sociologijos medžiaga

Garsioji sentencija “vox populi – vox dei“ siekia tolimą praeitį, dar prieš Kristaus gimimą. Apie tautos, liaudies “balsą“ gerų žodžių pasakė daugelis mąstytojų. Bet daugelis apie masių, minios nuomonę kalbėjo su panieka.

Montenio (Montaigne) mokinys Pierre Charron pasiūlė kitą lakonišką frazę: “Vox populi, vox stultorum“ (stultorum – kvailybė). Visuomenės nuomonės simpatikų ir antipatikų argumentai suprantami ir, matyt, jie yra amžini. Visuomenės nuomonė gali būti nekompetetinga, galinga, bet ją reikia žinoti. Visuomenės nuomonė tapo demokratinei visuomenei būtina institucija.

Lietuvoje reguliarūs visuomenės nuomonės tyrimai pprasidėjo 1989 m. pradžioje. Tai buvo Atgimimo laikotarpis. Apklausų rezultatų visi nekantriai laukdavo, o pagrindinė tyrimų tema buvo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo problemos. Vėliau, kai atsirado teisėtai išrinkta valdžia, kitos nepriklausomos valstybės institucijos, visuomenės nuomonės tyrimai lyg ir nublanko. Atsirado argumentų, kad Parlamento deputatai ir yra visuomenės nuomonė gryna forma, kad žmonės nelabai išmano, kaip teisingai atsakinėti, kad tyrinėtojai tendencingai apklausia, tarnauja kuriai nors partijai ir t.t. Suprantama, kad daugiausia abejonių kyla pralaiminčioms politinėms grupėms.

Skaudų smūgį visuomenės nuomonės tyrimų prestižui sudavė vviena užsienio firma rinkimų dieną klaidingai prognozavusi 1992 m. Seimo rinkimų rezultatus.

Vėliau, kai Lietuvos tyrimų centrai pradėjo pateikti gana tikslias tyrimų prognozes, dėmesys visuomenės nuomonės rezultatams vėl sustiprėjo. Ypač jų populiarumas padidėjo, kai duomenis kas mėnesį pradėjo publikuoti didžiausi Lietuvos ddienraščiai: “Lietuvos rytas“ ir “Respublika“.

Taigi, visuomenės nuomonė tapo viešojo diskurso dalimi. Kita vertus, kasdieninė praktika rodo, kad didžiosios daugumos žmonių supratimas apie visuomenės nuomonės tyrimų ir jų rezultatų prigimtį yra gana miglotas: nėra žinoma, kaip atliekami reprezentatyvūs tyrimai, kokios čia yra paklaidos, kaip korektiškai interpretuoti rezultatus.

Taip pat labai svarbūs, bet nepakankamai Lietuvoje aptarti dalykai yra visuomenės nuomonės formavimosi mechanizmas (ypač žiniasklaidos įtakos problema), jos funkcijos, jos ypatumai įvairiuose visuomenės segmentuose.

Būtent šioms problemoms analizuoti ir yra skirta ši mokymo priemonė, o formuluojant trumpiau – čia bus siekiama atsakyti, “kas tai yra visuomenės nuomonė“ ir “kaip yra tiriama visuomenės nuomonė“.

Šis darbas yra parašytas Amsterdamo universiteto Komunikacijos fakultete “Tempus“ programos stažuotės metu. Naudojami empiriniai tyrimų rezultatų duomenys priklauso Filosofijos ir sociologijos instituto Visuomenės nnuomonės tyrimų centrui bei Visuomenės nuomonės tyrimų centrui “Vilmorus“. Autorius dėkoja Komunikacijos ir informacijos teorijos katedros darbuotojams už konsultacijas ir pagalbą rašant šį darbą.

1. Visuomenės nuomonės samprata

Lietuvoje yra prigijęs terminas „viešoji nuomonė“. Iš tiesų „public opinion“ galima versti ir kaip „viešoji nuomonė“, ir kaip „visuomenės nuomonė“. Atgimimo laikotarpiu, kai taip buvo populiari viešumo idėja, į žiniasklaidos apyvartą pateko pirmasis variantas. Praėjus dešimtmečiui šis vertinys skamba kiek paradoksaliai – visuomenės nuomonė, bent jau ta, kuri yra matuojama reprezentatyvių apklausų būdu, bbūtent ir nėra vieša, tai nuomonės žmonių, kurių absoliuti dauguma niekada neturėjo galimybės (ar neturėjo ir tokio poreikio) ką nors pasakyti viešai (žiniasklaidos lygmenyje), ir tik tyrimų rezultatų publikavimas jų agreguotą nuomonę padaro vieša. Taigi, toliau tekste naudosime terminą “visuomenės nuomonė“.

Visuomenės nuomonės apibrėžimų dėl paties reiškinio sudėtingumo priskaičiuojama dešimtys [Noelle-Neumann: 1984, p. 58-69]. Vienas iš dažniausiai naudojamų apibrėžimų priklauso žymiam visuomenės nuomonės teoretikui Bernard Hennessy (Hennessy: 1985, p. 13): „tai žymios žmonių dalies išreikštas preferencijų kompleksas apie visiems bendrai svarbią problemą“. Problema turi būti aktuali ne tik individo, bet ir bendruomenės, visuomenės lygmenyje (t. y. klausimas apie mėgstamą TV laidą gali nebūti visuomenės nuomonės objektas, bet klausimas apie šios laidos „uždarymą“, dėl kurių nors, pvz., moralinių, motyvų jau gali tapti tokiu objektu). „Preferencijų kompleksas“ – visi išreikðti požiūriai apie svarstomą klausimą.

1948 m. G. Gallup, kaip tyrimų praktikas, savo nepraradusioje aktualumo knygoje „Visuomenės nuomonės tyrimų vadovas“ apibrėžimams daug vietos neskiria. Jam pakanka, kad ir tokios definicijos (Gallup: 1948, p. 84): „agreguota požiūrių visuma apie dalykus, kurie veikia ar domina bendruomenę“.

“De facto“, kai skelbiami ir analizuojami visuomenės nuomonės tyrimų rezultatai, visuomenės nuomonė suprantama dar labiau redukuotai, supaprastintai: “visuomenės nuomonė – tai kokiu nors konkrečiu klausimu visuomenės narių išreikštų nuomonių visuma“.

Toks apibrėžimas nesunkiai ggali būti sukritikuotas, nes net intuityviai galima jausti, kad mechaninė nuomonių suma nėra „visuomenės nuomonė“, į kurią atsižvelgia šalies elitas, įsiklauso ir kartais pataikauja žiniasklaida. Ar galima vadinti visuomenės nuomone atsakymus į visuomenėje neaptartą, neaktualų, nesuprantamą klausimą? Deja, kartais tokios mechaniškos nuomonių sumos pateikiamos visuomenei ir tampa visuomenės nuomonės “faktoidais“, kurie pradeda savo funkcionavimŕ vieđajame diskurse.

Taigi, apibrėžiant visuomenės nuomonę kaip sociologinę sąvoką, naudosimės Bernard Hennessy apibrėžimu, tačiau pripažinsime taip pat, kad visuomenės nuomonės tyrimų metu gaunami faktai dažnai yra žymiai primityvesni ir juos vadinti “visuomenės nuomone“ yra kiek netikslu. Daugeliu atvejų, kadangi to išvengti neįmanoma, visuomenės nuomonė bus suprantama kaip reprezentatyvių tyrimų metu gautų atsakymų profiliai.

2. Visuomenės nuomonės tyrimų istorija

Tūkstantmečius didesnių ar mažesnių piliečių grupių nuomonės buvo išreiškiamos balsavimu. Vienas iš pavyzdžių – piliečių susirinkimai antikinės Graikijos miestuose. Mums artimesnis pavyzdys – bajorų seimai Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. “Liberum veto” – kiekvieno dalyvio teisė vetuoti bet kurį nutarimą faktiškai sužlugdė galingą valstybę (Davies: 1998, p. 379).

Tačiau visuomenės nuomonės tyrimai tokia prasme, kaip jie dabar yra suprantami, numato ne balsavimus susirinkimuose ar balsavimus nacionaliniuose rinkimuose, bet tam tikros dalies žmonių apklausas, kai jų rezultatai yra ekstrapoliuojami tiriamai aibei.

Tokių apklausų priešistorė siejama su „šiaudinių apklausų“ („Straw Polls“) periodu. Sąvoka „šiaudinis balsavimas“ aamerikiečių slenge atsirado praeitame šimtmetyje. Tuo metu ji reiškė bet kurią apklausą prieš oficialius rinkimus į valstybinį postą. Paprastai tuo užsiimdavo žurnalistai. Matyt, kad tokių apklausų prognostika buvo menka, todėl ir buvo sakoma „šiaudinė“, t.y. menkavertė apklausa. Yra užfiksuota, kad JAV tokio pobūdžio apklausos vyko bent jau nuo 1824 m. (Smith: 1990). Šie metai JAV buvo ypatingi: esmingai pasikeitė partijų konfigūracija politinėje scenoje, iš 24 valstijų aštuoniolikoje turėjo įvykti tiesioginis balsavimas, savo kandidatūras iškėlė neįprastai daug pretendentų. Susidomėjimas būsimų rinkimų rezultatu buvo didžiulis. Šiame politiniame fone ir prasidėjo stichiškos apklausos. Buvo apklausiami politikai, žurnalistai, laikraščių prenumeratoriai, būdavo naudojama pašto apklausa, interviu, viešose vietose pildomos anketos. Aišku, kad tokių apklausų rezultatai buvo nereprezentatyvūs, prieštaringi.

Išmoningo informacijos rinkimo būdo pavyzdžiu yra nurodomos „apklausos“, kurias atlikdavo vienas prekybininkas, kuris ant savo produkcijos spausdindavo kandidatų į prezidentus pavardes, o pirkėjas, išsirinkęs labiau patinkančią prekę tuo pačiu „balsuodavo“ už būsimą prezidentą. Suskaičiavęs parduotą produkciją, prekybininkas publikuodavo savo rinkimines prognozes. Įdomu, kad šis tyrinėtojas gerai nuspėdavo būsimo prezidento pavardę.

