Laikysenos vystymasis

TURINYS

ĮVADAS

1.Laikysenos kontrolės teorijos

2. Laikysenos kontrolės refleksų – hierarchinė teorija

I. Laikysenos refleksai žmogaus vystymuisi ……………………….. 7

1. Tiesinimo refleksas 7

2. Pusiausvyra ir apsaugomosios reakcijos 8

3. Refleksų vaidmuo vystymosi procese 8

II. Nauji vystymosi metodai 9

1. Naujaisiais modeliais paremtas tyrimas………. …………10

III. Kūno padėties valdymo vystymasis: sistemų požiūris 10

IV. Atsirandantis galvos valdymas 11

1. Motorinės koordinacijos 11

2. Sensorikos indėliai 12

3. Refleksų ir sistemų teorijų susiejimas 12

V. Savarankiško sėdėjimo atsiradimas 13

1. Motorikos koordinacija 13 <

2. Adaptacinio gebėjimo vystymasis 14

3. Pratimų poveikis: pakeičiant laikysenos atsaką. 16

4. Refleksų susiejimas su sistemų teorija 17

VI. Stovėsenos valdymo tobulinimas 17

1. Raumenų – griaučių sistema: mūno morfologijos pasikeitimai 17

2. Motorinė koordinacija 18

3. Kompensacinis laikysenos valdymas 18

4. Sensorinės adaptacijos valdymas .20

5. Išankstinis pusiausvyros tobulinimas 21

VII. Reziumė 22

IŠVADOS

Įvadas

Pats pirmasis vaiko judėjimas yra mamos įsčiuose, gimęs kūdikis atlieka primityviausius judesius. O pirmaisiais gyvenimo metais, vystosi vaiko neįtikėtini įgūdžiai, tokie kaip, šliaužiojimas, savarankiškas vaikščiojimas ir bėgiojimas, ropštimasis, akių ir rrankų koordinacija, manipuliavimas įvairių objektų, kuo įvairiausiais būdais. Visų šių įgūdžių pasirodymas reikalauja ugdyti nuolatinį judėjimą, kad vystytųsi pirminiai ir tolimesni judesiai. Tam, kad suprastume kokie yra svarbūs vaiko judrumo judesiai ir jo judėjimas, kuris po truputį tobulinimas, tam tikru ggyvenimo momentu, reikia stebėti vaiką, kad jo judesiai vystytųsi tolygiai, be jokių sutrikimų. Šitas skyrius analizuoja laikysenos kontrolės plėtros tyrimą ir kaip jis prisideda prie stabilumo ir mobilumo įgūdžių atsiradimo.

Pirmaisiais gyvenimo metais, vystosi vaiko neįtikėtini įgūdžiai, tokie kaip šliaužiojimas, savarankiškas vaikščiojimas ir bėgiojimas, ropštimasis, akių ir rankų koordinacija, manipuliavimas įvairių objektų, kuo įvairiausiais būdais. Visų šių įgūdžių pasirodymas reikalauja ugdyti nuolatinį judėjimą,kad vystytųsi pirminiai judesiai. Tam, kad suprastume kokie yra svarbūs vaiko judrumo judesiai, terapeutai pirmiausiai turi ištirti visų įgūdžių pagrindus. Tam, kad suprasti geriausius terapeutų siūlymus vaikams, kurie turi sunkumų, dėl vaikščiojimo.

Tam, kad suprastų vaikų judėjimo ir manipuliavimo įgūdžių atsiradimą terapeutai turi suprasti įgūdžių laikysenos pagrindus, suprantant laikysenos tobulinimo pagrindą įmanoma nubrėžti geriausią požiūrį įgūdžių lavinimui. Šitas sskyrius analizuoja laikysenos kontrolės plėtros tyrimą ir kaip jis prisideda prie stabilumo ir mobilumo įgūdžių atsiradimo. Vėlesni skyriai analizuoja šių tyrimų pritaikymą kontroliuojant laikyseną. Laikysenos kontrolė ir tobulinimas. Pirmiausiai pažvelkime į keletą įrodymų, kad laikysenos kontrolei svarbiausia judėjimo tobulinimo dalis.

Ankstyvojo vystymosi tyrimai parodė, kad kartu vykstantis laikysenos lokomotorinis ir manipuliacinės sistemos vystymasis yra būtinas. Visų šių sričių įgūdžių atsiradimui ir tobulinimui.

Kada naujagimių chaotiškas galvos judėjimas reguliuoja įnervuojančio vaiko sėdėjimo balansą, tai stabilizuotas judėjimas ir elgesys normaliai matomas pas ppaaugusius vaikus. Kaip pavyzdys parodytas paveiksle, kada gydytojas stabilizuoja naujagimių galvas, kūdikiai gali pradėti klausyti gydytojo, siekti daiktų arba išlaikyti rankas šonuose su išskleistais pirštais, pasiūlyti slopinti griebiamuosius mororefleksus.

Šitie rezultatai sustiprina sąvoką, kuri nepakankamai išsirutuliojusi, kūno laikysenos sistemą yra apribojantis veiksnys pasirodantis kitame elgesį, kaip slopinimas refleksų. Tai taip pat pastebėta, kad vėluojantis ar nenormalus vystymasis laikysenos sistemos gali sutrikdyti arba pažeisti vaiko gebėjimą vystyti judėjimo įgūdžių nepriklausomybę ar manipuliacijas.

Motoriniai etapai ir atsirandanti laikysenos kontrolė

Tradiciškai laikysenos kontrolės vystymasis buvo asocijuojamas su nuspėjamu motorinio elgesio, motorinių etapų seka. Keletas iš pagrindinių judėjimo etapų yra parodytas 8-2 paveiksle. Jis apima mojavimą, siūbavimą, sėdėjimą, atsilenkimus nepriklausomą stovėjimą ir vaikščiojimą, šitų pagrindų pasirodymo seka ir laikas buvo aprašytas keleto tyrėjų, 1946 Arnoldas Geselis pediatras aprašė pirmąjį bendrąjį atsiradimą vaiko gyvenimo elgesyje. Jis pastebėjo, kad judėjimo vystymosi kryptis yra nuo galvos iki kojų, taip jisai suformulavo vystymosi krypties dėsnį. Beto Geselis nubrėžė šį vystymąsi kaip spiralinę hierarchiją. Jis teigė, kad ugdomo judėjimo, vystymasis nėra tiesinė seka. Nuolat tobulėjantis su laiku ir amžiumi. Geselis tikėjo, kad vystymasis yra labiau dinamiškas gamtoje ir gali būti charakterizuojamas alternatyvus regresijos tobulėjimas, mokantis įgūdžių.

