Vaikų ugdymo problemos ir deviantiniai jaunimo elgsenos reiškiniai

Įvadas

Auga vaikų ir paauglių nusikalstamumas, plinta narkomanija ir kiti devintiniai elgesio reiškiniai. Daugėja vaikų stokojančių mokymosi motyvacijos, sunkiai pritampančių mokykloje ar visai jos nelankančių1. Tai yra viena iš demokgrafinių problemų, susijusi su šeimų funkcionavimu, vaikų ugdymo ir visokeriopo saugumo užtikrinimu.

Žmogaus ugdymas ir mokymasis trunka visą gyvenimą, todėl vaikas tiek mokykloje, tiek šeimoje turi būti pratinamas siekti kilnių tikslų, mokslo naujovių, atsakyti už savo veiklą, nes to iš kiekvieno mūsų reikalauja moralės normos, įstatymai ir papročiai. Vadinasi, ttėvai ir mokytojai yra partneriai, kurie ilgą laiką kartu kuria būsimą asmenybę, kol ši tampa sąmoninga būtybe, kol geba gyventi ir kontroliuoti savo veiksmus savarankiškai. Nuo vaikų negalima paslėpti nieko, nes anksčiau ar vėliau jie vis tiek susidurs su slepiamais dalykais ir pateks į dar didesnę aklavietę, kadangi nepajėgs, nebus pasirengę įveikti nežinojimą. Tokiais atvejais puola į pagundų glėbį ir tai laiko gyvenimo išdaigomis, nors iš tikrųjų jos ne retai veda nusikaltimų link.

Kiekvieno vaiko pažintis su bet kokia nauja ssituacija, į kurią jis patenka savo noru ar pastūmėtas bendraamžių, kelia naujų įspūdžių, reikalauja ryžtingų veiksmų, netgi valios pastangų. Todėl jau nuo pradinių klasių mokiniai ne tik mokykloje, bet ir šeimoje turi būti pratinami atsakyti už savo darbą, tinkamai elgtis nnenumatytomis aplinkybėmis, deramai keisti elgseną. Tai būtina, norint vaikui sėkmingai integruotis į visuomenę.

Taigi, aš ir pamėginsiu aprašyti kaip ši vaikų ugdymo problema pasireiškia šiuomet. Kokiomis priemonėmis stengiamasi sumažinti paauglių nusikalstamumą, narkomanija. Kaip skatinama vaikų mokymosi motyvacija ir pritapimas mokykloje. Pabadysiu parodyti JAV įtaką mūsų jaunimo ugdymui. Taip pat kaip mokykla ir šeima yra susijusios vaiko ugdyme.

Vaiko auklėjimas

Auklėjimas – tai visuomenės pripažintų moralinių normų ir gerų papročių įdiegimas2. Reikia pripažinti, kad “gatvės auklėjimas” – yra efektyvus. Dažnai šeima ir mokykla susirūpina tada, kai kas negera vienam ar kitam auklėtiniui atsitinka. Dauguma vaikų mokyklon patenka jau sužaloti blogo auklėjimo. Mokykla susiduria su perauklėjimo sunkumais. Gero auklėjimo pradžia turi būti padaryta šeimoje. Šeimoje tai pasiekti lengviausia. Visoms šeimoms bendra tai, kad bbūtent šeimoje prasideda kūdikio, vėliau ir vaiko, socializacija.

Vaikai labai anksti pradeda domėtis viskuo, todėl tėvams reikia netingėti kalbėtis su vaikais įvairiais juos dominančiais klausimais, jiems aiškinti. Vaikai trokšta kuo daugiau visko sužinoti, todėl tą jų troškimą reikia panaudoti, kad vaikas nerinktų užterštos informacijos iš gatvės. Dažnai vaikas pagal pradinę gatvės informaciją susidaro savo pažiūras ir jomis vadovaujasi. Apie viską reikia kalbėti atvirai – apie gerus dalykus kalbėti gerai, o blogus pasmerkti, kad vaikai žinotų, kas yra gera, o kkas nepriimtina. Juk gatvėje dažnai giriama tai, ką iš tikrųjų reiktų smerkti, ir tyčiojamasi iš to, ką reikėtų laikyti girtinu dalyku. Vaiko nuo blogos gatvės įtakos izoliuoti neįmanoma. Jis eina gatvėn žaisti, ja eina ir grįžta iš mokyklos. Todėl norom nenorom jis susidurs su gatvės informacija. Kad ji vaiko nepaveiktų, ji turi būti pavėluota.

