Bokso istorija

Įvadas

Boksas – kovinio sporto šaka, kurioje du vienodos svorio kategorijos asmenys kovoja tik kumščiais. Bokso varžybas randame jau Antikos laikais. Tai viena seniausių kovinio sporto šakų, pagal senumą nusileidžianti tik imtynėms. Boksas buvo viena senovės Graikijos Olimpinių Žaidynių sporto šakų. Graikų boksininkai naudodavo pirštines ir apsivyniodavo rankas žemiau alkūnių, tačiau kovodavo nuogi. Boksas buvo glaudžiai susijęs su senoviniu pankrationu, kuriame be smūginės technikos buvo įtraukti ir imtynių veiksmai, nors ir bokse dalis imtynių technikos buvo naudojama, buvo nedraudžiami įvairūs metimai. BBoksas nuo pankrationo skyrėsi dar tuo, kad pankratione praktiškai nebuvo taisyklių, o bokse šiokie tokie apribojimai buvo.

Nepaisant minimalių apribojimų, bokso kovos dažnai baigdavosi mirtimi, nes smūgiuoti buvo leidžiama ne tik kumščiais, bet ir galva, kojomis, alkūnėmis. Kovos neturėdavo laiko apribojimų, tęsdavosi tol, kol vienas boksininkų nebepajėgdavo kovoti. Raundas trukdavo iki nokdauno.

Boksas atgimė XIX amžiuje, kai Anglijoje buvo pradėtos organizuoti bokso kovos, tik, aišku, su daugiau apribojimų, nei antikinis boksas, tačiau, palyginus su dabartiniu boksu, tos kovos buvo pakankamai žiaurios.

Tik praėjusio aamžiaus pradžioje boksas įgavo dabartinį veidą, buvo įvestas laiko apribojimas, uždrausti kai kurie smūgiai.

Tikslas sužinoti apie bokso praeiti, kas buvo seniau, iš ko jis kilęs. Jo raida pirmasias varžybas kurios vyko seniau, kokios apsaugos priemonės buvo naudojamos. Kas pirmieji sugalvojo bboksą jo taisykles. Pirmieji ižymus boksininkai garsinantys pasaulį savo svarbiomis pergalėmis. Ižymūs žmonės pasižymėją bokso kūrimosi pradžiai.

Iš amžiu glūdumos

Boksas – viena iš seniausių olimpinių sporto šakų. Tiesa, prieš tai jis nuėjo ilgą ir vingiuotą kelią. Jo pirmtakas buvo kumtšynės. Kada žmogus pirmą kartą pavartojo kumš tį: apsiginti ar pulti – sunku pasakyti.

Dar 4 tūkst. Metų prieš Kristų Egipte rastose iškasenose pavaizduotos kumštynių kovos. Kasinėjant Bagdado apylinkėse taip pat rasta šukių su kumtšyniu atvaizdais.

Vėliau per Kretą kumštynės pasiekė Graikiją. Bokso pradininku šioje šalyje laikomas jūrų Dievo Poseidono ir nimfos Melijos sūnus Amikusas, kuris, pasak legendos, neišleisdavo iš šalies nė vieno atvykėlio, prieš tai su pastaruoju neišmėginęs jėgų kumštynėse. Daugeli savo varžovų jis tiesiog užmušdavo vienu kumščio smūgiu. Tačiau ssusitikime su Polideuksu jis ir pats neteko gyvybės.

Jau Homero “Iliadoje” aptinkamas kumštyniu, kurios senovės graikų visuomenėje buvo fizinio auklėjimo dalis, aprašymas. Tačiau sportu kumštynės tapo tik senųjų olimpinių žaidynių dėka. Norėdami tapti čempionais, atletai turėjo papildomai daug treniruotis. Olimpiadų dėka kumštynės paplito ne tik Graikijoje, bet ir Romos imperijoje bei kitose tuo metu išsivysčiusiose šalyse. Apie olimpiadų kumštynininkų kovas palankiai rašė Aristotelis, Sokratas, Platonas. Daugelis to meto išminčių, filosofų patys užsiiminėjo kumštynėmis ir olimpiadose buvo pasiekę gerų rezultatų.