8-2 pav. Labai svarbus motorinis įvykis, kuris pasirodo su laikysenos kontrolės vystymusi. Tai ssusideda iš ropojimo (2 mėn.), sėdėjimo (6-7 mėn.), šliaužiojimo (8-10 mėn.), stovėjimo remiantis (9-10 mėn.), tvirto stovėjimo (12-13 mėn.) ir vaikščiojimo (14-18 mėn.). (Adaptuota su ShumwayCook A leidimu, Woollacott M. Teorinis klausimas vertinant laikysenos kontrolę. In: Wilhelm I, ed. Fizinės terapijos įvertinimas ankstyvojoje kūdikystėje. NY: Churchill Livingstone, 1993: 163)

Iš pradžių, mokantis ropoti, vaikas pirmiausia naudojasi sistemine rankų pagalba, galų gale pereinant prie daug sudėtingesnių rankų kaitaliojimo būdų kaip ropojimo įgūdžių, kurie laikui bėgant tampa puikūs. Kada vaikas pirmą kartą pradeda ropoti, imamasi sisteminės rankų pagalbos. Galų gale, kai ropojimas tampa puikus, rankų kaitaliojimas išnyksta. Taigi kai vaikai žengia vis į naują įgūdžių vystymosi pakopą, jie gali pasirodyti, kad grįžta atgal į aukštesnes elgesio formas iš naujo, daug daugiau subrendęs ir prisitaikęs prie pasirodžiusių naujų įgūdžių.

Daugelis tradicinių įvertinimo skalių sukurtos įvertinti motorinio elgesio vystymosi normų pasirodymą, kurį nustatė McGraw (1932) ir Gesell. Naudojant šias skales terapeutas įvertina kūdikio ar vaiko funkcionavimo įgūdžių elgesį, kuris reikalauja laikysenos kontrolės. Šie įgūdžiai įskaitant sėdėjimą, stovėjimą, vaikščiojimą nesiremiant, pasiekiant kas yra priekyje ir judant iš sėdimos į stovimą poziciją· Vystymosi testų ir matavimų pavyzdžiai yra įtraukti į bendrą motorinių funkcijų matavimą (Russel et al., 1993), Peabody motorinės vystymosi skalės (Folio ir Fewell, 1983), BBayley ankstyvos kūdikystės skalės (Bayley, 1969) ir ankstyvos kūdikystės judėjimo įvertinimas (ChandIer et al., 1980). Šie ir kiti testai seka normalų vystymąsi ir yra naudojami esant rizikai atpažinti vaiko vystymosi problemas.

LAIKYSENOS KONTROLĖS TEORIJOS

Kokie yra laikysenos kontrolės pagrindai vystymosi pagrindinės nuspėjamos motorinės elgsenos sekos? Keletas vaiko vystymosi teorijų stengiasi susieti su neutralia struktūra ir elgsena vystantis ankstyvoje vaikystėje. Klasikinės vaiko vystymosi teorijos telkia didelę svarbą pagrindinių refleksų atsiradimui žmogaus elgsenos brendime. Tai reiškia, kad normalaus vaiko atsiradusiai laikysenai ir judėjimo kontrolei tai priklauso nuo vėlesnių refleksų įsitraukimo. Pagal visas šias teorijas, refleksų atsiradimas ir išnykimas atspindi žievinių struktūrų brendimą ir įtraukia refleksus, kurie yra kontroliuojami žemesniuose lygiuose su centrine nervų sistema į funkcionalesnę laikyseną ir motorinę reakciją (žr. pav. 1). Ši teorija buvo susieta kaip refleksų – hierarchijos teorija (Woollacott ir Shumway-Cook, 1990; Horak ir Shumway-Cook, 1990).

Arba pastarosios motorinės kontrolės, tokios kaip sistemos, ekologinės ir dinaminės veiksmo teorijos nurodė, kad laikysenos kontrolė vystosi iš sudėtingų raumenų ir griaučių sąveikos ir neutralios sistemos bendrai nurodomas kaip laikysenos kontrolės sistemos. Organizacijos, kuriose nėra laikysenos kontrolės sistemos yra nustatyta pagal dvi užduotis ir aplinkas. Sistemų teorija nepaneigia refleksų egzistavimo, bet laiko juos kaip vienintelius iš daugelio judėjimo ir laikysenos kontrolės įtakų.

LAIKYSENOS

KONTROLĖS REFLEKSŲ – HIERARCHINĖ TEORIJA

Laikysenos refleksai buvo atrasti šio amžiaus pradžioje tokių mokslininkų kaip Magnus (1926), DeKleijn (1923), Rademark (1924) ir Schaltenbrand (1928). Šio darbo ankstyvoje stadijoje mokslininkai pasirinktinai pažeisdavo skirtingos centrinės nervų sistemos dalis ir tyrė· gyvūnų galimybę orientuotis. Magnus ir asociacija privedė gyvūną prie nustatytos nulinės stadijos, stadijos kurioje joks laikysenos refleksas negalėtų būti išgautas. Po to kiti gyvūnai, patyrę parinktus pažeidimus, paliekant sistemiškai vis didesnį ir didesnį kiekį nepažeistos centrinės nervų sistemos. Šiuo atveju Magnus nustatė bendrai iir atskirai visus refleksus, kurie veikia kartu tam, kad pasiektų laikysenos orientaciją įvairių rūšių gyvūnams.

Magnus gyvūnų laikysenos refleksus suskirstė į vietines nejudrias reakcijas, atskiras stacionarias reakcijas, bendras stacionarias reakcijas ir tinkamas reakcijas. Vietinės stacionarios reakcijos kietina gyvūnų galūnes tam, kad išlaikytų kūno svorį prieš gravitaciją. Atskirų dalių stacionarios reakcijos įtraukia daugiau nei vieną kūno dalį ir įtraukia lenkiamąjį raumenį atitraukimo refleksu ir sukryžiuoja tiesiamojo raumens refleksu. Bendrosios stacionarinės reakcijos įtraukia viso kūno pozicijos pakitimus kaip reakcija pakeisti į svarbiausią ppoziciją. Galiausiai Magnus apibūdina 5 tinkamų reakcijų serijas, kurios leido gyvūnams imtis arba nesiimti rūšių specifikos kūno orientacijos su pagarba jų aplinkai.

