TEISĖ IR TEISINGUMAS KRIKŠČIONIŠKOJO SOCIALINIO MOKYMO POŽIŪRIU

TURINYS:

Įvadas 3

Krikščioniškojo mokymo pradžia bei jo įtaka teisei ir teisingumui 4

Prigimtinė teisė pagal Tomą Akvinietį 5

Prigimtinė teisė – svarbiausia teisė 7

Teisingumas – pagrindinė dorybė 10

Išvados 13

Literatūra 14ĮVADAS

Teisė ir teisingumas lydi žmogų per visą gyvenimą. Šiais laikais neįsivaizduojama ne tik visuomeninio, bet ir privataus gyvenimo be teisės normų ir teisingumo principų. Jie reguliuoja žmogaus gyvenimą, nusako kaip elgtis, kad nebūtų prasižengta pasaulėtinoms ir dorovinėms nuostatoms. Jau nuo senovės žmonės kūrė tam tikras taisykles, kurios reguliuotų žmogaus gyvenimą. Būtent iš senovės atėjo tokie teiginiai, kad visuomenė be teisės egzistuoti nnegali.

Pasirinkau šią temą savo referatui, kadangi ji yra aktuali kiekvienam žmogui. Ši tema buvo aktuali kaip senovėje, taip ir dabar žmonės įvairiais būdais interpretuoja teisės ir teisingumo sąvokas. Per amžius teisės ir teisingumo sąvokos buvo interpretuojamos įvairiais būdais, kiekviena epocha atnešdavo vis kitokių naujovių į teisę ir teisingumą. Krikščioniškasis socialinis mokslas laikosi tos seniausios šių sąvokų interpretacijos, nenužengdamas, kaip kitos srovės, toli nuo žmogaus prigimties. Tai dar viena priežastis kodėl pasirinkau nagrinėti šią temą. Mano galvą, kas yra artima žžmogaus prigimčiai tas yra artima ir pačiam žmogui, tai jį domina ir yra suprantama.

Savo darbe naudojau tris literatūros šaltinius: Joseph Hőffner “Krikščioniškasis socialinis mokymas“, Sabine H.G., Thorson T. „Politinių teorijų istorija“, Gurevičius A. „Viduramžių kultūros kategorijos“. Pirmoji knyga, krikščioniškojo socialinio mmokymo vadovėlis, čia suradau pagrindines sąvokas ir mintis, kurios mane pastūmėjo pažvelgti į šią temą giliau. Tam kad gerai suprasti prigimtinės teisės požiūrį, pristačiau prigimtinės teisės pradininko Tomo Akviniečio mintis, kurios buvo aprašytos Sabine H.G., Thorson T. knygoje „Politinių teorijų istorija“. Aprašydama pirmųjų krikščionių požiūrį į teisę pasisėmiau Gurevičius A. „Viduramžių kultūros kategorijas“.

Referatas susideda iš keturių dalių:

1. Krikščioniškojo mokymo pradžia bei jo įtaka teisei ir teisingumui

2. Prigimtinė teisė pagal Tomą Akvinietį

3. Prigimtinė teisė – svarbiausia teisė

4. Teisingumas – pagrindinė dorybėKrikščioniškojo mokymo pradžia bei jo įtaka teisei ir teisingumui

Teisė kaip visuotinio žmonių ryšio samprata buvo žinoma dar iki krikščionybės įvedimo. Teisė buvo laikoma žmonių bendrabūvio pagrindu. Prasidėjęs tautų sukrikščioninimas, padarė didelę įtaką žmonių buičiai, kartu tai buvo ir jų socialinės santvarkos transformacijos sindromas. KKrikščioniškasis mokymas nemažai pertvarkė ir teisinę gyvenimo sferą. Bažnyčia propagavo nomokratinę teises koncepciją. Jo dieviškosios teisės teorija pabrėžė Dievo apreikšto įstatymo visuotinį viešpatavimą. Krikšto aktas, „gyvuliško žmogaus“ pavertimas krikščioniu, ištikimu bažnyčios sunūs buvo suvokiamas kaip jo naujas „gimimas“. Krikštas buvo ypatingas individo institucionalizacijos būdas, uždedantis jam teisias ir pareigas, kurių pažeisti jis negalėjo, nors prie jų kūrimo ir neprisidėjo. Žmonės nekuria teisės, ji jau iš anksto nustatyta Dievo.

