Žmogus egzistuoja ir vystosi glaudžiausiame ryšyje su aplinka.

Žmogus egzistuoja ir vystosi glaudžiausiame ryšyje su aplinka. Tokie asmenybės ir aplinkos santykiai pagrįsti visuomenine – istorine patirtimi, nes individo raidą sąlygoja kitų individų, su kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai bendrauja raida. Atskiro individo istoriją sąlygoja buvusių ar esančių individų istorijos.

Poreikis bendrauti – vienas pagrindinių ir pirminių socialinių poreikių. Jis kyla jau pačioje gyvenimo pradžioje ir ypač ryškus paauglystės ir jaunystės metais. Jau pati vaiko prigimtis reikalauja socialinių egzistavimo sąlygų.

Bendravimo metu stebėdami, lygindami, vertindami, analizuodami elgesį ir poelgius, išmokstame ppažinti kitus žmones. Mes įspėjame partnerio veiklos motyvus, interesus, suvokiame vertybes, dorovingumą, dvasinio pasaulio turtingumą. Žinoma, tai suvokti mums padeda sukaupta bendravimo patirtis.

Į bendravimo patirtį mes žiūrime kaip į ištisą bendravimo įgūdžių, įpročių, dorovės normų kompleksą. Tai ir individo emocinė bei fizinė būklė, mokėjimas gyventi bei toleruoti kitą asmenį, sugebėjimas greitai reaguoti, išsiaiškinti bei kontroliuoti save santykiuose su kitais. Bendravimo patirtis – tai ištisa sistema nerašytų taisyklių, kurias kiekvienas individas savaip supranta ir perima.

Gyvenimo praktika rodo, kad turima kurios nors vveiklos patirtis leidžia geriau perprasti gana sudėtingas problemas, kelia nuotaiką, darbo našumą, meistriškumą ir panašiai. Bendravimo patirtį turintis žmogus sugeba lengvai užmegzti pažintis, moka sudaryti palankias šiai pažinčiai situacijas, sukuria įdomaus bendravimo formų ir būdų. Bendravimo patirtis pagerina žmogaus statusą kkitų žmonių tarpe, ypač jeigu įveikti pagrindiniai šio proceso komponentai – žinojimas ir mokėjimas.

Socialumas jau nuo pat gimimo būdingas žmogaus gyvenimui. Paprastai kūdikius apsupa žmonės, kurie bendrauja su jais nuo pat gimimo. Bet kas atsitiktų, jeigu kūdikiams būtų atimta galimybė bendrauti? Į šį klausimą galima atsakyti tik pavyzdžiais tokių vaikų, kurie ankstyvojoje vaikystėje buvo izoliuoti nuo žmonių. Tai yra siaubingai baisus atvejis, kuris turi labai daug skaudžių padarinių bei pasekmių. Kuo ilgiau izoliacija užtrunka ir kuo mažiau su vaikais bendraujama, tuo labiau jie tampa nepilnaverčiais žmonėmis ir nedalyvauja socialiniame gyvenime. Vienas dalykas yra tas, kad tokie vaikai neturi socialinių įgūdžių, o kitas tai, (kad mano manymu), – nenoras, nemokėjimas, o gal būt ir baimė integruotis į socialinę aplinką, įsinerti į vvisuomenę, į pilnavertį gyvenimą.

Labai geras izoliuoto nuo visuomenės vaiko pavyzdys yra neperseniausiai skaitytos mano knygos maža veikėja, mergaitė, vardu Ana.

Aną pagimdė protiškai atsilikusi motina, kuri pati būdama nekokios būklės, nelabai pajėgė fiziškai dar ir kūdikį prižiūrėti. Motina laikė mergaitę vieną antro aukšto kambaryje, kol jai vargšelei nesukako 6 metai. Kai Aną surado, buvo abejojama, ar ji išvis mato ir girdi. Ji visiškai nekalbėjo, visiškai negalėjo vaikščioti, nesuvokė gestų, nesugebėjo pati valgyti, net tuomet, kai maistas buvo padėtas priešais ją, ir nneturėjo jokio supratimo apie higieną. Socialiai ir emocionaliai ji buvo dar kūdikis.