„Šiaudinių apklausų“ suklestėjimas ir žlugimas tampriai susijęs su JAV leistu žurnalu „Literary Digest“. Negali nestebinti šių apklausų užmojis: 1920 m. išsiųsta 11 mln. anketų, 1924 m. – 16.5 mln., 1928 m. – 18 mln., 1932 m. – 20 mln.

Kokie gi buvo šio darbo motyvai? Vienas jų – padidinti leidinio tiražą kartu su anketa siunčiant prenumeratos blanką, kitas motyvas – sudominti skaitytojus skelbiamomis prognozėmis.

Rinkimų rezultatai buvo nuspėjami gana tiksliai, o jeigu ir būdavo neatitikimas, tai buvo manoma, kad reikėjo apklausti dar keletą milijonų žmonių. Skandalas kilo visai netikėtai 1936 m., kai „Literary Digest“ ne tik nenumatė, kad laimės F. Ruzveltas (kuo papiktino savo skaitytojus), bet ir padarė 19.6% klaidą (kuo papiktino mokslinę visuomenę). Daugeliui atrodė neįtikėtina – beveik 20% kklaida apklausus 2.4 milijono žmonių (išsiųsta 10 mln. anketų). Reikia įsivaizduoti, kaip sunku techniškai atlikti tokią apklausą: vien 500 darbuotojų perrašinėjo adresus iš telefono abonentų knygų ir kitų žinynų, išsiuntimui paruošti laiškai užėmė tūrį, prilygstantį 40 kambarių tūriui, laiškai buvo išsiuntinėti kas ketvirtam rinkėjui. Žurnalas po šios nesėkmės netrukus užsidarė.

Metodinė tyrimo klaida tapo sisteminės klaidos klasikiniu pavyzdžiu. Atlikdami apklausą žurnalistai naudojosi telefono knygomis ir automobilių savininkų sąrašais. Tuo metu automobilius turėjo 55%, o telefonus – 40% amerikiečių šeimų (Gallup: 1948, pp. 74), be to, šios grupės didele dalimi sutapo. Tokiu būdu pusė mažiau turtingų amerikiečių, kurie balsavo už F. Ruzveltą, nepateko į apklausą.

Tais pat metais G. Gallup, E. Roper ir A. Crossley, naudodami moksliðkai pagrįstą atranką, atliko priešrinkiminę tik keletos ttūkstančių respondentų apklausą ir gana gerai atspėjo rezultatą. Taigi, nuo 1936 m. yra atliekamos moksliniais kriterijais pagrįstos apklausos.

Čia rašome „prasidėjo“, turėdami galvoje reguliarius, visuomenės dėmesį patraukiančius tyrimus. Atskirų atvejų galima aptikti žymiai anksčiau. Pavyzdžiui, statistinio reprezentatyvumo principais pagrįstas tyrimas buvo atliktas Anglijoje jau 1912 m. (A. Bowley), tačiau šis ir kai kurie kiti tyrimai didelės įtakos būsimai didelę praktinę vertę turinčiai apklausų industrijai neturėjo.

Visuomenės nuomonės institucionalizavimo procesas (turima galvoje stabilios tyrimų firmos tarnybų reguliarūs tyrimai, publikavimas) prasidėjo 1935 m. AIPO (American Institute of Public Opinion), kuriam vadovavo G. Gallup ir kuris jau po metų išgarsėjo minėtų prezidentinių rinkimų metu. 1937 m. prie Columbia universiteto buvo įkurtas Bureau of Applied Social Research, 1941 m. – National Opinion Research Center, 1947 m. pprie Michigan universiteto (Ann Arbor) įkurtas Survey Research Center, kurio funkcija buvo akademiniai viešosios nuomonės metodikos ir metodologijos tyrinėjimai. Dėmesys metodikai ypač padidėjo po 1948 m., kai dauguma firmų neteisingai prognozavo, kas bus JAV prezidentu.

Visuomenės nuomonės tyrimų istorijai yra svarbūs 1937 m., kai JAV buvo pradėtas leisti žurnalas “Public Opinion Quarterly“. Prieškarinis pasaulis psichologiškai yra taip toli, kad visuomenės nuomonės tyrimai jame kartais suvokiami kaip kazusas, o ne kaip organiška to laikmečio dalis. Pavarčius pirmuosius Public Opinion Quarterly numerius tenka tik sstebėtis įdomių straipsnių gausa, nepasenusiu sąvokų aparatu, netgi problemų aktualumu nūdienai (žr. Priedą 1).

Europoje visuomeninės nuomonės tyrimai vystėsi ne taip sparčiai: skirtingai nuo demokratiškų JAV, Europoje dar buvo gyvos monarchizmo, aristokratizmo tradicijos, nekalbant, kad daugelyje šalių įsivyravo autoritariniai ir totalitariniai režimai, vienok 1937 m. buvo įsteigtas pirmas viešosios nuomonės tyrimų institutas Didţiojoje Britanijoje , o 1938 m. – Prancūzijoje. Tik po karo 1947 m. pirmas tyrimų institutas buvo įsteigtas Vokietijoje (Institut für Demoskopie Allensbach).

Ypač padaugėjo visuomeninės nuomonės tyrimų firmų 60-aisiais. Šiuo metu pasaulyje jų yra tūkstančiai. Paminėsime kai kurias žymiausias: Gallup International, GfK, INRA, IPSOS, Yankelovich Partners International. Šiuo metu JAV kiekvienais metais atliekama apie 20 milijonų interviu (Fishkin: 1995).

Visuomenės nuomonės tyrimai Lietuvoje

Empiriniai sociologiniai tyrimai Lietuvoje buvo pradėti 60-ųjų pradžioje. Per 25 metus daugelis tyrinėtojų grupių atliko nemažai tyrimų (Gaidys, Vosyliūtė: 1994).

Kiekvienoje anketoje buvo klausiama nuomonės kokiu nors klausimu, tačiau šių tyrimų nepriskirtume prie „visuomeninės nuomonės“ tyrimų. Pirmiausia, apklausos nereprezentavo visų gyventojų, buvo apklausiama mokyklose, gamyklose ir pan. Antra, tyrimų rezultatai nebuvo orientuoti žiniasklaidos priemonėms, buvo rašomi straipsniai, knygos, rekomendacijos ministerijoms (suprantama, kad cenzūra ribodavo ir klausimų pobūdį, ir publikuojamus duomenis), nuo tyrimo iki publikacijos praeidavo metai.

Kodėl nebuvo atliekamos reprezentatyvios visuomeninės nuomonės apklausos sovietiniu laikotarpiu? Pirmiausia, kad totalitarinėje valstybėje ggyventojų nuomonė nėra reikalinga, viską sprendžia „partija ir vyriausybė“. Bet jos nebuvo atliekamos ir neutralia tematika (pvz., apie šeimos, demografijos problemas). Matyt, kad buvo bijomasi, jog reprezentatyvios apklausos gali atskleisti šiaip jau įslaptintus duomenis apie vyrų amžiaus struktūrą (potencialus kareivių skaičius), apie tam tikras profesijas, ir t.t. Didelė dalis vienintelio, kartą per dešimt metų atliekamo tikrai reprezentatyvaus tyrimo – visuotinio gyventojų surašymo – duomenų buvo tik „tarnybiniam naudojimui“.

Yra ir trečia, gal ne tiek jau racionali priežastis. Randomizuota atranka numato apklausas butuose. Sovietinėje ideologijoje žmogaus butas, privati erdvė buvo lyg ir nelabai „progresyvi“, ją sunku buvo kontroliuoti (ši problema „išspręsta“ G. Orwell’o „1984“). Butuose į apklausą galėjo patekti „neprogresyvūs“ žmonės. Be to, jeigu interviuotojai pradėtų vaikščioti po butus, tai galbūt galėtų pradėti daryti ir disidentai (agituoti, rinkti informaciją, ir t.t.).

Sunku pasakyti, kas atliko pirmŕ reprezentatyviŕ gyventojų apklausą Lietuvoje. Jos prasidėjo daugmaž vienu metu – 1989 metais. Viešosios nuomonės tyrimų centras prie Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto (V. Gaidys, D. Tureikytė) pirmąją reprezentatyvią apklausą Vilniuje atliko 1989 m. kovo mėnesį (N=1042), o Lietuvoje 1989 m. gegužės mėnesį (N=1725). Tuo metu reguliarias apklausas pradėjo Vilniaus universiteto Sociologinių tyrimų laboratorija (R.Ališauskienė), Lietuvos radijo ir televizijos sociologinė laboratorija.

Tas laikotarpis buvo „aukso amţius“ tyrinėtojams, tai buvo „„vox populi – vox dei“ periodas. Apklausų rezultatais domėjosi visi (koks Sąjūdžio, A. Brazausko, V. Landsbergio reitingas?; kokia dalis remia Lietuvos Nepriklausomybę?). Tada atrodė, kad visuomenės nuomonė (tiksliau, apklausų rezultatai) bus ypatingai svarbi naujos Lietuvos gyvenimo dalis. Vėliau ši euforija išnyko, visuomenės nuomonė užėmė reikšmingą, nors ir kuklią vietą. Tyrimai tapo kasdienybe, didžiąją dalį tyrinėtojų darbo sudarė jau rinkos tyrimai.

1992 m. Vilniaus universiteto Sociologinių tyrimų laboratorijos pagrindu įsikūrė bendra Lietuvos – Didžiosios Britanijos įmonė „Baltijos tyrimai“, kuri buvo priimta į Gallup International sistemą. 1993 m. įsikūrė Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“, Socialinės Informacijos Centras (SIC). Yra ir daugiau firmų Lietuvoje, galinčių atlikti ir atliekančių reprezentatyvius tyrimus, tačiau aukščiau minėtos firmos visuomenės nuomonės tyrimus atlieka reguliariai. Visuomenės nuomonės tyrimų centro prie Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto ir Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ tyrimų rezultatai yra publikuoti leidinyje „Nuomonės 1989-1994″ (Gaidys, Tureikytė: 1994), apie tyrimų ypatumus Lietuvoje žr. (Gaidys, Tureikytė: 1991).