Bažnyčia buvo suvokiama kaip ištikimųjų bendruomenė, į kurią įeina ir dvasininkai, ir ppasauliečiai. Bažnyčios nariai vis dėlto tarpusavyje nėra lygūs: dvasininkai yra aukščiau pasauliečių, tarp kurių irgi nėra lygybės, nes ne visi lygiai Dievui „nusipelnę“, nors iš prigimties visi žmonės lygūs. Nuopelnų ir tarnybų hierarchija numato nelygias individo teises.

Daugiausiai teisių turi Dievo paskirtas monarchas. Jis pavaldus vienam Dievui ir tarnauja tik jam. Valdovo nesaisto jokie žemiški įstatymai. Visi pavaldiniai gauna valdovo duotą įstatymą ir turi jam, kaip Dievo pateptam asmeniui, visiškai paklūsti. Pagrindinis teisės elementas – ne sutikimas, o besąlygiškas paklusnumas, pavaldinių ištikimybė. Tik bažnyčia gali apriboti valdovo valdžią ir atleisti pavaldinius nuo pareigos paklūsti blogam valdovui.

Teisė buvo suprantama kaip neatskiriamas pasaulio tvarkos elementas, kuris yra toks pats amžinas ir nesunaikinamas, kaip ir pasaulis. Pasaulis – ir gamtos, ir žmonių – neįsivaizduojamas be įstatymo. Teisė visos visuomenės pagrindas, ja remiantys formuojasi žmonių tarpusavio santykiai. Teisės šaltinis buvo mąstomas esąs Dievas, todėl nei imperatorius, nei kitas valdovas, nei koks nors pareigūnas ar žemių atstovų susirinkimas negali įtakoti teisės. Manyta, jog teisė negali būti neteisinga ar bloga, ji – pats gėris. Teisė ir teisingumas – sinonimai. Kaip blogiu buvo manoma esant gėrio stoką, taip ir neteisingumu – teisės stoką. Teisė teisinga, nes ji protinga ir atitinka žmogaus prigimtį. Teisė turėjo būti protinga, ttarnauti visų labui ir priklausyti kompetencijai valdžios, skelbiančios ją reikiamu būdu.

Teisės požymis buvo senumas. Teisė negali būti naujovė – ji egzistuoja nuo amžių kaip ir amžinas yra teisingumas. Teisė iš naujo nekuriama, ji „ieškoma“ ir „randama“. Teisės senumas – ne tiek laiko, kai ji atsirado, kiek jos neginčijamumo, tvarumo rodiklis. Sena teisė – gera, teisinga teisė.Prigimtinė teisė pagal Tomą Akvinietį

Iš pirmos dalies galime pastebėti, jog tų laikų teisė labai stipriai buvo susieta su krikščioniškuoju mokymu. Teisei buvo budingas nekintamumas, teisė buvo protinga, bei ji turėjo atitikti žmogaus prigimtį. Prigimtinė teisė, krikščioniškojo socialinio mokymo požiūriu, yra svarbiausia teisė, todėl norėčiau išsamiau išnagrinėti prigimtinės teisės idėjas. Prigimtinės teisės idėjas krikščioniškojo mokymo požiūriu pradėjo skelbti Tomas Akvinietis, todėl norėčiau pristatyti jo požiūrį.

Tomas Akvinietis labai gerbė teisę. Laikė jos galią įgimta ir nepriklausančia nuo jokių žmogiškųjų šaltinių. Jis nuolat mėgino žmogiškąją teisę kuo glaudžiau susieti su dieviškąja. Žmogiškoji teisė jam buvo neatskiriama dalis visos dieviškosios valdžios sistemos, valdančios viską ir danguje, ir žemėje. Tokią sistemą Tomas tiesiogine prasme laikė emanacija iš Dievo proto, reguliuojančia visų kūrinių – gyvų ir negyvų, gyvūnų ir žmonių – tarpusavio santykius. Todėl teisė siauresne žmogiškąja prasme buvo tik vienas kosminio fakto aspektas.

Tomas Akvinietis savo teisės teoriją suskirstė į keturias ddalis. Keturlypėje jo teisės klasifikacijoje tik viena iš keturių teisės rūšių yra žmogiška. Jam atrodė labai svarbu, kad šitaip jis sugebėjo rasti sistemą, kurią laikė pritaikoma tokiai pačiai ir, šiuolaikinių požiūriu, tokiai įvairiai reiškinių sričiai. Apie žmonių visuomenę ir jos institucijas jis mąstė kaip apie tipišką kosminės tvarkos plotmę, kurioje egzistuoja tie patys principai, įvairiomis formomis pasireiškiantys kitose plotmėse. Valdinga valia turėjo labai mažai bendro su materija ir gamtoje ir visuomenėje. Abi jas daugiau valdo priežastys arba tikslai, o ne jėgos. Jo keturios teisės rūšys yra keturios proto formos, pasireiškiančios keturiose kosminės tikrovės plotmėse, bet apskritai išliekančios vienu protu. Jis jas pavadino amžinąja teise, prigimtine teise, dieviškąja teise ir žmogiškąja teise.

