SOCIOKULTŪRINIS DARBAS BENDRUOMENĖJE

TURINYS

ĮVADAS 3

1. SOCIOKULTŪRINIS DARBAS BENDRUOMENĖJE 4

1. 1. Bendruomenės samprata ir jos įtaka individo socializacijai 4

1. 2. Sociokultūrinio darbo bendruomenėje principai 5

1. 3. Sociokultūrinio darbo bendruomenėje metodai 7

IŠVADOS 11

LITERATŪRA 12ĮVADAS

Bendruomenių veiklos svarba puoselėjant visuomenės piliečių kultūrą, skatinant jos perimamumą, tenkinant kultūrinius bendruomenės narių poreikius siejama su ypatingai greitais pokyčiais, kurie vyksta visame pasaulyje ir Lietuvoje: kinta ne tik ekonomika, bet ir kultūra, žmonių ir organizacijų santykiai, politika, technologija, medicina, socialinės paslaugos. Visi šie pokyčiai teikia žmonėms naujų galimybių, bet ir sukelia tam tikrų sunkumų: nelengva tokioje kaitoje užčiuopti pprasmingumą, imtis kūrybinės veiklos, formuluoti asmeninius, šeimos ir bendruomenės tikslus. R.Grigas (2000) akcentuoja dar ir sovietinio palikimo Lietuvoje požymius, trukdančius susigaudyti pasaulio siūlomose naujovėse ir pasirengti jas tinkamai išnaudoti: 1) polinkis skaidytis, o ne jungtis; 2) seno griovimas, o ne pritaikymas naujam panaudojimui; 3) polinkis kritikuoti, o ne siūlyti; 4) polinkis girdėti tik save (monologinė kultūra). Būtent kultūrinis ir švietėjiškas darbas bendruomenėse galėtų padėti atsisakyti šio negatyvaus paveldo.

Šiuolaikiniai pokyčiai pasaulyje stipriai veikia ir žmonių kultūrą bei pasaulėjautą. Pasaulis tampa vvis spalvingesnis ir liberalesnis: kultūros, žinios, požiūriai, nuomonės, idėjos nuolat pinasi, kinta, atsiranda ir išnyksta. To pasėkoje neretai pasaulėžiūra tampa panaši į mozaiką, sudarytą iš „visuotinai pripažintų tiesų“, stereotipų, įvaizdžių ir šabloniškų sąvokų. Keičiasi ir žmogaus gerovės supratimas. Jeigu anksčiau ggerovė buvo skaidoma į atskiras sritis(ekonominę, socialinę, kultūrinę, švietimo, sveikatos ir pan.), tai šiandien pripažįstama, kad šios sritys taip glaudžiai susijusios, kad vertinant ir plėtojant žmonių gerovę turi būti suprantamos integraliai. Vien deramos finansinės pajamos neužtikrina bendruomenės žmonių gerovės, nes jiems gali trūkti socialinių paslaugų, kultūros galimybių. Todėl bendruomenės veiklos plėtra, paremta ne įsivaizduojamai, o konkrečiais bendruomenės poreikiais, orientuota į žmogų, o ne į institucijas, gali prisidėti prie žmonių gerovės realizavimo (Bendruomenės plėtra, 2004, p. 23).

Švietimo tikslas – suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Šiame darbe analizuosime, kaip sociokultūrinis darbas bendruomenėse gali prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo.1. SOCIOKULTŪRINIS DARBAS BENDRUOMENĖJE

1. 1. Bendruomenės samprata ir jos įtaka individo socializacijai

Mokslinėje literatūroje pateikiama daug skirtingų bendruomenės aapibrėžimų. V.Baršauskienė, I.Leliūgienė (2001) bendruomenę apibrėžia kaip žmonių grupę, kuri turi bendras naudojimo vertybes, aptarnavimo įstaigas (seniūnija, sveikatos priežiūros įstaigos, mokyklos ir kt.) ir gyvena apibrėžtoje teritorijoje (kaimas, gyvenvietė, mikrorajonas). Taigi bendruomenė susiformuoja skatinama aiškaus, konkretaus intereso. Svarbiausias elementas bendruomenėje yra žmonės, turintys tą patį interesą, vertybes.