3. Visuomenės nuomonės apklausų funkcijos ir reikšmė

Pirmiausia atkreipsime dėmesį, kad visuomenės nuomonės tyrimai galimi tik demokratinėje visuomenėje. Jų nereikėjo monarchams, jų nereikia totalitariniams ar autoritariniams režimams. Kur nėra realių valdžios rinkimų, ten nėra ir visuomenės nuomonės apklausų. To priežastys yra suprantamos.

Kam reikalinga daugybė kiekvienais metais demokratinėse šalyse atliekamų

apklausų? Kas yra jų užsakovai? Paminėsime kai kuriuos visuomenės nuomonės tyrimų galimus užsakovus.

1) Politinės scenos veikėjai.

Politinės scenos veikėjai domisi rinkėjų jautrumu įvairioms problemoms, jų lūkesčiais (tai padeda konstruoti rinkiminę kampaniją). Nustatomas įvairių politikų populiarumas (ieškomi efektyviausi variantai pritraukti rinkėjų balsus). Valdančiai partijai priėmus nepopuliarų sprendimą, opozicija gali išlošti pateikdama „vox populi“ apklausos rezultatus.

Politikos subjektų reakcija į apklausas esmingai skiriasi priklausomai nuo to, ar apklausa daroma „sau“, ar propagandai.

Apklausų „sau“ pavyzdžiu gali būti vieno ar kito kandidato šansų tikrinimas konkrečioje rinkiminėje apygardoje. ŠŠiuo atveju reikalavimai tyrimo kokybei, patikimumui yra labai aukšti. Klaida apklausoje ar duomenų interpretavime gali turėti neigiamų pasekmių politikos subjekto karjerai.

Jeigu apklausos duomenys numatyti viešam publikavimui, politikos subjektai jautriai reaguoja į sau nepalankų rezultatą. Jau po tyrimo gali kilti klausimų dėl tyrimo metodikos, „neteisingo“ klausimo formulavimo, dėl „nekompetetingų asmenų“ apklausos tikslingumo.

Tyrinėtojas turi būti pasiruošęs šiam natūraliai pasikartojančiam psichologiniam reiškiniui. Jau prieš apklausą turi būti detaliai išsiaiškintos metodinės tyrimo aplinkybės ir turi būti sutarta, ar duomenys bus publikuojami, ar ne, nepriklausomai nnuo būsimų rezultatų.

2) Valstybės valdymo subjektai (vyriausybė, ministerijos, departamentai, ir t.t.).

Čia svarbi tyrimo uždavinių klasė – numatyti žmonių reakciją į vieną ar kitą sprendimą, reformą. Ar žmonės pritartų alkoholio ar tabako pabrangimui? Koks požiūris į lošimo namų legalizavimą? Koks požiūris į ggreičio ribojimą Lietuvos keliuose? Daug tirtinų klausimų gali būti savivaldybių lygmenyje.

Svarbūs yra „grįžtamojo ryšio“ tyrimai – žmonių reakcija į jau įvykusią ar vykdomą reformą: laiko juostos pakeitimas, pakitusi mokesčių sistema, ar žmonės pajuto kovos su nusikalstamumu programos rezultatus.

Tyrimuose, kurie susiję su ekspertų priimtų sprendimų vertinimu, visada iškyla respondentų kompetencijos problema. Ar „paprasti“ žmonės“ turi pakankamai informacijos ir analitinių sugebėjimų, kad pagrįstai įvertintų vieną ar kitą sprendimą, ar jie gali numatyti to sprendimo ilgalaikes pasekmes, be to, kitų sprendimų kontekste?

Ypač diskutuotinas visuomenės nuomonės vaidmuo prieš priimant sprendimą. Nuomones reikia žinoti, tačiau vykdomoji valdžia neturi teisės atsisakyti atsakomybės ir ją peradresuoti visuomenės nuomonei.

3) Visuomeninės organizacijos.

Visuomeninės organizacijos tyrimus užsako gana retai dėl resursų stokos. Be to, dažnai jos atstovauja nedidelei gyventojų daliai su specifiniais iinteresais, todėl reprezentatyvios apklausos joms nėra labai aktualios.

Puikus visuomeninės organizacijos veiklos pavyzdys Lietuvoje šioje sferoje – Lietuvos viešųjų ryšių asociacijos organizuojamas “Nešališkiausios žiniasklaidos priemonės Lietuvoje“ rinkimas. Nešališkiausia žiniasklaidos priemonė renkama metų pabaigoje pasinaudojant reprezentatyvia Lietuvos gyventojų apklausa.

4) Biznio, ūkio subjektai.

Nuomonės yra tiriamos, tačiau tai vyksta, kaip taisyklė, rinkos tyrimų kontekste.

5) Žiniasklaida.

Tai vienas iš pagrindinių informacijos apie visuomenės nuomonę užsakovų. Pirmiausiai taip yra todėl, kad žiniasklaida pretenduoja būti visuomenės nuomonės išraiška, tačiau tai įrodyti nėra taip paprasta. Jeigu Seimo narys teigtų, kad jis iir yra visuomenės nuomonės išraiška gryna forma, tai jis savotiškai būtų teisus, nes jį išrinko (nors ne visada potencialių rinkėjų dauguma) ir jam delegavo savo balsus „paprasti žmonės“. Žiniasklaidos atstovai to pasakyti negali (tik iš dalies jų gebą skleisti visuomenę rezonuojančią informaciją ar vertinimus liudija tiražas, žiūrimumas, klausomumas), todėl vos ne kiekvienas laikraštis turi „nuomonių“ skyrelį, kuriame pateikti komentarai nėra reprezentatyvūs. Reprezentatyvių visuomenės nuomonės tyrimų rezultatai suteikia žiniasklaidos kanalui „vox populi“ funkciją.

Žiniasklaida yra natūralus valdžių oponentas, tai yra viena iš žiniasklaidos funkcijų, todėl visuomenės nuomonė (pvz., pasitikėjimas įvairiomis institucijomis) čia yra tiesiog nepakeičiama.

Apklausų rezultatai domina ir pačią visuomenę: partijų, politikų reitingai, požiūriai į įvairias problemas. Žmonės ne tik nori jausti, suprasti esamą situaciją, bet ir palyginti savo požiūrius su daugumos požiūriais. Ši informacija yra skaitoma, žiūrima, klausoma. Taip pat tai yra būdas padidinti laikraščio skaitomumą, televizijos kanalo žiūrimumą, radijo kanalo klausomumą.

Visuomenei adresuota informacija gali būti ir grynai pramoginio pobūdžio: klausimas apie tai, ar egzistuoja velnias, „už kiek sutiktų nuogas nueiti apsipirkti į parduotuvę“ (savaitraščio „Pirmadienis“ užsakymas, 1994).

6) Akademinė sfera.

Mokslininkai retai užsiima šios dienos aktualijomis. Standartiniai visuomenės nuomonės tyrimų klausimų blokai jiems yra pernelyg paviršutiniški, todėl, kaip taisyklė, yra ieškoma finansavimo sociologiniams tyrimams, kur anketą sudaro išvystyta rodiklių sistema.

Kita vertus, kai kurie ssociologai kartais per dažnai tik atpasakoja visuomenės nuomonės tyrimų rezultatus, tuo pačiu kiek devalvuodami patį sociologijos mokslą.

7) Visuomenės nuomonės tyrimo firmos.

Gal ir paradoksalu, bet patys visuomenės nuomonės tyrėjai (dirbantys tokio profilio firmose), ne taip dažnai domisi visuomenės nuomone. Kiekvienas papildomas klausimas apsunkina anketą, kuri finansiškai turi atsipirkti.

Tačiau yra temų, kurių sunku nenagrinėti, net jei tai, formaliai žiūrint, atneštų nuostolius. Pirmiausiai tai priešrinkiminiai tyrimai, kurių rezultatų publikavimas yra gera reklama. Teisingai numatytas rezultatas leidžia teigti, kad firma dirba patikimai, kad informacija ir apie kitus klausimus, pirmiausia apie rinką, yra teisinga.

Reklamai gali pasitarnauti ir kiti „karšti“ klausimai, ypač jei informacija gaunama ir pateikiama operatyviai.

Kol kas buvo kalbama apie subjektus, kurie gali skirti ar skiria finansinius išteklius visuomenės nuomonės tyrimams. Šis akcentas kiek nepelnytai de-idealizuoja visuomenės nuomonės tyrimų reikšmę.

Nepriklausomai nuo to, kas užsako tyrimus, jeigu tie tyrimai yra vieši ir kokybiški, jų rezultatai demokratinėje visuomenėje turi tokias funkcijas:

1. Visuomenės savirefleksacija.

Visuomenės nuomonės tyrimų rezultatai – kaip veidrodis, kuriame atsispindi ir teigiamos, ir neigiamos jos charakteristikos, atsispindi nuomonių įvairovė ir t. t. Save pažinti būtina, kad geriau įvertintum savo galimybes sparčiai besikeičiančiame pasaulyje ir t. t.

Politikai, neretai ir socialinių mokslų atstovai, nevengia pateikti spekuliatyvias, sensacingas visuomenės charakteristikas. Apklausų rezultatai padeda ugdyti didesnį atsargumą darant išvadas, sumažina nneįprastų vertinimų tiražavimą.

2. Valdžios elito kontrolė.

Valdžia, elitas dažniausiai veikia pasiremdamas tautos ar visuomenės vardu (gali būti remiamasi ir „tikrų lietuvių“ ar „dorų žmonių“ vardu). Visuomenės nuomonės apklausos kiek pakoreguoja šias pretenzijas.

