Sociokultūrinė veikla bendruomenėje ir įgūdžių formavimasis

TURINYS:

1. Sociokultūrinės veiklos principai…………………..3psl.

2. Sociokultūrinė veikla visuomenėje…………………4 psl.

3. Bendruomenės centro ugdymo veikos samprata…………….5psl.

4. Sociokultūrinė veikla tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija, Norvegija ir Švedija…………………………6 psl.

5. Globalizacija…………………….7 psl.

6. Kultūros centrai……………………..8 Psl.

7. Socialinė pedagogika………………………9psl.

7.1. Socialinė pedagogika

7.2. Socialinio pedagogo reikšmė šiuolaikinėje visuomenėje.

8.Dalies išvados………………………11 psl.

9. Kaip vaikus mokyti gyventi………………..12psl.

10. Socialinės saviraiškos įtaka pozityviai vaiko savimonei……..12psl.

11. Vaikų užimtumo tendencijos…………… ….13psl.

12. Asmenybės subrendimo teorija

12.1 Eriksono ir Berne kriterijai………………..15psl.

12.2 Vidinės kontrolės klausimas………………17psl.

12.3 Savisklaida ir identitetas…………………17psl.

12.4 Autentiškumas ir laisvė………………..19psl.

12.5 Autentiškumas ir kompetencija……………….19psl.

13.Išvados ir rekomendacijos………………..21psl.

14.Rekreacija ir turizmas (įvadinė dalis)……………. 22psl.

15.Lietuvos kkrašto statistika…………………22psl

16.Kultūra ir turizmas………………….. 23psl.

16.1 Turizmo samprata…………………..23psl.

17.Truputi statistikos………………….. 24psl

18.Lankytinos vietos………………….. 25psl.

19.Grįžtantys turistai……………………26psl.

20.Kaimo turizmas……………………28psl.

20.1Kaip pasiruošti vietą turistui?………………29psl. 20.2Turistai nori pramogų………………… 29psl.

20.3Kaimo turizmas – konkurentas Lietuvos kurortams……….31psl. .

20.4Kaimo turizmui reikėtų atsižvelgti mį šiuos kriterijus………31-32psl.

20.5Neigiamas kaimo turizmo poveikis vietinei bendruomen………31psl.

21.Kurortai- didžiausias turistų susidomėjimas vasarą……………33psl.

21.1 Svarbiausi kurortų plėtros problemos……………33psl.

21.2 Kurortų funkcijos…………………………34psl.

22.Turizmas Lietuvos muziejuose……………….36psl

23.Turizmo plėtros problemos………………..37psl.

24.Lietuvos turizmo statistikos apžvalga 2002m………….38psl.

25. Dalies išvados…………………….40psl

Literatūros sąrašas…………………………41psl.

1. Sociokultūrinės veiklos principai

[vairūs šalių mokslininkai vis didesnį dėmesį skiria sociokultūriniam gyventojų ugdymui bendruomenėje. Pasak olandų mokslininko M.Spierc, sociokultūrinio ugdymo tikslas – lleisti žmonėms socialiai ir kultūriškai dalyvauti visuomenėje .

Pateiktame paveiksle sociokultūrinis ugdymas yra suprantamas ne siaurąja prasme. Jis apima daug sričių: poilsį ir laisvalaikį, švietimą ir lavinimą, darbą, kultūrą bei darbą bendruomenėje .

Taigi, iš paveikslo matome, kad kultūra yra sociokultūrinio ugdymo ssudedamoji dalis. Todėl tikslinga pateikti kultūros sąvokos apibūdinimą, kuris atspindėtų jos padėtį visuomenėje .

Suprantant pirmapradę kultūros sąvoką, kaip tam tikrą pagrindinių gyvenimo formų (pažinimo, veiklos, bendravimo) įdirbį, kultūrą reikėtų suprasti ir kaip procesą, tobulinantį minėtas gyvenimo formas, ir kaip to procesą rezultatų visumą.

Socialinės kultūrologijos aspektus tyrinėjo A.I.Arnoldov. Pasak jo, „socialinė kultūrologija suvokia ir tyrinėja kultūrą kaip žmogaus elgesį ir veiklą". Kultūrą galima apibūdinti kaip visuomeninį reiškinį, socialinį procesą, kuris gali pakeisti žmogaus mąstymą ir elgesį.

Papildymo principą ugdymo moksle pirmasis pradėjo taikyti Semionov. Sis principas nusako ugdymą kaip vieną iš žmogaus vystymosi veiksnių, papildančių gamtinę, socialinę ir kultūrinę įtaką žmogui.

Papildymo principo taikymas leidžia panaudoti objektyvias įgimtų ir sociokultūrinių veiksnių galimybes tikslingam žmogaus ugdymui, rekonstruojant socialinio ugdymo turinį, metodus ir formas. Be tto, leidžia tikslingai ir planingai panaudoti įvairių visuomenės institutų aktyvinimo ir įtakos būdus žmogaus ugdymui.

Kultūrinio ugdymo principą 17 a. suformulavo Dž.Lokas. Aiškindamas, kad žmogaus siela -tai „švari lenta", jis kildino žinias iš žmogaus patirties, kurios skirtumus jis aiškino ugdymu ir gyvenimo sąlygomis. Remdamasis filosofinėmis – pedagoginėmis Loko idėjomis, 18 a. prancūzų mąstytojas Helvecijus tvirtino, kad žmogų formuoja tik aplinka ir ugdymas. Lokas ir Helvecijus, akcentuodami aplinkos poveikį žmogaus vystymuisi, didelį dėmesį skyrė sociokultūriniam veiksmui bei ugdymui.

Kultūrinį ugdymo principą suformulavo Dystervegas, kkuris tvirtino, kad ugdant žmogų būtina žinoti laiką ir vietą, kurioje gimė žmogus ar kurioje gyvens, t.y. sąlygas, kitaip tariant visą dabartinę kultūrą plačiąja to žodžio prasme, o ypač šalies kultūrą, kuri yra vaiko gimtinė.

Taigi sociokultūrinis ugdymas vaidina svarbų vaidmenį žmogaus socializacijos procese. Žmogus ir socialinė aptinka yra du neatsiejami dalykai, kurie įtakoja vienas kitą. Remiantis anksčiau paminėtų mokslininkų ugdymo principų teorijomis, galima teigti, kad kiekvienas žmogus, o ypatingai atvykęs iš kitos šalies, norėdamas socializuotis visuomenėje, turi susipažinti su tos šalies kultūra, papročiais, gyvenimo būdo ypatumais. Pasak A.Valentine, imigrantai, atvykę iš kitų šalių, turi prisitaikyti prie naujų socialinių – kultūrinių sąlygų naujoje šalyje, išmokti ir laikytis naujų elgesio normų, perimti kitas ypatybes. tradicijas, būdingas tai šaliai, tuo pačiu neprarasti savo identiteto. Pasak A.Valentine, tai galėtų padaryti bendruomenės centrai, kuriuose naujai atvykę būtų ugdomi prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ir nesijaustų esantys socialinėje atskirtyje.

Taigi, sociokultūrinis ugdymas – tai darbas su žmonėmis, kartu su jais organizuojant laisvalaikį, palaikant juos. įveikiant bedarbystės, socialinės atskirties ar etninių nesutarimų problemas.

Sociokultūrinis ugdymas yra orientuotas į žmones, kurie siekia situacijos pagerėjimo bei pasikeitimo, todėl svarbus vaidmuo yra skiriamas sociokultūriniams darbuotojams.

Sociokultūrinės veiklos darbuotojų uždavinys – nespręsti žmogaus problemų, bet jam suteikti galimybę pačiam įveikti sunkumus.

Pedagoginė animacija apima ne ttik užmokyklinę ir užklasinę veiklą, bet ir aktyviai diegiama visame ugdymo procese. Pedagoginė socialinė animacija yra kaip atsvara asmenybę slopinantiems ir niveliuojantiems procesams, žadina individo tikėjimą savo jėgomis ir galimybėmis, aktyvina bendravimą, savęs pažinimą ir savęs pripažinimą, nustato žmogiškų santykių „naują stilių",

tenkinant žmogaus poreikius, išryškinant įvairiapusę kūrybinę veiklą.

Sociokultūrinė animacija skatina pasitikėjimą, savigarbą, ugdo talentą ir sugebėjimus, kurie gali būti vystomi sociokultūrinėje aplinkoje.

Socialinė-kultūrinė animacija padeda žmonių socializacijos procesui, harmoningam bendravimui su žmonėmis ir pasaulio kultūra.

2. Sociokultūrinė veikla bendruomenėje

Daugumoje rajonų, bendruomenių ir etninių grupių egzistuoja pagalbos teikimo tinklas, nepriklausantis formaliai socialinės paramos sistemai. Si „natūrali pagalbos sistema" tampa žinoma bendruomenės centro socialiniam darbuotojui, kai jis pabando identifikuoti formalios sistemos išteklius sunkiu ekonominiu metu.

Pasak L.C.Johnson (1996), natūralią pagalbos sistemą sudaro kliento šeima, draugai ir bendradarbiai. Tai žmonės. į kurios prireikus pirmiausiai kreipiasi individas. Kreipdamiesi į socialinį darbuotoją, klientai dažniausiai jau buvo bandę gauti paramą iš tų žmonių. Socialiniai darbuotojai šiuo atveju dažnai gali sustiprinti ar paremti natūralios pagalbos individui pastangas. Jiems neleistina perimti viso pagalbos teikimo mechanizmo. Gausios šeimos visada pagalbos teikimo sistemos dalimi daugeliui etninių grupių mažuose miesteliuose ir kaimo vietovėse. Pavyzdžiui, gausi šeima tarp Amerikos indėnų yra tokia svarbi, kad tada, kai socialiniam darbuotojui nepasiseka tokios šeimos įtraukti į pagalbos pplanavimo procesą, klientas gali nesugebėti pasinaudoti jokia siūloma pagalba. Ross Speck ir Crolyn Atteneava (L.C.Johnson, 1996) parengė darbui su gausiomis šeimomis metodą, kuris vadinamas „Tinklo terapija"4 ir yra susijęs su tokių šeimų dalyvavimu pagalbos šeimos nariui procese.

Eugene Litwak ir Ivan Szelenyi tyrimai (L.C.Johnson, 1996) paremia idėją panaudoti šeimą, kaimynus ir gimines kaip pagalbos šaltinius. Kaimynystės ryšius jie apibūdina kaip naudingus dėl jų reakcijos į individo poreikį dinamiškumo. Pagalbos ieškantis asmuo gali pasinaudoti tiesioginiu (akis į akį) kontaktu, kuris yra greitai prieinamas. Socialinių – edukacinių poreikių turintis žmogus yra nuolat stebimas socialinių darbuotojų, todėl pagalba jam suteikiama labai greitai, kai tik pasikeičia situacija. Šeima ir giminės šioje situacijoje gali būti ypač naudingi palaikant ilgalaikius ryšius su bendruomenės centrų darbuotojais. Pavyzdžiui, artimieji gali rūpintis vaikais, kai miršta vienas iš tėvų arba kai asmuo ilgai gydosi ligoninėje!. Nelaimės ištiktam ar socialiai atskirtam žmogui labai svarbus draugų vaidmuo. Santykiai tarp draugų yra svarbūs vertinant stiprius emocinius ryšius ir gali būti naudingi teikiant socialinę – edukacinę paramą.

Apibendrinant galima teigti, kad natūrali pagalbos sistema yra ta priemonė, kuri nereikalauja didelių finansinių valstybės investicijų ir gali būti efektyviai organizuojama, skatinama bet kurioje bendruomenėje. Vienas iš svarbiausių natūralios pagalbos elementų yra natūralūs pagalbininkai.

Natūralūs padėjėjai. Betarpiškos pagalbos žmogui tinklo

dalis yra natūralūs padėjėjai bendruomenėje. Dažniausiai tai asmenys, kuriems pagalbos teikimas tapo jų kasdieninio gyvenimo dalimi, esmine vertybe; tai subrendę, draugiški žmonės, kurie yra turėję tokių pačių problemų. Žmonės, esantys rajonų, mažų bendruomenių ir etninių grupių dalimi, dažniausiai žino, kas tie altruistai. Alice Collįns ir Diane Pancoast nuomone, bendruomenės socialinis darbuotojas neturi mokyti natūralių pagalbininkų ar stengtis padaryti juos profesionalais. Tikslingiau būtų socialiniam darbuotojui pripažinti natūralius pagalbininkus vertingu žmogiškuoju ištekliumi ir paremti juos.

Pagalbos sau grupės. Pagalbos sau grupės irgi gali bbūti traktuojamos kaip natūralios pagalbos sistemos dalis. Abipusė pagalba susijusi su atsakomybe, kurią žmonės jaučia vieni kitiems. Viena iš priemonių šiai atsakomybei prisiimti yra savarankiška maža grupė. Priklausymas grupei naudingas skatinant ir drąsinant saviugdą ir savęs pripažinimą. Kai kurios grupės būna orientuotos į socialinį pasikeitimą ir yra susijusios su socialiniu poreikiu, įtakojančiu grupės narių bendrų problemų sprendimą. Šios grupės įtraukia žmones, kurie jau išgyveno panašias problemas ir padeda tiems,

kurie jų turi tuo metu, padeda priimti geriausius sprendimus. Tokių grupių ppavyzdžiais gali būti anoniminių alkoholikų grupės, sergančių vėžiu paramos grupės, gyvenimo pokyčius patyrusių asmenų, pvz., našlių, grupės.

Savanoriai Dalyvavimą savanoriškoje bendruomenės veikloje lemia įvairūs motyvai. Galima drąsiai teigti, kad kiekvienas galime būti savanoriu. Pastaraisiais metais savanorių skaičius pasaulyje auga. Šį procesą llemia:.

• demografiniai.

• ekonominiai.

• socialiniai pasikeitimai.

Savanoriai dalyvauja teikiant įvairią pagalbą bendruomenės centruose, todėl ją labai sunku klasifikuoti. Išskiriamos kelios tradicinės veiklos sritys, kuriose bendruomenės centruose darbuojasi savanoriai:

• Aptarnavimas – tradicinė pagalba vienas kitam, asmeninė pagalba.

• Kova už permainas, aktualizuojant įstaigų funkcionavimo pokyčius ir piliečių teisių apsaugą.

• Visuomeninė veikla. Savanorių darbas susijęs su valstybinių įstaigų funkcionavimu (dalyvavimas įvairiuose komitetuose, komisijose, informacijos skleidimas, valstybinių programų vertinimas ir vykdymas ir t.t.).

• Vadybinė savanorių veikla (direktorių tarybos atsakomybė už įvairių programų sudarymą, vykdymą ir kontrolę).

• Savipagalba: 1) kvartalo ar mikrorajono socialinio klimato gerinimas,

2) dalyvavimas pagalbos sau grupėse, pvz., anoniminių alkoholikų klubas. • Finansinių išteklių ir aukų rinkimas, kurios gali būti panaudotos labdaringai bendrai

veiklai ar konkrečiam tikslui.

Savanoriai dirba ir skatinami įvairių nevyriausybinių organizacijų, koordinuojančiųjų veiklą ir tteikiančių asmeninės naudos.

3. Bendruomenės centro ugdymo veiklos samprata

Žmonių bendravimo, tarpusavyje santykių pobūdį lemia ir žmogaus priklausymas grupei, bendrijai. Žmogus visada turi skirtingus priklausomybės ryšius: bendravimo šeimoje, mokslo ir darbo kolektyve, tarp kaimynų ir bendruomenės narių. Žmones sieja gyvybiškai svarbūs esminiai santykiai. Todėl ir čia tarpusavio bendravimas yra aktyvus, giliareikšmis, pačiam žmogui teikiantis pasitenkinimą ir tuo pat metu reikalaujantis iš jo gilaus ir visapusiško atsiskleidimo. Taip reiškiasi pilna abipusė „aš – kiti", „aš – ne aš" sąveika.

Socialinio lūžio kontekste, bendruomenės centrai, kkadangi jie dažniausiai įsikūrę padidintos rizikos zonose, yra pagrindinės kovos prieš socialinę atskirtį grandys. Bendruomenės centrai siekia veikti nuosekliai, pirmiausia išnaudodami prevencines galimybes, tačiau vis dažniau turi imtis kraštutinių priemonių, kadangi pirmosioms jau būna per vėlu. Jų ilgalaikė misija-tai ieškojimas būdų, kaip pagerinti tam tikros gyvenvietės socialinę gerovę, todėl jie labai didžiuojasi, būdami žmonių

pilietiškumo ugdymo židiniais. Kiekvienas centras, įsitvirtinęs vietinėje realybėje, yra identiškas, tačiau kartu jis yra priklausomas nuo bendrų reikalavimų, kurie keliami jam, kaip tam tikros sistemos daliai. Pavyzdžiui. Prancūzijoje šią sistemą sudaro per 900 bendruomenės centrų, kurie yra suskirstyti bemaž į 39 federacijas ar grupes.

