Vaikų prievarta Lietuvoje

VAIKŲ SEKSUALINĖ PRIEVARTA LIETUVOJE,

GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI

KURSINIS DARBAS

Vilnius

2001

TURINYS

ĮVADAS……………………..3

I. BENDRA CHARAKTERISTIKA…………….5

1.1. Seksualinę prievartą apibrėžiančios sąvokos…………5

1.2. Vaikų seksualinės prievartos priežastys…………..5

1.3. Seksualinės prievartos simptomai…………….6

1.4. Vaikų seksualinės prievartos pasekmės…………..8

II. PASAULIO VALSTYBIŲ PATIRTIES, TARPTAUTINIŲ

DOKUMENTŲ REKOMENDACIJŲ ĮVERTINIMAS……..10

III. SITUACIJOS LIETUVOJE ANALIZĖ………….13

IV. IšVADOS, GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO

KELIAI……………………….19

V. LITERATŪROS SĄRAšAS………………23

ĮVADAS

Prievarta kaip fenomenas lydi visą žmonijos istoriją, ją aprašo

įvairūs autoriai nuo pačių ankstyviausių rašytinių šaltinių- Biblijos,

Egipto ar Babilono raštijos paminklų, Homero poemų ligi šių dienų.

Prievarta vaizduojama labai įvairiais pavidalais- nuo didvyriškumo iki

nusikaltimo. šį ppožiūrių nenuoseklumą atspindi posakis:”Kai žūsta vienas

žmogus- tai tragedija, kai žūva tūkstančiai- tai politika”. Tačiau toks

universalus visai žmogaus būčiai fenomenas paradoksaliai praslydo pro

filosofų akis, ir tik XIX- XX amžiais atsirado dvi filosofijos sistemos,

aprašančios ir įprasminančios jį- tai marksizmas ir egzistencializmas.

Marksizmui prievarta yra engiamųjų visuomenės klasių įrankis nuversti

jas eksploatuojančius išnaudotojus, todėl ji pateisinama kaip ir bet kuris

įrankis, galintis duoti pageidaujamą (be abejo, filosofijos autorių

požiūriu) rezultatą. Tačiau tokio požiūrio moralinis poveikis visuomenei ir

individui yra neabejotinai destruktyvus ir tos filosofijos diegimas

Lietuvos kasdienybėn, trukęs penkiasdešimt metų, negalėjo nepalikti

pėdsakų. šį poveikį rodo žmogaus kaip individo nuvertėjimas, kasdieninės

moralės normų devalvavimas, trumpalaiko efekto pervertinimas- iš esmės

krizinės situacijos ženklai. Tokiame kontekste fizinė, moralinė ar

seksualinė prievarta prieš vaikus- tik vienas laiko dvasios požymis, ir

vargu ar pavyks atskirai jį paveikti, ttačiau šios pastangos yra vienas iš

kelių pakeisti pragaištingos sistemos suformuotą homo sovieticus . Viena iš

neabejotinų homo sovieticus savybių buvo izoliavimasis savo artimiausioje

socialinėje aplinkoje, baimė kištis į svetimus reikalus ir dviguba moralė,

kuomet svarbus tik išoriškai demonstruojamas veidas, bet ne kasdienis

žmogaus elgesys, jei jis nepavojingas sistemai. Tarybinių laikų šventinės

vaikų dainelės “Mes sotūs laimingi, gražiai aprengti” motyvas ironiškai

dengė uždraustą temą.Tokioje aplinkoje, kur agresijai dar padėdavo reikštis

ir alkoholizmas, prievarta namuose, ypač prieš vaikus,tai tebuvo menka

buities problema, tad jai skirti dėmesį “į komunizmą žengiančiai

visuomenei” atrodė per menka.

Atsisakyti šio požiūrio nelengva, nes per kelias kartas išugdytos

vertybės labai sunkiai užleidžia vietą naujoms, reikalaujančioms

pilietiškumo, asmeninės atsakomybės už savo sprendimus bei įgūdžius gyventi

visuomenėje. Pasikeitus politinei situacijai Lietuvoje, vis dažniau pradėjo

iškilti viešumon vaikų prievartos atvejų. Deja, bandymai išjudinti šios

problemos ssprendimą ilgą laiką buvo be atsako- valdžia ir visuomenė tarsi

netikėjo, kad Lietuvos vaikai patiria prievartą ( ypač seksualinę ). Ir tik

visai neseniai Lietuva pasekė kitų valstybių ir tautų pavyzdžiu, ir su

liūdesiu konstatavo žiaurią tiesą, jog vaikų prievarta yra paplitęs

reiškinys. Pripažino, kad :

I. Vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos.

II. Save gerbianti valstybė bei visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, bet

ir vykdyti konkrečias prevencines smurto programas.

III. Programų tikslas- kiek įmanoma apsaugoti vaikus nuo smurto ir

prievartos.

IV. Nepavykus apsaugoti- mažinti sskaudžias prievartos pasekmes.

Kalbėdami apie šios opios problemos sprendimo strategiją ir

taktiką Lietuvoje, turime:

1. Suprasti, kas yra prievarta.

Išanalizuoti prievartos:

2. Atsiradimo priežastis.

3. Požymius.

4. Pasekmes

5. Įvertinti pasaulio valstybių patirtį kovoje prieš smurtą.

6. Įvertinti tarptautinių dokumentų rekomendacijas.

