Sociologijos paskaitų konspektas

Sociologijos paskaitų konspektai

Įvadinės pastabos

Bendriausia prasme galima pateikti tokį sociologijos apibrėžimą: tai

mokslas, tiriantis visuomenę. Tačiau iki pat šio laiko, nuo sociologijos

atsiradimo ir susiformavimo pradžios, nei vienas sociologas nesugebėjo

pateikti konkretesnio disciplinos apibrėžimo, kuris būtų priimtinas

daugumai.

Kaip ir daugelio kitų visuomeninių mokslų (pvz. antropologijos,

ekonomikos ar istorijos), sociologijos turinys daugeliu atveju yra gana

prieštaringo pobūdžio. Pagrindiniai nesutarimai kyla dėl jos prigimties,

nes sociologija nagrinėja tiek istorijos eigoje vykusius procesus, tiek tam

tikrą ekonominę elgseną, tiek papročius bei kalbą (antropologijos tyrimo

objektus) ir vadovaujasi filosofiniais samprotavimais bbei idėjomis.

Kai kas sociologijos nevientisumą laiko jos silpniausia vieta. Dažnai

ne sociologai lieka labai sumišę, išgirdę tai, kad egzistuoja daug

skirtingų sociologijos koncepcijų, kurios vieną ir tą patį socialinį

reiškinį interpretuoja skirtingai. Kritikai tai laiko sociologijos

nebrandumo požymiu. Tačiau sociologijos nevientisumas nėra jos trūkumas,

bet greičiau atspindi šios mokslinės disciplinos ir jos tiriamųjų objektų

specifiką.

Pati sociologija pradėjo formuotis XIX amžiuje, kada tikslieji mokslai

jau buvo pasiekę gana pastebimą progresą. Jai taip pat buvo keliami tokie

patys reikalavimai kaip ir gamtos mokslams. Net šios disciplinos

pradininkas, Auguste Comte (1799-1847), naują visuomenės mokslą vadino

socialine fizika. Jos tikslas buvo sukurti universalius visuomenės

vystymosi ir funkcionavimo dėsnius, kurių pagalba būtų galima paaiškinti

vykstančius visuomenėje procesus bei padėti išspręsti įvairias socialines

problemas.

Pradinis tikslas – sukurti sociologiją remiantis gamtamokslinių

disciplinų modeliu- patyrė didelę nesėkmę, kuri pasireiškė didele

sociologijos krize 80-tais XX amžiaus metais. Sukurtos teorijos, kurios

bandė viena kitą pakeisti kaip geresnė, kurios aiškino tuos reiškinius,

kurių negalėjo paaiškinti pirmesnės, pasirodė esančios teisingomis ir buvo

prieita išvados, kad nėra pačios teisingiausios teorijos, nes nėra vieningų

ir nepaneigiamų visuomenės vystymosi dėsnių.

Kadangi sociologija tiria individus ir jų kuriamą socialinį pasaulį,

reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės ir gamtos objektai nėra tapatūs.

Individai, skirtingai nei gamtos objektai, visuomet gali nelauktai pakeisti

savo elgesį, ko negali padaryti antrieji. Individų elgsena yra nulemta tiek

išorinių veiksnių (tam tikros socialinės aplinkos), kurie užduoda tam

tikrus elgesio orientyrus ir kurių įtaka yra labai didelė, tiek vidinių

(individuali sprendimo priėmimo laisvė pasielgti vienaip ar kitaip).

Sociologija, kaip pastanga pažinti socialinį pasaulį, negali eiti

tokiu pat pažinimo keliu kaip gamtos mokslai. Nors ji ir turi savo

specifinius pažinimo kelius bei būdus, sociologai dažnai remiasi ir

gamtamoksliniais metodais. Ji užsiima objektyvių faktų stebėjimu, remiantis

empiriniais tyrimais, bei jų apibendrinimo ir sisteminimo dėka formuluoja

teorinius apibendrinimus apie socialinį pasaulį.

Sociologijos atsiradimo kontekstas

Visą sociologijos vystymąsi ir aktualias problemas būtina nagrinėti

vykstančių pasaulinių pokyčių kontekste. Dabartinio pasaulio atsiradimas

siejamas su XVIII-XIX amžiais vykusiais istoriniais įvykiais, kurių

pasėkoje atsirado ir pradėjo formuotis sociologija. Būtent tuo metu Vakarų

Europoje atsirado naujos socialinės organizacijos formos. Šių pokyčių

ištakos glūdi dviejose ‘didžiosiose revoliucijose’.

Pirmoji – 1789 m. politinė Prancūzijos revoliucija, kuri tapo

pagrindiniu politinio persitvarkymo simboliu dabartiniame pasaulyje. Tai

buvo pirmas tokio pobūdžio vidinis politinis persitvarkymas, kada

revoliucijos tikslas buvo politinių ir humaniškų idealų įgyvendinimas, o ne

kokio konkretaus asmens (monarcho) nuvertimas. Šios revoliucijos pasėkoje

pirmą kartą istorijoje socialinio judėjimo įtakoje buvo visiškai sugriauta

visuomeninė santvarka. Šios revoliucijos idėjos – laisvė ir lygybė – nebuvo

įgyvendintos, tačiau davė didelį postūmį tolimesnėms politinėms permainoms,

kurios ligi šiol vyksta pasaulyje. Kaip tik nuo to laiko beveik visų

valstybių teisinės sistemos principu pradėtos pripažinti demokratinės

teisės.

Antroji – industrinė (pramoninė) revoliucija, XVIIIa. prasidėjusi

Anglijoje, XIXa. paplitusi visoje Vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje ir

vėliau – visame pasaulyje. Pramoninė revoliucija dažnai suprantama kaip tam

tikrų techninių pasiekimų visuma. Tačiau techniniai išradimai sudarė tik

nedidelę daug platesnių socialinių ekonominių pokyčių dalį. Tuo metu

prasidėjo labai sparti darbo jėgos migracija iš kaimo vietovių į miestą, į

augančius pramoninius gamybos centrus. Tam įtakos turėjo ir žemės ūkio

produktų gavybos mechanizavimas, kurio pasėkoje vis mažiau darbo jėgos

reikėjo šiam darbui. Techninių inovacijų taikymas darbo ir gamybos

procesuose ir tokios gamybos plėtra yra vadinama industrializacija.

Pramoninė revoliucija sudarė geras sąlygas prasidėti urbanizacijos

procesui. Yra paskaičiuota, kad iki XIXa. net ir labiausiai urbanizuotuose

visuomenėse miestuose gyveno ne daugiau 10% visos populiacijos. Dabartiniu

metu visos išsivysčiusios industrinės šalys yra labai urbanizuotos.

Miestuose gyvena daugiau nei 50% viso pasaulio gyventojų, 2025 metams

manoma, kad jų dalis bus aapie 63%. Spartus urbanizacijos procesas vyksta ir

Trečiojo pasaulio šalyse, kur linkę augti vienas ar du pagrindiniai šalies

miestai, kai V.Europoje ir Š.Amerikoje – miestai auga maždaug tolygiai.

Be vykstančios pasaulyje industrializacijos ir urbanizacijos, reikia

paminėti ir vykstantį gimstamumo didėjimą. Remiantis kai kurių mokslininkų

tyrimais, teigiama, kad 1-ais mūsų eros metais žemėje gyveno beveik 300

mln. žmonių. Šis skaičius, nors ir pakankamai lėtai, XVIIIa. padvigubėjo.

Nuo tada prasideda demografinis sprogimas – kasmet sparčiai auga pasaulio

gyventojų skaičius. 2000 metams skaičiuojam, kad bus apie 8mlr.gyventojų.

Šio proceso priežastys gan lengvai atsekamos pramoninėje

revoliucijoje. Ilgą laiką žmonijos istorijoje buvo išlaikoma pusiausvyra

tarp gimstamumo ir mirštamumo. Vidutinis gyvenimo amžius prieš 200 metų

buvo apie 35 m. Taip pat buvo stebimas didelis vaikų mirtingumas, ir mažiau

nei pusė jų sulaukdavo pilnametystės. Pramoninės revoliucijos pasėkoje

ištobulėjo medicina, pagerėjo sanitarinės ir higieninės gyventojų gyvenimo

sąlygos, todėl bendras gyvenimo ilgumas beveik padvigubėjo, o vaikų

mirtingumas žymiai nukrito.

Sociologija kaip mokslas

Sociologija atsirado kaip pastanga suprasti aukščiau minėtų socialinių

procesų priežastis ir galimas pasekmes. Patį disciplinos atsiradimą galima

tiesiogiai susieti su XVIIIa. socialinės filosofijos idėjomis, kaip

Švietimo filosofija, anglų liberalizmo doktrinos (Thomas Hobse, John Lock),

socialiniai utopistai, enciklopedistai ir pan.

Reikia paminėti, kad vyravęs ideologinis ir intelektualinis klimatas

taip pat padėjo užgimti ir dviem aukščiau minėtoms revoliucijoms.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, sociologiją galima apibrėžti kaip

mokslą apie vvisuomenę. Tačiau nėra aiškus visuomenės empirinis referentas.

Visuomenė yra labai plati kategorija, įtraukianti ne tik išsivysčiusias

pramonines šalis, bet ir tokias dideles agrarines imperijas kaip senovės

Kinija ar Romos imperija. Ši kategorija gali įvardinti ir mažas gentines

grupes.

Kadangi ‘visuomenė’ yra tik kalbinis teorinis konstruktas, ją galima

apibrėžti kaip institucionalizuotų suvokimo, mąstymo ir veiklos formų,

paplitusių ir nuolat reprodukuojamų erdvėje ir laike, visuma arba sistema.

Institucionalizuotos elgesio formos yra pastovūs, sunkiai kintantys

individualios veiklos būdai, bendrai priimti ir naudojami, kuriais

individai sąmoningai ar ne kuria savo pačių bei aplinkinį pasaulį. Dar

kitaip institucionalizuotas elgesio formas galima pavadinti socialiniais

institutais. Institutą (instituciją) lengviausiai yra suprasti kaip tam

tikras nerašytas, bet tvirtai įsigyvenusias elgesio taisykles, šablonus,

modelius. Kaip pavyzdį galima pateikti kalbą. Kalba yra viso socialinio

gyvenimo pagrindas, visi ja naudojasi, kalbėdami vadovaujasi tam tikromis

gramatinėmis, sintaksinėmis, lingvistinėmis taisyklėmis, kurių dėka galime

suvokti vienas kito išreikštus sakinius, žodžius bei už jų slypinčias

reikšmes. Dar vienas institucionalizuotos elgesio formos pavyzdys yra

šeimos institucija. Šeima – tam tikras gyvensenos būdas, kai du individai

(dažniausiai vyras ir moteris) gyvena kartu, augina vaikus, bendrai veda

šeimos ūkį ir pan.

Maždaug taip apibrėžus instituciją, galima teigti, kad sociologija yra

mokslas tiriantis socialinius institutus, socialinę bei kultūrinę individų

sąveiką ir patirtį , varijuojančią nuo tarpasmeninio individų kontakto

kasdieniniame gyvenime ligi pasaulinio masto procesų. Iš esmės ji

labiausiai domisi pastarųjų 200-300 metų

socialiniais procesais ir

reiškiniais.

(Šis apibrėžimas nėra pilnas ar išsamus, bet nurodo pačias

bendriausias šios mokslinės disciplinos tyrinėjimo lauko charakteristikas).

Bendriausiai galima sakyti, kad sociologija nagrinėja mūsų, kaip

socialinių būtybių elgseną bei mąstyseną. Jos tyrinėjimų laukas labai

platus. Sociologai analizuoja daug dalykų – pradedant atsitiktiniais žmonių

susidūrimais gatvėje, baigiant globaliniais socialiniais procesais.

Sociologinių klausimų tipai

Faktiniai klausimai. Sociologai domisi, pvz., kokia yra nelegali

migracija, kiek yra homoseksualių šeimų, kaip dažnai yra mušami vaikai

šeimose, kokios amžiaus grupės vartoja tam tikrų rūšių cigaretes ir pan.

Atlikdami sisteminius sociologinius ttyrimus, sociologai gali surinkti gan

daug empirinės informacijos, kuri nepasiekiama jokiais kitais būdais ir

nepublikuojama jokiuose statistiniuose leidiniuose.

Lyginamieji klausimai. Palyginimo principą galime laikyti vienu

svarbiausiu sociologinio mąstymo bruožu. Lyginamoji analizė dažniausiai

įtraukia erdvės ir laiko dimensijas. Besidomint vystymosi klausimais, yra

atliekami vienos institucijos ar visos visuomenės komparatyvistiniai

tyrimai istorijos eigoje (gretimai analizuojamo, pvz., XIX a. pradžios ir

XXa. pabaigos visuomeninės struktūros). Kiekvieno socialinio reiškinio

specifikos nustatymui lyginami panašūs socialiniai institutai, tik paimti

iš skirtingų socialinių ir kultūrinių kontekstų.

Teoriniai klausimai. Sociologija nesusideda vien tik iš empirinių

faktų rinkimo. Dažniausiai sstengiamasi sužinoti, kodėl vyksta tam tikri

dalykai. Tik taikant teoriją ir teorinį mąstymą, galima korektiškai

interpretuoti empirinius faktus. Empiriniai klausimai, kurie atskleidžia

realiai egzistuojančius ar egzistavusius faktus, ir teoriniai visada eina

vienas greta kito ir jų negalima nagrinėti atskirai. Patikimas teorijas

galima suformuluoti tik tuo aatveju, jeigu jas galime patikrinti empiriniais

tyrimais, kurie remiasi faktų rinkimu.

Teorija suteikia prasmę faktams, nes faktai sociologijoje niekada

‘nekalba patys už save’, jie visada ‘kalba tik tam tikros teorijos ar

loginės mąstysenos sistemos rėmuose.

Sociologija ir mokslo statusas

Mokslas apjungia tyrimo metodų sistemą, teorinį mąstymą bei loginį

argumentų pagrindimą, tam kad suformuluotų žinių apie tyrimo objektą

visumą. Moksliniame darbe labai svarbu yra kritinis mąstymas, naujos idėjos

ir jų mokslinis pagrindimas remiantis hipotezių kėlimu ir jų tikrinimu.

Naujos idėjos ir koncepcijos moksliniuose tyrimuose tam tikru laipsniu

yra eksperimentinės – jas nuolatos galima naujai tikrinti ar net visiškai

paneigti remiantis naujais akivaizdesniais argumentais. Kada iškyla

klausimas dėl sociologijos mokslo statuso, paprastai galvoje turimi du

dalykai:

– ar ši disciplina sukurta pagal gamtos mokslų modelį, nes mokslas

asocijuojamas kaip tik su pastaraisiais?

– aar gali sociologija pasiekti tokį pat tikslumo laipsnį, koks yra

pasiektas gamtos moksluose tiriant fizinį pasaulį?

Šie klausimai yra gan problematiški, bet istorijos eigoje daugelis

sociologų į juos atsakydavo teigiamai. Jie pritardavo teiginiui, kad

sociologija gali ir privalo būti panaši į gamtos mokslus tiek pagal savo

metodiką, tiek pagal veiksmingumą. Ši teorinė nuostata sociologiją, kaip

praktinį mokslą, atskyrė nuo socialinės filosofijos ir buvo pavadinta

pozityvizmu. Tačiau XXa. antroje pusėje tokios pozicijos jau buvo laikomos

naiviomis.

Aišku, sociologija, kaip ir kiti socialiniai mokslai, yra mokslinė

disciplina, kuri turi savo ttyrimo metodų ir duomenų analizės sistemą bei

savo teorijas grindžia akivaizdžiais ir logiškais argumentais.

Tirti žmones nėra tas pats kaip stebėti fizinio pasaulio reiškinius, o

sociologiniai duomenų interpretacijos bei pagrindimo rėmai negali būti

prilyginti gamtamoksliniams. Skirtingai nuo gamtos objektų, žmonės suvokia

save ir sugeba tikslingai veikti. Sociologija negali paaiškinti socialinio

gyvenimo tol, kol ji neapčiuopia tos prasmės, kurią savo veiklai suteikia

žmonės.

Sociologai savo tyrimuose bei teoriniuose ieškojimuose siekia būti

savarankiškais ir bešališkais. Jiems reikia vengti išankstinio nusistatymo

bet kokių naujų idėjų ar atskleistų faktų atžvilgiu. Jiems reikalingas

platus mąstymas.

Vienas iš svarbių sociologinės mąstysenos kriterijų yra objektyvumas.

Objektyvumo kriterijai visai sociologijai yra bendrai paremta tam tikrų

stebėjimo ir tyrimo metodų visuma. Dažniausiai jie nustatomi pačių

sociologų kritinėse diskusijose.

Praktinis sociologijos pritaikymas

1.Padeda aiškiau ir adekvačiau suvokti visuomenėje vykstančius

reiškinius bei socialinę situaciją.

2. Padeda suvokti kultūrinius skirtumus visuomenėje, juos įvertinti ir

išvengti nereikalingos įtampos bei konfliktų.

3. Atskleidžia valdžios, socialinės politikos veiksmų rezultatus.

4. Padeda geriau suvokti savo priklausomybę tam tikrai grupei, savo

veiklos socialines sąlygas bei aplinką, jos galimas pasekmes ir pan.

(Bendrai kalbant – kai kas mano, kad ji yra naudinga savišvietai).

Visuomenė ir kultūra

Kultūra yra pagrindinis žmonių bruožas, kuris skiria juos nuo gyvūnų

pasaulio. Ji yra plati kategorija, kuri apima ne tik kažką tai suvokiamo

kaip aukštesnio ir nesuprantamo paprastiems žmonėms, bet ir tokius

paprasčiausius dalykus kaip apsirengimo manieros, vedybiniai papročiai,

šeimyninio gyvenimo modeliai, religinės ceremonijos ar laisvalaikio

praleidimo formos. Taip pat kultūra apima ir visus artefaktus (žmogaus

rankų sukurtus daiktus) – lankus, plūgus, mašinas, fabrikus, knygas,

kompiuterius ir pan. Pats abstrakčiausias kultūros apibrėžimas: kultūra tai

istoriškai susiformavęs žmonių gyvensenos būdas, kuris yra įkūnytas

materialinės ir dvasinės veiklos produktuose, socialinių normų sistemoje,

žmogaus santykyje su kitais žmonėmis, su pačiu savimi ir su gamta.

Kultūros ir visuomenės sąvokos yra neatskiriamos viena nuo kitos.

Negalima kalbėti apie visuomenę neturint galvoje kultūros ir atvirkščiai;

ten, kur yra visuomenė, kad ir kokio išsivystymo lygio ji būtų, ten yra ir

kultūra. Kiekviena visuomenė turi savitą kultūrą ir tai leidžia ją atskirti

nuo kitų visuomenių. Tai reiškia, kiek yra visuomenių, tiek yra ir kultūrų.

Kultūrinė įvairovė buvo pastebėta ir normaliai įvertinta tik su

europiečių kelionėmis XVIII-XIX amžiais. Susidūrimai su skirtingomis

visuomenėmis atskleidė kultūrinius skirtumus ir taip leido labiau pažinti

tiek savo kultūrą, tiek ir žmonių, kaip biologinių būtybių, prigimtį bei

bendrumą.

Žmogaus prigimties problema

1859 metais Anglijoje biologas Charles Drawin išleido knygą Apie rūšių

kilmę, kur pateikė labai iššaukiančią to meto vyravusiai nuomonei teoriją

apie žmogaus vystymosi ypatybes ir jo sąsają su gyvūnų pasauliu. Remdamasis

didele biologinių ekspedicijų metu surinkta medžiaga, jis atrado gan aiškų

tęstinumą (vystymosi seką) tarp gyvūnų ir žmonių. Jo manymu, žmogiškos

charakteristikos atsirado biologinio proceso eigoje, kkuris prasidėjo prieš

3 milijardų metų.

Visa teorija buvo pavadinta evoliucinio vystymosi teorija. Ji teigė,

kad žmogiškų būtybių vystymasis yra atsitiktinis procesas, kuris neturi

jokio tikslo. Tai buvo prieštaraujantis teiginys anksčiau dominavusioms

religinėms pasaulio ir žmogaus aiškinimo teorijoms.

Evoliucija yra natūralios atrankos rezultatas. Ji aiškinama labai

paprastai. Organinėms būtybėms reikia tam tikrų resursų išgyvenimui

(maisto, šilumos ir pan.). Tų resursų yra labai nedaug, o biologinis

organizmų dauginimasis vyksta labai sparčiai; tai reiškia, kad ne visi gali

gauti gyvybiškai svarbių resursų. Labiausiai prisitaikantys prie gyvenimo

sąlygų organizmai išgyvena, o kiti yra pasmerkti išnykimui. Kovoje dėl

išgyvenimo protingesni, greitesni gyvūnai turi daugiau pranašumų kitų

atžvilgiu ir todėl ilgiau išgyvena bei perduoda panašias savybes savo

palikuonims.

Natūralioje atrankoje veikia mutacijos mechanizmas – atsitiktinis

genetinis pokytis, kuris keičia individų biologines charakteristikas.

Dažnai mutacijos yra skausmingos ir bevertės, tačiau pasitaiko ir tokių,

kurios mutantui suteikia daugiau pranašumo kitų tos pačios rūšies individų

atžvilgiu ir taip mutantai išgyvena kitų sąskaita.

Ši Darwino teorija leidžia suvokti skirtingų rūšių atsiradimą bei jų

sąsajas su kitomis rūšimis. Pateikdamas bendrą evoliucijos istoriją, kuri

prasideda gyvybės vandenyne atsiradimu ir baigiasi žmogaus triumfu,

Darwinas parodo žmonių artumą primatams – beždžionėms, iš kurių prieš 50

tūkst.metų susiformavo identiškas žmogaus tipas. Biologinė evoliucija ir

kultūros poveikis buvo abipusis žmogaus vystymuisi. Kultūriniai artefaktai,

kaip įrankių naudojimas, komunikacijos galimybių vystymas, socialinių

bendruomenių formavimas, leido žmonėms lengviau ir geriau prisitaikyti prie

aplinkos

ir suteikė jiems geresnes išgyvenimo galimybes kitų rūšių

atžvilgiu. Istorijos eigoje vis spartėja kultūrinė raida ir žmogus vis

labiau kontroliuoja aplinką bei pradeda pats ją formuoti savo tikslams.

Tokia evoliucijos teorija padeda suprasti žmogiškos prigimties

bendrumą ir kultūrinės įvairovės atsiradimo galimybes.

Sociobiologų teiginiai

1975 metais E.Wilson preiškė, kad žmonės yra daug daugiau panašūs į

gyvūnus, nei buvo manoma anksčiau. Panaši elgsena atsekama tiek pas vienus,

tiek pas kitus ir tai galima paaiškinti genetine struktūra, kurioje yra

užkoduojami tam tikri elgsenos būdai. Sociobiologai teigė, kad, pvz.,

vedybiniai rritualai prieš sueitį pastebimi tiek pas gyvūnus, tiek pas

žmones; taip pat pastebima ir tai, kad moteriškos lyties individai yra

silpnesni nei vyriškos.

Jų nuomone, didelę dalį socialinės veiklos galima paaiškinti

genetiniais faktoriais, o pačią sociologiją galima būtų įtraukti į

biologijos mokslą. Tačiau buvo pateikta labai mažai įrodymų apie genetinį

paveldimumą, kuris kontroliuotų socialinę individų veiklą. Kad ir kokie

bebūtų genai veiksmingi, jų nepakanka socialinės ir kultūrinės veiklos

įvairovei paaiškinti. Įvairi elgsena yra greičiau kultūriškai išmokstama ir

perduodama iš kartos į kartą per išmokimą, o ne per genus.

Kultūros sudėtinės dalys

Materialinė kultūra. Ją sudaro kultūriniai artefaktai, visa tai, kas

buvo pagaminta žmogaus rankomis. Materialinės kultūros vystymasis yra

įtakotas kultūrinių idėjų, kurios įkūnijamos materialiame daikte. Tačiau

materiali kultūra taip pat veikia ir idėjų vystymąsi, duoda paskatą naujų

idėjų atsiradimui. Kultūrinio objekto ypatybė yyra ta, kad kartą sukurtas

jis tampa nepriklausomas nuo kūrėjo ir tampa neatsiejama visos kultūros

dalimi.

Nematerialią kultūrą sudaro simboliai, kalba, įsitikinimai, vertybės,

normos, sankcijos.

Kalba yra tam tikra simbolių (žodžių) ir taisyklių, kaip tais

simboliais reikia manipuliuoti, sistema. Simbolių pagalba mes galime

išmokti kategorizuoti objektus (suteikti tam tikriems daiktams ir

reiškiniams pavadinimus) bei, kas yra dar svarbiau, išmokyti kategorizuoti

ir kitus. Kalba yra būdinga tik žmonėms, gyvūnai kalbėti nemoka. Buvo

atliekami eksperimentai su beždžionėmis, tačiau kalbos mokymosi galimybės

buvo labai menkos (sugebėdavo išmokti nedaug nebylių kalbos simbolių bei

ženklų, negalėjo jų suregzti į ilgesnius prasmingus sakinius), o taip pat

nesugebėdavo savo išmoktų sugebėjimų peruoti kitiems savo rūšies atstovams.

Žodžiai ir jų reikšmės atspindi tuos socialinio gyvenimo aspektus,

kurie yra svarbūs tos kalbos vartotojui. Pvz., Aliaskos eskimai turi 20

skirtingų pavadinimų išreikšti sniegą, kkur kiekvienas jų nusako tam tikrą

sniego pobūdį. Arba Argentinos piemenys turi 200 skirtingų žodžių

apibudinti arklio spalvą ir pakankamai lengvai pagal vieną žodį gali

atsekti reikiamą arklį didelėje arklių bandoje.

Dažnai kalbos sudėtingumas atspindi kultūros sudėtingumą. Pati kalba

išsivysto tik grupėje vykstančios sąveikos metu. Kalba neatsiranda iš

izoliuotos individualios patirties. Žodis tik tada turi reikšmę, kada bent

keli žmonės jį suvokia vienodai. Tik tokiu atveju garsų rinkinys gali tapti

žodžiu. Kalbos pagalba mes kuriame mus supantį pasaulį (suteikiame jo

atskiroms dalims pavadinimus) ir taip pažįstame jį. Kalba yra pagrindinis

įrankis, kuriuo mes išreiškiame savo mintis bei perduodame vienas kitam

kultūriškai vertingą informaciją.

Įsitikinimai yra simboliniai tvirtinimai apie mūsų suvokiamą tikrovę.

Tai yra bandymai paaiškinti tam tikrus realybės aspektus. Pvz., žemė yra

apvali, žemė yra visatos centras ir pan. Įsitikinimas yra tik tuomet

kultūros produktas, kai jo pagrįstumo galia nepriklauso nuo atskiro

individo. Jie aprūpina mus ‘akivaizdžiais’ faktais. Toks ‘akivaizdumas’ yra

neginčijamas, o jo tikrumas ar ne priklauso ne nuo objektyvios tikrovės,

bet yra kultūriškai nulemtas. Pvz., XV amžiaus kultūroje buvo manoma, kad

žemė yra visatos centras; dabar yra visai kitokia visatos struktūros

teorija. Vienas teiginys buvo teisingas vienais amžiais ir priimtinas savo

kultūrinėje aplinkoje, kitas – kitais, bet abiem atvejais jie buvo

kultūriniai įsitikinimai, kurie nekėlė abejonių to meto auditorijai.

Vertybės yra simboliniai teiginiai apie tai, kaip turėtų, mūsų manymu,

būti sutvarkytas pasaulis, bet ne apie jo realų vaizdą. Jos apibrėžia

tikslus, išskirdamos ir suranguodamos tam tikras elgesio bei socialinio

sambūvio formas, remiantis tuo, ar jie yra pageidautini, ar ne. Vertybės

visada apsprendžia kiekvieno individualaus veiksmo pasirinkimo variantą.

Vertybės, kaip ir įsitikinimai, egzistuoja nepriklausomai nuo atskirų

individų. Vertybių sistema daugelyje visuomenių yra sudėtinga,

besikeičianti ir dažnai prieštaringo charakterio. Kiekvienoje kultūroje yra

tam tikras vertybių rinkinys, tačiau tai nereiškia, kad visi tos visuomenės

nariai vienodai išpažįsta tas vertybes – vienos gali būti toleruojamos

viename socialiniame rate, kitos – kitame. DDėl šių priežasčių dažnai kyla

vertybiniai prieštaravimai bei konfliktai.