Tačiau šie prioritetai nėra besąlyginiai. Pasak R.Durand, bendruomenės centrai nėra ta socialinio – edukacinio darbo struktūra, kurioje renkasi žmonės, turintys ekonominių ir socialinių sunkumų. Palyginus su kitomis įstaigomis, kuriose žmonės yra skirstomi pagal jų užimamas pareigas arba pagal bedarbystės pobūdį, bendruomenės centras nėra vieta, kur nustatoma individo kaltė dėl nesugebėjimo savarankiškai integruotis į aplinką. Čia ieškoma galimybių asmenybės išsiskleidimui, jos vystymuisi, pilietiškumo ugdymui. Jeigu adekvačių valstybių įstaigų duris kartais yra labai

sunku praverti, tai bendruomenės centras, priešingai, visada yra atviras ir žmonės čia jaučiasi pilnaverčiai dėl įvairių priežasčių (kultūrinio, žaidybinio veiklos pobūdžio). Čia galima rasti įvairaus pobūdžio užsiėmimų: moterų sporto būrelių, kompiuterinio raštingumo ppagrindų, kulinarijos kursų, poilsio organizavimo centrą, jaunimo globos namus, siuvimo-modeliavimo atelje, nepilnos dienos darželį, bendruomenės laikraščio redakciją ir kitą.

Bendruomenės centrai sprendžia kasdieninio gyvenimo klausymus, kurie iškyla kaimyninėje aplinkoje: sveikatos problemas, namų ūkio ekonomika, gyventojų švietimas ir informavimas, kreipimosi į vietinės administracijos įstaigas klausimai. Bendruomenės centras egzistuoja tik dėka profesionalų bei savanorių komandinio darbo, kuris yra jo varomoji jėga.

Galima teigti, kad bendruomenės centrų įsteigimas Europoje jau tapo tradicija. Bendruomenės centras nėra tik veiksmo mechanizmas su patalpomis, specialistais, socialinio darbo savanoriais, valdymo bei animacinės veiklos instancijomis. Bendruomenės centras – tai pirmiausia ilgalaikis socialinis – edukacinis projektas. Jis įgyvendinamas tokiomis aplinkybėmis, kai yra reali galimybė esamą situaciją paveikti taip, kad ji labiau atitiktų projekto dalyvių nuostatas ir vertybių sistemą, kitaip tariant, priemonių, veiksmų ir pagrindinių charakteristikų išdėstymo suvokimą.

Siekiant suprasti, kas yra bendruomenės centras, tikslinga išanalizuoti projektą, kuris įkvėpė jos kūrėjus, įsigilinti į aplink} bes. kuriomis tas sumanymas gimė, bendruomenės centro misijos esmę, būtina atlikti istorinę analizę, tiriant, kaip ši nevyriausybinė institucija vystėsi, kol tapo tokia, kokia yra dabar.

4. Sociokultūrinės veiklos tokiose šalyse, kaip Didžioji

Britanija, Suomija, Švedija

Analizuojant mokslinę ir praktinio pobūdžio literatūrą, bei tarptautinio bendruomeninio judėjimo mokslinius tyrimus Europoje, susidaro įspūdis, kad seniausios sociokultūrinio ugdymo tradicijos bendruomenės centruose yra Didžioji Britanija, kurias vėliau pperėmė Suomija ir galiausiai Švedija. Taigi, šių šalių sociokultūrinio ugdymo veikla bendruomenės centruose, verta gilesnės analizės. Suomija ir Švedija yra Skandinavijos šalys, vienos iš pirmaujančių šiaurės kraštų ne tik Vakarų Europoje, bet ir pasaulyje pagal teikiamų socialinių paslaugų individams įvairovę, kiekybę ir kokybę. Remiantis šių šalių patirtimi siekiama bendrais bruožais atlikti lyginamąją sociokultūrinio ugdymo bendruomenės centruose veiklos analizę .

Sociokultūrinė veikla yra glaudžiai susijusi su darbu bendruomenėje, kuris grindžiamas daugelį vertybių, tačiau pagrindinės iš jų yra pateikiamos remiantis tokios:

> Žmonės – tai svarbiausia vertybė, todėl tiek politika, tiek administravimo sistemos bei veiklos organizavimo praktika turėtų būti vertinama pagal tai, kiek ji veikia gyventojus.

> Kartu veikdami, žmonės plėtoja savo, kaip žmogiškų būtybių, sugebėjimus. Visuomenė turėtų suteikti kuo daugiau galimybių piliečiams aktyviai dalyvauti visose aplinkos ekologijos baruose: socialiniame, ekonominiame, politiniame bei kultūriniame.

Didelės socialinės lygybės ir teisingumo siekimas įmanomas dalijantis ir paskirstant galią žmogiškuosius tfei materialius išteklius.

Taigi, sociokultūrinis ugdymas bendruomenėje yra susijęs su įvairiais amžiaus ir įvairių socialinių grupių žmonėmis, dėl įvairių priežasčių atsidūrusiais socialinėje atskirtyje. Siekiant padėti žmogui socializuotis visuomenėje, atgauti jo pirmykštį statutą arba prisitaikyti jam prie naujų gyvenimo normų ir reikalavimų, yra bendruomenės sociokultūrinio ugdymo tikslas ir uždavinys.

Bendruomenės centrai atlieka tris pagrindines funkcijas:

> Prevencijos (užkirsti kelią priežastims, kurios sukeltų individui

rimtų problemų ar neįgalumą);

> Reabilitacijos (reabilituoti tuos, kurie patys jau negali gyventi normalaus socialinio gyvenimo: alkoholikai, narkomanai, seni žmonės, individai, psichikos ligoniai, imigrantai ir tautinių mažumų atstovai);

> Padėti žmonėms ir bendruomenėms sukurti žmogiškąjį-ekonominį potencialą, įtraukiant riboto darbingumo asmenis, psichiškai neįgalius, šeimas turinčias įvairių problemų, kurioms reikia socialinio advokato ar organizatoriaus pagalbos įvairiose piliečių atstovavimo struktūrose, H

Išvardintos bendruomenės centrų atliekamos funkcijos išryškina visą eilę socialinių problemų, tokių kaip: narkomanija, individo degradacija, skurdas, bedarbystė. Taigi šios ir kitos socialinės, ekonominės, demografinės, ggerantologinės, etninės problemos skatina pačius gyventojus organizuoti sociokultūrinį ugdymą bendruomenėje, tuo pačiu palengvinant sau ir kitam dalią, bei suteikiant jam galimybę gyventi patogiau. Sociokultūrinio ugdymo bendruomenės centruose tipologijos schema

5. GLOBALIZACIJA

Globalizacija yra kryptingas šio amžiaus bruožas ir sudėtingas tarptautinis procesas. Vykstant esminėms reformoms pramonės, informacinių technologijų, švietimo, socialinės apsaugos, žemės ūkio ir kitose srityse, individas dažnai patenka į keblią padėtį. Iškyla nedarbo, migracijos, skurdo, nusikaltimų, smurto, fizinės bei psichinės sveikatos problemų. Didelis vaidmuo, įgalinant socialiai atskirtą, marginalią asmenybę, tenka nnevyriausybinėms organizacijoms. Viena iš jų – Tarptautinė gyvenviečių ir kaimynystės centrų asociacija (IFS), plačiai pripažinta pasaulyje, puoselėjanti bendruomeniškumo idėjas gyvenamoje vietoje, skatinanti pačių gyventojų iniciatyvą,pagalbą ir savipagalbą.(6. G. ir K. 1999. Vilnius)

Globalizacija yra šiuolaikinės kultūros esmė, o kultūrinė veikla yyra globalizacijos esmė. Tačiau nėra teigiama, kad globalizacija yra vienintelis šiuolaikinės kultūrinės patirties veiksnys ar kad vien kultūros sąvokų pakanka vidinei globalizacijos dinamikai atskleisti.

Globalizacija ypač veikia ekonomiką, kultūrą ir informacijos srautus, internacionalizuoja ryšius ir didina darbo jėgos mobilumą. Nors darbo jėga išugdoma nacionalinėse švietimo sistemose, jai tenka

konkuruoti tarptautinėje darbo rinkoje. Lietuva vis labiau įsitraukia į daugiamatę pasaulio raidą ir siekia ne tik pasinaudoti integracijos pranašumais, bet ir ilgalaikio šalies konkurencingumo pasaulio ir Europos erdvėje. Globalizacijos ir ekonomikos internacionalizacijos kontekste, švietimas regimas kaip svarbiausias bendrųjų vertybių, paveldo išsaugojimo ir ateities informacinės, besimokančios visuomenės kūrimo garantas.

Manoma, kad šiame dešimtmetyje bus dar labiau nutolta nuo tiesioginio žinių ir apibrėžtų mechaninių įgūdžių poreikio, didžiausią vertę įgis gebėjimo mokytis, savarankiškai iieškoti informacijos, sprendimų paieškos dirbant komandoje įgūdžiai. Tam ruošiantis turi keistis ir švietimas: kiekvienas mokomasis dalykas turi tiesiogiai ar netiesiogiai taikytis prie naujų reikalavimų.

Globalizacija – tai ne tik procesas apimantis ekonomiką ir kultūrą, bet ir naujas technologijas bei valdymą. Vos ne nuo pat šio amžiaus pradžios pradėta kalbėti apie gręsiančius naujus socialinius pokyčius, kurių priežastimi buvo laikytos naujos technologijos. Visi vieningai įžvelgė pokyčių katalizatorių – kompiuterius ir kitas naujausias informacijos technologijas.

Pagal A. McGrew ,,globalizacija – tai tie procesai, kkurie vyksta globaliniu mastu, kerta nacionalines sienas, jungia bendrijas ir organizacijas į naujas laiko-erdvės kombinacijas, padarydama pasaulį realybėje ir patirtyje daugiau vidiniai susijusį’’(Hall,1992,p.299).

Procesai, kurie įgalina sulaužyti nacionalines sienas verslui, kapitalui, informacijai, idėjoms ir kultūroms, atveria daug galimybių žmonėms.

Globalizacija atveria daug galimybių, bet tik mažas skaičius žmonių gali tuo pasinaudoti, kadangi globalizacija turi didelį žmogiškosios raidos potencialą, tai svarbus praktinis uždavinys padaryti globalizacijos privalumus pasiekiamais ne tik elito mažumai, bet taip pat kiek įmanoma didesnei daliai populiacijos. ( 7. A. V. M. 2001. p.31-60)

6. KULTŪROS INSTITUTAI.

MOKYKLA

Mokykla (platesne forma – švietimas) greta šeimos yra svarbiausias socializacijos institutas. Ji padeda perduoti kultūrinį žmonijos palikimą visuomenės nariams. Socializacija dažnai traktuojama kaip visą žmogaus gyvenimą vykstantis procesas. Tad ir šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje vis labiau grindžiama permanentinio švietimo samprata, kai viena ar kita švietimo forma apimami visi gyventojai.

Dabartinėje Lietuvos švietimo sistemoje išskiriamos tradiciškai trys pakopos: ikimokyklinė, mokyklinė ir aukštojo mokslo. Švietimo sistemoje galima išskirti dvi kryptis: profesinę ir neprofesinę.

RELIGIJA IR BAŽNYČIA

Religija – tikėjimų ir veiklos sistema, kuri padeda tam tikrai žmonių grupei spręsti žmogaus gyvenimo problemą. Sociologijos požiūris į religiją: religijos negalima atskirti nuo visuomenės ir žmonijos istorijos. Asmeninis santykis su Dievu yra svarbus, tačiau ssociologija ryškiai parodo, kad tiek visuomenė veikia religiją, tiek religija veikia visuomenę. Taigi religija yra tiek asmeninis, tiek ir visuomeninis reiškinys, visuomeninė institucija.

Asmeninė religinė patirtis aiškinama kaip kulminacinis išgyvenimas, ekstaziškas nežinomos kilmės jausmas, kurį lydi nepaprastas tikrumo jausmas. Tokie kulminaciniai veiksmai nelabai reikalingi kasdieniniame gyvenime, todėl juos įprasta pajusti institucionalizuotoje aplinkoje, pirmiausiai bažnyčioje.

Religija remiasi tam tikra doktrina. Religinė doktrina yra teologinių pažiūrų sistema. Būtent doktrina nustato, kas yra tikra, o kas eretiška, klaidinga. Doktrinos pagrindas – besąlygiškas tikėjimas absoliutu, kurį dauguma religijų supranta kaip Dievą. Religijoje labai svarbus etinis pradas. Dešimt Dievo įsakymų – tai dorovinis žmonijos kodeksas.

Daugiau kaip pusė pasaulio gyventojų išpažįsta kelias svarbiausias religijas: katalikybę, islamą ir induizmą.

Sociologai klasifikuoja religines grupes į Bažnyčias, sektas ir denominacijas.

7. Socialinė pedagogika

7.1. Socialinė pedagogika

Šių dienų visuomenėje pastebimas pasaulėžiūros kitimas, idealų erozija, dvasinė tuštuma. Tokiame kontekste naujai įsivaizduojamas socialinio darbo, socialinės pedagogikos, socialinės edukologijos paskirtis; formuojasi naujas požiūris į socialinį-kultūrinį judėjimą, susijusį su intelektualiniu ir doroviniu visuomenės ugdymu, socialine, edukacine ir dvasine pagalba jiems.

Dirbdamas su ugdytiniais-globotiniais ar jų grupėmis socialinis pedagogas atlieka tokias funkcijas:

šviečiamąją (informuoja, aiškina);

– konsultacinę (pataria, padeda);

– diagnostinę (renka informaciją, analizuoja, daro išvadas);

– psichoterapinę (skatina, įteigia);

– vadybinę (organizuoja, telkia, valdo); pedagoginę (moko, lavina, aauklėja);

Savo darbe socialinis pedagogas vadovaujasi pedagoginės ir socialinio darbuotojo etikos reikalavimais, kurie grindžiami šiais principais:

– humaniškumas: ugdymo turinyje pabrėžiama žmogaus vertė, eliminuojamas bet koks nepakantumas žmonėms ar jų grupėms, santykiai su globotiniais grindžiami pagarbos ir reiklumo vienove;

individualizmas: pedagoginiame darbe remiamasi ugdytinio poreikiais, ugdymo būdai parenkami atsižvelgus į jų individualius ypatumus;

atsakingumas: ugdytojo veikla grindžiama atsakomybe už ugdytinį, nuosekliai siekiama užsibrėžtų asmenybės tobulinimo tikslų, parenkant optimaliausias priemones.

Socialinė pedagogika – dvasinio žmonių ugdymo magistralinė kryptis ir efektyvi ugdymo sistema, tirianti žmogaus ir visuomenės dvasinio savęs pažinimo ir savarankiško vystymosi procesą. Jos, kaip fundamentaliojo mokslo, reikšmė ta, kad ji sugeba papildyti strateginį visuomenės rezervą: intelektualinį potencialą, kultūrą ir išsilavinimą. Ji padeda priešintis visuomenės intelektualiniam ir doroviniam nuosmukiui. Socialinės pedagogikos ir socialinės edukologijos paskirtis koordinuoti ugdymo galimybes, kurias turi visuomenė, protingai jas tausoti ir nukreipti jas jos dvasinę energiją. Socialinė edukologija gali padėti žmogui atsigręžti į visuomenę, kaip į atvirą socialinį žmonijos organizmą, veikti jame pagal nusistovėjusius įstatymus. Tuo tarpu atviroji visuomenė sudaro realias sąlygas, kuriuose laisvai vystosi meniniai, moksliniai žmogaus sugebėjimai. Taigi edukologinių

mokslų funkcijų visumos paskirtis – padėti žmonėms kurti naujas civilizuotas gyvenimo sąlygas, kultūringą bendravimą, telkti visuomenę ugdyti socialinės kultūros sąmonę.

Socialinė pedagogika taip pat turi ir humanistinį skambesį. Jos humanizmas ir

altruizmas pasireiškia tuo, kad šio mokslo paskirtis yra spręsti ypač sunkias ir aktualias visuomenės socialines problemas, tinkamai formuoti žmogiškąjį sociumą, rūpintis individu, jo dvasine sveikata, jo saviraiška, nauju edukaciniu technologijų įsisavinimu, vertybinių orientacijų formavimu. Iš to kyla ir kitas socialinės edukologijos leitmotyvas – asmenybės ir šeimos prerogatyva santykiuose su visuomene ir valstybe. Socialinės pedagogikos paskirtis fiksuoti konfliktus tarp individų ir visuomenės, nutiesti tiltus tarp žmogaus ir valstybinių struktūrų.

Socialinė pedagogika, būdama sudėtinė bendrosios pedagogikos dalimi, padeda spręsti bendrąsias ugdymo problemas, nes rremiasi konkrečiais vietos, laiko bei žmogaus santykiais grupėse, kultūrinėmis, ekonominėmis sąlygomis. Todėl ir išvados bei siūlymai yra konkretesni, nes duoda bendrajai pedagogikai vertingos medžiagos, kaip moksliškai parinkti ugdymo kryptis, lavinimo ir auklėjimo turinį, metodus, būdus ir juos taikyti ir rengiant žmones darbui ir konkrečioms gyvenimo situacijoms.

7.2. Socialinio pedagogo reikšmė šiuolaikinėje visuomenėje

Todėl ir tai, kad gyvenant XXI amžiaus visuomenėje iškyla socialinio pedagogo, socialinio edukologo fenomenas, yra visai suprantamas reiškinys.