7. Apibrėžti situaciją Lietuvoje.

8. Pateikti galimą problemos sprendimo strateginį planą.

I. BENDRA CHARAKTERISTIKA.

1.1. Seksualinę prievartą (SP) apibrėžiančios sąvokos.

Lytinis (seksualinis) smurtas suprantamas keliomis prasmėmis. Tai

seksualinis priekabiavimas. Tai aukos privertimas stebėti lytinį aktą;

prievarta liesti kito lytinius organus; pasinaudojant aukos baime, fiziniu

bejėgiškumu, psichikos sutrikimais, liesti aukos lytinius organus, auką

glamonėti. Tai prievartinis oralinis, analinis, genitalinis kontaktas.

Finkelhor ir Korbin [2] apibrėžimas:”Vaikų seksualinė prievarta

(VSP) – tai bet koks seksualinis kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai

(seksualinis subrendimas- tiek socialinis, tiek fiziologinis) nesubrendusio

vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo; ar bet koks

seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog

vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui; seksualinis

kontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėl

amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio”. Pagal šį

apibrėžimą, VSP- tai ne tik tokie seksualiniai veiksmai (liečiant vaiką ar

ne), kuriais patenkinamas suaugusiojo lytinis potraukis, bet ir tie, iš

kurių suaugusysis gauna materialinę naudą (vaikų pornografija ir

prostitucija).

Kraujomaišos (incesto) smurtas – tai tėvo, brolio, giminaičio

lytinis smurtas dukters, sūnaus, sesers, brolio atžvilgiu.

1.2. Vaikų seksualinės prievartos priežastys.

Tūkstančiai Lietuvos žmonių, paslydę ant llabai trapaus ekonominio

pagrindo ir neatsilaikę prieš pereinamojo laikotarpio skurdą bei vertybių

krizę, palūžę praranda gebėjimą tinkamai atlikti tėvo ir motinos pareigas.

Neretai tai pasireiškia nepakankama vaiko priežiūra, emocinės šilumos

stoka, ir ne taip retai – tėvų elgesiu, sukeliančiu tiesioginį pavojų vaiko

fizinei ir dvasinei sveikatai. Kokios priežastys?

Suaugusysis imasi prievartos prieš vaikus dėl įvairių

priežasčių:

visų pirma, tai- skurdas. Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį, skurde

gyvenantys žmonės nepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir kitų, o

tai- geriausia terpė prievartai ir smurtui,

norėdamas išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur;

siekdamas pakeisti vaiko elgesį;

nemokėdamas kitaip komunikuoti savo jausmais, pvz., agresija;

paradoksaliai reikšdamas vaikui savo meilę ar globą;

apskritai nerasdamas kitų priemonių artumui pasiekti.

Akivaizdu, kad toli gražu ne visus tokio elgesio motyvus galime

vertinti neigiamai, tačiau taip elgdamasis suaugusysis realizuoja tik savo

egoistinius poreikius, nekreipdamas dėmesio į jų poveikį antrąjai pusei.

Antra vertus, suaugusiojo asmenybė jau susiformavusi, ir destruktyvus tokio

elgesio poveikis jai dažniausiai pasireiškia kaltės jausmu, kuris

kaupdamasis gali dar labiau didinti įtampą ir skatinti naujus prievartos

protrūkius.

1.3.Vaikų seksualinės prievartos simptomai.

.Dažnai vaikas nepasisako, kas su juo įvyko, tačiau jo elgesys

pasikeičia. Toliau išvardyti požymiai gali padėti nustatyti patirtą

seksualinę prievartą:

A. Somatiniai simptomai:

vaikščiojimo, sėdėjimo, koordinacijos sutrikimai;

genitaliniai ar analiniai sužeidimai (patinimai, kraujavimai);

šlapinimasis ar tuštinimasis į drabužius (nevalingas);

venerinės ligos;

genitaliniai skausmai ar niežulys;

svorio didėjimas (dėvi laisvus, neišryškinančius kkūno drabužius);

kompulsyvi msturbacija, masturbuojasi kitiems matant;

apetito sumažėjimas ar staigus padidėjimas (ir kiti rimtesni valgymo

sutrikimai, pvz., anoreksija);

pakitęs miegas (šlapinimasis į lovą, vartymasis, košmarai, baimė miegoti

vienam, nenoras miegoti tamsoje, nuovargis klasėje);

naseniai atsiradę somatiniai negalavimai, ypač pilvo skausmai;

nemalonus kvapas (nesirūpina asmens higiena).

B. Elgesio ir nuotaikų pokyčiai:

emocijų ir nuotaikų svyravimas nuo vieno iki kito kraštutinumo;

konkretaus asmens, vietos baimė arba fobija;

staigus nusistatymas prieš ką nors, pvz., prieš vieną iš tėvų;

nenustygimas vietoje;

elgesys ne pagal amžių (kaip suaugusiojo);

vaikiškas elgesys (kabinasi į suaugusius, čiulpia nykštį);

dažnas bėgimas iš pamokų;

užsisvajojimas, problemos mokykloje (pvz., pablogėję pažymiai);

greitas susierzinimas, kantrybės stoka;

netinkamais būdais rodomas prieraišumas suaugusiems (genitalijų

glamonėjimas, erotiški bučiniai);

nenoras persirenginėti fizinio lavinimo pamokoms mokykloje (savo kūno

gėdinimasis);

priešiškumas ir agresyvumas suaugusiems arba nuolatiniai bandymai

suaugusius pamaloninti;

nepsitikėjimas: jis atsiranda dėl to, kad vaikas jaučiasi išduotas ne tik

vieno iš tėvų, tapusio prievartautoju, bet ir kito, nesugebėjusio vaiko

apginti. šis išdavystės jausmas lengvai generalizuojasi, ir vaikas gali

nepasitikėti kitais suaugusiaisiais, ypač – autoritetingais asmenimis

(mokytoju, gydytoju);

atsiribojimas, ypač nuo bendraamžių (vengimas tiesioginio kontakto,

šalinimasis);

mažai draugų;

tėvai neleidžia vaikui nakvoti draugų namuose;

drovisi paliestas;

nepakankama savigarba ir savimonė;

perdėtas domėjimasis žmonių ir gyvūnų seksualiniu gyvenimu;

ankstyvi pagal amžių seksualiniai žaidimai;

bėga iš namų, apima depresija, žalojasi, bando nusižudyti. Depresija gali

kilti dėl pačios seksualinės prievartos ar dėl kaltės jausmo, nepakankamo

savęs vertinimo, krizės šeimoje ir tėvų skyrybų išaiškinus prievartą;