Todėl bendruomenės gali vienyti:

1) bendraminčius, panašaus likimo žmones (skautų bendruomenė, tikinčiųjų bendruomenė, priklausomybę turinčių asmenų artimųjų bendruomenė);

2) žmones, priklausančius ir palaikančius ryšius su tam tikra institucija (mokyklos bendruomenė, bažnyčios bendruomenė);

3) žmones tturinčius tokią pat negalią (cukriniu diabetu sergančiųjų, aklųjų);

4) šalyje gyvenančios etninės mažumos narius (žydų, lenkų, baltarusių, romų);

5) žmones, gyvenančius toje pačioje teritorijoje (kaimo, miestelio, didelio miesto mikrorajono).

Bendruomenės kuriasi tam, kad suartintų skirtingas socialines grupes ir pagerintų bendruomenės gyvenimo sąlygas. Bendruomenė yra ta institucija, kuri gali apjungti vietinį ir globalinį visuomenės vystymosi ir tobulėjimo aspektus. Bendruomenės vienybė slypi įvairovėje, jos metodai yra labiau dvasiniai nei materialiniai, ji labiau stengiasi įsigilinti negu pakeisti, ir labiau pasitiki bičiuliškais ryšiais tarp draugų nei tarp organizacijų (Johnson C., 1998).

Lietuvoje bendruomenių darbo patirtis dar nedidelė, jos pradėjo kurtis tik prieš dešimtmetį. Šiuo metu Lietuvoje yra susikūrę per tūkstantį bendruomenių centrų. Lietuvoje pirmasis aktyvią veiklą pradėjo Kauno Petrašiūnų mikrorajono bendruomenės centras, įsteigtas 1994 metais ir tais pačiais metais tapęs Tarptautinės bendruomenės federacijos nariu. (www.bendruomenes.lt).

Kadangi bendruomenės sąvoka vartojama socialiniams santykiams grupėje ar tam tikroje teritorijoje apibūdinti, teritorinę bendruomenę galima nagrinėti kaip socialinę, kuriai būdingos socialinės aplinkos problemos. Dalyvavimas bendruomenės veikloje teigiamai įtakoja individo socializacijos procesą, kadangi bendruomenės veikla pasižymi:

• integralumu – visybišku (bendru) požiūriu į socialinius, kultūrinius, ekonomikos ir aplinkos veiksnius;

• įvairove – skirtingų interesų ir poreikių bendruomenėje pripažinimu ir vertinimu;

• įgalinimu – pastangomis plėtoti žmonių gebėjimą atvirai, savarankiškai ir iniciatyviai veikti savo bendruomenėje (Bendruomenės plėtra, 2004)

Teritorinės bendruomenės ffilosofija yra grindžiama nuostata, kad jos nariai patys gali ir privalo iškelti bendruomenės problemas, išskirti prioritetus, panaudoti turimus išteklius savo pačių problemoms spręsti. Kita vertus, bendruomenę galima analizuoti kaip mikrosociumą – artimiausią žmogui erdvę ir socialinę aplinką, betarpiškai veikiančią jo vystymąsi (Baršauskienė V., Leliūgienė I, 2001). Socializacija – tai visuomeniškai vertingos asmenybės formavimas per kryptingą ugdymą ir aplinkos veiksnius (Jovaiša L., 2003).Socializacijos sąvoka apima keletą aspektų:

• socializacija nusakomi visuomeniniai procesai ir priemonės, tiesiogiai arba netiesiogiai veikiantys individo, kaip visuomenės nario, raidą.;

• socializacija nusakoma pačios asmenybės raida, kuriai daro įtaką aplinkos veiksniai.;

• socializacija nusakomas visuomeninių vertybių, normų ir elgsenos pavyzdžių perteikimo procesas, kuriame visuomenės narys virsta potencialiai veikiančiu subjektu (Leliūgienė I, 1997).

Bendruomenės uždavinys – „vertybių sudaiktinimas“, tai yra žmogaus formavimas Baršauskienė V., Leliūgienė I, 2001). V.Jovaiša (2003) pažymi, kad formuoti žmogų – tai išvesti jį iš chaoso, suteikti jam pavidalą, jį tobulinti. Šie teiginiai dar kartą patvirtina, kad individo dalyvavimas bendruomenės veikloje gali teigiamai įtakoti jo socializacijos procesą.