LAIKYSENOS REFLEKSAI ŽMOGAUS VYSTYMUISI

Refleksų tyrimai tapo svarbia studijų apie motorinį vystymąsi dalimi. Daugelis mokslininkų bandė tiksliai užrašyti tų rrefleksų laiko atsiradimų ir išnykimo momentą normaliose vaikuose su labai skirtingais rezultatais. Yra mažas sutikimas dėl laikysenos ir tų reflekso laiko arba tų refleksų reikšmė normaliam ir nenormaliam vystymuisi (Claverie et.al., 1973). 8-3 paveikslas apibendrina daugelio tyrimų buvimo ir laiko tėkmės asimetriško kaklo refleksiškumo normalaus vystymosi rezultatus.

Tiesinimo reakcijos

Pagal hierarchinį refleksų modelį, galvos padėties erdvėje ir padėties ryšium su galva ir grindimis organizavimas yra penkių tiesinimo reakcijų sąveikos rezultatas. Tiesinimo reakcijos yra laikomos automatinėmis reakcijomis, leidžiančiomis žmogui įvertinti ir užtikrinti pusiausvyrą keičiant padėtį. Trys tiesinimo reakcijos, įtraukiančios galvos orientavimą:

1. optinė tiesinimo reakcija, kuri vestibiuliarinių signalų dėka galvą orientuoja tiesiai ir vertikaliai (8-5A pav.).

2. painioji tiesinimo reakcija vestibiuliarinių signalų dėka galvą orientuoja tiesiai, vertikalia kryptimi (8-5B pav.).

3. kūno dėl galvos tiesinimo rreakcija, kuri galvą orientuoja kaip atsaką į lytėjimo signalus, atsirandančius dėl kūno sąveikos su atraminiu paviršiumi (8-5C pav.).

Landa“ reakcija (8-6 pav.) sujungia visų trijų su galvos orientavimu susijusių tiesinimo reakcijų rezultatus.

Kad būtų išlaikyta tinkama kūno padėtis galvos ir atraminio paviršiaus atžvilgiu, sąveikauja du refleksai. Kūno pagal kaklą tiesinimo reakcija orientuoja kūną pagal sprando centrus, kurie informuoja apie pokyčius galvos ir kaklo padėtyje. Buvo pristatytos dvi šio reflekso formos: nesubrendusi forma („rąsto ridenimas“), būnanti iškart po gimimo ir subrendusi fforma, vykdanti segmentinį (atskirų dalių) kūno sukimą (8-7 A pav.). Kūno pagal kūną tiesinimo reakcija (8-7B pav.) užtikrina kūno orientaciją atraminio paviršiaus atžvilgiu, nepriklausomai nuo galvos padėties.

Pusiausvyra ir apsaugomosios reakcijos

Pagal hierarchinę refleksų teoriją pusiausvyra atsiranda dėl tam tikra seka vykstančių pusiausvyros reakcijų, kurios dažnai skirstomos į tris kategorijas. Pokrypio reakcijos ir jų pasirodymo laikas. pavaizduotos 8-8A-C pav. Pokrypio reakcijos yra naudojamos gravitacijos centrui, priklausomai nuo pakreipiamo paviršiaus, kontroliuoti. Jos prasideda vaikui išsitiesus kniūbsčioje padėtyje. Kūno padėties fiksavimo reakcijos ir jų pasirodymo laikas vaizduojamos 8-9 A-C pav. Šios reakcijos naudojamos atstatyti pusiausvyrą, sutrikdytą jėgoms paveikus kitas kūno dalis. Jos kaip ir pokrypio reakcijos vyksta tam tikra vystymosi seka, pradedant nuo kniūbsčios kūno padėties. Parašiutiniai arba apsauginiai atsakai apsaugo kūną nuo sužeidimų griūnant (8-10 A-C pav.). Parašiutinės reakcijos yra aptiktos ir kojose, kaip atsakas į žemėjančius vaiko judesius erdvėje. Galiausiai svirduliavimo reakcijos (žingsniavimas į šonus) pasireiškia kaip atsakas į pusiausvyros praradimą šonine kryptimi. Parašiutinės reakcijos, kaip ir kitos pasireiškia tam tikra seka, šoninėms ir užpakalinėms reakcijoms vykstant prieš priekines reakcijas.

Daugelis mokslininkų mario, kad visos šios reakcijos byloja apie tai, kad vyksta asociatyvaus vystymosi etapų įsisąmoninimas. 8-11 pav. vaizduojami visų iki šiol minėtų reakcijų pasirodymo kiekiai.

Refleksu vaidmuo vystymosi procese

Kokia refleksų rreikšmė motoriniam vystymuisi? Mokslininkai dar nežino tikslaus atsakymo į šį klausimą; kol kas ši reikšmė vertinama labai kontroversiškai. Kai kurie teigia, kad ref1eksai sudaro normalaus motorinio valdymo pagrindą. Pvz., manoma, kad asimetrinis kaklo tonuso refleksas yra akių- rankos veiksmo vystymosi dalis, nes galvos judesiu pasiekiama, kad ranka atsirastų regos lauke. Tačiau kiti tyrimai neparodė jokių sąsajų tarp siekimo veiksmų ir šio reflekso buvimo ar nebuvimo, 2 – 4 mėnesių amžiaus kūdikių atveju. Teigiama, kad asimetrinis kaklo tonuso refleksas lemia suaugusių žmonių judesius, nes jų atveju, pasukus galvą pastebimas galūnių tempimo palengvinimas.

Kūno pagal kaklą ir kūno pagal kūną reakcijos, mokslininkų manymu, yra kūdikių vertimosi pagrindas. Nesubrendusio vertimosi („rąsto ridenimo“) tebenaudojimas kūdikiui sulaukus 4 mėnesių yra pirmasis ženklas, liudijantis apie galimas CNS patologijas, tokias kaip cerebrinis paralyžius ir vystymosi sulėtėjimas. Neseniai pradėta tyrinėti šių refleksų reikšmė vyresnio amžiaus kūdikių vartymuisi.

Aišku, yra neaiškumų ir kalbant apie refleksų testavimo indėlį nustatant normalų ar nenormalų kūdikių kūno padėties valdymo vystymąsi.