Amžinoji teisė, praktiškai tapati Dievo protui. Tai yra amžinasis dieviškosios išminties planas, pagal kurį tvarkoma visa kūrinija: „Tie dalykai, kurie neegzistuoja savaime, egzistuoja kartu su dievu tiek, kiek jis juos pažįsta ir tvarko, kaip yra pasakyta Laiške romiečiams: „Atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus“ (Rom 4, 17). Taigi amžinasis dieviškojo įstatymo pradas turi amžinojo įstatymo pobūdį, ir todėl dievas skiria jį jo paties pažintiems dalykams valdyti“ . Pati savaime ši teisė yra aukščiau už fizinę žmogaus prigimtį ir kaip visuma yra anapus žmogiškojo supratimo, nors dėl to

ji nėra svetima ar priešinga žmogaus protui: „Nurodymas gali būti išreikštas, ir žodžiu, ir raštu. Tačiau abiem atvejais tai, ką skelbia dievas, bus amžinasis įstatymas. Juk ir dievo Žodis, ir gyvenimo knygos raštas yra amžini. Tačiau nurodymas to, kuris kalba arba skaito, negali būti amžinas“ . Kiek leidžia jo baigtinė prigimtis, žmogus iš tikrųjų dalyvauja Dievo išmintyje ir gerume, kurie atsispindi žmoguje, nors jo prigimtis atkuria tik iškreiptą dieviškojo tobulumo atvaizdą.

Prigimtinę teisę galima apibūdinti kaip dieviškojo proto atspindį sukurtuose ddaiktuose: „Įgimtas protas, kuriuo skiriame gera ir bloga ir kuris yra prigimtinio įstatymo pasireiškimas, yra ne kas kita, kaip dieviškosios šviesos atspindys mumyse. Tai rodo, kad prigimtinis įstatymas yra ne kas kita, kaip amžinojo įstatymo apraiška protingose būtybėse“ . Ji pasireiškia visoms būtims prigimties įdiegiamu polinkiu siekti gėrio ir vengti blogio, išsaugoti save ir kuo tobuliau gyventi jų natūralius sugebėjimus atitinkantį gyvenimą. Žmonija trokšta tokio gyvenimo, kuriame galėtų būti realizuota protinga prigimtis. Kaip pavyzdžius Tomas Akvinietis minėjo žmonėms būdingą polinkį ggyventi visuomenėje, saugoti savo gyvybę, gimdyti ir auklėti vaikus, siekti tiesos ir ugdyti protingumą. Prigimtinė teisė reikalauja visko, kas padėtų plačiausiai išsiskleisti šiems žmogaus polinkiams.

Tomas Akvinietis įdomiai traktavo dieviškąją teisę, nes čia jis pasiekė ribas to, ką galima pavadinti pprigimtinių. protu, ir šiuo klausimu jis užėmė labai būdingą poziciją. Iš esmės dieviškąją teisę jis laikė apreiškimą. Pavyzdys būtų specialus įstatymų rinkinys, kurį Dievas davė žydams kaip išrinktajai tautai, arba specialios krikščioniškosios etikos ar įstatymų leidybos taisyklės, perduotos per Šventąjį Raštą ar bažnyčią. Dieviškoji teisė yra veikiau Dievo malonės dovana negu prigimtinio proto atradimas: „Per prigimtinį įstatymą yra priimamas dieviškasis įstatymas, atitinkantis žmogaus prigimties imlumą. Tačiau, siekiant aukščiausio antgamtinio tikslo, reikia, kad žmogui būtų vadovaujama aukštesniuoju būdu. Tam ir yra dievo duotasis įstatymas, per kurį amžinasis įstatymas valdo aukštesniuoju būdu“ . Apreiškimas papildo protą, bet niekada jo negriauna. Tomo Akviniečio sistemos struktūra sukurta iš proto ir tikėjimo, bet jis niekuomet neabejojo, kad tai yra viena struktūra. Prigimtinė teisė, sukurta savarankiško pproto, yra bendra visiems žmonėms. Ji nesilpnina, o veikiau stiprina pilietinio paklusnumo pareigą.