Socialinio pedagogo, socialinio edukologo ir kitų socialinių darbuotojų profesionali veikla, teikiant pagalbą individams, ggrupėms, bendruomenėms yra vadinama socialiniu darbu. Tai labai reikšminga ir atsakinga veikla, nes jos tikslas – gerinti ar sugrąžinti asmenybės sugebėjimą socialiai funkcionuoti ir ja užsiimti gali profesionaliai parengtas specialistas pedagoginių santykių sociume srityje (šeimoje, kaimynų bendruomenėje, mokyklose, perauklėjimo įstaigose, kkalėjimuose), kurio pareiga įtakoti ugdomuosius humanistinius santykius tokiame kontekste: asmenybė – šeima -visuomenė. Socialinių darbuotojų uždavinys yra suteikti socialinę-psichologinę paramą socializuojant, gražinant į visuomenę iš jos išklydusius žmones. Tai reiškia, kad socialinis pedagogas, socialinis darbuotojas yra tarpininkas tarp į keblią padėtį patekusio asmens, šeimos, kolektyvo bei visuomenės, jis turi ginti asmens teises, aiškinti asmeniui jo pareigas ir padėti jam augti socialiai. Tam reikia specialiai parengtų žmonių, turinčių platų akiratį, nusimanančių bendrosios pedagogikos, auklėjimo teorijos, psichologijos, istorijos, ekonomikos, teisės, sociologijos mokslų srityse. Socialinis darbuotojas turi būti auklėjamojo darbo su įvairaus amžiaus, įvairių socialinių grupių žmonėmis, specialistas, gebantis dirbti organizacinį darbą.

Socialinis darbuotojas, vykdydamas savo pareigas, pirmiausia išsiaiškina globotinio socialinę padėtį, jo gyvenimo sąlygas, aplinką, jo interesus, siekius, jų realizavimo galimybes ir, žinodamas ttai, pats sudaro savo globotinio veiklos planą, reikalingas priemones ir organizuoja veiklą, naudingą globotinio socializacijai. konsultuoja įvairiais klausimais. Svarbiausia socialinio pedagogo sritis -diagnozuoti globotinio asmenybės vystymąsi ir jo sočiai i žavimo, integravimo į socialinę -kultūrinę aplinką. Todėl yra svarbu, kad socialinis pedagogas orientuotųsi įvairiose srityse: socialiniame, kultūriniame, politiniame gyvenime.

Socialinis pedagogas privalo būti geras organizatorius, sugebantis suorganizuoti įvairaus amžiaus, išsilavinimo, profesijų, specialybių žmonių veiklą, suburti juos bendriems problemų sprendimams prioritetiniais pagrindais. Jis turi būti komunikabilus, humaniškas, jautrus sau ir kitiems. Jis pprivalo sugebėti įsijungti į globotinio socializavimą ir patarti ne tik jam, bet ir šeimai, grupei ar atitinkamoms institucijoms.

Tai tik bendriausi reikalavimai, keliami socialiniam pedagogui. Atskirų sričių darbuotojams keliami specifiniai reikalavimai. Socialinio pedagogo veiklos šakų yra daug, o gyvenimas yra sudėtingas, žmogus nepakartojamas, todėl socialinis pedagogas turi būti išties visapusiškai išsilavinęs ir žmogiškas.

8. Išvados:

Šiandien audringai besivystantis visuomeninis gyvenimas iškelia daug socialinių, ekonominių, psichologinių problemų, su kuriomis kai kurie žmonės nepajėgia savarankiškai susidoroti. Tam, kad tokie žmonės turėtų pas ką kreiptis pagalbos, yra steigiami įvairūs centrai, kurie užkerta kelią priežastims, kurios galėtų sukelti žmonėms rimtų problemų ar neįgalumą, reabilituoja tuos, kurie patys jau negali gyventi normalaus socialinio gyvenimo (alkoholikai, narkomanai, seni žmonės, individai, psichikos ligoniai, imigrantai ir tautinių mažumų atstovai), padeda žmonėms ir bendruomenėms sukurti žmogiškąjį-ekonominį potencialą, įtraukiant riboto darbingumo asmenis, psichiškai neįgalius, šeimas turinčias įvairių problemų, kurioms reikia socialinio advokato ar organizatoriaus pagalbos įvairiose piliečių atstovavimo struktūrose. Labai svarbu, kad tokių centrų darbuotojai būtų draugiški žmonės, kuriems pagalbos teikimas būtų jų kasdieninio gyvenimo dalimi, esmine vertybe, nes tokie žmonės daug dirba ir optimistiškai žiūri į žmonių galimybę pasikeisti dvasiškai. Dirbant tokiems žmonėms, centrų durys visada bus atidaryti ieškantiems pagalbos.

Kaip vaikus mokyti gyventi bendruomenėje

Svarbiausia vaikui – artimiausia jam socialinė ggrupė arba bendrija – yra šeima. Padėti kitam, silpnesniam už save – vienas kilniausių uždavinių pakankamai aštriai iškylantis šiandieninėje bendruomenėje. Vaikai jau nuo ankstyvoje vaikystėje įsijungia į įvairias grupes, kai kurios jų tampa bendruomeninėmis. Bendruomenėse ir vaikai, ir suaugę įgyja pirmąsias socializacijos pamokas. Mokykla – bendruomenė, lairią sudaro sąlyginai nepažįstami žmonės, kuriems reikia kartu kovoti ir dirbti, kad susikurtų mechanizmą, ginantį ir puoselėjantį kiekvieno asmens laisvę ir saviraišką.

Bendrijų organizavimas, pasak filosofo K. Stoškaus, yra ir žmonių orumo, savarankiškumo, iniciatyvos ugdymo būdas, ir interesų bei tikslų įgyvendinimo forma, ir pilietiškumo bei demokratijos mokykla. Vaikai ir jaunuoliai keičia savo įvaizdžius apie mokyklos vartų gyvuojantį pasaulį, ir tokiu būdu formuojasi jų atsakomybės ir sugebėjimo veikti pojūtis. Pagarba kitiems kyla iš savigarbos jausmo. Taigi žmogaus ir vaiko teisių propoguotojai ir mokytojai turi siekti, kad tinkamai išugdytų vaikams šiuos jausmus. Kiekviena bendruomenė turi prie gyvenamojo laikotarpio kultūros ir šalies ypatybių, o svarbiausia, prie savo artimiausios aplinkos ypatumų, išmokti dirbti su savo žmonėmis, siekiant pagerinti savo, savo šeimos narių ir kaimynų gyvenimo lygį. Lietuvoje per antrosios nepriklausomybės dešimtį bendruomenių augimą palaikė ir puoselėjo aktyviausios katalikiškos ir kitų konferensijų bendruomenės, tarptautiniai fondai.

Socialinės saviraiškos įtaka pozityviai vaiko savimonei

Tačiau Lietuvoje pereinamuoju iš totalitarinės sistemos laikotarpiu dėl objektyvių priežasčių sumažėjo ddėmesys vaikų socializacija! ir institucinių, ir lėšų, ir žmogiškųjų resursų prasme. Žinome, kad socializacija – tai kokybinis žmogaus gyvenimo procesas, besivystantis politinėje, ekonominėje, socialinėje bei kultūrinėje aplinkoje ir jį sąlygoja asmens ir elgesio įvairovė.

Naudojantis 1989 m. statistika galime teigti, kad tuo metu per 348,1 tūkstančio vaikų, t.y. 75,78 procentai 2-12 klasių vaikų, dalyvavo vaikų saviraiškos kolektyvuose. Papildomojo ugdymo įstaigų reguliaraus ugdymo kolektyvus 1988/89 metais lankė per 75 564 vaikų, arba 23,3 procentai bendro 5 -12 klasių mokinių skaičiaus, šalyje veikė 118 miksleivių centrų, iš jų techninės kūrybos 23, gamtininkų 15, jaunųjų turistų 19. Tais metais dar veikė 144 užmiesčio vaikų stovyklų, iš jų: 76 stacionarinės, 30 laikinųjų, 15 sanatorinių bei

23 sporto sveikatingumo. Šiose stovyklose per vasarą įvairiose socialinėse programose kartu su pedagogais praleisdavo per 240 tūkstančių vaikų.

Šiandien papildomasis ugdymas įtrauktas į bendrojo lavinimo mokyklų mokymo programas ir jam skiriama nuo 5 iki 7 vai. per savaitę.

Atkūrus nepriklausomybę, vertybinių nuostatų kaita, oficialaus požiūrio į tikėjimą pasikeitimas, institucijų, padedančių vaiko socializacija! žymus sumažėjimas bei daugumos šeimų žymus pragyvenimo lygio smukimas, – tai priežastys, dėl kurių daugelio vaikų ir paauglių dorovinį apsisprendimą sąlygoja didėjantis pasipriešinimas auklėtojams bei tėvams, negatyvi socialinė saviraiška. Šią poziciją liudija didėjantis vaikų ir paauglių nusikalstamumas (lyginant su

1989 m. padidėjo 1,9 karto), nelankančių mokyklos vaikų skaičius, vaikų neturinčių mokymosi motyvacijos, valkataujančių skaičiaus didėjimas.

Reikia suprasti, kad vaikas – tai būsimasis mūsų visuomenės pilietis ne deklaratyviąja, bet pragmatine prasme, siekiant sudaryti kuo palankesnį socialinį kultūrinį kontekstą, kurio dėka vaikas ne tik būtų įpareigotas lankyti bendrojo lavinimo mokyklą, bet galėtų rinktis kitas alternatyvias ugdymo institucijas. Kad Lietuvoje yra daug puikių iniciatyvų, parodė pirmieji konkursai, sulaukę daugiau nei 400 pretendentų. Beveik visos šios iniciatyvos, esant palankiai valstybinei politikai, galėtų tapti patraukliomis pprogramomis, kurios, be abejonės, padėtų vaikams įtvirtinti dorovines vertybes mūsų prieštaringo gyvenimo kasdienybėje.

Vaikas, o ypač paauglys, susiduria su labai dideliais pasikeitimais žmogiškojo bendravimo prasme. Iš saugios šeimos (turime omeny socialiai normalias, nepažeistas* šeimas), vaikas patenka į pilną prieštaravimų pasaulį, pasaulį su savo logika, taisyklėmis ir dažnai stipresniojo pergale. Jam reikia įprasminti ir įvaldyti vis naujus ir naujus socialinius ryšius, dauguma jų gerokai pažeidžia vaiko saugumą (vertinimas, bausmės, pažymiai, draugų pajuoka).

Masinės kultūros plitimas televizijos kanalais, lengvai prieinama porno, siaubo literatūra bei vvideoprodukcija, kasdieninis gyvenimas, toli gražu nedemonstruojantis kultūros vertybių prioriteto, nedaug palieka galimybių vaikui, ypač individualiai ieškančiam socialinės brandos.

Daugelis šių problemų tyrinėtojų patvirtina, jog vertybių perteikimas jaunajai kartai – neatskiriamas nuo svarbiausiųjų krašto socialinių, ekonominių ir politinių institucijų funkcijų. Lieka tik vviltis, jog pasirinkimas bus teisingas.

Vaikų užimtumo tendencijos

Lietuvos Respublikos Konstitucija, ypač II jos skirsnis „Žmogus ir valstybė", garantuoja prigimtines žmogaus teises ir laisves.

1992 metų pradžioje Lietuva prisijungė prie Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos.

1993 metais įsteigtas Vidaus reikalų ministerijos Nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centras, 1998 metais – nepilnamečių socialinės pagalbos prevencijos centras.

1997 metais kartu su Jungtinėmis tautomis Lietuvoje įstegtas

Nusikalstamumo prevencijos centras, kurio pirmasis prioritetas yra nepilnamečių

kriminalinės justicijos pertvarka.

1998 metų pradžioje priimtas Vaiko globos įstatymas, kuriuo

apibrėžiamas globojamo vaiko statusas.

Vaiko užimtumui plėtoti priimta eilė Vyriausybės nutarimų. Nepaisant šių įstatymų ir kitų Vyriausybės dokumentl, daugėja asocialių šeimų, o kartu socialiai ir pedagogiškai apleistų vaikų skaičius. Nedarnių asocialių šeimų skaičius glaudžiai susijęs su alkoholizmo paplitimu (palyginus su 1990 metais sergamumas alkoholine psichoze padidėjo 5 kartus, lėtiniu alkoholizmu 11,4 karto). Šios priežastys gal ir pateisian tą faktą, kad šiandien jau per 23 tūkstančių vaikų nalanko mokyklos.

Nelankantys mokyklos vaikai, vaikai iš asocialių šeimų yra pirmosios kriminalinio pasaulio aukos, lengvai tampa įvairių priklausomybių aukomis. Dėl didėjančio vaikų ir jaunimo neužimtumo, gatvės įtakos vaikų ir jaunimo problema tampa ir narkotikai. Vartoti narkotikus tam tikruose sluoksniuose tapo madinga. Narkotikų vartojimas šalies mokyklose auga grėsmingu greičiu (per ketverius metus nuo 3,2 iki 20 procentų).

53 milijonais litų sumažinus papildomojo ugdymo finansavimą (1999) padidėjo pavojus įį rizikos grupę patekti vaikams iš socialiniu požiūriu saugių šeimų. Kai mokykla uždaro prieš vaiką duris, jį tokiu socialiai sudėtingu metu masina ir traukia gatvė, kurioje vaikų užimtumas dažnai tampa pirmuoju žingsniu į priklausomybes.

Kintant socializacijai, blogėjant ekonominei situacijai vaikų užimtumas sumažėjo 80 procentų.

Galime sakyti, kad Lietuvoje yra susiklosčiusios tam tikros vaikų socializacijos ir užimtumo organizavimo tendencijos.

Daug vaikų naudojasi papildomo ugdymo institucijų paslaugomis, tačiau dėl jų nepakankamo tinklo bei likutinio finansavimo ne visi vaikai turi lygias galimybes jas pasirinkti. Dėl savo patrauklumo bei orientacijos į kultūrinį ugdymą didelę įtaką vaikų vertybėms turi vaikų ir jaunimo organizacijos.

Labai svarbus vaikų užimtumas atostogų metu ir ypač vasarą, kai atostogos ilgiausios, o tėvai dėl nepakankamų ekonominių sąlygų, turi daug dirbti. Todėl reikėtų plėtoti vaikų varsaros poilsio tradicijas.

Mokyklų nelankantys, vis dažniau nusikalstantys vaikai, vaikai vartojantys narkotikus, ankstyvasis paauglių nėštumas, – visos šios problemos tiesiogiai susiję su vaikų užimtumu. Šiandien mokyklos visame pasaulyje yra skatinamos prisiimti naujas funkcijas ir be tradicinės funkcijos – žinių perdavimo – ugdyti pagrindinius socialinius įgūdžius ir mokėjimus bei pilietinę kultūrą. Mokyklai dažnai pelnytai tenka daugiausiai kaltinimų, kad nepavyksta įdiegti vertybių, apsaugančių jaunus žmones nuo įvairiausių socialinių pavojų. Vaikui

augant ir vis didesniam žmonių ratui įsijungiant į jų socializaciją, silpnėja šeimos, didėja bendraamžių įįtaka. Ir rami, ir audringa jaunystė susijusi su šeimos, mokyklos ir jaunuolio santykiais.

Asmenybės subrendimo kriterijai

Eriksono ir Berne kriterijai

Visuomeniškas žmogus yra psichologiškai sveikas. Subrendęs žmogus domisi kitais asmenimis ir jų gerove. Sakykime, yra taip – žmogus atlieka socialinius vaidmenis, bet kyla klausimas, ar pakanka gerai atlikti tik tėvo, motinos, sūnaus, dukros, darbininko, šeimininko, tarnautojo, organizacijos nario ir kitus vaidmenis, kuriuos visuomenė yra suformavusi. Ne, nepakanką reikia žvelgti giliau ir įbrėžti savo individualumo žymes, reikia palikti savo gamybinį ir kūrybinį įnašą.

Natūralus žmogaus siekis yra savęs realizavimas, apimantis visų asmens dimensijų plėtotę ir ypač suderinimą. Visapusiškas asmenybės išsivystymas sumažina psichinę įtampą ir vidinį konfliktą, nes būtent kiekviena vienpusiška plėtra sukelia įtampą bei liguistumą.

Erikas Eriksonas yra bene pirmasis psichologas, sujungęs visus gyvenimo tarpsnius nuo kūdikystės iki senatvės. Jo manymu, kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdykis įgyja pasitikėjimą ja, o kartu ir pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis, šis pasitikėjimo jausmas tampa kertiniu akmeniu tolesnei asmenybės plėtotei. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais motina (bei tėvas) suteikia vaikui daug galimybių elgtis pagal savo norus ar motyvus, tuo padėdami įgyti autonomiją ir iniciatyvą saviraiškai. Taip jie užtikrina vaiko savarankiškumą ir drąsą būti tuo, kas jis yra. Tėvai skatina mokyklinio amžiaus vaiko darbštumą, kad jis įgytų mokslui siekti reikalingus ppagrindus – išmoktų skaityti, rašyti, skaičiuoti ir bendrauti su kitais asmenimis, ypač savo amžiaus.

Jaunuolio pagrindinis brendimo uždavinys yra atrasti ir apibrėžti save bei sukurti savo identitetą. Ilgainiui savęs pažinimas sustiprėja ir tokio asmens esminis siekis tampa intymus bendravimas su kitais, gebėjimas visa esybe susisieti su kitu asmeniu ar grupe. Sugebėjimas intymiai bendrauti su kitais asmenimis suteikia žmogui subrendimo pajutimą, nes jis jau žino, kas jis pats yra, todėl nepraranda savęs tegul ir painiuose santykiuse su kitų pažiūrų ar kitos lyties asmenimis ar grupėmis. Pagal eriksoną, ego stiprumas ir sugebėjimas jausti pagarbą sau ir kitiems padeda sėkmingai įveikti aštuonias jo atskleistas krizes, papprastai ištinkančias kiekvieną žmogų per jo gyvenimą, ir laiduoja pasitikėjimą, autonomiją, iniciatyvą, veiksmingum! (darbštumą), identitetą, intymumą, produktyvumą ir galop senatvėje – integralumo pajutimą. Lentelėje grafiškai

parodoma Eriksono teorija apie žmogaus gyvenimo tarpsnius, jo krizes bei pasiekimus.