To mmeto boksas labai skyrėsi nuo šiuolaikinio. Senovės kumštynininkai mūvėjo odines “pirštines” (odos dirbtai), suteptas gyvulių taukais. Senovės sportininkai treniruotėms jau naudojo “maišus”, odines kepuraites ir net odinę dantų apsaugą. Tačiau tuo metu kovotojų niekas neskirstė į svorio kategorijas. Buvo kovojama dėl “absoliutaus čempiono” vardo tol, kol vienas iš varžovų nebegalėdavo priešintis arba pasiduodavo. Be to, nebūdavo raundų. Jei po keleto valandų kovos nugalėtojas nepaaiškėdavo, abu kovotojai būdavo išsekę, nugalėtoją lemdavo šiuolaikinio futbolo “pendelis”. Būdavo traukiami burtai, kam pirmam teks smūgiuoti į nesiginantį varžovą. Smūgiuodavo tik į galvą, nes smogti į kitą vietą buvo laikoma “neetiškà”. Ir apskritai kovos metu būdavo smūgiuojama tik į galvą. Vyrai kovodavo nuogi, todėl moterims stebėti varžybas buvo draudžiama – grėsė net mirties bausmė, “nusikaltėlį” numetant nuo aukštos uolos. Vėliau, kai kovotojai pasipuošė speciale apranga, draudimas buvo atšauktas. Įdomu, kad ir šiuolaikinio bokso varžybas moterims buvo leista stebėti tik po Pirmojo pasaulinio karo.

Kumštynės į olimpiadų programą buvo įtrauktos tik 23-ose žaidynėse 688 m. prieš Kristų. Pirmuoju olimpiniu čempionu tapo graikas Onomastas, kuris ir įvedė pirmąsias olimpines kumštynių taisykles. 41-oje olimpiadoje jau “boksavosi” ir paaugliai. Vėliau olimpinėse žaidynėse leista dalyvauti ne vien graikams. Olimpiados vyko ir romėnams užkariavus Graikiją.

Senovės olimpinių žaidynių nugalėtojai būdavo materialiai aprūpinami iiki gyvenimo pabaigos, gimtame mieste jiems buvo statomi paminklai, o pralaimėję gaudavo taurę. Jos būdavo skirtos pastariesiems paguosti.

Kai kurie senovės kumštynininkų pasiekimai tiesiog stulbina. Pavyzdžiui, Teagenas iš Tazoso per 20 savo karjeros metų turëjo net 1425 oficialias kovas! Tiesa, kitur tvirtinama, kad 1425 susitikimus jis laimėjo. Kai kurie kumštynininkai kovodavo net po 10 kartų per dieną.

Rimgaudas Tirilis „Lietuvos vyrai ringe“

Daugelis kumštynininkų – Tagenas, Jufimas, Glaukas, Kleitomakas (jie buvo 185 – 195 cm. ūgio ir svėrė nuo 86 iki 106 kg.) ir kiti – tapo legendomis, nusipelnę didžiulės šlovės.

Jų statulas garbindavo kaip dievų. Vargu ar juos įveiktų šiuolaikinës profesionalų bokso žvaigždės.

Teagenas, manoma, gimė 505 m. prieš Kristų. Jis buvo nepaprastai stiprus. Kartą, kai jam buvo devyneri, žaizdamas nutempė didžiulę bronzinę statulą iš miesto aikštės centro. Suaugusieji jo nebaudë, bet liepė parnešti “žaislà” ir pastatyti į vietą. Vėliau, užaugęs, jis laimėjo per 30 didelių turnyrų, jo šlovė paplito už tūkstančio kilometrų. Ne vienose olimpinėse žaidynėse Teagenas tapo nugalėtoju ne tik kumštynėse, bet ir pankratione.

Net ketveriose (60, 61, 62, 63) olimpinėse žaidynėse laimėjo Tisandrosas iš Nakoso (Sicilija). Kitas garsus olimpinis kumštyniu čempionas Podedamas buvo 206 cm. ūgio ir svėrė 136 kg. Jis sulaikydavo trijų arklių traukiamas vežėčias. Kartą, kovodamas ssu trimis atletais, visus juos užmušė. Savo pasirodymo cirke metu nutraukdavo jaučiui koją ar kumščio smūgiu užmušdavo liūtą.