. Švietėjiška ve.ikla, organizuojama bendruomenėse, mažina įvairių socialinių grupių socialinę atskirtį. Aktualiausios socialinės atskirties grupės yra: 1) neįgalieji; 2) ilgalaikiai bedarbiai; 3) asocialūs asmenys; 4) mažas pajamas gaunančios šeimos; 5) asmenys, iškritę iš švietimo sistemos. Dažniausiai bendruomenėse organizuojama tokia švietėjiška veikla: 1) stovyklos ar dienos centrai socialiai rremtinų tėvų vaikams; 2) pagalbos ir gerumo akcijos; 3) tėvų švietimas; 4) renginiai šeimoms; 5) bendruomenių forumai; 6) trečiojo amžiaus universitetai (Tamošiūnas T, 2003).

Apibendrintai galima teigti, kad bendruomenė gali įtakoti žmogaus socializaciją edukaciniu, psichologiniu ir socialiniu aspektu. Kadangi bendruomenės jungia žmones, turinčius bendrus interesus, todėl norint kryptingai organizuoti bendruomenės veiklą, išryškėja būtinybė ištirti bendruomenės narių interesus.1. 2. Sociokultūrinio darbo bendruomenėje principai

Bendruomenė daro įtaką savo nariams ir tuo pačiu atveria plačias galimybes sprendžiant jų problemas ir tenkinant jų poreikius. Todėl ypač svarbu pažinti bendruomenę, kad būtų galima joje efektyviai dirbti panaudojant bendruomenės narių galimybes.

Socialinio edukacinio darbo organizatoriams pažinti bendruomenę gali padėti tokių charakteristikų identifikavimas (Baršauskienė V., Leliūgienė I., 2001):

• bendruomenės ribų suvokimas;

• žinios apie bendruomenės funkcijas;

• žinios apie bendruomenės bruožus.

Bendruomenės sistema gali būti pačių įvairiausių formų, kurios visos yra labai svarbios socialiniame darbe. Visos jos įtakoja sąveiką tarp individų, šeimų ir mažų grupių. Nustatant bendruomenės ribas gali padėti žemėlapių sudarymas. Žemėlapyje nurodomos pagrindinės mažmeninės ir didmeninės prekybos vietos, sunkiosios ir lengvosios pramonės objektai, mokyklos, bažnyčios, kitos kultūros institucijos, tautinių mažumų rajonai, vietos, kuriose gyvena etninės ir socialinės grupės. Dauguma bendruomenių turi ryšių su struktūromis ir sistemomis už bendruomenės ribų.

Galima išskirti tokias bendruomenės funkcijas (Johnson L.C., 2001):

• gamyba – paskirstymas –vartojimas;

• socializacija;

• socialinė kontrolė;

• socialinis dalyvavimas;

• tarpusavio parama.

Bendruomenės, kurios gerai

atlieka savo funkcijas ir patenkina žmonių poreikius, pasižymi tokiomis savybėmis (Johnson L.C., 2001):

• egzistuoja bent jau pirminiai ryšiai;

• jos yra palyginti autonomiškos;

• jos pajėgios kovoti su problemomis ir sujungti žmogiškuosius išteklius toms problemoms spręsti;

• ryškus valdžios pasiskirstymas;

• piliečiai turi bendruomenei įsipareigojimų;

• piliečių dalyvavimas yra galimas ir skatinamas;

• jos yra daugiau homogeninės nei heterogeninės;

• jos turi numačiusios būdus konfliktams įveikti.

Suklasifikuoti bendruomenių sunku dėl egzistuojančių skirtumų ir daugybės skirtingų kintamųjų. Galima tik pažymėti tris sritis, kurios yra svarbiausios nustatant bendruomenės bruožus – tai: dydis; bendruomenės vidaus prigimtis; socialiniai – kultūriniai yypatumai. L.C.Johnson (2001) išskiria keturis bendruomenių tipus pagal dydį: mažas miestas (15 – 20 tūkst. gyv.), mažas rajono centras (8 – 20 tūkst. gyv.), kaimo bendruomenė (iki 10 tūkst. gyv.) ir rezervato bendruomenė. Nustatant bendruomenės prigimtį renkama informacija siekiant identifikuoti esamą socialinę sąveiką bendruomenės viduje, numatyti galimą poveikį bendruomenei ar iš bendruomenės pusės, bendruomenės išteklius, jos vertikalius ir horizontalius ryšius. Turint tokią informaciją galima identifikuoti bendruomenės stipriąsias ir silpnąsias puses.

