1997).

Paklausti kokius jausmus sukelia mintys apie senatvę, dauguma socialinių darbuotojų (62%) atsakė, kad jokių, 34% teigė, kad mintys apie senatvę jiems sukelią pagarbą ir 21% teigė jaučią gailestį. Iš šių rezultatų galima spręsti, kad senatvė socialiniams darbuotojams nesukelia jokių emocijų.

Teorijoje išryškinamas žiniasklaidos poveikis žmogaus požiūriui formuotis, tad norint sužinoti kokį poveikį žiniasklaida turi socialinių darbuotojų požiūriui į senus žmonės formuotis tikslinga išsiaiškinti kokį senų žmonių paveikslą pateikia žiniasklaida.

Visi respondentai vieningai sutiko, kad žiniasklaida seną žmogų pateikia kaip ligotą, negalinti savimi pasirūpinti (76%), reikalaujančių nuolatinės kitų pagalbos (21%).

Siekiant išsiaiškinti socialinių darbuotojų požiūrį į senus žmonės, socialinių darbuotojų klausta, kaip jie mano kodėl seni žmonės kartais jaučiasi nelaimingi. Socialiniai darbuotojai išskiria netekčių (83%), aplinkinių nesupratimo (34%) ir neigiamo požiūrio į juos (21%) įtaką.

Teorijoje labiausiai išskiriamas neigiamo požiūrio į senus ir pagyvenusius žmones poveikis, kaip labiausiai seniems žmonėms neigiamų emocijų sukeliantis veiksnys. Tad norint suprasti socialinių darbuotojų nuostatas senų žmonių atžvilgiu, buvo jų paprašyta užpildyti lentelę, išreiškiant nuomonę apie vieną ar kitą teiginį Pirmais praėjusio amžiaus dešimtmečiais kvalifikuoti socialiniai darbuotojai, kaip ir kiti

profesionalai, nenorėjo dirbti su pagyvenusiais žmonėmis. Jie teigė, kad šis darbas nevertingas, nenaudingas ir eikvojantis resursus. Su pagyvenusiais žmonėmis dirbo tik profesinio išsilavinimo neturintys socialiniai darbuotojai (Koskinen S., 2002) (žr.2.1.2 lentelę).

Sutinku Nesutinku Nežinau

Su amžiumi kinta žmogaus asmenybė 43 11 47

Su amžiumi mažėja žmogaus išmintis 24 76

Daugelis pagyvenusiu žmonių gyvena vieni 100

Senatvėje mažėja fizinės jėgos 100

Seni žmonės labiau linkę būti arčiau namų 100

Seni žmonės gauna mažas pajamas 100

Senatvėje žmonės tampa labiau religingi 36 64

Seni žmonės yra labiau linkę į savižudybes 9 91

Daugelis senų žmonių nuolat galvoja apie mirtį 7 3 90

2.1.2 lentelė. Socialinių darbuotojų nuostatos senų žmonių atžvilgiu (%)

Į kklausimą kaip vertina socialinį darbą su senais žmonėmis, socialiniai darbuotojai labiausiai išskiria, kad jis vertingas patirtimi (46%), 30% teigė, kad socialinis darbas su senas žmonėmis suteikia jėgų patiems kovoti su savo problemomis, 23% nurodė, kad socialinis darbas padeda adaptuotis pakitusioje senatvėje, padeda oriai sutikti senatvę ir pan.

Kaip seniems žmonėms reikalingiausias paramos priemones socialiniai darbuotojai išskyrė sveikatos apsaugos paslaugas (žr.2.1.7 pav.).

2.1.7 pav. Paramos senyvo amžiaus žmonėms priemonės.

Norint formuoti teigiamą požiūrį į senus žmones ir senatvę, reikia keisti socialinių darbuotojų vertybinę orientaciją ddiegiant tas vertybes, kurios formuotų teigiamą požiūrį į seną žmogų. Tai turėtų būti socialinio darbo vertybės, tokios kaip: Meilė žmogui; Tolerancija; Nuoširdumas; Empatija; Kantrumas; Pareigos jausmas (Johnson L. C., 2001).

