Sociologijos įvadas

SOCIOLOGIJOS ĮVADAS

Iš lotynų k.: socios- visuomenė, λoγos – mokslas.

O. Comta 1830m. išskyrė sociologiją kaip mokslą. Jį apibūdino, kaip mokslą apie reiškinius, kurie vyksta visuomenėje. 19a. vyko didesnė mokslų specializacija ir O. Comto mokinys E. Durkheimas 1898m. susiaurino šį mokslą, kuris tapo savarankišku, tiriantis reiškinius visuomenėje atskiroms grupėms. Teigė, kad grupei žmonių yra būdingas elgesys, kuris neatsispindi individo elgesy. Grupės esmė yra savyje. 20a. žymiausias sociologas vokietis H. Vėberis padėjo pagrindus sociologijai.

Pagrindinės teorijos, kurios kelia sau klausimą: Kodėl ir kaip įmanoma žžmonių visuomenė ir joje įmanoma tvarka? : 1.Funkcionalizmas 2.Konfliktų teorija 3.Simbolinės sąveikos teorija 4.Mainų teorija. Visos teorijos – santykinės. Anot Holbeso, „žmogus žmogui – vilkas“.

FUNKCIONALIZMAS teigia, jei reiškinys visuomenėje yra, jis atlieka kokią tai funkciją ir ji yra reikalinga.

19a. liberalizmo klasikai kritiškai vertino ekonomisto R. Smito nematomos rankos teorijas, t.y. kuo mažiau valstybė kišasi į ekonomiką, tuo daugiau tvarkos ekonomikos rinkoje. Atsirado utilitarizmo (naudos) požiūris, t.y. žmogus pasirenka kelią, kur reikia įdėti minimumą pastangų, bet gaunama maksimumas naudos.

19a. didelę įtaką ddaugeliui mokslų turėjo biologo K. Linėjaus teorijos: 1.gyvūnų klasifikacija 2.evoliucijos teorija (keičiasi ir požiūris į visuomenę kaip besivystančią) 3.gyvosios ląstelės teorija (visi sudėtingi dalykai sudaro paprastas daleles, todėl reikia atrasti visuomenės pagrindines dalis; į visuomenę žiūrima kaip į gyvą biologinį oorganizmą).

H. Spenceris 19a. didžiausias sociologų teigė, kad: 1.Kad visuomenė vystosi ir auga 2.Kuo didesnė ji tuo sudėtingesnė 3.Struktūros diferenciacija lydima funkcijų diferenciacija 4.Visuomenės dalys tarpusavyje susietos; vienos dalies pasikeitimai iššaukia kitos dalies pasikeitimus 5.Visuomenė yra savarankiška visumos dalis. Panašu nereiškia tapatu.

Spencerio teiginiai: 1.Visuomenė kaip ribota sistema savireguliuojasi ir turi tendenciją siekti lygsvaros. Ramybės siekimas. 2.Visuomenė turi bazinius poreikius ir juos būtina patenkinti. 3.Visuomenės analizė turi būt nukreipta į jos sudedamųjų funkcijų tyrimą ( kaip funkcijos tenkina pagrindinį visuomenės poreikį). 4.Visuomenėje turi egzistuoti struktūros, kurios užtikrintų jos ramybę ir pastovumą.

Atsiradus šiai teorijai, iškilo šie klausimai: 1.Ar visuomenė nori išlikti? (Nes biologiniai organizmai visada nori išlikti). 2.Ar visuomenė turi visus rekvizitus, kurie būtini išlikti? (Nes bio. org. norintys išlikti turi tam tikrus rrekvizitus). 3.Ar visuomenė turi tarpusavy susietas dalis? (Nes org. turi savy susietas dalis, kad išliktų). Funkcionalizmas turi į šiuos klausimus atsakyti.