Senatvė / vėlyvas Suaugusiojo amžius Ego integralumas (arba) Desparaeija Išmintis

Vidurinysis Suaugusiojo amžius Produktyvumas (arba) Stagnacija Rūpestis

Jaunas suaugusiojo amžius Intymumas (arba) Izoliacija Meilė

Brendimas ir jaunystė Tapatybė (arba) Vaidmenų sumaištis Ištikimybė

Mokyklinis amžius Latentinė fazė Veiksmingumas (arba) Mažavertiškumas Kompetencija

Žaidimo amžius Motorinė fazė Iniciatyva (arba) Kaltumas Tikslas

Ankstyvoji vaikystė Analitinė fazė Autonomija (arba) Gėda ir abejonė Valia

Kūdikystė Oralinė fazė Pasitikėjimas (arba) Nepasitikėjimas Viltis

Eriko Berne analizėje yra trys pagrindiniai ego būviai ar padėtys, t.y. vaiko ego būvis, susiformavęs vaiko pergyvenimų eigoje, tėvo ego būvis,

kuri remiasi ankstyvuoju vaiko mokymu bei jo šeimos dramos supratimu, ir suaugusiojo ego būvis, besiremiantis protu bei logika ir veikiantis tarsi geras kompiuteris, nekliudomas nei emocijų, nei aistrų. Šią struktūrinę psichikos dalį Berne papildo veiksmo motyvacija, kuri remiasi stimulo, pripažinimo, struktūros bei įtampos troškimu – noru patirti pripažinimą iš kitų asmenų mandagaus pasisveikinimo, šypsenos, rūpinimosi pasireiškimo ir kitų dėmesio forma. Taigi subrendimą pasikęs asmuo visų pirma reaguoja suaugusiam tinkamu būdu, yra objektyvus ir emociškai šaltas, tarsi nebūtų buvęs paliestas gyvenimo ssūkurių ar krizių.

Iš Berne ir Harriso keturių egzistencinių pozicijų subrendusiam asmeniui yra priimta tik vieną t.y. „Man viskas gerai – Tau viskas gerai" (Fm OK – You’re OK). Jis jaučiasi patenkintas savo gyvenimu, kompetetingas ir laimingas, nes gyvenimas pats savaime yra vertingas. Jis pasitiki savimi, bet taip pat ir kitais. Apskritai jis jaučia, kad kiti žmonės yra mieli ir draugiški, nes jis pirmiausiai mato, kas juose yra gera, o ne tik kas bloga. Kiti žmonės nėra nei geresni, nei blogesni uuž jį. Šioje pozicijoje žmogus elgiasi, kaip privalo elgtis suaugusysis, -jis yra atviras kitiems ir vertina juos pagal darbus ir pasiekimus, o ne pagal kokias nors išankstines nuostatas. Tai yra natūrali nesugadintos vaikystės gyvenimo pozicija su teigiamu „aš galiu" skriptu. JJis yra gimęs ir augęs laimėjimams, t.y. nesugadintas tėvų arba kitų žminių ankstyvo auklėjimo įtakų. Tokie asmenys kelia sau realius uždavinius ir juos laipsniškai realizuoja gyvenimo eigoje. Šią poziciją galima pasiekti, nepaisant ankstyvųjų trūkumų, sąmoningu mąstymu ir

apsisprendimu, o tai reiškia, kad Berne pripažysta sveiko protavimo jėgą ir bent dalinę laisvę apsispręsti.

Dėl skirtingos vaikystės patirties ir jausmų žmonės dažnai užima kurią nors kitą poziciją, kaip antai: „Man viskas gerai – Tau viskas blogai" (I’m OK -You’re not OK), „Man viskas blogai – Tau viskas gerai" (I’m not OK – You’re OK), arba „Man viskas blogai – Tau viskas blogai" (Fm not OK – You’re not OK). Užėmęs „Man viskas gerai – Tau viskas blogai" poziciją, asmuo jaučiasi aukštesnis už kitus ir ttodėl mano turįs teisę panaudoti kitus asmenis savo tikslams ar malonumams. Antruoju atveju (I’m not OK – You’re OK) asmuo jaučiasi esąs žemesnis, negražus, nepopuliarus, nekūrybingas ir t.t. Kiti asmenys jam atrodo daug gudresni ir laimingesni. Save žemindamas, jis labai kenčia. Blogiausias yra paskutinysis požiūris (I’m not OK – You’re not OK), nes čia asmuo nuvertina ir save, ir kitus, įžiūrėdamas juose blogas intencijas, norą padaryti žalą, skriaudą. Paprastai nieko gero nematoma nei savyje, nei kituose. Pasaulis yra pilnas blogio iir klastos. Vadovaujantis šiuo požiūriu, neįmanoma išsaugoti psichinės sveikatos.

T"Y

Vidinės kontrolės klausimas

Visiškam subrendimui pasiekti reikalinga didelė kontrolė. Žmonės, turintys stiprią vidinę kontrolę, jaučia, jog yra atsakingi už savo elgesį, pasisekimus ir nepasisekimus. Sėkmę ir laimėjimus arba nesėkmę ir nuostolius nulemia jie patys, nes Jai daugiausia priklauso nuo to, ką jie daro, kaip pasiruošia, kokias pastanga įdeda. Tuo tarpu tie asmenys, kurie turi dominuojančią išorinę kontrolę, jaučiasi esą tarsi stumdomi likimo, „savo žvaigždės" arba kitų žmonių, ir kad jiems iš esmės nepadės jokios pastangos. Pavyzdžiui, jeigu jiems nepasiseka per egzaminus, tei reiškia, kad šie buvo per sunkūs arba pasitaikė piktas mokytojas, arba jis per daug reikalavo.

Suaugusiam žmogui nedera gyventi vadovaujantis tik hedonizmu, t.y. ieškoti vien malonumų išnaudojant pasitaikančias progas.

Žmogus, neišnaudoj antis progų ir galimybių savo talentams atskleisti, lieka tik „popieriniu" žmogumi, kurį paprastai nuolat slegia neužbaigti projektai ir užsiėmimai , laiku neišspręstos problemos. Neretai pasitaiko, kad, pavyzdžiui, suaugę sūnūs ir dukterys vis dar tebesiskundžia savo tėvais, kurie jiems „neduoda gyventi". Daugelis atsiduriaJarsi griovyje, kuriame klampoja, bet negali išlipti ir eiti savo keliu.

Savisklaida ir identitetas

Žmogaus vystymosi dimensiją sudaro tolydinė savisklaida, t.y. natūralios pastangos išvystyti savo gabumus, talentus ir visa tai, kas yra humanišką tikra ir vertinga, kas yra gerą gražu, dora ir tteisinga. Kai žemieji norai ir aistros visiškai suvaldomos, tuomet galima atrasti savo, kaip individo, idealą ir sukurti asmeninį gyvenimo stilių. Reikia pasinaudoti galimybėmis ir daryti, kas

įmanomą kad teigiamosios asmenybės ypatybės sėkmingai išsiskleistų ir būtų išreiškiamos darbais.

Savisklaida vyksta pozityviai, kai asmuo yra atviras visoms savo išgyvenimo sferoms – tiek pojūčių, tiek jausmo, tiek proto. Jos visos padeda siekti brandos, jeigu žmogus jomis pasitiki ir integruoja į savojo „aš" sąvoką. Gilus savęs supratimas paprastai atrandamas šeimos ir artimųjų tarpe, kai vaiko ar jaunuolio emocijos bei mintys yra giliai pajuntamos ir išgyvenamos.

Sukūrimas pilnutinio identiteto, kuris jungia šeimos istoriją, etnines šaknis, tikėjimą ir profesiją, padeda žmogui priimti savo egzistenciją: būti savimi ir, save išreiškiant, parodyti savo autentiškumą – sugebėjimą dūti tuo, kuo jis yra savo prigimtimi, o ne tuo, kuo kiti nori matyti ar padaryti. Išsilaisvinusi savitam gyvenimui, nesibaiminanti ateities ir nenusilenkianti prieš kitų galią ar spaudimą pilnutinai funkcionuojanti asmenybė išlieka tebeauganti, siekianti psichinės sveikatos ir visapusiško subrendimo. Ji brangina aukščiausias vertybes bei idealus, kuriuos stengiasi pažinti jungtinėmis proto ir jausmo galiomis, ir siekia įgyvendinti juos savyje, šeimoje ir visuomenėje.

Jeigu žmogui suteikiama galimybė laisvai pasirinkti, jis visuomet pasirinks augimą ir plėtrą o ne stovėjimą vietoje ar judėjimą atgal, nes jį nuolat skatina ssavęs aktualizavimo tendencija, glūdinti pačioje žmogaus prigimtyje. Tai kodėl tik maža jų dalis pasiekia visišką*savisklaidą ir subrendimą? Taip yra dėl to, kad ne visi turi tam tikras sąlygas. Ankstyvos vaikystės ir subrendimo metu reikia, kad tėvai ir kiti artimieji pademonstruotų tokius bruožus, kaip besąlygiškas vaiko priėmimas, meilė ir gilus jo emocinis supratimas. Motina ir tėvas turi rodyti savo vaikui besąlygišką meilę ir priėmimą. Jie privalo duoti jam suvokti, kad supranta jo vertingumą, bei pademonstruoti emocinį supratimą, tuo sukurdami sąlygas teigiamai ir visapusiškai vaiko savisklaidai. Tokiomis aplinkybėmis vaikas jaučia laisvę būti savimi ir save išreikšti (o ne tik pretenduoti į tai arba atlikti kurį nors vaidmenį).

Esant tinkamoms sąlygoms, ateities asmenybė rinksis, kas konstruktyvu ir gera, o ne kas bloga ar destruktyvu, gyvens egzistencialiu būdu su tuo, kas yra, o ne kas turėtų būti, pasitikės savo nuojauta ir visu savimi – tuo būdu jis bus tikrai autentiška, be psichinių gynimosi varžtų, be apgaulės, kaukės ir fasado. Ji vertins žmones aukščiau negu materialias gėrybes.

Šioje lentalėje jūs galite perskaityti ir palyginti įžymiausių psichologų subrendimo kriterijus:

Atstovas Psichologijos kryptis Pilnutinės brandos kriterijai

Freudas Psichoanalitinė Sugebėjimas mylėti ir dirbti.

Adleris Individualioji Socialinių uždavinių atradimas. Savojo gyvenimo stiliaus plėtotė.

Jungas Analitinė Savisklaida individuacijos ir transcendencijos būdu, naudojant pasąmonės gelmes. Vidinis integralumas ir harmonijos su Visata pajutimas.

Eriksonas Neopsichoanalitinė Sugebėjimas intymiai

bendrauti su kitais asmenimis ir aukštas produktyvumas.

Berne Transakcinė analitinė Suaugusio ego būvio vyravimas su „aš galiu" skriptu. Egzistencinės pozicijos „Man viskas gerai – Tau viskas gerai" pasisavinimas.

Binsvvangeris Egzistencinė analitinė Tapimas autentišku žmogumi. Prasmingo gyvenimo būdo sukūrimas.

Franklis Egzistencinė -logoterapinė Gyvenimo prasmės ir misijos atradimas.

Kohlbergas Kognityvinė -moralinė Vadovavimasis sąžine ir universaliais etiniais principais.

Rogersas Humanistinė Visiškas savęs (savo prigimties) aktualizavimas ir tapimas visapusiškai funkcionuojančiu asmeniu. Besąlygiškas savęs priėmimas ir atvirumas išgyvenimui.

Autentiškumas ir laisvė

Reikia prisiminti, ko mus moko klasikinė graikų išmintis: „Pažint save", „Tapk kuo esi". Autentiškos žmogaus būties atsiskleidimas turi būti gyvybiškai atviras, ddinamiškas ir kūrybiškai naujas. Jis pasireiškia atsakymų į egzistencijos keliamus klausimus ieškojimu, galop visapusišku savęs atskleidimu. Asmenybės išsivystymo pilnatvė nėra vien abstrakti schema, kaip koks architekto nubrėžtas planas, kurį žmogus yra pašauktas įvykdyti, bet kažkas daugiau – tai galimybė išsamiai save išreikšti konkrečių gyvenimo situacijų sudarytoje aplinkoje.

Laisvė yra visų vertybių motina ir be jos nėra tikro vertinimo. Būti laisvam reiškia būti pačiu savimi. Laisvė yra toji nuostabi žmogaus galia, kuri jam suteikia dvasinės kultūros pradus ir humanistinį polinkį, lygiai kaip iir galią tobuliau save atskleisti ir visapusiškiau naudoti savo sugebėjimus, o jų išvystymui, kaip ir asmenybės plėtrai, nėra ribų.

Autentiškumas ir kompetencija

Norint pademostruoti aktualizavimąsi bei subrendimą, reikia įgyti kompetenciją daugelyje sričių. Kompetencija pabrėžia žmogaus sugebėjimus

specifinėse srityse, o ypač ttarpasmeniniuose ryšiuose ir įvairių uždavinių bei konfliktų sprendime. Kompetetingas asmuo turi didesnius specifinius sugebėjimus toje ar kitoje srityje ir pasiekia didesnių laimėjimų negu kiti asmenys su panašiu išsilavinimu. Pagrindines jų čia trumpai apibūdinsime.

Fizinė kompetencija apima fizinį atsparumą bei sveikatingumą, higieninius įpročius, efektingą medicinos priemonių panaudojimą sveikatai bei atitinkamą fizinio darbo ar mankštos programą širdies galiai palaikyti bei svoriui kontroliuoti.

Intelektinė kompetencija remiasi efektingu mokymosi to, kas reikalinga ir naudinga, apgalvotu problemų sprendimu ir apskritai logišku dalykų nagrinėjimu bei sugebėjimu daryti racionalius sprendimus faktų ir logikos šviesoje. Jai priklauso sugebėjimas įgyti žinių apie visas reikšmingas mokslo ir kultūros sritis, kurios žmogui yra aktualios, kurios atskleidžia jo prigimties savybes bei gabumus.

Emocinė kompetencija remiasi sugebėjimu mylėti ir būti mylimam, taip pat sėkmingai išreikšti pagrindinius jjausmus, nusiteikimus bei emocines problemas, kad būtų jaučiamas emocinis pasitikėjimas savimi bei savo veiksmais.

Socialinė kompetencija reiškia sugebėjimą draugiškai sugyventi su savo bendraamžiais ir kitais asmenimis bei jų grupėmis ir sudaryti patenkinamus bei sėkmingus ilgalaikius tarpasmeninius rašius. Noras ir sugebėjimas padėti kitiems, ypač jaunesniems, yra taip pat šios kompetencijos dalis.

Darbingumo kompetencijai būdingas sugebėjimų, reikalingų tinkamam darbo, tarnybos ar profesijos pareigų atlikimui, įgijimas. Asmeninis noras panaudoti savo sugebėjimus darbo sėkmingumui didinti yra integrali šios kompetencijos dalis.

Moralinė kompetencija įgyjama slopinant narcisizmo, hedonizmo ir aapskritai visokius malonumo potraukius ir žengiant aukštyn virš „įstatymo ir tvarkos" orientacijos prie gyvenimo stiliaus, kurį apibrėžia universalūs doros principai bei vertybės, t.y. pasiekiant Kohlbergo šeštająmoralės vystymosi fazę ir gyvenant remisntis sąžine bei kovojant už žmogaus teises, laisvę, teisingumą ir kitas vertybes.

Religinė kompetencija reiškiasi Dievo ir artimo meile bei sugebėjimu gyventi pagal savo sąžinę ir ieškoti tobulumo sekant Kristaus pavyzdžiu ir gyvenant pagal Evangelijos dvasią. Religinio gyvenimo momentai ir malda žymi asmeniniu išgyvenimų panoramą. Asmuo gyvena, siekdamas pasitenkinimo darbuose, o laimės – amžinybėje.

Kompetencijų kriterijus nėra trumpalaikis pasiekimas, jis ugdomas per visą gyvenimą. Tai gyvenimo mokykla, kuri yra svarbiausia, nors čia diplomai ir nėra dalijami. Daug kas ir su gerais nmokyklų pažymiais čia suklumpa, o kai kas, nepasiekęs gerų rezultatų mokyklos suole, sėkmingai žygiuoja per gyvenimą. Aukštas visų kompetencijų lygis padeda sėkmingai spręsti iškylančius uždavinius, pasiekti aukštą kultūringumo lygį.

Išvados ir rekomendacijos

Apibendrinant galima pasakyti, kad subrendęs žmogus pasižymi dideliu savarankiškumu, aukšta kompetencija ir sugebėjimu patenkinti savo poreikius; kad jis stebi visas realybės dimensijas ir jas išbando, stoiškai priima save ir kitus jų geromis ir blogomis savybėmis. Jis ar moka atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių, pažįsta blogį ir kovoja su jo apraiškomis, giliai suvokia savo bei kitų asmenų problemas ir jas kūrybiškai sprendžia: siekia uuniversalių etinių vertybių įgyvendinimo, sugeba intymiai bendrauti ir mylėti; kad jis dažnai išgyvena dvsinio palikimo ir entuziazmo momentus, turi stiprų norą tapti tuo, kuo jis gali būti, t.y. artėti prie savo unikalios, visapusiškos ir prasmingos priimtis realizavimo.