Dirbant su senais ir pagyvenusiais žmonėmis labiausiai galima išmokti, kaip teigia ssocialiniai darbuotojai, pagarbos žmogui.

2.1.8pav. Socialinio darbo su senais žmonėmis metu įgyjamos vertybės.

Dirbdami su senais ir pagyvenusiais žmonėmis socialiniai darbuotojai pačiais svarbiausiais principais laiko pagarbą (73 proc.), individualumą (69 proc.), toleranciją (75proc.) bei empatiją (49 proc.).

Danusevičienė L., Povilaikaitė S. (2002) pristato Butler ir Lewis (1988) išskyrė priežastis, dėl kurių įvairių sričių specialistai neigiamai žiūri į pagyvenusius žmones arba stengiasi išvengti darbo su šia amžiaus grupe, viena iš jų tai baimė.

Tyrimo rezultatai parodė, kad socialiniai darbuotojai labiausia bijo likti neįvertinti ir abejingi dirbdami su senais ir pagyvenusiais žmonėmis.

LITERATŪRA

1. Bikantienė R. Senų žmonių grupė- socialinės paramos objektas//socialinės grupės: raiška ir ypatumai.- Vilnius: Mokslo aidai, 1998

2. Danusevičienė L., Povilaikaitė S. Socialinis darbas su senais ir pagyvenusiais žmonėmis; metodų pritaikiymo galimybės// Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos.- Kaunas: VVDU Socialinio darbo institutas, 2002

3. Dumbliauskas V. Sociologija.- Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 1999

4. Exel E., Exel W. Sveiki sulaukę brandaus amžiaus.- Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 2001

5. Europos mentaliteto istorija.- sudarytojas Dinzelbacher P.- Vilnius: Aidai, 1998

6. Furst M. Psichologija.- Vilnius: Lummen, 1998

7. Gaigalienė D. Psichologija.- Vilnius: Tyto alba, 2002

8. Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija.- Vilnius: Žodynas, 1995

9. Jakavičius V. Žmogaus ugdymas.- Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1998

10. Johnson L. C. Socialinio darbo praktika: bendrasisi požiūris.- Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 2001

11. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys.- Šiauliai: Šiaulių universiteto lleidykla, 2001

12. Kairys J. Senatvės psichologija.- Utena: Kintava, 2002

13. Koskinen S. Socialinio darbo gerontologijoje istorinė raida// Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos.- Kaunas: VDU Socialinio darbo institutas, 2002

14. Kučinskas V., Kučinskienė R. Socialinis darbas švietimo sistemoje.- Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2000

15. Lemme B. H. Suaugusiojo raida.- Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2003

16. Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas.- Kaunas: Technologija, 2003

17. Leonavičius J. Sociologijos žodynas.- Vilnius: Academia, 1993

18. Lietuvos gyventojai 1990- 2000.- Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 2002

19. Matulionis V. M. Sociologija.- Vilnius: Tyto alba, 2002

20. Mikulionienė S. Pagarba, diskriminacija, neišprusimas? Požiūrio į pagyvenusius žmones analizė// Filosofija. Sociologija.- 2003

21. Naujanienė R. Socialiniai senėjimo aspektai// Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos.- Kaunas: VDU Socialinio darbo institutas, 2002

22. Pagyvenusių ir senų žmonių slauga/ Bagdonas G., Čygaitė- Buožienė I., Gumbrevičius G., Lesauskaitė V., Macijauskienė J., Visokinskis A.- Kaunas: KMU, 2001

23. Psichologijos atlasas II.- Vilnius: Alma littera, 2002

24. Sutton C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija.- Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 1999

25. Šeimos revoliucija? /Stankūnienė V., Jonkarytė A., Mikulionienė S., Mitrikas A. A., Maslauskaitė A.- Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, 2003

26. Šerpytienė G. Senatvė// Slaiga pirminėje sveikatos priežiūroje.- Vilnius: Charibdė, 1998

27. Tidikis R. Etiniai socialinio darbo orientyrai// Socialinis darbas.- 2002 1(1)

28. Trimakas K. Asmenybės raida gyvenime: egzistencinio apsisprendimo psichologija.- Kaunas: TTK, 1997

29. Vaitkevičius J. Nesenstanti mokslinio pažinimo perspektyva// Nesenstanti senatvė: idėjos ir pamąstymai.- Vilnius: Egalda, 22000