Funkcionalizmo nauda pagal E. Durkheimą: 1.Socialinis pasaulis tyrinėjamas iš sisteminio taško. 2.Visuomenei būdingos normalios ir patologinės būsenos. 3.Visuomenė susideda iš tarpusavy susietų dalių, kurios nagrinėja kaip jos patenkina visuomenės poreikius. 4.Nagr. kaip atskira dalis padeda išlikti visumai.

T. Parsonsas išvystė funkcionalinio imperatyvo teoriją, 1937m. knygoje „Socialinė veiksmo struktūra“, joje pristatė utilitaristų, pozityvistų, idealistų stipriąsias ir silpniausias puses. Iškėlė eilę klausimų: 1.Ar vvisada žmogus elgėsi utilitariai (protingai)? 2.Ar i tikrųjų žmogus savo elgesy yra laisvas? 3.Kaip įmanoma tvarka nevaldomoj sistemoj? Utilitaristai sakė, kad žmogus sugeba rinktis tarp priešingų interesų. Iš pozityvizmo paemė susidorojimą fizinių socialinių reiškinių parametrus (socialinius reiškinius galima matuoti). Iš idealistų, idėjų teoriją (žmogus gimsta turėdamas gėrio, grožio, gerumo supratimą, jas reikia tik padėti išskleisti). Šias idėjas susiejo į voliutaristinę veiksmų idėją. Žmogus priima pats sprendimą veikti, tačiau jo sprendimus lemia normatyvinės ir situacinės taisyklės.

Socialinis veiksmas susideda iš : 1.Aktoriaus 2.Tikslo 3.Alternatyvių priemonių 4.Aktorius susiduria su eile situacijų 5.Aktorius remiasi savo vertybėmis ir normomis.

Visuomenės pagrindas – tai veiksmas, kuris apjungia priimtus „aktoriaus“ subjektyvius sprendimus pasiekti tikslą. Aktoriaus pasirinkimą lemia vertybių ir situacijų pasirinkimas, siekiant tikslą.

Funkcionalizmo sistemos: Pirminė veikimo sistema (visi kartu sudaro sistema): 1.Veiksmai vyksta tarp žmonių. 2.ir socialiniame kontekste (gyvenime), kur aktorius turi statusą ir vaidina savo vaidmenį. 3.Įvairūs statusai kasdieniniame gyvenime susiję ir juos reikia derinti su visuomene. 4.Aktoriaus veiksmus reikia tyrinėti iš sistemų taško. 5. Sąveikos sistemos, jungiančios daugelį aktorių, turinčių tam tikrą statusą ir atitinkamą savo vaidmenį, sudaro supersocialinę sistemą.

Išskirtinis dėmesys kultūrai. Socialinio veiksmo sistemoje nurodo elgesio pavyzdžius. Asmenybės lygmenyje kultūra nulemia sprendimus ir poreikį. Visuomenė neturinti supratimo kas gera ir bloga, gražu ir ne, negali eegzistuoti. Jei kultūrinės normos per griežtos įvyks sprogimas.

Civilizacija – gamtos apribojimas. Mus valdo nesibaigiantys norai.

Kad visuomenė būtų integruota (sutelkta) reikia: 1.Socialinė sistema turi turėti pakankamą kiekį aktorių adekvačiai atliekančių savo vaidmenis. 2.Kultūrinės normos turi būti nei per griežtos, nei per laisvos. Tai nusprendžia visuomenė.

Socialinė struktūra. Institucionalizacija- tai procesas, kurio dėka susikuria ir išsisaugoja socialinė struktūra.

Socialinė sistema sudaro vaidmenų rinkimą. Ji ribojama kultūrų etalonų ir lemia asmeninę sistemą. Sukuria socialinės kontrolės mechanizmą (šeima, mokykla, bažnyčia.). Jų dėka asmeninės sistemos įgauna struktūrą, kurios visuomenei reikia. Socialinė sistema turi argumentų. Socialinio proceso dėka visuomenės vertybės įdiegiamos į asmenines.