Laikyti vaiką izoliuotą galima tik iki trejų metų – tokia psichologų nuomonė3. Tarp ketverių ir šešerių metų jis turi išmokti sutarti su bendramžiais. 12-15 metų tas poreikis itin didelis: paaugliai buriasi į grupuotes, aiškinasi santykius. Vėliau tai praeina ir išauga normali asmenybė, turinti draugų, šeimą, darbą. Nereikia bijoti “infekcijų” – net keli keiksmažodžiai, nusigriebti smėlio dėžėje, nieko bloga4. Nuo dvylikos metų vaikui būtina rasti užsiėmimą. Amerikiečiai tokio amžiaus vaikus siunčia užsidirbti pirmųjų pinigų, pvz., pardavinėti laikraščių. Pas mus priimta vaikus saugoti nuo suaugusiųjų pasaulio. Trylikamečiai jau renkasi kuo būti – pankais, neformalais ir kt.

1. socialinės gerovės studijų medžiaga, Priedas nr. 2, p. 13

2. Maria Montessori “Vaikystės paslaptys”, 2000, p. 153

3. Juozas Uzdila “Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje”, 1993, p. 10

4. Juozas Uzdila “Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje”, 1993, p. 12

Lietuvių jaunimo ugdymo problemos susijusios su JAV įtaka

Lietuvių jaunimo auklėjimo problemos yra glaudžiai susijusios su galingais Amerikos aplinkos veiksniais, kurių lietuviai ttėvai negali kontroliuoti visu mastu, tačiau jie savo rankose turi daug priemonių, kuriomis jie gali pakreipti didelę jaunimo dalį tautinės sąmonės sukūrimo ir moralinio bei religinio jautrumo išugdymo linkme5. Pasak Justino Pikūno: “ pirmiausiai reikėtų paklausti rūpimus klausimus, o paskui ieškoti tų pagrindinių priežasčių, kurios neleidžia jaunimui pasisavinti aukštų idealų ir lietuviškosios dvasios pilnumo. Juk jaunimo gretose slepiasi tautos ateitis”.

Kodėl didelė šios dienos lietuvių jaunimo dalis turi daugekeriopus subrendimo ir asmens tapatybės sunkumus, kodėl jo didelė dalis pasirenka ne savęs ugdymo, bet savęs nuodijimo ir naikinimo kelius? Kodėl jaunimas taip veržiasi prie alkoholio, marihuanos ir net stipresniųjų narkotikų vartojimo, kodėl jaunimas “skęsta” seksualiniuose nukrypimuose, kodėl taip daug jų bėga iš tėvų namų, kur atrodo jiems nieko netrūksta? Šiems ir daugybei kitų klausimų raktą atsakymui duoda galingi amerikinės aplinkos veiksniai, kurie dažnai “pavergia” vaiką ir jaunuolį bei stumia jį ar ją kontrakultūrinės srovės linkme6.

Pasak Justino Pikūno, reikėtų pabandyti panagrinėti tuos veiksnius, pradėdant nuo vaiko auklėjimo stokos: juk vaikystė metas tai visų pagrindinių žmogaus galių užuomazgos skleidimosi laikotarpis. Juk vaikas yra savo aplinkai atvira būtybė: jo pojūčiai ir jausmai, galvosena ir nusistatymas krypsta į tai, ką tėvai ir aplinka jam duoda. Pagrindinės gyvenimo pamokos yra išmokstamos labai anksti, iš esmės jjos yra apsisprendžiamos jaunystės metu, kada galima nugalėti bent kai kurias ankstyvąsias įtakas, nežiūrint jų stiprumo.