Vertybių konfliktas. Dažnas žmogus išpažįsta daug vertybių ir kartais

pasitaiko tokių situacijų, kurios iššaukia vertybių konfliktą. Vertybių

konfliktas kyla todėl, kad mes vienu metu užimame skirtingas socialines

pozicijas skirtingose socialinėse sistemose, kur kiekviena turi savo

vertybes. Tokioje situacijoje mes turime spręsti dilemą – kuriai socialinei

sistemai atiduoti pirmenybę. Vertybinio konflikto pavyzdys – krikščioniškai

auklėtas jaunuolis kare, kada reikia užmušti priešą. Jo dalyvavimas kare ir

kario socialinė pozicija reikalauja iš jo nužudyti priešą, tačiau

krikščionio socialinė pozicija liepia jam nežudyti. Tokioje situacijoje

iškyla vertybinis konfliktas, kuriai socialinei sistemai paklūsti – ar karo

taisyklėms, ar krikščionybei? Vertybinis konfliktas yra išsprendžiamas

paties individo atsižvelgiant į konkrečios situacijos pobūdį.

Normos yra taisyklės, kuriomis valdomas visuomenės narių elgesys. Jos

pagrinde susijusios su moraliniais kriterijais. Yra išskiriamos dvi normų

rūšys: A) proskriptyvinės normos, kurios nusako, koks elgesys yra

neleistinas (taboo). Daugelyje kultūrų tai yra kraujomaišos, vaikų lytinių

santykių, žmogaus nužudymo draudimai. Šios normos dažnai susijusios su

žmogaus gyvybės bei ypatumų išsaugojimu. Pasikėsinimas į jas yra griežtai

baudžiamas. B) preskriptinės normos , kurios nusako tai, kokio elgesio yra

tikimasi ar laukiama. Pvz., gero elgesio taisyklės, atitinkamų kūno vietų

prisidengimas ir pan. Šių normų pažeidimai nesusilaukia didesnės bausmės.

Normos yra ir elgesio modelis, ir tam tikras elgesį stebintis

arbitras, kuris pasako, kas yra gerai, o kas blogai.Jos sukuria tam tikrą

saugumo bbūseną ir suteikia galimybę būti suvoktam kitų žmonių. Jos nusako,

ko būtent tikimasi konkrečioje situacijoje.

Sankcijos yra atlygis už paklusimą normoms bei suderinamumą arba

bausmė už nukrypimą nuo normų. Sankcijos yra neatskiriama normų dalis ir

visada turi tam tikrą prievartos elementą, kuris verčia žmones laikytis

normų. Yra išskiriamos formalios sankcijos ir ne. Neformalios sankcijos

nėra aiškiai išreikštos ir apibrėžtos bei teisę jas taikyti turi bet kas.

Neformalių sankcijų pavyzdys – tėvų santykiuose su vaikais, kur vaikai

vienaip ar kitaip skatinami ar baudžiami už tam tikrą elgseną. Formalios

sankcijos yra aiškiai apibrėžtos ir jas taikyti teisę turi tik tam tikras

socialines pozicijas užimantys žmonės. Tokių sankcijų pavyzdžiai yra

pažymių rašymas mokykloje, įstatymų kodeksai. Bendrai sankcijos taikomos ne

už padarytą veiksmą, bet už normos sulaužymą.

Kultūrinis reliatyvizmas, etnocentrizmas ir subkultūros

Kultūrinės universalijos – visose kultūrose aptinkami kultūriniai

reiškiniai. Tai kalba, kalendorius, valgio gaminimas, dekoratyvinis menas,

žaidimai, etika, higiena, kraujomaišos tabu ir pan.

Kultūrinis reliatyvizmas – kada skirtingose kultūrose vieni ir tie

patys simboliai bei veiksmai turi skirtingas prasmes, kurias galima suvokti

tik tos kultūros visumoje. Pvz., naujagimių žudymas daugelyje kultūrų yra

griežtai baudžiamas, kai kitose tai gali būti priimtinas dalykas, nes

naujagimiai suvokiami kai tam tikra našta bendruomenei, kelianti grėsmę

visos bendruomenės išlikimui.

Kiekvienoje visuomenėje galima išskirti dominuojančią kultūrą – tas

socialines normas, idėjas, vertybes ir elgsenos būdus, kurie yra

toleruojami ir priimtini

didesnei visuomenės narių daliai. Šalia

dominuojančios kultūros galima išskirti ir subkultūras – kultūroje

egzistuojantys savotiški gyvensenos būdai ir socialinio elgesio standartai,

kurie būdingi tik tam tikroms visuomeninėms grupėms (etninėms, amžiaus ir

pan.). Subkultūros išsiskiria iš bendro kultūros konteksto, tačiau yra jos

sudėtinės dalys.

Kontrkultūra – tai priešiška dominuojančiai kultūrai subkultūra. Ji

yra negatyvaus turinio ir dominuojančią kultūrą suvokia kaip priešą, kurį

reikia sugriauti iš vidaus. Tačiau ji nedaro esminio poveikio

dominuojančiai kultūrai, tik užsiima jos kritika. Kontrkultūros pavyzdžiai

– pankai, hipiai, komunistinės grupuotės Vakaruose ir pan.

Etnocentrizmas yra kkitos kultūros vertinimas pagal savos kultūros

standartus. Etnocentriniam mąstymui būdinga tai, kad toks žmogus jaučiasi

teisus vertindamas kitas kultūras, kurias dažniausiai mato kaip žemesnio

išsivystymo lygio ar blogesnes. Etnocentrinis mąstymas nesuvokia kitos

kultūros visumos ir vertina tik atskirus tos kultūros aspektus.

Ksenocentrizmas yra kitos kultūros pervertinimas ir savos kultūros

nuvertinimas.

Dabartiniame pasaulyje, kada yra didelė sąveika tarp skirtingų kultūrų

atstovų ir didelė žmonių migracija, mes negalime kalbėti apie grynas

kultūrines formas. Tarp skirtingų kultūrų vyksta intensyvūs mainai ir

kiekviena visuomenė perima ką nors iš kitos atiduodama jai savo ddalį. Todėl

kiekvienoje visuomenėje galima aptikti ir kitų kultūroms būdingų elementų.

Papildomi skaitiniai:

V.Kavolis. Kultūros dirbtuvės. Vilnius: Baltos lankos, 1996.

Kultūros prigimtis: 5 t. sud. S.Juknevičius ir kt. Vilnius: Valstybinis

leidybos centras, 1993.

A.L.Kroeber. Kultūros sąvoka moksle. psl.108-136.

T.S.Eliot. Pastabos apie kultūros apibrėžimą. psl. 257-353

B.Kuzmickas, L.Astra. Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė. Vilnius:

Rosma, 1996.

L.Astra. Šiuolaikinės lietuvių vertybės. psl.102-134.

SOCIALINĖ STRUKTŪRA

Socialinė struktūra yra visuomenės susiskirstymas į gana pastovius

socialinius darinius, įgyjančius naujų savybių palyginti su tomis, kurias

turi jas sudarantys individai. (M117)

Analizuojant visuomenės struktūra galimi du pagrindiniai modeliai:

I) kai struktūra yra visuomenės institutų sistema;

II) kai struktūra yra socialinių grupių sistema.

Galima sakyti, kad šios dvi sistemos glaudžiai susijusios tarpusavyje. Tik

institutų sistema nusako elgsenos formą ir taisykles, o grupių sistema

labiau apibrėžia žmonių santykių pobūdį, specifiką, apimtis.

Socialinė struktūra suprantama kaip susidedanti iš atskirų elementų:

1. Socialiniai statusai;

2. Socialiniai vaidmenys;

3. Socialinės grupės;

4. Socialiniai institutai.

Socialinis statusas

Kuomet kasdienėje kalboje vartojame ,,statuso“ sąvoką, dažniausiai ją

siejame su įtakos turėjimu, gerbūviu ar įžymumu. Sociologai šį terminą

vartoja vienai iš daugelio apibrėžtų asmens pozicijų visuomenėje nurodyti.

Socialinis statusas įtraukia tiek aukštas socialines pozicijas, ttiek žemas.

Kiekvienas žmogus įprastai užima ne vieną socialinę poziciją – turi ne

vieną socialinį statusą.

Socialinį statusą sociologai skirsto į dvi rūšis – priskirtą ir įgytą:

1. Priskirtas socialinis statusas žmogui priskirtas visuomenės,

neatsižvelgiant į jo asmenybės bruožus, unikalumą, talentą bei charakterio

savybes. Tokios rūšies statusas paprastai priskiriamas gimus, tai – lytis,

rasė, tautybė, pilietybė, religija, amžius. Nors šios charakteristikos

remiasi daugiausia biologiniais ar kitais objektyviais kriterijais,

priskirtieji statusai svarbūs dėl savo sąsajų su socialinėmis

charakteristikomis, kurios priskiriamos tokiems socialiniams statusams.

Tokios rūšies statusai patvirtina jų turėtojo dispozicijų ribas – ką asmuo

gali ir ko – ne, kokias privilegijas jis turi ir pan. Priskirti statusai

,,atspindi“ ir žmogaus priklausymą tam tikrai socialinei kategorijai bei

nurodo jo dalyvavimą konkrečios socialinės grupės veikloje.

Priskirti socialiniai statusai žmogaus gyvenimo eigoje retai

kinta. Žmonės įprastai sunkiai gali pakeisti tokios rūšies savo statusą.

Jie turi įprasti prie tų suvaržymų, kuriuos nulemia tokių statusų

turėjimas. Vis dėlto galima siekti pakeisti visuomenės požiūrį į

nusistovėjusius suvaržymus šių statusų atžvilgiu. Galima pridurti ir tai,

kad vienas ir tas pats statusas gali turėti skirtingas kultūrines reikšmes

skirtingose visuomenėse.

2. Pasiektą socialinį statusą žmogus įgyja savo asmeninių pastangų bei

sugebėjimų dėka gyvenimo eigoje – bet kuri profesija ar darbinė pozicija.

Šie statusai palyginti su priskirtais statusais dažniai kinta.

Kai kurios socialinės pozicijos turi tiek priskirtų, tiek pasiektų statusų

elementų.

Paprastai žmogus skitingose situacijose siejamas su skirtingais statusais,

bet dažniausiai yra vienas pagrindinis statusas su kuriuos šį žmogų

visuomenė paprastai tapatina. (Pvz.: A.Sabonis)

Socialiniai vaidmenys

Socialinis vaidmuo – tai laukiamas elgesys, siejamas su statusu, kurį turi

žmogus. Kiekvienas statusas paprastai apima kelis vaidmenis. Vaidmenis

žmogus išmoksta socializacijos metu. Tuomet jis susipažįsta su visuomenės

lūkesčiais, keliamais atskirų vaidmenų atžvilgiu. Lūkesčiai nusako vaidmens

teises ir pareigas. Taip vaidmenys padeda išlaikyti visuomenės stabilumą –

vienas vaidmuo, turi prasmę tik tuomet, kai yra jį palaikantys kiti

vaidmenys. Visuomenėje žmonės sąveikauja vieni su kitais vaidmenimis.

Sociologijoje yra priimta vaidmenis skirstyti į du tipus:

formalius ir neformalius.

1. Formalūs vaidmenys – įstatymo ar kitaip formaliai nustatyti socialiniai

vaidmenys. Šiuo atveju yra gana aiškiai apibrėžiami lūkesčiai vaidmenų

atžvilgiu. Numatytos ir aiškios sankcijos vaidmens normų paisymo ar

nepaisymo atvejais.

Visuomenėje be galo daug formalių vaidmenų, todėl sociologijoje laikomasi

T.Parsonso 1951 m. pateikta socialinių vaidmenų klasifikacija pagal

penkias pagrindines charakteristikas: emocionalumą, gyvenimo būdą, mąstą,

formalizavimą ir motyvaciją.

a) Kai kurie vaidmenys reikalauja emocinio santūrumo ar ypatingo

emocionalumo (seselė, aktorius);

b) Vaidmenys gali priklausyti nuo jų gavimo būdo, kuris siejamas su

socialinės pozicijos užėmimo būdu: priskirtuoju ar pasiektuoju statusu.

c) Skiriasi vaidmenų mąstai – apimtis. Kai kurie vaidmenys yra griežtai

apibrėžti ir riboti, kiti – ne.

d) Formalizavimo laipsnis nusako kiek konkrečiai vaidmenų sąveikai keliami

formalūs reikalavimai.

e) Motyvacija nusako vertybinį vaidmens atlikimo pagrindą.

Sociologai nagrinėja ir vaidmens pasirinkimą. Jų manymu, žmonės skirtingai

atlieka tuos pačius vaidmenis, tai lemia jos asmeninės charakterio savybės.

Tai reiškia, kad tarp žmogaus elgesio ir laukiamo pagal vaidmenį elgesio

yra ne fiksuotas, o lankstus ryšys. Interakcionizmo atstovai teigia, kad

vaidmens sąvoka mažai naudingą, jei vaidmenį traktuojame tik kaip scenarijų

nuo kurio priklauso veiksmas. Socialinio konstravimo teorijos atstovai

mano, kad vietoj vaidmens sąvokos labiau tinka vartoti socialinės

kategorijos, kurios turinį užpildo socialinės praktikos, terminą.

Sociologai domisi socialinė vaidmenų sąveiką ir su ja siejamu vaidmenų

konfliktu.

Socialinė grupė

Grupė – tai dviejų ir daugiau žmonių bendrija, kuriai bbūdingas didesnis ar

mažesnis bendrumo laipsnis ir kurios nariai nuolat sąveikauja. Grupės

bendrumas grindžiamas normų, vertybių panašumu.

Kiekviena visuomenė sudaryta iš daugybės grupių, kuriose vyksta kasdienė

socialinė sąveika. Grupės apibrėžia socialinius vaidmenis ir statusus –

nusako jų turinį. Jos yra tarpininkės tarp atskiro asmens ir visos

visuomenės. Grupių pagalba formuojamas socialinis tinklas. Tai socialinių

santykių, kurie sujungia asmenį tiek tiesiogiai tiek netiesiogiai su

daugybę kitų, visuma.

Socialiniai institutai

Socialinis institutas – organizuota, įtvirtinta normų bei sąveikų šablonų

visuma nukreipta patenkinti pagrindinius socialinius poreikius ir siekti

socialinių tikslų. Tai idealai, kuriuos tradiciškai perduoda kultūra.

Institutai – visuomenėje esančios sistemos ar subsistemos įtraukiančios

gana pastovias tradicijas, socialines organizacijas, statusus ir normas.

Institutai sukurti visuomenėje kylančioms problemoms spręsti.

Šios problemos susijusios su:

1. prekių bei paslaugų produkcija bei paskirstymu;

2. rūpinimusi individais bei jų apsauga;

3. santykių bei įsipareigojimų tarp visuomenės narių apibrėžimu;

4. jaunosios visuomenės narių kartos paruošimu atlikti suaugusiųjų

vaidmenis;

5. sistemos koordinavimu ir vertybių, palaikančių šią sistemą, nustatymu.

Šiuos poreikius tenkina pagrindiniai socialiniai institutai; ekonomika,

šeima, švietimas, valdžia, religija. Šie institutai egzistuoja beveik

kiekvienoje visuomenėje, bet jų formos gali skirtis.

Ekonomika užsiima visuomenės nariams reikalingų prekių paskirstymu ir

gamyba.

Šeima užsiima socializacija, apsauga, poreikių patenkinimu, parama bei

palaikymu.

Valdžia reguliuoja bei nustato veiklos bei paslaugų koordinaciją.

Švietimas ruošia narius būsimam socialiniam statusui: suaugusiojo ir/ar

karjerai.

Religija ,,tvarko“, nustato bei patvirtina vertybių sistemą.

Institutų kaip sistemų ar subsistemų viduje egzistuoja socialinės

organizacijos, statusai, vaidmenys, integruojantys

visą institutą.

Institutai yra gana stabilūs dariniai. Tai lemia tiek visuomenės dinamika,

tiek grupės vertybių pasipriešinimas pokyčiams. Institutai gali būti

suprantami kaip konsensuso rezultatai. Tai nereiškia, kad visuomenė

absoliučiai konformistiška institutams. Šis susitarimas nėra visiškas, jis

bendras.

Struktūrinio funkcionalizmo atstovai išskyrė 5 funkcines sąlygas, kurias

visuomenė ar konkreti grupė turi įvykdyti tam, kad išgyventų.

1. Pakeisti personalą. Šią funkciją atlieka šeima ir valdžia. Mirtis,

aneksijos, karai, migracija, vergovė mažina visuomenės narių skaičių,

todėl šeima tiesiogine reprodukcija, o valstybė reguliuodama migracijos

bei reprodukcijos skatinimo įstatymus bei paramos sistemą siekia

atstatyti narių skaičių.

2. Naujų narių apmokymas. Šeima, mokykla ir draugų grupė padeda naujiems

nariams integruotis visuomenėje.

3. Vertybių ir paslaugų gamyba bei paskirstymas. Kiekviena visuomenė

įtvirtina taisykles, kaip panaudoti ir paskirstyti finansinius ir kitus

resursus. Šias funkcijas atlieka šeima, ekonomika, valdžia, sveikatos

apsaugos sistema.

4. Palaikyti tvarką. Ekstremalių situacijų metu itin išryškėja tokio

pobūdžio valdžios veikla. Šeimoje vaikai taip pat mokomi tvarkos. Šią

funkciją atlieka ir religija, įdiegdama moralinę etinę sistemą.

5. Suteikti ir palaikyti tikslo jausmą. Žmonės turi jaustis motyvuoti būti

visuomenės nariais. Šį jausmą gali padėti palaikyti religija. Kita

vertus, iš pakartotinai patekusiųjų į įkalinimo įstaigas asmenų skaičiaus

visuomenėje galima spręsti, ar valdžia gerai atlieka šią funkciją.

Socialinė stratifikacija

Socialinė nelygybė egzistuoja kiekvienoje visuomenėje ir ji yra

aptinkama visais laikais. Šio socialinio rreiškinio tyrimams sociologai yra

įvedę specialų terminą – socialinė stratifikacija.

Tai yra struktūrinė sistema, kuri išskirsto žmones į skirtingas

grupes, išranguotas tam tikra hierarchine tvarka. Sociologijoje yra

vartojamas ir socialinių stratų terminas, kuris reiškia tam tikrą

visuomenės narių sluoksnį, esantį visuomeninėje struktūroje, ir kurių

visuma sudaro tam tikrą hierarchiškos struktūros visuomenės modelį.

Palankiausias ir geriausias gyvenimo sąlygas turi aukščiausiai šioje

sistemoje esantys žmonės, kada žemiausiuose sluoksniuose yra mažiausiai

privilegijuoti ir blogiausiai gyvenantys. Socialinės stratifikacijos

sistema nelygiai paskirsto įvairius socialinius resursus (išteklius),

tokius kaip materialinį gerbūvį, socialinę pagarbą, garbę, prestižą,

socialinę galią ir pan., tarp skirtingų žmonių grupių. Tačiau šis

socialinių išteklių paskirstymas priklauso nuo individo užimamos pozicijos

visuomenėje, o ne nuo jo asmeninių sugebėjimų. Tai reiškia, kad tik

socialinės individo charakteristikos susilaukia vienokio ar kitokio

visuomeninio įvertinimo.

Socialinė stratifikacija yra palaikoma ideologijos (tam tikro

vaizdinio aar tikėjimo), kuri teigia, kad egzistuojantis susisluoksniavimas

ir socialinė nelygybė yra natūralus dalykas. Tik ideologijos dėka socialinė

stratifikacija yra įteisinama (legitimuojama).

Socialinės stratifikacijos rūšys

Vergovinė sistema. Tai ekstremali nelygybės forma, kur vieni žmonės

yra laikomi kitų nuosavybe ir tokioje sistemoje vergai dažniausiai neturi

jokių teisių. Ši sistema skirtingose visuomenėse irgi skiriasi. Pvz., XVIII

– XIX amžių pietinėse JAV dalyse ir Vest Indijoje vergai buvo tiktai

plantacijų darbininkais arba namų tarnais. Tuo tarpu antikos laikais,

Graikijoje ir Romos imperijoje, vergai kartais net galėdavo užimti

pakankamai rimtas pareigas ir praturtėti bei įsigyti patys vergų (kas

pasitaikydavo labai retai), tačiau jie buvo visiškai izoliuoti nuo

politinio visuomenės gyvenimo ir karo dalykų.

Tokia sistema yra ekonomiškai neefektyvi. Vergų darbas gan nestabilus

ir neproduktyvus, kadangi jie, negalėdami turėti nuosavybės ir laisvai

disponuoti ja, neturi jokios motyvacijos darbinei veiklai. Todėl

produktyvumą galima pasiekti tik brutalios jėgos ir pastovios priežiūros

pagalba. Todėl manoma, kad šios sistemos buvo atsisakyta vardan

efektyvesnių gamybos būdų, kuriems reikalingos mažesnės socialinės

kontrolės sąnaudos.

Kastinė sistema. Ši socialinės stratifikacijos sistema dažniausiai

siejama su Indijos kultūra. Indijoje yra išskiriamos keturios pagrindinės

kastos ir penktas sluoksnis, kuris yra vadinamas neliečiamaisiais.

Skirtingos kastos yra surikiuotos hierarchine tvarka, kur aukščiausiai yra

švenčiausi arba ‘švariausieji’ visuomenės nariai (brachmanai arba

braminai), kuriems neleistini fiziniai kontaktai su ‘neliečiamaisiais’.

Pastaroji grupė yra žemiausiose visuomeninės struktūros pozicijose, jie yra

patys ‘nešvariausieji’, galintys prisiliesti prie ‘nešvariais’ laikomų

gyvulių ar kitų dalykų.

Ši sistema yra susijusi su Induizmo religija ir atgimimo mitu.

Atgimimo mitas teigia, kad žmogus gali iš žemiškų kančių išsivaduoti tik

padoriai atlikdamas savo pareigas, kurios yra nusakomos kiekvienos kastos

atstovams. Jei savo gyvenimo metu nesilaikai reikiamų ritualų ir savo

kastos nurodomų pareigų, esi pasmerktas kitame gyvenime gimti žemesnės

kastos atstovo. O jeigu vedi tinkamą gyvensenos būdą, tai kitame gyvenime

atgimsi aukštesnės kastos nariu arba visai išsivaduosi nuo žemiško gyvenimo

naštos pasiekdamas nirvaną.

Šioje sistemoje žmonės negali pereiti iš vienos kastos į kitą savo

noru ar kokių nors ritualų dėka. Jie nuo pat gimimo yra visam gyvenimui

apspręsti pasilikti tos kastos nariu. Taip pat neleistinos ir vedybos tarp

skirtingų kastų atstovų, nes nebūtų aišku, kuriai kastai priklausytų šių

vedybų pasėkoje atsiradę vaikai.

Kai kurie kastinės sistemos principai yra atsekami ir kitose

visuomenėse, tačiau jie nėra taip aiškiai išreikšti kaip Indijos kultūroje.

Pvz., moderniose visuomenėse galima atrasti panašaus susisluoksniavimo

elementų tarp skirtingų rasinių ar etninių grupių, kur vienos tautybės

žmonės negali išsikovoti sau lygių teisių visuomenėje (kaip XVIII amžiaus

negrai JAV).

Luominė sistema. Ji būdinga viduramžių Europos visuomenėms ir yra

istoriškai jau išnykusi sistema. Ją sudaro stratos, kurių pareigos ir

teisės yra nustatytos įstatymiškai. Europos visuomenėse pagrinde buvo trys

luomai: aukščiausiai esantys aristokratai ir kilmingieji, žemiau –

dvasininkija, kuri turėjo žemesnį statusą, tačiau naudojosi tam tikromis

privilegijomis, ir trečias luomas – tarnai, laisvieji valstiečiai,

prekeiviai, menininkai ir kiti. Ši sistema nebuvo tokia griežta kaip

kastinė ir buvo galima stebėti perėjimo iš vieno luomo į kitą atvejus. Tai

buvo galima padaryti vestuvių pagalba, įšventinant į riterius, dvasiškio

gyvenimo pasirinkimu ir pan.). Tačiau daugeliu atveju žmonės ir jų

socialinės pozicijos buvo įtakoto jų kilmės bei jie dažnai pasilikdavo to

luomo atstovais, kaip ir jų tėvai.

Luominės sistemos atgyvenų galima atrasti ir dabartinėje Anglijoje,

kur ‘garbinga’ aristokratiška kilmė yra labiau vertinama nei materialinis

gerbūvis. Turintys tokį paveldą žmonės gan iš aukšto žiūri į ‘naujai

iškilusius’ turtuolius, kurie savo turtais gali stovėti ant žymiai

aukštesnio visuomenės laiptelio nei pirmieji.

Klasinė sistema. Ši stratifikacijos sistema nepagrįsta nei religinių

nuostatų, kaip kastinė, nei paveldėjimu ar papročiais, kaip luominė. Ji yra

paremta ekonominiais individų ir atskirų grupių skirtumais. Klasinė

pozicija neapspręsta nuo gimimo, bet pasiekiama kiekvieno individo

atskirai. Tai reiškia, kad individas pats savo pastangų dėka gali pasiekti

tam tikrą poziciją visuomenėje. Objektyviai kiekvieno individo vietą

sistemoje apsprendžia nuosavybės dydis ir materialinių išteklių

kontroliavimo laipsnis. Kitose sistemose daugiau akcentuojami neekonominiai

veiksniai. Klasinei sistemai būdinga ir tai, kad individai gan lengvai gali

judėti iš vienos klasės į kitą ir šis judėjimas yra visiškai nevaržomas iš

visuomenės pusės, bet, kaip jau minėta, priklauso nuo kiekvieno individo

asmeninių pastangų ir sugebėjimų. Tikima, kad tik talentas ir asmeninės

pastangos gali garantuoti kelią į visuomenės viršūnę. Klasę galima

apibrėžti kaip didelę žmonių grupę, kuriuos jungia bendri ekonominiai

ištekliai, turintys labai didelį poveikį jų gyvenimo stiliui. Klasinių

skirtumų pagrindas – turtinė nuosavybė ir profesija (užsiėmimas ar darbinė

veikla). Nors šie kriterijai yra gan objektyvūs, žmonių suskirstymas į

konkrečias klases yra gan problematiškas ir sociologai nelinkę kalbėti apie

vienalyčius visuomenės sluoksnius, turinčius aiškiai apibrėžtas ribas.

Klasinė sistema yra išimtinai modernių visuomenių charakteristika.

Modernių visuomenių stratifikacijos teorijos

Karl Marx: klasinė visuomenė

Karlas Marxas (1818-83) teigė, kad norint suvokti visuomenės veikimo

mechanizmus, būtina ištirti jos

ekonominę struktūrą. Jos analizės dėka mes

galime objektyviau suprasti kitus visuomeninius reiškinius.

Marxas išskyrė dvi sudėtines ekonominės struktūros dalis – gamybos

priemonės, kurios apima visa tai, kas yra įtraukiama į darbo procesą kaip

darbo įrankis (kauptukai, žemė, mašimos, fabrikai ir pan.), ir gamybinius

santykius, kurie reguliuoja darbo ir gamybos procese esančių žmonių

(realiai dirbančiųjų, prižiūrėtojų, nuosavybės turėtojų, produkcijos

paskirstytojų ir pan.) tarpusavio santykius. Kiekvienoje visuomenėje

egzistuoja dvi pagrindinės žmonių grupės, kurias Marxas pirmą kartą

pavadino klasėmis. Jų santykis su gamybos priemonėmis nusako kiekvienos

klasės padėtį visuomeninėje struktūroje.

Kiekvienoje visuomenėje ggalima iškirti tuos, kurie tiesiogiai valdo ir

kontroliuoja gamybos priemones, ‘išnaudotojai’, ir tie, kurie yra priversti

jomis naudotis, kad galėtų garantuoti sau minimalų pragyvenimo lygį, nes

jie nieko neturi, išskyrus savo darbo jėgą, ‘išnaudojamieji’. Išnaudotojai,

leisdami naudotis gamybos priemonėmis tiems, kas jų neturi, pasisavina

didesnę pagaminto produkto vertės dalį ir taip savo rankose sukaupia tam

tikrą materialinį produkcijos perteklių. Išnaudojamieji yra priversti eiti

dirbti tokiomis sąlygomis, kada jų darbas nėra pilnai apmokamas pagal

pagaminto produkto vertę, kadangi kito pasirinkimo jie neturi. Taip

visuomenėje atsiranda dvi ryškiai viena nuo kitos nnutolusios ir priešiškos

klasės, kurių vienai būdingas materialinis perteklius, o kitai –

nepriteklius.

Taip istorijos eigoje Marxas išskiria vergų ir vergvaldžių klases

vergovinėse senovės valstybėse, žemvaldžių ir valstiečių – feodalizmo

laikais bei darbininkų ir buržuazijos – moderniose, kapitalistinėse

visuomenėse. Šioms visuomenėms būdinga tai, kad išnaudotojai sudaro tik

menką visuomenės dalį, kai didžioji dalis turi kentėti skurdą.