Ir tokių pavyzdžių, pasakojančių apie senovės kumštynių galią – begalė.

Daugelį turbūt domina, iš kur žinomi senovės atletų ūgis ir svoris? Kaip žinia, buvo statomos jų statulos, o pastarųjų papėdėje paliekami atletų kojų “atspaudai”. Žinant, kad tai buvo proporcingai sudėti atletai, šiuolaikiniam mokslui didelio vargo nesudaro nustatyti jų ūgį ir svorį.

Apie graikų kumštininkų kovos būdavo žinoma nemažai. Jų stovėsena buvo tokia, kaip mūsų laikais, jie daug manevruodavo, be to, anų laikų kumštininkai kūno duomenimis buvo panašūs į dabartinius boksininkus – turėjo plonas kojas, plačius pečius ir ilgas rankas.

Iš Graikijos kumštynės atkeliavo į Romą. Čia labiausiai išgarsėjo Melanskomesas, kuris panaudojo labai įdomią kovos taktiką. Susitikimo pradžioje jis išvis nesmūgiuodavo, o ištiesdavo rankas pirmyn ir taip neprisileisdavo varžovo. Smūgiuoti pradėdavo tada, kai varžovas nesėkmingai puldamas, pavargdavo ir netekdavo jėgų. Kumštynes mėgo romos imperatoriai. Žinoma, kad Kaligula net į Afriką atsivežė atletus, žiūrėdavo jų kovas, o nugalėtojui skirdavo gražuolę vergę.

Tarp senovės romėnų iš pradžių buvo paplitusios graikų kumštynės. Tačiau, romėnai žiūrovai iš savo gladiatorių reikalavo kraujo, todėl graikiška pirštinė buvo “rekonstruota”, joje ėmė naudoti vis daugiau metalo. Pirštinės jau turėjo ne saugoti,

o žaloti. Laisvi žmonės ėmė vengti tokių kovų, jų vietas užimdavo vergai.

394 m. prieš Kristų imperatorius Feodosijus uždraudė olimpines žaidynes. Paskutinis oficialus olimpinis kumštyniu čempionas buvo Varasuatas, vėliau tapęs Armėnijos caru.

Po barbarų antpuolio žlugo Romos imperija, dingo ir bet kokios žinios apie kumštynes. Žinoma, kad kumštynęs, kaip ir imtynęs, liko kariuomenės parengimo programoje.

Rimgaudas Tirilis „Lietuvos vyrai ringe“

Kumštynės – dar ne boksas

Prabėgo nemažai laiko kol kumštynių kovos vėl atgimė Europoje, o vėliau persikėlė į Ameriką.

Anglijoje kumštynėmis, kurios vvėliau tapo boksu su pirštinėmis, pradėta užsiiminėti XVIIa. Dar ankščiau šiuo “sportu” pradėta užsiiminėti Rusijoje. Pirmieji užrašai apie kumštynes Rusijoje aptinkami jau XI a. metraščiuose. Tiesa, šioje šalyje buvo madingesnės kumštynės “sienelė prieš sienelę”, kai jėgas išmėgindavo kaimas prieš kaimą ir panašiai.

Pirmiausia į kovą stodavo paaugliai (13–16 m.), po to jaunuoliai (17–19 m.), jaunimas (20–24 m.) ir vyrai (25 m. ir vyresni). Tokios kumštynininkų kovos buvo bažnyčios ir carų ne kartą uždraustos, tačiau gyvavo net iki antrojo šio amžiaus ddešimtmečio.

Vis dėlto pagrindiniai “tikrojo” bokso pradininkai – anglai. Pirmieji duomenys apie bokso kovas siekia 1681 metų pradžią. Atsirado žmonių, kurie bokso pradėjo mokyti specialiose mokyklose. 1719 m. Vienas iš jų – puikus fechtuotojas Džeimsas Figas (1695 – 1734) – ttapo Anglijos čempionu. Jis vadinamas ir pirmuoju pasaulio čempionu, nes kitose šalyse besiboksuojančių tuo metu dar nebuvo. Tai buvo aukštas pagal to meto standartus (183 cm), 84 kg. sveriantis atletas. Jis įsteigė savo vardo bokso akademiją. To meto boksą dar reikėtų vadinti kumštynėmis, nes buvo kovojama plikais kumščiais.