Amžinoji, prigimtinė ir dieviškoji teisės nustato elgesio normas, kurios, nors kartais ir taikomos žmonėms, nėra skirtos tik jiems ar konkrečiai kilusios iš žmonių prigimties. Specialiai žmonėms skirtą teisę Tomas Akvinietis vadino žmogiškąja teisę. Šią teisę jis laikė specifine, nes ji reguliuoja ypatingos kūrinių rūšies gyvenimus ir todėl turi būti pritaikyta specialiai skiriamosioms tos rūšies savybėms. Žmogiškoji teisė nesiūlo naujų principų; ji tik pritaiko žmonių rūšiai bendresnius tvarkos principus, kkurie vyrauja pasaulyje. Kiekviena teisė nustato normą, pagal kurią tam tikros rūšies būtis yra skatinama veikti arba susilaikyti nuo veikimo. Žmonėms, kadangi žmogus skiriasi nuo kitų būtybių protingumu, normą nustato protas; ir kadangi žmogaus protingumas susijęs su socialumu, teisė nustato veikiau bendrojo gėrio normą, o ne tarnauja individo ar atskiros klasės naudai. Dėl šios priežasties teisė veikiau remiasi bendru autoritetu, o ne individualia valia: ji yra visų žmonių, veikiančių bendrojo gėrio labui, kūrinys. Tomas Akvinieti pabrėžia, kad žmogiškoji teisė yra kilusi iš prigimtinės teisės: „Nuo prigimtinio įstatymo paliepimų, tarsi nuo kokių bendrų ir neįrodomų principų, žmogaus protas turėtų eiti prie atskiresnių potvarkių. Ir šitie atskiri potvarkiai, kuriuos padaro žmogaus protas, numatantys ir kitas aplinkybes, kurios, kaip buvo sakyta, priklauso įstatymui, vadinami žmogiškaisiais įstatymais“ .

Tomo Akviniečio filosofija siekė rasti priežastis, paaiškinančias tai, kas buvo tikima esant: sukonstruoti racionalią Dievo, gamtos ir žmogaus schemą, kurioje visuomenė ir pilietinė valdžia surastų joms deramą vietą. Šia prasme Tomo filosofija brandžiausiai išreiškia moralinius ir religinius įsitikinimus.Prigimtinė teisė – svarbiausia teisė

Išnagrinėjus Tomo Akviniečio prigimtinės teisės idėjas, norėčiau apžvelgti pagrindines prigimtinės teisės idėjas, bei kokią reikšmę prigimtinė teisė vaidina krikščioniškajame socialiniame mokyme.

Socialiniame krikščioniškame mokyme „teisę“ galime skirti į objektyviąją teisę, kuri apima vertybes priklausančias individui ir vvisuomenei, ir subjektyviąją teisę, kuri įvardija ko reikalauja pati teisė. Teisė pripažįsta orumą žmogaus kaip Dievo atvaizdo, kuriam priskiriamos tam tikros gėrybės; kartu ji liudija žmogaus nesaugumą, nes kai kurioms gėrybėms gresia pavojus, todėl jas turi ginti teisė.

Prigimtinė teisė glūdi ne konkrečioje, istorinėje vieno ar kito žmogaus esmėje, tai yra tai, kas visais laikais ir visose kultūrose žmogų metafaziškai apibrėžia kaip žmogų, kuris turi kūną ir dvasią, yra individualus ir socialus, taip pat dievo kūrinys. Dievas žmogų sukūrė kaip asmenį ir suteikė jam prigimtinių teisių, tokių kaip gyvybės, kūno neliečiamybės, sąžinės laisvės teisę.

Prigimtinė teisė tai prigimtinio dėsnio dorovės dalis, „amžinas“ Dievo „įstatymas“ ir įpareigota sąžinės. Todėl klaidinga dorovę ir teisę priešinti kaip „vidinį moralumą“ ir „išorinį legalumą“.

Tačiau teisė jokiu būdu negalioja visoms dorovės sritims, tai yra nei dievobaimingumui, nei skaistybei, nei savimeilei ar artimo meilei. Žmogiškas įstatymas yra skirtas didžiulei miniai, kuri dėl savo didumo tiesiog negali būti „tobulai dorovinga“. Todėl žmogiškas įstatymas draudžia ne visas ydas, bet tik didesnes, kurių išvengti sugeda dauguma žmonių. Apskritai žmogiškam įstatymui užtenka vykdyti paliepimus, nepaisant nuostatos.

Prigimtinei teisei yra būdingi tris esminei bruožai: visuotinumas, nekintamumas ir pažinumas.

Visuotinumas pasireiškia tuo, jog prigimtinė teisė kyla iš pačios žmogiškos prigimties, todėl ji įpareigoja kkiekvieną žmogų. Tačiau buvo tvirtinama, kad politinio sprendimo iracionalumas, nesuvokiamumas ir kūrybingumas ypač išskiria valstybės veikėją, kaip ir menininką, iš kitų žmonių, taip pat jo neriboja teisė. Pagal krikščionišką mąstymą ši tezė ne tik klaidinga, bet jos padariniai pražūtingi tautai ir žmonijai. Be visuotinumo prigimtinė teisė nebūtų prigimtinė teisė.