Tokia visuomeninė situacija veda į klasinį konfliktą, kurio metu

‘išnaudojamieji’ siekia pakeisti vyraujančius ekonominius santykius, kurių

dėka galimas didesnės produkto vertės pasisavinimas darbdavio naudai, kad

būtų įvestas socialinis teisingumas. Konfliktas, Marxo manymu

išsisprendžia, socialinės revoliucijos metu. Jis tikėjo, kad proletariato,

visų dirbančiųjų žmonių, revoliucija atves į naujo tipo visuomenę, kur bus

panaikinta privati nuosavybė ir to pasėkoje nebebus klasinių skirtumų.

Analizuodamas modernias visuomenes (t.y. XIX a. Anglijos visuomenę),

Marxas be buržuazijos ir proletariato išskyrė vidurinę klasę – smulkiąją

buržuaziją. Ją sudarė smulkus verslininkai, prekeiviai, amatininkai ir

pan., visi tie, kas turėjo tam tikrą turtinę nuosavybę. Tačiau jų ateitis,

Marxo manymu, buvo gan aiškiai apspręsta – konkurencija su stambiais

kapitalistais ir jų monopolijomis turėjo sužlugdyti smulkų verslą bei visus

jos atstovus paversti proletariato gretas papildančiu kontingentu arba,

pačiu geriausiu ir neįtikinamiausiu atveju, jie galėjo patys tapti

stambiais kapitalistais. Tai reiškė, kad vidurinės klasės atstovai turėjo

ištirpti vienos ar kitos klasės gretose ir taip dar aiškiau užryškinti

socialinį skirtumą vedantį į socialinį konfliktą.

Tačiau ši Marxo ateities vizija nepasitvirtino: vidurinės klasės

gretos žymiai išaugo, o darbininkų – akivaizdžiai sumažėjo. Pastarųjų dalis

dabartinėse išsivysčiusiose visuomenėse yra beveik dvigubai mažesnė, nei

vidutinės klasės. Tai, daugelio sociologų nuomone, veda ir į socialinio

konflikto sušvelnėjimą bei padaro nebeįmanoma socialinę revoliuciją.

Max Weber: klasė, socialinė grupė ir ppartija

Maxas Weberis (1864-1920) kritiškai įvertino Marxo teoriją, kur buvo

išskirtos tik dvi pagrindinės klasės apspręstos savo padėties ekonominiame

gamybos procese.

Jis pripažino, kad klasinė pozicija yra apspręsta objektyviai duotų

ekonominių sąlygų, tačiau be jų yra dar svarbių veiksnių, kurie veda į tam

tikrą socialinę nelygybę. Ekonominė pozicija ne tik priklauso nuo gamybos

priemonių kontrolės santykio, bet ir nuo to, kokia kvalifikacija

reikalinga norint užimti konkrečia poziciją ekonominėje struktūroje, koks

išsilavinimas, kokie įgūdžiai ir pan. Tai reiškia, kad net vienos

ekonominės klasės viduje galima išskirti kelis skirtingas grupes ir tai

neleidžia kalbėti apie kokį nors klasinį vienalytiškumą.

Be klasinio susiskaidymo, kuris pagrįstas ekonominėmis individo

pozicijomis, yra dar du svarbūs socialinės stratifikacijos veiksniai –

socialinė pagarba (prestižas) ir socialinė bei politinė galia.

Pagal skirtingai teikiamą socialinę pagarbą skirtingiems dalykams, mes

visuomenę galime suskirstyti į tam tikras socialines grupes, kur vienos jų

turi aukštą socialinį statusą, o kitos – ne. Socialinės statuso grupės

sąvoka nurodo žmones, kuriuos jungia bendras gyvenimo būdas, gėrybių

vartojimo stilius, socialinė pagarba ir garbės supratimas.

Pvz., galima kalbėti apie skirtingas socialines grupes net tada, kada

yra vienodos pajamos (universiteto dėstytojai, kurie turi gan aukštą

statusą, ir gamyklos darbininkai, kurių statusas yra žemas; tačiau vieni ir

kiti gauna panašų atlyginimą). Dažnai didelis turtas ir aukštas statusas

sutampa, tačiau galimi įvairūs priešingi variantai (reketininkas gali būti

turtingas, tačiau jis negali ppretenduoti į jokią visuomeninę pagarbą).

Kalbant apie socialinę pagarbą, ją galima būtų nustatyti pagal

profesijų prestižą, kokios profesijos yra aukščiausiai vertinamos. Taip

Lietuvoje aukštai vertinamos teisininko, ekonomisto, mediko ar politiko

užsiėmimai.

Politinės galios pasiskirstymas visuomenėje yra taip pat netolygus.

Todėl Weberis, įvesdamas šį socialinės nelygybės išmatavimą, kalba apie

partijas. Tai tam tikros organizuotos grupės, kurios yra apjungtos bendrų

tikslų ir interesų bei veržiasi į visuomeninę valdžią. Partijos dažnai

atstovauja skirtingų socialinių grupių ir klasių interesus. Pats skirstymas

į partijas, Weberio manymu, padeda paaiškinti kai kuriuos socialinius

konfliktus visuomenėje, kurių aiškinimas Marxo klasiniais ir ekonominiais

terminais yra gan neadekvatus.

Kingsley Davis ir Wilbert Moore: funkcinis stratifikacijos modelis

Savo stratifikacijos teoriją K.Davis ir W.Moore pateikė apie 1948

metus. Jie teigė, kad socialinė stratifikacija yra universalus reiškinys

(aptinkamas visose įmanomose visuomenėse), kuris užtikrina visuomenės

išgyvenimą. Kiekvienoje visuomenėje yra tam tikros socialinės pozicijos,

kurios užtikrina visuomenės funkcionavimą, ir individai yra priversti jas

užimti.

Jų manymu, kai kurių socialinių pozicijų užėmimas teikia daugiau

malonumų nei kitų; vienos visuomeninės pozicijos yra reikšmingesnės

visuomenės išgyvenimui (funkcionavimui) nei kitos; kiekvienai socialinei

pozicijai užimti reikia skirtingų individualių gabumų ir pasiruošimo.

Remdamiesi tokiomis prielaidomis, jie analizavo aukščiausias visuomeninės

struktūros pozicijas, kurios, pagal juos, yra pačios reikšmingiausios

visuomenės gyvybės palaikymo procese.

Davis ir Moore teigė, kad tokių pozicijų užėmimas neteikia didelių

malonumų, tačiau jos yra reikšmingiausios ir reikalauja iš užimančio jas

individų didelio pasiruošimo ir neeilinių sugebėjimų. Norint pritraukti

žmones į šias visuomenines pozicijas, kurių užėmimas neteikia didelių

malonumų, visuomenė turi suteikti jiems pakankamą atpildą. Tokia motyvacija

gali būti didesnis materialinis atlygis, prestižas, pagarba ar geras

vardas, politinė galia ir pan. Jei visuomenė negarantuoja pakankamai

didelio atlygio, žmonės gali būti nesuinteresuoti užimti šių pozicijų ir

taip pakenkti visuomenės funkcionavimui.

Tokia socialinė stratifikacijos sistema sukuriama nesąmoningai,

nedirbtinai. Todėl kiekvienoje visuomenėje galima atsekti socialinės

nelygybės apraiškas, kur viena žmonių grupė naudojasi didesnėmis

privilegijomis nei kitos.

Ši stratifikacijos teorija susilaukė didelės kritikos ir Davis su

Moore buvo apkaltinti politiniu nekorektiškumu, kadangi jie savo teorijoje

gynė aukštesnių visuomenės sluoksnių interesus ir bandė teoriškai

pateisinti egzistuojančią socialinę nelygybę. Taip pat buvo pateikta

pavyzdžių, kada žemutinių sluoksnių pozicijos gali būti gyvybiškai

svarbesnės nei aukštesnių, kada kelias į aukštuosius visuomenės sluoksnius

yra įvairiai ribojamas, nors norinčių juos užimti individų yra pakankamai

daug. Taipogi buvo klausiama, ar už normalų pareigų atlikimą būtinas

didelis atlygis, ar savo pareigas galima atlikti ir jaučiant pareigos

jausmą. Tokiu būdu, ši stratifikacijos teorija nepilnai paaiškina

socialinio susisluoksniavimo priežastis.

Vakarų visuomenės klasinė struktūra

Marxo kapitalistinių visuomenių ateities vizija buvo tokia, kad jose

liks tiktai dvi antagonistiškos klasės – proletariatas ir buržuazija, o

vidurinė klasė ištirs vienoje iš jų. Tačiau dabartinėse visuomenėse

socialinio konflikto galimybės yra sumažėjusios nes, priešingai Marxo

lūkesčiams, vidurinė klasė išaugo savo apimtimi, stambioji buržuazija yra

‘skriaudžiama’ mokesčių, kurie vėliau

perskirstomi visuomenėje ir tenka

tiems, kas patys negali sau garantuoti normalaus gyvenimo, socialinių

pašalpų pavidalu. Darbininkų klasės atstovams taip pat atsivėrė žymiai

didesnės galimybės palypėti socialiniais laipteliais aukštyn (dėka

visuotinos švietimo sistemos).

Šiuolaikinės išsivysčiusios visuomenės struktūrą galima nustatyti

pagrinde remiantis turto ir pajamų dydžiu. Ji atrodytų taip:

Aukščiausioji klasė (1( visų visuomenės narių). Ją sudaro turtuoliai,

pramoninkai, stambieji verslininkai ir nedidelė dalis vykdomosios valdžios

atstovų. Pavyzdžiui Anglijoje pastebimas ir statuso skirtumas tarp naujųjų

turtuolių ir senųjų aristokratų giminių atstovų, kurie yra labiau gerbiami

nei pirmieji. Moderniose visuomenėse vyrauja mitas, kad kelias į

aukštuomenę yra prasiskinamas individualių pastangų ir sugebėjimų dėka,

tačiau apklausų duomenys rodo, kad ‘tinkami tėvai’ turi žymiai didesnės

įtakos patekti į aukštas visuomenines pozicijas nei individualios žmogaus

charakteristikos.

Vidurinė klasė (apie 60 – 70( visų gyventojų). Pagrindinis

kontingentas – įvairūs valdininkai, profesionalai, ekspertai ir visi tie,

kas nedirba fizinio darbo. Anglų kalboje jie yra vadinami white-collar

(baltosios apykaklės). Pačioje vidurinėje klasėje pastebimas tam tikras

susiskaldymas į tris poklasius. Senoji vidurinė klasė – smulkūs

verslininkai, fermeriai, krautuvininkai. Pastebima, kad jų proporcija

pastoviai krenta, nes jiems sunku konkuruoti ssu stambiomis verslo įmonėmis,

tačiau visada atsiranda tokių, kurie patys nori išbandyti savo jėgas ir

atidaro savo verslą. Aukštesnioji vidurinė klasė – vadybininkai, ekspertai

ir profesionalai(teisininkai, rinkotyrininkai, ekonomistai). Jie turi

palyginti aukštą statusą visuomenėje bei didesnes pajamas. Žemesnioji

vidurinė klasė – įvairūs tarnautojai, mokytojai, prekybos agentai, įvairių

firmų atstovai ir pan., visi tie, kurių pajamos gali prilygti kai kuriems

darbininkų klasės atstovams, tačiau iš esmės skiriasi jų gyvenimo būdas,

politinės ir socialinės pažiūros.

Darbininkų klasė (apie 30-40( gyventojų). Jos atstovai pagrinde dirba

fizinį darbą ir anglų kalboje vadinami blue-collar (mėlynos apykaklės). Ši

klasė irgi nėra vienalytė. Aukštesnius darbininkijos sluoksnius sudaro

profesionalūs darbininkai, kurie turi neblogas pajamas ir darbo sąlygas.

Jie dažniausiai užima tas pareigas, kurių atlikimui reikalingas specialus

pasiruošimas. Žemesnio sluoksnio darbininkija užima blogesnes materialine

prasme pozicijas ir jų užėmimui nereikalingas joks specialus pasiruošimas.

Tai pagrinde susiję su pagalbiniais darbais, kur reikalinga tik fizinė

darbo jėga, o ne specifiniai įgūdžiai (krovikai, konvejerių prižiūrėtojai,

pagalbiniai darbininkai statybose ir pan.). Taip pat galima išskirti ir

apatinę klasę, kurią sudaro neprivilegijuotos tautinės mažumos, kurios

neturi pastovaus pajamų šaltinio, dirba blogomis darbo sąlygomis, darbo

santykiuose jiems netaikomi šalyje galiojantys darbiniai įstatymai ir pan.

(tai pagrinde yra įvairiausio plauko migrantai, dažniausiai – nelegaliai).

Socialinis mobilumas

Socialinis mobilumas yra socialinės padėties pakeitimas socialinėje

struktūroje, judėjimas iš vienos socialinės pozicijos ar socialinio

sluoksnio į kitą.

Yra išskiriami du pagrindiniai jo tipai: vertikalus mobilumas – tai

judėjimas aukštyn ir žemyn socialinėje ekonominėje skalėje ir tai susiję su

perėjimu iš vieno socialinio sluoksnio į kitą. Jeigu individas užima geriau

apmokamą darbo vietą, kuri yra didesnis pajamų šaltinis ar turi didesnį

prestižą, tai kalbama, kad individas juda aaukštyn socialinėje struktūroje.

Horizontalus mobilumas reiškia socialinės pozicijos pakeitimą tame pačiame

socialiniame sluoksnyje. Tai gali būti susiję su perėjimu į kitus regionus

(judėjimas iš vienos vietovės į kitą), iš vieno darbo į kitą, kada jo

pajamos ir socialinis prestižas pakinta minimaliai.

Sociologai tyrinėja karjeros mobilumą – individo padėties pakitimus jo

gyvenimo, o ypač jo darbinės veiklos laikotarpiu. Yra nustatyta, kad

individualiai karjerai didelės įtakos turi a) išsilavinimo lygis; b)

pirmojo darbo pobūdis ir c) tėvų užsiėmimas.

Taip pat tiriamas tarpgeneracinis mobilumas, kur nagrinėjami vaikų

socialinio mobilumo šansai susiję su tėvų užimamų pozicijų poveikiu ir jų

pakeitimo galimybėmis kitose kartose. Taip, pvz., tiriami seneliai, tėvai,

vaikai ir anūkai bei žiūrima, kaip vėlesnės kartos sugebėjo pakilti ar

smukti socialinėje struktūroje lyginant su tėvais ar seneliais. Tyrimai

parodė, kad 50( vaikų pozicijų pagerėja (pastebimas mobilumas aukštyn), 30(

pasilieka maždaug tokioje pat situacijoje kaip ir tėvai, o 20( atsiduria

blogesnėse materialinėse sąlygose.

Tai rodo, kad dabartiniais laikais mažėja socialinių pozicijų

paveldėjimo reikšmė, bet padidėja karjeros galimybės, kurios siejamos su

išsilavinimu. Taip pat tarpgeneracinį mobilumą aukštyn galima paaiškinti ir

tuo, kad pastebimas fizinio darbo proporcijos mažėjimas bendroje

ekonominėje darbo struktūroje ir daugiau atsiranda darbo vietų patarnavimų

sferoje, nesusijusių su fiziniu darbu.

Kalbant apie socialinį mobilumą, reikia paminėti, kad lyties skirtumai

ir tautinė priklausomybė turi pakankamai didelį poveikį kiekvieno individo

karjeros galimybėms.

Literatūra:

1. Socialinis struktūrinimasis ir jo ppažinimas/ Aleksandras Česnavičius .

[et al.]; [sud. Meilutė Taljūnaitė]. – Vilnius: Lietuvos filosofijos ir

sociologijos inst., 1999.

2. I.Matonytė. “Posovietinis ekonominis elitas: reprodukcija ir kitimas”. –

Tradicija ir pokyčiai: filosofinė ir sociologinė perspektyva / sud.

N.Putinaiė. – Vilnius: Aidai, 1999.

Socializacija

Socializacija yra procesas, kurio metu individualiai išmokstama

mąstyti, elgtis pagal kultūros padiktuotus kultūrinius standartus bei

įgauname tam tikras vertybines orientacijas ir praktinius įgūdžius,

reikalingus konkrečiam socialiniam vaidmeniui atlikti ar socialinei

padėčiai užimti. Socializacija yra susijusi su visu individo gyvenimu, nors

labai daug dėmesio skiriama vaiko socializacijai.

Sociobiologinis požiūris ir jam prieštaraujantys pavyzdžiai

Sociobiologai teigia, kad socialinė elgsena yra perduodama genetiniu

pagrindu. Tokiu būdu, bet kuris vaikas sugebėtų pats išmokti kalbėti,

priimtinai elgtis ir tapti visuomenės nariu be jokios aplinkinių pagalbos.

Tačiau taip nėra ir yra pakankamai daug pavyzdžių, kurie parodo žmogiškų

kontaktų svarbą vaiko vystymosi procese. Keli pavyzdžiai imami iš gyvūnų

užaugintų žmogaus vaikų atvejų. Pvz., apie 1940 metus Indijoje buvo

atrastos dvi 6-8 metų mergaitės išaugintos vilkų. Jos nemokėjo šnekėti,

elgdavosi kaip vilkai, nemokėjo valgyti su stalo įrankiais, nusiplėšdavo

rūbus, vengdavo žmonių, kartais apdraskydavo savo bendraamžius ir pan.

Žmogiškų kontaktų stoka neleido joms tapti normaliais visuomenės nariais ir

buvo pastebimas labai ryškus psichinis atsilikimas net nuo žymiai mažesnių

vaikų išsivystymo lygio. Mergaitės buvo visiškai nesocializuotos ir laužė

visas mums priimtinas normas (tuštindavosi kur norėdavo, masturbuodavosi

kada užsinorėdavo iir pan.).

Tokių nesocializuotų vaikų atvejų yra žymiai daugiau ir jie

akivaizdžiai parodo, kad normaliu visuomenės nariu vaikas gali tapti tik

intensyviai gyvendamas toje visuomenėje, akivaizdžiai matydamas, kas yra

gerai ir kas ne, gyvai mokydamasis iš suaugusių normalios elgsenos.

Vaiko vystymasis nuo gimimo, pagrindiniai jo gyvenimo etapai bei

bruožai

Ką tik gimusiam vaikui labai svarbūs yra kontaktai su motina. Iki

trijų mėnesių vaikas jau gali atpažinti motiną, tačiau ji nėra suvokiama

kaip asmuo, bet atpažįstamos tik tam tikros savybės (balsas, judesiai,

šypsena). Atpažinimas pasireiškia tuo, kad vaikas nustoja verkti ar pradeda

šypsotis.

Nuo 7 mėnesio pradeda augti vaiko prisirišimas prie motinos. Anksčiau

vaiką atidavus kitiems globėjams, nekyla joks pasipriešinimas, nes vaikui

svarbus tik rūpestis juo, o ne besirūpinančio asmens tapatybė. Kaip tik

tokio amžiaus vaikas pradeda motiną suvokti kaip asmenybę. Atsiranda tam

tikras aplinkos suvokimas, suvokia, kad daiktai egzistuoja nepriklausomai

nuo to, ar jie yra regos lauke, ar ne.

Nuo 9 mėnesių vaikas jau pajėgus ieškoti paslėptų daiktų. Nuo 14

mėnesio vaikai jau normaliai vaikšto ir pradeda didėti jo mobilumas bei

judesių koordinacija. 2 – 3 metų vaiko sugebėjimai fizinėje ir emocinėje

pasaulio suvokimo srityje yra pakankamai išaugę ir jie adekvačiai suvokia

aplinkinių jausmus bei emocijas.

Pagrindinis vaiko užsiėmimas – žaidimai, kurie nuo vienerių metų

pradeda užimti vis didesnę vaiko užsiėmimų dalį. Jei pradžioje jis žaidžia

vienas, tai laikui bėgant

didėja poreikis publikai arba žaidimo

partneriams. Žaidimų dėka didėja vaiko judesių koordinacija bei

praplečiamos žinios apie suaugusių pasaulį.

Mildred Parten išskyrė tokias vaikiškų žaidimų stadijas:

1. Individualus žaidimas, kada vaikas žaidžia pats sau,

neatsižvelgdamas į kitus.

2. Paralelinis žaidimas, kada vaikas pradeda kopijuoti kitus, tačiau

su kitais nesąveikauja.

3. Asociatyvus žaidimas, kada vaikas žaidžia bendrai su kitais, tačiau

viršų žaidime ima paties vaiko norai ir užgaidos, per daug nereaguojant į

kitus.

4. Apie 4 gyvenimo metus atsiranda kolektyvinis žaidimas, kada žaidimo

eigoje yra atsižvelgiama į tai, kkas ką daro, ir vyksta intensyvi sąveika

tarp žaidėjų..

Be žaidimų, vaikas mokosi ir kontroliuoti savo biologinius poreikius.

Apie 5-tus gyvenimo metus vaikas tampa autonomiška būtybe namų gyvenime ir

gali jau drąsiai pradėti pasaulio, esančio anapus namų ribų, pažinimą.

Socialinis vaiko vystymasis priklauso nuo ankstyvų ilgalaikių santykių

su aplinkiniais susiformavimo. Emocinis ir psichinis vaiko brendimas

priklauso ne tik nuo motinos, bet ir nuo kitų žmonių, su kuriais

reguliariai bendraujama.

Asmenybės vystymosi teorijos

Asmenybė formuojasi sąveikaujant vienam žmogui su kitu. Pati sąveika

yra apspręsta daugelio veiksnių, kaip amžius, intelektas, lytis, fizinis

išsivystymas ir pan. Tik remdamiesi individualia patirtimi mes tampame

atskiromis asmenybėmis.

Kiekvieno individo susiformavimą įtakoja kultūrinė aplinka ir toje

kultūrinėje aplinkoje vyraujantys standartai.

Zygmund Freud

Pagrindinis teorijos teiginys – individas visada konfliktuoja su

visuomene, kadangi biologinė individo prigimtis siekia patenkinti tam

tikrus bbiologinius poreikius, pasireiškiančius tam tikrais impulsais, bet

kultūros normos ir socializacija tiesiogiai tramdo šiuos polėkius.

Asmenybės struktūra:

Id – biologiniai impulsai, kuriuos reikia patenkinti. Juos patenkinus

atsiranda malonumo bei pasitenkinimo jausmas. Tai yra tam tikras energijos

šaltinis, kurį stengiasi sukontroliuoti kitos asmenybės dalys.

Ego – ‘cenzūrinis’ asmenybės komponentas, kuris sulaiko id patenkinimą

iki tam tikro momento, atsižvelgiant į realią padėtį.

Super ego – idealizuota asmenybės dalis, atliekanti moralinę,

vertinančiąją funkciją. Ji iš individo reikalauja gero elgesio, derančio su

visuomeninėmis bei kultūrinėmis normomis. Galima teigti, kad ši asmenybės

dalis atstovauja visuomenę ir jos reikalavimus. Superego veikla yra gan

žalinga, kadangi ji suvaldo atskirų biologinių impulsų patenkinimą, o šie

yra išstumiami į pasąmonės sritį ir gali ateityje pasireikšti tam tikromis

psichikos sutrikimo formomis. Ji gali sukelti tam tikrą kaltės ar

savigraužos jausmą savo veiksmų atžvilgiu arba ji malonina individą

pasitenkinimo jausmu.

Ego integruoja id ir superego reikalavimus, bei pritaiko kiekvieno

individo veiksmus prie konkrečios situacijos.

Asmenybės vystymosi stadijos yra susijusios su erogeninėmis žmogaus

zonomis, ir kaip vaikas yra auklėjamas šiose stadijose, priklauso

tolimesnis jo gyvenimas.

Svarbus yra tarpsnis apie 5 gyvenimo metus, kada vaikui išsivysto

Edipo kompleksas. Vaiko prisirišimas prie motinos turi tam tikrų erotinių

momentų ir jeigu jie toliau yra stimuliuojami, gali išvirsti į lytinį

potraukį savo tėvams. Taip neatsitinka, kadangi vaiko potraukiai yra

represuojami. Edipo kompleksas – būdingas berniukams, kkada jie savo aistrų

objekto pasiekimo kliūtimi laiko savo tėvą. Įveikus šį kompleksą –erotinį

prisirišimą prie motinos ir priešiškumą tėvui, vaikas tampa gan autonomiška

asmenybe, nepriklausančia nuo motinos.

Georg Herbert Mead.

Jo teorijoje akcentuojamas atskiro individo savivokos

vystymasis.Vaikai pradeda save suvokti tada, kai jau padaro pirmą žingsnį.

Praeina vaikas tam tikras vystymosi stadijas:

1.Imitacija, kada vaikas savo veiksmais imituoja suaugusių pasaulį,

bet nesuvokia jų elgesio prasmės. Jis žaidžia ir jo žaidimai sudėtingėja.

2. Apie penktus gyvenimo metus jis pasiekia vaidybos stadiją, kur savo

veiksmus jau pradeda suprasti kaip tam tikros rolės atlikimą. Jis prisiima

kito vaidmenis sau ir šioje stadijoje pradeda vystytis vaiko savimonė.

Vaikai jau į save gali pažvelgti jam reikšmingų žmonių akimis. Atsiranda

antrasis aš.

Skiriamas aš (angl.-I), kuris Meado suvokiamas, kaip nesocializuotas

vaikas, kaip tam tikri spontaniški norai ir troškimai. Antrasis aš (angl.-

me) yra socializuota asmenybės dalis, kuri kontroliuoja atskiro individo

elgesį pagal visuomenines normas ir susitarimus.

3. Apie aštuntus – devintus gyvenimo metus vaikas įžengia į nauja

raidos etapą, kuris vadinamas kolektyvinių žaidimų stadija. Čia vaikas jau

pradeda suprasti tam tikras vertybes bei moralines normas ir savo

žaidimuose žaidžia atsižvelgdamas į kitus žaidimo dalyvius. Išmokstant

žaisti kolektyvinius žaidimus, mokomasi tam tikrų taisyklių, sąžiningumo

žaidime ir lygaus dalyvavimo. Šioje stadijoje vaikas išmoksta bendrų

kultūros normų ir vertybių – kurios asmenybės suprantamos kaip

apibendrintas (generalizuotas) kitas žžmogus.

Jean Piaget kognityvinio ar pažinimo vystymosi teorija

Ši teorija remiasi pasaulio pažinimo ir suvokimo galimybių vystymusi.

Jis nustatė mąstysenos mokymosi procesą, kuris susideda iš tam tikrų

pakopų, kur kiekvienoje išugdomi tam tikri nauji pasaulio pažinimo ir

suvokimo įgūdžiai. Sėkmingas vienos pakopos įveikimas yra tolimesnio

vystymosi garantas.

1. Sensomotorinė stadija (iki 2 metų). Išmokstama skirti daiktus, gyvus ir

negyvus objektus, suvokiamas nepriklausomas daiktų egzistavimas,

nežiūrint į tai ar jie yra tavo regos lauke, ar ne. Pasaulio pažinimas

vyksta dėka lytėjimo, objektų manipuliavimo ir fizinio pasaulio pažinimo.

2. Ikioperacinė (priešveiksminė) stadija (iki 7) metų . Vaikas įvaldo

normaliai kalbą ir žodžius vartoja gan simboliškai. Tačiau sistemiškai

mąstyti jis dar nemoka. Šioje stadijoje vaikas yra egocentriškas, t.y.

jis pasaulį vertina grynai iš savo pozicijų ir mano, kad taip jis

suvokiamas ir aplinkinių. Taip pat jis nesuvokia dar abstrakčių dalykų,

kaip skaičiai, manipuliacijų jais, greičio sąvokos, priežastingumo.

3. Konkrečių veiksmų (konkrečių operacijų) tarpsnis. (iki 11-12). Išmoksta

logiškai ir abstrakčiai mąstyti, skaičiuoti.

4. Formalių veiksmų tarpsnis (iki 15). Jau vaikas sugeba suprasti

abstrakčias idėjas, analizuoja matematines, logines ir moralines

problemas. Sprendžiant uždavinius gali analizuoti daugelį sprendimo būdų

ir pasirinkti geriausią. Pradeda subtiliau suvokti jumorą.

Kiekviena stadija yra pasiekiama todėl, kad vaiko mokymosi ir pasaulio

pažinimo procesas yra genamas nepasitenkinimo jausmo. Nauja stadija

pasiekiama nepasitenkinant ankstesniais problemų sprendimo būdais

ankstesniuose etapuose.

Vaiko ir suaugusio žmogaus socializacijos skirtumai

Pagal Orwell Brill, socializacija yra nenutrūkstamas procesas tačiau

suaugusių ir vaikų socializacija skiriasi viena nuo kitos: a) pas vaikus

socializacijos metu formuojasi vertybių bazė, kai suaugęs bando koreguoti

ir keisti savo elgesį, kurį mato kiti; b) jei vaikai normas supranta be

kritikos, tai suaugę jas gali kritiškai vertinti; c) vaikai turi nusileisti

autoritetui ir taisyklėms, o suaugę patys sugeba atsirinkti kas yra gerai

ar blogai.