Gyvename tik vieną kartą ir, patyrę praradimą arba traumą, iki galo neatsigauname. Nėra atsargilių smegenų, nėra ir atsarginės asmenybės . Išgyvenimo ir patirties nepakartojamumas suteikia dramatiškumo daugeliui žmogaus sprendimų ir poelgių, tačiau jo psichinės gelmės ir tautos bei šeimos istorijoje susidarę dvasiniai klodai turėtų padėti jam įveikti ne tik jaunystės vingius ir lūžius, bet ir suaugusiojo sankirčius ir* dilemas.

REKREACIJA IR TURIZMAS

ĮVADINĖ DALIS

Vaikų laisvalaikio kultūra – neišsenkantis ir nepasikartojantis proce¬sas. Ją plėtotę ženklina tradicijos draudimas.ir inovacijos, etninė, universalioji ir krikščioniškosios kultūros tradicija. Vaikų laisvalaikio kultūros savaimin¬gumą įrodo jos įvairovė ir unikalumas, o kartu savitos ugdymo instituci¬jų tradicijos. Vaikui tiek vaikystėje, tiek ankstyvojoje paauglystėje, labai didelę reikšmę turi bendraamžiai, artimoji sociokultūrinė aplinka. For¬muojantis vertybinėms orientacijoms be šeimos įtakos horizontaliai išky¬la bendraamžių įtaka, nes siekiant paaugliams išsivaduoti iš artimųjų su¬augusiųjų įtakos, ypač sureikšminamos bendraamžių grupės. Be to šiame laikotarpyje ypač aštriai iškyla pomėgių diferenciacija bei gi¬laus poreikio bendrauti atsiradimas.Laisvalaikio kultūrą mes suprantame kaip kasdienę kultūrinę veiklą laisvalaikiu, sąlygojančią asmenybės savikūrą, laisvalaikio bendravimą, kūrybinių poreikių tenkinimą. Laisvalaikis ppadeda gaivinti žmogaus jėgas pailsėti sudaro galimybes visapusiškam as¬menybės tobulėjimui. Vaikų laisvalaikis -tai laisvas laikas, kurio metu jis gali skirti savo intelektines ir dvasines jėgas laisvai pasirenkamai veiklai, kuri padėtų atstatyti ir ugdyti jo jėgas. Laisvalaikio užsiėmimai ugdymo ir kitose institucijose dažniausiai apibrėžiami kaip papildomasis ugdymas, siekiant pabrėžti ugdomąją laisvalaikio užsiėmimų reikšmę.

Taigi vieną iš laisvalaikio praleidimo būdų galime pasirinkti rekreaciją(pramogos skirtos jėgų atstatymui ar poilsis) ir turizmą. Šis laisvalaikio būdas labai priklauso nuo pačio žmogaus, jo aktyvumo, norų ar ekonominės situacijos.

15.Lietuvos krašto statistika

Lietuvai pati gamta lėmė būti gausiai lankomai turistų bei poilsiautojų vietai. Lietuva vakaruose ribojasi su Baltijos jūra, kurios pakrantėje išsidriekę nuotabūs paplūdimiai su sniego baltumo smėliu. Nenusakomo grožio Kuršių Nerija pritraukia daugybę turistų iš viso pasaulio.

Ypatingą vietą poilsiaujant Lietuvoje užima jos nesuskaičiuojami (vien tik didesnių kaip 0,5 ha.- 2834 ) ežerai. Prie šių dar nesugadintų urbanizacijos švarių ežerų svečiai gali išties purėti tikrą poilsį nuo miesto pašėlusio ritmo ir užteršto oro.

Taigi mes siūlome pabandyti nors kartą tiems, kurie dar nepatyrė nuostabaus gamtos prieglobsčio, kad vėl sugrįžtų ir sugrįžtų.

Trumpa statistika:

Teritorija: 65 303 km²

Gyventojų skaičius: ~3,62 mln. (81.8% lietuvių, 8.1% rusų, 6.9% lenkų)

Klimatas:

vid. žiemos temperatūra -4,9°C

vid. vasaros temperatūra +18,0°C

metinis

kritulių kiekis 740mm

Valstybinė kalba: lietuvių

Valiuta: Litas

Lietuvoje yra:

816 upių, ilgesnių kaip 10 km

2834 ežerai, didesni kaip 0,5 ha

Aukščiausia vietovė: Juozapinės kalva (293,6 m)

Didžiausia upė: Nemunas (475 km Lietuvos teritorijoje)

Didžiausias ežeras: Drūkšiai (42,26 km²)

16.KULTŪRA IR TURIZMAS

Prieš pradėdamas atskleisti šią temą, visų pirma, norėčiau pateikti itin svarbių sąvokų koncepcijas. Mat, tik jų dėka įvyks komunikacija, supratimo sąveika. Todėl paaiškinsiu trumpai, kas tai yra turizmas, kultūra, kultūrinis lygis. Suvokdami šias sąvokas ir žinodami, kaip jjas interpretuoja visuomenė, valstybės institucijos, bus galima plačiau išrutulioti vis aktualesne tampančią temą Lietuvoje.

16.1 TURIZMO SAMPRATA

Turizmo sąvoka per amžius daug kartų kito, ir iki šiol nėra vieningos nuomonės, kas yra turizmas. Pats žodis „turizmas“ reiškia kelionę iš vienos vietos į kitą, sugrįžtant į pirmąją. Išvertus iš prancūzų kalbos, turizmas – tai išvyka, iškyla, t.y. laisvalaikio kelionė, vienas iš pagrindinių aktyvaus poilsio būdų, paplitęs daugelyje valstybių.

Turizmo ištakos yra sietinos su rekreacinių poreikių tenkinimu ir noru pažinti aplinką, gauti naujus patyrimus; tai ggamtinis, kultūrinis, socialinis ir politinis reiškinys. Turizmo prigimtis gali būti grindžiama įvairiais aspektais. Tai procesas, kuriam būdinga1:

♦♦♦ Kelionės, kai patiriamas malonumas matant naujus, įdomius, gražius vaizdus, kraštovaizdžius, susipažįstama su kitų šalių ir vietovių žmonių kultūra, gyvenimu, istorija, tradicijomis, architektūra.

♦ Nuotykiai, kkai patiriamos teigiamos emocijos, stiprinama valia ir fizinės galios, patikrinamos žmogaus galimybės ekstremaliomis sąlygomis, siekiami nepasiekti objektai ar viršūnės.

♦ Žmonių poveikis gamtinei, kultūrinei, socialinei, politinei ir ekonominei aplinkai, ekologinei būklei.

♦ Tai galimybė gerinti aplinką, įrengti parkus, sutvarkyti kelius, pagyvinti ekonomiką, mažinti bedarbystę, išsaugoti ir stiprinti miesto kultūrinį identitetą.

♦ Daugeliui pasaulio žmonių tai verslas, darbo ir pajamų šaltinis, o valstybėms -biudžeto papildymas ar krašto ekonominės gerovės palaikymo galimybė.

♦ Ūkinės veiklos sritis, apimanti pramonę, žemės ūkį, transportą, energetiką, miškų ir vandenų ūkį, pramogų verslą, svetingumo verslą, maitinimą, tarpininkavimą ir kt.

1( Grecevičius P. ir kt. Turizmas. K., 2002. 26-28 psl.)

17.TRUPUTI STATISTIKOS

Lietuva turi palyginus didelį gamtinį turizmo potencialą. Vertingiausi ir įdomiausi gamtinio turizmo objektai, galintys pritraukti didžiausius turistų srautus bei tinkami ekoturizmui, kaimo turizmui iir aktyviam poilsiui yra: 5 nacionaliniai parkai, 30 regioninių parkų, 258 valstybiniai draustiniai, 353 gamtos paminklai. Didžiausią turizmo potencialą turi Pajūrio gamtinis kompleksas, Rytų Aukštaitijos, Pietų Dzūkijos ir Žemaičių aukštumų ežeringieji ir miškų regionai, Nemuno upės rekreacinė zona. Tačiau šių išteklių panaudojimo galimybės vertintinos tik patenkinamai dėl jų žemo parengtumo lygio turizmui (infrastruktūros stokos).

Lietuvos kultūriniai turizmo ištekliai kartu su gamtiniais sudaro palankias sąlygas patrauklių turizmo produktų kūrimui. Šiuo metu iš daugiau kaip 10700 registruotų kultūros paveldo objektų, turizmui galima panaudoti ttrečdalį. Tačiau daugelis šių objektų yra nepritaikyti turistų (tame tarpe neįgaliųjų) lankymui, dėl nepakankamai išvystytos turizmo verslo infrastruktūros ir fizinės viešosios turizmo infrastruktūros stokos. Lietuvoje vykstantys kultūriniai renginiai ir festivaliai mažai pristatomi turizmo parodose ir netampa tarptautinio turizmo objektu. Turtingas kultūrinis gyvenimas galėtų būti panaudojamas savaitgalio turizmui.

2002 m. pabaigoje apgyvendinimo paslaugas turistams teikė 516 apgyvendinimo įmonių, kuriose buvo 16,1 tūkst. numerių, 38,4 tūkst. vietų. Labiausiai augantis yra viešbučių ir motelių sektorius, tuo tarpu poilsio įstaigų sektorius yra sparčiausiai mažėjantis. Per 10 metų viešbučių skaičius išaugo dvigubai, motelių skaičius – 7 kartus, turistinių bazių ir kempingų skaičius sumažėjo nežymiai, tuo tarpu poilsio namų skaičius sumažėjo daugiau, nei trečdaliu. Tai apsprendė poilsio namų privatizavimas bei tai, kad renovuoti poilsio namai kurortuose dažnai pasivadina viešbučiais. Daugiau nei 2/3 viešbučių buvo Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune, tuo tarpu 7 savivaldybių centruose iš viso nebuvo viešbučių. Apgyvendinimo sektorius turi nemažą plėtros potencialą, nes pagal 1000-čiui gyventojų tenkančių vietų viešbučiuose (3.3 vietų) skaičių, Lietuva beveik 8 kartus atsilieka nuo ES vidurkio (25 vietos). Didžiuosiuose miestuose (išskyrus Vilnių) trūksta didesnių turistinės klasės viešbučių, periferijoje išlieka viešbučių kiekybės ir paslaugų kokybės problema, autoturizmo plėtros galimybes mažina motelių bei kempingų trūkumas. Apgyvendinimo paslaugų kokybė šalies gydomuosiuose kurortuose, ypač daugelio sanatorijų ppaslaugos, neatininka tarptautinio turizmo reikalavimų.

Auga apgyvendinimo įstaigose apgyvendintų užsieniečių skaičius (52% svečių), bei užsieniečiams suteiktų nakvynių skaičius. Daugiau nei trečdalį apgyvendinimo įstaigų svečių sudaro Europos šalių gyventojai (daugiausia vokiečiai ir lenkai), NVS šalių gyventojai sudaro apie 10% visų svečių. Viešbučiuose apgyvendinama 2/3 visų svečių. Tačiau apgyvendinimo įstaigų užimtumas žemas (viešbučių numerių užimtumas 2002 m. 35%).

18.LANKYTINOS VIETOS

Į Lietuvą atvykstančius turistus stebina natūralių žalių kraštovaizdžių gausa, gražūs miškai, kaimų ramybė, turtinga augalija. Miškai Lietuvoje užima beveik trečdalį teritorijos, o pietryčių Lietuvoje ir Žemaitijoje daug didesnius plotus.

Įvairių kraštovaizdžių, miestų ir miestelių su įdomiais istorijos gamtos paminklais yra visuose Lietuvos vietose. Turistui būtina pamatyti bent pačius svarbiausius.

Kol kas daugiausiai turistų atvyksta į Lietuvos sostinę Vilnių- vieną iš gražiausių Europos miestų, kuriame gyvena beveik 600 tūkst. gyventojų Vilnių puošia medžiais apaugusios kalvos, raižyti Neries slėnio šlaite.

Vilniuje gausu daug įdomių lankytinų objektų- istorijos, kultūros paminklų, muziejų, bažnyčių, parkų ir kitų. Kiekvienas atvykęs į Vilnių aplanko Gedimino kalną ir ten esanti bokštą. Visi atvykstantys aplanko vieną iš didžiausių Vidurio Europos senamiestį: vaikšto jo siauromis gatvelėmis, grožisi restauruotais viduramžių statiniais. Daugelį turistų vilioja įvairių tikybų maldos namai, skirtingų laikų ir architektūriniai stilių statiniai. Labiausiai turistus traukia stebuklingi Aušros vartai, Šv. Onos Gotikinio stiliaus bažnyčia.

Norintiems iš paukščio skrydžio ppasižvalgyti po Vilnių ir jo apylinkes tenka pakilti į Televizijos bokštą. Vilniaus miesto turistai aplanko koncertus, muges, įvairius festivalius, įdomias sporto varžybas ir kitokio pobūdžio renginius. Dažnas Vilniaus svečias nepraleidžia progos aplankyti senąją sostinę Trakus. Šis unikalus miestas iš visų pusių apsuptas ežerų. Čia svarbiausias lankytinas objektas restauruota salos pilis, kurioje įrengtas muziejus.

Kaunas – antras pagal dydį Lietuvos miestas, įsikūręs didžiausių upių- Nemuno ir Neries santakoje. Kauną lankantiems reikia pabuvoti senamiestyje, Karo muziejuje, nepraeiti pro Laisvės alėja, apžiūrėti paminklus, bažnyčias, zoologijos sodą. Būnant Kaune reikia aplankyti M. Žilinsko dailės galerija.

Žemiau Kauno Nemuno slėnis garsėja vasarvietėmis, istorinėmis gyvenvietėmis, pilimis. Čia įsikūrusios Lampėdžių, Kulautuvos, Kačerginės vasarvietės, Raudondvario, Raudonės, Vytėnų (Panemunės) pilys, Vilkijos, Veliuonos, Seredžiaus gyvenvietės, Jurbarko, Smalininkų miestai. Nemuno žemupyje turistus traukia legendomis garsėjantis Rambyno kalnas, Nemuno žemupio tiltai.

Beveik 100 km ilgio Lietuvos pajūryje galima ne tik pailsėti, bet ir grožėtis nuostabiais pajūrio ir kuršių nerijos kraštovaizdžiais, aplankyti kopas. O kokios įdomios specifinės Nidos, Pervalkos, Juodkrantės gyvenvietės, jų architektūra. Esant Klaipėdoje, teks aplankyti senamiestį, Jūrų ir Laikrodžių muziejus, universitetą ir kitus objektus.

Nemažai svečių lankosi didžiausiame Lietuvos kurorte Palangoje, kurioje galima pailsėti, pasigėrėti smėlio paplūdimiais, aplankyti Gintaro muziejų.

Mėgstantys pastovesnį poilsį, ramesnes vietas, agroturizmą- puikios sąlygos įvairiose Lietuvos dalyse. Pirmiausiai paminėtina

šiaurės rytinė Lietuvos dalis Aukštaitija, kurioje gausu ežerų, ramių miškingų pakrančių, įdomių gyvenviečių. Po šį kraštą galima keliauti valtimis, automobiliais, poilsiauti etnografiniuose kaimuose miškų ir ežerų aplinkoje. Reikėtų aplankyti Bitininkystės muziejų Aukštaitijos nacionaliniame parke, Etnokultūros centrą,Astronomijos observatoriją ir labai gražius ežerus.

Pietų Lietuvoje daugiausia turistams įdomių lankytinų vietų yra Alytaus, Lazdijų, Varėnos rajonuose. Turizmo centras-Dzūkijos nacionalinis parkas, kurio centrai- Marcinkonyse ir Merkinėje. Naujas turistinis objektas- netoli Druskininkų Grūto miške įkurtas sovietinių laikų vadovų skulptūrų parkas.

Palankios sąlygos pažintiniam agroturizmui Žemaitijoje. ĮĮdomiausios vietos Žemaitijos nacionaliniame parke, kurio centras Platelių miestelis. Čia gausu lankytinų gamtos ir istorijos paminklų, įdomi vietinių žmonių buitis, tradicijos. Gražiai tvarkomi žmonių sodybos. Mosėdžio miestelis garsus savo akmenimis ir akmenų muziejumi. Turistai mėgsta Platelių ežero pakrantes ir mielai ten atostogauja.

Kaip visa Lietuva, taip ir atskiros jos dalys, įdomios įvairiais metų laikais. Jų puošmena- natūrali gamta, gausūs gamtos ir kultūros paminklai, puikūs kraštovaizdžiai. Tačiau užsienio svečiams jie dar mažai žinomi ir lankomi. Kasmet atvykstančių skaičius didėja ir neabejojama, kad nnetrukus Lietuva taps užsienio turistams žinomu ir garsiai lankomu ramaus, įdomaus poilsio bei pažintinio turizmo kraštu.

19.Grįžtantys turistai

Kaip minėjau, turizmas gali būti nagrinėjamas įvairiais aspektais: ekonominiu ir visuomeniniu – kultūriniu. Aptarsiu tik pastarąjį, nes jis yra svarbesnis šios temos atskleidimui.