Viena pirmųjų Lietuvoje savo veiklą pradėjusi Kauno miesto Petrašiūnų bendruomenė 2004 mm. išleido knygą „Bendruomenės plėtra“, kurioje akcentuoja tokius bendruomenės plėtros principus:

1) stiprinti bendrumą – plėtoti bendras vertybes, žmonių gebėjimus ir tarpusavio santykius, skatinti žmonių tarpusavio pasitikėjimą, draugystę, bendradarbiavimą;

2) būti visybiška (apimanti socialinę, ekonominę, kultūrinę ir aplinkos gerovę) ir strategiškai oorientuota;

3) išnaudoti konkrečios bendruomenės stiprybes;

4) pritaikyta konkrečios bendruomenės situacijai ir dydžiui, paremta konkrečiais jos narių poreikiais;

5) šalinti kliūtis ir mažinti žmonių diskriminaciją, t.y. nuolat kritiškai vertinti įprastinius organizacijų bei institucijų veiklos būdus ir institucijų bei žmonių tarpusavio ryšius (p. 22 – 23).

Apibendrinant galima pasakyti, kad bendruomenę galima pažinti remiantis organizuotais tyrimais. Juos išanalizavus ir įvertinus, galima efektyviai organizuoti darbą, įvertinant visus galimus vidinius ir išorinius poveikius ir potencialias galimybes.1. 3. Sociokultūrinio darbo bendruomenėje metodai

Natūralios pagalbos sistema bendruomenėje – tai priemonė, kuri nereikalauja didelių finansinių valstybės investicijų ir gali būti efektyviai organizuojama, skatinama bet kurioje bendruomenėje (Baršauskienė V., Leliūgienė I, 2001). Natūralią pagalbą gali teikti:

• natūralūs padėjėjai;

• pagalbos sau grupės;

• savanoriai.

Natūralūs padėjėjai gali būti asmenys, kurie turi pagalbos teikimo įgūdžių ir demonstruoja juos abipusių ssantykių kontekste (L.C.Johnson, 2001). Dažniausiai tai subrendę, draugiški žmonės, kurie yra turėję tokių pačių problemų. Socialinis darbuotojas turėtų pripažinti natūralius pagalbininkus vertingu žmogiškuoju ištekliumi ir paremti juos. Būtina pripažinti natūralaus pagalbininko sugebėjimą ir kompetenciją padėti, tačiau jiems reikia ir profesionalių konsultacijų.

Viena iš priemonių atsakomybei, kurią žmonės jaučia vieni kitiems, prisiimti gali būti savarankiška maža grupė, dažniausiai spontaniškai susikūrusi, sutelkusi žmones, turinčius panašių problemų ar interesų. Priklausymas grupei naudingas skatinant ir drąsinant saviugdą ir savęs pripažinimą.

Savanorių veiklos sritys bendruomenėje gali būti llabai įvairios: kova už permainas, aktualizuojant pokyčius bendruomenėje; visuomeninė veikla įvairiuose komitetuose, komisijose, informacijos skleidimas; vadybinė veikla (įvairių programų sudarymas, vykdymas ir kontrolė); savipagalba (mikrorajono socialinio klimato gerinimas, dalyvavimas pagalbos sau grupėse); finansinių išteklių paieškos (V.Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001, p. 45).

Galima akcentuoti penkis sociokultūrinio darbo bendruomenėse uždavinius (Spierts M., 2003): 1) kontaktų užmezgimas; 2) programavimas ir organizavimas; 3) dalyvių ir savanorių kuravimas; 4) administravimas ir organizavimas; 5) sociokultūrinio darbo plėtra ir politika.

Kontaktų užmezgimas apima tiek verbalinius, tiek ir neverbalinius ryšius; tai procesas, susidedantis iš diskusijos, dialogo, klausinėjimo bei klausymo ir pastangų vieniems kitus suprasti. Kontaktus su tiksline grupe sociokultūrinis darbuotojas gali formuoti dvejopai: kaip informacinį pokalbį ir kaip interviu. užmezgant kontaktus reikia rasti pusiausvyrą tarp draugiškos, komunikabilios, atviros laikysenos ir dalykiškumo, orientuoto į informacijos kaupimą (Spierts M., 2003, p. 102).

Savanorių kuravimas apima: 1) pasidalijimą patirtimi; 2) klausimų ir problemų, susijusių su dalyviais, programa bei darbo metodu, aptarimą; 3) atitinkamos temos arba tikslo išplėtimą; 4) reikalingų gebėjimų ugdymą bei lavinimą.