Rūpybos organizacijos nukreipė ją į prieglaudą, kurioje geriau maitinama ir prižiūrima, ji fiziškai pradėjo augti. Tačiau auklė, kuri ja rūpinosi, buvo atsakinga už kitus 300 ligonių, taigi Ana praleisdavo ištisas valandas beveik be socialinių kontaktų. Po devynių mėnesių ją perkėlė į internatą, kuriame ji pagaliau tapo fiziškai ir emociškai prižiūrima, ir jai buvo skiriamas asmeninis dėmesys.Pirmą kartą ji atsidūrė normalioje socialinėje aplinkoje ir sparčiai vystėsi. Per pirmus tris mėnesius ji pradėjo vaikščioti pati, atsiliepdavo į savo auklėtojos žodinius nurodymus ir atpažindavo žmones. Tačiau ji vis dar nekalbėjo. Dar po metų ji buvo perkelta į specialiąją mokyklą, kurioje jos vystymuisi buvo kvalifikuotai padedama. Po truputį ji pradėjo kalbėti ir koordinuoti judesius. Taip ji progresavo,kol nemirė nuo kraujo ligos būdama dešimties metų. O kas būtų, jei Ana nebūtų mirusi? Jei ji būtų užaugusi? Galima labai daug spėlioti, bet ji darė labai didelę pažangą palyginus su metais, praleistais izoliacijoje.

Kuo ilgiau užtrunka socialinė izoliacija, tuo labiau jos rezultatai nebepataisomi.

Šios mergaitės istorija rodo, kad žmogaus organizmas gali pilnai žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje. Be ilgų ir intymių ryšių kūdikis netaps socialiu vaiku, o vaikas nepavirs pilnaverčiu suaugusiu. Nors sveikas kūdikis turi galimybę tapti aatitinkamu visuomenės, kurioje gimė, nariu, kūdikiai automatiškai netampa žmonėmis, kurie pažįsta savo kultūros tradiciją ir jau išmokę dalyvauti socialiniame gyvenime.Šis žinojimas pasiekiamas per socializaciją, sudėtingą, visą gyvenimą besitęsiantį procesą, tampant socialine būtybe, kuri gali prisitaikyti prie naujų situacijų įvairiais savo gyvenimo periodais.

Socializacija –žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas, realizavimas toje visumoje, kuriai jis priklauso.

Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Vieno iš tų procesų metu, vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais. Socializacijos procese iš kartos į kartą yra perduodama kultūra, ir tokiu būdu gali išsilaikyti visuomenė. Be to, socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kurios skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save.Taigi socializacija kuria ir formuoja individualią asmenybę nuo gimimo iki mirties.

Socializacija reiškia aktyvų mokymąsi. Šiuo atžvilgiu tai skiriasi nuo subrendimo, nepriklausomo biologinio organizmo vystymosi. Kuomet Anos mityba ir fizinė priežiūra pagerėjo, ji pradėjo bręsti fiziškai. Bet ji nesivystė socialiai tol, kol nepakliuvo į internatą, kuriame žmonės turėjo laiko su ja bendrauti.

Brendimo procesas suteikia vaikams galimybę kontroliuoti savo žarnyno veiklą antraisiais savo gyvenimo metais; mažai ką pasiekia tėvai, pradėdami mokyti savo vaikus atlikti veiksmus ttualete anksčiau. Bet kartu su brendimu, socializacija moko vaikus tinkamai naudotis tualetu. Taigi du procesai, socializacija ir brendimas, vyksta kartu.