T. Parsonsas pripažino, kad socialinė sistema ne visada veikia. Kiekviena asmeninė ir socialinė sistema, kad išliktų turi spęsti šias problemas: 1.Adaptacijos problema (gynyba nuo išorinio pasaulio- prisitaikymas prie jo). 2.Tikslo pasiekimas (prioritetų nustatymas ir priemonių mobilizacija jiems pasiekti; pagal tai gyvenimo būdas). 3.Integracija (sprendžia sudėtinių dalių koordinavimo problemą). 4.Latentiškumas (sprendžia ribų ir įtakos nuėmimo problemas). Kaip jas tarpusavy sujungti, spręsti tolygiai. Pasikeitimai įvyksta, kai pritrūksta energijos ar vertybių sistema sugriūva. Svarbu suderinamumas.

KONFLIKTO TEORIJA teigia, kad visuomenė normaliai dirba bendradarbiaujant. Visuomenės vystymasis vyksta tarp konfliktų.

(Mažoji teorija tyrinėja funkcionalizmą, didelės – struktūras. Mikroteorijos – mainų, sąveikos teorijos iš žmogaus pozicijų.)

K. Markso hipotezės: 1.Ekonominė organizacija – nnuosavybė, kuri ypač nulemia visuomenės struktūrą. 2.Bet kuri visuomenė savyje turi griaunamąją jėgą ir ši savigynos jėga yra klasių konfliktai. 3.Tas konfliktas turi 2 polius: išnaudotojai ir išnaudojamieji. Esant tam tikroms sąlygoms išnaudojamieji supranta savo tikruosius interesus, susivienija ir nuverčia išnaudotojus.

Nauja sociologijos mąstymui: 1.Nežiūrint į tai, kad kiekviena visuomenė turi sisteminius požymius, joje pastoviai yra konfliktiniai interesai, t.y. turi sprogimo galimybę. 2.Visuomenė nuolatos gimdo konfliktus. 3.Konfliktai turi tendenciją pasireikšti poliarine forma. 4.Konfliktai dažnai įvyksta dėl resursų trukumų. 5.Konfliktas yra pagrindinė socialinė struktūra, pasikeitimo šaltinis visuomenėje.

K. Markso tezės: 1.Kuo netolygiau sistemoje išdėstyti deficitiniai resursai, tuo gilesnis konfliktas. 2.Kuo geriau išnaudojamieji pradeda suvokti savo tikruosius interesus, tuo didesnė galimybė, kad jie pradės kovoti dėl savo resursų perdalijimo. A.Kuo labiau socialinės permainos, kurias vykdo viešpataujantys, pakerta egzistuojančius santykius, tvarką tarp išnaudojamųjų tuo didesnė galimybė, kad išnaudojamieji supras savo tikruosius interesus. B.Kuo dažniau valdantieji išnaudojamiesiems sukuria atstumtųjų būsenas, tuo didesnė galimybė, kad išnaudojamieji supras savo interesus. C.Kuo dažniau išnaudojamieji gali skųstis vieni kitiems, tuo labiau tikėtina, kad jie supras savo kolektyvinius tikruosius interesus. 3.Kuo labiau išnaudojamieji suvokia savo interesus, abejoja teisingų deficitinių resursų paskirstymu, tuo labiau tikėtina, kad konfliktas bus atviras. A.Kuo mažesnis viešpataujančių sugebėjimas pagrįsti teisingai savo interesus, tuo labiau tikėtina, kad išnaudojamieji

eis kartu. Būtinas ir etinis pagrindas. 4.Kuo aukštesnė ideologinė unifikacija (Kas kaltas? Ką daryti?) išnaudojamųjų, tuo tobulesnė politinio vadovavimo struktūra, stipresnė poliarizacija (pasiskirstymas tarp interesų). 5.Kuo stipresnis išnaudotojų ir išnaudojamųjų poliarizacija, tuo labiau prievartinis bus konfliktas. 6.Kuo labiau prievartinis konfliktas, tuo didesnis deficitinių resursų perskirstymas.