Sunkesnio seksualinės prievartos tipo atvejais

gali būti stebimas

potrauminis streso sutrikimas (PTSS). Ttipiški PTSS požymiai –

besikartojantys, įkyrūs prisiminimai apie įvykį (mažiems vaaikams –

besikartojantys žaidimai, paremti traumuojančiais įvykiais),

besikartojantys jaudinantys sapnai apie įvykį, staigus įvykio kartojimosi

pojūtis, padidėjęs dirglumas, fiziologinės reakcijos įvykių, kurie

simbolizuoja ar primena buvusios traumos detales, metu;

Isterijos ir disociacijos simptomai: yra aprašytos seksualinę prievartą

patyrusių vaikų konversinės reakcijos. Konversiniai simptomai reiškia vaiko

bandymą “pašalinti” traumuojančius prisiminimus naudojant išstūmimo,

neigimo, afekto izoliacijos ir skilimo psichologinės gynybos mechanizmus.

Vaikų ankstyvosios disociacijos požymiai yra įsivaizduojamas draugas,

užmaršumas su amnezijos periodais, perdėtas fantazavimas ir svajojimas,

vaikščiojimas mmiegant;

Daugybinis asmenybės sutrikimas (DAS): gali kilti kaip kraštutinių

disociacinių reakcijų pasekmė, kai dėl kraštutinio skilimo susikuria grupė

atskirų asmenybių. DAS pagrindinis etiologinis faktorius yra sunki

seksualinė prievarta, dažnai naudojant fizinę prievartą. DAS gali kilti ir

vaikams, ir vaikystėje seksualinę prievartą patyrusiems suaugusiems.

1.4.Vaikų seksualinės prievartos pasekmės.

Lėtinis arba uždelstas PTSS: ši PTSS forma gali atsirasti vaikystėje

seksualinę prievartą patyrusiems suaugusiems, kurių prisiminimai apie

patirtą traumą dažniausiai būna nuslopinti.

Tokiems žmonėms susidūrus su pirminį traumuojantį įvykį primenančia

situacija, prisiminimai sugrįžta kartu su skausmingomis afektinėmis

būsenomis ir pojūčiais, kad vėl išgyvenama patirta ssituacija;

Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis: piktnaudžiauti alkoholiu ir

narkotikais vaikystėje seksualinę prievartą patyrę žmonės dažniausiai

pradeda paauglystėje ar jaunystėje. Klinikinių stebėjimų duomenys leidžia

tvirtinti, kad narkotikai ar alkoholis padeda atsikratyti skausmingų

prisiminimų ir jausmų, susijusių su vaikystėje patirta trauma;

Valgymo sutrikimai: yra pastebėtas ryšys tarp seksualinės prievartos ir

valgymo sutrikimų. Valgymo sutrikimai, anoreksija ar bulimija, dažnai

prasideda paauglystės metu ir paprastai atspindi gilesnes savęs pažinimo ir

kūno įvaizdžio bei lytinio identiškumo problemas;

Ribinis asmenybės sutrikimas (RAS): gana dažnai pasitaiko tarp vaikystėje

patyrusių incestą suaugusių žmonių, ypač moterų, tačiau gali prasidėti

vaikystėje ar paauglystėje. Didesnis RAS paplitimas tarp moterų aiškinamas

tuo, kad mergaitės dažniau patiria seksualinę prievartą nei berniukai;

Somatoforminis sutrikimas: pagrindiniai somatizacijos sutrikimo simptomai

yra galūnių skausmai, kvėpavimo ar rijimo sutrikimai, vėmimas, deginantys

analiniai ar genitaliniai, menstruaciniai skausmai;

Seksualinio elgesio ir lytinio identiškumo sutrikimai. Literatūroje

aprašomi du adaptacinių reakcijų į patirtą SP tipai: pirmasis- kontrolės

siekimas aktyviai kartojant traumą, antrasis- bandymas susidoroti su

problema vengiant seksualinių dirgiklių ;

a) Hiperseksualumas: literatūroje aprašoma ikimokyklinio amžiaus vaikų

seksualizacija po patirto incesto; jos laipsnis tiesiogiai proporcingas

seksualinio ryšio intensyvumui ir trukmei.

b) Vyresni vaikai ir paaugliai, ppatyrę seksualinę prievartą, gali pradėti

kompulsyviai masturbuotis, gundančiai elgtis ir gyventi palaidą lytinį

gyvenimą. Tokie vaikai nemoka atskirti prieraišumo nuo seksualinio ryšio.