30. Vosiliūtė A. Vartojimas kaip socialinė problema// Filosofija. Sociologija.- 2003 Nr. 3

31. Zabulis H. Nesenstantis Cicerono veikalas “Apie senatvę”// Nesenstanti senatvė: idėjos ir pamąstymai.- Vilnius: Egalda, 2000

Priedas Nr. 1

Anketa

Šią apklausą organizuoja Klaipėdos kolegijos Sveikatos fakulteto IV kurso studentė Diana Vitkutė. Tyrimo tikslas- ištirti socialinių darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmones. Gauti rezultatai padės formuoti pozityvų požiūrį į senus žmones socialinio darbo perspektyvoje. Gauti rezultatai bus panaudoti apibendrintai ir išlaikant konfidencialumą.

Jums tinkamą atsakymą pažymėkite ar parašykite.

Dėkoju už skirtą laiką ir bendradarbiavimą.

1. Kaip manote, kelerių metų sulaukęs žmogus vadinamas senu?

q 50- 55 metų

q 60- 65 metų

q 70- 75 metų

q 80- 85 metų

q 90 ir daugiau metų

q kita (įrašykite)……………….

2. Išreikškite savo nuomonę pateiktiems teiginiams apie senyvo amžiaus žmones (prie kiekvieno teiginio pasirinkite Jums tinkantį atsakymo variantą)

sutinku nesutinku nežinau

Senų žmonių sukaupta patirtis vertinga visuomenei

Seni žmonės padeda išsaugoti tradicines vertybes

Seni žmonės yra svarbus dvasinės paramos šaltinis

Seni žmonės stabdo pokyčius visuomenėje

Seni žmonės nebėra produktyvūs ir eikvoja visuomenės resursus

Senų žmonių buvimas, žinios ir patirtis labai praverčia jaunesnėms kartoms

Seni žmonės yra našta visuomenei

Kita (įrašykite)……………

3. Su kuo Jums asocijuojasi senatvė (galimi keli atsakymo variantai):

q ligos, silpna sveikata, vaistai

q galimybė užsiimti mėgstama veikla

q konservatyvumas, naujovių nepriėmimas

q vienišumas

q depresija

q mirtis

q poilsis

q kita (įrašykite)………………….

4. Ko, Jūsų nuomone, labiausiai reikia seniems žmonėms senatvėje (galimi keli atsakymo variantai)?

q piniginės paramos

q bendravimo

q supratimo

q bendruomeninės veiklos

q visapusės pagalbos

q kita (įrašykite)…………………

5. Kaip manote, kokie pokyčiai senatvėje labiausiai įtakoja senų žmonių gyvenimo kkokybę (galimi keli atsakymo variantai)?

q vienišumas

q sumažėjusios pajamos

q neigiamas požiūris senų žmonių atžvilgiu

q įvairios ligos

q netektys

q depresija

q kita……………………..

6. Pažymėkite svarbiausius senatvės požymius (galimi keli atsakymo variantai):

q amžius

q sveikatos blogėjimas

q įvairios psichinės ligos

q nesugebėjimas savimi pasirūpinti, kitų pagalbos poreikis

q išėjimas į pensiją

q kita (įrašykite)………………………..

7. Kaip Jūs vertinate visuomenės senėjimo procesą (pasirinkite Jums tinkamiausią atsakymo variantą)?

q labai gerai

q gerai

q nei gerai, nei blogai

q blogai

q labai blogai

8. Kokios problemos, Jūsų nuomone, susijusios su senėjimo procesu yra aktualiausios (galimi keli atsakymo variantai)?

q ekonominės

q socialinės

q demografinės

q psichologinės

q kita…………………….

9. Kokios paramos senyvo amžiaus žmonėms priemonės, Jūsų nuomone, atrodo svarbiausios (galimi keli atsakymo variantai)?

q sudaryti seniems žmonėms galimybes išėjus į pensiją dirbti

q plėsti bendruomeninę veiklą, kur seni žmonės galėtų susitikti ir pabendrauti

q plėtoti sveikatos apsaugos paslaugas

q plėtoti paslaugas į namus

q steigti daugiau įstaigų, skirtų seniems žmonėms (globos namai)

q kita (įrašykite)…………………..