Bene ryðkiausias pavyzdys – 1990 m. sausio mėn. M. Gorbačiovo vizitas Vilniuje. Nežiūrint šimtatūkstantinių demonstracijų, parodžiusių Lietuvos nepriklausomybės siekį, jo manymu, tai buvo netipiška visuomenės dalis, o „liaudis“ bei „paprasti žmonės“ galvoja praktiškai, jiems reikia ne nepriklausomybės, o konkrečių ekonominių dalykų. Kadangi visuomenės nuomonės apklausų rezultatai prieštaravo šiam jo teiginiui, tai jam teko paneigti reprezentatyvių apklausų metodo objektyvumą visumoje. Bet tai jau istorija.

Ðiuo metu elito kontrolės funkciją atlieka klausimai apie Vyriausybės, Seimo veiklos vertinimą, apie konkrečių sprendimų vertinimą.

Šiuolaikinėje visuomenėje vargu ar gali būti „tiesioginė demokratija“, kai viską sprendžia piliečių balsų dauguma (referendumai), tačiau „atstovaujanti demokratija“ gali degeneruoti į „elito demokratiją“ (Crespi: 1989, p. 3), kurioje visuomenės nuomonės faktai būtų traktuojami tik kaip „neišsivysčiusios sąmonės“ empiriniai pasireiškimai. Demokratinėje visuomenėje, kurioje kiekvieno piliečio balsas rinkimuose turi vienodą svorį, kur kiekvienas pilietis turi vienodas teises, kur nėra „blogų“ ar „gerų“ nuomonių, kur yra teisė į „neteisingą“ mąstymą bei jo išraišką bet kuriose komunikacijos priemonėse, tokioje visuomenėje visuomenės nuomonės apklausų rezultatai yra svarbus visuomeninio ir politinio gyvenimo faktas.

3. Visuomenės nuomonė – tai komunikacija.

Komunikacijos sistema

yra gal ir svarbiausias mechanizmas, kuris palaiko grupių, subkultūrų, tautų savastį, susitelkimą. Visuomenės nuomonės tyrimai ir jų rezultatų sklaida yra svarbus komunikacinis mechanizmas (Davison: 1972, p. 312), palaikantis ryšį ne tik tarp „paprastų žmonių“ („general public“), bet ir norint sužinoti apie kitas socialines grupes, tautas, ir t.t.

Nežiūrint visuomenės nuomonės tyrimų gausos, jų populiarumo ir, sakytume, neginčijamos naudos visuomenei, neretai galima išgirsti ir priekaištų dėl visuomenės nuomonės kaip institucijos. Dažniausiai sutinkama kritika:

1) Tyrimai neatspindi realybės (tendencingi, netikslūs, ir t.t.).

Į šį priekaištą ttrumpai galima būtų atsakyti taip – tyrimai neturi būti tendencingi, ir daugelį metų (ar dešimtmečių) dirbančios firmos tokių klaidų negali sau leisti; atrankinis metodas taikomas ne tik visuomenės nuomonės apklausose, bet ir ekonomikoje, fizikoje, žemės ūkyje, ir t.t., kur jis įrodė savo patikimumą.

2) Dauguma yra nekompetetinga.

Bet yra prezumpcija, kad dauguma yra kompetetinga renkant Seimą ar Prezidentą, todėl ji gali reikštis ir svarstant kai kuriuos kitus klausimus. Yra problemos, kurias nagrinėti visuomenės nuomonė nepretenduoja, yra problemos, kurias turi vertinti ekspertai, tačiau vvisuomenės nuomonė gali būti kontekstas, gali turėti patariamąjį balsą.

3) Apklausos matuoja ne visuomenės nuomonę, bet individualias nuomones, kurios dažnai yra nesusiformavusios ir neaptartos, neturinčios komunikatyvinio konteksto.

Nevalidūs klausimai neturi būti pateikiami. Rengiant referendumą taip pat nėra numatyta procedūra įvertinti, ar visuomenės nnuomonė yra susiformavusi, ar tokia nuomonė egzistuoja.

4) Daugumos despotija.

Nėra šalies, kur apklausos būtų prilygintos referendumui (manyčiau, ne dėl to, kad jos palyginus yra pigios, ir politikams atsirastų pagunda per dažnai apeliuoti į visuomenės nuomonę). Beje, demokratijos esmė yra ne daugumos valdymas, bet daugelio interesų suderinimas. Demokratija efektyvi ten, kur mažuma nesijaučia pralaimėjusi, izoliuota. Visuomenės nuomonės apklausose nedominuojantys atsakymai tiek pat svarbūs, kiek ir modalūs.

Taigi, kalbant apie visuomenės nuomonės funkcijas ir reikšmę, reikia vengti kraštutinumų: nereikia menkinti visuomenės nuomonės ir nereikia jos absoliutizuoti.

Čia išdėstytuose argumentuose ir kontrargumentuose apie visuomenės nuomonės reikšmę taškas nėra padėtas. Ši diskusija tęsiasi ir tęsis jau kitame tūkstantmetyje.

Svarbus postūmis nagrinėjant šią problematiką įvyko jau šiame dešimtmetyje, kai buvo pradėtos taip vadinamos “apgalvotos visuomenės nuomonės apklausos“ (“deliberative polls“). ŠŠio metodo esmė yra tai, kad respondentai turi galimybę detaliai susipažinti su visuomenės nuomonės apklausai pateikto klausimo, problemos turiniu, turi galimybę apie tai padiskutuoti su kitais respondentais, taip pat turi pakankamai laiko, kad neskubėdami atsakytų į klausimus.

Pirmoji tokio pobūdžio apklausa įvyko Didžiojoje Britanijoje 1994 m. balandį – gegužės mėnesiais. Tyrimo tema: “Augantis nusikalstamumas: ką mes galime padaryti?“. Pradžioje, naudojantis reprezentatyvia atranka, buvo apklausti 869 respondentai savo namuose. Po to respondentai buvo pakviesti į Mančesterį dalyvauti antroje tyrimo fazėje. Jiems buvo ppadengtos kelionės išlaidos, sumokėti honorarai, vakare jie turėjo galimybę nueiti į teatrą. Viso į Mančesterį atvyko 300 respondentų. Prieš atvykdami jie diskutavo apie nagrinėjamą problematiką su šeimos nariais, draugais, jie perskaitė jiems išsiųstą medžiagą. Susitikimo metu jie dalyvavo fokusuotose grupėse, kur diskutavo apie nusikaltimų prevencijos problemas.

Kaip nurodo projekto autoriai, po įvykusių diskusijų respondentai pradėjo skeptiškiau vertinti kalėjimą kaip nusikaltimų mažinimo instrumentą: “daugiau nusikaltėlių sodinti į kalėjimą“ – 57% iki diskusijų ir 38% po diskusijų (Fishkin: 1995, p. 178).

Eksperimentas su “apgalvota visuomenės nuomonės apklausa“ (“deliberative poll“) buvo vėliau atliekamas JAV, tačiau išvados apie jų reikalingumą yra prieštaringos (Merkle: 1996).

4. Nuomonės formavimasis: žiniasklaidos įtaka

Neretai galima išgirsti sakant, kad žmonių nuomonės (o taip pat jų matavimas) yra kažkas paviršutiniško, nestabilaus. Ir su tuo galima sutikti, nes iš tikrųjų yra žymiai gilesni, nuomones apsprendžiantys dalykai.

Pirmiausia tai vertybės (values) – pagrindiniai, fundamentalūs lūkesčiai (beliefs), kas turi vykti. Vertybės turi normatyvinę reikšmę, jos visada susietos su vertinimais “teisinga – neteisinga“, “gerai – blogai“. Vertybės kuria tai, ką paprastai vadiname civilizacija, kultūra. Vertybių pagrindu susiformuoja konkretesnė pozicija atskirų objektų atžvilgiu – nuostatos (attitudes). O jau vertybių ir nuostatų sistemos bazėje formuojasi konkrečios nuomonės.

Vertybių ir nuostatų sistema formuojasi žmogaus socializacijos procese. Gerai žinomi du socializacijos procesą lemiantys pprincipai (Ericson, Luttberg, Tedin: 1991, p. 39). Pirmumo principas: tai, kas išmokstama pirma, išsilaiko ilgiausiai. Struktūravimo principas: tai, kas išmokstama pirma, struktūruoja tolimesnį mokymąsi. Socializacijos agentai minimi kiekviename sociologijos vadovėlyje, pvz., Giddens 1989: šeima, bendraamžių grupė, mokykla, žiniasklaida, vėliau – darbo aplinka.

Taigi, nuostatos, vertybės pirmiausia formuojasi šeimoje, bendraamžių aplinkoje, mokykloje. Kiek vėliau įsijungia žiniasklaida. Konkrečios nuomonės formuojasi vertybių ir nuostatų sistemos bazėje. Konkrečių visuomenėje aktualizuotų nuomonių formavimuisi didžiulę įtaką turi žiniasklaida.

Daugelio metų apklausos rodo, kad Lietuvoje iš visų institucijų labiausiai yra pasitikima žiniasklaida. Tačiau, net jei nebūtų tokių apklausų, atrodytų, kad „ketvirtoji valdžia“ nesunkiai formuoja nuomones, jomis manipuliuoja.

Vakaruose jau prieš 50 metų ir vėliau tyrimai liudija, kad situacija nėra tokia jau paprasta. Nuomonę, jei ji yra susiformavusi, pakeisti yra sunku. Sunku ir suformuoti konkrečiŕ nuomonć.

Autoritetingas visuomenės nuomonės tyrinėtojas Bernard Hennessy su ironija rašo (Hennessy: 1985, p. 249): „Vienas iš Amerikos folkloro elementų yra tikėjimas, kad žiniasklaida, ypatingai laikraščiai, turi didžiulę įtaką rinkimų eigai, įstatymų leidybai ir vykdomajai valdžiai priimant sprendimus. Ši „visiems žinoma tiesa“ yra ypatingai propaguojama pralaimėjusių kandidatų, kurie užsitikrina komfortą atrasdami savo nesėkmių atpirkimo ožius. Bet ir laimėjusieji teigia, kad žiniasklaida gali nuversti politinius kalnus“.