Visuomeninis – kkultūrinis aspektas8: didėjant visuomenės socialinių – kultūrinių pokyčių svarbai humanitarinių mokslų specialistai pradėjo nagrinėti turizmą visuomeniniu -kultūriniu aspektu. Jie traktuoja turizmą kaip visuomeninį procesą ir stebi šio proceso pasekmes. Humanitariniu požiūriu pagrindinis turizmo motyvas – humanitarinė vizija ir žmogaus asmenybės tobulėjimas, kurie gali būti išreikšti visuomeniniais, kultūriniais ir psichologiniais matais. Visos savanoriškos ir laikinos kelionės, susijusios su aplinkos ir gyvenimo ritmo pakeitimu priskiriamos prie ypatingų kontaktų su lankomos vietovės natūraliomis, kultūrinėmis ir visuomeninėmis vertybėmis. Turizmas dažnai yra vienintelė galimybė pagerinti aplinkos, ypač kultūros paveldo vertybių, kokybę, atstatyti griūvančius archeologijos, istorijos paminklus.

Turizmas žymiai pagerina bendruomenės narių domėjimąsi kitų kraštų gamta, kultūromis.

Žmogus patiria kelionėje tam tikrų įspūdžių, kuriais vėliau dalijasi su artimaisiais. Be to, atvykęs į naują vietovę, žmogus susitinka ir bendrauja ttiek su vietiniais gyventojais, tiek ir su kitais turistais. Turistai, net ir nenorėdami gali prisidėti prie visuomeninės socialinės struktūros žalojimo, darydami neigiamą poveikį vietos gyventojams. Be to, ir patys turistai gali tapti nusikaltimo aukomis. Taigi, keliautojai, lankydamiesi turistinėse vietovėse, socialiai sąveikaudami su vietiniais gyventojais bei įvairiomis institucijomis, gali prisidėti prie konfliktinių situacijų sudarymo arba socialinių struktūrų pagerinimo.

Visuomeniniu – kultūriniu aspektu turizmas taip nagrinėjamas:

♦ Žmonių pojūčiai ir patirta kokybė. Labai svarbu įvertinti turizmo paslaugas teikiančių darbuotojų psichologiją;

♦ Socialinis reiškinys. Svarbus žmonių tarpusavio bendravimas, dalijimasis įspūdžiais, naujų kontaktų užmezgimas. Visa tai vienaip ar kitaip veikia tos šalies socialinę aplinką;

♦ Geografinis ir kultūrinis reiškinys. Keliaudami žmonės aplanko naujas vietoves, susipažįsta su kitų šalių istorija, kultūra, tradicijomis, unikalia gamta.

Vertinant turizmą visuomeniniu – kultūriniu aspektu labai svarbus:

1) turistas (didžiausias dėmesys skiriamas jo motyvacijai, individualių poreikių tenkinimui, susidariusiems turistiniams stereotipams) bei

2) turistus priimanti pusė (jos poreikiai, galimos neigiamos turizmo pasekmės tos šalies kultūrai – nusistovėjusioms gyvenimo normoms, vertybių sistemai, tradicijoms bei kitiems socialiniams veiksniams), taip pat

3) tarpusavio santykių tarp turistų ir juos priimančios pusės užmezgimas (jų bendravimas, turistų susidomėjimas šalies tradicijomis, kultūra, abipusis pasikeitimas informacija).

7( Damulienė A. Vainienė I. Rekreacijos ir turizmo pagrindai. // Vainienė I. Tauginienė D. ir kt. Kaimo turizmo organizavimas. V., 2001. 15 psl.)

( Damulienė A. Vainienė I. Rekreacijos ir turizmo pagrindai. // Vainienė I. Tauginienė D. ir kt. Kaimo turizmo organizavimas. V., 2001. 16-17 psl.)

1 lentelė . Bendruomenės stresų santykis su turizmo augimu.

STADIJA CHARAKTERISTIKA SIMPTOMAI

1 stadija EUFORIJA Lankytojai atvyksta, atsiranda investicijų galimybė plėtrai

2 stadija APATIJA Intensyvūs kontraktai tampa komerciniais

3 stadija SUSIERZINIMAS Srautai įtakoja infrastruktūros galimybes

4 stadija ANTAGONIZMAS Turistų srautai grėsmingai išauga

Turizmo plėtrą pirmiausia įtakoja aplinkos kokybė. Tai svarbu ne tik atvykstamajam, bet ir vietiniam turizmui.

Lietuvos įsijungimas į pasaulinę turizmo rinką atskleidė naujas galimybes ir pateikė naujus uždavinius turizmo verslo paslaugų teikėjams.

Šiuo mmetu ir artimiausiu dvidešimtmečiu turizmo plėtrą Lietuvoje įtakos šalies gamtinio komplekso įvairovė, santykinis švarumas, savita kultūra, architektūra. Svarbiausios vertybės -Vilniaus senamiestis, Trakai, Kernavė, Kaunas, Mažosios Lietuvos regionas, senieji kaimai, bažnyčios, kultūriniai renginiai. Didelis rezervas turistų srautų plėtrai – regioniniai parkai, ežerų rajonai.

Nepakankamai aktyvų vidinį vietinį turizmą lemia sudėtinga ekonominė situacija, pasireiškianti nepakankama šeimų biudžeto galimybe nuvykti į pajūrį, aplankyti istorines vietas. Vietinio turizmo plėtros staigų augimą galima numatyti pagerėjus ekonomikai.

Atvykstamojo turizmo stabdis – nepakankamas šalies – kaip turizmo valstybės – įvaizdžio formavimo darbas. Lietuva prisiminta Atgimimo laikotarpiu ir greit primiršta.

Turistų atvykimą į šalį riboja nepalankus vizų režimas keliaujantiems iš rytų ir nepakankamai operatyvus pasienio ir kaimyninių kraštų tarnybų darbas.

Turizmo plėtra priklauso nuo aplinkos saugumo šalyje. Automobilių vagystės, plėšimai, chuliganizmas riboja turistų srautų augimą iš Vakarų Europos, o taip pat ir vietinio turizmo augimą.

Lietuva yra perteklinių rekreacijos ir turizmo išteklių valstybė. Problema – gamtinės aplinkos parengimas lankyti, kempingų įrengimas, poilsio aikštelių tinklas.

1 Grecevičius P. ir kt. Turizmas. K., 2002. 287 psl.

20.Kaimo turizmas

Vakarų Europos ir net kai kurių kaimyninių šalių ūkininkai kaimo turizmu jau verčiasi daugiau nei 30 metų ir iš šio verslo gauna apie 50 procentų visų savo pajamų. Lietuvoje šis verslas prasidėjo 1997 m. ir šiuo metu sparčiai plečiasi.Ypač jis rreikšmingas tiems regionams, kur nederlingos žemės, aukštas nedarbo lygis ir puikus kraštovaizdis. Tačiau kaimo turizmas sėkmingai plėtojamas ne vien Rytų Lietuvoje-ežerų ir miškų krašte.

20.1Kaip pasiruošti vietą turistui?

Kaip viskas nuostabu: laisvu nuo darbo laiku truputėlį apsitvarkai savo sodybą, nepuoli iš karto statyti atskiro namo būsimiems klientams, o tik sutvarkai ir suremontuoji seniai nebenaudojamą namo galą. Po visų darbų belieka pasiskelbti kokiame turizmo paslaugas siūlančiame kataloge ir laukti…atvykstančių svečių.

Deja, ne viskas taip paprasta, realybė kur kas sudėtingesnė. Netrūko tuo įsitikinti ir mūsų broliai lietuviai. Jie greitai suprato, kad vienas lauke ne karys, ir 1997m. įkūrė Lietuvos kaimo turizmo asociacija, kurios prezidentas tapo ponia R.Sirusienė. Tais pačiais metais Klaipėdoje buvo įsteigtas ir priimtas Lietuvos kaimo turizmo informacijos ir vystymosi centras. Į šią organizaciją besikreipiantieji gali pasirinkti jiems patikusią sodybą- pagal kainą, išvaizdą ir teikiamas paslaugas.

Neliko abejinga naujajam verslui ir valdžia. 1998m. rugsėjo 1 dieną buvo priimtas ilgai lauktas Turizmo įstatymas. Už valdiškus pinigus išleistas ir pirmasis Lietuvos „turistinių“ sodybų katalogas. Nebuvo pamiršti ir asmenys, norintys verstis turizmu: reikėjo tik parašyti būsimosios veiklos projektą, pateikti jų regioniniams žemės ūkio valdininkams, ir gavęs pritarimą galėjai sulaukti iki 50 tūkst. litų paskolos naujajai veiklos plėtotei.

Tačiau geri norai, turimi ir gauti iš valdžios pinigai(jei pasisekė)- toli

gražu dar ne viskas. Už didelius pinigus susitvarkyti sodybą ir įrengti savo namo dalį ar atskirą namelį būsimiems poilsiautojams gali nepakakti, jei aplink namą plyti laukymė, tikrai maža iš to bus naudos.

Bėgantys nuo miesto triukšmo poilsiautojai labiausiai nori, kad aplink oštų miškas ar tyvuliuotų ežeras, ko už jokius pinigus į savo plynę neperkelsi. Vaizdingiausios ir labiausiai tinkamos kaimo turizmo vystymuisi Lietuvos vietovės gali pavirsti kolektyviniais sodais, į kuriuos nebeprisiviliosi ne tik užsienio, bet ir Lietuvos poilsiautojų.

Net ir tuo atveju, jjei sodyba kaip ir stovi miško pakraštyje ant ežero kranto, neskubėkite džiūgauti. Svarbi kaimo turizmo taisyklė yra ta, kad atvykusiems svečiams vien pastogės ir gražio vaizdelio neužtenka, reikia pasirūpinti ir jų poilsiu. Yra ežeras- turi būti ir valtis, meškerės, o jei šeimininkas išradingas žmogus, atsiras ir keletas vandens dviračių, nardymo įranga, vandens slidės ir tt.

Šio verslo sėkmė labai priklauso nuo šeimininko fantazijos.

Tačiau pirmaisiais metais turizmui išsiplėtoti sutrukdė patirties stoka. Daugelis susigundęs pelningu verslu gerokai atvėsino nemaži mokesčiai, reikalingo kapitalo ddydis, sertifikatų įsigijimas ir pan. tačiau tiems, kurie nepabūgo, ir sėkmingai įveikę kliūčių ruožą, gavo teisę verstis šiuo verslu. Atrodo viskas turėjo būti puiku, tačiau nebuvo pakankamai gerai pasiruošta poilsiautojų priėmimui, nebuvo pakankamai užtikrintas jų poilsis.

20.2Turistai nori pramogų

Padėtis šiandien sparčiai kkeičiasi į gerąją pusę. Jau ir Lietuvoje kaimo turizmu užsiimantis ūkininkas gali pasiūlyti ne ką prastesnes poilsio sąlygas nei, pvz. Danijoje ar Lenkijoje. Greitai buvo suprasta, kad sulaukti kuo daugiau poilsiautojų, turi pasiūlyti kažką labai įdomaus ir išskirtinio. Tad čia ir atsiskleidė visa ūkininkų fantazija: poilsiautojas, atvykęs pailsėti į sodybą, jau gali ne tik išmokti jodinėti žirgu, nardyti, valgyti tik kaimišką sveiką maistą, išsivirti uogienės, išrūkyti sugautą žuvį, bet ir paplaukioti motoriniu keltu, paskraidyti oro balionu, skraidyklėmis ar sraigtasparniais ir tt. Žymiausi laisvalaikio praleidimo būdai (ir gal mėgstamiausi) kaimo turizme:

Oreivystė. Alytaus krašte yra garsus Nemunaičio oreivių klubas. Šiuo metu šis klubas teikia skraidymo oro balionais paslaugas tik viešbučio gyventojams. Užsienio turistams skraidymas oro balionu yra didelė atrakcija. Kol kas ši ppaslauga nėra plačiai reklamuojama ir yra orientuota tik į ribotas turistų kategorijas. Tikslinga platesnė skraidymo oro balionais paslaugų komercializacija.

Medžioklė. Laukinių žvėrių medžioklė, kaip turistams teikiama pramoga, per pastaruosius kelis metus Alytaus regione buvo greitai ir efektyviai išvystyta. Ateityje turėtų būti siekiama konkurencingos šios pramogos pasiūlos aplinkos, tačiau tik įsitikinus, kad naujos firmos sugebės užtikrinti aptarnavimo kokybę.

Žvejyba. Tiek vasarą, tiek žiemą puikios sąlygos žvejybai Nacionalinio bei Asvejos, Labanoro ir Sirvetos regioninių parkų ežeruose. Tačiau žvejybos, kaip atskiros paslaugos LLietuvos regionuose, organizuotai niekas nesiūlo. Užsienio šalyse, pvz. Airijoje, šios pramogos pasiūla labai išvystyta. Šios pramogos vystymas susijęs su žuvivaisos problemos sprendimu bei valstybinių ežerų nuomos civilizuotos tvarkos nustatymu.

Vandens sportas. Vandens sporto paslaugų teikimas Alytaus regione nėra plačiai išvystytas. Alytaus regione nėra teikiamos paslaugos vandens motorinio sporto mėgėjams. Alytaus rajono upėse prasideda daugelis vandens turizmo trasų: galima puikiai pakeliauti baidarėmis Nemuno upe ir jo intakais. Plaukiojimui baidarėmis ir valtimis tinka ir Alytaus rajono ežerai. Tačiau plaukiojimas baidarėmis, kaip turizmo paslauga, nėra išvystytas. Labiausiai paplitusi Alytaus rajone vandens pramogų paslauga yra valčių, vandens dviračių nuoma kai kuriuose ežeruose. Tačiau šios paslaugos paklausa gerokai viršija pasiūlą.

Žaidimai: golfas, tenisas, krepšinis, tinklinis ir pan. Lietuvoje, nėra nė vienos golfo aikštelės. Tenisas taip pat nėra išvystytas. Tenisą mielai žaistų ir atvykstantys turistai, kurių didesnė dalis būtų aukštas pajamas gaunantys žmonės. Daugelio užsienio šalių viešbučiuose nurodyta, kur viešbučio gyventojai gali pažaisti šį žaidimą. Alytaus miesto ir rajono turistinėse zonose nėra ir krepšinio, tinklinio bei kitų žaidimų aikštelių. Nacionalinėje turizmo programoje rekomenduojama turistiniuose kompleksuose plėsti sportinių žaidimų bazę.

Dviračiai ir kelionės pėsčiomis. Dviračių turizmas ir kelionės pėsčiomis yra gera atostogų praleidimo forma, kuri gali būti išvystyta palyginti žemomis kainomis.. Alytaus rajono turistinės zonos yra iidealios pėsčiųjų ar dviračių žygiams turistinėmis trasomis. Nors teritorinės plėtros schemose yra pažymėtos dviračių ir pėsčiųjų turizmo trasos, tačiau, iš esmės, jos yra formalios. Alytaus rajone dviračių trasos nėra paruoštos, nėra paruoštų tokiems žygiams žemėlapių. Šiuo metu parengtų ir aprašytų maršrutų yra labai mažai. Turistiniai maršrutai yra trumpi, nutiesti tik ribotoje atskiroje turistinėje zonoje. Pagrindiniai dviračių maršrutai yra Alytaus mieste. Todėl esami Alytaus miesto dviračių maršrutai gali būti panaudoti tik kaip trumpalaikio poilsio forma. Būtina Alytaus miesto dviračių ir pėsčiųjų maršrutus sujungti su Alytaus rajone tiesiamais maršrutais bei įkomponuoti Alytaus krašto dviračių maršrutus į turistinius dviračių maršrutus po Lietuvą. Norint plėtoti turizmą turi būti suformuotas ir išvystytas pėsčiųjų ir dviračių takų tinklas, kad kiekvienas turistas turėtų kelionių maršruto pasirinkimo galimybes. Dviračių takams reikia panaudoti kaimo keliukus, o ne žvyrkelius. Tiek pėsčiųjų, tiek dviračių takai turi būti specialiai nutiesti per laukus, miškus, kalvas, palei ežerus ir upelius. Takų maršrutai turėtų būti pažymėti rodyklėmis ant medžių, tvorų, stulpelių priklijuotais ženklais. Pėstiesiems, pagal tarptautinius standartus turi būti skiriamos geltonos spalvos rodyklės, dviratininkams – mėlynos. Pėsčiųjų ir dviračių maršrutų pasirinkimą ir projektavimą turėtų atlikti rajono savivaldybės bei regioninių parkų administracijos, suderindamos projektus su žemės savininkais. Šį darbą jau dabar reikia tobulinti: parinkti maršrutus, suderinti, ttrumpai juos apsvarstyti, nurodant ilgį, kelionės trukmę ir sunkumo kategoriją. Galima net išleisti kalendorius su gražiais maršruto vaizdais ir taip surinkti dalį lėšų šių maršrutų – takų žymėjimui. Dviračių nuomos paslauga Alytaus mieste ir rajone nėra išvystyta. Nacionalinėje turizmo programoje rekomenduojama plėtoti dviračių takus, ypač nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose.

Jodinėjimas .Tai tikrai mėgstamas užsiėmimas turistams ypač tiems , kurie atvykę iš didžiųjų užsienio miestų. Tokias linksmybes galima aptikti kaimo turizmo vietovėse ir jų sodybose.

Žiemos sportas. Alytaus miestas ir rajonas nėra pasiruošę priimti žiemos sporto mėgėjus. Nėra nutiestų slidinėjimo trasų ar įrengtų nusileidimo trasų kalnų slidinėjimui su pakelėjais.