Kai kuriems vaikystėje patyrusiems incestą suaugusiems gali rastis

kompulsyvus seksualumas;

c) Seksualinis slopinimas: daugumas tyrimų aprašo SP patyrusių vaikų

fobines reakcijas į seksualinius stimulus, seksualumo slopinimą ir

vėlesnes seksualines disfunkcijas, jiems suaugus;

d) Pažeistas lytinis identiškumas: tiek patyrusiems SP berniukams, tiek

mergaitėms gali pasitaikyti lytinio vaidmens raidos patologija. Tyrimų

metu SP patyrusios mergaitės labiau pasižymėjo priešingai lyčiai būdingu

elgesiu ir nepasitenkinimu savąja lytimi nei kontrolinės grupės

mergaitės. Klinikiniai SP patyrusių berniukų stebėjimai rodo lytinio

identiškumo sutrikimą ir moterišką elgesį, o panašiuose suaugusių

tyrimuose aprašomas vyriškosios lyties identiškumo nepatvarumas,

seksualinė disfunkcija ir homofobija;

II. PASAULIO VALSTYBIŲ PATIRTIES, TARPTAUTINIŲ DOKUMENTŲ

REKOMENDACIJŲ ĮVERTINIMAS.

Visose tarptautinėse Jungtinių Tautų konferencijose – Nairobio

(1985), Rio (1992), Vienos (1993), Kairo (1994), Kopenhagos (1995), Pekino

(1995), Stambulo (1996)- buvo aptariama vaiko teisės kaip žmogaus teisių

dalis. Tarptautinis moterų judėjimas atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienos

valstybės politika turi apsaugoti vaiką, šeimą nuo prievartos ir smurto.

1959 m. lapkričio 20 d. Generalinė Jungtinių Tautų Organizacijos

Asamblėja paskelbė Vaiko teisių deklaraciją siekdama, kad vaikai turėtų

laimingą vaikystę ir savo pačių ir visuomenės labui naudotųsi čia

numatytomis teisėmis ir laisvėmis, ir ragina tėvus, vyrus ir moteris, kaip

atskirus asmenis, taip pat savanoriškas organizacijas, vietos valdžios

organus ir nacionalines vyriausybes pripažinti šias teises ir jas ginti

teisinėmis ir kitomis priemonėmis, priimamomis vadovaujantis šiais

principais:

o ”vaikas turi būti apsaugotas nuo visų netinkamo elgesio su juo,

žiaurumo ir išnaudojimo formų. Jis neturi būti prekybos objektu,

nesvarbu, kokia forma”.

1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės

asamblėjos priimta Konvencija dėl vaiko teisių; kurioje raginamos visos

valstybės dalyvės apsvarstyti klausimą dėl Konvencijos pasirašymo ir

ratifikavimo ar prisijungimo prie jos ir išreiškia viltį, kad ji

artimiausiu metu įsigalios. Čia valstybės ddalyvės (6 straipsnis) pripažįsta

kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi ir sveikai vystytis, (19

straipsnis) imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir

švietimo priemonių siekdamos apginti vaiką nuo visų formų fizinio ar

psichologinio smurto, įžeidimo ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar

nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį

piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų. Tokios

priemonės reikiamais atvejais apima veiksmingas procedūras rengiant

socialines programas, leidžiančias suteikti paramą vaikui ir jį

globojantiems asmenims ir išaiškinti, pranešti, perduoti nagrinėti, tirti,

gydyti ir imtis kitokių priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaikais

atvejais, o prireikus iškelti ir baudžiamąją bylą.(34 straipsnis):

Valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo

ir seksualinio suvedžiojimo formų. šiuo tikslu Valstybės Dalyvės imasi visų

reikiamų priemonių nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamos

uždrausti:

a) lenkti ar prievartauti vaiką dalyvauti kokioje nors neteisėtoje

seksualinėje veikloje,

b) išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus prostitucijoje arba kitoje

neteisėtoje seksualinėje veikloje,

c) išnaudojimo tikslu panaudoti vaikus pornografijoje ir prnografiniuose

leidiniuose. (39 straipsnis): Valstybės Dalyvės imasi visų reikiamų

priemonių, kad padėtų fiziškai ir psichologiškai atsistatyti ir

sociališkai reintegruotis vaikui, tapusiam kokio nors ignoravimo,

išnaudojimo, piktnaudžiavimo, kankinimų ar kito žiauraus , nežmoniško

arba orumą žeminančio elgesio ar baudimo auka.

Vakarų Europoje ir JAV išsamūs smurto prieš vaikus tyrimai

atliekami nuo šeštojo dešimtmečio. Septintajame dešimtmetyje įkuriamos

prieglaudos, krizių centrai moterims- smurto aukoms. JAV sukurta

Nacionalinė koalicija prieš smurtą šeimoje, Nacionalinė koalicija prieš

seksualinį smurtą, Nacionalinis išžaginimų prevencijos ir kontrolės

centras. Vakarų šalių vyriausybės, siekdamos įveikti smurtą, rengia ir

finansuoja plačias lytinio švietimo, sveikatos apsaugos, psichologinių,

policijos, socialinės rūpybos tarnybų programas.