Požiūris į žiniasklaidos įtaką turi savą istoriją (McQuail: 1981, p. 263).

Pirmas etapas: amžiaus pradžia &– ketvirto dešimtmečio pabaiga. Žiniasklaidai buvo suteikiama ypatinga galia veikti žmonių nuomones. Toks požiūris atrodė natūralus ir jį tarsi patvirtino Pirmojo pasaulinio karo propagandos efektyvumas, Gebelso fenomenas, komunistinė propaganda. Efektyvaus propagandinio šūvio modelis nebuvo paremtas jokiais moksliniais tyrimais. Tai buvo “sveiko proto“ iðvados.

Antras etapas: maždaug 1940-1960. Tuo laikotarpiu buvo atlikta nemažai empirinių tyrimų ir buvo suabejota žiniasklaidos galia, nes tiesioginių įrodymų apie žiniasklaidos potenciją keisti nuomones, nuostatas ir elgesį (turima galvoje socialinė, politinė sfera) nebuvo aptikta. Pirmą ir palikusį ypatingą pėdsaką šioje problematikoje tyrimą atliko P. Lazarsfeld, B. Berelson ir H. Gaudet Erie grafystėje (Ohio, JAV) 1940 metais. Klasikinės knygos „The People’s Choice“ paskutinieji sakiniai skamba taip (Lazarsfeld, Berelson, Gaudet: 1944, p. 158): „Analizės pabaigoje sakome, kad būtent žmonės labiau negu kas kitas gali veikti kitus žmones. Etiniu požiūriu tai yra džiuginantis aspektas kalbant apie rimtą socialinę propagandos problemą“.

Žiniasklaidos įtakos sumenkinimas empirinių tyrimų kontekste šokiravo, bet daugelio neįtikino.

Trečias etapas: po 1960. Jeigu empiriškai tiesioginė įtaka nefiksuojama, tai buvo pradėta ieškoti netiesioginių arba kiek kuklesnių efektų, kurie pareikalavo naudoti subtilesnius metodus.

Nenagrinėsime šiuo metu gerai išvystytų masinės komunikacijos teorijų (žr. Denis McQuail darbus), kurių svarbus akcentas yra žiniasklaidos įtaka, apsistosime ties bene reikšmingiausiu žiniasklaidos įtakos aspektu, kurį trumpai galima apibūdinti taip:

„Nors žiniasklaida ir nelabai sėkmingai įtakoja, kokias turėti nuomones, ji dažnai būna labai įtakinga sakant, apie ką reikia turėti nuomonę“.

Toks media vaidmuo gali atrodyti kiek per kuklus, tačiau to pakanka, kad žiniasklaida taptų galingu mūsų pasaulio matymą kontroliuojančiu despotu. Šiuolaikinės visuomenės nuomonės teorijų pradininkas Walter Lippman 1922 m. išleistą knygą „Visuomenės nuomonė“ (Lipman: 1954) pradeda garsiąja Platono „Respublikos“ metafora, kai oloje sėdi surakinti žmonės, kurie negali atsigręžti atgal ir žiūri priešais save į sieną, kurioje laužo šviesoje atsispindi įvairių objektų ššešėliai. Tarpusavyje tie žmonės gali aptarti, kas vyksta, tačiau jie negali nei pamatyti pačių objektų, nei pasirinkti, į ką žiūrėti.

Čia aišku, koks vaidmuo suteikiamas žiniasklaidai: šis vaidmuo reikšmingas, o kartais net lemiamas.

Empiriškai šie efektai buvo nustatyti JAV 1968 m. prezidento rinkimų metu (Maxwell McCombs ir Donald Shaw (McCombs, Shaw: 1972), kai paiškėjo, kad rinkėjai problemas ranguoja ne pagal savo kandidato programinius pasisakymus, kalbas, bet pagal tai, ką pateikia žiniasklaida, t. y. kokias problemas žiniasklaida laiko svarbiomis, o kokias ne. Taip ppat buvo nustatyta, kad ir neapsisprendę rinkėjai struktūruoja problemas pagal žiniasklaidos pavyzdį.

Palaipsniui prigijo “agenda setting” efekto sąvoka (galima versti „dienotvarkės nustatymas“). Jo esmę trumpai galima apibūdinti tokiu būdu.

Žmonės (ar dauguma žmonių) patys aktyviai konstruoja socialinę realybę, bet iš jiems prieinamų „„medžiagų“, o tas „medžiagas“ masiškai pateikia žiniasklaida. Žiniasklaida atrenka, kas yra svarbu, aktualu. Tačiau yra skirtumas tarp to, apie ką mes galvojame ir kaip mes galvojame (t. y. kas yra teisinga, kas neteisinga ir t. t.). Žiniasklaida duoda svarbų kognityvinį efektą („apie ką galvoti“), atkreipia dėmesį, sustiprina, aktyvuoja anksčiau turėtą įvaizdžių bagažą, bet nebūtinai keičia nuomones ar juo labiau nuostatas (tai ilgalaikiai poveikiai su grįžtamaisiais ryšiais). Sunku pakeisti politines nuostatas, preferencijas. Propaganda nesunkiai gali duoti priešingą efektą. Šiame kontekste labai svarbi yra žiniasklaidos „tyla“ – svarbus poveikio instrumentas.

Svarstant žiniasklaidos poveikį, kartais „pagal nutylėjimą“ numatoma žiniasklaidos „kaltumo prezumpcija“, t. y. žiniasklaida suvokiama kaip despotas, veikiantis silpnų individų sąmonę. Taip nėra arba tai nėra taip paprasta. Demokratinėje visuomenėje žiniasklaida jautriai reaguoja ne ttik į elito, bet ir (o dalis žiniasklaidos ir visų pirma) į „plačiosios visuomenės“ nuotaikas. Žiniasklaidos vaizdiniai taip pat yra ir jos adresato suvokimų produktas. Čia yra grįžtamasis ryšys.

Kokias praktines iðvadas numato „agenda setting“ efekto modelis? Nesunku sugalvoti patarimus socialinio marketingo sferoje. Politinėje sferoje šios išvados suponuoja, kad politikai pirmiausia turi stebėti ne tai, ką sako žiniasklaida, bet tai, apie ką sako, t. y. turėti tematinio spektro dinamiką ir į tai jautriai reaguoti.

„Agenda setting“ tyrimai gali būti realizuojami įvairiomis kontent-analizės mmodifikacijomis, kai yra fiksuojamas temų dažnis, joms skiriamas laikas ar plotas. „Agenda setting“ – tai gana savarankiškas žiniasklaidos tyrimų instrumentas (detaliau žr. Lietuvos bibliotekose esančioje knygoje (Wimmer, Dominick: 1994)).

5. Priešrinkiminių tyrimų įtaka rinkimų rezultatams

Visuomenės nuomonės tyrinėtojai vėl ir vėl susiduria su klausimu, ar jų tyrimų rezultatai nedaro įtakos rinkimų rezultatams.

Ypač raiškiai šį klausimą formulavo Lietuvos žiniasklaidos atstovai bei politikai po pirmojo Prezidento rinkimų turo 1997 m. gruodžio 23 d. Viena iš priežasčių – stebėtinas apklausos (vykusios 4 savaites iki rinkimų – 1997 m. lapkričio 27-gruodžio 1 d.) rezultatų ir rinkimų rezultatų sutapimas.

Pav. 1. 1997 m. lapkričio 27 – gruodžio 1 d. reprezentatyvios suaugusių Lietuvos gyventojų apklausos rezultatai (% nuo turinčių nuomonę) ir 1997 m. gruodžio 21 d. rinkimų rezultatai, %

Tokį sutapimą galime priskirti retam sutapimui (nes trijų savaičių rinkiminė kampanija turėtų bent jau kai ką pakeisti, nekalbant jau apie atsitiktinę paklaidą, kuri pirmajam kandidatui siekia 4%.

Interpretuojant rezultatus žiniasklaidoje švelniausia nuomonė buvo, kad apklausų rezultatų publikavimas daro įtaką, o radikaliausias teiginys, kad tyrinėtojai sąmoningai manipuliuoja rinkimų rezultatais (t.y. iš anksto nustatę rinkimų rezultatą, deda visas pastangas, kad milijonai rinkėjų rinkimų dieną balsuotų reikiamu santykiu).

Priekaištai dėl priešrinkiminių tyrimų rezultatų publikavimo turi dvi modifikacijas:

1) “Mažųjų skriaudimas“. Čia turima galvoje, kad, jei apklausos parodo, kad ppartija X ar kandidatas Y surenka tik kelis procentus, tai už juos niekas nebalsuos, kad neprarastų savo balso. Beje, išsakant šį priekaištą, niekada nesvarstoma, kodėl X ar Y apklausoje surinko mažai balsų.

Vargu ar X ir Y realiai tikisi, kad rinkimų metu jie laimėtų, jei nebūtų apklausų. Priežastis (gal ir neįsisamoninta) yra, greičiausiai, kita: jei nebūtų apklausų, tai X ar Y keturis tarprinkiminius metus turėtų psichologinį komfortą, t. y. galėtų teigti, kad jie yra lyderiai; tuo tarpu turint 1% reitingą vaidinti politinėje scenoje ne visiems yra priimtina (nors pasaulyje yra radikalios partijos, kurioms būtent ir pakanka kelių procentų).

Kita nepatenkintų “mažųjų” reakcijos modifikacija – apklausų rezultatų neigimas (tendencingos, nemokšiškos) arba teigimas, kad jų pačių apklausų duomenimis rezultatas yra visiškai kitoks, reitingas toks aukštas, kad jie ir patys nustebo.

Suprantama, kad ðis politinis-psichologinis reiðkinys yra invariantas, t. y. jis atsikartoja daugelyje šalių.