Orientacinis sportas. Alytaus rajone yra pakankamai orientaciniam sportui tinkamų miškų. Kasmet turėtų būti organizuojamos įvairios orientacinio sporto varžybos. Tačiau organizuotai šios paslaugos, kaip mokamos pramogos, užsienio turistams ar vietiniams gyventojams niekas nesiūlo.

Siekiant sudaryti prielaidas laisvalaikio ir pramogų paslaugų plėtrai, Alytaus miesto ir rajono turizmo organizatoriams būtina parengti specialių turizmo paslaugų paketus bei parengti laisvalaikio praleidimo bei pramogų centrų investicinius projektus bei teikti pagalbą, ieškant investitorių.

Kita vertus, atitinkamų pramogų vystymą stabdo draudimai Saugomų teritorijų įstatyme, lošimo ir azartinių žaidimų

20.3Kaimo turizmas – konkurentas Lietuvos kurortams

Paramos akimo turizmo plėtrai jau galima tikėtis ne tik iš vietinės valdžios, bet ir

iš užsienio. Prieš du metus baigtas įgyvendinti Utenos apskrities bandomasis kaimo plėtros projektas pagal ES specialiąją PHARE programą. Išspręsta ir ūkininkų kalbų nemokėjimo problema- jiems talkina įvairūs kaimo turizmo informacijos centrai. Per tuo kelis metus skaičius, norinčių ilsėtis kaime padidėjo 10 kartų, tai rodo, kad kaimo turizmas tampa vis didesniu konkurentu garsiesiems Lietuvos kurortams.

20..4Kaimo turizmas – konkurentas Lietuvos kurortams

Paramos akimo turizmo plėtrai jau galima tikėtis ne tik iš vietinės valdžios, bet ir iš užsienio. Prieš du metus baigtas įgyvendinti Utenos aapskrities bandomasis kaimo plėtros projektas pagal ES specialiąją PHARE programą. Išspręsta ir ūkininkų kalbų nemokėjimo problema- jiems talkina įvairūs kaimo turizmo informacijos centrai. Per tuo kelis metus skaičius, norinčių ilsėtis kaime padidėjo 10 kartų, tai rodo, kad kaimo turizmas tampa vis didesniu konkurentu garsiesiems Lietuvos kurortams.

Kaimo turizmui reikėtų atsižvelgti į šiuos kriterijus:

Konkuruos kokybe

Šiuo metu Lietuvoje yra 365 kaimo turizmo paslaugų teikėjai. Daugiausiai jų yra Utenos apskrityje – 133, Vilniaus – 52, Alytaus – 46, Kauno – 33, Klaipėdos &– 44. “Nuo kiekybės prie kokybės – toks turėtų būti kitų metų kaimo turizmo verslo siekis”, – sako Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Regina Sirusienė.

“Plėtrai jau sakome stop, nes kai kuriuose regionuose ji tapo gaivališka. Kone mados reikalu tapo įįkurti kaimo turizmo sodybą. Metas pradėti šnekėti apie konkurenciją ir kokybę, kuri, kaip ir elementariausia švara, deja, vis dar suprantama labai skirtingai. Šiame versle šaukštas deguto tikrai gali sugadinti visą statinę medaus”, – teigia pašnekovė.

Asociacijos prezidentės manymu, ypatingą svarbą šiame verslo sektoriuje įgyja žmogiškųjų išteklių ugdymas. Kiekvienas pradedantis kaimo turizmo verslą turėtų išlaikyti psichologinį testą, kuris parodytų, ar žmogus gali dirbti šioje srityje. Apie 20 proc. visų kaimo turizmo sodybų yra puikiai įrengtos, tačiau jų šeimininkai klientų nemyli. Tuo tarpu būtent svetingumas ir draugiškumas yra sėkmės pagrindas.

Kitas svarbus dalykas – profesinis pasirengimas. Buvo padaryta klaida, kai kaimo turizmo verslo pradžioje buvo leista dirbti ir neturintiems jokio specialaus išsilavinimo. Per penkerius metus 560 kaimo turizmo srityje dirbančių žmonių įgijo pprofesinę kvalifikaciją, nemaža dalis tobulinosi, tačiau to dar nepakanka.

Naujos galimybės

Asociacija ragina sodybų šeimininkus šią žiemą aktyviai mokytis užsienio kalbų, nes tai gali tapti vienu pagrindinių verslo plėtros trukdžių Lietuvai tapus ES nare, kuomet galime tikėtis išaugsiant turistų srautus iš užsienio. Šiuo metu tik 170 sodybų šeimininkų moka anglų kalbą, 91 – vokiečių, per 100 – lenkų.

Žemės ūkio viceministrė Dalia Miniataitė akcentuoja, kad kaime nepakankamai išplėtota infrastruktūra – ne visur yra telekomunikacijos, geri keliai. Taip pat būtina plėsti ppaslaugų spektrą. Nepakankamai dėmesio skiriama klientų saugumui pramogaujant, ypač jodinėjant, plaukiojant.

Tam reikia investicijų, tačiau kaimo turizmu užsiimančių verslininkų finansinės galimybės ribotos. Kitais metais galime tikėtis kur kas didesnės paramos iš ES struktūrinių fondų, tereikės sugebėti ja pasinaudoti. Iš SAPARD lėšų kaimo turizmui teko labai nedidelė dalis.

Turi specializuotis

Kaimo turizmu užsiimantys verslininkai turėtų keisti ir paslaugų struktūrą. Sodybos palaipsniui turėtų tapti visiškai specializuotos, besiorientuojančios į kokią nors konkrečią kryptį ar klientų segmentą: skirtos jojimo ar kitos sporto šakos entuziastams, šeimoms su vaikais, populiarinančios kaimo amatus, etnografinės pakraipos ir pan.

Taip pat reikėtų užmiršti tuos laikus, kai pakako pastatyti namą su daugiau ar mažiau patogumų ant ežero kranto ir laukti atvykstant poilsiautojų. Žmonės nebenori vien tik gulinėti. Be ramybės ir tylos jie pageidauja ir pramogų bei veiklos.

Kitas dalykas, kad pramogos kaime atitiktų kaimo, o ne miesto dvasią. Be to, jos turėtų būti nebrangios. R.Sirusienė tikrai nerekomenduoja kaimo turizmo sodyboje siūlyti poilsiautojams skraidyti oro balionais.

Pašnekovė Danijoje, Vokietijoje domėjosi, kokias pramogas ten siūlo kaimo turizmu užsiimantys verslininkai. Kaip nebrangios, tačiau patrauklios pramogos pavyzdį asociacijos prezidentė mini iš supresuotų šiaudų briketų surenkamus vaikams skirtus namelius, žaidimų aikšteles, kurias žiemą galima įrengti po stogu. Paprasta ir pigu.

Kita Vokietijoje žavinti pramoga – kkukurūzų lauke įrengtas labirintas, kuriame vaikai su tėvais žaidžia nuo ryto iki vakaro. Kaip paprasta: užsėjai lauką, paskui išpjovei traktoriumi koridorius, ir viskas.

.20.5Neigiamas kaimo turizmo poveikis vietinei bendruomenei:

Turizmo sociologai yra aprašę daug atvejų, kai turizmas skatina savitos kultūros suklestėjimą arba sunykimą. Dėl turistų sunyko savitos kaimo vietovių šventės Ispanijoje, į kurias pagal papročius svetimšaliai nebuvo įleidžiami. Kai turistai pradėjo jomis domėtis ir dalyvauti, šios šventės pasidarė teatrališkos, vietos gyventojai turėdavo repetuoti ir vaidinti tai, ką ankščiau išgyvendavo ir natūraliai sukurdavo šventės metu.

Iš tikrosios šventės beliko tik jos vaidinimas, todėl vietos gyventojai nenoriai jose dalyvauja.

Lietuvos kaimuose turistų mažiau, tačiau nevykusiai organizuojamas jų poilsis neigiamai veikia Lietuvos kultūrą:

♦ Kyla pavojus senajai medinei kaimo architektūrai;

♦ Plinta „kičas“ liaudies amatuose;

♦ Atsiranda naujadarų, tam kaimui ir regionui nebūdingų žodžių kasdieninėje kalboje ir pan.

Greičiausiai juntamas neigiamas socialinis kaimo turizmo poveikis šeimos narių tarpusavio santykiams, nes nuolat esantys namuose svetimi žmonės vargina. Kaimo turizmas daro įtaką susiklosčiusiam tradiciniam šeimos gyvenimui. Sodyboje poilsiaujanti svetimų žmonių grupė nori jaustis kaip namuose, jiems turi būti patarnaujama, tvarkoma buitis, tiekiamas maistas. Šeimininkas ir jo šeimos nariai savo pagrindinį darbą turi derinti su naująja veikla. Atsiranda asmeninės erdvės (erdvė, kurią žmogus suvokia kaip tik jam priklausančią teritoriją) ir veiksmų apribojimo pproblemos.

Be abejo, padidėję turistų srautai apylinkėse trukdo vietinių gyventojų poilsį, mažina jų pasirinkimo galimybes. Kaimo bendruomenėje gali atsirasti neigiamų socialinių reiškinių: nusikalstamumas, narkomanija, prostitucija12.

12 Armaitienė A. Grecevičius P ir kt. Kaimo turizmas. V., 1999. 38-43 psl.

21.Kurortai- didžiausias turistų susidomėjimas vasarą

21.1 SVARBIAUSIEJI KURORTŲ PLĖTROS TIKSLAI

Svarbiausieji kurortų plėtros tikslai yra šie:

.1. sudaryti teisines ir ekonomines sąlygas, užtikrinančias ilgalaikę Birštono, Druskininkų, Palangos ir Neringos kurortų plėtrą;

2. užtikrinti turimų gamtinių gydomųjų išteklių racionalų naudojimą ir apsaugą, kad kurortiniai miestai galėtų be sutrikimų veikti daugelį metų;

3. sudaryti visuomenei tinkamas sąlygas naudotis pajūrio zonos rekreaciniais ištekliais;

.4. įgyvendinti valstybės turizmo politiką, orientuotą į atvykstamojo ir vietinio turizmo plėtrą;

5. įgyvendinti valstybės regioninės politikos nuostatas.

21.2 KURORTŲ FUNKCIJOS

. Kurortų funkcijos yra šios:

.1. teikti sveikatinimo ir turizmo paslaugas Lietuvos gyventojams ir užsieniečiams;

.2. kurti palankų šalies įvaizdį;

3. steigti naujas darbo vietas.

21.3 KURORTŲ SPECIALIZAVIMASIS IR PLĖTROS VIZIJA

Senos Lietuvos kurortų tradicijos, taip pat pastaraisiais metais įvykę ir vykstantys socialiniai ekonominiai pokyčiai sąlygojo nevienodas kurortų galimybes ir diferencijuotas plėtros kryptis:

Birštonas – tarptautinis integruoto turizmo ir modernaus kurortinio gydymo kurortas, esantis Nemuno kilpų regioniniame parke. Šis kurortas plėtojamas, jame esantys gamtiniai gydomieji ištekliai naudojami pagal Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos sprendinius;

. Druskininkai – tarptautinis rekreacijos centras, skirtas poilsiui, kurortiniam gydymui ir turizmui, pasižymintis

šiuolaikine infrastruktūra, maksimaliai panaudojantis gamtinius gydomuosius išteklius, kultūrinį ir istorinį potencialą, kitas šio regiono galimybes;

Neringa – prestižinis tarptautinis pajūrio kurortas, esantis Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Čia plėtojamas kurortinis ir pažintinis turizmas, racionaliai naudojami gamtiniai ir kultūros ištekliai. Kurortas plėtojamas, jame esantys gamtiniai gydomieji ištekliai naudojami pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendinius ir UNESCO rekomendacijas;

Palanga – tarptautinis aktyvios rekreacijos pajūrio kurortas, orientuotas į plataus spektro pramogų industriją ir kurortinį gydymą, pasižymintis išplėtota paslaugų infrastruktūra.

. Formuojamos skirtingos Lietuvos kkurortų plėtros kryptys mažina kurortų tarpusavio konkurenciją vidaus rinkoje, sudaro galimybę siūlyti įvairesnes gydomojo turizmo ir turizmo paslaugas užsienio rinkoms.

21.4 KURORTŲ PLĖTROS REZULTATAI

Tikimasi šių kurortų plėtros rezultatų:

Lietuvos kurortai, racionaliau integruoti į šalies sveikatos sistemą, daug prisidės prie gyventojų sveikatinimo;

. teikiamomis kurortinio gydymo ir turizmo paslaugomis Lietuvos kurortai gebės konkuruoti užsienio šalių rinkose, skatins atvykstamąjį turizmą;

išplėtota Lietuvos kurortuose turizmo paslaugų, pramogų ir sporto įrenginių infrastruktūra didins vietinio turizmo populiarumą;

Lietuvos kurortuose pagausės darbo vietų, kurortų plėtra skatins kaimo tturizmo, apgyvendinimo, maitinimo ir kitų verslų plėtrą regionuose.

.21.5Kurortų ekonominė padėtis.

Lietuvos kurortų savivaldybių biudžetų pajamos 2000 metais buvo didesnės už išlaidas, vidutinis metinis savivaldybių biudžetas taip pat nebuvo deficitinis. 2000 metais, palyginti su 1999 metais, savivaldybių pajamos padidėjo (Birštono –– 6,7 procento, Druskininkų – 13,3 procento, Palangos – 6,2 procento). Sumažėjo tik Neringos savivaldybės pajamos (7 procentais). Toks biudžeto pajamų kitimas neatitiko bendrų Lietuvos tendencijų – šalyje 2000 metais savivaldybių biudžetų pajamos padidėjo vidutiniškai 2,1 procento, 2001 metais, palyginti su 2000 metais, didėjo tik Druskininkų (10 procentų) ir Birštono (1 procentu) savivaldybių pajamos, o Neringos ir Palangos savivaldybių pajamos sumažėjo (atitinkamai 1,6 procento ir 6 procentais). 2001 metais biudžeto pajamų kitimas taip pat neatitiko bendrų Lietuvos tendencijų – šalyje 2001 metais savivaldybių biudžetų pajamos sumažėjo vidutiniškai 2,1 procento. Druskininkų savivaldybės biudžeto pajamos padidėjo iš dalies dėl įvykdytos administracinės teritorinės reformos.

Pastebimai skiriasi kurortų savivaldybių išlaidos sveikatingumui (sportui), rekreacijai ir kultūrai. Birštone jos sudaro 13,3 procento, Neringoje – 10 procentų, DDruskininkuose – 4,4 procento, Palangoje – 3,6 procento visų metinių savivaldybės biudžeto išlaidų.

Vienas pagrindinių rodiklių, apibūdinančių kurortų materialinės bazės plėtrą ir atnaujinimą, yra investicijų dydis. 1997–2000 metais Palangoje ir Neringoje investicijos vienam gyventojui siekė atitinkamai 8801 litą ir 7946 litus, jos viršijo bendrą Lietuvos investicijų vienam gyventojui vidurkį atitinkamai 5,2 ir 4,7 karto. Birštone vienam gyventojui tenkanti investicijų dalis 1997–2000 metais buvo mažesnė už Lietuvos vidurkį ir vidutiniškai sudarė 1515 litų kasmet. Ilgalaikio materialiojo turto tuo laikotarpiu mažiausiai įįsigyta Druskininkuose – vos už 645 litus vienam gyventojui (tai 2,6 karto mažiau už Lietuvos vidurkį).

Pastaruoju metu užsienio investuotojams iš visų Lietuvos kurortų patraukliausia buvo Palanga. Bendros Lietuvos tendencijos rodo, jog užsienio investuotojai vis labiau domisi mūsų šalimi (1997 metų pradžioje vienam gyventojui teko 780 litų tiesioginių užsienio investicijų, 1998 metų pradžioje – 1167 litai, 1999 metų pradžioje – 1835 litai, 2000 metų pradžioje – 2345 litai, 2001 metų pradžioje – 2673 litai, 2002 metų pradžioje – 3062 litai), tačiau į Birštono, Neringos, Druskininkų kurortus investuota labai menkai.

Valstybės investicijos į savivaldybių projektus 1997–2001 metais siekė 898284,5 tūkst. litų. Valstybės investicijas visus tuos metus paeiliui gavo 9 savivaldybės. Šiame sąraše yra Neringos savivaldybė, kuri nuolat gaudavo kur kas didesnę valstybės paramą investiciniams projektams negu Birštono ir Palangos savivaldybės. Be to, investicijos į Birštono ir Palangos savivaldybių projektus buvo nereguliarios. Druskininkų savivaldybei, gavusiai 2000 metais 590 tūkst. litų valstybės paramą, tik 2001 metais buvo numatyta didesnė parama miesto valymo įrenginių rekonstravimui pradėti. Taigi galima teigti, kad valstybės investicijos į Lietuvos kurortų infrastruktūrą iki šiol buvo nepakankamos.

Šilutės muziejaus Kultūros ir turizmo informacijos centras įsikūrė restauruotoje H. Šojaus dvaro dalyje. Nuotr. iš Šilutės muziejaus archyvo

Šilutės muziejaus Kultūros ir turizmo informacijos centre iinformaciją galima gauti ir internetu. Nuotr. iš Šilutės muziejaus archyvo

22.Turizmas Lietuvos muziejuose

Poreikis pažinti kraštą per jokultūrą pastebimai auga ir muziejai, ypač savivaldybių, rūpindamiesi savo ateitimi bando įsitraukti į turizmo verslą. Vienas iš būdų yra rūpintis savo įstaigos perspektyva formuojant muziejaus, kaip integralios kultūrinio turizmo dalies, įvaizdį.