Nekintamumas prigimtinėje teisėje pasireiškia tuo, kad pagrindinės jos teisinės normos yra nekintamos, nes remiasi nekintama žmogaus prigimtimi. Jų negalima nei panaikinti, nei pakeisti, nei susilpninti privilegijomis ar atleidimais.

Prigimtinės teisės nekintamumas jokiu būdu neprieštarauja žmogaus istoriškumui, nes prigimtinė teisė remiasi amžinai galiojančia metafizine žmogaus esme. Istoriškai kinta atskiri žmonės ir erdvėje bei laike gyvenanti žmonija, bet ne metafizinė žmogaus prigimtis. Tai galima pagristi elementariu pavyzdžiu: iš žmogaus teisės gyventi kyla prigimtinė teisė įgyti gyvybei palaikyti būtinų plataus vartojimo reikmenų, tačiau abiem atvejais tai yra prigimtinė teisė. Prie visuomeninių santykių derinamos prigimtinės teisės institucijos paprastai kinta kartu su šiais santykiais. Tačiau patys prigimtinės teisės principais galioja amžinai, todėl yra nekintami.

Pažinumas. Neretai tvirtinama, kad prigimtinė teisė – tai „tik formalūs teiginiai“, kuriuos sunku sukonkretinti. Iš tiesų esminės prigimtinės teisės nuostatas žmogus įgyja pirmiausia „visuomeninėje šeimos bendruomenėje“ – ar tai būtų ankstyvųjų kultūrų patriarchalinė didžioji šeima, ar pramoninio laikotarpio šeima, kurią sudaro dvi kartos.

Taigi prigimtinės teisės principai nėra iš pradžių formaliai suvokiami ir po to pagal turinį įvardijami, bet ankščiau – nuo vaikystės ir realiai išgyvenami, ir išmokstami šeimoje, kuri išreiškia pagrindinius teisės elementus. Todėl principų ir dalykų padėties pažinimas nuo pat pradžių yra tarpusavyje susiję.

Daugelyje tautų prigimtinė teisė klaidingai aiškinama. Tačiau tai nėra nei argumentas prieš ją, nei prieš jos pažinumą. Dar daugiau klaidingų pažiūrų būta vadinamosios taikomosios prigimtinės teisės srityje, kur prigimtinės teisės principai susiję su realiais .santykiais. Didžiausia neišmanymo ir kklaidingo aiškinimo priežastis yra žmogaus dvasios netobulumas ir tos dvasios sudrumstimas gimtąja nuodėme. Šias klaidas neretai sustiprina ir įtvirtina klaidingos teorijos bei viešoji nuomonė.

Turint omenyje prigimtinės teisės svarbą žmogui ir visuomenei, nestebina, kad dėl šitos „esminės teisės“ įnirtingai grumiamasi. Dabar prigimtinė teisė atakuojama iš penkių pozicijų:

1. Ateistinis egzistencializmas bando sugriauti prigimtinės teisės pagrindą, neigdamas žmogaus prigimtį. Jie teigia, jog nėra jokio Dievo, kuris galėjo sukurti žmogų. Žmogus pats kuria savo egzistenciją, jis yra toks, kokį pats save daro.

2. Ypač atkakliai pprigimtinę teisę neigia teisinis pozityvizmas. Baigiantis XIX a. daugelis teisės teoretikų buvo įsitikinę, kad prigimtinė teisė galutinai žlugo. Šios teorijos atstovai prigimtinę teisę laikė paremta neteisingomis prielaidomis, kaip žmonių fantazijos vaisius, kuris gali privesti prie pražūtingų pasekmių.

3. Į teisinį pozityvizmą ppanašus teisinis sociologizmas. Nors jis ir pripažįsta, kad skirtingų kultūros sluoksnių teisinės pažiūros yra tokios pat ir joms neturi prieštarauti pozityvus įstatymas, tačiau paskui tvirtina, jog šios teisinės pažiūros nėra nei nekintamos, nei visuotinės, o priklauso nuo „viso dabartinės kultūros karkaso“. Sociologija, kaip „dabarties prigimtinės teisės teorija“, teigia, kad kokio nors kultūros sluoksnio žmonių, nebesuvokiančių šių normų reliatyvaus pobūdžio, savaime reliatyvūs teisiniai vaizdiniai atrodo kaip absoliutūs, tai yra kaip „prigimtinė teisė“.