Minėti kaltinimai visuomenės nuomonės tyrinėtojams paprastai neturi didesnio visuomeninio-politinio “svorio” ar “skambesio”, kadangi žiniasklaida ar elitas retai kada simpatizuoja “mažiesiems”.

2) “Vieno iš lyderių protegavimas“. Čia turima galvoje, kad apklausose esantis lyderis per rinkimus gauna daug balsų vien dėl to, kad jis yra lyderis. Lietuvos kontekste šis kaltinimas formuluojamas ne tik tyrinėtojams (kurie galbūt specialiai ką nors proteguoja), bet ir rinkėjams, kurie anot kritikų, yra nnesubrendę, lengvai pasiduoda įtakoms, eina paskui vedlį ir pan. Dėl vieno ar kito lyderio protegavimo daug priekaištų susilaukia ir žiniasklaida.

Kokie vis dėlto galimi atsakymai į minėtus priekaištus?

1) Dėl “mažųjų” skriaudimo. Aukštas reitingas yra pasiekiamas geros programos, jos viešinimo, argumentuoto gynimo, kasdieninio sunkaus politinio darbo ne tik centre, bet ir provincijoje dėka. Informacinis vakuumas nesant apklausų iš esmės klaidintų rinkėjus apie realią situaciją politinėje scenoje. Pilietis, rinkėjas turi teisę žinoti.

2) Dėl “vieno iš lyderių protegavimo”. Tai klasikinė problema. Apie ją 1948 m. rašė George Gallup knygoje “A Guide to Public Opinion Polls”. Ði nuostabi, nepraradusi aktualumo knyga yra parašyta klausimų-atsakymų forma. Klausimas No 69 skamba taip: “Ar apklausos nesukuria “paskutiniojo vagono” reiškinio? Ar apklausos nėra žalingos, jeigu jos ne tik informuoja, bet ir įtakoja rinkimų rezultatus?”. Pacituosime šio visuomenės nuomonės apklausų pradininko argumentus ir samprotavimus, išsakytus lygiai prieš 50 metų.

“Paskutiniojo vagono“ teorija yra viena seniausių politikos iliuzijų. Yra laiku apvainikuotas rinkimų kandidatų paprotys pranešti rinkėjams, kad jie laimės rinkimus. Klaidingai manoma, kad rinkėjai balsuos už laimintįjį tik todėl, kad pasakytų kitiems, jog būtent jų kandidatas laimėjo, neatsižvelgdamas į savo įsitikinimus. Gal ir buvo Amerikoje laikas, kai žmonės taip mažai domėjosi politikos problemomis ir kandidatais, kad paprastas malonumas pasakyti draugams, jog jie balsavo

už laimėjusį, buvo pakankamas argumentas balsuoti. Bet šiuo metu nebuvo rasta objektyvių įrodymų, kad rinkiminių apklausų prognozės paveikia rinkėjus. O yra kalnai priešingų įrodymų“ (Gallup: 1948, p. 92).

G. Gallup nurodo, kad “paskutiniojo vagono” teorija pasitvirtintų tuo atveju, jeigu kurios nors apklausos metu kandidatas A gautų, pavyzdžiui, 60% balsų, o kitų apklausų ir, pagaliau, rinkimų metu šis procentas nuolatos augtų. G. Gallup empiriškai pagrindžia, kad būna ir taip, ir priešingai, t. y. dėsningumo nėra.

Tačiau, nežiūrint empirinio paneigimo, “paskutiniojo vagono” teorija yra llabai gaji. Praėjus dešimtmečiams garsus visuomenės nuomonės teoretikas Bernard Hennessy vėl rašo: ”Eksperimentiniai tyrimai neatrado sistemingo “paskutiniojo vagono efekto“ reaguojant į visuomenės nuomonės apklausų rezultatus“ (Hennessy: 1985, p. 107).

Tai, kad “paskutiniojo vagono efektas” yra artefaktas (nors ir logiškas, paremtas “sveiku protu”), liudytų ir Lietuvos empirika. Jeigu 1997 m. pirmojo turo Prezidento rinkimuose daugiausia balsų surinko A. Paulauskas, tai pagal “paskutiniojo vagono efekto” tariamą dėsnį jis turėjo didele persvara laimėti ir antrajame ture. To neatsitiko.

Tiesa, apie “paskutiniojo vagono efektŕ” rađo visuomenės nnuomonės apklausų pradininkė Europoje Elisabeth Noelle-Neumann (Noelle-Neumann: 1984). Ji nurodo, kad prie balsuojančių už laimintį gali prisijungti 3-4% rinkėjų, bet ne dėl apklausų rezultatų, o dėl “visuomenės nuomonės klimato” pokyčių, kai žmonės pajunta naujas, objektyviai esančias tendencijas politiniame gyvenime ir nnenori likti psichologinėje izoliacijoje. E. Noelle-Neumann teorijoje ne apklausos apsprendžia realią situaciją, bet reali situacija apsprendžia apklausų rezultatą.

6. Visuomenės nuomonės tyrimų metodika ir metodologija

Nežiūrint to, kad visuomenės nuomonės apklausos pasaulyje atliekamos jau daugelį dešimtmečių, žurnalistams, politikams ir kitiems tyrimų rezultatų vartotojams vėl ir vėl iškyla klausimų, kaip atliekamos apklausos. Visuomenės nuomonės tyrimų technologiją charakterizuoja keletas svarbių parametrų: kiek respondentų turi būti apklausta, kaip atrenkami respondentai, kaip konstruojami klausimai.

6.1. Atranka: kiek turi būti apklausta

Visuomeninės nuomonės tyrimų metodologijos pagrindas – atranka (angl. „sample“), t.y. kad iš santykinai nedidelės stebimų objektų dalies savybių galima spręsti apie tiriamos visumos savybes. Statistikoje ši savybė vadinama „didžiųjų skaičių dėsniu“. Atranka naudojama prognozuojant grūdų derlingumą, tiriant lydyto metalo kokybę ir daugelyje kitų sferų. Visuomeninio gyvenimo reiškiniams mmatuoti atrankos metodas prigijo negreitai. Viena iš priežasčių – psichologinė. Atrodytų, kad žmogus, jo vidinis pasaulis yra unikalus, todėl apklausus 1000 iš 3 mln (juo labiau iš 200 mln) negausime objektyvaus rezultato, nes tiek daug liko neapklaustų. Ši atrankinio metodo savybė stebina žmones (ypač tuos, kurie nesimokė statistikos mokslo pagrindų) ir dabar, XX a. pabaigoje.

Suprantama, kad kuo mažesnė atrankos imtis, tuo tikslumas mažėja. Atsirandančią paklaidą galima įvertinti pagal tokiŕ formulć:

Čia: -ribinė paklaida; n – atrankos dydis (atrinktų respondentų skaičius); N &– generalinės visumos dydis; p – dalis atrankos vienetų, turinčių tiriamą požymį (kokia dalis pasirinko vieną ar kitą atsakymą); koeficiento t reikšmė priklauso nuo patikimumo reikšmės. Jeigu reikalaujamas patikimumas yra 68%, tai t=1, jeigu patikimumas 95%, tai t=1,96; jeigu patikimumas 99%, tai t=2,54. Visuomenės nuomonės tyrimuose dažniausiai yra naudojamas 95% patikimumo lygmuo, t.y. 19 iš 20 atvejų tikroji tiriamo požymio reikšmė bus intervale

x±, kur x – tyrimo metu gauta reikšmė.

Praktikoje visada atsiranda problema, kaip pasirinkti optimumą tarp kuo didesnio tikslumo ir tyrimui skirtų resursų. Kad įsivaizduotumėte šią problemą, pateiksime lentelę (čia visuma lygi „begalybei“, o praktiškai daugiau negu 100 tūkstančių, tai yra tipiška visuomeninės nuomonės apklausoms), kuri gaunama panaudojus anksčiau pateiktŕ formulć:

Pav. 2. Paklaidos dydis esant 95% patikimumui, %

Apklaustų skaičius

Rezultatas

97 %

95 %

90 %

85 %

80 %

75 %

70 %

60 %

n Paklaida ()

100 3.4 4.4 6.0 7.1 8.0 8.7 9.2 9.8 10

200 2.4 3.1 4.2 5.0 5.7 6.1 6.5 6.9 7.1

300 2.0 2.5 3.5 4.1 4.6 5.0 5.3 5.7 5.8

400 1.7 2.2 3.0 3.6 4.0 4.3 4.6 4.9 5.0

500 1.5 1.9 2.7 3.2 3.6 3.9 4.1 4.4 4.5

750 1.2 1.6 2.2 2.6 2.9 3.2 3.3 3.6 3.7

1000 1.1 1.4 1.9 2.3 2.5 2.7 2.9 3.1 3.2

1250 1.0 1.2 1.7 2.0 2.3 2.4 2.6 2.8 2.8

1500 0.9 1.1 1.5 1.8 2.1 2.2 2.4 2.5 2.6

Taigi, jeigu apklausus 100 respondentų paaiškėjo, kad 50% iš jų pasirinko atsakymą X, tai esant 95% tikimybei galima sakyti, kad tikroji reikšmė yra 5010%, t.y. tarp 40% ir 60%.

Apklausus 300 respondentų, tikslumas žymiai padidėja 5.8%. Apklausus 1000, tikslumas jau 3.2%. Toliau didinant imtį, tikslumas auga vis lėčiau: pridėjus dar 500 respondentų, tikslumo prieaugis tik 0.5%.

Taigi, artėjant prie 1000 respondentų, tikslumas didėja gana sparčiai, o virš 1000 didinant imties dydį, paklaidos ribos mažėja vis lėčiau. Būtent tai (ne tik todėl, kkad 1000 yra “apvalus” skaičius) nulemia tūkstantinės imties populiarumą.

