Stratifikacija

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

NEAKIVAIZDINĖS STUDIJOS

B GRUPĖS DALYKAS

SOCIOLOGIJA

NAMŲ DARBAS NR.1: Žmogus ir visuomenė

2004.11.05

Atliko: Socialinių mokslų fakulteto

Sociologijos programos I k. stud.

Birutė Melkūnaitė

Tikrino:

Dėstytoja I. Tamutienė

KAUNAS

Įvadas

Mes visi sudarome visuomenę, t.y. mes visi esam visuomenės dalis. Tai kas vyksta mūsų aplinkoje vienaip ar kitaip veikia mūsų gyvenimą. Mes visi esam skirtingi, net ir tą pačią visuomenę visi įsivaizduojam skirtingai. Mūsų elgesį ir tam tikras savybes riboja tam tikri visuomenėje vykstantys veiksniai. Juk visuomenėje, neneigsime, yra tokie rreiškiniai, kaip socialinė kontrolė, be kurios nei viena valstybė nei viena bendruomenė turinti tam tikrų interesų, neapsieina. Taip pat jau nuo senų laikų visuomenėje vyrauja socialinė stratifikacija. Kaip teigia P. L. Berger, „Būti visuomenėje – tai būti tam tikrų socialinių jėgų susikirtimo židinyje.“(P. L. Berger „Sociologija“, 1995m., 70psl.) Visur žmonės susiduria su tam tikromis nuostatomis, kurios įstumia žmogų į tam tikrus (jei taip būtų galima sakyti) rėmus. Bet kokią literatūrą skaitant apie visuomenę vyrauja tam tikras žmonių suskirstymas, kuo ši ttema mane ir sudomino. Kartais net atrodo, kad žmonės pastoviai tave tik tyrinėja ir stengiasi suprasti, kokią socialinę padėtį tu užimi. Įvyksta tam tikrų socialinių sluoksnių diskriminacija. Net ir žmonės, kurie laikosi nuostatų, vyraujančių visuomenėje, dažnai būna atstumiami ir diskriminuojami. <

Socialinė stratifikacija ir socialinė kontrolė

Visuomenėje esančių žmonių bendravimas ir tarpusavio supratimas yra nuo pat seniausių laikų priklausomas nuo socialinės žmogaus padėties net ir nuo tikėjimo, kurį tu pasirinkai. Darbdavys visada atsižvelgs į tavo socialinę padėtį prieš priimdamas į darbą. Nuo to priklauso ir mūsų bendravimas ir tam tikras požiūri į gyvenimą. O. Lewis teigė, kad agresyvumas pyktumas yra išskirtiniai skurstančių žmonių bruožai. ( Sociologijos studijų medžiaga, 8psl.) Taip yra, nes žmones nepriteklius priverčia visuomenėje siekiant tam tikros pagarbos šitaip elgtis. Aš nesuprantu tų, kurie į šiuos luomų ar sluoksnių suskirstymus žiūri perdaug paviršutiniškai. Aš sutinku, kad išsilavinęs žmogus – gerų manierų turinti asmenybė, tačiau juk nei vienas kaimo žmogus nėra kaltas dėl to, kad neišgali lankyti mokymo įstaigų. Tad kodėl mmes turėtume juos atstumti? Kaip, kad teigiama studijų medžiagoje, „socialinė stratifikacija tai dar nereiškia, kad individas negali pakeisti savo pozicijos“(10psl.), tačiau net ir tada žmonės ne visada į tą žmogų žiūrės su pagarba. Manau mes kuo toliau tuo daugiau, kuriame tokią visuomenę kurioje mums patiems sunku gyventi. Juk mes patys skirstome žmones į tam tikrus lygius, o paskui stebimės, kaip vargingai gyvenantys žmonės lieka atsumti. Juk mes patys vadovaudamiesi socialinių sluoksnių suskirstymu ir atstumiam.

Taip jau yra, kad žmonės yra įįvairiuose sluoksniuose. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninių sugebėjimų ir kartais norų pasiekti daugiau nei turi. Vieni gali pasitenkinti, kad gauna bent stogą virš galvos kitiems atrodys maža ir dvi vilas turėti. Tačiau nevisada būti ne pačiame aukščiausiame sluoksnyje yra taip blogai. Kartais, kai ten papuolam net nesusimąstom, ką turim ir vėl galim nusiristi į pradinę padėtį ar net žemiau, tačiau žmonės esantys žemesniame socialiniame lygmenyje yra labiau religingi. Jiems religija yra šis tas daugiau nei, kaip kuriems turtingiems, pasirodymas prieš žmonių akis, kad esi geras, nors nesvarbu, kad Dievo sąvoka tau visai nepriimtina. Būti neturtingu nereiškia būti antžmogiu ar netikinčiu. Turtingą žmogų dažnai apakina turtai, o vargšas, kad ir kiek turės dar ir kitiems duos, nes Dievas taip sako.