Žmonėms ilgiau nei kitoms būtybėms užtrunka priklausomybės periodas; ir būtent kūdikystėje bei vaikystėje vyksta didžiausia ekstensyvi ir intensyvi socializacija. Sugebėjimas ir poreikis gyventi grupėmis vystėsi žmoguje kaip gyvūne per visą jo ilgą evoliuciją. Bet kiekviena karta ir kiekvienas individas privalo išmokti, kaip socialiai elgtis tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. Sudėtingas žmogaus elgesys turi būti išmoktas socialinėje aplinkoje. Tai neįvyksta automatiškai.

Ana buvo ypatingas vaiko, iš kurio atimti visi žmogiški ryšiai, atvejis. Bet vaikai, kurie ne taip apleisti, taip pat gali būti socialiai ir fiziškai koreguotini.

Pavyzdžiui, galbūt pati visuomenė to nepagalvodama daro labai didžiulę įtaką, kad ir tų pačių vaikų socializacijai. Kiekvienoje šalyje privalo būti plėtojama vaikų ir jaunimo socializacijos programos, be abejo jos turi būti įgyvendinamos. Žmonių, kurie už visa tai atsakingi, strateginiai tikslai turėtų būti: 1) vaikų ir jaunimo socializacijos galimybių, skatinant kultūrinės bei pilietinės brandos ugdymą plėtojimas; 2) vaikų ir jaunimo socializacijos socialinių, ekonominių ir edukacinių galimybių sistemos sukūrimas; 3) vaikų ir jaunimo užimtumo bei jo kokybės plėtotė; 4) vaikų teisių apsaugos ir jų asocialaus elgesio prevencija; 5) stiprinti pozityvų vaikų ir jaunimo ugdymą šeimoje; 6) plėtoti vaikų

ir jaunimo socialinio ugdymo(si) švietimo įstaigose veiksmingas kryptis ir formas; 7) telkti vietos bendruomenes ir plėtoti jų galimybes rūpintis vaikų ir jaunimo socializacija; 8) skatinti vaikų ir jaunimo užimtumą, jo įvairovę; 9) kurti saugią ir sveiką ugdymosi ir socializacijos aplinką; 10) užtikrinti socialinę, pedagoginę, psichologinę ir kitą pagalbą socialinę atskirtį patiriantiems vaikams ir jaunimui. Bet, deja, pastaruoju metu bent jau mūsų šalyje daugelis buvusių vaikų laisvalaikio leidimo vietų (aišku aš kalbu apie tas, kurios yra finansuojamos ne iš tėvų kišenės) yyra apleistos ir veikia neefektyviai, o ten kur jaunimas galėtų leisti laisvalaikį, užsiėmimai yra mokami. Tai nesuteikia galimybės ugdytis visų socialinių sluoksnių vaikams, ypač tiems, kurie po pamokų patenka į ugdymuisi nepalankią aplinką. Beje ne visuomet tinkamai yra ugdomas ir užimamas mokymosi motyvaciją turintys vaikai ir jaunimas. Plėtoti gabumus trukdo ne tik gabių vaikų poreikių ir siekių neatitinkančios ugdymo programos ir nepakankama pedagogų kompetencija, bet ir socialinio dėmesio, finansinės paramos stoka gabiems ir talentingiems vaikams. O visa tai didina psichologines pproblemas ir mažina motyvaciją. Ir tokių kaip šitos problemos galima vardinti ir vardinti ir joms manau nebus galo. Tik labai liūdna, kad gyvename tokioje šalyje, o tokios problemos yra pačios aktualiausios.Be šių visų mano minėtų problemų, galiu paminėti dar vieną, kkuri tikriausiai yra pati didžiausia. Tai darbas. Jaunimui darbas yra svarbi sėkmingos savirealizacijos ir integracijos į visuomenę sąlyga. Kriminologiniai tyrimai rodo, kad žmogui, neturinčiam socialiai naudingo pomėgio, atsiranda tikimybė bei rizika socialiai nepriimtinam užimtumui ir nusikalstamumui.Lietuvoje jaunimo nedarbas vis didesnis už bendrą nedarbo vidurkį.Jeigu būtų įgyvendinami prieš tai mano minėti strateginiai tikslai, manau niekas šiandien net neužsimintų apie tokias problemas.O be to, iš esmės socializacijos tikslai yra retai kada visiškai pasiekiami.