Psichologas Rodger Gould teigia, kad suaugusių socializacija yra

vaikiškos psichologijos naikinimas. Traumos, kurias vaikystėje patiria

vaikas veikia asmenybę, tačiau jas galima įveikti. Remiantis loginiu

mąstymu, suaugęs žmogus naikina vaikiškus įvaizdžius (suvokiama, kad tėvai

nebūtinai yra galutinis autoritetas, kad tenkintum jų reikalavimus).

Suaugusio socializacijos procese formuojasi realesni įsitikinimai ir

galutiniame rezultate susiformuoja laisva asmenybė.

Socializacijos agentai

Socializacijos agentai – institucijos ir žmonės, kurie moko vaikus

normalaus visuomeninio gyvenimo ir kurie įtakoja asmenybės vystymąsi.

Pagrindinis socializacijos agentas kūdikystėje ir vaikystėje – tėvai. Tėvų

globa ir emociniai santykiai užtikrina normalų asmenybės vystymąsi.

Gospitalizmas – blogas valstybinių įstaigų poveikis (vaikų namų,

internatų), kur vaikai normaliai negali vystytis, nes trūksta bendravimo su

mylinčiais žmonėmis.

Vaikystėje ir jaunystėje padidėja socializacijos agentų skaičius.

Vaikui daromas spaudimas išmokti rašyti, skaityti, mąstyti. Tuo laikotarpiu

asmenybės vystymuisi turi didesnę įtaką bendraamžiai nei tėvai.

Masinės informacijos priemonės formuoja simbolinį supratimą, vertybes

bei normas. Jų dėka asmenybė gauna

tą informaciją, kuri negali būti

pasiekiama betarpiškai. Taip susiformuoja nuomonės apie kitas šalis,

kultūras, apie gyvenimą visuomenėje, jos svarbius dalykus ir pan.

Dar svarbus socializacijos agentas – mokykla. Čia individui suteikiama

informacija, kuri būtina normaliam jo funkcionavimui visuomenėje, taip pat

suformuojamo tam tikros bendros vertybės. Mokykloje vaikas išmoksta tokių

taisyklių, pagal kurias iš jo tikimasi gyventi visuomenėje.

Socializacijos nesėkmės

Socializacija ne visada gali suformuoti normalią asmenybę. Kartais

teigiama, kad stiprus socializacijos poveikis, gali turėti neigiamos įtakos

asmenybės formavimuisi, kada visuomeninės normos užgožia jo kūrybiškumą,

išradingumą ir energiją. KKartais pastebimos ir tam tikros psichinės ligos

susijusios su socializacijos nesėkmėm. Didelis tėvų įsiveržimas į vidinį

vaiko pasaulį, kada jam neleidžiama daryti nieko pačiam, turi labai

neigiamą poveikį, kuris gali vesti net į šizofreniją.

A.Hitlerio asmenybė aiškinama irgi socializacijos sutrikimais. Jis

augo sunkiais Pirmo pasaulinio karo metais, neturėdamas tėvo ir svajodamas

apie autoritetą. Siekdamas realizuoti tokį autoriteto trūkumą jis pats tapo

autoritariniu lyderiu su tam tikrais nukrypimais nuo normų savo elgsenoje.

Daugeliu atveju asmenybę mes galime suprasti pagal tą aplinką, kurioje

jis augo, pagal jį supusių žmonių ppobūdį ir pan. Tačiau nereikia užmiršti

ir to, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas ir dalinai pats apsprendžia

savo asmenybės raidą.

Papildomi skaitiniai:

Apie Freudą ir Piaget bei kitas asmenybes raidos teorijas:

R.Žukauskienė. Raidos psichologija. Vilnius: Valstybinis leidybos

centras, 1996

Psichoanalitinė teorija. psl.37-54.

Kognityvinė tteorija. psl.56-65.

Apie G.H.Meadą:

Sociologija: Mintis ir veiksmas, Nr.2, 1998.

G.H.Mead. Savimonė

V.Leonavičius. G.H.Meadas ir asmens savimonės teorija

Socialinės grupės ir organizacijos

Grupė – vienas iš pagrindinių sociologijos tyrimo vienetų, nes su grupėmis

susijęs visas žmogaus gyvenimas ir veikla. Grupė patenkina daugelį žmogaus

poreikių, pradedant savęs vaizdo formavimu, baigiant tuo jog ji suteikia

saugumą bei palaikymą. Priklausymas grupei padeda žmogui suprasti, kas jis

toks yra. Grupė – tai tarpininkas tarp individo ir visuomenės. Ji atlieka

socializacijos funkciją. Bet grupė yra ir socialinio konflikto šaltinis,

šios problemos iškyla tarpgrupinės sąveikos metu.

Socialinė (visuomeninė) grupė – bet koks skaičius žmonių , turinčių

tas pačias normas, vertybes bei lūkesčius ir reguliariai bei sąmoningai

sąveikaujančius. Reguliari sąveika sutelkia jos dalyvius į išskirtinį

socialinį vienetą , pasižymintį tam tikromis charakteristikomis. Sąveikos

elementas yra labai reikšmingas. Ją rreikėtų suprasti kaip individų elgesį

bei veiksmus, nukreiptus vienas kito atžvilgiu, kuriems priskiriama prasmė,

reikšmė ir lūkesčiai. Socialinės grupės nariai tikisi konkretaus elgesio

standartų vienas iš kito. Tokie elgesio lūkesčiai netaikomi tiems, kurie

yra anapus grupės ribos. Visuomenėje galime išskirti labai daug socialinių

grupių. Grupės skiriasi savo dydžiu – nuo dviejų žmonių ar šeimos iki

didelių kolektyvų, kaip pramoninės kompanijos ar sportiniai klubai.Mes

patys priklausome daugeliui grupių ir mūsų narystė kiekvienoje jų vienaip

ar kitaip įtakoja mūsų elgseną.

Pirminės ir antrinės grupės

Socialinės grupės gali būti suskirstytos į skirtingas kategorijas

pagal atskirus esminius požymius bei skirtingą poveikį mums. Vienos

paveikia vienus mūsų gyvenimo aspektus, kitos kitus, skiriamos pirmines ir

antrines socialines grupes.

Šis skirstymas yra pagrįstas idealaus tipo kategorijomis, kurių

sampratą labiausiai išvystė Maxas Weberis. Tai tokia kategorija, kurioje

fiksuojamos pačios svarbiausios reiškinio charakteristikos, pati gryniausia

ir aiškiausia jo forma. Tikrovėje mes neatrasime idealių tipų, tik labiau

ar mažiau priartėjančius prie jo reiškinius. Tikrovėje pasireiškiantis

fenomenas visada nebus idealus, visada nukrypęs nuo idealo. Taigi idealus

tipas yra loginė konstrukcija, kuri mums padeda lengviau ir geriau suvokti

vieno ar kito reiškinio esmę.

Amerikietis Charles Horton Cooley (1864-1929) pirmasis išskyrė

pirmines ir antrines socialines grupes ir teigė, kad pirminės grupės yra

mažos ir sieja žmones emocionalios prigimties ryšiais. Tai pirmiausiai yra

šeima ir draugai. Šios grupės nariai yra susieti glaudžiais tarpusavio

ryšiais, bendrais interesais ir emociniais santykiais. Pirminei grupei

būdinga dažna jos narių sąveika, susitapatinimas su grupe, asmeniniai

santykiai, neformali visuomeninė kontrolė, spontaniška saviraiška.

Priklausimas tokiai grupei, užtikrina jos nariams stabilumo ir tęstinumo

jausmą laike. Jos neturi kokio nors aiškiai apibrėžto tikslo, bet turi

įsipareigojimus. Iš santykių tokio tipo grupėje nesiekiama gauti kokios

nors naudos (Ji man paskolino pinigų nes ji mano sesuo, o ne ji – mano

sesuo, nes paskolino man pinigų).

Antrinėms grupėms būdinga tai, kad jos yra sukurtos tam tikram

tikslui pasiekti. Jose vyrauja nuasmeninti tarpusavio santykiai. Tai yra

visiška ppriešingybė pirminei grupei. Šiose grupėse individai nėra taip

stipriai emocionaliai susieti kaip pirminėse, sąveika tarp jos narių yra

apibrėžta kaip sąveika tarp statuso, galios ir vaidmenų pozicijų. Šioje

grupėje susilaikoma nuo spontaniškos saviraiškos ir yra formali kontrolė.

Santykiai grupėje apima tik dalį grupės narių gyvenimo- tą dalį, kuri yra

susijusi su grupės tikslais, todėl sunkiau vykdoma narių kontrolė

(darbdavys negali sukontroliuoti, ką darbuotojas veikia ne darbo metu).

Šios grupės nėra tokios ilgalaikės, kaip pirminės. Iš tokios grupės galima

greičiau išeiti ir pati grupė gali greičiau iširti.Bet iš kitos pusės,

antrinės grupės gali sėkmingiau išlikti kintant kartoms, nes lengvai gali

keisti vienus narius kitais. Tokių grupių pavyzdžiai yra klubai bei

įvairios organizacijos. Nuasmeninti santykiai padeda objektyviau veikti

tokiai organizacijai.

Pirmines ir antrines grupes galime išskirti kaip idealius tipus,

tačiau tikrovėje yra pakankamai sunku nustatyti jų ribas ir jos dažnai

persidengia kai kuriuose individualaus gyvenimo taškuose. Modernizacija

labai paveikė žmogaus įsitraukimą į vieno ar kito tipo grupes. Plečiantis

ekonominiai visuomeninio gyvenimo sferai, žmonės verčiami įsitraukti į

antrines grupes, kur vyrauja formalūs santykiai. Emociniai, nedalykiniai

ryšiai gan dažnai kenkia ekonominei veiklai rinkos sąlygomis. Tačiau vienų

ar kitų santykių dominavimas dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos bei

grupės tikslo.

Grupės gali būti pasirinktos savanoriškai ir ne. Ši klasifikacija

remiasi paprastu principu – ar mes laisvanoriškai pasirenkame narystę

konkrečioje grupėje, ar priklausymas grupei visiškai nepriklauso nuo mūsų

norų.

Nesavanoriškose grupėse nnarystė ir elgseną reguliuojančios taisyklės yra

primetamos. Galima teigti, kad individo tapatinimasis su grupe, kuriai jis

priklauso ne savo noru, bus gan silpnas (kaliniai). Bet visgi negalima

teigti, kad savanoriškai pasirinktose grupėse žmogui nėra primetinėjamos

elgesio taisyklės ir vertybinės orientacijos. Sociologijoje yra naudojamas

referentinės grupės terminas.

Šis terminas apibrėžia bet kurią grupę ( tai gali būti savanoriškai

pasirinkta gr. – choras, ar nesavanoriškai pasirinkta – šeima ), kurią

individas naudoja, kaip tam tikrą savęs ir savo elgesio vertinimo

standartą. Referentinės grupės turi 2 pagrindinius tikslus. Jos atlieka

normatyvinę funkciją – nustatydamos ir primesdamos elgesio ir įsitikinimų

standartus ir palyginamąja funkciją – būdama standartu, pagal kurį žmonės

gali įvertinti save ir kitus.

Visoms grupėms būdingi šie bruožai:

– Narystė Kiekvieną grupę sudaro specifiniai žmonės ir todėl galima

kalbėti apie grupės ribas – kas gali būti vienos ar kitos grupės nariu.

Dažnai grupės ribos nėra aiškiai artikuliuojamos. Formalios grupės, pvz.

kursas ar klubas, turi labai aiškius kriterijus, kas yra jos nariai,

neformalios — draugų ratas – dažnai neapibrėžtas. Kalbant apie narystę,

kiekviena atskira grupė save priešpastato kitai grupei: savos grupės

nariai suvokiami kaip savi, kai kiti žmonės suvokiami kaip esantys anapus

grupės ribų. Grupės nariai yra lengvai ir greitai identifikuojami. Grupes

ribas taip pat apibrėžia laikas ir erdvė – kai kurios grupės egzistuoja

trumpą laiką, kai

kurios kelių kartų etape. Individuali narystė t.p.

kinta nuo kelių valandų iki viso gyvenimo. Kai kurios grupės laiką

naudoja tam, kad apibrėžtų save – 1995 metų abiturientų laida. Šeima ,

kaip grupė , turi unikalias , laike besitęsiančias ribas. Kai žmonės

kalba apie šeimą, įtraukią į šią sąvoką gyvus jos narius, kaip paišomi

genealoginiai medžiai – įtraukiama daug kartų. Tokios besiplečiančios

laiko sienos suteikia pastovumo, tęstinumo bei stabilumo jausmą ir daro

šeimą viena iš svarbiausių grupių žmonių gyvenime. Darbo grupės

–priešingai – yra griežtai apibrėžtos laike ir erdvėje. Nors ši grupė

gali išlikti neribotai ilgą laiką, bet jos nariai ilgai joje neužsilaiko.

Dėl to yra sunku tokiose grupėse išlaikyti griežtus moralinius narių

įsipareigojimus.

Narystė grupėje gali būti laisvanoriška ar priverstinė. Yra išskiriamos 3

narystės grupėje priežastys:

–

a) Vertina grupę dėl jos pačios (draugai, medžiotojų

kompanija.)

b) Vertina grupę kaip priemonę savo tikslams pasiekti (

vairuotojų kursų lankytojai ir pan.)

c) Narystė grupėje yra kaip priemonė kitų tikslams pasiekti

( kalėjimas, psichiatrinė ggydykla, šauktinių armija)

Pirmieji du punktai budingi laisvanoriškai narystei, paskutinis –

priverstinei. Pastaroji ne tik garantuoja grupės išlikimą, bet t.p. leidžia

grupei labiau kontroliuoti savo narius. Jų sprendimų laisvė labai ribojama

jie nėra apsaugoti nuo išnaudojimo ir blogo elgesio iš grupės pusės.

Priverstinė narystė uužtikrina grupės išlikimą , bet kuomet grupė labai

išsiplečia, kyla socialinių ryšių disfunkcijos problema: žmonės priversti

įsijungti į grupę , nejaučia didelių įsipareigojimų tokiai organizacijai

(visos totalitarinės struktūros).

– Statusas yra individo pozicija – padėtis grupėje. Tai gali būti pareigos

darbe – mokytojas, darbų vykdytojas, direktorius ir pan. Kiekvienas

grupės narys užima vieną ar kitą poziciją grupėje. Kartais galima

situacija, kad vieną poziciją gali užimti keli grupės nariai, ar vienas

grupės narys gali užimti kelias pozicijas grupėje. Skirtingos pozicijos

grupėje yra priklausomos viena nuo kitos ir labai įtakojančios viena

kitą.

– Vaidmenys Kiekviena pozicija grupėje, t. y. statusas, numato konkretų

elgesį, kuris yra laukiams iš žmogaus užimančio šią poziciją. Ši laukiama

elgsena ir suvokiama kaip vaidmuo. Kiekvienas vaidmuo turi pareigas ir

teises (pvz. gydytojas ir ligonis). Jei pozicija, t. y. statusas,

suvokiamas kaip darbo pavadinimas, tai vaidmuo – kaip darbo aprašymas.

– Normos Kiekvienoje grupėje veikia grupės nariams galiojančios

taisyklės. Jos gali reguliuoti arba visos grupės arba atskirų jos narių

elgesį. Yra išskiriamos trys priežastys, kodėl priimamos grupės

diktuojamos normos:

a) konformizmas – asmuo priima grupės normas, jeigu jis

vertina pačią grupę, ar traktuoja ją kaip būdą pasiekti

asmeniniai naudai (Prisiderinama prie darbo, prie

mokymosi proceso, prie šeimos tam, kad įgyti tam tikrą

statusą visuomenėje, pakilti karjeros laiptais ir pan.).

b) Asmuo gali net nepriklausyti grupei, bet priimti jos

normas jei su tos grupės nariais jį sieja pozityvus

emocinis ryšys. Tuomet prisiderinama prie kultūrinių

referentinės grupės idėjų. Šis prisitaikymas yra labai

svarbus jei asmuo norės išlaikyti stabilų savęs

suvokimo jausmą. (Sekimas didvyrių, herojų, žvaigždžių

pavyzdžiu.

c) Baimė būti grupės atmestam ar pajuoktam, taip pat

susilaukti bausmių . Tuo naudojasi grupė, ypač diegdama

moralines nuostatas. Dėl baimės būti atmestam ir

išjuoktam, grupės narys linkęs priimti grupės sprendimą

ar vertinimą, nors su juo gali ir nesutikti. (Tyrimais

nustatyta, kad tik 20( žmonių nesutinka su neteisingu

grupės vertinimu. Šis normų priėmimo būdas sutinkamas

kalėjimuose, sektose, paauglių tarpe, tarp žmonių, kurie

jaučiasi visuomenėje nesuprasti ar atstumti).

– Sankcijos Kiekviena grupė turi bausmių bei apdovanojimų sistemas,

kuriomis verčia savo narius laikytis grupės normų.

– Tikslai Grupės susiformavimas ir veikla visada turi kokį nors

tikslą. Jie gali būti vienose grupėse aiškiai artikuliuoti, kitose – ne.

Vertybės nėra būtinas grupės komponentas. Kai kur grupės gali būti

siejamos vien tik normų (darbo grupės, kur reikalingas darbo rezultatas),

ir vertybių galima visiškai nepastebėti.

Grupių struktūra

Socialines grupes reikia skirti nuo sambūrio. Tai žmonių, tarpusavyje

nesusietų konkrečiais ryšiais, grupė, susirinkusi vienoje vietoje ir tuo

pačiu laiku. Žmonių susibūrimuose, tarp narių neatsekama visuomeninė

sąveika. Pavyzdžiui, minia, publika, auditorija, keleiviai autobuse ar

traukinyje. Sambūriams nebūdinga socialinė organizacija, kuri egzistuoja

visuomeninėse grupėse.

Taip pat reikia skirti socialines grupes ir nuo socialinės kategorijos

– statistinio žmonių grupavimo. Pastaroji pagrįsta žmonių klasifikacija

pagal vieną ar kelis požymius. Taip galima skirstyti visuomenės narius

pagal lytį, tautybę, amžių, rasę, išsimokslinimą ir pan. Sociologus dažniau

domina tokių klasifikacijų rezultatai, nes kitų kategorijų žmonės yra

skirtingai suvokiami nei savos kategorijos. Taip, pvz., vedybos, draugo

pasirinkimas ar darbo skyrimas vyksta atsižvelgiant į socialines

kategorijas ( amžius, tautybė, lytis, išsimokslinimas).

Formalios organizacijos ir biurokratija

Formali organizacija yra tam tikra žmonių asociacija (sambūris,

pasižymintis reguliaria veikla ir turintis išskirtinius bruožus,

skiriančius ją nuo kitų panašių grupių) apjungta neasmeninių santykių ir

skirta tam tikro tikslo pasiekimui. Formalios organizacijos turi

institucionalizuotas funkcijas ir tam tikras vidines pozicijas t.y.

statusus, kurios yra įteisintos ir aiškiai apibrėžtos teisių ir pareigų

požiūriu. Organizacijos dažniausiai sukuriamos tam tikram tikslui pasiekti,

pvz., ligoninės skirtos gydymo ir sveikatos apsaugos tikslams, įvairios

kompanijos užsiima specifinių produktų gamyba ar realizacija ir pan.

Dabartinis socialinis gyvenimas tvarkomas daugybės socialinių organizacijų,

kurios pagrindas – biurokratija

.

Biurokratija yra labai efektyvi socialinė organizacija, kurioje visos

pareigos ir darbai yra reguliuojami griežtai apibrėžtų taisyklių.

Biurokratijos terminas atsirado 1745, kada Monsieur de Gournay prie žodžio

‘bureau’, ką reiškė ir kontorą, ir rašomąjį stalą, pridėjo graikišką žodį

‘kratija’ (valdyti). Tai rreiškė – įtaigos valdymas. Šis žodis pirmiausiai

buvo skirtas valstybinėms įstaigoms įvardinti, bet laikui bėgant jis

greitai pritapo ir kitoms organizacijoms. Tačiau nuosaikiausią

biurokratijos analizę pateikė Maxas Weberis, kurio manymu, biurokratijos

suklestėjimas moderniose visuomenėse yra neišvengiamas dalykas.

Weberio manymu, biurokratinės organizacijos atsekamos ir senovėje. Tai

Kinijos imperijos valdininkijos organizacijos skirtos imperijos valdymui,

taip pat įvairios karinės organizacijos, kuriose buvo reikalaujama aiškių

pareigų apibrėžimo ir pan. Weberis sukonstravo idealų biurokratijos tipą,

kuris padeda suvokti pačios biurokratijos esmę bei veikimo principus.

(Idealus tipas, kaip jau buvo ankščiau minėta, visiškai nesiejamas su

‘pageidaujamu’, bet greičiau parodo kažkokio reiškinio ‘grynąją formą’. Tai

yra abstraktus modelis, kuris užakcentuoja svarbiausius, esminius to

reiškinio bruožus ir padeda lengviau jį suvokti.). Jis išskyrė penkis

pagrindinius biurokratijos bruožus:

1. Labai aiški valdžios pasiskirstymo hierarchija. Darbas padalijamas

organizacijoje kaip ‘oficialios pareigos’. Biurokratija atrodo kaip

piramidė, kurios viršuje yra didžiausią valdžią turinčios pozicijos. Nuo

viršaus eina komandinė grandinė, kurios dėka koordinuojamas sprendimų

priėmimas. Kiekvienas aukščiau esantis kontroliuoja ir prižiūri jam

pavaldžius žemiau esančius valdininkus.

2. Valdininkų veiksmus valdo formalios rašytinės taisyklės. Tai

reiškia, kad valdininkai sprendimus priiminėja tik pagal parašytus

standartus ir negali elgtis kitaip, nei yra parašyta taisyklėse. Veiksmuose

negali būti jokio asmeniškumo.

3. Valdininkai dirba pilną darbo dieną ir jų darbas yra apmokamas.

Kiekvienas darbas biurokratinėje struktūroje turi fiksuotą atlyginimą ir

tikimasi, kad valdininkai bus suinteresuoti padaryti karjerą tokioje

organizacijoje.

4. Valdininko užimtumas

įstaigoje yra visiškai nesusijęs su jo

asmeniniu gyvenimu. Namai ir visi su jais susiję rūpesčiai yra atskirti nuo

darbo vietos.

5. Įstaigos turtas nėra valdininkų nuosavybė.

Biurokratijoje vertinama pati organizacija ir jos tikslai. Į pirmą vietą

iškeliami tokie individo veiklos bruožai, kaip techninis produktyvumas,

racionalumas, preciziškumas, greitis, patikimumas, paklusnumas.

Biurokratija remiasi įsitikinimu, kad geriausius sprendimus gali padaryti

ekspertai – jie yra emociškai bešališki. Tokios organizacijos veiklos

efektyvumas didžiausias, kuomet lyderis yra autoritaras, o nariai

motyvuojami veikti troškimo gauti didžiausią užmokestį. Biurokratinė

organizacija yra efektyvi gamyboje, išteklių ir paslaugų paskirstyme.

Griežtos elgesio taisyklės leidžia nusimesti atsakomybę už veiklos

pasekmes.

Asocialūs reiškiniai ir nukrypstantis (deviantinis) elgesys

Visas socialus žmonių gyvenimas yra valdomas tam tikrų normų bei

taisyklių, kurios neleidžia visuomeniniam gyvenimui išvirsti į chaosą. Mūsų

prisilaikomos normos ir taisyklės socialiniam pasauliui suteikia sistemišką

pobūdį, ir sociologai stengiasi tą sistemiškumą atskleisti. Tačiau ne visi

visad paklūsta normoms ir dažnai pasitaiko taisyklų pažeidimų. Mūsų

visuomenėse yra gan normalus reiškinys, kad daugelis žmonių dažnai

nukrypsta nuo taisyklėmis apibrėžto elgesio laikymosi.

Galima teigti, kad kiek yra normų, tiek yra ir jų pažeidimų. Kadangi

normos iir vertybės skiriasi atskirose kultūrose, tai ir nukrypimas nuo jų

yra skirtingai suvokiamas. Pvz. Vakarų pasaulyje marihuanos rūkymas

laikomas kaip asocialus reiškinys, kai alkoholio vartojimas – ne. Visai

atvirkščiai yra Vidurio Azijos kraštuose.

Terminas deviacija yra naudojamas įvardinti asocialius reiškinius. Tai

yra nepaklusimas kultūrinėms normoms, kurios yra priimtinos reikšmingam

visuomenės arba bendruomenės narių skaičiui. Kitaip sakant, deviacija yra

kultūros normų pažeidimas. Deviacija yra būdinga daugeliui žmonių, tačiau

tai nereiškia, kad jie pastoviai yra būtent tokie. Taip pat galima kalbėti

ir apie deviantines grupes, kur tam tikros grupės narių elgsena

prieštarauja dominuojančios kultūros normoms ir vertybėms (pvz. Religinės

sektos, nusikaltėlių grupuotės ar valkatų gyvensenos būdą vedantys tipai

sudaro net tam tikras deviantines subkultūras).

Paklusimas ar nepaklusimas normoms yra lydimas sankcijų taikymu (apie

sankcijas jau buvo kalbėta analizuojant kultūrą). Kalbant apie deviaciją,

svarbu paminėti formalias sankcijas ir normas, kurios įgyja įstatymo formą.

Įstatymai yra valstybės apibrėžtos normos, kuriomis turi vadovautis jos

piliečiai ir kurių nepaklusimas yra baudžiamas formalių institucijų

apibrėžtomis sankcijomis. Įstatymus visada lydi nusikaltimai, kurie

suvokiami kaip bet koks elgsenos tipas laužantis įstatymus.

Nusikaltimų prigimties kaita

Nusikaltimai nemoderniose visuomenėse. Iki-modernioje Europoje

didžiausiais nusikaltimais buvo laikomi religinio pobūdžio (eretikai ir

įvairios religinės sektos bei judėjimai buvo stipriai persekiojami ir

baudžiami inkvizicijos), taip pat nusikaltimai valdančiųjų ar

aristokratijos nuosavybės atžvilgiu. Erezija – nekrikščioniškų religinių

doktrinų propagavimas, šventvagystės – bažnyčios turto vagystės arba

sugadinimas ir piktžodžiavimas religijos ar Dievo atžvilgiu dažniausiai

buvo baudžiami mirties bausme. Medžioklė ar brakonieriavimas, miško

kirtimas ar vaisių skynimas karaliaus ar aukštuomenės žemėse taip pat

susilaukdavo didelės bausmės, bet ne visada mirties.

Paprasto piliečio nužudymas nebuvo laikomas tokiu sunkiu nusikaltimu

kaip aukščiau minėtieji. Dažnai galima buvo atsipirkti sumokant reikiamą

sumą pinigų žuvusio artimiesiems. Tačiau dažnai nusikaltėlį nubausdavo kiti

šeimos nariai. Tai yra žinoma kraujo keršto vardu, kada viena šeima išžudo

kitos šeimos narius, o šie atitinkamai elgiasi pastarųjų atžvilgiu.

Pvz.Pietų Italijoje yra ligi šiol išlikęs toks paprotys bei tokios

tradicijos yra pernešamos į kitus pasaulio regionus, kaip JAV, kur italai

turi tam tikras tarpusavyje besipešančias ‘nusikaltėlių šeimas’

Iki XIX amžiaus Europoje ir JAV įkalinimas, kaip bausmė už

nusikaltimą, retai buvo taikoma. Daugelis viduramžių miestų turėjo lokalius

nedidelius kalėjimus, kur galėdavo patalpinti tik keletą nusikaltėlių. Jie

dažniausiai buvo naudojami kaip išblaivinimo įstaigos arba laikina vieta

nusikaltėliui, laukiančiam mirties nuosprendžio įvykdymo. Kai kurie didesni

miestai turėjo žymiai didesnius kalėjimus, bet daugelis jų ‘gyventojų’ tik

laukdavo bausmės įvykdymo momento. XIX amžiuje atsirado nauji kalėjimai,

bet atmosfera juose buvo daug laisvesnė, lyginat su moderniais. Kalėjimo

disciplinos dar nebuvo arba ji tik buvo pradėta vystyti.

Pagrindinės bausmės formos iki XIX amžiaus – supančiojimas,

ženklinimas ir kankinimas įkaitinta geležimi, pakarimas arba išplakimas.

Jos siejamos su fizinio skausmo suteikimu nusikaltėliui. Dažniausiai

bausmės buvo atliekamos viešai bei masiškai lankomos paprastų piliečių.