Nauji vystymosi modeliai

Dauguma pirmajame skyriuje pristatytų naujesnių motorinio valdymo teorijų yra susijusios su atitinkamomis motorinio vystymosi teorijomis. Šios teorijos teigia, kad vystymasis apima kur kas daugiau nei vien refleksų subrendimą CNS. Vystymasis yra kompleksinis procesas, kurio metu, vaikui ir jo bręstančioms nervų ir rraumenų sistemoms sąveikaujant su aplinka, atsiranda naujas elgesys ir įgūdžiai.

Pagal tokią sistemą, kūno padėties valdymo atsiradimas taip pat priklauso nuo nervų ir raumenų sistemų tarpusavio sąveikos, kuri įtraukia tokius aspektus:

1. raumenų sistemos pakitimus, tokius kaip raumenų jėgos didėjimas ir kūno segmentų (dalių) santykiniai svorio pakitimai.

2. koordinuojančių struktūrų arba raumenų atsakomųjų ryšių sukūrimą ir vystymąsi idant būtų užtikrinta pusiausvyra.

3. individo sensorinių sistemų (vizualinės, somatosensorinės, vestibiuliarinės) sukūrimą.

4. sensorinių (jutiminių) strategijų vystymąsi, kad būtų tinkamai organizuojama informacija, gaunama iš visų jutimų sistemų.

5.vidinių vaizdavimų, svarbių suvokiamųjų veiksmo planų formavimui, vystymąsi.

6. adaptyvių ir išankstinių mechanizmų, leidžiančių vaikui keisti savo pajautimą ir judėjimą, kad galėtų geriau užtikrinti kūno padėties valdymą, vystymąsi.

Vidiniai vaizdavimai (kūno schema), užtikrinantys kūno padėties valdymo informacijos struktūrą, yra ypač svarbūs interpretuojant jutimus ir pritaikant bei koordinuojant kūno padėties valdymą užtikrinančius veiksmus. Iškelta hipotezė, kad ši kūno padėties valdymo informacijos struktūra yra naudojama kaip palyginimas iš aplinkos gaunamiems jutimams bei yra esminė savo judėjimo suvokimo ir vertinimo dalis, leidžianti naudoti tam tikrus veiksmus.

Iškelta hipotezė, kad sensorinių ir motorinių aspektų vystymasis yra susijęs su sugebėjimu formuoti vidinę schemą. Pvz., vaikui pradėjus judėti gravitacinėje aplinkoje, tobulėja jo sensoriniai motoriniai planai. Šie planai susieja veiksmus su gaunamais sensoriniais impulsais iš visų

jutimų sistemų. Tokiu būdu tobulėja judėjimo taisyklės, kurios atsispindi pakitusius sinapsinius ryšius.

Naujaisiais modeliais paremtas tyrimas

Pagal naujausias teorijas, ankstyvo motorinio vystymosi tyrimas turi remtis ir vystymosi etapų ir kūno padėties valdymo testavimu. Taip pat svarbu, kad tyrimas pasireikštų įvairiomis užduotimis ir aplinkomis. Vaiko sugebėjimas nuspėti ir prisitaikyti prie kintančios aplinkos, liudijantis apie judesių atlikimo įvairovę, yra įtrauktas ir į vystymosi analizę. Sugebėjimas adaptuoti judesius ir jutimus yra svarbiausia normalaus vystymosi dalis.

Kadangi kūno padėties valdymo vystymąsi veikia daug skirtingų sistemų, yyra svarbu suprasti, kurios iš jų tam tikrais, atskirais vystymosi etapais jį stabdo, 0 kurios priešingai – skatina. Dėl to, medikai gali tyrinėti tam tikras sistemas ir apibrėžti tinkamą intervenciją (kišimąsi), esant kokios nors sistemos sutrikimams.

KŪNO PADĖTIES VALDYMO VYSTYMASIS: SISTEMŲ POŽIŪRIS

1946 m. Gesell įrodė, kad vystymasis yra susijęs su galvos sritimi, tačiau mokslininkai nuo to laiko yra suradę išimčių iš keleto jo pagrindinių taisyklių. Pvz., nauji tyrimai įrodė, kad kūdikiai demonstruoja kojų valdymą (gali atlikti spyrimo ir vaikščiojimo prilaikant vveiksmus) daug anksčiau nei pradeda valdyti galvą ir liemenį erdvėje. Tačiau kalbant apie kūno padėties valdymą ir pusiausvyrą, tai vystymasis tikrai prasideda galvos srityje.

Atsirandantis galvos valdymas

Motorinė koordinacija

Heinz Precht1, gydytojas terapeutas ir tyrėjas iš Olandijos, naudojo ultragarso techniką, kad išstudijuotų sspontanišką kūdikių kūno padėties organizavimą, prenatalinio (iki gimimo) vystymosi metu. Jis tyrė spontaniškus kūno padėties pokyčius ir aprašė keletą už juos atsakingų motorikos schemų. Kūno padėtis pirmoje nėštumo pusėje kisdavo po maždaug 20 kartų per valandą, tačiau antroje pusėje kito vis mažiau, greičiausiai dėl erdvės mažėjimo.

Prechtl taip pat bandė tirti reakciją į ramios būsenos drumstimą ir pažymėjo, kad jam nepavyko aktyvuoti vestibiuliarinių refleksų gimdoje. Jis pranešė, kad vestibiuliariniai, regos refleksai ir Moro atsakas prenatalinėj stadijoj nebuvo pastebėti, tačiau gimimo metu jau egzistavo, todėl jis mano, kad šie refleksai yra slopinami iki tol, kol būna nukirpta bambagyslė tam, kad vaisius nejudėtų kas kartą pasisukus motinai.

Jis su savo kolegomis taip pat tyrė spontanišką naujagimių galvos kontrolę ir pastebėjo, kad kūdikiai ggimdami turėjo labai silpną kūno padėties ir antigravitacijos valdymą. Jie iškėlė hipotezę, kad tai gali būti dėl raumenų jėgos trūkumo arba dėl nesubrendusių motorinių procesų, kontroliuojančių galvos ir kaklo padėtį šiame amžiuje. Norėdami nustatyti, ar egzistuoja koordinuotas raumenų aktyvumas jie testavo spontaniškus galvos judesius EMG ir video įrašų pagalba. Jie nerado jokių organizuotų raumenų aktyvumo pavyzdžių. Tai suponuoja mintį, kad kūdikių nesugebėjimas išlaikyti galvos yra ne tik raumenų silpnumo, bet ir nesugebėjimo organizuoti raumenų aktyvumo rezultatas.