Žmonės visada gyvena socialinėje aplinkoje; išskyrus Robinzono Kruzo atvejį. Tik nedaugelis žmonių užauga visiškai izoliuoti nuo visuomenės. Vaikai laukinukai sutinkami ypač retai ir dėlto labai nedaug žinoma, ką jie sugeba išmokti. Dauguma žmonių gimsta tam tikru istoriniu laikmečiu ir įsisavina dalį esamos kultūros. Net ir Robinzonas Kruzas, dar prieš patekdamas įį negyvenamą salą, buvo išugdytas visuomenėje ir įsisavino jos kultūrą.

Tiriant žmones, gyvenusius skirtingose kultūrose, bet tuo pačiu metu, pastebėta, kad jie priima tai kultūrai būdingas skirtingas nuostatas. Galima teigti, kad kultūriniai elgsenos modeliai yra genetinio paveldo rezultatas, tačiau beveik nėra įrodymų, kad ištisos kultūros sistemos yra paveldimos. Jei taip būtų, neliktų vietos asmens individualumui ir autonomiškumui. Vadinasi, kultūrų raiška yra išmokstama iš patirčių, kurios įgyjamos augant skirtingose socialinėse aplinkose.Augdamas kiekvienas individas visuomenėje randa sprendimus ir juose įkūnytus minties ir elgesio ppavyzdžius.

Taigi žmonės, gyvendami skirtingose visuomenėse, patiria jų modelius bei rutinas. Visuomenės gali išlaikyti pastovumą ir tęstinumą.Gyventi visuomenėje, tai reiškia įgyti patirtį apie žmones, įvykius ir vietoves konkrečiu laiku ir konkrečioje erdvėje. Dėl šių patirčių žmonės auga ir tobulėja. Tačiau, kad ir kokie ženklūs bebūtų to paties laikmečio ir kultūros žmonių panašumai, vis viena kiekvieno iš mūsų patirtis yra unikali, ir todėl formuosi individualūs skirtumai. Kuo atviresnė ir sudėtingesnė visuomenė, tuo didesnė tikimybė, kad individualumo raiška bus ryškesnė. Ankstyvojoje žmogaus minties raidoje individualizmo nėra, išskyrus keletą atvejų. Individualizmas ypač išryškėjo tik po Reformacijos, industrinės revoliucijos ir didesnio darbo pasidalijimo. Vis dėlto tikrasis mokymosi procesas turi būti individualus, nors visada vyksta socialiniame kontekste. Tos pačios visuomenės žmonėms yra būdingi ir panašumai, ir skirtumai. Žmonės suvokia individualią savastį, savo unikalią biografiją, tačiau jiems sunkiau suvokti savo kultūros ypatumus, darančius juos panašiais, nes tai paprastai laikoma savaime suprantamu dalyku.

Individai tampa tokiais žmonėmis, kokiais jie gali tapti išanalizuodami juos supančią kultūrą.

Socializacija tęsiasi visą gyvenimą, kadangi suaugusiojo vaidmenys reikalauja naujo mokymosi, o socialinių situacijų pasikeitimas iškelia naujus reikalavimus. Žmonės įsijungia į darbą ir gauna naujus darbus. Jie tuokiasi, skiriasi ir vėl tuokiasi. Tėvai stebi besikeičiančias situacijas jų vaikams augant, bręstant ir paliekant tėvų namus. Visi šie pprocesai reikalauja prisitaikyti, išmokti naujų įgūdžių, gal net atsisveikinti su senaisiais vaidmenimis ir išmokti naujų.

Tarp tipinės socializacijos vaikystėje ir vėlyvesnės socializacijos gali būti pažymima keletas kontrastų tarp to, kas išmokta, kur vyksta mokymas ir kaip jame dalyvauja asmuo.