Remiantis JAV statistiniais duomenimis, 90 % mergaičių, patyrusių

lytinį smurtą iki dešimties metų amžiaus, patiria jį šeimoje. Nyderlandų

statistika rodo, jog 96,7 % kraujomaišos smurto atvejų policijai yra

nepranešami.1991 m. JAV buvo užfiksuota beveik 2,7 milijono faktų apie

emociškai, fiziškai ar seksualiai suaugusiųjų žalojamus vaikus, iš kurių

daugelis neturėjo ir metukų. Ypač didėjantis tiek visuomenės, tiek

specialistų susidomėjimas VSP problema Vakarų šalyse pastebimas paskutinį

dešimtmetį. Nors tai sena problema, tačiau dabar į ją pradėta žiūrėti kaip

į psichologinę, psichiatrinę, vaikų teisių apsaugos problemą. Daugelis VSP

atvejų nepatenka į odicialiąją statistiką, dėl įvairių priežasčių apie tai

niekas niekada nesužino. Dėl to atliekami VSP paplitimo tyrimai. Nuo 1980

m. tokių tyrimų sparčiai gausėja. Jais bandoma nustatyti, kokia

populiacijos dalis vaikystėje yra patyrusi SP. Tyrimų duomenys labai

skiriasi. Kai kurių tyrimų rezultatai pateikti 1 lentelėje. Apibendrinant

šiuos tyrimus, VSP paplitimas tarp berniukų- 3-31 proc., tarp mergaičių-6-

62 proc. Išvada: pagal kai kuriuos tyrimus 62 proc. moterų ir 31 proc. vyrų

vaikystėje yra patyrę seksualinę prievartą. Jeigu orientuotis tik į

mažiausius skaičius, taip pat galėsime teigti, kad VSP nėra labai retas

reiškinys. Tokie dideli tyrimų rezultatų skirtumai aiškintini įvairiai.

Lentelėje matyti, kad įvairiems tyrimams taikyti

skirtingi apibrėžimai, kas

yra VSP. Taip pat galimi realūs VSP paplitimo skirtumai įvairiose

vietovėse, skirtingose populiacijos dalyse. Rezultatai priklauso ir nuo

tyrimo metodikos. Juk svarbu kaip žmonės klausinėjami, nes dažnai

prisiminimai, susieti su vaikystėje patirta SP, labai skausmingi.

Svarbu žinoti, kad lytinis išnaudojimas nėra kažkas, kas atsitinka

kitiems žmonėms. Išprievartavimas yra šiandien dažniausiai pasitaikantis

smurtinis nusikaltimas Jungtinėse Valstijose. Robert Coles ir Geoffrey

Stokes [2] tyrime 14 proc. apklaustų paauglių mergaičių sakė, kad jos buvo

išprievartautos. ši apklausa parodė, koks klaidingas mitas, jog

prievartauja nepažįstami. Didžiausią

pavojų sukelia draugai, giminaičiai iir pažįstami.

Paprašytos įvardinti prievartautoją, merginos nurodė:

Identifikuotas privartautojas Procentai

Jos vaikinas

16

Draugas

30

Kaimynas

9

Giminaitis

13

Nepažįstamas

29

Grupinis išprievartavimas 4

III. SITUACIJOS LIETUVOJE ĮVERTINIMAS.

Pastaruoju metu ši problema pajudėjo iš “mirties taško”- steigiamos

vaikų teisių apsaugos tarnybos, Seimas ratifikavo Vaiko teisių konvenciją,

smurtui ir prievartai prieš vaikus daug dėmesio skiria spauda, galima

tvirtinti, kad faktiškai lietuva jau pasiekė civilizuoto pasaulio pavyzdžiu

ir pripažino turinti vaikų smurto ir prievartos (emocinės, fizinės,

seksualinės) problemą. Vis dėlto tenka konstatuoti, kad kol kas ir

pasaulyje naudojamais būdais sspręsti problemą esant konkretiems prievartos

atvejams iš tikro neturime jokių galimybių. Maža to, yra pavojaus pasukti

necivilizuotų sprendimų keliu.

Paveldėjome tarnybų sistemą, kurioje tarp vaikų sveikatos ir švietimo

įstaigų plytėjo absoliuti tuštuma socialinės pagalbos infrastruktūroje.

Lemtingas buvo komunizmo ideologų teiginys, esą socialinės problemos jau

išspręstos. šštai kodėl iki šiol neturime socialinę pagalbą vaikams ir

šeimoms teikiančių struktūrų (tarnybų) tinklo, brangiausio šių struktūrų

turto- specialistų (visų pirma- socialinių darbuotojų), kurie turėtų dirbti

su prievartos aukomis ir prievartautojais. Siekiant užtikrinti Lietuvos

Respublikos vaikų teises, interesus ir socialinę apsaugą, 1994 metais

pradėtas kurti vaikų teisių apsaugos tarnybų tinklas miestuose ir

rajonuose, tačiau jų kol kas nepakanka. Ypač tokių tarnybų trūksta

rajonuose: du ar trys darbuotojai nepajėgūs laiku ir tinkamai spręsti vaikų

teisių apsaugos, vaikų saugumo šeimoje ir visuomenėje problemų.

šiuo metu aiškėja, kad vis daugiau vaikų šeimose patiria įvairų

smurtą. Kol kas vienintelė profilaktikos ir prevencijos priemonė šiai

problemai spręsti yra vaikų atskyrimas nuo šeimos, t.y. įkurdinimas globos

institucijoje, kurioje vaikams nepakanka kvalifikuotos ir itin reikalingos

pagalbos norint išsiaiškinti patirtos skriaudos aplinkybes ir padėti tą

skriaudą išgyventi. Vaikai į globos institucijas patenka dėl įvairių

priežasčių, neretai jų patirtai fizinei bei seksualinei prievartai

neteikiama deramos reikšmės. Vaikai “lyg ir patys” turi susitvarkyti su

savo išgyvenimais, juo labiau, kad paplitusi maždaug tokia nuomonė- “tai

yra vien mano problema”, arba “galbūt esu pats kaltas dėl to, kas man

atsitiko”.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad iki šiol Lietuvoje veikė (ir

tebeveikia) gana griežti įstatymai, reglamentuojantys baudžiamąją

atsakomybę už lytinius nusikaltimus ir prievartą. Tačiau reikia pripažinti,

kad minėti įstatymai ne visada taikomi asmenims, įvykdžiusiems lytinius ar

su prievarta susijusius nusikaltimus ne todėl, kad to nenori ar nesugeba

teisėjai. Pirmiausia apie daugelį tokių nusikaltimų nesužinoma, nes

nukentėjusieji vengia viešumo, bijo keršto ir visuomenės nuomonės, esą dėl

patirtos prievartos kalti jie patys. Kita vertus dažnai lytiniai

nusikaltimai vyksta artimiausioje vaiko aplinkoje- su juo blogai elgiasi

mylimi žmonės, todėl vaikas tikrai neturi kam pasiskųsti; suprantama,

kaltininkas savo noru taip pat neprisipažins.