Grupinis savanorių kuravimas užima mažiau laiko, tačiau grupėje rečiau išsakomi asmeniniai klausimai ir problemos. Taigi labiausiai pageidautina yra grupinio ir individualaus kuravimo kombinacija.

Organizavimas ir administravimas apima: įstaigų ir lokalinių punktų administravimą, finansų vadybą ir administravimą, praktikantų ir bendradarbių kuravimą, reklamą ir viešuosius rryšius. sociokultūrinio darbo politika apima tikslų realizavimo strategiją. Ją kuriant būtina atsižvelgti į visuomenės raidą, valstybės politiką, poreikius, kylančius iš artimos aplinkos, ir kooperaciją su kitomis institucijomis.

Kadangi bendruomenėse susiduriama su įvairiais žmonių poreikiais ir interesais, būtina pasiūlyti įvairių kultūrinių renginių ir paslaugų paketą. M.Spierts (2003) išskiria keturias sociokultūrinio darbo sutelkties sritis:

• rekreacija (poilsis ir laisvalaikis);

• švietimas ir auklėjimas;

• menas ir kultūra;

• bendruomenės kūrimas.

Pagal šias sritis galima nustatyti sociokultūrinio darbo poziciją kitų mokymo, socialinės gerovės ir kultūros įstaigų atžvilgiu. Sociokultūrinei pasiūlai šiose srityse būdingi tokie skiriamieji bruožai:

• ji lengvai pasiekiama, nes nenutolusi nuo gyvenamosios aplinkos;

• dažnai pasižymi neformaliu pobūdžiu, todėl išvengiama daugelio kliūčių ir apribojimų;

• yra lanksti, todėl galima lengviau prisitaikyti prie gyventojų norų ir poreikių;

• jai būdingas darbo metodas, kuris teikia galimybių kuo geriau prisiderinti prie dalyvių kultūros .ypatumų bei įpročių.(M. Spierts, 2003, p. 139).

Visos paminėtos sutelkties sritys yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Neretai sociokultūrinei veiklai yra būdingi visi keturi aspektai vienu metu: švietimas, rekreacija, bendruomenės kūrimas ir menas bei kultūra.

Rekreacija yra žmogaus veiklumo, energijos išsaugojimo galimybė, ir darbas , ir poilsis, ir pramogos, ir tradicinė visuomenės iš kartos į kartą perduodama humanistinė, žmonių gyvenimo būdo, filosofinė proceso schema, leidžianti spręsti laikmečio problemas. Individo elgseną rekreacijoje įtakoja jo gyvenimo stilius, vertybės, nuostatos, interesai, aplinka. Arba kitaip sakant, žmogaus rekreacijos ppagrindą sudaro visuomenės kultūra.

Išskiriamos keturias grupinio darbo bendruomenėje veiklos formas: terapinės grupės, paramos grupės, savipagalbos grupės ir savivaldžios grupės.

Terapinių grupių dalyviai gana pasyvūs. Joms vadovauja socialiniai darbuotojai, kurie imasi pagrindinės tikslų kėlimo ir grupės darbo struktūravimo atsakomybės.

Paramos grupėse specialistų vaidmuo nėra toks svarbus. Jie gali inicijuoti grupę, sutelkdami bendrų interesų turinčius žmones, bet darbuotojai veikia kaip dalyvių pagalbininkai, padeda jiems ištirti savo problemas, išklauso dalyvius ir supažindina su esamomis paslaugomis .

Savipagalbos grupės susidaro iš žmonių, kuriuos vienija bendri interesai, profesionalus darbuotojas jiems tik teikia informaciją, tarpininkauja supažindinant su reikiamais žmonėmis ar organizacijomis.

Savivaldžiose grupėse profesionalūs darbuotojai siekia įgalioti dalyvius perimti grupės darbą ir jį toliau plėtoti. Svarbiausias tikslas – padėti atsirasti vadovybei iš grupės ar bendruomenės gelmių (Sutton C., 1999, p. 161).