Kiti istorikai neigia, kad D. Figas yra šiuolaikinio bokso pradininkas. Jie tvirtina, kad tikruoju bokso pradininku reikėtų laikyti italų šventiką Bernardiną, kuris teisėjaudavo boksininkų kovoms pagal tuo metu galiojusias taisykles. Dar 1200 m. Dvasiškasis tėvas Bernardinas pasisakė prieš dvikovas, naudojant šaltą ginklą. Jis įtikino savo karštakošius tėvynainius, kad geriau kovoti kumščiais, o ne kardais. Kumštynės ypač patiko jaunimui. Po Bernardino mirties kumštynės neteko savo prasmės ir buvo užmirštos.

Anglijos čempionu D. Figas bbuvo 1719 – 1724 ir 1725 – 1730 metais. 1724 metais jis pralaimėjo Nedui Satonui, tačiau po metų atsirevanšavo. Tik nuo 1743 m. imta naudotis tam tikromis taisyklėsmis, kurių autorius buvo D. Figo mokinys Džeimsas brautonas, pats tapęs Anglijos (vėliau – ir Didžiosios Britanijos) čempionu 1743 – 1750 metais. Pagal “Brautono taisykles” boksininkų dvikova vykdavo jau kvadratinės formos aikštelėje ant pakylos arba tiesiog ant žolės, apjuostos virvėmis. Teisėjus išrinkdavo prieš kovą ir jie likdavo už ringo. Tai buvo “prizinis boksas”, nnes buvo kovojama dėl pinigų, kuriuos skirdavo organizatoriai arba žiūrovai. Jei po smūgio vienas iš kovotojų nugriūdavo, būdavo skelbiama 30 sek. pertrauka, per kurią sekundantas savo kampe galėdavo padėti sportininkui. Jei po 30 sek. boksininkas negalėdavo tęsti kovos, jis pralaimėdavo. Kai kada raundai tęsdavosi labai trumpai, o kai kada – po valandą ir ilgiau. Nugalėtojas gaudavo du trečdalius dalyviams skirtų pinigų. Buvo draudžiama mušti varžovą, stovintį ant kelių, o juo labiau – gulintį. Taip pat buvo draudžiama griebti už rūbų, plaukų, kojų, smūgiuoti žemiau juosmens. Dvikova vykdavo, kol vienas iš kovotojų nebegalėdavo tęsti susitikimo. Dažnokai dvikovos baigdavosi tragiškai – mirtimi, kai kurie susitikimai – visuotinėmis muštynėmis, todėl vėliau valdžia reikalaudavo specialaus leidimo, kurį pati ne visada norėdavo duoti.

Rimgaudas Tirilis „Lietuvos vyrai ringe“.

Tokiu atveju kovos vykdavo slapčia, o už tokių nelegalių mačų rengimą boksininkai, jų vadovai ir teisėjai patekdavo į kalėjimą, jei nespėdavo išsibėgioti ir pasislėpti. D. Brautonas buvo pramintas “Bokso tėvu”, o jo taisykles galiojo net iki 1838 metų.

Anglijoje buvo daug gerų boksininkų, tarp kurių ypač išsiskyrė Danielis Mendoza. 1792 m. jis iškovojo čempiono vardą, nors svėrė tik 72 kg. ir buvo 171 cm. ūgio. Laikoma, kad D. Mendoza padėjo mokslinius bokso pagrindus, sukūrė puolimo ir gynybos veiksmų ssistemą, nepasitikėdamas vien tik jėga. Nors buvo daug lengvesis ir mažesnis nei daugelis jo varžovų, jis įveikdavo pastaruosius. D. Mendozos vardas tampriai susijęs su Džono Džeksono (181 cm., 91 kg.) vardu. Pastarasis boksininkas trečioje kovoje savo gyvenime susitiko su D. Mendoza ir nugalėjo jį.pasigavęs už ilgų plaukų ir sudavęs daugybę triuškinančių smūgių. Po to Dž. Džeksonas atidarė mokyklą Londone, kurioje mokydavo aukštuomenę bokso. Tarp jo mokinių buvo lordas Baironas. D. Mendoza su bokso pamokomis gana sėkmingai važinėjo po Angliją, Airijà, Škotijà.