Niekas neneigia, kad gali būti laiko sąlygotų teisinių vaizdinių, įpročių ir papročių, kuriuos žmonės laiko nekintamais ir visuotiniais. Tačiau ne tai yra problema. Veikiau, ar teisę sąlygoja vien kultūrinė aplinka, ar esama teisių, galiojančių visais laikais ir visuose kultūros sluoksniuose, nes jos, pvz., teisė į gyvybę, yra esminės žmogaus teisės. AAbsoliutus teisinis sociologizmas toks pat nepagrįstas kaip ir absoliutus teisinis pozityvizmas.

4. Katalikiškasis socialinis mokymas ypač rimtai turi polemizuoti su protestantų teologija, neigiančia prigimtinę teisę. Pats Liuteris, nors ir laikėsi išteisinimo teorijos, pritarė prigimtinei teisei, vadino ją net „naiviąja prigimtinės teisės šalininke“, nors kiti to nepripažino. Reformatorius „tikra brangenybe“ laiko tai, „kas vadinama prigimtine teise ir protu“, „išskirtiniu daiktu tarp žmonių vaikų“ ir „Mozės įstatymą ir gamtos įstatymą“ laiko „vienu daiktu“.

5. Dažnai net ir tie, kurie iš esmės neatmeta prigimtinės teisės, ppriekaištauja, kad ji nesuprantanti ir nuvertinanti žmogaus ir visuomenės istoriškumą, pavirstanti nerealia abstrakcija. Prigimtinės teisės teorija remiasi vien dedukcijos metodu ir subtiliomis spekuliacijomis. Prigimtinės teisės teorija nesiima šiuolaikinių socialinių santykių induktyvių tyrinėjimų. „Niekada“ nebuvo bandoma pateikti „skaitytojui faktišką inventorizaciją“ „realiai vaizduojant“ konkrečius santykius.Teisingumas – pagrindinė dorybė

Teisės sąvoka yra glaudžiau susieta su teisingumu, tai pagrindinė dorybė, kuri lydi žmogų per visą jo gyvenimą. Toliau norėčiau apžvelgti pagrindinės teisingumo sąvokas.

Teisingumas, kaip moralinė dorybė, yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra vadinamas „religingumo dorybe“; žmonių atžvilgiu jis verčia gerbti kiekvieno teises, o jų tarpusavio santykiuose pasiekti tokios darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones ir į jų bendrą gerovę. Šventajame Rašte dažnai minimas teisusis pasižymi visada neklastinga širdimi ir teisingu elgesiu artimo atžvilgiu.

Krikščioniškasis socialinis mokymas teisingumą laiko dorybę. Tai tokia dorovinė nuostata, pagal kurią tvirta ir atkali valia kiekvienam garantuoja jo teisę. Teisingasis nesiekia savo paties teisių, bet suteikia savo teisę kitam.

Teisingumas yra viena iš pagrindinių dorybių, tai tokia ant kurios laikosi ir kitos dorybės. Jos pamatas yra teisė, ypač prigimtinė teisė, kuri teisingumui suteikia prasmę ir kryptingumą. Todėl teisingumo dorybė atspindi tris teisės bruožus: ryšį su kitais, tikrą buvimą skolingu iir pusiausvyra tarp to, kas paskolinta ir to, kas atiduota. Jeigu trūksta kurio nors iš šitų bruožų arba jis yra susilpnėjęs, vadinasi tai jau ne pagrindinė teisingumo dorybė, bet viena iš išvestinių dorybių, tokios kaip pagarba, tiesumas, dėkingumas arba dosnumas.

Teisingumas yra žmogaus gyvenimo didysis tvarkytojas. Jau nuo antikos laikų yra skiriamos tris pagrindinės teisingumo formos – lygiaverčių teisės partnerių tarpusavio santykiai, socialinių struktūrų santykiai su savo nariais bei narių santykiai su socialinėmis struktūromis.

Kai susiduria to paties lygmens teisės partneriai, vyrauja komutatyvusis (kitaip bendravimo, sutarties, mainų) teisingumas. Įvykdžius vagystę, padarius žalos, pasikėsinus į artimo kūną ir gyvybę, nusižengiama teisingumui. Tai padarius nepakanka vien atgailos, šis pažeidimas turi būti atitaisomas ir išoriniu atžvilgiu. Pramoninėse visuomenėse komutatyvusis teisingumas pasireiškia tokiose gyvenimo srityse kaip kainų teisingumas, darbo santykių apibrėžimas, socialinė apsauga bei transporto srityje.