10. Kokius jausmus Jums sukelia mintys apie senatvę (galimi keli atsakymo variantai)

q pyktį

q pagarbą

q gailestį

q pagiežą

q baimę

q užuojautą

q meilę

q nieko

q kita (įrašykite)…………………

11. Jūsų nuomone, kokį senų žmonių paveikslą pateikia žiniasklaida? (galimi keli atsakymo variantai)

q ligotų žmonių

q negalinčių pasirūpinti savimi

q reikalaujančių nuolatinės kitų pagalbos

q galinčių pasirūpinti savimi

q sveikų žmonių

q kita (įrašykite)…………………

12. Kaip manote, kodėl seni žmonės kartais jaučiasi nelaimingi? (galimi keli atsakymo variantai)

q nes jų nesupranta aplinkiniai

q dėl neigiamo požiūrio į juos

q tai natūrali senų žmonių būsena

q dėl įvairių netekčių

q dėl įvairių ligų

q kita (įrašykite)…………………

13. Išreikškite savo nuomonę apie senatvę ir senyvo amžiaus žmones (prie kiekvieno teiginio pasirinkite Jums tinkantį atsakymo variantą).

sutinku nesutinku nežinau

Su amžiumi kinta žmogaus asmenybė

Su amžiumi mažėja žmogaus išmintis

Daugelis pagyvenusių žmonių gyvena vieni

Senatvėje mažėja fizinės jėgos

Seni žmonės labiau linkę būti arčiau

namų

Seni žmonės gauna mažas pajamas

Senatvėje žmonės tampa labiau religingi

Seni žmonės yra labiau linkę į savižudybes

Daugelis senų žmonių nuolat galvoja apie mirtį

14. Kaip vertinate socialinį darbą su senais žmonėmis? (galimi keli atsakymo variantai)

q resursų eikvojimas

q vertinga patirtis

q suteikia jėgų patiems kovoti su savo problemomis

q bereikalingas darbas, nes seniems žmonėms niekas negali padėti

q kita (įrašykite)…………………

15. Kaip manote, ko galima išmokti iš socialinio darbo su senais žmonėmis (galimi keli atsakymo variantai)?

q pagarbos žmogui

q tolerancijos

q empatijos

q kantrumo

q meilės žmogui

q kita (įrašykite)…………………

16. Jūsų nuomone, ko socialiniai darbuotojai bijo dirbdami su senais žmonėmis (galimi keli atsakymo variantai)?

q kad nesuteikus pagalbos iki ggalo senas žmogus mirs

q seni žmonės neįvertins pastangų jiems padėti

q būti apkaltintais abejingais

q kita……………………..

17. Kaip manote kokie principai yra svarbiausi, dirbant su senais žmonėmis (galimi keli atsakymo variantai)?

q autonomija

q individualumas

q empatija

q konfidencialumas

q pagarba

q altruizmas

q tolerancija

q kita……………………..

18. Jei turėtumėte galimybę pasirinkti su kuria žmonių grupe dirbti, tai pasirinktumėte darbą su:

q vaikais

q neįgaliais žmonėmis

q senais žmonėmis

q kita……………………..

19. Ar esate dirbę su senais žmonėmis?

ڤ taip ڤ ne

20. Ar turite artimų senų žmonių šeimoje?

ڤ taip ڤ ne

21. Kaip dažnai juos aplankote?

q kartą per savaitę

q kartą per mėnesį

q kartą per metus

q kartu gyvenu

q kita (įrašykite)………………………

22. Jūsų amžius (įrašykite)

…..metų

23. Jūsų lytis?

ڤ moteris ڤ vyras

24. Koks Jūsų išsilavinimas?

q vidurinis

q aukštesnysis

q nebaigtas aukštesnysis

q aukštasis

q kita (įrašykite)…………………

25. Jūsų specializacija

q socialinis darbas ssu vaikais

q socialinis darbas su senais ir pagyvenusiais žmonėmis

q kita (įrašykite)…………………

Ačiū už atsakymus