Modernūs kalėjimai kilo ne iš anksčiau minėtų kalėjimų ar požemių,

kurie buvo populiarūs iki-moderniais laikais, bet iš ‘darbo namų’. Šie

namai Europoje atsirado apie XVII amžių, kada pradėjo reikštis feodalinės

valdymo sistemos smukimas ir didelė valstiečių dalis jau nebegalėjo atrasti

darbo laukuose ir tapo klajūnais (valkatomis). Darbo namuose jiems

suteikdavo maisto, bet buvo verčiami dirbti sunkų darbą ir didesnę laiko

dalį praleisti šioje įstaigoje. Į šias įstaigas taip pat patalpindavo ir

tuos, kurie jau nebegalėdavo patys prasimaitinti – nesveiki, pasenę,

fiziškai luoši ar psichiniai ligoniai.

XVIII amžiuje iš darbo namų išsidiferencijavo (atsiskyrė vienas nuo

kito) kalėjimai, ligoninės ir prieglaudos bei vėliau įgavo dabartines savo

formas. Reformatoriai atsisakė tradicinių bausmės metodų ir efektyviausiu

kovos su nusikaltimais būdu pradėjo laikyti asmeninės laisvės apribojimu.

Tuo pat metu žmogžudystė pradėta laikyti baisiausiu nusikaltimu, kadangi

kito žmogaus nužudymas yra jo prigimtinių teisių pažeidimas.

Kalėjimai turėjo išmokyti nusikaltėlius paklusnumo bei drausmės ir

greitai viešas bausmių vykdymas išnyko iš mūsų kasdienio gyvenimo. Mirties

bausmės vykdymas buvo užslaptintas, o XX amžiuje daugelyje vakarietiškųjų

šalių visiškai panaikintas.

Išprotėjusių elgsena XVIII amžiuje buvo pradėta laikyti kaip tam tikra

liga ir jos gydymą atlikti galėjo tik kvalifikuoti specialistai. Tai

reiškė, kad protiškai neįgalūs, prieš jų valią, galėjo būti izoliuoti nuo

visuomenės, bet jų būklės apibudinimui jau reikėjo tam tikro specialisto

įvertinimo.

Deviantinės elgsenos aiškinimo būdai

Pati deviantinė elgsena skirtingai buvo suvokiama skirtingais laikais

bei skirtingose kultūrose. Jai paaiškinti yra sukurta nemažai teorijų,

kurios skiriasi, tačiau paliečia tam tikrus svarbius nukrypstančio nuo

normų elgesio aspektus.

Biologinės ir psichologinės nusikaltimo ir deviancijos teorijos

Pirmosios nusikaltimų teorijos turėjo biologinį aiškinimo pagrindą.

Prancūzų antropologas Broca teigė, kad nusikaltėliai nuo paklusnių

gyventojų išsiskiria savo kaukolės ir smegenų struktūra. Italų

kriminologas, Cesare Lombroso, 1870 metais paskelbė, kad tam tikri žmonės

gimsta su polinkiais į nusikaltimus. Juose pasireiškia žemesnės išsivystymo

formos, kurias galima identifikuoti pagal žmogaus išvaizdą – kaukolės formą

– žema kakta, atsikišęs smakras ir pan. Lombroso pripažino, kad

socializacija ir socialinis išmokimas gali paveikti kiekvieno individo

nusikalstamo elgesio vystymąsi, tačiau daugelis nusikaltėlių buvo laikomi

kaip biologiški degeneratai.

Ši teorija XX amžiuje buvo pilnai atmesta ir akivaizdžiai pagrįsta,

kad kūno sandara neturi jokio tiesioginio ryšio su nusikalstamumu.

Amžiaus pradžioje buvo paskelbta hipotezė, kad polinkis į

nusikalstamumą gali būti paveldimas genų dėka. Tam buvo pateiktos išsamios

kelių šeimų ir kelių kartų studijos, kurios iliustravo tokio ryšio buvimą.

Tačiau ir ši teorija buvo gan greitai sukritikuota, kaip nevykusi.

Nors ir dabartiniu metu gyvuoja tam tikros biologinės teorijos, kurios

nusikalstamos elgsenos priežasčių bando ieškoti biologinėje kūno

struktūroje, genų sandaroje ar chromosomų išsidėstyme, visgi jos nėra

dominuojančios kriminologijoje ir nusikaltimo priežasčių yra ieškoma kitose

srityse.

Nusikaltimas ir psichopatinė asmenybė (psichologinis požiūris).

Psichologinės teorijos nusikaltimus bando susieti su tam tikrais asmenybių

tipais. Tokioms interpretacijoms buvo pasitelktos Freudo idėjos, kurios

skelbė, kad nedaugelis žmonių gali tapti ‘nenormaliomis’ arba

psichopatinėmis asmenybėmis. Kadangi moralės jausmas pas vaikus yra

išvystomas vaikų ir tėvų santykių dėka, kur vaikai mokomi susivaldymo,

galimi atvejai, kai tas susivaldymo ar savo impulsų suvaldymas negali būti

išvystyti normaliai. Esant tokiems atvejams,

asmenybei trūksta tam tikrų

moralinių pagrindų (neišvystomas superego). Psichopatai yra bejausmės

asmenybės, kurios siekia sau malonumo gan su dideliu įtūžiu.

Psichopatinės asmenybės turi polinki įvykdyti žiaurius nusikaltimus.

Tačiau psichopatinės asmenybės nebūtinai išvirsta į nusikaltėlius. Jomis

gali būti ir pamišę mokslininkai, lošikai ar tyrinėtojai. Todėl šios

teorijos nėra visiškai bešališkos ir objektyvios.

Sociologinės teorijos.

Šios teorijos žymiai pagrįsčiau aiškina nusikalstamą elgseną nei

biologinės ar psichologinės. Kadangi nusikaltimas apibrėžiamas

atsižvelgiant į tai ar paklūstama normoms, ar ne, o šios normos yra gan

skirtingos skirtingose visuomenėse ar subkultūrose vienos visuomenės

ribose, aapie jį reikia kalbėti atsižvelgiant į socialinį kontekstą, kuriame

jis atliekamas. Kadangi moderniose visuomenėse yra labai daug subkultūrų,

tai vienas elgesys vienoje grupėje gali atrodyti kaip normalus, o kitoje –

kaip deviantinis, ir atvirkščiai.

Anomija kaip nusikaltimo priežastis

Robert K.Merton nusikaltimą aiškino kaip tam tikrą deviantinės

elgsenos tipą ir laikė jį pakankamai normaliu reiškiniu. Jis savo teorijoje

pasitelkė Emile’io Durkheim’o (prancūzų sociologijos klasikas, 1858-1917)

anomijos sąvoką ir pasiūlė gan pagrįstą ir įtakingą deviantinio elgesio

teoriją. Durkheimas anomijos (pats žodis anomija reiškia taisyklių ir normų

nebuvimą) sąvoka nusakė tai, kkad moderniose visuomenėse tradicinės normos

ir standartai yra sugriaunami, tačiau nauji dar nėra sukuriami. Anomija

atsiranda tada, kada nebėra aiškių socialinės elgsenos standartų. Tokioje

situacijoje žmonės nebegali normaliai susiorientuoti ir jaučia tam tikrą

įtampą, nerimą bei nepasitenkinimą. Dažnai anomija yra savižudybės

priežastis.

Mertonas anomijos sąvoka įįvardijo neatitikimą tarp priimtinų normų ir

tikrovės, neatitikimas tarp kultūriškai nusakomų siekių ir visuotinai

įteisintų priemonių jiems pasiekti. Pvz. Amerikos visuomenėje bendra

vertybe yra pripažįstama finansinė arba materiali sėkmė. Tam, kad ją

pasiekti, laukiama iš individų disciplinuotumo ir sunkaus darbo. Remiantis

šiomis prielaidomis, teigiama, kad per sunkų darbą tu gali pasiekti sėkmės

viršūnę, nepriklausomai nuo to, koks yra tavo gyvenimiškas startas. Tačiau

tikrovėje yra daug atvejų, kada neprivilegijuoti visuomenės nariai turi

labai menkas galimybes padaryti sėkmingą finansinę karjerą, nepriklausomai

nuo jų sunkaus darbo. Todėl dažnai daugelis pastebi ‘esą pasmerktais’ ir

negalinčiais padaryti materialaus progreso. Tokioje situacijoje atsiranda

tam tikras psichologinis vidinis spaudimas išbandyti teisėtas ir neteisėtas

priemones tikslui pasiekti.

Mertonas išskyrė penkias galimų reakcijų rūšis, kuriomis išsisprendžia

ši įtampa tarp kultūriškai įtvirtintų vertybių ir ribotų priemonių joms

pasiekti:

• Konformizmas, kada didelė populiacijos dalis ppriima bendrąsias vertybes

ir įprastas jų siekimo priemones, nepriklausomai nuo to, ar šiomis

priemonėmis pasiseks pasiekti geidžiamą tikslą ar ne.

• Inovacija (naujovių išradimas), kada siekiamos bendros vertybės

nelegaliomis (neteisėtomis) priemonėmis. Nusikaltėliai dažniausiai

patraukia šiuo keliu.

• Ritualizmas, pasireiškia tada, kada žmogus paklūsta socialiai

priimtiniems elgesio standartams, nors jie praranda savo tikrą vertę.

Tokie žmonės seka priimtais gyvenimo būdais, per daug nežvelgdami į

galutinį rezultatą. Pvz. Žmogus gali paaukoti savo gyvenimą nuobodžiam

darbui, nors realiai jis neturi jokių karjeros galimybių.

•• Atmetimas, kada atmetamos tiek bendros vertybės, tiek ir jų siekimo

būdai. Pavyzdžiais gali būti tam tikros save išlaikančios komunos

(hipiai) ar religinės sektos.

• Maištas, kada bendros vertybės ir jų siekimo būdai yra visiškai

atmetami, tačiau į jų vietą siūlomos naujos vertybės, kurių įdiegimui

yra reikalingi revoliuciniai arba esminiai pokyčiai visoje socialinėje

sistemoje.

Pats Mertonas gan mažai rašė apie nusikalstamumą, tačiau jo teorija

yra pripažįstama daugelio mokslininkų dirbančių šioje tyrimų srityje. JAV

buvo atlikti tyrimai, kurie patvirtino šią teoriją. Buvo studijuojamos

nusikalstamos grupuotės ir pastebėta, kad daugelis tokių grupuočių kilo iš

subkultūrinių bendrijų, kur sėkmės pasiekimo šansai yra labai menki.

Grupuočių nariai dažniausiai priimdavo materialaus gerbūvio vertybę, tačiau

jos pasiekimo būdai buvo savotiškai ‘perfiltruoti’ per savo bendruomenių

(dažniausiai etninių mažumų grupių) subkultūrinius standartus. Rajonuose,

kur pastebimi nusikaltėlių tinklai, grupuočių subkultūra apmokydavo savo

narius nuo vagystės ligi žmogžudysčių. Ten, kur tokių organizuotų

nusikaltimo tinklų nebuvo, grupuotėse nusikalstamumas pasireikšdavo

muštynėmis ar vandalizmo aktais. Tie individai, kurie nepasirinkdavo nei

grupuočių propaguojamo gyvensenos būdo, nei normalaus socialaus piliečio,

linko į retreitizmą, kuris pasireiškė narkotikų vartosena.

Ši teorija labai pritaikoma žemesnio sluoksnio individų elgsenos

paaiškinimui ir nurodo jų nusikaltimų priežastis. Tačiau ji negali būti

taikoma tai nusikalstamai veiklai, kurią gali atlikti gan pasiturintys ir

respektabilūs piliečiai. Todėl ji negali pretenduoti į absoliučią

deviantinio elgesio aiškinimo teoriją.

Etikečių klijavimo teorija

Šios teorijos aatstovai nukrypstamą elgesį traktuoja ne kaip tam

tikros grupės ar individo bruožą, bet kaip tam tikrą sąveikos procesą tarp

tų, kurie paklūsta normos ir kurie nukrypsta nuo jų. Jų nuomone, norint

suvokti deviantinės elgsenos prigimtį, mes turime paklausti, kodėl kai

kuriems žmonėms pripaišomos ar priklijuojamos nusikaltėlio etiketės.

Yra išskiriama pirminė deviacija, kada vaikui ar paaugliui yra

prilipdoma ‘nusikaltėlio’ etiketė už pirminį jo nusižengimą mokytojo ar

kito reikšmingo asmens. Vėliau jis išsivysto į žymiai didesnį teisės

pažeidėją, nes jis priima šią etiketę ir pats pradeda save matyti, kaip

nusikaltėlį. Tai veda į antrinę deviaciją.

Jei žmogus rimtai priima jam priklijuotą etiketę, tai tikėtina, kad

jis pats pradės save laikyti būtent tokiu ir atitinkamai elgsis. Šioje

teorijoje pabrėžiamas ne pats objektyvus veiksmas, bet veiksmo apibrėžimas,

kur nusikalstamą veiksmą apibrėžia turtingieji, policija, teismai ar kitos

socialinės institucijos. Pats veiksmas nėra nusikaltimas, bet tam tikroje

situacijoje ir tam tikrų asmenų jis apibrėžiamas kaip nusikaltimas

Racionalaus pasirinkimo teorija

Jei visos teorijos į nusikalstamą veiklą žvelgia kaip į tam tikrą

rezultatą, įtakotą socialinių veiksnių, tai ši teorija pabrėžia tai, kad

nusikaltimas yra laisvanoriškas veiksmas. Jų požiūriu,individai aktyviai

pasirenka nusikalstamą veiklą patys. ‘Nusikaltėlio mąstyseną’ turi tie, kas

mato situacijoje pasipelnymo galimybes, jeigu bus nusižengta įstatymams.

Nauda apskaičiuojama pagal situaciją, įvertinamas ‘pralošimas’ (pagavimo

galimybės) ir individas greitai nusprendžia savo veiksmų planą – ar

padaryti nusikaltimą, ar ne.

Dažnai ppastebima, kad situacija pati suteikia progą padaryti menką

nusikaltimą (vagystę, apiplėšimą ar pan.). Toks situacinis nusikaltimo

pobūdis buvo atskleistas apklausos, padarytos Kalifornijos kalėjimuose.

Vagys buvo klausinėjami apie nusikaltimų organizavimą ir pasirodė, kad 50(

nusikaltimų nebuvo planuoti; 30( labai nedaug planavo (ar reikia naudoti

ginklą, kur pastatyti mašiną pabėgimui); 15( buvo planavę nuodugniai,

tačiau tik 9( pilnai sekė iš anksto apsvarstytu planu. 60( sakė, kad jie

net nebuvo susimąstę apie pagavimo galimybes, ir tai gan pagrįsta, nes

vienas 26 metų apklaustasis sakėsi įvykdęs virš 1000 vagysčių ir tik tada

įkliuvęs. Tai reiškia, kad ‘pralošimo’ tikimybė yra labai menka darant

nusikaltimą ir todėl verta rizikuoti.

Literatūra:

M.Foucault. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. – Vilnius: Baltos

lankos, [1998]

R.K.Merton. `Socialinė struktūra ir anomija` Sociologija. Mintis ir

veiksmas. 1997 Nr.1.

Lytiniai skirtumai ir seksualumas

Lyties sąvoka

Sociologai skiria du terminus kalbėdami apie vyrų ir moterų skirtumus.

Lytis (angl.- sex) nurodo fiziologinius kūno skirtumus, kai giminė (angl.-

gender) nurodo psichologinius, socialinius ir kultūrinius skirtumus tarp

vyro ir moters. Nors biologiniai skirtumai tarp skirtingų lyčių yra

akivaizdūs biologine prasme, sociologai mano, kad didelės įtakos tam turi

ir visuomeninis pasaulis bei kultūra. Taigi lietuviškajame socialinių

mokslų kontekste nagrinėjama gender ir kadangi biologinė lytis nėra

įtraukiama į tyrimų erdvę, ši sąvoka į lietuvių kalbą verčiama kaip lytis.

Čia lytis – socialinės analizės kategorija žyminti ne gamtiškus ar

biologinius, bet socialinius ir kultūrinius santykius

tarp lyčių. Šiam

terminui atsiradus 1980 metais pasaulinėje sociologijoje, lytis buvo

apibrėžiama kaip socialiniai santykiai tarp lyčių. Įsigalint šiam terminui

mokslinėje vartosenoje, buvo praplėsta jo reikšmė. Ši sąvoka įtraukė

simbolinę sistemą ar galios santykių žymenis, kur vyrai ir moterys

išdėstomi priešingose vieni kitiems pozicijose. Lytis socialiniuose

moksluose dabar suprantama kaip kalbų, simbolių bei socialinių praktikų

sistema apibrėžianti biologinius lyčių skirtumus ir sukurianti lyčių

(seksualinę) nelygybę.

.

Lyčių skirtumai

Lyties skirtumai pirmiausiai yra apspręsti genetiškai. vaiko lytis

priklauso nuo naujai užgimstančio gemalo genetinės struktūros. Visą

genetinį kodą sudaro 23 chromosomų poros, kurios pilnai apsprendžia

tolimesnį biologinį individo vystymąsi. Tiek vyro sėkla, tiek moters

kiaušinėlis perduoda tik dalį genetinės informacijos kiekvienai naujai

susidariusio gemalo chromosomų porai.

23-čioji chromosomų pora susijusi su būsima naujo gemalo lytimi. Poros

struktūra XX nurodo moterišką lytį, XY -vyrišką. Moteriškas kiaušinėlis 23

naujo gemalo chromosomų porai gali suteikti tik X faktorių, kadangi jo

paties struktūra yra XX. Vyro sėkla – bet kurią dalį, arba X, arba Y. Nuo

taip susijungusių chromosomų gaunasi nauja pora XX arba XY.

Po apvaisinimo prasideda ląstelių dauginimasis ir kiekviena nauja

ląstelė perima tą pačią genetinę struktūrą iš pirminių ląstelių. Kiekvieno

vaiko lytį galima nustatyti iškart jam gimus. Lytinių organų skirtumai yra

pirminiai lyties skirtumai tarp moteriškos ir vyriškos lyties atstovų.

Antriniai lyties skirtumai pasireiškia lytinės brandos metu ir jie yra

susiję su plaukuotumo skirtumais, raumenų ir kūno formos struktūrų

skirtumais. Yra paskaičiuota, kad vyrai turi tik 10( daugiau raumenų nei

moterys. Tačiau to negalima paaiškinti genetiniais veiksniais, kadangi

raumenų kiekis ir formos priklauso nuo treniravimo ir fizinių pratimų.

Todėl biologiniai skirtumai, kurie nulemtų vienos ar kitos lyties atstovų

polinkį į fizinį ir sunkų darbą, yra gan menki.

Biologinis elgsenos determinuotumas

Sociobiologai gan aiškia pasisako, kad elgsenos skirtumai tarp vyrų ir

moterų yra apspręsti biologinių skirtumų. Pastebima, kad beveik visose

kultūrose išimtinai vyrai užsiima medžioklės ir karo dalykais. Tai

sociobiologai paaiškina biologiniu vyriškos lyties polinkiu į agresiją.

Tačiau daugelis prieštarauja tokiems teiginiams – ar galima taip

greitai padaryti išvadą, kad agresiją yra biologiškai determinuota

(apspręsta), kadangi aptinkama visose kultūrose. Daugelyje kultūrų taip jau

yra, kad iš moters tikimasi ‘pasyvumo’ ar ‘švelnumo’. Tačiau tai priklauso

nuo kultūrinių veiksnių, nnuo vyro ir moters vaidmenų išmokimo. Moterys

didelę savo gyvenimo dalį praleidžia augindamos ir prižiūrėdamos vaikus,

kas, savo ruožtu, užkerta joms kelią dalyvauti kare ar medžioklėje.

Tokiems dalykams pagrįsti yra pasitelkiami faktai iš gyvūnijos

pasaulio. Pvz., kastruoti beždžionių patinai praranda polinkį į agresyvumą;

stimuliuojamos testosteronu (tam tikra hormonų rūšis) patelės yra daugiau

linkusios į agresyvumą nei patinai; taip pat patelės yra agresyvios, kada

iškyla grėsmė jos auginamiems vaikams.

Taip pat pastebimi įvairūs biologiniai išsigimimai tarp žmonių

(testikuliarinis moteriškumo sindromas, kada gimęs vaikas pagal pirminius

lyties požymius pasirodo esąs mmergaite, tačiau lytinio brendimo metu labai

ryškiai pasireiškia vyriški antriniai lyties požymiai; androgenitalinis

sindromas, kada vaikas gimsta su dviem lyties organais, kur chirurginės

operacijos dėka galima iš tokio vaiko padaryti moteriškos lyties individą),

kurie neleidžia kalbėti apie genetini lyties skirtumų determinuotumą.

Pvz., gimė du genetiškai identiški vyriškos lyties dvyniai. Tačiau

vienam iškilo tam tikros komplikacijos ir jam buvo suformuoti moteriški

lyties organai. Šie dvyniai buvo auklėjami skirtinga, vienas kaip

berniukas, o kitas kaip mergaitė. Būdami 10 metų, jie labai aiškiai skyrėsi

berniukišku ir mergaitišku elgesiu ir gan akivaizdžiai buvo priėmę

mergaitės bei berniuko socialines roles. Tai rodo, kad moteriškumas ir

vyriškumas yra socialiai išmokstamos individo charakteristikos, kad

teisingas vyriškos ar moteriškos rolės priėmimas priklauso nuo

socializacijos.

Lyties socializacija

Berniukai ir mergaitės yra skirtingai auklėjami bei auginami. Tai

akivaizdžiai parodė motinų ir vaikų santykių studijos. Tėvai iškart

skirtingai reaguoja į vaiko lytį ir atsižvelgiant į ją pradeda auklėti

vaiką. Buvo atliktas tyrimas, kada vienas ir tas pats vaikas buvo

perrengtas skirtingais rūbais ir duotas globoti motinoms, vienu atveju,

kaip berniukas, kitu – kaip mergaitė. Reakcija į vieną ir tą patį kūdikį

buvo visiškai skirtinga.

Savo giminės vaikas mokosi nuo pat gimimo, tačiau pirmaisiais gyvenimo

metais tai vyksta pasąmoningai. Tada dar vaikas pats nesuvokia savęs kaip

berniuko ar mergaitės. Jie atpažįstami pagal aprangą, šukuoseną, žaislus. 2-

jų metų vaikas jau dalinai pradeda save ssuvokti, kokios lyties jis yra. Jau

kitus žmones gali gan lengvai suskirstyti į vyriškas ir moteriškas

kategorijas.

Giminės skirtumus vaikams linkusios pabrėžti TV programos vaikams,

žaislai, knygutės. Žaislų krautuvės ar katalogai dažnai diferencijuoja

(suskirsto) žaislus į berniukiškus ir mergaitiškus.

Buvo tiriamos vaikų nuostatos į žaislus ir buvo išskirtos tris

pagrindinės kategorijos: vyriški, moteriški ir neutralūs. Tiek vaikai, tiek

tėvai gan aiškiai galėjo suskirstyti žaislus į šias kategorijas ir jų

rezultatai beveik nesiskyrė. Buvo pastebėta tai, kad , pvz., Italijoje

mergaitės būtų linkusios žaisti tik su joms skirtais žaislais, o Olandijoje

– jas labiau traukė neutralūs ar net berniukiški žaislai. Tai paaiškinama

skirtingų lyčių rolių suvokimo griežtumu. Jei Italijoje lyties skirtumai

yra labai ryškiai akcentuojami, tai Olandijoje – mergaičių ir berniukų

auklėjimas yra žymiai panašesnis.

Taip pat buvo atliekami knygučių ir pasakų tyrimai, kurie užfiksavo

kelis aiškius skirtumus susijusius su lyties vaidmenimis.

Vyriškos lyties atstovai 11kartų daugiau nei moteriškos buvo

pagrindiniais herojais. Pernešant lytinius skirtumus ir į gyvūnų pasaulį,

skirtumas šokteli iki 95 prie 1. Veiklos rūšis ir gi skyrėsi pagal lytį.

Vyriškos lyties herojai buvo įsitraukę į nuotykių paieškas ar kitą aktyvią

viešą veiklą, kur reikalingas jėgos, sumanumo ar nepriklausomybės

pademonstravimas. Moteriška lytis daugiau buvo susijusi su namais ir

pasyvia veikla. Jos gamindavo valgyti, valydavo namus bei laukdavo

sugrįžtančių vyrų iš nuotykių ar kelionių.

Panašių bruožų buvo atrasta ir suaugusių pasaulyje paaugliškuose

meilės bei nuotykių romanuose. Moterys, kurios pasakojimuose nebuvo

žmonomis ar motinomis, buvo vaizduojamos kaip antgamtinės būtybės – laumės,

raganos ar fėjos. Nei vienoje analizuotoje knygoje moteris neturėjo jokio

užsiėmimo anapus namų pasaulio. Vyrai, tuo tarpu, atlikinėjo žymiai daugiau

socialinių vaidmenų ir aktyviai reiškėsi viešame gyvenime.

Knygos bei pasakos įkūnija tradicines visuomenės nuostatas lyties

atžvilgiu ir tai, ko tikimasi (kokių charakterio bruožų, kokių veiksmų ir

pan.) iš berniukų ir mergaičių. Knygos, tokiu būdu, pateikia reikiamus

elgesio standartus, kurių siekia kiekvienos lyties atstovas.

Televizija taip pat turi didelį poveikį socializacijai ir akivaizdūs

lyčių skirtumai pastebimi animaciniuose filmuose, kur dominuoja vyriškos

lyties atstovai.

Mokyklose stengiamasi išvengti didelės lyčių diferenciacijos, tačiau

beveik visada yra skiriami kai kurie užsiėmimai pagal lytį (berniukams –

metalo ir medžio apdailos darbai, mergaitėms -namų ruošos; taip pat

skiriami ir sportiniai žaidimai pagal lytį).

Lyties socializacija yra labai galingai įsišaknijusi visuomenėje ir

bandyti ją koreguoti yra gan sunku.

Lyties skirtumai ir gamyba

Patriarchatas ir gamyba

Istorijoje nežinoma tokių atvejų, kada visuomenėje dominuotų moterys.

Jos dažniausiai siejamos su vaikų auginimu bei rūpinimusi namais.

Tradicinėse visuomenėse, kur yra labai aiškus darbo pasidalijimas tarp

lyčių, viešojo gyvenimo sferoje dominuoja vyrai ir tik jie turi lemiamą

balsą bendruomenės gyvenime. Toks vyriškos lyties dominavimas moteriškos

atžvilgiu yra vadinamas patriarchatu. Vyrai dominuoja ne savo fizinės jėgos

pagalba, bet tai greičiau apspręsta moters pozicijų visuomenėje

įsitvirtinimu. Aiškinimas

yra labai paprastas. Kadangi moterys gimdo vaikus

ir jų priežiūrai kūdikystės ir vaikystės metu atiduoda daug laiko, taip

jos lieka daugiau namuose. Iš to vėliau iš motinos ir globėjos vaidmenų

išplaukia ir kitos moters funkcijos susijusios su namų apyvoka. Tuo tarpu

vyras praleidžia žymiai daugiau laiko viešojo gyvenimo sferai. Dažnas

nėštumas ir pastovus rūpinimasis vaikais padarė moteris priklausomas nuo

vyro išlaikymo.

Kalbant apie gamybą, reikia paminėti, kad iki-industrinėse šalyse

gamybinė veikla nebuvo atskirta nuo namų ūkio ir pagrindiniu gamybos

vienetu buvo šeima. Į gamybos procesą buvo įsitraukę visi šeimos nariai,

pradedant vyru ir baigiant vaikais. Tuo metu moterys buvo gan svarbios

gamybos procese, kuris vyko namų ūkyje, nors ir buvo atskirtos nuo karo

dalykų bei viešo gyvenimo sferos.

Tačiau su pramonės atsiradimu įvyksta šeimos ūkio ir gamybinės sferos

atskyrimas, kas labai ryškiai pakeičia moters padėtį gamyboje. Atsiradus

fabrikams, samdomi atskiri individai, kurie gali didesnę laiko dalį

praleisti gamyboje, o ne namuose. Jei tai pagrinde susiję su vyriška darbo

jėga, tai moterys pasilieka rūpintis namų ūkiu. Nuo tada moterys pradedamos

sieti su ‘namų vertybėmis’. Tačiau skirtinguose socialiniuose sluoksniuose

moterys užima irgi skirtingas pozicijas. Turtingos moterys nesirūpina namų

tvarkymu, nes yra pakankamai daug tarnų. Tuo tarpu, žemesnių sluoksnių

moterys turi suktis tiek namuose, tiek ir pramonės sferoje, jeigu nori kiek

nors prisidėti prie vyro uždarbio šeimos išlaikymui.