Psichoanalistų įtaka, pradedant Freudu ir baigiant Benjaminu Spocku, remiama John Dewey, G.S.Hall ir kitų, tebedominuoja tėvus. Pasak jų: “ leisk vaikui daryti ką jis nori, tenkink jo užgaidas, kelk jį iš skyriaus į skyrių, ar jis ką išmoko ar ne; daryk viska, kad vaikas nepatirtų nusivylimo ar nesekmės, nes tai pakenks jo psichinei būklei; būk nuolaidus vaikams, nes kitaip jie gali tapti neurotikais arba seksualiai iškrypusiais asmenimis” 7. Tokios ir panašios mintys, didelis amerikiečių tėvų pasyvumas ir pataikavimas savo vaikams vedė prievis didesnio nuolaidumo- galop palaidumo. Šeimos problemos auga, kai vaikai tampa mažais despotais. Tėvai nustojo auklėti savo vaikus, o viešoji mokykla, deja, to auklėjimo neperėmė iš tėvų. Tokia šešto ir septinto dešimtmečio situacija ryškiai padidino vertybių ir moralės trūkumą jaunuolių gyvenime, o taip pat ir jų agresyvumą ir seksualumo išsireiškimus.

O ko gi šiandien moko mokykla? Jau ketvirtis šimtmečio, kai JAV viešosios mokyklos visiškai atmetė vertybinio bei moralinio auklėjimo mintį- išnyko malda, Šv. Rašto skaitymas, Kalėdų ir Velykų parengimai8. Išnyko siekimas ugdyti asmenybę ar charakterį. Vietoj to buvo bandoma įdiegti socialinio prisitaikymo techniką, kurios šio meto vaisius yra seksualinės informacijos išplėtimas

ir narkotikų vartojimo demonstravimas klasėse. Seksualinė informacija ir mūsų šalyje yra smarkai išplėtota, šiandieninis jaunimas apie seksualinį gyvenimą, manyčiau, žino ir supranta kur kas daugiau negu jų tėvai. Seniau tokie sekso kursai buvo išimtinai dėstomi tik kai kuriose aukštosiose mokyklose.

Ne daug geresnė šiuometinė situacija ir namuose, kai vaikus pradėjo auklėti televizija. Prisiminkime, kad televizija, kaip ir kitos komunikacijos priemonės, žymiai sumažino namų privatumą. Smurto priemonių ir sekso skleidimas beveik neturi ribos- tai kasdieninis vaiko penas bene nuo lopšio laikų. JJau prieš dvidešimtį metų mokslo duomenys aiškiai parodė, kad televizija yra tik kiek sušvelnintos dresūros forma, sustiprinama emocine įtampa bei pasitenkinimu. Turėdami laisvę, mokyklinio amžiaus vaikai ir jaunimas renkasi smurtu, seksualumu ir kitokiomis negerovėmis perpildytas programas. Statistikos duomenys rodo, kad amerikietis jaunuolis, kol jis baigia gimnaziją, praleidžia apie 15 000 valandų prie televizoriaus. Manyčiau, jog ir mūsų jaunimas ne ką mažiau laiko praleidžia kiurksodami i televizorių9.

Pažymėtina, kad smurtas televizijoje skatina smurtą kasdieniniame gyvenie. Jaunimas prisižiūrėjas įvairiausių baisybių ir nešvankybių bbando tai išbandyti realiame gyvenime, neretai tai virsta nelaimėmis, netgi baigiasi mirtimi ir panašiai.

5. Justinas Pikūnas “ Nuo asmens iki asmenybės” , 1990, p. 56

6. Justinas Pikūnas “ Nuo asmens iki asmenybės” , 1990, p. 56

7., 8. Justinas Pikūnas “ Nuo asmens iiki asmenybės” , 1990, p. 57

9. Justinas Pikūnas “ Nuo asmens iki asmenybės” , 1990, p. 58

Kaip spendžiami jaunimo deviantiniai elgesio reiškiniai šiuomet

Šeima ir mokykla jaunimo ugdyme

Šeima ir mokykla yra dvi institucijos, kurios atsakingos už jaunosios kartos ugdymą. Mokyklos ir šeimos ryšiams šiuolaikinėmis sąlygomis tenka svarbus vaidmuo. Anot prof. S. Šalkausko, pagrindiniai visuomenės ugdymo veiksniai ir veikėjai yra šeima, mokykla, kariuomenė10.