„Pagal turinį socializacija vaikystėje yra susijusi su biologinių troškimų reguliavimu; paauglystėje – su vertybių perkainavimu ir savivoka; o suaugus ji apima aiškesnes ir specifiškesnes normas bei elgesį ( pavyzdžiui, susijusį su darbo pobūdžiu ) bei paviršutiniškesnius asmens bruožus ( Mortimer and Simmons )“.

Didelė dalis vaikystės socializacijos vyksta situacijose, kurios ypač skirtos mokymui ir mokymuisi. Ir atvirkščiai, suaugusiųjų mokymasis vyksta darbe, šeimoje ar bendruomenėje. Jis skiriasi nuo įprastos mokyklos tuo, kad pradedantysis pasirašo sutartį, sutikdamas teikti reikalingas paslaugas už tai, kad jį išmokytų kvalifikuotai dirbti. Kai tuo tarpu mokyklos yra vien tam, kad mokytų, o vaikams nereikia atsilyginti savo mokytojams už tai, kad yra mokomi.

Vaikai prisiriša prie savo tėvų, mokytojų, bendraamžių. Šis susiejimas padaro socializacijos procesą efektyvesniu, kadangi visa tai yra paženklinta emociškai. Santykiai tarp suaugusiųjų ir juos supančių aplinkinių yra mažiau emocionalūs, taigi mokymasis yra truputį paviršutiniškas: naudingų įgūdžių įgijimas beveik nepaveikus asmens savivokos. Suaugusiųjų socializacija vyksta noriau negu vaikystės socializacija, nors ir ne visuomet. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, fabriko darbininkus, kurie yra laikinai atleisti iiš darbo ir turi įgyti aukštesnę kvalifikaciją, kad galėtų gauti naują darbą. Suaugusieji gali daugiau pasipriešinti socializavimo įtakai arba pasitraukti iš situacijos, kurioje kitas asmuo stengiasi priversti juos pasikeisti ( Mortimer and Simmons ).

Vaikai dažnai susiduria su visiškai naujomis idėjomis ir patyrimu. O suaugusiojo socializacija susijusi su tokiomis sąvokomis ir procesais, su kuriais besimokant jau yra šiek tiek susipažinęs. Jeigu šios idėjos neatitinka naujo mokymo, jos gali būti peržiūrimos.Suaugusiojo socializacija dažnai yra susijusi su įsidarbinimu arba pasikeitimais bei krizėmis, kurios vyksta visą gyvenimą.

Užsiėmimo ar profesijos mokymasis yra sudedamoji suaugusiojo socializacijos dalis. Tapti gydytoju – tai iš dalies įgyti techninių įgūdžių ir žinių. Studijuojantis mediciną turi išmokti mąstyti kaip gydytojas, laikytis gydytojo požiūrio ir jausti, kad yra gera ir natūralu būti gydytoju (Becker 1961).

Formalus paruošimas profesinėje mokykloje, universitete, kolegijoje arba pagal kompanijos finansiškai remiamą programą yra tik vienas iš profesinės socializacijos aspektų. Darbinis pasirengimas yra svarbus visose profesijose ir užsiėmimuose, netgi tuose, kuriems nebūtinas formalus specialus mokymas.

Kai kuriems darbams gali ir nebūti profesinės socializacijos, išskyrus tą, kuri gaunama jau dirbant. Pavyzdžiui, prostitutės virtuoziškai išmoksta visko jau darbo metu. Aptardama savo patirtį su kitomis prostitutėmis, naujokė iš mokinės, besimokančios amato, tampa prostitute, kuri moko meistriškumo bei šios subkultūros normų bei

vertybių. Palaipsniui naujokė pripažįsta vertybes, kurios leidžia jai save sutapatinti su prostitucija ir atmeta plačios visuomenės neigiamą požiūrį į ją. (Bryan, Heyl).