Žmonių bendrabūviui labai svarbus santykių teisingumas, tačiau dar svarbiau yra tos teisingumo formos, kurios reguliuoja individo ir socialinių darinių įtemptus santykius. Viena iš pagrindinių teisingumo formų, reguliuojančių socialinių darinių santykį su savo nariais iš viršaus į apačią yra distribucinis teisingumas. Jo tikslas – teisingai vadovaujant leisti individui dalyvauti visuotinėje gerovėje, kad kiekvienam būtų suteikta galimybė tobulėti dvasiškai, doroviškai. Kadangi kiekvieno individo ir kiekvienos grupės santykiai nevienodai svarbūs socialiniai struktūrai, ttodėl paskirstomąjį teisingumą atitinka ne komutatyviajam teisingumui taikomas aritmetinis santykis, bet geometrinis, toks, kuriuo naudojasi mokesčių įstatymai. Distribucinį teisingumą iškreipia korupcija, individams arba grupėms teikiamos privilegijos ar naudojimasis jomis. Todėl distribucinis teisingumas pirmiausia įpareigoja tuos, kurie yra socialinių darinių galva, o jų nariai, jeigu jie patenkinti teisėtvarka, vadovaujasi distribucinio teisingumo dvasia. Jei valstybė nuvertintų piliečius, kaip valstybės visumos dalį, taip pat ir žmogaus teises, tai ji nusižengtų tiek distribuciniam, tiek komutatyviajam teisingumui.

Socialiniai dariniai taip pat yra teisės subjektai. Tad iškyla trečioji pagrindinė teisingumo forma – legalusis arba įstatymų teisingumas, formaliai skirtas visuotinei gerovei kurti. Jį reikia skirti nuo paskirstomojo teisingumo. Legaliajam teisingumui rūpi sukurti visuotinę gerovę, o paskirstomojo teisingumo reikalas yra individas, tiksliau individo, kai visuomenės nario, padėtį atitinkanti visuotinės gerovės dalis. Struktūros požiūriu, legaliojo teisingumo pradžia yra įstatymų leidėjai ir valdantieji, o tik paskui šis teisingumo, įgyvendinama forma, iškyla tarp piliečių. Įstatymų leidėją. legalusis teisingumas įpareigoja pirmiausia teisingai leisti įstatymus ir valdyt, o pastarasis iš piliečių reikalauja paklusti įstatymams ir, iškilus būtinybei, visuotinę gerovę turtu, kūnu ir gyvybe. Nors legalusis teisingumas pirmiausia susijęs su valstybe, jis veiksnus visur, kur reikia apsaugoti visuotinę gerovę.

Nuo XIX amžiaus šalia minėtų trijų teisingumo formų atsiranda ketvirtoji – socialinis teisingumas. Daugelis socialinį

teisingumą tapatina su legaliuoju teisingumu, kiti socialinį teisingumą apriboja prigimtinės teisės, o ne įstatymų nustatytais visuotinės gerovės principais. Tretiems socialinio teisingumo sąvoka jungia legalųjį ir paskirstomąjį teisingumą. Dar kiti socialinį teisingumą kaip visų trijų minėtų teisingumo formų: legalaus, distribucinio ir komutatyviojo teisingumų junginį.

Visuomenė užtikrina socialinį teisingumą, sudarydama sąlygas ir susivienijusiems, ir atskiriems žmonėms pasiekti tai, kas jiems priklauso pagal jų prigimtį ir pašaukimą. Socialinis teisingumas yra susietas su bendrąja gerove ir su valdymu.

Iš tiesų socialinio teisingumo negalima laikyti ketvirtąja ppagrindinės dorybės esmine forma. Jis labiau sutampa su teisingai suprastu legaliuoju teisingumu. Tikroji legalaus teisingumo funkcija pasireiškia iki įstatymų leidimo, būtent kaip kūrybinė politinė koncepcija, kuriai formą suteikia įstatymų leidyba ir vyriausybės politika. Todėl legalaus teisingumo esmę ir funkciją labiau atitiktų kitoks pavadinimas – ne „įstatymų“, o „visuotinės gerovės teisingumas“, arba „socialinis teisingumas“. Socialinis teisingumas veikia ne tik valstybėje, bet ir vietinėse korporacijose, gamyklose, Bažnyčioje. Socialinis teisingumas veikia visur, kur kalbama apie „visuotinės gerovės įgyvendinimą – tačiau jį suvokiant kaip ddinamišką reiškinį“.