Vaikais dažnai nepasitikima, jie kaltinami ilgai slėpę įvykusį faktą

ir apsunkiną policijos ar prokuratūros darbuotojų tyrimą, kai svarbu “eiti

karštomis pėdomis”. Beje, ir veikianti teismų sistema vaikams nepalanki.

Nesugebama teismo procese tinkamai panaudoti pirminės vaiko apklausos

dokumentų ir netraumuoti vaikų keliolika papildomų apklausų ar net

klausinėjimu teismui vykstant. Tie, kurie turėtų vaikui padėti, mažina jo

pasitikėjimą suaugusiaisiais ir galimybes gauti reikiamą pagalbą bei

paramą. Neretai miestų ir rajonų vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai

vieninteliai atstovauja vaikų interesams. Nukentėjusių vaikų artimieji,

siekintys padėti savo vaikams, bendradarbiauja labai retai, o teisėtvarkos

institucijų požiūris į problemą dažnai nesiriamia “vaiko akimis”, vaiko

teise būti apgintam ir žinoti, jog prievartos kaltininkas jam, daugiau

nebekels pavojaus. Nėra visuotinai priimto požiūrio, kad apsaugodami ir

apgindami vieną vaiką, nuo galimos nelaimės saugome ir likusius tūkstančius

vaikų.

Lietuvoje sudėtinga įstatymų leidybos situacija. Įstatymų tiek

daug, jie taip dažnai keičiami ir papildomi, kad jie neveikia arba

nevykdomi. Lietuvoje yra daug gerų ir reikalingų įstatymų, tačiau kai

kuriuos jų rengiant nebuvo atsižvelgta į mūsų šalies mažiausiųjų piliečių-

vaikų interesus. Tuo remiantis 11994 metai sudaryta grupė, kuri inicijavo ir

parengė Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo

projektą, kartais vadinamą “Vaikų Konstitucija”. šiame projekte

suformuluotos pagrindinės vaikų teisės ir laisvės; itin svarbus VII skyrius

“Vaikas ir socialinė aplinka”, kurio atskiruose straipsniuose išdėstytos

vaikų apsaugos nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos (43 str.), vaikų ir

alkoholinių gėrimų bei rūkymo (44 str.), vaikų ir narkotinių, nuodingųjų,

kitų stipriai veikiančių medžiagų bei priemonių (45 str.), vaikų ir

žaidimų, filmų, visuomenės informavimo priemonių (46 str.), vaikų apsaugos

nuo seksualinio išnaudojimo (47 str.) bendrosios nuostatos. Projekte

kalbama ir apie atsakomybę už vaiko teisių pažeidimus. Įstatymo rengimui

turėjo įtakos ir tai, kad Lietuva 1992 m. prisijungė, 1994 m. pasirašė, o

1995 m. liepos 3 d. ratifikavo Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių

konvenciją.

Atliktas tyrimas. Apklausta ir analizei panaudota 1557 anketos.

Dalyvavo Vilniaus akštųjų ir aukštesniųjų mokyklų studentai, vidurinių

mokyklų aukštesniųjų klasių moksleiviai, būtinosios karinės tarnybos

kareiviai. Išanalizavus duomenis, gautas VSP paplitimas pagal atskiras

prievartos formas.Diagramoje Nr.1 pavaizduotas tokių seksualinių patyrimų

paplitimas su

vyresniais asmenimis.

1 diagrama. Seksualinio patyrimo paplitimas, proc.

Diagramoje Nr.2 pateiktas įvairių VSP formų paplitimas berniukams ir

mergaitėms. Nekontaktinių formų paplitimo dažnumas berniukams ir mergaitėms

yra panašus. Visų SP formų paplitimas didesnis mergaitėms, išskyrus

analinius lytinius santykius. Mergaitėms labiausiai paplitęs

ekshibicionizmo, berniukams- pornografijos, seksualinių gestų demonstravimo

būdas. Iš kontaktinių formų labiausiai paplitęs berniukų ir mergaičių

lytinių organų, sėdmenų, krūtinės glostymas, bučiavimas siekiant

seksualinių tikslų.

2 diagrama. Seksualinės prievartos paplitimas, proc.:

1- pornografijos, nepadorių gestų demonstravimas;

2- ekshibicionizmas;

3- prašymas glostyti suaugusiojo lytinius organus;

4- glostymas siekiant seksualinių tikslų;

5- vaginaliniai lytiniai santykiai;

6- analiniai lytiniai santykiai;

7- oraliniai lytiniai santykiai.

Diagramoje Nr. 3 matome įvairių seksualinės prievartos formų dažnumą

mergaitėms ir berniukams. Labiausiai paplitusios nekontaktinės VSP formos.

Dažniausia prievartos rūšis berniukams- pornografijos, seksualinių gestų

demonstravimas, mergaitėms- ekshibicionizmas. Kontaktinės prievartos formos

sudarė 27,9 proc. berniukams ir 31,6 proc. mergaitėms. Jei lyginsime su

kitų tyrimų duomenimis, tai dažniausios formos yra ekshibicionizmas ir

glostymas siekiant seksualinių tikslų.