Reikia išmokti gyventi tarp konfliktų, vengti poliarizacijos.

MAINŲ TEORIJOS šaltiniai – klasikinė anglų teorija, politinė ekonomika, antropologija, psichologija. P. Blau teorija, biheviorizmas.

1750-1850 dominavo anglų tolitarizmas. Žmogus racionaliai siekia max patenkinti savo materialinius poreikius,t.y. gauti rinkinį atitinkamų naudingų ddaiktų, vykdydamas dalykines ir mainų operacijas dalyvaujant mainų politikoje.

Kaip protingi žmonės gali gauti bet kokią informaciją, kaip alternatyvą siekti tikslams, būdas – kuris užtikrina max nauda. –Tai klasikinė anglų politinė ekonomika.

Kl.: Ar žmogus visada siekia max pelno? Žmogaus elgesio motyvai ne visada racionalūs. Dominuoja jausmai. Ekonominė veikla nėra laisva nuo reguliavimo ir kontroliavimo. Žmogus neturi niekada pilnos informacijos apie visas galimas alternatyvas.

Tas abejones mainų teorija tiria neasmeniškai. Perima teiginius: 1.Nors žmogus ne visada siekia max pelno, bet siekia iš bbendradarbiavimo su kitais naudos. 2.Nors žmogus nėra idealiai racionalus, bet prieš veikdamas apskaičiuoja apie galimą naudą, nuostolius, išlaidas. 3.Nors žmogus neturi pakankamai apie visą galimą informaciją, bet prieš priimant sprendimą vis tiek turi informacijos. 4.Nors visada egzistuoja apsilošimai veikloje, bet kkonkuruojama ir stengiamasi gauti naudą. 5.Ekonomikos sąveika rinkoje labai svarbi, tačiau visumoje gyvenime ekonomika užima nedidelę dalį. Mainomės jausmais, žiniomis, paslaugomis.

Mainai apima visas socialinės veiklos sferas.

Klasikinė anglų politinė ekonomika turėjo didelę įtaką antropologijai. B. Malinovskis įvedė žmonių visuomenės dalyvavimą žmonių mainuose. Tiesioginių mainų labai nedaug. Mainosi emocijomis ir susivienija, bet nepraturtėja. Mainų pagrindu mezgasi visuomenė. Visuomenė be kultūros negali egzistuoti.

Iš psichologijos šakos – biheviorizmas. Tyrinėdami gyvūnus bando paaiškinti žmonių elgesį.

Žmogus renkasi tokį elgesį, kuris užtikrina max naudą, atneša mažiau žalos. Iš šių mainų paima: 1.Bet kurioj situacijoje, kad gautų didžiausią naudą ir mažiausią bausmę. 2.Organizmai kartoja tą elgesį, kuris praeityje užtikrina gausumo apdovanojimą. 3.Organizmai kartoja tą elgesį tose situacijose, kur tas elgesys buvo efektyvus. 4.Tas elgesys kartojamas tiek, kiek jis uužtikrina apdovanojimą. 5.Organizmai patiria ir išreiškia neigiamas emocijas, jei elgesys už kurį anksčiau buvo apdovanojama, liko neapdovanotas. 6.Kuo didesnis apdovanojimas už tą patį elgesį, tuo mažiau efektyvus tas elgesys.

Remiantis Pavlovu Skineris surašė tai. „Bandau pritaikyti tai žmonių elgesių, tai visai netiko. Nes tiesiogiai į dirgiklius nereaguoja.“

Išbaigta forma – P. Blau. Mainų struktioralizmas jungė visas teorijas ir sprendė dvi problemas: 1.Kaip paprasti mainai, kurie vyksta mažose grupėse, sukuria visuomenę. 2.Kaip tas konstrukcijas panaudoti sudėtingų sistemų kurime ir aiškinime.