Kad ištirtų naujagimių reakciją įį pusiausvyros trikdymus, jie padėjo kūdikius ant supamojo stalo, kuris galėjo būti pakreipiamas aukštyn arba žemyn ir žymėjo bet kokius antigravitacinius atsakus. Naujagimiai iki 8 – 10 savaitės nereagavo į jokius pasukimus – nei kai būdavo padedami aukštyn, nei žemyn galva. Tačiau nuo 8 – 10 savaitės, nuo spontaniško galvos valdymo pradžios, kūdikiai demonstravo aiškius EMG pavyzdžius, kaip atsaką į besikeičiantį paviršių ir apie trečią jų gyvenimo mėnesį šie atsakai tapdavo pastovūs. Šis tyrimas suponuoja mintį, kad koordinuoti kūno padėties atsakai, nulemiantys spontanišką galvos valdymą ir atsakus į pusiausvyros trikdymą, atsiranda maždaug antruoju gyvenimo mėnesiu.

Sensorikos indėliai

Jau 60 valandų amžiaus kūdikiai sugeba orientuoti save link vizualinės stimuliacijos šaltinio ir sekti judantį objektą taisyklingai orientuodami galvą. Šie orientaciniai judesiai yra visuotinės kūno padėties valdymo formos, įtraukiančios galvą ir visą kūną, dalis. Kada gi kūdikiai gali naudotis regos impulsais užtikrindami kūno padėtį? Jouen ir kolegos tyrė neišnešiotų kūdikių (32 – 34 nėštumo savaitės) galvos padėtį esant regos impulsams ir juos atėmus (uždėti specialūs nepermatomi akiniai). Pradžioje kūdikio galvutė buvo laikoma tiesiai, 0 po to paleidžiama ir stebimi jos judesiai. Pastebėta, kad nesant regos impulsams būna ryški tendencija pasukti galvą į dešinę, 0 matantys naujagimiai išlaikė galvą tiesiai. Taigi, bent jau nuo 32 &– 34 nėštumo savaitės kūdikiai demonstruoja silpną galvos padėties valdymą panaudodami regą.

Jouen tyrė naujagimių sugebėjimas formuoti atsakus į vizualinį stimulą, sudarantį pusiausvyros trikdymo iliuziją. Kūdikiai buvo padėti tarp dviejų ekranų vaizduojančių linijas, kurios judėdavo pirmyn arba atgal Kūno padėties atsakai buvo matuojami spaudimui jautrios pagalvės, padėtos kūdikiui po galva, pagalba. Tyrimas parodė, kad naujagimiai atliko galvos prisitaikymo prie vizualinės aplinkos judesius.

Taip pat buvo tiriamas ir jutimų indėlis į kūdikio sugebėjimą formuoti antigravitacinius atsakus. Tyrimo metu 2,5 – 5 mėnesių kūdikiai buvo pasodinti į kėdę kuri galėjo būti palenkiama į kairę arba dešinę 25 laipsnių kampu. Per kai kuriuos bandymus, prieš vaikus būdavo padedamas raudonas kamuolys, kad būtų nukreipiamas kūdikių dėmesys. Vaikai parodė antigravitacinius atsakus (neleido galvai kristi į tą pusę, į kurią buvo palenkiamas kūnas). Atsakų atlikimo kokybė gerėjo priklausomai nuo amžiaus – kuo vyresnis vaikas, tuo mažiau pasvyra jo galva. Tais atvejais, kai jų regos lauke būdavo kamuolys, kūdikiai galvą išlaikydavo dar geriau. Autoriai suponuoja mintį, kad regos indėlis į kūno padėties valdymą yra didžiulis.

Refleksų ir sistemų teorijų susiejimas

Kiek suderinamos yra refleksų ir sistemų teorijos kalbant apie galvos padėties valdymo vystymąsi? Hierarchinė refleksų teorija teigia, kad vizualinė motorinė koordinacija atsiranda dėl optinės tiesinimo reakcijos subrendimo maždaug 22 kūdikio gyvenimo mėnesiu. Sistemų teorija teigia, kad tam tikras pagrindinis vizualinis – kūno padėties planas yra įgimtas ir kūdikis įgaudamas judėjimo patirties vysto vis tobulesnius būdus paversti regimąją informaciją veiksmais.

Refleksų teorija teigia, kad kadangi kūno galvai tiesinimo ir painioj i tiesinimo reakcijos irgi atsiranda iki 2 gyvenimo mėnesio, tokio tipo sensorinis motorinis planavimas taip pat pasireiškia šiose sensorinėse sistemose.

Pagal refleksų modelį Landau refleksas, kuris apima visas tris tiesinimo reakcijas, neatsiranda iki 4 – 6 mėnesio. Toks atradimas siejasi su Jouen atliktų tyrimų rezultatais, nes abi teorijos teigia, jog individualių jutimų susiejimas su veiksmais įvyksta anksčiau nei daugialypių jutimų.

Savarankiško sėdėjimo atsiradimas

Kai vaikai išvysto liemens valdymą ir išmoksta savarankiškai sėdėti jie privalo išmokti atsakyti į pusiausvyros trikdžius. Tam reikia koordinuoti sensorinę – motorinę informaciją ryšium su dviem kūno dalim – galva ir liemeniu. Tam kūdikiai turi pritaikyti metodus, naudotus galvos padėties užtikrinimui, liemens valdyme. Manoma, kad kai tie metodai yra pritaikomi kaklo valdymui, būna nesunku išplėsti jų veiklos ribas iki liemens raumenų.

Motorikos koordinacija

Savarankiško sėdėjimo atsiradimas yra sietinas su kūdikio gebėjimu kontroliuoti spontanišką siūbavimą ir išlikti tiesioje pozicijoje. Šis sugebėjimas atsiranda 6 – 8 gyvenimo mėnesiais.

Tuo pat metu vystosi ir sugebėjimas formuoti atsaką į trikdžius, pritaikant prie

situacijos kūno padėtį. Kaip svyravimą valdantys raumenys vystosi liemens ir kaklo srityje? Buvo ištirtas 2 – 8 mėnesių amžiaus kūdikių kaklo ir liemens raumenų vystymasis. Woolacott ir kolegos naudojo EMG, kad užfiksuotų kaklo ir liemens raumenų atsakus kūdikiams sėdint kūdikių sėdynėje, arba ant judančios platformos, pavaizduotos 8 – 12A pav. Platformos judėjimas priekine arba atbuline kryptimi, sutrikdydavo kūdikio galvos ir liemens padėtį, reikalaudamas kompensacinio kūno padėties prisitaikymo idant būtų atgauta pusiausvyra.