Pavyzdžiui, Anglijoje iki XX amžiaus ddirbančių moterų proporcija buvo

labai minimali. Pagrinde jos dirbo tarnaitėmis. Dirbančias moteris sudarė

neištekėjusios ir jaunos moterys, kurių algos buvo išsiunčiamos jų tėvams,

o ne atiduodamos joms į rankas. Vedybos reikšdavo pasitraukimą iš darbinės

sferos į namus.

Dabar dirbančių moterų proporcija Vakaruose samdomajame darbe

pastoviai auga. Vienas svarbesnių veiksnių, turėjęs didelės įtakos tokiam

augimui, buvo Pirmasis Pasaulinis karas. Tada moterys buvo priimamos į tas

darbines pozicijas, kurias anksčiau užimdavo vyrai.

Nelygybė darbe

Žemo statuso darbai. Moterys dažniausiai turi blogiau apmokamą darbą

nei vyrai. Tam įtakos turėjo organizaciniai pokyčiai bei stereotipai susiję

su lytimi. Pvz., Anglijoje 1850 vyrai sudarė 99( visų klerkų. Būti klerku

reiškė turėti atsakingas pareigas, kur reikalingi sąskaitybos įgūdžiai ir

kai kurie organizaciniai sugebėjimai. Net paties mažiausio klerko statusas

visuomenėje buvo pakankamai aukštas. XX amžiuje ofiso (biuro) darbas

mechanizuojamas ir todėl reikalauja mažesnių sąskaitybos įgūdžių. Taip

klerko ir sekretorės statusas krenta ir toks darbas tampa mažai apmokamu.

Moterys pradeda užimti tokio darbo vietas ir 1986 metais 90( visų klerkų

yra moterys, o sekretorių – 98(.

Aišku, pastebima ir tai, kad moterys užima ir grynai vyriškas

profesijas (gaisrininko ar policininko), tačiau jų proporcija yra labai

menka.

Ekonominės sėkmės problemos. Didelę įtaką moters profesinei karjerai

turi vyriška mąstysena, kad moterims darbas yra antroje vietoje, lyginant

su vaikų auginimu ir priežiūra. Buvo atliktas tyrimas ir pastebėta, kad

priimant moterį į darbą, klausiama aar jos turi vaikų, ar ruošiasi turėti,

kai vyrams tokie klausimai nepateikiami. Darbdavių paklausus, kodėl taip

yra, jie atsakydavo, kad moteris gali pareikalauti papildomų atostogų

vaikui susirgus ar išėjus vasaros atostogoms. Be to, jų manymu, vaiko

rūpinimosi problema yra motiniškos prigimties, o ne vyriškos. Tokiu būdu,

vaiko turėjimas buvo neigiamas faktorius priimant į darbą moterį, nes tokiu

atveju ji negalės pilnai atsiduoti savo darbui kompanijoje, kas bendrai

atsilieps pačios kompanijos funkcionavimui.

Pastebėta, kad daugelis aukštas pozicijas užimančių moterų yra

bevaikės ir joms yra opi problema, kad reikėtų palikti darbą vaiko

auginimui.

Moterys darbo rinkoje ne tik užima žemo statuso darbo vietas, bet ir

jų darbas yra apmokamas žymiai menkiau nei vyrų, nors ji užima lygiai

tokias pat pareigas. Pastebėta, kad moterų atlyginimai sudaro apie 60(

vyriško atlyginimo tokiose pat pareigose. Skurdo problema Anglijoje taip

pat susijusi su moterimis, kurios turi mažamečius vaikus. Jeigu jos

pasirenka normaliai apmokamą darbą, tai jų materialinė padėtis pablogėja už

didelius vaikų priežiūros įkainius. jei ji pasirenka nepilną darbo dieną,

ji pralošia finansiškai ir negauna jokių lengvatų, kurias gautų dirbdama

pilną darbo dieną (teisės į pensiją).

Tačiau Skandinavijoje ir buvusiose socialistinėse šalyse moterų lygybė

yra įstatymiškai įteisinta ir moterys naudojasi tokiomis pat teisėmis bei

privilegijomis kaip ir vyrai. Pvz., Švedijoje dirba apie 80( moterų;

Švedijos parlamente jos sudaro 25( visų parlamentarų; vyrai ir moterys turi

vienodas sąlygas ssusijusias su vaiko priežiūra ir pan.

Feministiniai judėjimai

Feminizmas yra politinis ir akademinis judėjimas, susijęs su moterų

teisių gynimu bei jų išplėtimu. Pati feminizmo istorija jau atsekama nuo

XVII amžiaus su pirmomis moteriškomis publikacijomis, tačiau ryškiausias

savo formas jis įgijo tik antroje XX amžiaus pusėje. Feminizmo inspiruoti

tyrimai atskleidė, kad moteriškas pasaulis dažnai neįtraukiamas į pasaulio

suvokimo procesą, o jei taip ir nutinka, tai moteris pristatoma

neadekvačiai.

Pagrindiniai feminizmo postulatai:

– pasaulio pažinimas ir tyrinėjimai turi prasidėti nuo moteriškos

patirties ir jos padėties visuomeninėje struktūroje;

– feminizmas, kaip kritiškas ir aktyvus judėjimas moterų vardan,

siekia sukurti geresnį pasaulį moterims bei, tuo pačiu, ir visai žmonijai.

– moterys yra tam tikra mažuma, t.y. jos yra neprivilegijuotose

pozicijose ir neturi socialinės galios, kai, tuo tarpu, vyrai yra dauguma

ir naudojasi visomis socialinėmis privilegijomis bei dominuoja moterų

atžvilgiu.

Moterų pavaldumas yra pastebimas gan nuo senų laikų, tačiau aktyviai

moteriški judėjimai pradėjo reikštis nuo 1780-ųjų. Ryškiausi feminizmo

protrūkiai pasireiškia liberalių judėjimų ir revoliucijų metu (1780-1790;

1850; XX amžiaus pradžia; 1960-1970). Jis mažiau reiškiasi, kada visuomenė

vystosi tolygiai ir joje nepastebima jokių neramumų.

Pirmasis aktyvus feminizmo pasireiškimas buvo apie 1790 metus, kada

Prancūzijoje pradėjo kurtis moteriški klubai. Tai buvo moterų susibūrimo

vietos, kur aptardavo politinius įvykius bei pačios pradėdavo rašyti

politines programas. Šiuose klubuose moterys tapo politiškai

sąmoningesnėmis ir pradėjo reikalauti lygių teisių švietimo sistemoje,

darbo sferoje bei valdžios struktūrose. Jų toks politinis sąmoningumas buvo

inspiruotas Prancūzų revoliucijos deklaruotų laisvės, lygybės ir brolybės

(kodėl ne seserijos?) idėjų.

Tuo laiku buvo sukurta Moterų teisių deklaracija, kaip alternatyva

Žmogaus teisių deklaracijai, kur buvo teigiama apie moterų ir vyrų teisių

lygybę, nes moterys irgi yra naujai atsiradusios Respublikos pilietės. Šios

Deklaracijos iniciatorė Marie Gouze 1793 metais buvo nuteista myriop už

tokias radikalias politines pažiūras, o moterų klubai buvo oficialiai

uždrausti.

XIX amžiaus feminizmas labiausiai buvo išvystytas JAV. 1830-50 daug

moterų buvo įsitraukusios į socialinį judėjimą prieš vergiją.

Tačiau,neturėdamos jokių politinių teisių, jų peticijos ir protestai

nesusilaukė pripažinimo. Pvz., , kada buvo priiminėjama konvencija

uždraudžianti vergiją, nei viena moteris nebuvo įleista į kongreso posėdį.

Toks politinis moterų ignoravimas sukėlė moteriško protesto bangą, ir

vergijos samprata, kuri vyravo rasinių santykių sferoje, buvo perkelta į

vyro ir moters santykius, kur moterys matė save vyrų vergėmis.

Dar vienas svarbus įvykis – 1866 Britų parlamente, kada buvo pateikta

moterų peticija, pasirašyta 1500 moterų, kur buvo reikalaujama lygių teisių

moterims svarstant rinkimų įstatymus. Ši peticija eilinį sykį buvo

suignoruota ir nuo tada prasidėjo stiprus politinis judėjimas Už moterų

balsavimo teises.

Šis judėjimas dažnai organizuodavo demonstracijas Anglijoje ir JAV.

Pvz., Londone 1908 metais vienoje demonstracijoje dalyvavo daugiau nei pusė

milijonų dalyvių. Pirmą sykį moterų politinės teisės buvo pripažintos 1893

Naujojoje Zelandijoje, 1902 – Australijoje,1906 Suomijoje,1913

Norvegijoj,1915 Danijoje

ir Islandijoje, 1917 TSRS, 1918 Kanadoje, 1919

Austrijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Liuksemburge ir

Čekoslovakijoje, 1920 JAV, 1928 Anglijoje, 1945 Prancūzijoje, Vengrijoje,

Italijoje, Japonijoje. Vėliausiai arabiškos kultūros šalyse apie 1960

metus.

Feminizmui būdinga tai, kad jis dažnai prisiplaka prie kitų

revoliucinių judėjimų.

Akademinis feminizmas

Akademinis feminizmas yra orientuotas į trijų temų analizę: lytinių

skirtumų, lyčių nelygybės ir lyčių priespaudos. Skirtumai tarp lyčių

suvedami į tris blokus – biologinius skirtumus, psichologinius ir

institucinius (pastarieji ypač domina sociologus ir teigiama, kad moterys

yra susietos su vaikų auginimu ir privataus gyvenimo sfera, tturi skirtingas

vertybių sistemas ir įgūdžius nei vyrai).

Kalbant apie nelygybę tarp lyčių, visų pirma pabrėžiama tai, kad

moterims tenka mažiau materialinių resursų, statuso, galios bei jos turi

žymi mažiau galimybių savirealizacijai. Nelygybė kyla iš pačios visuomenės

struktūros, kurią vertėtų pakeisti. Liberalus feminizmas teigia, kad

privataus gyvenimo sfera, su kuria yra siejama moteris ir jos gyvenimas,

neturi jokios vertės, nebent tik jis leidžia moteriai išvystyti emocinį

atvirumą. Toks gyvenimas reikalauja labai daug energijos, neatneša jokio

socialinio atpildo, yra nuvertintas ir bukinantis, kada pastoviai reikia

rūpintis namų buitimi ir vaikų aauginimu. Tikrieji socialiniai atlyginimai,

kaip pinigai, statusas, garbė, galia, laisvė ir savirealizacija yra

visuomeninėje sferoje. Todėl moterys, išstumtos iš viešo gyvenimo ir

apribotos tik namų ūkio riba, praranda tuos atlygius, kuriais gali

džiaugtis vyrai.

Tokioje situacijoje, reikalingos socialinės reformos, kurios įteisintų

moterų lygybę. Tai galima ppasiekti per socializacijos ir švietimo sistemos

pertvarkymus; per naujo požiūrio į šeimą ir lytinį gyvenimą suformavimą.

Lyčių priespaudos tema labai domisi radikalusis feminizmas, kuris savo

tyrimais atskleidžia vyro padarytus nusikaltimus prieš moteriško pasaulio

vertybes. Radikalaus feminizmo atstovės teigia, kad visose socialinio

gyvenimo sferose vyrai dominuoja moterų atžvilgiu (vyrauja patriarchato

sistema). Vyrai valdo ir kontroliuoja moteris įvairiausiomis formomis.

Paprasčiausia forma – tiesioginis smurto panaudojimas, kuris gali įgyti

tiek akivaizdžią išraišką, kaip fizinės jėgos panaudojimas, tiek ir labiau

užslėptas. Užslėptos ir labiau rafinuotos išnaudojimo ir kontrolės formos

yra mados ir grožio standartai; tironiški motinystės, monogamijos,

heteroseksualumo ir nuolankumo idealai; seksualinis priekabiavimas darbe;

ginekologijos ir psichoterapijos praktikavimas; neatlyginamas ir

nevertinamas darbas namie ir pan.

Radikalių feminisčių nuomone, patriarchatas yra universalus ir prieš

jį reikia kovoti. Pagrindinės dvi kovos strategijos: a) moteriškas

separatizmas (atsiskyrimas) ir b) kova per moters sąmoningumo žadinimą,

kada joms parodomos vyro ‘nusikalstama veikla’, kurią reikia išgyvendinti.

Smurtas ir lytis

Feminizmas paskatino kai kuriuos tyrimus susijusius su smurto

panaudojimu prieš moterį ir tų tyrimų pasėkoje buvo atidžiau pažvelgta į

smurtą šeimoje, seksualinį priekabiavimą (angl. – sexual harassment) darbe

bei išprievartavimus.

Nors šeima dažnai idealizuojama, joje dažnai aptinkamos smurto

apraiškos. Pagrindine problema susijusi su smurtu šeimoje yra ta, kad

dažnai nenorima kištis į privatų gyvenimą ir smurto atvejai lieka

nenubausti. Policija dažniausiai palieka patiems sutuoktiniams aiškintis

savo problemas, jei net ir pasitaiko smurto atveju, ssakydami, kad šeima yra

privataus gyvenimo sfera, į kurią teisėsaugos organai nesikiša. Tokios

nuostatos kažkuria tai prasme leidžia vyrauti smurtui šeimoje ir taip būti

palankia dirva radikalaus feminizmo pavyzdžiams.

Seksualinis priekabiavimas darbe yra profesinių pareigų ar galios

panaudojimas siekiant patenkinti seksualinius poreikius. Iš moters

darbdavys gali reikalauti, tiesiogiai ar ne, lytinės sueities, už kurią po

to bus atlyginta ar karjeros galimybėmis, ar padidinant užmokestį, ar

sudarant geresnes darbo sąlygas. Aišku, kai kuriais atvejais atlyginimo

gali ir nebūti. Taip, pvz., moteriai atsisakius pasiūlymo, jai gali būti

apsunkintos darbo sąlygos bei sudarytas psichologinis diskomfortas, ar iš

viso pašalinimas iš darbo.

Šį reiškinį gan sunku yra įvertinti, nes ne visada aišku ar kokie nors

veiksmai gali būti traktuojami kaip seksualinio priekabiavimo atvejis.

Anglijoje buvo atlikta apklausa ir nustatyta, kad septynios iš dešimties

moterų buvo atsidūrusios tokioje situacijoje, kada darbdavys siūlė sueiti į

lytinius santykius. Nustatyta, kad tokioje vyrų elgsenoje galima išskirti

dvi stadijas: pirmoji, kada pirmą sykį pasiūloma sueiti į lytinius

santykius, ir antroji, kada siūloma pastoviai ir primygtinai. Antroji fazė,

aišku, veda į tam tikrą dvasinį diskomfortą bei įtampą darbe, kas vėliau

išsisprendžia išėjimu iš darbo.

Kalbant apie išprievartavimą, pastebėta, kad kriminalinė statistika

fiksuoja neadekvačią išprievartavimų situaciją. Jų realiai yra apie 5

kartus daugiau, nei fiksuojama. Londone buvo apklausta 1500 moterų ir

nustatyta, kad viena iš šešių moterų buvo patyrusi prievartos aktą. Apie

puse visų išprievartautų moterų buvo išprievartautos savo arba

prievartautojo namuose, kai kitos – viešose vietose (gatvėse, miškuose,

baruose ar pan.). Kriminalinė statistikos neadekvatumas aiškinamas moterų

nenoru eiti registruoti prievartos aktą. Jos stengiasi tai kuo greičiau

išmesti iš galvos, nes teisminės ir medicininės procedūros nuolat atkuria

nemalonius atsiminimus, o tai sukelia psichinį diskomfortą ar net

fiziologinius sutrikimus.

Viena problema susijusi su išprievartavimu – ar vyro jėgos panaudojimą

žmonos atžvilgiu siekiant lytinių santykių galima vadinti išprievartavimu?

Daugelyje šalių tai nelaikoma nusikaltimu, bet kai kuriose, pvz.,

Skandinavijos šalyse – taip.

Taip pat pastebėta, kad išprievartavimai dažniausiai susiję ne su

lytinių geidulių patenkinimu, bet savo jėgos demonstravimu aukos atžvilgiu.

Normali seksualinė elgsena

Taip jau priimta, kad heteroseksualūs santykiai (santykiai tarp

skirtingos lyties atstovų) yra laikomi normalia seksualine elgsena, kuri

yra apspręsta biologiškai. Tačiau daugelyje kultūrų yra propaguojamas ir

homoseksualizmas, skirtingose kultūrose aptinkami skirtingi seksualinės

elgsenos ir ritualų standartai ir tai sociologams leidžia kalbėti apie

seksualinės elgsenos išmokimą. Pastebėta, kad daugelyje kultūrų seksualinio

patrauklumo standartai yra susiję su moters fizine išvaizda. Tačiau ir pats

grožis yra skirtingai suvokiamas, nes vyrauja tiek skirtingi kūno formų,

krūtų, veido ir kt. standartai.

Didelę įtaka nuostatų susiformavimui lytinės elgsenos atžvilgiu turėjo

krikščionybė. Ji įtariai žvelgė į lytinius santykius ir manė, kad jų

laikytis reikia minimaliai ir tik tada, kada ji susijusi su reprodukcija

(vaikų gimdymu ir auginimu). Kitais atvejais ji buvo nepageidautina.

Bažnyčia net tam tikrais periodais oficialiai drausdavo lytinius santykius

kaip žalingus žmogui (pvz., adventas).

XIX amžiuje religines nuostatas keičia mokslinės. Kai kurios teigė,

kad lytinis gyvenimas yra reikalingas organizmui ir kad susilaikymas

sukelia tam tikrų komplikacijų, kai kitų manymu, seksualinė elgsena

nesusijusi su reprodukcija turi neigiamą fizinį poveikį asmeniui. Pvz.,

buvo sakoma, kad masturbacija veda į apakimą ar gali būti vėžio bei širdies

ydos priežastimi.

XIX amžiuje, kartu su miestų augimu, auga ir prostitucija, kuri

atviriau ar ne toleruojama. Prostitutės pagrinde siejamos su lytinio

gyvenimo sfera, su seksualinio gyvenimo malonumais, kai tuo tarpu žmonos

matomos tik kaip vaikų augintojos ir namų prižiūrėtojos. Šeima nebuvo

seksualinių malonumų ieškojimo vieta. Tais laikais įsigali ir toks

stereotipas, kad vyrai, kurie lankosi viešnamiuose, yra normalus reiškinys,

kada moters seksualiniai santykiai už šeimos ribų yra didžiausias

skandalas.

Apie 1960 metus prasideda ‘atšilimas’ seksualumo sferoje – ‘seksualinė

revoliucija’. Vis liberaliau žiūrima į lytinį gyvenimą, pradedami toleruoti

nevedybiniai seksualiniai santykiai, į viešo regimumo sferą įžengia įvairūs

pornografiniai leidiniai ir vis atviriau kalbama apie lytinį gyvenimą, kurį

anksčiau gožė tamsi prietarų skraistė.

Pirmi sociologiniai tyrimai lytinio gyvenimo sferoje buvo atlikti apie

1940-50 metus JAV. Buvo surinkta daugiau nei 18000 lytinio gyvenimo

istorijų. Buvo atskleista tai, kad reali padėtis šioje srityje visiškai

neatitiko laukiamo elgesio standartų – kad lytinis gyvenimas prasideda tik

po vedybų, kad sutuoktiniai yra ištikimi vienas kitam,

kad veda ‘normalų’

lytinį gyvenimą. Rezultatai buvo tokie:

Vyrai – 70( lankė prostitutes; 84( turėjo iki-vedybinius lytinius

santykius; 40( tikėjosi gauti ‘nekaltą’ žmoną; 90( užsiimdavo masturbacija.

Moterys – 50( turėjo iki-vedybinius santykius, 60( užsiiminėjo

masturbacija.

Daugiau tokių didelių tyrimų nebuvo atlikta, tačiau pastebimos tokios

tendencijos seksualinio gyvenime: a) auga iki-vedybiniai lytiniai santykiai

(apie 95( visų žmonių turi iki-vedybinius santykius) ir b)didėja

seksualiniai santykiai anapus šeimos ribų (ypač pas moteris).

Tačiau šalia tokio lytinio gyvenimo liberalizavimo pastebimos ir

reakcingi judėjimai, kaip ‘seksualinis puritanizmas’, kurie pasisako už

‘lytinių santykių ssugrįžimą į šeimą’.

Homoseksualumas

Ši lytinė praktika yra pastebima beveik visose kultūrose, tačiau

homoseksualaus asmens, žmogaus, kuris turi lytinį skonį priešingą daugumai,

sąvoka atsirado neseniai.

Pirmą kartą žodis ,,homoseksualizmas“ paminėtas 1869 m. Vokietijos

teisingumo ministrui atviro laiško forma parašytame pamflete. Mintis, kad

kai kurie asmenys turi įgimtą lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims,

iš esmės buvo nauja. Antropologai, istorikai ir sociologai yra aprašę daug

kultūrų, kuriose erotizmas tarp tos pačios lyties asmenų užima visai

kitokią vietą negu mūsiškėje. Kad suprastume šių laikų homoseksualizmą,

turime suvokti, kokią vietą erotiniai ttos pačios lyties žmonių santykiai

užėmė senosiose kultūrose. Senovės Graikijos ir Romos visuomenėse nebuvo

tokių seksualinių kategorijų, kokias turime mes, tuo tarpu, Amerikos

čiabuvių bendruomenės, tyrinėtojų, misionierių bei antropologų aprašytos

nuo XVII a. iki šių dienų, vartojo tokias seksualines kategorijas, kokiomis

apibūdinti mes neturime žodžių. SSeksualiniai ryšiai tarp tos pačios lyties

asmenų šiose kultūrose nebūtinai buvo laikomi atskirai žmonių grupei

būdinga savybe, taigi ,,homoseksualų“ kategorijos jose nėra.

Senovės Graikijoje išimtimi buvo laikoma ne itin aktyvus domėjimasis

homoseksualiai santykiai bei jų užmezgimas, o greičiau abejingumas šiai

sričiai. Vis dėlto, teisingiau būtų teigti, kad graikai greičiau praktikavo

,,biseksualizmą“, nes buvo pripažįstami vyrų santykiai su abiejų lyčių

asmenimis. Tačiau ir šis terminas nėra visai tikslus, nes graikų seksualinė

dauguma skiriasi nuo mūsų laikų. Lytiniai malonumai nebūtinai buvo siejami

su santuoka, tačiau lytiškai santykiaujant jie neabejotinai dominavo.

Lytiniai santykiai Graikijoje nebuvo abipusis išgyvenimas, o visuomet

turėjo tam tikrą kryptį. Seksą graikai laikė tuo, ką vienas asmuo ,,daro“

kitam. Lytinis aktas buvo suvokiamas kaip dominavimu ir nuolankumu

grindžiamas ryšys. Pasak klasiko Davido Halperino, ,,sekso objektai

Atėnuose buvo dviejų rūšių – ne vyrai ir mmoterys, o aktyvusis ir pasyvusis,

agresyvusis ir nuolankusis“. Sen. Graikijoje lytinis vyrų bendravimas buvo

laikomas gerbtinu ir priimtinu dalyku, tačiau jį sąlygojo ne partnerio

lytis ar ypatingas romantiška meile pagrįstas tarpusavio ryšys, bet amžius

bei socialinė padėtis. Vyro meilė jaunuoliui filosofų buvo idealizuojama

kaip turinti ypatingų savybių (,,dangiškoji“), kurių neturi meilė moteriai.

Apie moterų homoseksualizmą Sen. Graikijoje žinoma gana nedaug. Iš to

laikotarpio atėjo du tokias moteris įvardijantys terminai – tribadija ir

lesbietė. Pirmasis išnyko XX a. viduryje.

XIX a. vid. Š.Amerikoje prancūzų misionieriai susidūrė su reiškiniu,

kuomet vvietinėse gentyse kai kurie vyrai dėvėdavo moteriškus drabužius ir,

o jų sekso partneriai buvo vyrai. Tokie vyrai ir moterys, besielgiančios

kaip vyrai buvo pavadinti berdache. Jie buvo toleruojami, gerbiami ir net

garbinami. Kai kuriose gentyse berdašai buvo laikomi priešingos lyties

žmonėmis(pavyzdžiui apeigose ir tabu berdašai buvo traktuojami kaip

moterys), tačiau daugumoje genčių buvo manoma, kad jie priklauso trečiajai

lyčiai – nei vyrams nei moterims, todėl berdašizmas traktuojamas kaip

transseksualizmas. Tarpusavyje berdašai lytiškai nesuartėdavo. Tai buvo

kraujomaišos tabu. Kai kuriuose indėnų mituose paprastų vyrų ir moterų

virtimas berdašais priskiriamas antgamtinei gyvulių bei dvasių įtakai. Dėl

ypatingo ryšio su dievais bei dvasiomis berdašas dažniausiai būdavo genties

šamanas arba ,,kerėtojas“.

Tik 1869 metais pradėta vartoti homoseksualumo terminą, kuriuo išskyrė

tam tikrus individų tipus turinčius specifines lytinio elgesio

preferencijas. Anksčiau buvo vartojamas sodomijos ir sodomito terminai.

Sodomijos veiksmai buvo ne tik lytiniai santykiai tarp vienos lyties

atstovų, bet ir tarp vyro bei moters, tarp žmogaus ir gyvūnų ir pan., t.y.

prieš visą seksualinę elgseną kuri neatitiko bažnyčios nurodytų standartų.

Dažniausiai sodomitai buvo baudžiami mirties bausme ir tokia praktika

daugelyje šalių išsilaikė iki XIX amžiaus pabaigos. JAV pirmoji panaikino

mirties bausmę homoseksualams XVIII amžiaus pabaigoje.

Vakarų kultūroje galima skirti keturis homoseksualumo tipus:

1. Atsitiktinis homoseksualumas, kada homoseksualūs santykiai

pasitaiko labai retai ir nesudaro esminės lytinio gyvenimo dalies.

2. Situacinis homoseksualumas, kada tam tikromis aplinkybėmis

homoseksualūs santykiai yra gan reguliarūs, tačiau neapimantys visos

asmenybės. Tai tokios situacijos, kada homoseksualūs santykiai laikinai

pakeičia heteroseksualius. Tai pasitaiko kalėjimuose, kariniuose daliniuose

ir panašiose vietose, kur nėra sąlygų ‘normaliems’ lytiniams santykiams.

Dažniausiai išėję iš tokių įstaigų, žmonės pradeda vėl heteroseksualų

gyvenimą.

3. Personalizuotas homoseksualumas, kada individai turi didelį

potraukį tokiems santykiams, tačiau neįsijungia į homoseksualų gyvenimo

būdą vedančias grupes. Dažnai tokio tipo žmonės slepia savo potraukį nuo

draugų ir bendradarbių.

4. Homoseksualumas kaip gyvenimo būdas, kada individas atvirai veda

tokį gyvenimo būdą ir sieja save su kitais, turinčiais panašų potraukį.

Dažnai jie buriasi į grupes ir sukuria tam tikras gėjų ar lesbiečių

subkultūras.

Aukščiau minėtas tyrimas JAV atskleidė tai, kad, vis dėlto, daugiau

nei pusė JAV vyrų yra absoliutūs heteroseksualai. 8( vyrų buvo įsitraukę į

ilgesnius kaip 3 mėnesių homoseksualius santykius; 10( derino

homoseksualius ir heteroseksualius santykius; 37( turėjo bent vieną

homoseksualią sueitį, kurios metu patyrė orgazmą; 13( jautė potraukį,

tačiau jo nerealizavo. Moterų proporcija yra žymiai mažesnė – 2( buvo

absoliučios homoseksualės; 13( turėjo tokius santykius; 15( išreiškė norą

turėti tokius santykius, tačiau nebuvo dar to patyrusios.

Dažniausiai homoseksualų atžvilgiu vyrauja neigiamos nuostatos, nes

vis dar stiprūs tradiciniai religiniai įsitikinimai. Tačiau kai kurie

stereotipai nėra adekvatūs. Homoseksualizmas nėra jokia psichine liga ir

nesiejamas su psichikos sutrikimais. Taip pat nėra jokio akivaizdaus ryšio

tarp homoseksualizmo ir tam tikrų profesijų, kaip kirpėjo, manekeno ar

dizainerio. TTaip pat nėra jokio ryšio tarp transvestitų (vyrų, kurie

persirenginėja moteriškais rūbais) ir homoseksualų. Pirmieji linkę į

heteroseksualius santykius.

Po seksualinės revoliucijos pastebimas tolerancijos augimas gėjų

subkultūrų atžvilgiu. Pastebima, kad gėjai turi savo susirinkimo vietas,

barus, leidžia savo laikraščius ir žurnalus. Lesbietės yra žymiai prasčiau

organizuotos ir jos nesireiškia taip aktyviai kaip gėjai. Be to, daugeliu

atveju lesbietės linkusios prisišlieti prie įvairių feministinių judėjimų.