Reikia patikslinti, kad minėtos paklaidos galioja, kalbant apie visą imtį (pvz., apie 1000 respondentų). Jeigu norima nagrinėti (o taip dažniausiai ir būna) mažesnes grupes, pvz., vyrus ir moteris, kurios nors partijos rėmėjus, tai šioms mažesnėms grupėms paklaida atitinkamai išauga (ją vėlgi galima įvertinti pagal pateiktą lentelę). Būtent dėl poreikio analizuoti atskiras grupes reikėtų pagal galimybę didinti atranką. Tačiau dėl tyrimų brangumo retai kada apklausiama virš 2000 respondentų.

Dažnai pateikiamas klausimas, kiek reikia apklausti respondentų Vilniuje, Lietuvoje, Lenkijoje ar JAV, kad gauto rezultato paklaidos ribos būtų tos pačios. Atrodytų, kad viename mieste reikėtų apklausti žymiai mažiau respondentų, negu didelėje valstybėje. Deja, įdėmiau pažiūrėjus į paklaidos skaičiavimo formulę, matyti, kad paklaidos dydis praktiškai nepriklauso nuo generalinės visumos dydžio, jei ta visuma yra 100 000 ar daugiau. Esant tokiems dydžiams, narys n/N tiesiog išnyksta. Paklaidos skaičiavimo formulė tampa paprastesne:

Atsitiktinės statistinės paklaidos atžvilgiu ir Vilnius, ir visa Lietuva yra lygiaverčiai. Beje, šis dėsningumas nepatogus Lietuvos tyrinėtojams – jeigu ir Lenkijoje, ir Lietuvoje reikia apklausti tiek pat žmonių, tai ir tyrimo kaina nelabai skiriasi, tuo tarpu daug kam atrodo, kad mažoje valstybėje mažai kainuoja ir tyrimas.

Žinoma, jeigu tiriamos visumos dydis yra keletas tūkstančių ar mažiau, norint gauti tas ppačias paklaidos ribas, reikia apklausti mažiau respondentų, nei tuo atveju, jei visuma yra šimtai tūkstančių. Paklaidos skaičiavimo formulę pertvarkykime į formulę, tinkančią skaičiuoti imties dydį:

Tarkim, kad mūsų tiriamos visumos dydis yra N=1000; numatomas rezultatas (kokia dalis pasirinko vieną ar kitą atsakymą) yra 50% arba p=0,5; pageidaujamos paklaidos ribos yra 5% arba =0,05; patikimumo lygmuo yra 95% arba t=1,96.

Įstačius šiuos parametrus į formulę, gauname N=286, t.y. iš 1000 reikia apklausti 286 respondentus, kad gautas rezultatas (50%) būtų 5% paklaidos ribose. Tokio uţdavinio analogais galėtų būti mažą tiražą turinčio leidinio skaitytojų apklausa, stambios įmonės darbuotojų apklausa ir pan.

Paklaidos skaičiavimo formulė arba jos pagrindu sudaryta paklaidų nustatymo lentelė yra labai naudinga norint greitai įvertinti publikuojamų visuomenės nuomonės tyrimų duomenų paklaidos ribas. Panagrinėkime pavyzdį. 1998 m. spalio mėnesį 15,2% respondentų nurodė, kad jie balsuotų už Centro sąjungą. Paklaidų skaičiavimo lentelėje surandame eilutę n=1000 ir stulpelį “rezultatas”: 15% arba 85%. Eilutės ir stulpelio susikirtime randame paklaidos dydį, esant 95% patikimumui: 2,3%. Tai reiškia, kad tikroji balsuosiančių už Centro sąjungą dalis (visų gyventojų, bet ne atėjusių į rinkimus) yra 15,2%2,3% arba intervalas 12,9% – 17,5%.

Tame pačiame tyrime 8,7% respondentų nurodė, kad balsuos už Tėvynės Sąjungą (Lietuvos konservatorius). Lentelėje artimiausias nurodytas rezultatas

yra 10% (norint paklaidą paskaičiuoti tiksliau, reikia panaudoti formulę, tačiau praktikoje dažnai pakanka ir apytikslio įverčio). Šio stulpelio ir eilutės (n=1000) susikirtime randame paklaidos dydį: 1,9%, t.y. tikroji balsuosiančių dalis yra intervale 6,8% – 10,6%. Centro sąjungos ir Tėvynės Sąjungos intervalai nepersikloja, o tai reiškia, kad už Centro sąjungą tikrai balsuotų daugiau rinkėjų, negu už Tėvynės Sąjungą.

Tame pat tyrime buvo nustatyta, kad Socialdemokratų partija surinko 8,6% balsų, o Krikščionių demokratų partija – 7,7%. Ar remiantis šiuo tyrimu galima pasakyti, kurios ppartijos reitingas yra aukštesnis? Paskaičiavus paklaidas paaiškėja, kad tikroji Krikščionių demokratų partijos reitingo reikšmė yra intervale 6% – 9,4%, o Socialdemokratų 6,9% – 10,3%, t.y. intervalai persikloja, ir mes negalime pasakyti, kuri partija stovi aukščiau, o kuri žemiau. Deja, publikuojant duomenis žiniasklaidoje, dažniausiai nėra galimybių nurodyti paklaidos ribas (ne visi skaitytojai tai ir suprastų), todėl neretai pasitaiko klaidingos sensacijos, kad viena partija aplenkė kitą, nors tas skirtumas statistiškai nėra reikšmingas.

Ypač reikia būti atsargiam, kai analizuojamas ne visas respondentų masyvas, o ttam tikros gyventojų grupės: amžiaus grupė, kurios nors partijos šalininkai, profesinė grupė ir pan. Tokiais atvejais analizuojamos grupės nėra didelės, todėl paklaidos žymiai padidėja. Pavyzdžiui, jei iš viso apklaustųjų masyvo buvo apklaustas 191 jaunas respondentas (18-29 metų amžiaus) ir nustatyta, kkad 56% referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą balsuotų “už”, tai šiuo atveju paklaidos ribos būtų 7%, tai yra tikroji Euro-šalininkų dalis yra intervale 49% – 63%.

6.2. Atranka: kaip atrenkamas respondentas

Turint visą Lietuvos gyventojų sąrašą (pvz. gyventojų registrą), būtų galima naudoti paprastą atsitiktinę atranką (naudojant atsitiktinių skaičių generatorių kompiuteryje, ir t.t.). Tačiau taip atrinktus žmones būtų sunku pasiekti, interviuotojų reikėtų beveik tiek pat, kiek respondentų.

Realiai atranka konstruojama taip, kad vienas interviuotojas turėtų teritorinį lizdą, t.y. galėtų pats apeiti (apvažiuoti) maždaug 10 respondentų.

Atrankos teorija ir praktiniai jos realizavimo būdai – plati tema, ir nėra šios mokymo priemonės tikslas tai išdėstyti. Visų procedūrų esmė – respondentas (kitais atvejais – namų valda) turi turėti vienodą tikimybę būti atrinktu.

Ðalies teritorija yra stratifikuojama, t.y. iðskiriami ddaugiau – mažiau vienalyčiai regionai, iš kurių respondentų skaičius imamas proporcingai gyventojų skaičiui regione (tai sumažina dispersiją ir tuo pačiu statistinę paklaidą). Regione tikimybiškai atrenkami rajonai, juose kaimiškos apylinkės. Suprantama, kad turi būti išlaikyta miesto – kaimo gyventijų proporcija pagal Statistikos departamento pateikiamus duomenis.

Lietuvos didžiųjų miestų gyventojai taip pat patenka pagal faktinį jų svorį tarp Lietuvos gyventojų.

Taigi, atrankos procedūra susideda iš daugelio pakopų. Viena iš jų – pirminio teritorinio vieneto atranka (“primary sampling unit”). Daugelyje šalių tai yra gyventojų ssurašymo metu suformuojama pirminė teritorinė ląstelė. Lietuvoje pirminiu teritoriniu vienetu gali būti rinkiminė apylinkė, pašto skyriaus aptarnaujama teritorija ir pan.

Pats respondentas dažniausiai atrandamas dviem būdais: naudojant teritorinio vieneto gyventojų sąrašus arba apeinant butus „maršrutiniu metodu“.

Sąrašas gali būti naudojamas ir rinkėjų. Jo trūkumas: sąrašas sensta, čia įrašyti tik turintys pilietybę, be to, negali patekti jaunesni negu 18 metų respondentai (jeigu to reikėtų).

„Maršrutinio metodo“ esmė – pagal tam tikras taisykles apeinamas kas kelintas butas, o ten respondentas ieškomas naudojant vieną iš atsitiktinės atrankos procedūrų (pvz., L. Kish’o lentelės, „gimimo dienos taisyklė“). Beje, reikia turėti galvoje, kad užtikrinus visų butų patekimo į atranką vienodą tikimybę, nebus randomizuotas respondento patekimas, t.y. vieniši žmonės turės didesnę tikimybę būti apklausti, negu iš didelės šeimos. Šiuo atveju duomenis reikėtų „persverti“.

Dalis gyventojų visiškai atsisako interviu (apie 20%), dalies reikiamų respondentų nėra namie arba jie yra tuo metu užsiėmę. Tokiais atvejais interviuotojas turi aplankyti respondentą antrą kartą, tačiau ir po antrojo vizito dalies respondentų rasti nepavyksta (apie 20%). Šie 40% neapklaustų yra pakeičiami kitais respondentais, naudojant tą pačią atrankos procedūrą. Kokią įtaką tyrimo rezultatui gali padaryti šie pakeitimai? Sunkiau namuose yra rasti jaunimą, ypač jaunus vyrus. Tai gali pažeisti imties proporcijas ir paveikti apklausos rezultatą. Tokiais atvejais duomenis reikėtų ““persverti”, t.y. modeliuoti situaciją, “koks būtų rezultatas, jeigu socialinės demografinės imties proporcijos atitiktų Statistikos departamento nurodomas proporcijas”.