Pagrindinė tezė – turėdami ttikslą gauti atpildą, išsirinkdamas alternatyvines veiklos linijas, aktoriai santykyje su kitais žmonėmis ieško naudos.

Visuomenė įsivaizduojama kaip turgus: 1.Žmogus retai turi vieną tikslą. 2.Žmogus labai retai būna pastovus savo tiksluose. 3.Neturi niekad pilnos informacijos apie alternatyvas. 4.Žmonės niekad nėra laisvi nuo socialinių įsipareigojimų.

Pagrindiniai P. Blau mainų teorijos principai: 1.Kuo didesnės naudos žmonės tikri gauti iš kito, tuo labiau tikėtina, kad jis vykdys šį veiksmą. 2.Kuo didesniu vertybių kiekiu mainosi bendraujantys asmenys, tuo labiau tikėtina, kad mainai vyks ir toliau, nes juos skatins tarpusavio įsipareigojimai, atsirandančios bendravimo normos. 3.Artėjant atlyginimo momentui, ši veikla netenka vertės ir jos įgyvendinimo galimybė mažėja. 4.Kuo daugiau užsimezga mainų santykių, tuo labiau tikėtina, kad tuos santykius valdys teisingų mainų norma (abu po lygiai) 5.Kuo stabilesni ir labiau subalansuoti vieni mainai, tuo mažiau stabilūs ir mažiau subalansuoti kiti mainai.

Pagrindiniai mainų procesai socialiniame gyvenime. Žmogus pradeda mainus, nes tikisi gauti naudos.1.Socialinė trauka. Žmogus siekia numatyti ko siekia kitas. Jei žinau ko noriu, nustatau poreikius. Keliu savo paslauga. Slepiame savo jausmus. Koreguodami savo elgesį stengiamės įtikinti kitą, kad paslauga yra daug brangesnė nei jis man gali duoti. Stengiamasi padaryti įspūdį. Todėl socialinis gyvenimas pilnas vienų žmonių siekių padaryti kitiems žmonėms įspūdį ir tuo pačiu gauti atpildą.

Visuomenės strukturizavimas, kai žžmonės visuomenei mažai reikalingi: 1.Atpildo rūšys (pinigai). 2.Socialinis palaikymas (geras draugas). 3.Pagalba (garbės raštas). 4.Nuolaidos.

Mainų teorijos teiginiai, kuriais priverčia paklusti mažai turinčius resursų: 1.Kuo daugiau paslaugų žmonės mainais gali suteikti už ypatingai naudingus resursus, tuo mažiau nuolaidų gali gauti juos duodantis. 2.Kuo daugiau žmonės turi alternatyvų atpildo gavimo šaltinių, tuo mažiau nuolaidų gaus tie, kurie teikia vertingas paslaugas. 3.Kuo daugiau galimybių gaunantiems paslaugų naudoti fizinę jėgą ir prievartą, tuyo mažiau nuolaidų gaus tie , kurie teikia paslaugas. 4.Kuo didesniu laipsniu gaunantieji gali apsieiti be tų, kurie jas teikia, tuo mažiau nuolaidų.

Valdžios pasidalijimas tarpusavyje iššaukia du procesus: 1.Integraciją. 2.Opoziciją (siekia įgyti arba apginti esamą valdžią). Opozicijos atsiradimas skatina: 1.Kuo mažiau subalansuoti mainų santykiai. 2.Kuo išnaudojamieji kolektyve jaučia neteisingumą, tuo stipresnę neapykantą jaus, tuo labiau tikėtina atsirasti opozicijai. 3.Kuo didesnė jaučiama neteisybė paskirstyme, atstūmimo ir ne reikalingumo jausmai, tuo stipresnė opozicija valdantiesiems. 4.Kuo labiau atstūmimo nuotaikos sutraukiamos į ideologinę sistemą, tuo didesnė išnaudojamųjų solidarumas, didesnė galimybė atsirasti elitui. 5.Kuo didesnis solidarumo jausmas tarp išnaudojamųjų ir jie mano, kad jų opozicija garbinga, tuo didesnė galimybė jai atsirasti. 6.Kuo didesnis idėjinis solidarumas, tuo labiau opozicija taps savitikslė.