1- pornografijos, nepadodrių gestų demonstravimas; 2-

ekshibicionizmas;

3- prašymas glostyti suaugusiojo lytinius organus; 4- glostymas

siekiant seksualinių tikslų; 5- vaginaliniai lytiniai santykiai; 6-

analiniai lytiniai santykiai; 7- oraliniai lytiniai santykiai.

IV. IšVADOS, GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI.

IšVADOS:

VSP egzistuoja Lietuvoje, VSP paplitimas atitinka kitų šalių VSP

populiacinių tyrimų duomenis.

Reikalingi išsamesni, įvairiapusiškesni VSP tyrimai norint suteikti geresnę

psichosocialinę pagalbą vaikams, patyrusiems prievartą.

PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI:

Vyriausybės sprendimais realus prioritetas turi būti kuo greičiau suteiktas

tarnyboms, kurios veikia bendruomenės lygiu ir visapusiškai stiprina šeimą.

Visomis priemonėmis reikia padėti šeimai įveikti finansines, socialines,

emocines ir sveikatos problemas todėl, kad:

a) tai atitinka svarbiausią vaiko poreikį- augti šeimoje,

b) tai valstybei kainuoja pigiau negu išlaikyti vaikų globos įstaigas,

c) tai gerokai sumažina didžiausių socialinių katastrofų (nusikalstamumo,

prievartos, alkoholizmo, savižudybių) plitimą,

d) kuo daugiau šeimų kenčia nuo skurdo, tuo stipresnis

turi būti pagalbos

šeimai tarnybų tinklas.

Pagalbos šeimai tarnybų efektyvumą lemia:

e) specialistų (socialinių darbuotojų, pedagogų, psichologų, vaikų

psichiatrų ir kt.) kvalifikacija ir asmens savybės, reikia priimti

specialistų rengimo programą,

f) tarpžinybinių kliūčių (tarp globos ir rūpybos, vaikų teisių apsaugos,

švietimo, policijos, teisėtvarkos ir nevyriausybinių organizacijų)

įveikimas.

Priimti regioninės savivaldybių ir apskričių/kraštų programas, numatant

visas pagalbos grandis, specialistų bei lėšų poreikį.

Turėti tvirtą poziciją konkrečiu klausimu:kas, kam ir kaip turi teikti

pagalbą Lietuvoje, esant psichologinių ir socialinių vaikų bei šeimų

problemoms.

Kas?

Pagalbą turi teikti valdžios institucijos ,visuomenė ir kiekvienas

save gerbiantis pilietis , bet ne tiesiogiai, o per specialias struktūras

(tarnybas), valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas. Vaikų teisių

apsaugos tarnyba tėra tik viena iš grandžių, o realią pagalbos sistemą turi

užtikrinti kitos grandys (vaikų ir šeimos psichinės sveikatos tarnybos,

krizių intervencijos centrai, psichosocialinės reabilitacijos centrai

vaikams ir paaugliams, turintiems socialinių problemų, su šeimomis

dirbantys socialiniai darbuotojai, šeimų, imančių vaikus globon,

institucija, įvaikinimo tarnyba ir kt.). Minėtos tarnybos ir įstaigos- ne

prabanga, o elementari būtinybė. Jų didžiausias turtas- kvalifikuoti

darbuotojai, kuriuos reikia paruošti.

Kalbant apie žinybas, didžiausiai atsakomybė sprendžiant šią

problemą turi tekti socialinės apsaugos sistemai ( ir ministerijos, ir

savivaldybių lygiu ). Tais atvejais, kuomet vyrauja socialinė problema

(pavyzdžiui, smurtas ir prievarta šeimoje, tėvų globos netekęs vaikas),-

nereikia versti šios problemos senu papročiu medicinine (t.y., neguldyti

vaiko į ligoninę) arba ppedagogine (nesiųsti jo, kaip protiškai atsilikusio,

į specialiąją internatinę mokyklą), o kurti normalias socialinės pagalbos

struktūras bendruomenėje ir psichosocialinės reabilitacijos centrus

apskričių/kraštų lygiu.

Kam?

Atrodytų, aišku, kad vaikams, patiriantiems smurtą ir prievartą.

Tačiau taip pat pagalbą turi gauti smurto ir prievartos kaltininkai-

nebesusitvarkantys su pareigomis tėvai ir motinos, pilni pykčio ir pagiežos

paaugliai bei jaunuoliai, alkoholio ir narkotikų nelaisvėn pakliuvę

piliečiai.

Vis dažniau girdime karingus pasisakymus iš įvairių pusių: griežčiau

kovokime su asocialiais elementais, įkalinkime, sterilizuokime, atimkime

tėvystės ir motinystės teises, vaikus atiduokime auginti valstybei, nes

valdiškose įstaigose jie bent bus apginti nuo žiaurių tėvų ir žiaurios

tikrovės.Teisinga pozicija: tokiomis priemonėmis tik didinsime katastrofą;

tai neišspręs problemos, o tik pagilins.

Juk šiandien patiriame tokios ilgametės politikos rezultatus, kai iš

internatinių mokyklų kasmet į gatves išeina šimtai našlaičių-

nepasiruošusių savarankiškai gyventi, pilnų nuoskaudos ir pagiežos, o nuo

šių jausmų iki prievartos- vienas žingsnis.