Įdomu, kad daugelis kovotojų, nepaisant daugybės plikais kumščiais gautų smūgių, liko visą gyvenimą sveiki ir nugyveno ilgą gyvenimą. Braitonas mirë 85, Mendoza – 73, Džeksonas – 76 metų.

Pagaliau ir boksas

Praėjus šimtmečiui po “Brautono taisyklių” pasirodymo, jos vėl buvo pakeistos, tačiau daugiausia pakeitimų 1867 m. pasiūlė markizas Kvinsberis. Svarbiausia, jis griežtai pareikalavo, kad atletai boksuotųsi su pirštinėmis, roundas truktų tris minutes. “Kvinsberio taisyklės” galutinai buvo pripažintos tik 1872 m. Jose buvo 12 paragrafų.

Svarbiausi:

1. Kova vyksta kvadratiniame 7,3×7,3 m. ringe

2. Raundas tęsiasi 3 minutes, tarp raundų – minutės pertrauka

3. Varžovams draudžiami bet kokie imtynininkų veiksmai

4. Sportininkui, po smūgio atsidūrusiam ant grindų, skaičiuojamas nokdaunas, ir po 10 sek. jis turi stovėti ringo centre, priešingu atveju – pralaimėjimas

Pirmą kartą boksininkai buvo suskirstyti pagal svorio kkategorijas:

Lengvas – iki 140 svarų (63,5 kg.)

Vidutinis – 158 svarai (71,6 kg.)

Sunkus – per 158 svarus (+71,6 kg.)

Dar vėliau svorio kategorijų skaičius didėjo, o dabar mėgėjų bokse jų jau dvylika:

I visų lengviausias (46 – 48 kg.)

II visų lengviausias (48 – 51 kg.)

Lengviausias (51 – 54 kg.)

Rimgaudas Tirilis „Lietuvos vyrai ringe“.

Puslengvis (54 – 57 kg.)

Lengvas (57 – 60 kg.)

I pusvidutinis (60 – 63,5 kg.)

II pusvidutinis (63,5 – 67 kg.)

I vidutinis (67 – 71 kg.)

II vidutinis (71 – 75 kg.)

Pussunkis (75 – 81 kg.)

I sunkus (91 kg.)

II sunkus (+91 kg.)

O tikrasis “Kvinsberio taisyklių” autorius buvo.Džonas Grehemas Èembersas, vienas iš Londono atletų klubo narių. Siekdamas įgyvendinti savo įdėją, jis kreipėsi į garsų rėmėją Kvinsberio markizà Džona Doltą Duglą, kuris sutiko padėti. Jis ir pasirašė po naujomis bokso taisyklėmis, kurių dauguma punktų tebegalioja ir dabar. Taigi Kvinsberio markizas pateko į istoriją, o tikrasis taisyklių autorius liko užmirštas.

Kovoti buvo leidžiama tik su bosko pirštinėmis, kurios svėrė nuo 2 iki 5 uncijų (1 uncija – 28,23 g.). Tiesa, dažnai vyrai ignoruodavo jas ir boksuodavosi plikais kumščiais.

Paskutinë “plikų kumščių” kova įvyko 1889 m. liepos 8d. tarp amerikiečio D. Salivano ir D. Kilreno dël JAV čempiono vardo. Nugalėtoją Salivaną gerbėjai paskelbė pasaulio

čempionu, nes abu šie vyrai buvo įveikę ir stipriausius Didžiosios Britanijos boksininkus.

1881 m. Anglijoje buvo įkurta pirmoji pasaulyje mėgėjų boksininkų asociacija. Jau tada mėgėjų boksininkų taisyklės skyrėsi nuo profesionalų. Buvo sutrumpintas raundų skaičius (pagal “Kvinsberá” – iki 45), bokso pirštinių svoris padidintas iki 8 uncijų, o tai sumažino smūgio jėgą.