Per du mėnesius, kūdikiai neparodė nuoseklumo, kryptingai reaguojant į pplatformos judesius. Nuo trijų iki keturių mėnesių, kūdikiai parodė kryptingas specifiniais reakcijas kaklo raumenyse 40% per 60% laiko. Iki penkių mėnesių koordinuotos laikysenos veikla liemens raumenyse atsakant į platformos svyravimus, vyraudavo maždaug 40% laiko. Iki aštuonių mėnesių kada kūdikiai išmoko savarankiškai sėdėti, kaklo ir liemens raumenys, buvo efektyviai koordinuoti kontroliuojant priekinius ir atbulinius svyravimus sėdimoje padėtyje.

Daug naujų tyrimų parodė kad, platformos judesiai veikiami atbulinio svyravimo davė labiau tvirtesnius ir mažiau kintamus raumenų sinergijos atsakus, už tuos kurie buvo veikiami ppriekinio svyravimo. Tai gali būti įtakota sėdinčio kūdikio priekinės pusės laikysenos daugelio atramos taškų. Šiose studijose kūdikiai reaguoja tik vienu ar dviem raumenimis labiausiai į priekinius svyravimus su visais trim priekiniais raumenimis, kurie buvo aktyvuoti 25% bandymų. Tuo metu kūdikiai bbuvo savarankiški pozuotojai, visi trys raumenys buvo aktyvuoti 100% bandymuose. Šie rezultatai parodė, kad reakcija buvo susiformavus ankstesniais mėnesiais, tuo metu kūdikiai galėjo sėdėti savarankiškai.

Sensorikos indėlis

Ankstesni tyrinėjimai ištyrė regėjimo vaidmenį sėdimos pozos valdyme nagrinėjant reakcijas, kuomet stimuliuojama rega iliuzijos pagalba ( sudaromas vaizdas, kad kambarys juda), skirtingose vystymosi fazėse. Kūdikiai turintys palyginti mažai patirties sėdėti savarankiškai, parodė visišką balanso netekimą reaguojant į regos stimuliavimus; su augančia sėdėjimo patirtimi jie parodė nuosmukį reaguojant erdvėje. Reiškia neseniai išmokę sėdėti kūdikiai sunkiai pasikliaus regos indėliu kontroliuojant svyravimą ir ši priklausomybė mažės su augančia savarankiško sėdėjimo patirtimi, kada jie labiau pasikliaus somatosensorikos indėliu.

Naujausi Bertenthal eksperimentai taip pat tyrinėjo kūdikių reakciją į vaizdinius panaudojant pasikartojančius virpesius, kada jie mokindavosi savarankiškai sėdėti. Šiose studijose nnuo 5 iki 13 mėnesių kūdikiai sėsdavo ant vaikiško dviratuko, kurio sėdynė su atlošu, viskas vykdavo kambaryje, kuris pakartotinai virpėdavo, svyruodavo įvairiu greičiu ir amplitude. Kūdikis taip pat ritmingai judėjo kaip ir dviračio sėdynė. Jie pastebėjo, kad netgi 5 mėnesių kūdikiai kurie dar nesėdėjo parodė keletą judesių pagal vairavimo dažnumą

;tačiau ši reakcija buvo labiau susijusi su amžiumi ir patirtimi. Jie padarė išvadas, kad tuo metu kai jie mokėsi sėdėti savarankiškai, kūdikiai mokinosi pritaikyti ar pažymėti regos sensorinę informaciją išlaikant llaikysenos pusiausvyrą.

Kitos studijos tyrinėjo jutimo indėlį valdant savarankišką sėdėjimą panaudojant atramos paviršiaus svyravimus, kada aktyvuojami visi trys jutimai, o ne tik rega. Woollacott studijavo, kaip galvos ir stuburo smegenys valdo raumenis kada sėdintys vaikai gali matyti ir ne. Jie nustatė, kad nesant regai nepasikeičia raumenų aktyvavimas ir reakcija į judančią platformą. Jie padarė išvadas, kad somatosensorinė ir vestibuliarinė sistemos izoliuojant regą yra pajėgios sukelti laikysenos veiksmus kuomet kūdikis pirmą kartą mokinasi sėdėti.

Mėginimas suprasti ryšį tarp vestibuliarinio ir regos indelio perduodant pagrindinius judesius ir proprioreceptorinius indėlius iš stuburo, eksperimentai buvo atliekami, kuriuose galvos orientacija buvo sistemingai kintanti kada kūdikiai sėdėjo ant judančios platformos. Koordinuota raumenų veikla stabilizuodama laikyseną nepakito nežiūrint į tai kaip galva buvo orientuota. Tai sako, kad kada kūdikiai yra sėdimoje pozicijoje, laikysenos reakcijos į svyravimus yra labiau kontroliuojamos somatosensorikos šlaunies sąnariuose, o ne vestibuliarinio ar regos stimuliavimo.

Šios studijos pasako, kad koordinuota laikysenos veikla kakle ir juosmenyje vystosi palaipsniui maždaug tuo pačiu metu kūdikiai vysto savarankišką galvos kontrolę ir galimybę savarankiškai sėdėti. Pirma, kūdikiai pažymi ryšį, laikysenos kontrolei, tarp sensorikos indėlio ir kaklo raumenų.; tai vėliau pratęsta įtraukiant juosmens raumenis į savarankišką sėdėjimą. Skirtingos laboratorijos interpretuoja šių reakcijų sinergijos vystymąsi alternatyviais būdais. Jie taip pat sako, kkad tai buvo sugalvota palaipsniui vis pataisant rezultatus veikloje nedalyvaujančiuose raumenyse ar kaip buvo atrinkta iš reakcijos būdų didelės įvairovės. Šios studijos mum nepasako ar tai nervų sistemos subrendimas ar patirtis leidžia atsirasti kaklo ir juosmens raumenų reakcijoms, tai priklauso nuo subrendimo ir sinergijos patirties laipsniško tobulėjimo tuomet jie parodo sinchroniškumą·

Adaptacinio gebėjimo vystymasis

Norint nustatyti ar dar nevaikštančiam, savarankiškai atsistojančiam ir vaikščioti pradedančiam kūdikiui įmanomas aukštesnis adaptacinio proceso lygis, buvo stebima kaip kinta kūdikių laikysena priklausomai nuo to kaip kinta vaizdas kambariui judant. Nė vienas iš kūdikių iš bet kurios tų elgsenos kategorijų buvo netinkamas laikysenos atsakas per šiuos penkis bandymus. Todėl tyrinėtojai priėjo išvados, kad aukštesnio lygio adaptaciniai procesai susiję su laikysenos kontrole, neatsiranda su gebėjimu vaikščioti savarankiškai.