Kodėl nepabandžius eiti kitų valstybių pramintu taku? Kodėl

nepabandžius teikti įvairios pagalbos piliečiams pripažinus, kad jie

nesugeba tvarkytis su savimi ir savo vaikais, kodėl nesukūrus

psichosocialinės pagalbos tarnybų tinklo slystantiems ir pavojingai

artėjantiems į bedugnę žmonėms? Užuot tai darę, mes tik stumiame juos ta

pavojinga kryptimi, ir pavadinę asocialiais, amoraliais, degradavusiais,

prasigėrusiais, padugnėmis, atsiribojame nuo jų, atimame piliečio teises,

įkaliname, o kartais ir nuteisiame mirties bausme.

Kaip?

Tik ne represinėmis priemonėmis. Prievarta gimdo prievartą. Išeitis-

tarnybų tinklas ir jo darbuotojai, turintys žinių ir praktinio darbo

įgūdžių spręsti vaikų bei suaugusiųjų dvasines problemas. Šalyje pakanka

gerų šios srities specialistų- psichologų, psichoterapeutų, psichiatrų,

galinčių jau dabar organizuoti specialistų tobulinimą, nekalbant apie

nuolat siūlomą užsienio pagalbą. Trūksta tik aiškumo, t.y., Vyriausybės

politinių sprendimų. Nereikėtų kritikuoti kurios nors vienos struktūros dėl

situacijos beviltiškumo. Tai ne tokia problema, kurią galėtų išspręsti

įstatymo priėmimas, vienkartinis ministerijos ar savivaldybės nutarimas,

naujos specialistų laidos paruošimas ar naujos įstaigos kūrimas.

Tik susivieniję- visi tie, kuriems iš tikrųjų rūpi šios problemos-

specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ministerijos bei

savivaldybės- galės sukurti konkrečių veiksmų strategijos ir taktikos

programą.

Sumažinti prievartą ir smurtą visuomenėje gali kiekvienas iš mūsų:

a) suteikdamas vaikui išsamią informaciją apie prievartą ir

prievartautojus,

b) mokydamas vaiką, kaip jis pats galėtų apsisaugoti nuo skriaudikų,

c) padrąsindamas vaiką, kad jis nebijotų pasipasakoti apie kiekvieną atvejį

suaugusiam žmogui, kuriuo jis pasitiki,

d) pranešdamas žmonėms, kurie rūpinasi vaikų teisių gynimu, apie kiekvieną

įtartiną atvejį.

Valstybė turi šviesti visuomenę ir šeimas, aiškinti apie dvasines vaiko

reikmes, tėvų vaidmenį.

Jei šeima priskirta “rizikos grupei”, valstybė turi užtikrinti:

e) “rizikos šeimų” švietimo programų sukūrimą,

f) “rizikos šeimų” konsultavimo paslaugas,

g) šeimos terapijos paslaugas “rizikos šeimoms”,

h) individualios psichoterapijos paslaugas tėvams, kai dėl jų asmenybės

problemų pažeidžiamos vaiko teisės,

i) socialinio darbuotojo įtaką šeimai, kilus įtarimui, kad vaikas kenčia

smurtą ir prievartą.

Jei panaudojus šias galimybes vaiko saugumas tebėra pavojuje, jį galima

laikinai atskirti nnuo biologinės šeimos, perkeliant į kitą šeimą ir visomis

priemonėmis toliau siekti biologinės šeimos reintegracijos.

Jei panaudojus visas galimybes paaiškėja, kad biologinės šeimos

reintegracija nebeįmanoma, jos alternatyva turi būti įvaikinimas, teikiant

pirmenybę įvaikinimui Lietuvoje.Trečias kelias- vaikų globos įstaiga.

Apibendrinant tenka konstatuoti, kad prievarta yra amžinas žmogaus

egzistencijos palydovas. Deja, ji linkusi reprodukuotis, ir tam sustabdyti

reikia įvairių priemonių tiek suaugusiems, tiek vaikams. Norisi tikėti, kad

Lietuvoje susiformuos požiūris:

ŽALODAMI IR PRIEVARTAUDAMI SAVO VAIKUS,

MES PAVAGIAME JŲ GYVENIMĄ.

LITERATŪROS SĄRAšAS

1. Arlauskaitė Ž. Tikra knygelė apie skriaudą: I dalis suaugusiems.Vilnius:

leidykla “Folium”, 1998.

2. Gale J..Tėvams apie paauglių lytinį brendimą. Kaunas: pasirengimo IV

pasaulinei konferencijai moterų klausimais Lietuvos komitetas ir leidykla

“Pelėdų slėnis”, 1996.

3. Kagan V. E. Auklėtojui apie seksologiją. Maskva: leidykla “Pedagogika”,

1991.

4. Kempe R.S., Kempe H. C.. Child abuse.,1978.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucija.

6. šikaitė V. Tikra knygelė apie skriaudą: II dalis vaikams.Vilnius:

leidykla “Folium”, 1998.

7. Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta: 1995 m. lapkričio 24 d. vykusios

mokslinės- praktinės konferencijos pranešimai ir metodinės rekomendacijos

specialistams. Vilnius, 1996.

8. Vaikų seksualinė prievarta : atmintinė tėvams.Vilnius, 1996.

9. Vaiko Teisių Konvencija. Vilnius: Vaikų teisių informacijos ir

konsultavimo centras ir “Solidarity”, 1996.

10. Valickas G.Psichologinės asocialaus elgesio iš takos.Vilnius: Lietuvos

teisės akademijos spaustuvė, 1997.

11. Vilniaus Universiteto Moterų studijų centras.Smurtas prieš moteris ir

vaikus Lietuvoje.Vilnius: “BSPB” spaustuvė, 1997.

12. ŽŽukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, 1998.

———————–

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]