Susidariusios grupės( bendruomenės) išgyvena keletą etapų: formavimą, šturmavimą, normavimą, vykdymą. Formavimo etapui būdingas nerimas, lyderio ieškojimas, užduočių ir situacijų netikrumas. Šturmavimo etapui būdingas konfliktas tarp atskirų žmonių ir subgrupių, iššūkis vadovybei ir priešinimasis grupės tikslams ir užduotims. Normavimo etape įsivyrauja didesnis stabilumas, normas pripažinti skatinantis grupės struktūros susidarymas, sutelktumo didėjimas. Vykdymo etape atsiranda didesnis dėmesys užduočiai, konstruktyvus problemų sprendimas (Sutton C., 1999, p. 163). Profesionalus darbuotojas bendruomenėje veikia kaip motyvatorius, padedantis dalyviams suprasti, ko jie siekia, suteikiantis pagalbą, kai iškyla

problemų, drąsinantis siekti tolesnių tikslų. Darbuotojas turi vengti tiesiogiai vadovauti, jis, remdamasis patirtimi, turi suteikti nariams galios siekti bendruomenės tikslų, nepaisant nusivylimų ir trukdymų.

Apibendrinant išanalizuotą medžiagą, galima reziumuoti: socialinis kultūrinis darbas bendruomenėse turėtų apimti tokias sritis: rekreaciją (poilsis ir laisvalaikis); švietimą ir auklėjimą; meną ir kultūrą; bendravimo skatinimą ir bendravimo kultūros ugdymą.IŠVADOS

1. Bendruomenė susiformuoja skatinama aiškaus, konkretaus intereso. Svarbiausias elementas bendruomenėje yra žmonės, turintys tą patį interesą, vertybes.

2. Bendruomenės kuriasi tam, kad suartintų skirtingas socialines grupes ir pagerintų bendruomenės ggyvenimo sąlygas. Bendruomenės vienybė slypi įvairovėje, jos metodai yra labiau dvasiniai nei materialiniai, ji labiau stengiasi įsigilinti negu pakeisti, ir labiau pasitiki bičiuliškais ryšiais tarp draugų nei tarp organizacijų.

3. Dalyvavimas bendruomenės veikloje teigiamai įtakoja individo socializacijos procesą, kadangi bendruomenės veikla pasižymi: 1) integralumu – visybišku (bendru) požiūriu į socialinius, kultūrinius, ekonomikos ir aplinkos veiksnius; 2) įvairove – skirtingų interesų ir poreikių bendruomenėje pripažinimu ir vertinimu; 3) įgalinimu – pastangomis plėtoti žmonių gebėjimą atvirai, savarankiškai ir iniciatyviai veikti savo bendruomenėje.

4. Bendruomenėje oorganizuojama sociokultūrinė veikla turi būti orientuota į bendruomenės narių poreikius, įvertinant visus galimus vidinius ir išorinius poveikius ir potencialias galimybes.

5. Socialinis kultūrinis darbas bendruomenėse turėtų apimti tokias sritis: rekreaciją (poilsis ir laisvalaikis); švietimą ir auklėjimą; meną ir kultūrą; bendravimo skatinimą iir bendravimo kultūros ugdymą..LITERATŪRA

1. Baršauskienė V., Leliūgienė I. Sociokultūrinis darbas bendruomenėje. Užsienio šalių patirtis. Kaunas: Technologija, 2001.

2. Bendruomenės plėtra. Praktinis vadovas. Kaunas: Petrašiūnų bendruomenė, 2004.

3. Grigas R. Nūdienos pasaulio kultūros ir lietuvių bendruomeniškumo problema/ Bendruomeniškumas ir savivalda. – teminis straipsnių rinkinys, parengtas pagal 1999 m. spalio 14 – 15 d. Druskininkuose vykusio seminaro „Bendruomeniškumas ir savivalda“ pranešimus ir diskusijas/ Ats. red. Grigas R. – Kaunas, 2000.

4. Johnsonas Ch. Bendruomenė – jėga. Tarptautinio bendruomeninio judėjimo apžvalga. Kaunas: Kitos spalvos, 1998.

5. Johnson L.C. Socialinio darbo praktika: bendrasis požiūris. Vilnius: VU specialiosios psichologijos laboratorija, 2001.

6. Jovaiša L. Hodegetika. Vilnius: Agora, 2003.

7. Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija, 1997.

8. Spierts M. Balansavimas ir aktyvinimas. Metodiškai organizuotas sociokultūrinis darbas. Vilnius: VU specialiosios psichologijos laboratorija, 2003.

9. Sutton C. Socialinis darbas, bbendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 1999.

10. Tamošiūnas T. Socialinė atskirtis ir suaugusiųjų švietimas./ Švietimas ir socialinė atskirtis. Vilnius: UAB „Inter Se“, 2003, p. 35.

11. www.bendruomenes.lt