Teisingumas yra ir moralinė dorybė, ir teisinė sąvoka. Kartais jis vaizduojamas figūra užrištomis akimis; tačiau iš tikrųjų teisingumui tenka uždavinys įžvalgiai ir akylai garantuoti teisių ir pareigų pusiausvyrą bei skatinti teisingą dalijimąsi išlaidomis ir nauda. Teisingumas ne ggriauna, bet kuria; jis sutaiko ir netrokšta keršto. Atidžiau panagrinėjus, jis šaknijasi meilėje, kurios reikšmingiausia išraiška yra gailestingumas. Todėl teisingumas, atskirtas nuo gailestingos meilės, yra šaltas ir griaunantis.

„Teisingumas yra dinamiška ir gaivinanti dorybė; jis gina bei skatina neįkainojamą asmens orumą ir rūpinasi bendrąja gerove, nes yra santykių tarp individų bei tautų saugotojas. Žmogus negyvena vienas. Nuo pirmosios savo egzistencijos akimirkos jis santykiauja su kitais taip, kad jo, kaip paskiro žmogaus, gerovę lydi visuomenės gerovė. Abu šiuos aspektus vienija jautrios pusiausvyros santykis“ .

IŠVADOS

Nors teisės sąvoka buvo žinoma daug ankščiau negu buvo įvesta krikščionybė, atėjus naujam, krikščioniškajam mokymui požiūris į teisę ir teisingumą pasikeitė. Dievas buvo mąstomas, kaip pagrindinis teisės šaltinis, todėl jo sukurti įstatymai yra neginčijami ir kiekvienas jiems turi ppaklūsti. Matome, kad teisė negali būti neteisinga, ji pats gėris, nes ji kyla iš Dievo. Tų laikų pasaulėžiūroje teisė ir teisingumas buvo neatskiriamos sąvokos. Teisė yra teisinga, nes ji pagrįsta protu. Taigi galime prieiti išvados, jog tų laikų teisė labai stipriai buvo susieta su krikščioniškuoju mokymu. Teisei buvo budingas nekintamumas, teisė buvo protinga, bei ji turėjo atitikti žmogaus prigimtį.

Tomas Akvinietis savo filosofijoje laikėsi pažiūros, jog teisės yra įgimta ir ji nepriklauso nuo žmogaus valios. Tomas Akvinietis teisę suskirstė į keturias ssritys: amžinąja teise, prigimtine teise, dieviškąja teise ir žmogiškąja teise, tačiau visos šios sritys sudaro vieningą teisės plotmę, kuri kyla iš Dievo, yra pagrįsta protu ir neatsiejama nuo prigimties.

Krikščioniškajame socialiniame mokyme teisė yra pripažįstama kaip žmogaus orumas, kuris yra laikomas Dievo atvaizdu. Dievas sukūrė žmogų, kuriam suteikė tam tikrų prigimtinių teisių. Pr.igimtinei teisei yra būdingi tris bruožai visuotinumas: pasireiškia tuo, jog visuomenė negali egzistuoti be teisės; nekintamumas: prigimtinė teisė nekinta, kaip nekinta žmogaus prigimtis; pažinumas: žmogus nesimoko prigimtinės teisės, ji yra jam įdiegta jau nuo gimimo, pagrindinių jos formų žmogus išmoksta sau artimoje aplinkoje, tokioje kaip šeima.

Krikščioniškasis socialinis mokymas teisingumą laiko viena iš pagrindinių dorybių. Dorybė, kuri yra pagrista prigimtine teise. Pagrindinis teisingumo uždavinys: garantuoti teisių ir pareigų pusiausvyrą. Teisingumas yra neatsėjamas nuo žmogaus gerovės. Teisingas žmogus – geras, sąžiningas, orus žmogus. Teisingumas yra žmogaus gyvenimo tvarkytojas. Pagal savo funkcijų įvairovę yra išskiriamos tris pagrindinės teišingimo formos: komutatyvusis, distribucinis ir legalusis teisingumas. Socialinis teisingumas glaudžiai yra susietas su bendra žmonių gerove visuomenėje. Mano nuomone kaip teisė taip ir teisingumas vaidina lemiamą vaidmenį žmonių tarpusavio santykiuose. Teisingumas nenustato apibrėžtų elgesio taisyklių, kaip daro teisė. Teisingumas nusako ne kaip žmogus turi elgtis, bet koks jis turi būti. O tuo pačiu teisingas žmogus tturi elgtis taip, kaip nusako teisė.

LITERATŪRA:

Gurevičius A. „Viduramžių kultūros kategorijos“: – Vilnius, 1989.

Joseph Hőffner “Krikščioniškasis socialinis mokymas“: – Aidai, 1999.

Sabine H.G., Thorson T. „Politinių teorijų istorija“: – Vilnius, 1995.