STUKTŪRINĖ SUVARŽYMŲ TEORIJA. R. Mertono nusikaltimo teorija 1938m. Nusikaltimus gimdo pati visuomenė. Kiekviena visuomenė sukuria savo tikslus, kuriuos tturi siekti tos visuomenės nariai.

Amerikietiškos svajonės tikslai: gerai apmokamas darbas, išsilavinimas, namas, statusas, karjera. Priemonės: mokykla, universitetas, gerai apmokomas darbas karjerai ir tikslams pasiekti. Keliai: 1. Konformizmas (prisitaikymas). Priima tikslus ir priemones. 2.Inovacijos. 3.Ritualistai (priima priemones, žinant, kad tikslų niekad nepasieks). 4.Retretistai (pasitraukimas; jiems ne reikia nei tikslų, nei priemonių, gyvena šiandiena). 5.Maištininkai (turi savo tikslusis nori bendrus pakeisti).

Jei visuomenė formuoja tikslus, turi numatyti ir priemones jiems pasiekti.

INTERAKCIONIZMO TEORIJA (SIMBOLINĖS SĄVEIKOS TEORIJA). Pasireiškia per individo ir visuomenės bendravimą.

Ar ištiktųjų visuomenė yra individų atspindys? Kiek visuomenė paveikia individą?

H. Midas (JAV) suformulavo teoriją „Veidrodinę Herberto teoriją“, kad visuomenė susideda iš proto, aš, visuomenės.

Protas. Žmogaus protas išsiskiria, nes: 1.Sugeba panaudoti simbolius apibūdinant supančius aplinkos objektus. 2.Galima modeliuoti ir repetuoti savo veiklą. 3.Galima atsirinkti tai, kas mums naudinga apmąstydami, t.y. repeticija vaizduotėje.

Žmogaus sugebėjimas bendrauti priklauso nuo mūsų sugebėjimų peržaisti tą žaidimą. Tai padeda išlikti grupėje ir joje bendrauti. Proto formavimas prasideda kūdikystėje. Atsirenkama ką reikia pirma ir nuolat vystosi.

Konvenciniai veiksmai (sutartiniai)- elgiamės, kad neišprovokuotume kitų žmonių. Veiksmas priimamas ir atliekamas žmogaus. Tai veidrodinė „aš“ teorija – aš, tai kaip mane mato kiti. T.y. save matome kitų akimis.

H. Midas sakė, kad žmogus yra protingas, jei: 1.Supranta sutartinius veiksmus. 2.Sugeba panaudoti tuos gestus,

kad priimtų kitų vaidmenis. 3.Savo vaizduotėje sugeba formuoti veiksmų alternatyvas.

„Aš“. Žmogus sugeba vertinti kitus ir save, gali analizuoti. Vystymesi pereina kelis etapus. Svarbi vaidmens sąvoka: 1.Individualių žaidimų stadija vieno vaidmens. 2.Gali vaidinti 3-4 vaidmenis; kuo daugiau sugeba vaidinti vaidmenų, tuo tobulesni.

Visuomenė – įformintų individų sąveika, priklausoma nuo proto. Svarbu „Aš“, t.y. kaip sugebėsim teisingai vaidinti savo vaidmenį. Vaidmenų reikalavimai skirtingi.

Visuomenės keičiasi, kol protas sugeba prisitaikyti prie ją supančios aplinkos. Arba kyla krizė.