Šeimos ir mokyklos vieninga veikla yra sėkmingo moksleivių ugdymo sąlyga. Trikampis – šeima-mokykla-visuomenė – visais laikais buvo reikšmingas. Šeima, nepalaikanti ryšių su vaiko mokytoju, laikoma atsiliekančia, nekomunikabilia, užsidariusia nuo visuomenės. Dėl to kiekvieno ugdytinio mokytojas yra svarbiausias saitas, sujungiantis mokyklą ir šeimą. Nuo jo bendravimo, sau keliamų tikslų priklauso, kokie bus užmegzti santykiai su šeima.

Auklėjimui, kkuris pirmiausia yra šeimos uždavinys, reikalinga visos visuomenės parama. Todėl be teisių, priklausančių tėvams bei kitiems asmenims, kuriems šie patiki dalį auklėjimo, tam tikros teisės ir pareigos tenka valstybei, kiek jai skirta tvarkyti bendrosios žemiškos gerovės reikalus. Valstybė privalo įvairiopai rūpintis jaunimo auklėjimu: saugoti tėvų bei kitų auklėtojų teises ir pareigas bei jiems padėti; kai tėvų ir kitų bendruomenių pastangos nepakankamos, imtis auklėjimo darbo, suprantama, atsižvelgiant į tėvų pageidavimus.

Nė vienas gimęs vaikas negali būti pavadintas nusikaltėliu. Šeima yra pirmasis iinstitutas, galintis paskatinti kriminalines elgesio užuomazgas11.

gyventi tarp žmonių. Tėvų auklėjimas yra toks svarbus, kad ten, kur jo nėra, vargiai kas kitas gali jį atstoti.

Mokykla – tai vieningų tikslų siekianti mokytojų ir mokinių bei tėvų bendruomenė, per kurią žengiama į visuomenę ir žmoniją. Labai svarbu, kokia mokykla yra, į kokią visuomenę orientuota. Sakoma, kokia mokykla, tokia ir visuomenė. Mokykla yra tarsi ateities visuomenės veidrodis. Tuo labiau, kad su ja siejasi ir šeima. . Norint išugdyti tobulą asmenybę, šeima ir mokykla turi siekti vienodų pedagoginių veiksmų. Tačiau tėvai ir mokytojai nėra vienodai pasiruošę įgyvendinti šį tikslą. Būti tėvais ir auklėti vaikus nemoko jokia mokykla. Todėl tėvai auklėdami savo vaikus padaro nemažai klaidų: vieni – ne visada jaučia atsakomybę už vaikus, kiti – lengvabūdiškai žiūri į mokytojų patarimus, treti – suteikia per daug laisvės vaikams ir pan. Neturėdami pedagoginės patirties tėvai kartais nesugeba perteikti tuos charakterio bruožus, kurie jiems, kaip asmenybėms, būdingi. Todėl labai svarbu – mokytojui bendradarbiauti su tėvais. Bendradarbiavimas – tai darbas kartu siekiant bendro tikslo. Kiekvienas mokytojas turi įsisąmoninti tikslus, kurių sieks kartu su šeima.

Mokyklos ir šeimos tarpusavio santykių sureguliavimas priklausys ir nuo pačio mokytojo pasirengimo bendrauti su auklėtinio šeima. J. Skiauteris manė, jog sėkminga vaiko socializacija įįmanoma tik tuomet, kai šeima bendradarbiauja su mokykla12. Jis vienas iš pirmųjų Lietuvoje gana išsamiai aprašė šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo formas ir pateikė daug vertingų remokendacijų pedagogams, siekiantiems bendradarbiauti su tėvais.

Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo mokytojo asmenybės, jo pasirengimo ir nuo tėvų noro, atsakingumo už vaikų ateitį. Mokytojo ir tėvų pareigų atlikimas yra ypatingas, nes auklėjimo rezultatai yra pastebimi ne iš karto, o po ilgesnio laiko. Mokytojas turi pripažinti tėvus kaip lygiaverčius partnerius, kurie gali prisidėti prie pamokos sėkmės. Tačiau dėl prasto vaiko mokymosi, blogo elgesio ar net įvykdyto nusikaltimo dažniausiai kaltinama mokykla, mokytojai. Įvairios bendradarbiavimo su tėvais formos būna veiksmingos tada, kai jos tarpusavyje derinamos. Vienu atveju yra svarbu pasikalbėti su tėvais individualiai, o kitu atveju galima spręsti iškilusią problemą per klasės tėvų susirinkimą. Sunkiausi klausimai išsprendžiami lengvai, kai yra geras ryšys tarp šeimos ir mokyklos. Ir mokytojai, ir tėvai turėtų surasti tą tašką, nuo kurio prasidėtų įvairių kylančių klausimų sprendimas. Mokykla turi įtraukti tėvus į vaiko mokymą.

Norint ugdyti žmogų, reikia jį pažinti. Labai svarbi vaiko pažinimo procese yra materialinė, socialinė, kultūrinė ir pedagoginė aplinka13. Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, šeima turi aktyviai bendrauti su mokykla. Šeimos ir mokyklos ugdymo uždaviniai yra bendri, todėl šeima turi ppadėti mokyklai, o mokykla – šeimai auklėti vaikus.

10. Juozas Uzdila “Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje”, 1993, p. 13

11. Maria Montessori “Vaikystės paslaptys”, 2000, p. 162

12. . Maria Montessori “Vaikystės paslaptys”, 2000, p. 164

13. Juozas Uzdila “Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje”, 1993, p. 15

Labai svarbi šeimos ryšių su mokykla sąlyga – teigiamas tėvų požiūris į mokyklą, pedagogus ir pedagoginį darbą. Mokytojų kritikavimas, jų menkinimas neigiamai veikia vaikų mokymąsi ir elgesį. Teigiamas mokytojų ir mokyklos vertinimas turi įtakos ir vaikų požiūriui į mokymąsi. Todėl tėvai turi ugdyti vaikų pagarbą pedagoginiam darbui, mokyklai. Tėvų pareiga yra stiprinti mokyklos ir mokytojų autoritetą.

Taigi viena iš labiausiai tobulinamų aspektų jaunimo ugdymo atžvilgiu yra glaudaus šeimos ir mokyklos bei platesnės bendruomenės bendradarbiavimo, partnerystės plėtimas.

Televizija, mano manymu, taip pat šiek stengiasi užkirsti kelią jaunimo deviantiniams reiškiniams, nes televizija iš dalies auklėja jaunimą savo rodomomis programomis ir jų daromą įtaka. Šiuo metu televizija šiek tiek padeda tėvams, nurodydama savo programose kokias laidas turėtų žiūrėti kokio amžiaus vaikai, jaunimas. Dažnai žiūrėdami kokią nors televizijos laidą,filą ar kitą televizoriaus ekrano apačioje matome užrašus: N-7, N-14, N-16, S ir panašius kitus. Iš dalies tai padeda tėvams orientuotis kokia laidas ar filmus galima ar negalima žiūrėti

jų atžaloms. Nors daugelis tėvų, mano nuomone, į tuos užrašus nekreipia dėmesio ir leidžia savo vaikams žiūrėti viską ką tik jie nori.

Taip pat yra rengiami įvairūs projektai vaikų ir paauglių nusikalstamumui mažinti. Pavyzdžiui 2005- ų metų rugsėjo- gruodžio mėnesiais buvo surengtas internatinės mokyklos vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos projektas14, kurio tikslas buvo atitraukti socialiai ir pedagogiškai apleistus vaikus nuo neigiamos socialinės aplinkos poveikio; sudaryti sąlygas vaikų ir paauglių fiziniam, dvasiniam, protiniam, doroviniam, socialiniam ir kultūriniam ugdymui; padėti spręsti mokiniams ppsichologines problemas bei integruotis į visuomenę; skatinti mokinių kūrybinę saviraišką14. Projekte dominavo trys prevencinio darbo kryptys:

1) Psichologinė parama moksleiviams.