Jeigu atidžiau peržvelgtume turizmo informacijos centrų, kurių Lietuvoje veikia per trisdešimt, adresus, tai pastebėtume, kad kai kurie iš jų sutampa su krašto muziejų adresais. Turizmo informacijos centrai prie muziejų šiandien jau veikia Kretingoje, Pasvalyje, Plungėje, Šilutėje. Pasitinkant Pasaulinę turizmo dieną rugsėjo mėnesį dar vienas TIC duris atvers Žemaičių vyskupystės muziejuje Varniuose.

Turizmo informacijos centrų kūrimas krašto muziejuje nauja, tačiau šiandieninės realybės padiktuota darbo forma. Didelę TIC kūrimo ir veiklos patirtį krašto muziejuje yra sukaupę Šilutės muziejininkai. Pasakoja Šilutės muziejaus direktorė Roza ŠIKŠNIENĖ.

Muziejus yra gana uždara įstaiga, pagal savo veiklos pobūdį negalinti labai greitai reaguoti į aplinkos pasikeitimus, tad nenuostabu, kad turistų srautai dažnai praplaukia pro šalį.

Kiekvienas muziejus yra labai skirtingas savo rinkiniais, darbuotojų kvalifikacija bei vieta, kurioje jis įsikūręs, todėl labai svarbu tinkamai panaudoti muziejaus turimą potencialą turistams pritraukti.

Šilutės muziejus negali pasigirti gražiomis, jaukiomis ekspozicijomis – senas namas, patalpos gana niūros, nepatrauklios. Nors eksponatai unikalūs, atspindintys krašto savitumą. Todėl ne kiekvienas turistas, atvykęs į mmiestą, su jais nori susipažinti. Į Šilutę atvykstantys turistai vadinami „nostalgijos“ turistais, nes sakoma, kad jie krašto istoriją žino geriau už muziejininkus. Tad dažnas turistas į muziejų užsukdavo tik norėdamas paklausti, kur galima pavalgyti ar apsistoti. Muziejaus pastatas yra labai patogioje vietoje, miesto centre, netoli bažnyčios.

Bažnyčią aplanko beveik visos turistų grupės. Kadangi mieste nebuvo jokio informacijos centro, kur turistas galėtų gauti reikiamos informacijos, muziejuje įdarbinome kasininke vietos moterį, gerai kalbančią vokiškai, čia gimusią, užaugusią ir mielai atsakančią į visus turistams rūpimus klausimus. Pastebėjome, kad turistus iš užsienio į muziejų viliojo ne ekspozicija, bet tai, kad čia jie gaudavo informaciją jiems suprantama kalba ir galėjo ramiai pasėdėti muziejaus verandoje, pabendrauti su muziejaus darbuotoja. Bet tuo pačiu beveik visi aplankydavo ir ekspoziciją, paaukodavo muziejui, įsigydavo leidinių. Šilutės krašto turistai buvo ne vienadieniai turistai, todėl, tikėdamiesi čia dar sugrįžti, jie primygtinai piršo mintį steigti Šilutėje turistų draugiją. Tokia draugija 1922 m. buvo įsteigta prie muziejaus. Ji išsinuomojo muziejaus verandą, čia turistinio sezono metu rengė susitikimus, pokalbius, reklamavosi, tuo pačiu reklamavo ir muziejų. Tai buvo labai efektyvi priemonė pritraukti turistus, nes užsienyje turistams leidžiamuose leidiniuose, atsirado informacija, jog Šilutėje, Lietuvininkų 36, yra teikiama informacija vokiečių kalba.

2000 metais Šilutės

muziejus ir Turistinė draugija parašė bendrą projektą Atviros Lietuvos fondui. Projekto esmė buvo kultūrinio turizmo informacinio centro kūrimas prie muziejaus. Projektas buvo finansuotas ir prie muziejaus įsikūrė „Kultūros ir turizmo informacijos centras“. Šio projekto dėka buvo sukurtas ir centro internetinis puslapis. Centras pats neorganizuoja kelionių, jis tik suteikia kultūrinę, istorinę bei turistinę informaciją. Šalia esančioje muziejaus bibliotekos skaitykloje turistas gali naudotis periodine spauda, bibliotekoje yra sukaupta istorinės medžiagos, rengiamos parodos. Turistai, besidomintys krašto istorija, turi galimybę gauti daugiau informacijos, užsisakyti eekskursiją po miestelį ir net po rajoną. Šias ekskursijas veda patys muziejininkai. Muziejui tai naudinga, nes tokiu būdu uždirbama lėšų. Be to, beveik kiekvienas turistas perka muziejaus leidinių, atviručių, bukletų.

Muziejaus kultūros ir turizmo informacijos centras buvo įkurtas 2001 m. liepos 6 d., o iki rugpjūčio 20 d. jį aplankė 258 žmonės (tarp jų 166 užsienio turistai). 2002 metų vasarą čia apsilankė apie 900 turistų. Gal tai ir nėra labai daug, tačiau Šilutei tai pakankamas skaičius.

Šilutės muziejaus ekspozicija yra dar senajame mmuziejaus pastate, o Informacinis centras jau įsikūrė restauruotoje Šilutės dvaro dalyje (iš viso restauruotos tik 3 patalpos), todėl mes labai pajutome lankytojų skaičiaus mažėjimą muziejaus ekspozicijoje. Turistai ir turistinių firmų vadovai centre sužino apie dvarą, muziejų, jo perspektyvas. Tikimės, kad ttai bus naudinga ir muziejui persikėlus į dvarą – lankytojas jau žinos, kur jis yra. Tokiu būdu Kultūros ir turizmo informacinis centras prie muziejaus sudarė sąlygas labai natūraliai muziejui integruotis į turizmo verslą ir papildyti rajono turizmo infrastruktūrą

23.Turizmo plėtros problemos

Pagrindinės turizmo plėtros problemos, spręstinos 2003-2006 metais, pasinaudojant SWOT analizėje nurodytais privalumais ir galimybėmis, bei Bendrajame programavimo dokumente numatytu finansavimu yra šios: nepakankamas dėmesys turizmo planavimui ypač vietiniame lygmenyje, tobulintina turizmo verslo teisinė ir ekonominė aplinka, nepakankama turizmo sektoriuje dirbančio personalo kvalifikacija, neišsami turizmo statistika bei tyrimų stoka, neišvystyta viešoji turizmo infrastruktūra, nepakankamai aktyvi valstybės, savivaldybių bei turizmo paslaugų teikėjų rinkodara užsienio rinkose..

1. Pirmas tikslas: Pagerinti turizmo plėtros ir žmogiškųjų išteklių planavimą ir valdymą. Įgyvendinant šį tikslą bus sprendžiami sekantys uuždaviniai:

39.1. Formuoti veiksmingą turizmo administravimą bei plėtrą skatinančią teisinę ir ekonominę aplinką.

39.2. Rengti turizmo planavimo dokumentus bei plėtros vertinimo kriterijus, inicijuoti tyrimus.

39.3. Pagerinti turizmo sektoriaus statistinę apskaitą.

39.4. Optimizuoti turizmo ir rekreacijos specialistų rengimą bei kvalifikacijos kėlimą.

2. Antras tikslas: Užtikrinti viešosios turizmo ir rekreacinės infrastruktūros sukūrimą ir priežiūrą. Įgyvendinant šį tikslą bus sprendžiami sekantys uždaviniai:

40.1. Sudaryti sąlygas kultūrinio turizmo plėtrai.

40.2. Sukurti Lietuvos jūrinio ir vidaus vandenų turizmo infrastruktūrą.

40.3. Plėtoti aktyvaus turizmo infrastruktūrą.

40.4. Plėtoti kurortinį turizmą.

40.5. Sudaryti sąlygas kaimo turizmo plėtrai.

3. Trečias tikslas: Išplėsti rrinkodaros veiklą vietos ir tarptautinėse rinkose. Įgyvendinant šį tikslą bus sprendžiami sekantys uždaviniai:

41.1. Formuoti Lietuvos turizmo įvaizdį.

41.2. Sukurti ir palaikyti nacionalinę turizmo informacinę sistemą.

24.Lietuvos turizmo statistikos apžvalga 2002m.

Palyginimas 2002 ir 2001m.faktai.

Lyginant šiuos duomenis juntamas 2002m. pagyvėjimas, tiek atvykstamo ir vietinio turizmo. Nors pajamos ir bendras lankytojų skaičius išaugo labai nedaug, lyginant su 2001m. pirmuoju pusmečiu, bet išaugusios 1-ojo ketvirčio turizmo įmonių pajamos iš atvykstamojo ir vietinio turizmo, padidėjęs viešbučių užimtumas, gerėjanti ekonominė situacija, leidžia tikėtis didesnio turistų iš užsienio skaičiaus tarp visų lankytojų ir didesnio vietinių turistų aktyvumo, o tuo pačiu ir geresnių metinių rezultatų.

24.1Atvykstamasis turizmas

Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, 1-ąjį 2002m pusmetį į Lietuvą atvyko 1803,7 tūkstančio užsieniečių, 0,6% daugiau nei 2001m. Ženklesnis svečių iš užsienio skaičiaus augimas pastebimas ir kolektyvinėse apgyvendinimo įmonėse: svečių skaičius padidėjo 12,2%o nakvynių -9,3% lyginant su tuo pačiu 2001m laikotarpiu. Vis dar išlieka užsieniečių buvimo trukmės mažėjimo tendencijos- 2,7 nakvynės 2002m( 2001m)

4. Atvykstamojo-išvykstamojo turizmo mokėjimų balansas

Atvykstamojo turizmo pajamos, skaičiuojant kartu su pervežimo paslaugų teikėjų pajamomis, 2002 m. sudarė per 2 mlr. Lt arba 7,5 proc. paslaugų ir prekių eksporto. Svarbu palyginti, kiek gautas atvystamojo turizmo pajamas sumažino išvykstamojo turizmo išlaidos arba koks buvo turizmo pajamų saldo. 1997-2002 m. laikotarpiu atvykstamojo turizmo žmonių srautai vvisada viršijo išvykstančiųjų iš Lietuvos srautus. Mokėjimo balansas (saldo) taip pat buvo Lietuvos naudai (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Turizmo mokėjimų saldo.

1997 1998 1999 2000 2001 2002

Atvykstamasis turizmas

Atvykusių užsieniečių skaičius iš viso, tūkst. tūkst. 3701,6 4287,5 4453,8 4092,1 4195,2 3999,4

Tarptautinio turizmo pajamos mln. Lt 1438,0 1838,0 2202,0 1565,0 1532,0 1869,7

Tarptautinio keleivių pervežimo pajamos mln. Lt 157,0 176,0 165,0 154,0 166,0 186,2

Išvykstamasis turizmas

Išvykusių Lietuvos gyventojų skaičius, tūkst. tūkst. 2981,0 3241,0 3482,0 3632,0 3390,0 3584,0

Tarptautinio turizmo išlaidos mln. Lt 1110,0 1169,0 1364,0 1012,0 874,0 1245,5

Tarptautinio turizmo pervežimo išlaidos mln. Lt 49,0 49,0 35,0 33,0 33,0 25,5

SALDO

Atvykusių-išvykusių skaičiaus tūkst. 720,6 1046,5 971,8 460,1 805,2 415,4

Turizmo pajamų be pervežimų mln. Lt 328,0 669,0 838,0 553,0 658,0 624,2

Pervežimų pajamų mln. Lt 108,0 127,0 130,0 121,0 133,0 160,7

Atkreiptinas dėmesys, kad užsieniečiai gana ženkliai daugiau naudojasi, palyginti su išvykstančiais Lietuvos gyventojais, pervežimo paslaugomis. 2002 metais atvykstamojo-išvykstamojo turizmo saldo sudarė 624,2 mln. Lt, skaičiuojant be pervežimo pajamų.

2002 metais vienas turistas Lietuvoje vidutiniškai išleido 800 Lt, t.y. 16 proc. daugiau, negu 2001 metais (691 Lt). Tarp pagrindinių rinkų, didžiausios vidutinės išlaidos buvo turistų iš JAV – 2881 Lt, Jungtinės Karalystės – 1597 Lt, DDanijos – 1301 Lt, Rusijos – 989 Lt, Švedijos – 969 Lt, Vokietijos – 889 Lt bei Azijos šalių – 1309 Lt. Mažiausios vidutinės išlaidos buvo turistų iš kaimyninių šalių: Baltarusijos – 530 Lt, Latvijos – 363 Lt, Estijos – 351 Lt, Lenkijos – 258 Lt.

Išvados

Rekreacija ir turizmas yra tikrai labai svarus veiklos rodiklis ne vien piliečių rate, bet ir visos valstybės mastu. Taigi apibendrinant dar kartą norėčiau paminėti turizmo gerasias sąvybes.

Kelionės, kai patiriamas malonumas matant naujus, įdomius, gražius vaizdus, kraštovaizdžius, susipažįstama su kitų šalių ir vietovių žmonių kultūra, gyvenimu, istorija, tradicijomis, architektūra.

Nuotykiai, kai patiriamos teigiamos emocijos, stiprinama valia ir fizinės galios, patikrinamos žmogaus galimybės ekstremaliomis sąlygomis, siekiami nepasiekti objektai ar viršūnės.

Žmonių poveikis gamtinei, kultūrinei, socialinei, politinei ir ekonominei aplinkai, ekologinei būklei.

Tai galimybė gerinti aplinką, įrengti parkus, sutvarkyti kelius, pagyvinti ekonomiką, mažinti bedarbystę, išsaugoti ir stiprinti miesto kultūrinį identitetą.

Daugeliui pasaulio žmonių tai verslas, darbo ir pajamų šaltinis, o valstybėms -biudžeto papildymas ar krašto ekonominės gerovės palaikymo galimybė.

Ūkinės veiklos sritis, apimanti pramonę, žemės ūkį, transportą, energetiką, miškų ir vandenų ūkį, pramogų verslą, svetingumo verslą, maitinimą, tarpininkavimą.

Norint, kad turizmas gerai toliau plėtotusi reikėtų įgivendinti šiuos tikslus:

1.Pirmas tikslas: Pagerinti turizmo plėtros ir žmogiškųjų išteklių planavimą ir valdymą.

Įgyvendinant šį tikslą bus sprendžiami sekantys uždaviniai:

1.1. Formuoti veiksmingą turizmo administravimą bei plėtrą skatinančią teisinę ir ekonominę aplinką.

1.2. Rengti turizmo planavimo dokumentus bei plėtros vertinimo kriterijus, inicijuoti tyrimus.

13. Pagerinti turizmo sektoriaus statistinę apskaitą.

1.4. Optimizuoti turizmo ir rekreacijos specialistų rengimą bei kvalifikacijos kėlimą.

2Antras tikslas: Užtikrinti viešosios turizmo ir rekreacinės infrastruktūros sukūrimą ir priežiūrą. Įgyvendinant šį tikslą bus sprendžiami sekantys uždaviniai:

2.1. Sudaryti sąlygas kultūrinio turizmo plėtrai.

22. Sukurti Lietuvos jūrinio ir vidaus vandenų turizmo infrastruktūrą.

2.3. Plėtoti aktyvaus turizmo infrastruktūrą.

2.4. Plėtoti kurortinį turizmą.

2.5. Sudaryti ssąlygas kaimo turizmo plėtrai.

3.Trečias tikslas: Išplėsti rinkodaros veiklą vietos ir tarptautinėse rinkose. Įgyvendinant šį tikslą bus sprendžiami sekantys uždaviniai:

3.1. Formuoti Lietuvos turizmo įvaizdį.

3.2. Sukurti ir palaikyti nacionalinę turizmo informacinę sistemą.

Literatūros sąrašas:

1. Baršauskienė V.. Leliūgienė I. (2001). Sociokultūrinis darbas bendruomenėje.- Vilnius. – 42 psl.

2. Johnson L.C. (2001). Socialinio darbo praktika. – Vilnius,

3. Leliūgienė I. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka. – Vilnius. — 190 psl.

4. Specialusis ir socialinis ugdymas: (tarptautinis aspektas): mokslinės konferencijos medžiaga 2000m sausio 26-27 d. / Šiauliai: ŠU 1-kla, 22000. – 238 psl.

5. Vaitkevičius J. (1995). Socialinės pedagogikos įvadas. – Vilnius. – 240 psl.

6. John Tomlinson (1999). Globalizacija ir kultūra. -Vilnius. –11-12psl.

7. Arvydas Virgilijus Matulionis (2001). Sociologija. –Vilnius. –30-61psl.

8. G. Kvieskienė (2000). Sociolizacijos pedagogika. – Vilnius.

9. I. Leliūgienė (1997). ŽŽmogus ir socialinė aplinka. – Vilnius.

10. Jaunimo organizacijos Lietuvoje: kas tai yra? (1996). – Vilnius.

11. Vaikų psichologinis konsultavimas (1999). – Vilnius.

12. J. Pikūnas ir A. Palujanskienė (2000). Asmenybės subrendimo kriterijai. Asmenybės vystymasis. – p. 213-228. – Vilnius.

13. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija (1996). P. 55-57. – Vilnius.

14. Vertybės permainų metais(1999). – Vilnius.

15.G. Kvieskienė(2000) Socializacijos pedagogika – Vilnius.

16.I. Leliūgienė (2002) Socialinė pedagogika

17.Ištraukos iš Vyr.lt.T.Tauginas (31psl,36psl.)

18.www./turizmas.lt

19www./turistas.it