Kada atsiranda gebėjimas atitinkamai reaguoti į kintantį grindų paviršių? Neseniai buvo tiriama, kaip per pirmuosius savarankiško vaikščiojimo metus (13-14 mėn.), vaikas prisitaiko prie besikeičiančio grindų paviršiaus: didelės trinties (didelės trinties plastikas), mažos trinties (plastikas padengtas aliejumi), minkštas paviršius, taip pat jie geba išstovėti ant siauro buomo. Vaikai galėjo įsitverti į du stovus, kad neprarastų pusiausvyros. Įdomu, kad vaikai ilgiausiai savarankiškai ir niekur nesilaikydami išstovėdavo ant didelės trinties paviršiaus. Pereinant prie minkšto ar mažesnės trinties (aliejus) paviršiaus, vaikai dažniau įsikibdavo į stovus, vvadinasi mažiau vaikščiojimo savarankiškai. 0 išstovėti ant buomo savarankiškai kūdikiams iš vis buvo neįmanoma. Kadangi norint išstovėti ant buomo reikia gerai kontroliuoti klubų, 0 ne kulnų judesius, vadinasi adaptacinis gebėjimas išlaikyti klubų pusiausvyrą kūdikiams per pirmuosius vaikščiojimo metus neatsiranda.

Ankstesni suaugusiųjų tyrimai parodė, kad kai yra didesnė grėsmė prarasti pusiausvyrą įsijungia pilvo raumenys, nes kūno masės centras priartėja prie pėdos krašto. Norėdamas nustatyti kada prarandant pusiausvyrą atsiranda gebėjimas kontroliuoti klubus, Woollacott tik pradėjusiems vaikščioti (10-17mėn.) ir dar trijų amžiaus grupių (2-3metų, 4-6metų, 7-10metų) vaikams sukūrė įvairias situacijas kada jie gali prarasti pusiausvyrą. Jis nustatė, kad šį gebėjimą yra įgiję tik 3-6 mėn.vaikščiojimo patirtį turintys vaikai. Tačiau klubų raumenys buvo įjungti naudojant mažiausią pilvo raumenų jėgą. Tik 7-10 metų vaikai gebėjo pilnai panaudoti pilvo raumenų jėgą.

Pratimų poveikis: pakeičiant laikysenos atsaką

Norint nustatyti ar patirtis svarbi laikysenos atsako vystymuisi, kai kūdikiai mokosi atsistoti, buvo palyginta dviejų vienodo amžiaus vaikų grupių laikysenos atsakai. Viena kūdikių grupė buvo pastatyta ant platformos, kuri per 3 dienas sujudėdavo 300 kartų, o kita kūdikių grupė tokios patirties negavo.

Pirmosios grupės kūdikių pusiausvyrą palaikantys raumenys dirbo geriau. Iš 8-16 paveikslėlių matome kaip priekinis blauzdikaulio, keturgalvis ir pilvo raumenys reagavo į platformos judesius prieš treniruotę ir po jos. Atkreipkite

dėmesį, kad visų šių trijų raumenų veikla padidėjo. Tačiau latentinė laikysenos atsako būklė nepasikeitė.

Šie rezultatai rodo, kad tas patyrimas gali įtakoti stiprų ryšį tarp sensorinių ir motorinių kelių, kurie kontroliuoja pusiausvyrą, vadinasi išauga laikysenos atsako produktyvumas. Tačiau, sėkmingas treniravimasis, kai raumenų atsakas yra latentinėje būsenoje parodo, kad nervinės sistemos subrendimas gali būti dažnai ribojantis veiksnys, kai latentinė būsena mažėja su vystymusi. Galimas dalykas, kad nervinės sistemos mielitas yra atsakingas už laikysenos atsako latentinės būsenos sumažinimą, per vystymosi periodą, tačiau ttreniravimasis tam įtakos neturi.

Refleksų susiejimas su sistemų teorija

Refleksų hierarchijos ir sistemos modelių skirtumai apsunkina savarankiškos stovėsenos įvertinimą. Refleksų hierarchijos teorija išskiria pasvyrimo (pakrypimo) ir laikysenos fiksacijos reakcijas, kurios yra svarbios išlaikant pusiausvyrą, tai reiškia, kad skirtingi nervinai mechanizmai yra įtraukiami į šias dvi funkcijas. Mokslininkai studijuodami pasvyrimo ir laikysenos fiksacijos reakcijas neištyrė ar jos yra svarbios individo sensorinėms sistemoms bei jo sugebėjimui prisitaikyti.

Pagrindinių sistemų tyrinėjimai rodo, kad stabilios elgsenos atsiradimo laikas yra skirtingas kiekvienai iš sensorinių sistemų. Kai nnorime išlaikyti kūno poziciją erdvėje, raumenų kontroliavimas įsijungia anksčiau nei ateina informacija iš somatosensorinės sistemos. Tačiau dar nėra žinoma kaip vestibuliarinis mechanizmas paveikia laikyseną. Pagrindinių sistemų tyrinėjimų rezultatai sutinka, kad didžiausią dalį užima specifinės laikysenos įgūdžiai, kurie yra svarbūs sensorinės iinformacijos perdavimui į kūno pozicijos raumenis, kurie kontroliuoja kūno padėtį erdvėje.

Stovėsenos valdymo tobulinimas

Išnagrinėjome laikysenos kontroliavimo sistemos pasikeitimus per pirmuosius 12 mėnesių, kada vaikas po truputį išmoksta atsisėsti ir stovėti. Mokslininkai nustatė, kad laikysenos valdymas yra svarbus vaikams nuo 7-10 metų. Bet kas padeda ištobulinti šį laikysenos valdymą? Buvo pastebėta, kad laikysenos kontroliavimo subrendimo lygmuo atsiranda skirtingu laiku, skirtingais aspektais.