XIX a. pabaigoje, atgimus olimpinėms žaidynėms, buvo tikimasi į žaidynių programą įtraukti ir boksą, tačiau tai pavyko padaryti tik 1904 m., kai Sent Luise (JAV) vyko III olimpinės žaidynės.Tam ddidelės įtakos turėjo tai, kad už boksą “užsistojo” rašytojai Džekas Londonas ir Bernardas Ðou. Varžybos vykdavo septyniose svorio kategorijose, be to, nugalėtojams buvo leidžiama išmėginti jėgas ir su aukštesnės svorio kategorijos čempionu.

Rimgaudas Tirilis „Lietuvos vyrai ringe“

Pirmieji žingsniai Lietuvoje

Boksas kaip sportas į Lietuvą alkeliavo vėliau nei pas mūsų kaimynus Carizmas, uždraudęs mums „raštą ir druką“ bei noredamas lietuvius nutautinti, nesirūpino jų fizine būkle. Buvo draudžiamas kurti ne tik kultūrines, bet ir sporto organizacijas.

Liaudyje boksas buvo žinomas nuo neatmenamų laikų iir vadinamas kumštynėmis. Kada Lietuvoje įvyko pirmosios bokso rungtynės? Žinoma, kad jas buvo bandyta suorganizuotui 1919 m., tačiau, neturint geresnių boksininkų, specialistų, sąlygu – bandymas nepavyko. Vis dėlto 1923 m. Gruodžio 29-30d. per Lietuvos dviratininkų sąjungą (LSD) sunkiosios atletikos pirmenybes KKaune buvo surengtos pirmosios oficialios bokso varžybos. Jų organizatorius ir siela buvo Steponas Darius. Be to, jis ir teisėjas ir treneris. Ne veltui vadinamas Lietuvos bokso tėvu. Varžybose dalyvavo penki boksininkai. V.Byla su bokso susipažino gyvendamas Anglijoje ir tapo nugalėtoju. Pirmasis Lietuvos čempionatas 1925m. Pirmą kartą Lietuviai išvyko į olimpiadą kuri vyko Amsterdome išvyko du boksininkai kurie pralaimėjo, tai K.Markevičius ir J.Vinča. Boksa Lietuvoje laikui bėgant populiarėjo, atsirado daugiau sportininkų jų pasiektų rezultatų daugėjo.

Rimgaudas Tirilis „Lietuvos vyrai ringe“

Išvada

Boksas nuo senu senovės yra pamėgta vyrų sporto šaka todėl visus traukia išmeginti jėgas vienas su kitu kumščiais. Todėl čia sportuoja tikri vyrai kurie yra tvirti charakterio savybėmis ir treniruotu kūnu.

Bokse kuo toliau tuo daugiau naudojamos geresnės apsaugos priemones, kad kuo mmažiau žalotų vienas kitus. Tai pirštines, šalmai, dantų apsaugos, elastiniai bintai. Bokso salėje bailiams nera vietos nes ilipęs i ringą turi parodyti ka moki ir nebijoti suduoti. Nera vien svarbu mušti smūgius ir pataikyti svarbu taisyklingai juos atlikti tiksliai ir kuo geriau, gerai judėti, reaguoti kuo geriau kad galetum apsiginti ar išsisukti is smūgiu, gera gynyba labai svarbu apsiginti nuo stipriu smūgiu.

Boksą šiuo metu pamirštas, nepopuliarus, o buvo tokie laikai, kai boksas Lietuvoje buvo populiarus kaip šiuo metu krepšinis ttada salės knibždejo pilnos žmoniu. Sportuodavo daugelis jaunuoliu, kurie įrodynėdavo savo jėgas. I varžybas ateidavo pilnos salės žiūrovų. Tuo metu rezultatai budavo geri daug rodydavo sportininkai rezultatu. Šiuo metu boksas nepopuliarus mažai jaunuoliu ateina i bokso salę. Pasiekimai nėra tokie kokiu noretumėm, kad būtų geresni. Jei boksa atsigautu ir išpopuliarėtu atsirastu daugiau pasiekimų.

Naudota literatura:

knyga Rimgaudas Tirilis „Lietuvos vyrai ringe“

http://www.geocities.com/kov_istorija/

http://lt.wikipedia.org/wiki/Boksas