Pastebima ir tai, kad atsiranda homoseksualių šeimų, kurios augina ir

auklėja vaikus. Kai kuriose šalyse homoseksualių šeimų sukūrimas yra net

juridiškai įteisintas.

Literatūra:

Simone de Beauvoir. Antroji lytis. – Vilnius: Pradai, 1996

Feminizmo ekskursai : moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo :

antologija.Vilnius : Pradai , 1995

Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje. – Vilnius: Danielius, 1997.

Lietuvos šeima: mokslinės-praktinės konferencijos „Lietuvos šeima:

tradicijos ir ateitis“, įvykusios Vilniuje 1994 m. spalio 25-26 d. d.,

medžiaga/ red. M.Taljūnaitė, V.Stankūnienė, A.Žvinklienė. – Vilnius:

Lietuvos Filosofijos ir Sociologijos Institutas, 1994-1995.

Geras akademinis tinklalapis apie homoseksualumo istoriją:

www.fordham.edu/halsall/pwh/index.html

Šeima

Šeima yra socialinis institutas, kurį sudaro kelių žmonių socialinė

grupė, tiesiogiai susaistyta giminystės ryšiais ir kurios suaugę nariai yra

atsakingi už vaikų priežiūrą.

Giminystė – socialiniai ryšiai pagrįsti vedybomis, kraujo ryšiu arba

įvaikinimu (motina, tėvas, giminaičiai, seneliai ir pan.). Giminė Vakarų

visuomenėse suvokiama, kaip artimiausi kraujo ryšiais susaistyti žmonės,

tačiau daugeliu atveju žmonės neatseka savo giminystės ryšių esančių už

‘dėdžių’, ‘tetų’, ‘pusbrolių’ ir ‘pusseserių’. Kitose visuomenėse

giminystės ryšiai yra

žymiai svarbesni ir tikima, kad, pvz., tradicinėse

visuomenėse visi vieni kitiems yra giminaičiais. Viena svarbesnių

giminystės atmainų yra klanas. Tai grupė žmonių, kurios visi nariai tiki

esą susieti kraujo ryšiais bei esą kilę iš vieno bendro protėvio. Jie save

mato kaip išskirtinę grupę bei turi stiprų grupinio tapatumo jausmą. Klanai

yra randami Škotijoje, kai kuriose Afrikos tautose ir Ramiojo vandenyno

salų gyventojų tarpe. Klano nariai labai rūpinasi vieni kitu bei turi

stiprią įtaką kiekvienam atskiram klano nariui.

Vedybos – socialiai priimtina ir įteisinta dviejų žmonių sąjunga,

apimanti ekonominę kkooperaciją ir lytinius santykius.

Šeimos samprata sociologijoje yra gan plati ir apima įvairias

šeimyninio gyvenimo formas, įskaitant ilgai gyvenančias poras kartu, kurios

nėra apjungtos vedybomis, tėvus ir jų vaikus bei didesnius namų ūkius,

vieno tėvo šeimas, homoseksualias poras ir pan.

Šeimos rūšys:

Pagal šeimos dydį:

– branduolinė (nuklearinė) šeima – ją sudaro du gyvenantys kartu suaugę

individai, vedantys namų ūkį ir auginantys vaikus. Šios šeimos tipas yra

tipiškas beveik visoms modernioms visuomenėms.

– išplėstinė šeima – kada viename namų ūkyje gyvena kelių kartų nnariai, ne

tik sutuoktiniai ir jų vaikai, bet ir seneliai ar proseneliai, dėdės,

tetos, brolių ar seserų šeimos ir pan., ir kurie yra susaistyti

tampriais tarpusavio ryšiais.

Pagal skirtingus gyvenamosios vietos (rezidencinius) tipus:

– matrilokalinės – kada nauja pora gyvena ssu jaunosios tėvais ar arti jų.

Tokio tipo šeimos gyvensenos modeliai aptinkami ten, kur dukterys yra

laikomos dideliu turtu.

– patrilokalinės – kada nauja pora gyvena kartu su jaunojo tėvais arba

netoli jų. Tokių pavyzdžių galima dažnai aptikti ir Lietuvoje (Žemaitės

apysaka ‘Marti’).

– neolokalinės – kada naujos poros atsiskiria nuo tėvų ir pradeda formuoti

savo šeimą naujoje vietoje.

Pagal vedybų specifiką:

– endogamija – kada tuokiasi tos pačios socialinės grupės ar kategorijos

individai. Ši vedybų forma dominuoja pasaulyje. Ji labai ryški kastinėse

bei luominėse visuomenėse, kur socialinis mobilumas turi labai menkus

šansus.

– egzogamija – kada vedybose nepaisoma socialinių grupių skirtumo. Jos

būdingos tiktai modernioms klasinėms visuomenėms, kur kilmingumas ir

priklausomybė vienai ar kitai socialinei grupei praranda savo reikšmę

šeimos kūrimo procese.

Pagal vyrų ir moterų skaičių santuokoje:

– monogamija – santuoka tarp vieno vyro ir vienos moters. Tokios vedybos

būdingos tik 20 – 25( visų visuomenių. Jos įstatymiškai įteisintos tik

moderniose visuomenėse, kur nei moteris, nei vyras negali turėti daugiau

vedybinių partnerių vienu metu.

– poligamija – kada vedybos jungia daugiau nei du žmones (tris ir daugiau).

Yra išskiriami du tokių vedybų tipai: poliginija, kur vyras vienu metu

gali turėti daugiau nei vieną žmoną (tai atsekama kai kuriuose arabų

kraštuose ir Afrikos gentyse); poliandrija, kur vienu metu moteris turi

kelis vyrus (tokia vedybų forma yra labai reta; jos pavyzdžių galima

atrasti pietų Indijos todasų etninėje grupėje).

Pagal paveldėjimo (tapatumo nustatymo) tipus:

– patrilinijinė šeima, kai giminystė ir paveldėjimo teisė perduodama vyrui

arba pagal vyrišką liniją (tai būdinga daugelyje modernių visuomenių,

kur, pvz., vaikas paveldi tėvo, o ne motinos pavardę ir pan.).

– matrilinijinė šeima, kada giminystė perduodama pagal moterišką arba

motinos liniją.

Šeimos kaita vakarų Europoje

Vakarietiškų visuomenių istorijoje galima išskirti tris esminius

šeimos kaitos periodus. Pirmajam, kuris nuo senų laikų tesėsi ligi ankstyvo

šešiolikto amžiaus, būdingas atviras gimininės šeimos tipas. Tai buvo

branduolinė šeima, gyvenanti mažame namų ūkyje bei stipriai susaistyta su

bendruomene. Šeima nebuvo tarpusavio emocinio prisirišimo šaltinis.

Lytiniai santykiai šeimoje buvo susieti su vaikų gimdymu, bet ne su

malonumais. Šeimos sukūrimas dažnai priklausė nuo tėvų norų ir interesų, o

ne nuo jaunavedžių.

Antrajam periodui, nuo šešiolikto amžiaus pradžios iki aštuoniolikto

amžiaus pradžios, būdinga apribota patriarchalinė šeima. Branduolinė šeima

vis labiau atsiskiria nuo bendruomenės suvaržymų, tampa labiau

individualizuota. Pastebimas sutuoktinių ir tėviškos meilės svarbos

augimas. Taip pat auga tėviško autoriteto galia šeimoje.

Aukščiau minėtas šeimos tipas greitai buvo pakeistas uždaros,

orientuotos tiktai į šeimyninius santykius branduolinės šeimos tipu.

Šeimoje svarbūs emociniai santykiai, jos privatumas ir rūpestis vaikais.

Šeimos kuriamos individualaus ppasirinkimo būdu, kur didelis vaidmuo tenka

romantinės meilės idealams. Lytinių santykių aspektas meilėje tampa labai

svarbiu kuriant šeimą.

Šių pokyčių kilmė slypi ekonominės veiklos atskyrime nuo šeimos

reikalų. Viduramžiais šeima buvo vienas pagrindinių ekonominių vienetų, kur

gamybos procesas buvo susijęs tik su šeimos narių poreikių patenkinimu.

Gamybos procese dalyvaudavo visi šeimos nariai. Nuo septyniolikto amžiaus

pradeda atsirasti žymiai didesni gamybos vienetai (didesnės apdirbamos

žemės kartelės, fermos) ir pramoninės revoliucijos eigoje, augant fabrikams

bei įvairioms gamybinėms organizacijoms, šeima yra atskiriama nuo gamybos

proceso. Žmonės pradeda dirbti ne šeimos ūkio ribose, bet anapus jo, jie

priversti ‘eiti į darbą’. Tokiu būdu, vyrai dažniausiai dirbdavo ne šeimos

ribose, bei turėdavo ją išlaikyti, kai, tuo tarpu, moterims likdavo

rūpestis namais.

To pasėkoje, ir pakito visa šeimos struktūra, kur vyras buvo siejamas

su tam tikru autoritetu, kadangi daugeliu atveju tik nuo jo priklausė

šeimos išmaitinimas, o moteris – su namų apyvoka. Vedyboms prarandant

ekonominį pagrindą, kinta ir emocinių bei lytinių santykių šeimoje

suvokimas. Šeima matoma kaip privatus emocinio ir lytinio artumo tarp vyro

ir žmonos pasaulis.

Pokyčiai šeimoje (pasaulinės tendencijos)

1. Pastebimas klaninių ir kitų gimininių ryšių silpnėjimas.

2. Pastebimas augimas laisvai pasirinkti sutuoktinį, kur didelį vaidmenį

turi individualizmo ir romantinės meilės vertybės.

3. Labiau pripažįstamos moters teisės santuokos pasirinkime ir įvairių

sprendimų priėmime šeimos viduje. Ryšiai šeimoje nebėra tokie

hierarchiški, kokie buvo anksčiau

4. Labiau pripažįstama egzogamija nei endogamijos būtinumas. Tačiau

pastebima, kad vyrauja endogamija, kurią galima paaiškinti mainų teorijos

rėmuose. Teigiama, kad individai ieško tokių sutuoktinių, kurie suteiktų

daugiausiai socialinės ir ekonominės naudos. Žmonės su panašiais

ištekliais dažniausiai atneša vienas kitam vienodą naudą, nes jie

tikriausiai atmestų tuos, kurių resursai mažesni. Todėl žmonės su

lygiaverčiais ištekliais yra panašūs bei todėl linkę tuoktis tarpusavyje.

5. Didėja bendras skyrybų skaičius. Tai bandoma aiškinti tuo, kad padidėja

bendras šeimyninio gyvenimo laikas, kai anksčiau didelis mirtingumas ir

nedidelis vidutinis pragyvenimo amžius neleisdavo atsibosti vienas kitam.

Alternatyva šeimai

Pagrindinės alternatyvinės šeimos formos:

nepilna šeima – tai skyrybų pasekmė arba individualus sąmoningas

apsisprendimas gimdyti ir auginti vaiką be kito sutuoktinio. Tokioje

šeimoje yra apsunkinamas vaiko vystymasis, kadangi jaučiamas

psichologinis diskomfortas, sunkiau pajusti poreikį būti kažkam

reikalingu ir kurti šeimą, sunkiau atrasti partnerį. Vaikui trūksta

šeimos specifikos suvokimo, galimi lytinio auklėjimo sutrikimai.

gyvenimas kartu, kada santykiai nėra juridiškai įteisinami. Tokia

alternatyva yra lydima mažo socialinio įsipareigojimo, tai reiškia, kad

tarpusavio santykius galima nutraukti gan lengvai. Tačiau toks gyvenimas

turi ir kitą funkciją, jis leidžia patikrinti egzistuojančių ryšių

tvirtumą, kas po to gali vesti į brandžią santuoką.

homoseksualios šeimos. Ši alternatyva neturi daug pasekėjų, tačiau vakarų

šalyse tokia praktika yra pastebima. Daugelis jų,

dirbtinio apvaisinimo

bei surogatinės motinystės (kada paimamas kitos moters pagimdytas vaikas,

skirtas specialiai tam tikslui ar ne) dėka, augina ir auklėja vaikus.

Literatūra:

1. Pasaulis ir šeima: Nacionaliniai šeimos ypatumai/ Redkol.: I.

Juzelūnienė (ats. red.) ir kt. – Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir

teisės inst., 1992.

2. D.Marcinkevičienė. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje

XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje. – Vilnius: Vaga, 1999.

3. V.Naskauskienė. “Gimstamumo reguliavimas: Situacija Lietuvoje”. –

Tradicija ir pokyčiai: filosofinė ir sociologinė perspektyva / sud.

N.Putinaiė. – Vilnius: AAidai, 1999.

Etniškumas ir rasė

Etniškumas yra specifinės kultūrinės praktikos, elgsenos būdai ir

pasaulėžiūros, kurios išskiria tam tikrą individų bendruomenę iš kitų

panašių bendruomenių. Tokia bendruomenė vadinama etninė (tautinė) bendrija.

Tokios grupės nariai save mato kaip kažkuo tai besiskiriančius nuo kitų

grupių. Kitos grupės taip pat skirtingas etnines grupes suvokia kaip

besiskiriančias nuo jų pačių grupės. Etnines grupes galima išskirti pagal

daugybę požymių, tačiau pagrindiniai jų yra kalba, istorija ar protėvių

bendrumas, religija, apsirengimo stilius arba puošimasis, papročiai,

tradicijos. Etninės charakteristikos nėra duotybė ką tik gimusiam

individui, bet yra iišmokstamas dalykas.

Etniniai skirtumai pagrinde nurodo kultūrinius skirtumus, kai rasiniai

skirtumai yra susiję su biologiniais atskirų grupių skirtumais (pagrinde –

su kūno spalvos skirtumais). Jei rasės yra apjungtos fizinio panašumo ir jų

negalima vadinti socialinėmis bendrijomis, tai tautinės ar etninės

bendruomenės yra apjungtos kultūrinio ppalikimo pagrindu ir yra socialinės

prigimties. Etninės bendrijos susidaro rasių viduje, tiktai joms būdinga

tai, kad be kultūrinio paveldo jos dar turi savo teritoriją, kurioje yra

lokalizuota didžioji dalis etninės bendrijos narių.

Teritorijos svarba padidėja XVII amžiuje ir nuo tada kai kurios

etninės bendrijos pradeda formuotis į nacijas. Nacija yra tokia etninė

bendrija, kurios politinė valdymo sistema išsivysto į nacionalinę valstybę.

Nacija yra naujas etninės bendrijos apjungimo būdas, kada į pirmą planą

iškyla bendros idėjos, pagrįstos bendrais praeities ir ateities

vaizdiniais, kada bendros kultūros pagrindu pradeda formuotis politiniai

dariniai – tautinės (nacionalinės) valstybės.

Didelis vaidmuo nacionalinių valstybių formavimesi, kuris prasidėjo

maždaug nuo XVII amžiaus, atiteko inteligentijai. Inteligentija yra tautos

idėjų nešėjai, jos vertybių laikytojai ir skelbėjai. Vertybinės struktūros,

kurios etninėje bendrijoje egzistuoja pasąmoningame lygmenyje, yra aiškiai

išsakomos ir sutvarkomos inteligentijos. Vėliau jos įdiegiamos į švietimo

sistemą ir yra perduodamos naujoms kartoms, kad būtų suformuota tam tikra

kultūrinė elgsena ir pasaulėžiūra. Taip yra užtikrinama etninė

socializacija

Tačiau esminė nacionalinių valstybių problema yra ta, kad pasaulyje

nėra nei vienos valstybės, kuri išimtinai būtų vienos etninės bendrijos

valdymo aparatas. Kiekvienoje nacionalinėje valstybėje yra daugiau ar

mažiau etninių grupių, tarp kurių vyrauja patys įvairiausi santykiai.

Valstybė arba visuomenė, kurią sudaro kelios etninės bendrijos yra vadinama

pliuralistine. Visos modernios visuomenės yra pliuralistinės visuomenės ir

jose dažnai iškyla tautinių (etninių) mažumų problemos. Visose

nacionalinėse valstybėse reikšmingesnės yra vienos etninės bendrijos nei

kitos. Dažniausiai reikšmingiausiomis bendrijomis laikomos tos, kurios

kultūros pagrindu susiformavo ta valstybė.

Etninės (tautinės) mažumos samprata

1. Etninė mažuma nėra susijusi su narių skaičiumi grupėje. Jos kartais

net gali būti žymiai skaitlingesnės nei kitos grupės. Pvz., Pietų Afrikos

Respublikoje (PAR) dominuoja baltieji, nors jie sudaro vos 15( gyventojų, o

prispaustoji juodųjų ‘mažumą’ sudaro apie 73(.

2. Etninių mažumų nariai patiria tam tikrą diskriminaciją ir to

pasėkoje yra žymiai prastesnėse pozicijose. Diskriminacija yra tokia

socialinių santykių sistema, kurioje vienoms visuomenės etninėms grupėms

atveria dideles galimybes ir socialines teises, kurių neturi kitos etninės

bendrijos nariai. Tai reiškia, kad vienos ar kelių etninių grupių nariams

neleidžiama pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.

3. Mažumos nariai turi grupinio solidarumo jausmą, jaučia, kad jie yra

‘tarpusavyje apjungti’. Neteisybės ir diskriminacijos patyrimas dažniausiai

padidina bendro intereso ir lojalumo (priklausomybės ir ištikimybės grupei)

jausmą.

4. Mažumos dažniausiai tam tikru laipsniu yra fiziškai ar socialiai

izoliuojamos nuo didesnės bendruomenės. Jos dažnai koncentruojasi tam

tikruose miestų ar šalies rajonuose. Taip pat pastebimas menkas vedybų

skaičius tarp ‘daugumos’ ir ‘mažumos’ narių. Vyrauja endogamija (vedybos

socialinės grupės ribose), kurios metu siekiama palaikyti savo kultūrinį

išskirtinumą.

Prietarai, stereotipinis mąstymas ir etninis priešiškumas

Etninis priešiškumas dažnai yra susijęs su prietarais, iš anksto

susidariusia priešiška nuomone kitos(-ų) grupės (-ių) atžvilgiu, kuri

paremta ne tikrais faktais, o gandais, ir kurią yra labai sunku pakeisti

net naujos informacijos akivaizdoje. Šie prietarai yra tik nuomonės

lygmenyje, tačiau dažnai gali peraugti į realią elgseną – diskriminaciją.

Prietarai, kaip aiškina psichologai, atsiranda stereotipinio mąstymo

pasėkoje.

Sociologai etninio priešiškumo atsiradimą linkę aiškinti

etnocentrizmu, grupės uždarumu ir nelygiu materialinių ir socialinių

išteklių paskirstymu. Etnocentrizmas – tai kitų kultūrų vertinimas savos

kultūros standartais, kur kitos kultūros atstovai matomi kaip kažkokie tai

nenormalūs, įtartini individai, moraliai ir psichiškai žemesnio išsivystymo

lygio. Taip dažniausiai buvo vertinami mažesnių etninių grupių atstovai

visos istorijos eigoje. Jau antikos laikais, graikai visus ne-graikus

vadino barbarais, neatsižvelgiant net į jų civilizacijos išsivystymo lygį.

Grupės uždarumas reiškia tai, kaip grupės nariai palaiko savo grupės

ribas bei kaip ryškiai atskiria savo grupę nuo kitų. Tai gali būti vedybų

draudimas tarp skirtingų grupių, draudimas kontaktuoti su kitos grupės

nariais ar turėti kokių nors prekybinių ryšių.

Skirtingas visuomeninių išteklių paskirstymas tarp etninių grupių

leidžia vienoms dominuoti kitų atžvilgiu galios santykiuose. Tai gali

atsitikti, pvz., karinio užkariavimo metu arba vienai etninei grupei

ekonomiškai iškilus kitos atžvilgiu. Pvz., grupinis uždarumas leidžia

išlaikyti galios pozicijas privilegijuotos grupės nariams ir neįsileisti į

savo tarpą kitų grupių atstovų.

Etninių mažumų sąveikos būdai

Skirtingais istoriniais laikotarpiais ir skirtingose visuomenėse

etninių grupių sąveikos būdai skiriasi. Žemiau išvardintos pagrindinės

etninių grupių sąveikos rūšys.

Pliuralizmas – kada kelios etninės grupės egzistuoja viena šalia

kitos, suvokdamos viena kitos savitumą ir kultūrinius skirtumus, ir kada jų

bendravime nnetaikomi jokie diskriminacijos principai. Tokioje situacijoje

visų etninių mažumų atstovai naudojasi tokiom pat teisėm kaip ir ‘dauguma’.

Vieni į kitus žiūri kaip į lygiaverčius partnerius, o ne priešus.

Moderniose visuomenėse taip gali sugyventi tik kelios etninės bendrijos,

turinčios stiprias tarpusavio santykių formavimosi šaknis. Dažniausiai

pliuralizmas išlieka tik idealiu principu, bet ne praktika. Pliuralizmo

apraiškų galima aptikti JAV, kada yra įdiegiamas dvikalbiškumas (mokyklose

yra mokoma ta kalba, kurios etninės bendrijos nariais yra mokiniai,

įvairiose įstaigose vartojami dviejų kalbų blankai, kad palengvintų

oficialų bendravimą tarp valstybės darbuotojų ir paprastų piliečių. Tai

pastebima pietinėse JAV dalyse, kur didelė dalis yra ispaniškos-lotyniškos

kilmės žmonių).

Asimiliacija – kada etninės bendrijos nariai keičia savo gyvensenos

būdą, prisitaikydami prie dominuojančios kultūros modelių, elgesio šablonų.

Asimiliacija pastebima tose šalyse, kur yra didelė imigracija. Naujai

atvykstantys migrantai siekia kuo greičiau perimti visus tos šalies

kultūros standartus ir taip garantuoti sau lygiavertes gyvenimo sąlygas.

Šis kultūrinio persiorientavimo modelis yra įgyvendinamas tik per kelias

kartas. Jie į JAV atvyksta lietuviais, rusai ar kinai, tai tik ten gimę jų

vaikai jau bus pilnateisiai amerikiečiai, kai jų tėvai dar gali bandyti

palaikyti įvairius savo etninės grupės kultūrinės elgsenos ar pasaulėžiūros

standartus. Naujoje situacijoje nėra lengva greitai atsisakyti viso to, ko

buvai išmokytas nuo vaikystės, o įpročiai pakeičiami labai sunkiai.

Segregacija – fizinis ar socialinis žmonių kategorijos atskyrimas

(pvz.,žydų getai, indėnų rezervatai). Ryškiausią formą buvo galima aptikti

PAR,

kuri vadinosi apartheidu. Apartheidas, arba atskiras vystymasis, kaip

jis buvo vadinamas oficialiai, buvo rasių skirstymo sistema, paremta

griežtomis taisyklėmis, kurios palaiko baltųjų pranašumą ir riboja tarp-

rasinius kontaktus. Ši sistema buvo įvesta vyriausybės, kur kiekviena

juodaodžių genčių grupė gavo savo teritoriją, kur jos gyventojai patys

sprendžia visus klausimus. Pierre van den Berghe išskyrė tris segregacijos

rūšis PAR. Mikrosegregacija – viešų vietų, kaip tualetų, laukiamųjų,

traukinio vagonų ar barų atskyrimas bei suskirstymas pagal rasinius

skirtumus. Mezosegregacija – kada juodieji ir baltieji gyvena kaimynystėje

mieste. Kiekvienos rasės atstovams yra skirti atskiri gyvenamieji rajonai

mieste. Makrosegregacija – kada visi žmonės yra suskirstomi į atskiras,

specialiai tam skirtas gyvenamąsias teritorijas, pvz., rezervatus.

Anihiliacija – etninių mažumų ar grupių naikinimas. Tai reiškia, kad

kita grupė yra visiškai paneigiama. Jos kultūra nelaikoma vertinga ir

vykdomas tos kultūros naikinimas fiziškai (genocidas) arba drastiškai

įdiegiant savo kultūros standartus (kultūrinis kolonializmas). Tai buvo

ryškiausiai pastebima Europos kolonijinio valdymo laikais (XIX amžius ir XX

pirmoji pusė) ir Antro Pasaulinio karo metu, kada buvo naikinami žydai ir

kitos etninės bendrijos.

Susiliejimas (angl. – melting pot) – kada užmirštamos pradinės

susiliejančių etninių grupių charakteristikos ir tradicijos, o naujai

atsiradusi ‘etninė grupė’ apima daug skirtingų kiekvienos pradinės etninės

grupės elementų. Pagrindinis naujai atsiradusios etninės bendrijos pavyzdys

– JAV. Skirtingų etninių grupių emigrantų vertybės, tradicijos, papročiai

ir pasaulėžiūros sukūrė naują amerikietiškąją kultūrą, kuri daugeliu atveju

yra labai kkosmopolitiška. Tai reiškia, kad ji neturi didelių savitumų ir

lengvai įdiegiama net skirtingose etninėse bendrijose. Tai yra akivaizdu

pastebėjus, kaip lengvai po pasaulį sklinda McDonalds restoranai ar

CocaCola, kaip lengvai amerikietiški filmai ir popkultūra (literatūra,

muzika) užkariauja daugelio pasaulio gyventojų simpatijas.

Tautinio tapatumo problema

Kalbėdami apie pliuralistinis visuomenes, galima kelti klausimą, kiek

tautybė arba etninė priklausomybė yra svarbi individui ir kaip jis

išsprendžia šią – tautinio tapatumo – problemą. Gan akivaizdu, kad etninės

tapatybės klausimas atiduodamas į paties asmens rankas ir tik nuo jo

nuostatų priklauso problemos sprendimas. Tačiau aplinkos sąlygos dažnai

veikia tą individualų apsisprendimą ir todėl gan paranku pažvelgti į tai,

kas lemia vieną ar kitą sprendimą.

Nagrinėdamas Amerikos visuomenę kaip imigrantų visuomenę, V.N.Parrillo

išskiria tokius etninę savimonę palaikančius veiksnius:

– kuo didesnis imigrantų kontaktas su savo gimtine, tuo didesnis

kultūros pernešimas iir puoselėjimas naujoje vietoje, tuo stipriau palaikomi

papročiai ir kalba;

– jei gimtinėje yra stabili socialinė ir kultūrinė situacija, tuo

imigrantai savo bendrijose linkę išsaugoti etninę kultūrą;

– vis didesni tos pačios etninės grupės imigrantų antplūdžiai

atgaivina etninę bendriją, suteikia jai naujų jėgų;

– kuo geografiškai artimesnė yra gimtinė, tuo labiau išlaikomas

etninis prisirišimas savo grupei;

– etninį sąmoningumą gali sužadinti įvairūs įvykiai su tos pačios

etninės grupės nariais kitoje pasaulio vietoje (karas gimtinėje, katastrofa

ir pan.).

Tačiau be šių veiksnių, kurie palaiko imigrantų etninės tapatybės

išsaugojimą, veikia iir kiti, kurie skatina asimiliacija. Pirmiausiai –

ekonominiai interesai, kurie yra vienas pagrindinių skatinančių vykti

svetur veiksnių. V.N.Parrillo pastebi, kad pirmoji ir antroji imigrantų

generacijos linkusios žvelgti į savo etninę priklausomybę, kaip į neigiamą

veiksnį. Tai yra kliūtis siekiant pritapti prie Amerikos visuomenės ir

pasijausti pilnu jos nariu. Todėl

daugelis bando įveikti savo etninį specifiškumą ir diskriminaciją,

apeliuodami į bendra-žmogiškas vertybes ir universalumą, t.y. atsisako savo

etninio tapatumo palaikymo ir kultūrinio paveldo, būdingo jo etninei

grupei. Tačiau trečiojoje kartoje, kada pasiekiamas pakankamas socialinis-

ekonominis statusas, pastebimas susidomėjimo savo etninėmis šaknimis

augimas. Taip trečios kartos amerikiečiai linkę vykti į protėvių kraštus

bei ieškoti savo giminaičių.

Etninių santykių raidos galimybės

Daugelis valstybių savo politikoje bando vadovautis asimiliacijos

politika, tačiau etninių mažumų lyderiai pasisako už kultūrinį pliuralizmą.

Jie vis siekia ‘skirtingo, bet lygaus partnerio’ statuso. Tačiau

dominuojančios kultūros atstovai kartais etnines mažumas laiko tam tikro

pavojaus šaltiniu: pavojus darbo rinkoje, kada kitataučiai gali užimti

darbo vietas už menkesnį mokestį, grėsmė ‘nacionalinės kultūros saugumui ir

pan. Todėl etninės mažumos ir toliau susiduria bei susidurs su tam tikromis

diskriminacijos apraiškomis, o tai reiškia, kad tautinių mažumų problemos

bus pakankamai opia socialine problema.