Profesinė socializacija yra daugiau negu profesinis mokymasis, darbiniai įgūdžiai ir techninė kvalifikacija.Mažiau pastebimą profesinės socializacijos aspektą galėčiau pavadinti socializacija šalia darbo. Karjeros metu darbuotojo asmenybė yra paveikta atlikto darbo pobūdžio. Pavyzdžiui, nepriklausomas, savarankiškas darbas skatina žmones būti veiksmų iniciatoriais ir pasitikinčiais savo gyvenime ne darbo metu. Be to, tai skatina autoritetų nepripažinimą ir asmenišką atsakomybę už moralę (Kohn aand Schooler 1982).

Profesinė socializacija kartais yra tokia gili, kad asmeniui netgi yra sunku atsisakyti vaidmens, kuris daugiau nebetinka. Pavyzdžiui, slaptieji agentai būna ruošiami taip rūpestingai ir taip tikrinami prieš vykdydami užduotį, kad kai užduotis jau atlikta ir jie jau gali grįžti prie kasdieniško darbo, agentai kartais panori dėvėti tais pačiais rūbais, elgtis taip pat ir netgi gyventi taip, kaip turėjo gyventi vykdydami užduotį (Girodo).

Kalbėdama apie socializaciją, negaliu nepaminėti tėvystės socializacijos.Šiuolaikinė visuomenė daro mažai, kad paruoštų žmones dideliam naujam vaidmeniui būti ttėvais. Daugelis išmoksta rūpintis kūdikiais, kai patys tampa tėvais. Kadangi šeimos šiais laikais nėra tokios didelės, kokios būdavo anksčiau, nedaug jaunų žmonių turi patyrimą, įgytą prižiūrint jaunesnius brolius ar seseris. Todėl tenka mokytis tėviškų įgūdžių ir pareigų tik jas vykdant, kkartais padedant seneliams ar draugams, kurie turi vaikų. Tačiau ši mažų šeimų era yra kartu ir masinių ryšių priemonių era, taigi jauniems tėvams nestinga patarimų. Vaikų priežiūros kursai, vadovėliai, straipsniai žurnaluose ir pokalbiai per televiziją varžosi tarpusavyje.

Tėvai, kurie galėjo už tai susimokėti, pagal tradiciją konsultavosi dėl vaiko priežiūros su gydytoju, tačiau dabar toks vaidmuo vis mažesnis. Nauji specialistai, tokie kaip vaikų psichologai ir patarėjai šeimos klausimais moko, kaip prižiūrėti vaiką. Besispecializuojantys įvairiose srityse vaiko auklėjimo žinovai siūlo skirtingus, kartais vienas kitam prieštaraujančius nurodymus apie maitinimą, drausmę, sodinimą ant puoduko ir sveikatą. Knygos, straipsniai, patarimų skyreliai laikraščiuose ir žurnaluose, radijas bei televizija yra specialistų nuomonės reiškėjai.

Nors informacija, idėjos ir pamokymai, kuriuos siūlo vaikų auklėjimo specialistai, gali būti labai naudingi jauniems tėvams, ppatarimas taip pat gali sukelti sąmyšį, ypač kai žinovai nesutaria tarpusavyje. Vieni siūlo viską leisti, kiti – viską drausti, vieni sako, kad vaikus galima mušti, kiti – kad tai neleistina.

Kartais patarimų gausa ir įvairovė atima iš tėvų pasitikėjimą sprendimais, o kartais ir savo tėvais bei draugais.Tačiau gerai vykdoma tėvystės socializacija gali daug padėti vaikams, kurių tėvai gavo tinkamą pasiruošimą.