Dauguma žmonių opasirenka skurdą ne dėl to, kad jiems pritrūko mokslinių sugebėjimų ar pačių noro užimti aukštesnę vietą. Aš pritariu struktūrinei – konfliktinei teorijai. Dauguma skurde esančių žmonių kažkada buvo labai turtingi ir gana įtakingi žmonės, kurie laikui bėgant, keičiantis technologijoms ir gerėjant pačio gyvenimo lygmeniui, pasidarė tiesiog nereikalingi asmenys, tad jie kito pasirinkimo, kaip būti skurde ir neturi. Matome labai daug laidų apie tokius žmones, kurie kažkada rengė įvairius renginius įėjusius į istoriją, kūrė knygas, kurios davė daug peno vvisai valstybei, tačiau po kurio laiko jie visi lieka pamiršti ir visiems pasidaro neįdomu jų gyvenimo problemos ir niekas nesiteikia jiems padėti.

Nemažiau diskutuotinas yra socialinės kontrolės klausimas. Aišku viena, kad yra tam tikros taisuklės, be kurių bendruomenė negali egzistuoti, tad privaloma jų laikytis, tačiau skaitydama Bergerį supratau, kad jis gan kritiškai žiūri į tam tikras priemones, kurios naudojamos socialinei kontrolei palaikyti. Man labiausiai užstrigo jo teigimas, kad daugelyje šalių tvarka buvo pasiekiama ir be tokių drastiškų priemonių, kaip mirties bausmė ir panašiai. Kaip jis teigia „Jėga – bet kokios politinės santvarkos pagrindas. Visuomenės sveikas protas tai suvokia, štai turbūt ir susiję su giliai įsismelkusiu nenoru baudžiamajame kodekse panaikinti mirties bausmę“ ( Peter L. Berger „Sociologija“, 1995m., 72psl.). Vėliau jis taip dėsto mintis, kad leidžia suprasti, jog jo nuomone galima būtų išsiversti ir be tokios bausmės. Mano nuomone, panaikinti tokią bausmę būtų tikrai ne į gerą. Kiek žmonių žudo žmogų vos ne iš malonumo ir dar negautų tam tikro atpildo už tai, tai tikrai būtų neteisinga. Sutinku, kad tikrai ne visose valstybėse naudojama mirties bausmė ar kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose elektros kėdė, tačiau jos šito pasiekė tik griežtų prezidentų ar diktatorių dėka. Žmonėms , kai duodo laisvę jie ir pasijunta, kad ggalį daryti ką nori, tačiau bent jau bausmė, labai griežta bausmė daugelį jų atbaido nuo tam tikrų veiksmų. Ir tokių rinkinių kaip mūsiškė konstitucija nepakanka, kad žmogus jaustųsi saugiai.

Net ir pačioje religijoje yra socialinės kontrolės. Kas jei ne dešimt Dievo įsakymų mums įvairiose situacijose sako elgtis taip o ne kitap. Mes tik gal į religiją taip neatsižvelgiam, kaip į visuomenės sukurtas nuostatas. Max Weber teigia – „.etinės pranašystės sulaužydamos stereotipus magines arba ritualines normas, gali sukelti gilias- staigias arba laipsniškas- revoliucijas kasdieninėje gyvenimo tvarkoje, o ypač – ekonomikoje.“ (Max Weber „Religijos sociologija“, 2000m., 237psl.) Tai tik įrodo, kad religija mūsų gyvenime irgi kaip ir tam tikras nuostatų rinkinys ir gana daug reiškiantis mūsų gyvenime. Išvis pagal religija galima spręsti kokia yra žmogaus savimonė, pasaulio suvokimas ir kultūrinės savybės.

Išvada

Mes skirtingai mąstome ir visi esame skirtingi. Nepriklausomai nuo to kokia yra mūsų socialinė padėtis ar religija, mes turime vienas kitą laikyti sau lygiais. Keikvienas žmogus turi teisę nevaržomas aplinkinių išreikšti savo nuomonę. Visuomenę sudaro žmonių grupė, o kadangi žmonės yra skirtingi turi nevienodų sugebėjimų ir galimybių savo sugebėjimus išreikšti ir kyla bėdos susijusios su stratifikacija, bei socialine kontrole. Mes turime laikytis normų, kad visiems būtų vienodos sąlygos gyventi

ir sutarti tarpusavyje. Manau kuo toliau tuo labiau turime vienas kitą palaikyti ir esant bėdai padėti, o ne laikyti save aukštesniu prieš skurdžiai gyvenantį žmogų ir jam aiškinti, kad jis galėjo gyventi geriau, bet pats yra kaltas, kad taip gyvena kaip dabar.

Naudota literatūra

1. Max Weber „Religijos sociologija“, 2000m., Vilnius, pradai.

2. Peter L. Berger „Sociologija“, 1995m., litterae universitatis.

3. Dr. Jolanta Reingardienė „Sociologija. Studijų medžiaga“, 2003, Kaunas.