Literatūra:

1. R.Brubaker. Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje. –

Vilnius: Pradai, 1998

2. B.Anderson. Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo

kilmę ir plitimą. – [Vilnius]: Baltos lankos, 1999.

3. E.Gellner Tautos ir nacionalizmas. – Vilnius: Pradai, 11996

4. A.D. Smith. Nacionalizmas XX amžiuje. – Vilnius: Pradai, 1994.

5. “Nacionalizmo istorija ir teorijos”. Sociologija: Mintis ir veiksmas.

No.2, 1998.

F.Znanieckis. “Tautinės sąmonės ir solidarumo sklaida” psl.166-177.

N.Statkus. “Ar galima etniškumo ir nacionalizmo teorijų sintezė”

psl.178-194.

Religija

Sociologai religiją apibrėžia kaip tikėjimų ir tam tikrų praktikų

sistemą, kuri apima simbolių, sukeliančių pagarbos ar garbinimo jausmus,

visumą ir kuri yra susijusi su tikinčiųjų bendruomenės praktikuojamais

ritualais bei ceremonijomis.

Vienose religijose gali būti garbinama ‘dieviškoji galia’, kitose –

personalizuoti dievai, dar kitose – asmenys, kurie nėra dievybės, tačiau

suvokiami kaip šventieji (Buda, Konfucijus ir pan.).

Ritualai taip pat varijuoja skirtingose religijose, nors pagrinde tai

dažniausiai yra maldos, dainavimas, giedojimas, specifinio maisto valgymas

ar jo atsisakymas tam tikru laikotarpiu ir pan. Ritualiniai veiksmai

suvokiami kaip kažkas skirtingo nei kasdieniai žmonių gyvenimo įpročiai ir

elgsena bei dažniausiai būna nukreipti į šventus simbolius. Dažnai

religiniai ritualai yra atliekami individualiai, tačiau daugeliu atveju yra

stebimos kolektyvinės ceremonijos, vykstančios tam skirtose vietose.

Kolektyvinės apeigos, sociologų manymu, yra tas religijos bruožas,

kuris leidžia ją atskirti nuo magijos. Magijos pagalba, per tam tikrus

ritualus, giedojimus ar specialių priemonių panaudojimą, dažniausiai

siekiama paveikti tam tikrų įvykių raidą ar aplinkybes. Magiški ritualai

atliekami individualiai ir juos individai pasirenka tada, kada gali

susidurti su pavojinga ar grėsminga individo gyvenimui situacija.

Bronislaw Malinowski aprašė magijos vartojimą Ramiojo vandenyno salų

gyventojų tarpe. Jie atlikdavo magiškas apeigas prieš leisdamiesi į

pavojingas keliones kanojomis į atvirus vandenis. Tačiau ruošiantis žvejoti

vietinėje įlankoje ar ramiuose vandenyse, magiškų apeigų čiabuviai

neatlikdavo.

Moderniame pasaulyje magija yra beveik išnykusi, tačiau kai kur galima

aptikti jos rudimentų pasaulietiniame gyvenime (sporto srityje ar

pavojingose profesijose), kada tam tikrų ritualų pagalba tikimasi išvengti

galimo pavojaus.

Religijų įvairovė

Primityviose visuomenėse religija buvo pagrindinė viso socialinio

gyvenimo šerdis. Materiali ir dvasinė kultūra, kaip tapyba, muzika, šokiai,

mitai ar literatūra, buvo susijusi su religiniais simboliais ir ritualais.

Tačiau tokioms kultūroms būdinga tai, kad jose nepastebima profesionali

dvasininkija. Dažniausiai yra tik keli individai besispecializuojantys

religinių apeigų išmanyme – šamanai. Jie, kaip tikima, buvo pajėgūs ritualų

pagalba valdyti dvasias ar antgamtines jėgas. Šamanai buvo magijos

specialistais, o ne religiniais lyderiais.

Primityviose ir mažose bendruomenėse dažnai aptinkamas totemizmas ir

animizmas. Žodis ‘totemas’ kilo iš Šiaurės Amerikos indėnų genčių ir

įvardindavo tam tikrą augalą ar gyvūnų rūšį, kurie, kaip buvo tikima,

turėjo antgamtinių galių. Beveik kiekviena gentis turėdavo savo atskirą

totemą, kuris kartu buvo ir pačios genties simboliu. Dabartiniame pasaulyje

totemo apraiškų irgi pasitaiko, pvz., sportinės komandos emblema ar

talismanas.

Animizmas – tikėjimas dvasiomis ir vėlėmis, kurios gyvena tame pat

pasaulyje, kaip ir mes. Tokiame pasaulyje nėra ‘anapusinio pasaulio’, tik

‘šiapusinis’. Dvasios gali būti palankios ar ne, tačiau beveik visada

vienaip ar kitaip įtakoja mūsų gyvenimą. Todėl žmonės turi griebtis

tam

tikrų magiškų apeigų, kad jas galėtų palenkti savo naudai. Kai kuriose

kultūrose manoma, kad dvasios gali sukelti ligas, būti beprotybės

priežastimi ar apsėsti žmones ir tokiu būdu pilnai kontroliuoti jo elgseną.

Viduramžių krikščionybėje irgi buvo galima atsekti animizmo apraiškų, kur

raganos ar raganiai buvo laikomi apsėstais piktomis dvasiomis, kurias

reikia išvaryti iš jų kūnų.

Monoteistinės religijos susijusios su tikėjimu į vieną antgamtinį

dievą. Pasaulyje yra pagrindinės tris tokios religijos – judaizmas,

krikščionybė ir islamas.

Judaizmas yra pati seniausia tokia religija, kuri atsirado apie 1000

m. prieš Kristų. Ji buvo hebrajų, klajojančių netoli Egipto genčių

religija. Jų pranašai (religiniai vadovai) dalinai perėmė jau egzistavusias

tame regione religines praktikas ir idėjas, tačiau išsiskyrė savo

atsidavimu vienam dievui, kai aplinkui vyravo politeizmas (tikėjimas

keliais dievai ar dievybėmis). Hebrajai tikėjo, kad Dievas reikalauja

paklusnumo griežtai moralinei sistemai ir kad ši religija yra vienintelė

‘teisinga’ religija, t.y. jie pretendavo į religijos monopolį.

Tačiau iki Izraelio susikūrimo po Antrojo pasaulinio karo, judaizmas

niekada nebuvo jokios valstybės oficialiąja religija. Dažniausiai judėjai

užimdavo marginalias pozicijas visose visuomenėse. Jų bendruomenių yra

Europoje, Amerikoje, Šiaurės Afrikoje iir Azijoje. Dažniausiai jų skaičius

sutampa su visos žydų populiacijos skaičiumi pasaulyje (apie 1().

Krikščionybė, kuri perėmė labai daug idėjų iš judaizmo, atsirado kaip

judaizmo sekta. Pats Jėzus buvo stačiatikis žydas ir dabartiniai

teleologiniai bei moksliniai disputai kelia klausimą, ar jis norėjo sukurti

naują rreligiją ar tik prisilaikyti ‘tikrųjų’ judaizmo principų.

Jėzaus pasekėjai suvokė jį kaip mesijų (Dievo pateptasis hebrajų

kalba, kas graikiškai skambėjo kaip Kristus), kurio laukė žydai kaip savo

išgelbėtojo. Tačiau prie krikščionybės platinimo labiausiai prisidėjo šv.

Paulius – graikiškai kalbantis Romos pilietis, kuris skelbė naują tikėjimą

Mažojoje Azijoje ir Graikijoje. Pirmosios krikščionių bendruomenės buvo

žiauriai persekiojamos Romos imperijoje, tačiau vėliau, imperatoriaus

Konstantino valdymo laikais, tapo oficialia visos imperijos religija. Nuo

tada krikščionybė tampa pagrindine dominuojančia Vakarų kultūros jėga

likusiems dviem tūkstantmečiams.

Krikščionys dabartiniu laiku sudaro apie 33( visų pasaulio gyventojų.

Tačiau ji nėra vienalytė religija ir pastebima daug skirtumų tiek

teologiniame mokyme, tiek bažnyčios organizacinėse struktūrose tarp įvairių

jos atmainų. Pagrindinės jos šakos – Romos katalikai, protestantai

(liuteronai, kalvinistai, metodistai, presbiterionai ir pan.) bei

stačiatikiai (pravoslavai).

Pati krikščionybė turėjo labai didelės įtakos susiformuojant bendram

religijos suvokimui. Religija,pagal krikščionybės įtakotą stereotipą,

dažnai sutapatinama su monoteizmu;, su doroviniais priesakais, kuriais

kontroliuojama tikinčiųjų elgsena; su tikėjimu į antgamtiškumą; kad ji turi

pateikti pasaulio atsiradimo mitą. Tačiau pasaulinė religijų įvairovė ne

visada atitinka šiuos religijos ‘standartus’.

Islamas savo kilme persidengia su krikščionybe, bet kilo iš pranašo

Machometo mokymo VII amžiuje. Jo atsiradimą galima datuoti nuo 622 metų,

kada pranašas paliko šventą miestą Meką. Musulmonai pripažįsta ir Mozę, ir

Kristų, tačiau, jų manymu, tiktai Machometas sugebėjo aiškiausiai išreikšti

dievo valią. Islamo esmę sudaro penkios pagrindinės dogmos, kurios yra

pagrindinės mmusulmonų pareigos:

1. Pirmiausiai jie teigia, kad nėra jokio kito dievo, kaip tik Alachas ir

jo pranašas – Machometas. Tai yra pirmieji Korano, musulmonų šventojo

rašto, žodžiai.

2. Kiekvienas musulmonas privalo sakyti maldą penkis kartus dienoje, prieš

tai atlikęs griežtas apsiplovimo procedūras. Maldos metu jis turi būti

atsisukęs į Mekos pusę (Saudo Arabijoje esančio miesto).

3. Jie privalo prisilaikyti Ramadano – pasninko devintame musulmoniškame

mėnesyje. Tuo metu jie negali nei valgyti, nei gerti dienos metu. Sutemus

šis draudimas negalioja.

4. Kiekvienas musulmonas privalo duoti išmaldos labdaros tikslams. Šis

mokėjimas yra pagrindinis mokesčių šaltinis islamiškose valstybėse ir

pagrįstas Koranu.

5. Kiekvienas musulmonas turi savo gyvenimo laikotarpyje aplankyti šventą

miestą –Meką.

Musulmonai sudaro apie 17( viso pasaulio gyventojų. Jie pagrinde

lokalizuoti Šiaurės ir Rytų Afrikoje bei Vidurio Rytuose.

Tolimųjų Rytų religijos. Induizmas yra pati seniausia religija, kuri

atsirado maždaug prieš 6000 metų. Ją išpažįsta apie 13( visų pasaulio

gyventojų. Tai yra politeistinė religija ir labai nevienalytė. Tačiau

daugelį skirtingų vietinių kultų jungia du pagrindiniai principai –

reinkarnacijos ciklo idėja (kad žmogus gimsta, miršta ir vėl gimsta) bei

kastinės sistemos idėja (kad kiekvienas gimsta tam tikrose pozicijose ir

turi atitinkamai atlikti kastai priklausančias pareigas). Induizmas yra gan

tolerantiška ir pasyvi religija lyginant ją su krikščionybe bei islamu. Ji

nesiekia atversti kitatikių į ‘tikrąjį’ tikėjimą.

Budizmas, konfucionizmas ir ddaoizmas yra etinės religijos, kur nėra

dievų, tačiau pabrėžiami doroviniai gyvenimo ir elgsenos principai, kurie

susieja žmogų su visatos ir aplinkos harmoniją. Budizmas kilo iš pietų

Nepalo princo Sithartos Gautamos (Budos, ką reiškia ‘apšviestasis’),

gyvenusio apie VIa. prieš Kristų, mokymo. Anot Budos, reinkarnacijos ciklo

galima išvengti išsižadant bet kokių žemiškų troškimų. Išsigelbėjimo iš

amžino reinkarnacijos ciklo kelias susietas su savi-disciplina ir

meditacija, kurie atskiria žmogų nuo kasdienio gyvenimo. Budizmo tikslas –

Nirvana, absoliučios dvasinės pilnatvės pasiekimas.

Jam būdinga tai, kad jis atmetė kastinės sistemos principus ir

induistinius ritualus, tačiau kaip ir induizmas ji yra tolerantiška

religija ir neteigia vienos religijos principo. Ši religija įtakingiausia

Tolimuose Rytuose (Tailande, Birmoje, Šri Lankoje, Kinijoje, Japonijoje ir

Korėjoje).

Konfucionizmas yra tradicinė Kinijos valdančiųjų grupių religija. Ji

kilo iš Konfucijaus, gyvenusio apie VI a. prieš Kristų, mokymo. Jis, kaip

ir Lao Dze, taoizmo pradininkas, buvo mokytojas. Kinai jį vadina

‘išmintingiausiu iš išmintingiausiųjų’. Ši religija pagrinde akcentuoja

vidinę žmogaus harmoniją santykyje su gamta ir senolių bei tradicijų

garbinimą.

Taoizmas yra labai panašus į konfucionizmą ir pabrėžia meditaciją bei

ne-prievartą kaip aukščiausius gyvenimo principus.

Sociologinės religijos interpretacijos

K.Marx bei L.Feuerbach. Karlas Marxas buvo inspiruotas Ludvigo

Feuerbacho darbo Krikščionybės esmė (1841). Anot pastarojo, religiją sudaro

idėjos, kurios įkūnija pačių žmonių sukurtas vertybes, tačiau klaidingai

projektuojamas ar perkeliamas į dievybes bei dieviškąjį pasaulį. Kadangi

žmonės pilnai negali suvokti savo istorijos ir kkultūros raidos, jie linkę

socialiai sukurtas vertybes ir normas priskirti dievų veiksmams. Taip Mozės

paskelbti 10 Dievo įsakymų yra tiktai mitologizuota moralinių normų

versija, kurios jau reguliavo žydų bendruomenių gyvenimą.

Feuerbacho manymu, kol mes nesugebėsime suvokti, kad religinių

simbolių prigimtis yra mūsų pačių kūrybos vaisius, tol mes negalėsime

normaliai įvaldyti istorinių jėgų ir įgyvendinti tam tikrų idealų žemėje

savo pačių rankomis. Jis naudojo susvetimėjimo terminą įvardinti tai

situacijai, kada dieviškasis pasaulis, būdamas žmoniškos kūrybos vaisiumi,

yra atskyrimas nuo žmogiškojo.

Marxas pritarė tokiai žmogaus susvetimėjimo idėjai, tačiau jo

nuostatos religijos atžvilgiu nėra neigiamos. Kai kur jis rašo, kad

religija yra rojus, į kurį galima pabėgti nuo šiurkščios kasdienybės.

Tačiau kalbant apie ateitį, Marxo manymu, religija praras savo galią,

tačiau joje įkūnytos pozityvios vertybės taps visos žmonijos idealais,

kurie nuves link gyvenimo patobulinimo.

Viena žymesnių Marxo frazių apie religiją – ‘opiumas liaudžiai’.

Religija pažada laimę ir atlygį kitame gyvenime bei moko priimti

egzistuojančias gyvenimo sąlygas be pasipriešinimo. Tokiu būdu pažadais

apie ateitį žmonių dėmesys atitraukiamas nuo socialinės nelygybė ir

neteisybės problemų šiame pasaulyje. Taip Marxas parodo ideologinį

religijos aspektą, kuris įteisina ir gina turtingųjų bei galingųjų

pozicijas

E.Durkheim. Jo veikalas Elementarios religinio gyvenimo formos yra

vienas įtakingiausių kūrinių religijos sociologijoje. Šiame kūrinyje

Durkheimas rėmėsi prielaida, kad elementarių religijos formų tyrimų

pagrindu galima sukurti labiau išsivysčiusių religijų teoriją, todėl jis

manė, kad religijos esmė atsiskleidžia totemizme.

Religijos

esmę sudaro pasaulio padalijimas į šventą ir kasdienišką.

Jai nebūtinas tikėjimas į transcendentinį dievą. Šventumo pasaulį sudaro

daiktų, tikėjimų bei apeigų visuma, kurie suvokiami kaip kažkas netapataus

kasdieniams reiškiniams. Šio švento pasaulio elementai sukelia tam tikras

emocijas tikintiesiems ir yra garbinimo bei pagarbos objektais.

Religijoje yra svarbūs šventi simboliai ir ritualai, kur tikėjimas

simboliais ir ritualų prisilaikymas apjungia tikinčiuosius į vieną moralinę

bendriją – bažnyčią. Totemizme aiškiausias garbinimo simbolis yra totemas,

gyvūno ar augalo atvaizdas. Tačiau šis simbolis ne tik simbolizuoja gyvūną

ar augalą, bet ir pačią grupę. TTaip garbindami totemą, žmonės garbina savo

grupę, savo visuomenę, kurią simbolizuoją totemas.

Tačiau totemizmo atveju žmonės nesuvokia, kad garbina visuomenę.

Durkheimo manymu, šventumas pirmiausiai siejamas su kolektyvine ir beasmene

galia, kuri įkūnija visuomenę. Apeigų metu, kada dažnai pasiekiama

egzaltacijos būsena, padidėja grupinio solidarumo jausmas ir kolektyvinės

apeigos sustiprina grupės narių saitus.

M.Weber. Jis analizavo pasaulines religijas (tos religijos, kurios

turi daugiausiai pasekėjų) ir jų įtaką socialiniams pokyčiams. Vienas jo

žymiausių teiginių, kad kapitalizmo atsiradimui didelės įtakos turėjo

protestantizmas ir ypač kalvinizmas (kūrinyje Protestantiškoji etika ir

kapitalizmo dvasia). Krikščionybė yra iišganymo religija, kuri teigia, kad

priėmus religiją ir jos moralinius priesakus, žmogus bus išganytas –

susilauks gero pomirtinio gyvenimo. Nuodėmės ir išganymo sampratos sukuria

emocinę įtampą tikintiems ir suteikia dinamiškumo individualiai veiklai.

Kiekvienas nori žinoti, ar jis bus išganytas, ar ne, tačiau neaišku, kas

yra ‘‘išrinktieji’.

Kalvinizmo atveju materiali sėkmė pasaulietiniame gyvenime yra

ženklas, kad būsi išganytas. Todėl kalvinistai buvo orientuoti į ekonominę

veiką, kurios metu jie galėjo garantuoti sau išganymo jausmą. Jei tau

sekasi materialiai, vadinasi esi Dievo išrinktasis, o jei ne, tai – ne.

Taip religinis mokymas, Webrio manymu, labai prisidėjo prie kapitalistinio

ūkininkavimo atsiradimo Vakarų Europoje.

Kitose gi pasaulio dalyse, kur vyravo kitos religijos, kapitalizmas

negalėjo atsirasti, nes tokio ūkininkavimo atsiradimui maišė tam tikros

religinės nuostatos. Taip Rytų religijos sukūrė barjerus kapitalizmui, nes

puoselėja skirtingas vertybes nei krikščionybė. Pvz., budizmas, kuris kalba

apie išsigelbėjimą iš materialaus pasaulio, apie dvasinę pilnatvę,

atitraukia šį tikėjimą išpažįstančius nuo rūpinimosi materialine veikla.

Taip pat konfucionizmas, kuris pabrėžia harmoniją su gamta ir aplinka,

atbaido nuo aktyvaus kišimosi į pasaulį ir pan. Tokiu būdu rytietiškos

religijos negali duoti jokio postūmio aktyviam ūkininkavimui, kurį galima

buvo aptikti protestantizmo atveju.

Religinių organizacijų tipai

M.Weberis ir Ernstas Troeltschas išskyrė du pagrindinius religinių

organizacijų tipus – bažnyčią ir sektą. Bažnyčia – tai didelės religinės

organizacijos, gerai įsitvirtinusios visuomenėje. Jos turi formalią

biurokratinę struktūrą, dvasininkų hierarchiją, dažnai užima konservatyvias

pozicijas. Jos stipriai susijusios su kitomis visuomeninėmis

institucijomis.

Sektos yra mažesnės ir mažiau organizuotos nei bažnyčios. Dažnai jos

save priešpastato dominuojančiai bažnyčiai bei siekia atversti visus į

‘tikrąjį kelią’. Bažnyčios dažnai traktuojamos kaip korumpuotos bei

moraliai pagedusios. Sektoms būdingas jos narių lygiateisiškumas sektos

veiklos dalyvavime. Jose yra tik keli oficialūs dvasiškiai. Viena jų

strateginių gairių – pritraukti kuo daugiau narių iš išorės. Didelis

vaidmuo tenka sektos lyderiui.

Howardas Beckeris šalia bažnyčios ir sektos pridėjo dar du galimus

religinių organizacijų tipus – denominacija ir kultas. Denominacijos yra

sektos, kurios tapo institucionalizuotomis (daugelio priimtinomis)

organizacijomis. Joms jau nebebūdingas aktyvus protestas, kaip sektose.

Dažniausiai sektos, kurios ilgiau išgyvena, tampa denominacijomis. Taip,

pvz., buvo su kalvinizmu ar metodizmu. Jos tampa pripažintomis bažnyčios

bei yra legalizuotos visuomenėje.

Kultas yra panašus į sektą, tačiau skiriasi. Js neturi jokios aiškios

organizacinės struktūros ir orientuotas į individualią praktiką bei

išgyvenimus. Išpažįstantys kultą žmonės nesijungia į grupes, bet savo

gyvenime vadovaujasi tam tikromis teorijomis ar gyvenimo būdu. Vieną kultą

išpažįstantys žmonės gali turėti skirtingus įsitikinimus, net ir

religinius. Kultų pavyzdžiai – astrologijos mėgėjai, meditacijos gerbėjai,

spiritizmo išpažintojai ir pan.

Milenaristiniai judėjimai

Tai religiniai judėjimai, kai tam tikros religinės sektos skelbia

greitą šio pasaulio pabaigą ir dieviškąjį jo pakeitimą kitu pasauliu,

įkūnijančiu absoliutų skaistumą ir teisingumą. Tokios religinės doktrinos

teigia, kad tik tie tikintieji, kurie atgailauja dėl savo blogų darbų,

susilauksią netrukus ateisiančios tūkstantmetinės Kristaus ir jo šventųjų

viešpatijos; kitų laukia prakeikimas arba skaistykla iki antrojo ir

paskutiniojo prisikėlimo.

Pats pavadinimas kilo nuo žodžio millenium, ką reiškia tūkstantmetis.

Tai yra išganymą skelbiantys judėjimai, kurių teigimu ateina šio sugedusio

pasaulio pabaiga. Šie judėjimai dažnai aptinkami visos krikščionybės

istorijoje, tačiau labiausiai pastebimi dvejuose kontekstuose –vargingųjų

Vakarų Europoje ir kolonijinę priespaudą kenčiančiųjų tarpe. Patys

judėjimai tarpusavyje labai ryškiai skiriasi, tačiau jiems būdingi šie

bruožai:

1. Milenarizmas remiasi linijine laiko samprata. Jis numato revoliucinį

šuolį į tobulą ateitį iš praeities, kuri yra sugedusi ir dviprasmiška.

2. Išsigelbėjimas turi būti žemiškas. Išrinktieji gali būti išganyti šioje

žemėje, o Dievo karalystė – įsteigta čia ir dabar per žemiškuosius

vaisius.

3. Išganymas yra kolektyvinis, bet apribotas. Išganomi ne individas, ne

visas pasaulis, bet ypatinga grupė, ‘išrinktieji’, gerosios naujienos

skelbėjai, laukę ir budėję bei meldę teismo valandos.

4. Išganyti gali tik Dievas, o pats žmogus gali tik pasiruošti tam per

maldą ir atgailą. Galutinis sprendimas – prakeikimas ar išrinkimas –

priklauso tik nuo Dievo.

5. Tikima, kad yra tarpininkų, kurie gali būti mesijais ar pranašais. Tai

reiškia, kad tokioms grupėms būdingas ryškus lyderis. Lyderiai

dažniausiai ateina iš žemesnių viduriniosios klasės sluoksnių. Tai

marginalūs nepritapeliai ar neprasimušę ambicingi žmonės.

6. Visada yra tikinčiųjų branduolys, atsidavusių lyderiui ir mokymui

pasekėjų.

Tokios sektos skleidžia naują aistringą moralę, pritaria socialinio

teisingumo idealams, universaliai kosminei meilei ir brolybės etikai.

Dorybingieji ‘išrinktieji’ savo morale atsiskiria nuo individualistinio ir

materialaus pasaulio. Nauja etika reikalauja iš jai atsidavusių nutraukti

visus ryšius su šeima, klase, oficialiąja bažnyčia, valstybe. Tik griežtas

šio pasaulio išsižadėjimas ir visiškas atsidavimas – kūnu ir siela – naujam

brolybės gyvenimui suteikia tikinčiajam vilties, kad jis bus išganytas. Ši

nauja morale ardo senuosius lokalinius saitus ir nušluoja visus socialiai

sukurtus barjerus, kaip klasės ar statuso grupės ribas.

Vienas žymesnių viduramžių Europos milenarinių judėjimų buvo Joahimo

Floriečio pasekėjai XIII amžiuje. Tuo metu katalikų bažnyčia užėmė

dominuojančias pozicijas visuomenėje ir buvo labai turtinga, kai kiti

gyventojų sluoksniai gyveno skurde. Tad šis milenaristinis judėjimas užgimė

kaip protestas prieš bažnyčią ir jos materialų gerbūvį.

Šiame tikėjime buvo skelbiama, kad 1260 metais ateis nauja Kristaus

karalystė ir ją inauguruos pranciškonai spiritualistai (Joahimo pasekėjai).

Tuo metu visi žmonės susivienys krikščioniškame atsidavime ir savavališkame

skurde. Tačiau 1260 metai praėjo ir naujos viešpatijos pradžia buvo vis

nukėlinėjama į ateitį. Tačiau Joahimo pasekėjų nesumažėjo. Tai aiškinama

tuo, kad tai buvo jaučiančiųjų nepriteklių protestas prieš oficialiąją

bažnyčią, kurią laikė Babilono kekše, ir popiežių, kuris buvo įvardijamas

kaip Antikristas ar Apokalipsės žvėris.

Tokie judėjimai dažnai buvo suvokiami oficialios bažnyčios kaip

erezija ir todėl susilaukdavo didelių persekiojimų.

Sekuliarizacijos problema

Sekuliarizacija reiškia religijos įtakos ir galios mažėjimą moderniame

pasaulyje. Religija pasitraukia iš daugelio gyvenimo sferų, kuriose ji

anksčiau dominavo. Taip religija yra išstumiama mokslo, kuris pateikia

žymiai svaresnius pasaulio atsiradimo ir funkcionavimo aiškinimus. Taip pat

religija yra išstumiama iš politikos (išimtis Islamiškasis pasaulis),

religinės vertybės ir idealai nebeįdiegiami ir į ūkininkavimo sferą.

Religija savo įtaką visuomeniniam gyvenimui pradeda prarasti maždaug

nuo XVII

amžiaus. Vienas rimtesnių smūgių religijos autoritetui buvo

suduotas XIX amžiuje Friedricho Nietzsches, kuris paskelbė savo, tuo metu

provokatyvioje, knygoje Antikristas (Antikrikščionis) jog Dievas mirė.

Krikščioniškame pasaulyje mes gyvenome turėdami moralinės atskaitos tašką –

krikščioniškąjį mokymą, tačiau dabar mes turime gyventi be fiksuoto

atskaitos taško ir patys turime konstruoti savo moralinius veiksmus.

Gyventi pasaulyje, kur nėra Dievo, reiškė savo vertybių sukūrimą ir

suvokimą, kad mūsų gyvenimas neturi kažkokio apibrėžto tikslo ir nėra

valdomas jokios nežemiškos galios ar likimo.

Tačiau sekuliarizaciją galima fiksuoti ir empiriškai. Visų pirma

mažėja tikinčiųjų proporcija bbendrame gyventojų skaičiuje. Mažėja bažnyčių

lankymo aktyvumas, dalyvavimas religinėse apeigose ir pan. Antra, religinės

organizacijos nebeišlaiko ankstesnės socialinės galios, įtakos, prestižo ir

turtų. Religiniai lyderiai nebegali turėti žymios įtakos valstybinėje

politikoje, dažnos religinės organizacijos pačios turi save išlaikyti ir

pan. Trečia, mažėja religingumas, religinių idealų ir nuostatų

prisilaikymas.

Išimtis moderniame pasaulyje yra Islamiškas pasaulis, kurio visas

gyvenimas bandomas tvarkyti pagal Korane išsakytas gyvenimo dogmas. Tai

akivaizdu islamiškoje revoliucijoje Irane, kur Ayatollah Khomeinis

religijos pagrindu sutelkė musulmonų pasipriešinimą modernizacijai ir taip

sugebėjo apginti religijos autoritetą visuomenėje.