Socializacija įdiegia socialines vertybes ne vien tam, kad pažabotų impulsus, bet ir tam, kad formuotų asmeninius siekius. Kadangi elgesio būdai gali būti ssunkiai priimami ir neatnešantys sėkmės iš karto, jais besiremdami atskiri individai gali siekti asmeninių tikslų. Kiekviena visuomenė siūlo daugybę tikslų, tačiau troškimai gali tiek padėti, tiek pakenkti asmenybės ateičiai. Mergaitės, kurios yra mokomos, kad moters pagrindinė paskirtis – vedybos ir motinystė, vargu ar įgys išsilavinimą, būtiną sėkmingam darbui. Jeigu kartais jų siekiai ir aplinkybės vėliau pasikeičia, jau gali būti per vėlu įgyti reikalingą pasirengimą. Siekiai yra susiję su padėtimi, kurią gali užimti visuomenėje individai, atsižvelgiant į lytį, amžių, priklausymą kokiai nors žmonių grupei ar šeimos kilmei. Ūkininko sūnus paprastai skatinamas kitaip formuoti savo ateitį negu didelio verslininko sūnus iš dalies dėl skirtingo lėšų kiekio, kurias kiekviena šeima gali skirti jaunuolio mokymui, ir dėl prieinamų gyvenimo modelių. Maži berniukai dažniausiai nori būti ugniagesiais arba policininkais, bet jeigu jie gyvena su tėvais, turinčiais kitas profesijas, berniukų siekiai ko gero keisis taip, kad pasirinkimas taptų panašesnis į šeimoje esančių vyrų profesijas.

Kiekvieną dieną mes susiduriame su sąvoka „visuomenė“. Tokį terminą vartojame įvairiausiose situacijose, ir jis mums visiems atrodo įprastas ir aiškus. Tačiau pabandę jį suvokti giliau, staiga pajuntame, jog jis nėra toks jau paprastas. „Visuomenė“ – tai kažkas abstraktaus, ypatingo ir sunkiai apibrėžiamo. Kas yra visuomenė? Gyvas organizmas, kurio kiekviena dalis veikia jo išgyvenimo iir stabilumo labui? Nuolatinė kova tarp ją sudarančių konkuruojančių grupių? Aktyvi kasdieninė individų socialinė sąveika? Į šį klausimą negalima atsakyti vienareikšmiškai. Kiekvienas iš mūsų esame visuomenėje, dalyvaujame joje kaip šeimos, mokyklos, darbovietės, visuomeninės organizacijos, politinės partijos ar religinės grupės narys ir atliekame daugybę skirtingų vaidmenų. Kasdien susiduriame su įvairiomis socialinėmis problemomis, kurios, patinka mums tai ar ne, paliečia kiekvieną iš mūsų. Remdamiesi savo situacija ir patirtimi, mes kuriame savo visuomenės viziją, ir nėra teisėjo, kuris nuspręstų, kas yra teisus, o kas ne. Sociologija – mokslas apie visuomenę – taip pat nesiima teisėjo vaidmens. Jo tikslas kitas – ji siekia pažvelgti giliau į visuomenę ir pamatyti tai, kas slypi po kasdieniniu elgesiu ir žmonių grupių sąveika, suvokti ryšį tarp individo ir visuomenės. Sociologas nieko nepriima „kaip savaime suprantamo“, jis abejoja net įprasčiausiais dalykais, o į savo visuomenę žvelgia lyg pašalinis, jai nepriklausantis elementas. Tai suteikia visiškai naują aplinkui verdančio kasdieninio gyvenimo suvokimą. Sociologinė įžvalga padeda pažvelgi į visuomenę iš skirtingų požiūrio taškų ir taip suvokti jos daugialypiškumą ir sudėtingumą. Sociologija yra vienas iš socialinių mokslų, siekiančių pažinti mus supančią socialinę tikrovę. Sociologas, ieškodamas atsakymų į iškeltus klausimus apie visuomenę, savo kelyje neišvengiamai susiduria su istoriku, teisininku, ekonomistu, psichologu, filosofu, politologu ir ddaugeliu kitų mokslo žinovų. Konstruodama visuomenės bei atskirų jos problemų vaizdą, sociologija atsižvelgia į kitų socialinių mokslų nagrinėjamus visuomenės aspektus.