Svarbiausios visuomenės raidos tendencijos

2. SVARBIAUSIOS VISUOMENES RAIDOS TENDENCIJOS

1. Gyventojų skaičiaus augimas. Nuo 2.5 mlrd. 1950-aisiais 2000-aisiais m. gyventojų skaičius išpampo iki daugiau nei 6 mlrd., o 2025 m. sieks 8 mlrd. Daugiausia auga besivystančių šalių gyventojų skaičius. Jis stabilizuosis tarp 10,5 ir 11 mlrd. apie 2050 m., išaugęs daugiausia iš besivystančių šalių, kurioms vis labiau trūks išteklių, didėjant jų gyventojų skaičiui.

2. Gyventojų gyvenimo tankumas. Gyventojų tankėja, ypač besivystančiose šalyse. Didėja gyventojų tankis derlingose vietose bei išteklių suvartojimas – laisva lieka tik nederlinga, nenaudinga žemė, ttodėl šioms šalims reikės importuoti vis daugiau maisto, o žemės ūkio augimas, buvęs spartus pastaruosius kelis dešimtmečius, smuks.

3. Moterys gimdo vis mažiau vaikų. Mažiau vaikų turinti šeima gali savo vaikui skirti daug daugiau pinigų, tad viena moteris ryžtasi gimdyti vis mažiau sūnų/dukrų tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse.

4. AIDS epidemija stabdo subalansuotą visuomenės plėtrą, ypač Afrikos šalyse. Afrikoje nuo šios epidemijos miršta dažniausiai jauni, produktyvūs gyventojai. Liga apie 15 m. sutrumpina tikėtiną žmonių gyvenimo amžių, jos prevencija ir gydymas reikalauja didelės dalies bbiudžetų, epidemija mažina ekonomikos plėtrą.

5. žemiau skurdo ribos Azijoje ir Afrikoje gyvenančių žmonių skaičius sumažėjo. Jis pradėjo mažėti 1990 m., nukritęs nuo 29 iki 23 proc. Manoma, kad ši tendencija išliks. Dauguma žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių pasaulyje gyvena Azijoje, bet sskurdas žiauriausias Užsacharės Afrikoje – ten maždaug pusė gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.

6. Badas mažėja visame pasaulyje. Devintajame dešimtmetyje nuo bado kenčiančių žmonių skaičius pasaulyje sumažėjo iki maždaug 800 mln. nuo 970 mln. Bado mažėjimas kartu su bendru gerbūvio augimu prisideda prie visuomenės sveikatos, produktyvumo augimo, medicinos išlaidų mažėjimo.

7. Daugelyje šalių turtinė nelygybė išlieka aukšta. Ypač tai pastebima Lotynų Amerikoje ir Afrikoje. Devintajame dešimtmetyje aiškios krypties šios problemos vystymesi nebuvo – vienose šalyse ji didėjo, kitose – mažėjo, bendrai išlikdama gana stabili. Didelė turtinė nelygybė – reikšminga kliūtis sprendžiant skurdo mažinimo klausimą. Turtinė nelygybė mažina ekonominio augimo įtaką skurdo mažinimui.

8. Gyvenimo sąlygos besivystančiose šalyse gerokai atsilieka nuo išsivysčiusių šalių. Tai taip pat įtakoja turtinės nelygybės rodiklius. Nors Azijai devintajame dešimtmetyje pavyko šiek tiek mmažinti savo gerbūvio skirtumą nuo išsivysčiusių šalių, Užsacharės Afrika ir Lotynų Amerika tuo metu ir toliau tolo nuo kitų valstybių.

9. Didėja maisto gamyba ir suvartojimas. Šis rodiklis devintajame dešimtmetyje pradėjo augti visose šalyse be išimties, iki tol stabiliai augęs tik išsivysčiusiose šalyse ir Lotynų Amerikoje. Net tose šalyse, kuriose pajamos mažėjo, mažėjančios maisto kainos įtakojo šią tendenciją.

10. Mažėja galimybių praplėsti naudojamus derlingos žemės plotus. Taip pat mažėja vandens, kiti gamtiniai ištekliai. Gyventojų skaičiumi sparčiai augančioje Azijoje ši problema ryškesnė nei kituose pasaulio rregionuose. Derlingos žemės plotų, kuriuos galima panaudoti, turi Lotynų Amerika ir Afrika – kitoms šalims teks importuoti vis daugiau maisto produktų. Šios dvi skurdžios šalys taip pat potencialiai gali ženkliai augti produktyvumo prasme.

11. Didėja prekyba žemės ūkio produkcija. Daugelyje besivystančių šalių poreikiams augant labiau nei pasiūlai didėjo maisto importas. Nuo septintojo iki devintojo dešimtmečių jis išaugo beveik trigubai. Žemės ūkio produkcijos deficitas besivystančiose šalyse didės ir ateityje, kadangi mažėja ištekliai, o gyventojų skaičius sparčiai auga. Šis deficitas labiausiai augs šalyse, kuriose trūksta dirbamos žemės, vandens ir kitų gamtinių išteklių.

12. Žemės ūkio ekspansija kenkia kitoms ekosistemoms. Augantis maisto produktų trūkumas įtakoja pernelyg intensyvų dirbamos žemės naudojimą, kenkia žemės ištekliams, gamtai. Tai sustabdyti gali mažėjantis gimstamumas, efektyvesnis dirbamos žemės panaudojimas, ištekliams nereiklių kultūrų auginimas. Tai parodo išsivysčiusių šalių pavyzdys – Š. Amerikoje jau daugėja miškų, mažėja netinkamos žemės.

13. Žemės ūkis pasiglemžia daugiausiai išnaudojamo vandens. Žemės ūkiui, dažniausiai – žemės drėkinimui, išnaudojama apie 70 proc. Žemėje esančio vandens ir apie 90 proc. vandens, kurį žmogus išnaudoja savo tikslams. Vandens išteklių naudojimas per pastarąjį šimtmetį išaugo šešiagubai, arba dvigubai mažiau nei išaugo žmonių skaičius. Vis daugiau vietovių mažėjantis geriamo vandens kiekis stabdo subalansuotą visuomenės plėtrą.

14. Kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo daugiau vandens joje išnaudojama pramonės tikslams. Pramoninis vandens vvartojimas paprastai atneša daug didesnę ekonominę naudą nei jo naudojimas žemės ūkio tikslams.

15. Gėlo vandens ekosistemoms kenkiama. Gėlo vandens šaltiniai – upės, ežerai, ir t.t. – yra vis labiau pažeidžiami: didėja jų užterštumas, vandens švaistymas ir kt.

16. Auga žuvininkystė. Didėjant žuvies suvartojimui, sparčiai didėja specialiai užaugintos žuvies kultūra.

17. Beveik pusė pasaulio gyventojų iki 2025 m. pajus vandens trūkumą.