Būtina paminėti, kad praktikoje naudojama ne tik atsitiktinė, bet ir kvotinė atranka, t.y. kai respondentai parenkami pagal proporcijas (dažniausiai – lytis, amžius, išsimokslinimas).

Tokios atrankos privalumas – interviuotojui nereikia antrą (trečią, ir t.t.) kartą ateiti pas respondentą, jeigu pirmą kartą kontaktas neįvyko. Be to, tokiu būdu užtikrinama, kad apklaustųjų proporcijos a priori atitiks generalinę visumą. Šio metodo trūkumas yra tai, kad keblu matematiškai pagrįsti reprezentatyvumą ir paskaičiuoti paklaidą . Kvotinė atranka plačiai naudojama rinkos tyrimuose, ir beveik nenaudojama akademiniuose tyrimuose.

6.3. Interviuotojas ir jo darbas

Dirbti interviuotojais sugeba tik nedaugelis žmonių. Reikia neturėti psichologinių kompleksų atėjus į svetimą butą, reikalingas komunikabilumas ir tuo pačiu mokėjimas neparodyti savo nuostatų į nagrinėjamas problemas. Tik apie 10% išreiškusių norą dirbti interviuotojų neišsigąsta griežtos atrinkimo procedūros ir gali vėliau dirbti šį sudėtingą darbą. Interviuotojo darbas – tai ne hobis, o profesija. Interviuotojus reikia paruošti pateikiant jiems būtinas žinias apie visuomenės nuomonės tyrimų metodiką ir metodologiją, juos nuolatos būtina instruktuoti, suteikti būtinas metodines konsultacijas.

Didelę interviuotojų dalį sudaro moterys (namų šeimininkės, dirbančios nepilną darbo dieną), pensininkai. Nemažai yra ir jaunimo, tačiau praktika rodo (ir ne tik Lietuvoje), kad jauni žmonės dažniau susigundo ffalsifikuoti anketas. Bet kuriame tyrime yra būtina interviuotojų darbo kontrolė. Pirminis patikrinimas vyksta priimant anketas (turint patyrimą, nesunku aptikti įvairius procedūrinius interviu pažeidimus). Vėliau tikrinama bent jau 10% visų interviu, kreipiantis į patį respondentą. Gali kilti klausimas, ar tokiu būdu nepažeidžiamas atsakymų anonimiškumo principas. Anketos yra anonimiškos, identifikuoti neįmanoma. Tačiau tyrimų centro darbuotojai turi maršrutą, kuriuo privalėjo eiti interviuotojas ir butų, kuriuos reikėjo aplankyti, sąrašą. Tais adresais galima parašyti laiškus ir paklausti, ar interviu įvyko, ar nebuvo pažeistos kokios nors procedūros.

6.4. Interviu telefonu

Didelė dalis vakarų šalyse atliekamų apklausų daroma telefonu. Štai kaip apibūdinama situacija JAV: „Mūsų dienomis retai beatliekami tradiciniai interviu namuose („door-to-door“). Interviu beveik visada daromi telefonu arba centrinėje studijoje. Daugelio žmonių nėra namuose, o vakare interviuoti nesaugu. Neįmanoma patekti į turtingojo gyventojų sluoksnio namus dėl lauko užrakto ir signalizacijos. Viena išimtis yra National Opinion Research Corporation Čikagoje, kuri atlieka „door-to-door“ apklausas Vyriausybei, o interviuotojai yra lydimi socialinio darbuotojo ir asmens sargybinio! Galima susitarti dėl tiesioginio interviu („face-to-face“), bet jie atliekami specialiose patalpose supermarketuose (Goldstein: 1994, p. 11).

Interviu telefonu turi daugelį privalumų: supaprastėja interviuotojo darbas (tuo pačiu sumažėja tyrimo kaina), galima kontroliuoti interviu eigą, padidėja operatyvumas. Trūkumai: interviu telefonu negali trukti ilgai, respondentui neįmanoma parodyti kortelių su alternatyvomis,

piešinių.

Maţiau iđsivysčiusiose đalyse interviu telefonu metodo naudojimŕ riboja nepakankamas telefonizacijos lygis. Mažiau apsirūpinę žmonės dažniau neturi telefono, todėl yra pavojus padaryti sistemines paklaidas.

Mūsų vertinimu, Lietuvoje telefonus turi maždaug 80 miesto ir 50 kaimo gyventojų. Taigi, jeigu telefonines apklausas miestuose daryti galima (atitinkamai persveriant duomenis), tai kaimuose tokios apklausos būtų nereprezentatyvios.

Šiuo metu telefoninių apklausų technologijos sparčiai progresuoja. Populiaria tapo CATI (Computer Assisted Telephone Interviews) sistema. Šiuo atveju interviuotojai sėdi viename kambaryje ar salėje garsą izoliuojančiose kabinose. Kiekvienas interviuotojas turi kompiuterį, kurio eekrane matomas klausimynas. Atsakymai įvedami naudojantis kompiuterio klaviatūra. Čia automatiškai suveikia filtrai, t.y. respondentui nepateikiami nereikalingi klausimai (pavyzdžiui, jeigu respondentas atsakė, kad jis nieko negirdėjo apie tam tikrą visuomeninį įvykį, tai toliau jis nebebus klausiamas apie to įvykio vertinimą). Interviuotojų kompiuteriai yra sujungti su centriniu kompiuteriu, į kurį nuolatos patenka apklausos duomenys. Taigi, apklausos rezultatą galima sužinoti praktiškai tuo pat momentu, kai pasibaigia pati apklausa. Patogu ir tai, kad telefono numerius renka ne interviuotojas, o kompiuteris. Šiuo metu yra kuriama ddar tobulesnė sistema ASR (Automatic Speech Recognition), kuri leistų automatiškai atpažinti respondento atsakymus, sakomus telefonu. Suprantama, kad ir klausimus čia pateiktų automatas.

Kompiuteriai naudojami ir tradiciniuose interviu (“face-to-face“) respondentų butuose, tik čia interviuotojas disponuoja portatyviniu kompiuteriu. Tokiu atveju vėlgi nereikia „popierinės aanketos“, anketa gali turėti sudėtingą architektūrą, o duomenys paprastai pervedami į centrinį kompiuterį (iš kitų miestų – elektroninėmis ryšių priemonėmis). Tokia sistema yra žinoma CAPI vardu (Computer Assisted Personal Interviews). Beje, vietoje kompiuterio klavišų galima naudotis „pieštuku“ (Bellview Pen), tai palengvina atsakymų fiksavimą. Šiuo atveju galima ranka užrašyti ir atsakymus į atvirus klausimus, jie bus užkoduoti tyrimo centre.

6.5. Apklausa paðtu

Seniai naudojamas apklausų metodas – apklausa paštu. Nevykusios tokios apklausos pavyzdį jau nagrinėjome – tai “Literary Digest” atlikta “šiaudinė” apklausa. Nesėkmės priežastys – sisteminės klaidos konstruojant atranką. Tačiau, jeigu atranka sukonstruota korektiškai, apklausa pađtu gali duoti ir neblogŕ rezultatŕ.

Apklausos paštu privalumai: santykinai maža savikaina (lyginant su apklausomis, kai interviuotojas dalyvauja akivaizdžiai); respondentas turi pakankamai laiko pagalvoti prieš atsakydamas į klausimą, aanketos pildymui jis pasirenka patogų laiką; pašto anketoje galima klausti ir tokius klausimus, į kuriuos respondentas nenori atsakyti interviuotojui – pašto apklausos anonimiškumas yra akivaizdesnis.

Pagrindinis apklausos trūkumas – žemas grįžtamumo laipsnis, kuris svyruoja nuo 5 iki

80. Siekiant padidinti grįžtamumą, yra būtina įdėti atgalinį voką su pašto ženklu ir adresu. Grįžtamumą padidina laiškai – priminimai (siunčiami visiems respondentams, nes nėra žinoma, kas jau atsakė į anketą – jeigu anketa anoniminė). Neblogą rezultatą galima pasiekti paskelbus loteriją – kai keletas respondentų, aatrinktų atsitiktine tvarka, gauna pakankamai vertingą prizą.

Pateiksime vieno tyrimo pavyzdį. 1995 m. kovo mėnesį buvo atlikta 2000 kandidatų į Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybas pašto apklausa. Apklausos tema: “Sveikatos apsaugos problemos Lietuvoje”. Respondentai užpildė ir grąžino 52 anketų. Anketos pradėjo grįžti praėjus 2 dienoms po išsiuntimo. Maksimalaus grįžimo laikas buvo 5-9 diena po anketų išsiuntimo. Vėliau grįžimas mažėjo eksponentine priklausomybe.

Ar negalėjo ženkliai išsikreipti rezultatas, esant 52 anketų grįžimo koeficientui? Šiuo atveju įvertinti galimas paklaidas yra gana sunku. Bet kuriuo atveju visi 1037 apklaustieji buvo kandidatai į savivaldybių tarybas ir jų požiūriai į sveikatos apsaugos problemas buvo labai svarbūs ir įdomūs.

6.6. Anketos klausimų formulavimas

Visuomenės nuomonės tyrimo užsakovas respondentus įsivaizduoja, kaip taisyklė, kiek idealizuotai: tai vidutinio išsilavinimo, politiniu ir visuomeniniu gyvenimu besidomintys žmonės, kurie nesunkiai formuluoja savo mintis ir noriai atsakinėja į klausimus. Tikrovėje taip nėra. 14% suaugusių Lietuvos gyventojų turi tik pradinį ar žemesnį išsimokslinimą (1997 m. balandžio mėnesio tyrimas, N=1176). 1997 m. 5261 potencialus respondentas buvo pirmą kartą įrašytas į įskaitą narkologinėse ligononėse dėl alkoholinių psichozių, lėtinio alkoholizmo, narkomanijos ar toksikomanijos (tais metais gimė tik 37,8 tūkstančio žmonių). Tais pat metais buvo nuteista 18,1 tūkstančio asmenų (duomenys parinkti iš Lietuvos statistikos metrašči