2) Moksleivių ir tėvų švietimas.

3) Papildomas mokinių ugdymas ir poilsio organizavimas pirmąjį 2005-2006 mokslo metų pusmetį.

4) Daug dėmesio skiriama vaikų, šeimos ir ugdymo įstaigos sąveikos stiprinimui.

Dar vienas panašus projektas buvo surengtas 2006 metais Šiauliuose, Šiaulių Stasio Šalkausko vidurinėje mokykloje. Projektas vadinosi “Būk sveikas ir saugus”, tai pirminės narkomanijos prevencijos projektas15. Projekto paskirtis buvo įtraukti mokinius į prevencinę veiklą, skatinti ssveiką gyvenseną, sudaryti sąlygas paaugliams atsisakyti žalingų įpročių, kurti saugią aplinką, sudaryti sąlygas mokinių kūrybai ir saviraiškai. Jaunų žmonių sveikos gyvensenos ugdymas, užėmimas įdomia bei naudinga veikla, projekto rengėjų nuomone, yra efektyvus būdas mokiniams atsiriboti nuo neigiamos socialinės aplinkos. Mokiniai ddalyvaudami projekto veikloje kurs saugią aplinką sau ir kitiems. Jo tikslas:kurti saugią ir sveiką ugdymo(-si) ir socializacijos aplinką: mažinti delinkventinio elgesio apraiškas, didinti mokinių popamokinį užimtumą, organizuojant renginius, konkursus, užsiėmimus, paskaitas, diskusijas.

Tokių ir daugelis kitokių projektų buvo organizuojama ir iki šiol organizuojama siekiant užkirsti kelią jaunimo deviantiniams reiškiniams.

Išvados

Socialinis gyvenimas yra labai įvairus ir sparčiai kintantis. Galima teigti, kad nepilnamečiai yra jautrūs socialinei aplinkai, jos pokyčiams ir jiems dažnai sunku orientuotis joje, priimti teisingus sprendimus, ypač kai atsiduriama dviprasmiškoje situacijoje: pavyzdžiui, kai šeima reikalauja elgtis vienaip, o neformali grupė – kitaip. Tokie prieštaravimai gali skatinti nusikalsti, vartoti narkotikus ir pan. Todėl labai svarbu, kad nepilnametis būtų teisingai orientuotas gyvenime ir kiek galima mažiau patirtų veiksnių, galinčių lemti jo bblogą elgesį. Kiekvienas vaikas tampa pilnaverčiu visuomenės nariu per socializacijos procesą. Socializacija – tai visuminė aplinkos įtaka, kuri sudaro sąlygas vaikui dalyvauti visuomenės gyvenime, suprasti kultūrą ir atlikti tam tikrą socialinį vaidmenį. Ši samprata yra artima ugdymo terminui. Ugdymas suprantamas kaip kryptingi veiksmai, kuriais stengiamasi vaikui skiepyti pageidaujamus bruožus bei savybes.

14. www. vadovėlis. lt /./ referatai/ darbas- 2900/ VAIKU_IR_PAAUGLIUPAAUGLIU_NUSIKALSTAMUMO_PREVEVCIJOS_PROJEKTAS (2006 10 29)

15. www. salkauskis. org / projektas.doc (2006 10 29)

Naudotos literatūros sąrašas

1. Maria Montessori “Vaikystės paslaptys”, 2000, KKaunas “Šviesa”

2. Juozas Uzdila “Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje”, 1993, Vilnius “ACADEMIA”

3. socialinės gerovės studijų medžiaga, Priedas nr. 2

4. Justinas Pikūnas “ Nuo asmens iki asmenybės” , 1990, “ATEITIS”

5. . www. vadovėlis. lt /./ referatai/ darbas- 2900/ VAIKU_IR_PAAUGLIUPAAUGLIU_NUSIKALSTAMUMO_PREVEVCIJOS_PROJEKTAS (2006 10 29)

6. www. salkauskis. org / projektas.doc (2006 10 29)