Raumenų – griaučių sistema: kūno morfologijos pasikeitimai

Ar vaikai iš prigimties pastovesni nei suaugusieji? Vaikai yra žemesni ir dėl to jie yra arčiau žemės. Ar vaikų ūgis padeda lengviau įveikti tuos uždavinius? Galbūt kas nors yra matęs kaip bebaimis vaikas slysta nuo stataus šlaito, lengvai krenta ir šokteli atgal, iš tikrųjų galime manyti, kad jiems tai padaryti yra lengviau. Paaiškėjo, kkad kol vaikai yra mažesni už suaugusius, jų proporcijos yra kitokios. Vaikai yra nuo viršaus sunkesni. Tai susiję su tolimesniu, žemesniu kūno masės centro tašku: vaikų jis yra ties T 12, o suaugusiųjų ties L5-S 1. Kadangi suaugę žmonės nėra žemi ir jų masės centras skiriasi, vaikų svyravimas yra dažnesnis nei suaugusiųjų. Taigi, statinės pusiausvyros uždavinys yra šiek tiek sunkesnis, nei išlaikyti pusiausvyrą judant.

Motorinė koordinacija

Kaip valdomas spontaniškas siūbavimas, kurį keičia rami stovėsena vaiko vystymosi periodu? Daugybė tyrinėjimų nustatė spontaniško ssvyravimo pokyčius organizmui vystantis. Vieni tyrinėjimai parodė, kad vaikų nuo 2-14 metų, svyravimų amplitudė mažėja su amžiumi. Tai buvo didelis vaikų svyravimo amplitudės pakitimas. Tačiau jis sistemingai mažėjo su amžiumi ir tuo pačiu gerėjo vaikų pusiausvyra. Užmerktų akių poveikiui nustatyti buvo pristatytas Rombergo koeficientas, kuris nurodo, kad matymas padeda išlaikyti pusiausvyrą ramiai stovint. Buvo užregistruoti labai žemi Rombergo koeficientai jauniausiems vaikams (4 metų) ir jų rezultatai buvo žemesni nei 100%. Tai parodo jog šie vaikai labiau svyravo atmerktomis akimis, nei užmerktomis. Vaikų spontaniškas svyravimas pasiekia suaugusiųjų lygį nuo 9-12 metų atmerktomis akimis ir nuo 12-15 metų užmerktomis akimis.

Kompensacinis laikysenos valdymas

Vaikų nuo 15-10 metų amžiaus kompensacinės pusiausvyros sureguliavimą buvo išstudijavę keli tyrinėtojai, kurie išnagrinėjo laikysenos valdymo pakitimus judant platformai. Tyrinėjimai parodė, kad vaikų 15 mėnesių amžiaus kompensaciniai laikysenos atsakai yra įvairesni ir lėtesni negu suaugusiųjų. Šių lėtesnių raumenų atsakai ir greitesnio dažnio svyravimai pastebėti jaunesniems vaikams, to priežastis didelės amplitudės atsakas ir grėsmė pusiausvyrai, kadangi yra didesnis ir dažnesnis svyravimas, negu vyresnio amžiaus ir suaugusių žmonių.

Vaikų nuo 1.5-3 metų paprastai yra gerai išvystytas raumenų atsakas į laikysenos trikdymą, kai vaikas stovi. Tačiau šių reakcijų amplitudė yra didesnė ir jų trukmė yra ilgesnė nei suaugusių. Kiti tyrinėjimai taip pat rodo, kkad ilgesnę laikysenos atsako trukmę turi jaunesni vaikai ir taip pat jie turi suaktyvintus jėgos refleksų atsakus, kai yra platformos trikdymas. Šios reakcijos pradingsta kai vaikas subręsta. 8-17 paveikslėliuose yra sugretinami keturių amžiaus grupių atsakai.

Stebėtina, kad vaikų nuo 4-6 metų laikysenos atsakas yra paprastai lėtesnis ir įvairesnis negu nuo 15-mėnesių iki 3 metų, nu07-l0 metų ar vyresniems, tai parodo gerą laikysenos atsako reguliaciją.

Šiuose tyrinėjimuose, nuo 7 iki 10 metų, laikysenos atsakai buvo tokie svarbūs kaip ir subrendusių asmenų. Čia nebuvo žymių skirtumų latentinėje, nepastovumo ar laikinoj koordinacijoj tarp raumenų ir kojų sinergijos, tarp amžiaus grupių ir subrendusių.

Kodėl laikysenos veikla tokia nepastovi 4-6 metų vaikams? Tai gali būti dėl reakcijos parametrų kintamumo 4-6 metų vaikams, neproporcingo augimo ir organizmo tolerancijos kritiškom kūno formom. Yra sutinkama, kad dėl kitimų nutrūksta daugelis vystymosi įgūdžių, taip pat laikysenos kontroliavimas, ir tai gali būti kritinių pakitimų priežastis organizme, vaikui augant. Sistema galėtų išlikti stabilioj būklėj iki tol kol pasiekiami pasikeitimai, nes ankstesnės motorinės programos poveikis nebuvo ilgesnis. Šios sistemos galėtų pergyventi perėjimo periodą, kuris turi žymų nestabilumą ir kintamumą, ir tuomet atsiranda naujas stabilizavimasis.

Mokslininkai ištyrė kūno skirtingų segmentų judesius, kaip vaikai ir kartu vyresnieji reaguoja į judančią platformą, ir tai parodė, kkad kinematinius pasyvius kūno judesius sąlygoja slenkamoji platforma, kuri yra labai panaši į 4-6 metų, 7-9 metų ir suaugusių. Taigi yra labiau tikėtina, kad šie laikysenos atsako ir kintamumo pasikeitimai, matomi 4-6 metų vaikams, kurie rodo vystymosi pakitimus jų nervų sistemoje.

Be to yra matomas reakcijos vystymasis žvelgiant iš neurofiziologinės pusės, kuri reguliuoja pusiausvyros valdymą, 0 kiti tai gali matyti iš biomechanikos pusės. Taigi vystymosi tyrinėjimų dėka galima atitaisyti pusiausvyros sutrikimų grėsmę. Neseniai atlikti tyrimai naudoja kinetiką, tam kad ištirtų kaip vaikai nuo 9 mėnesių iki 10 metų pagerina savo vystymosi sugebėjimus, kai reikia atgauti pusiausvyrą. Viename tyrinėjimų centre suspaustos trajektorijos naudojamos atgauti pusiausvyrai. Buvo pastebėta, kad atsistoti ir vaikščioti pradedantys vaikai, pusiausvyros stabilumą atgavo lėčiausiai (per 2 sekundes), ir jiems prireikdavo daugiau kaip dvigubai didesnių trajektorijų nei vyresni vaikai (7-10 metų per 1.1 sekundes) Kodėl taip atsitiko? Tyrimas su sukamaisiais profiliais kulnims, keliams ir šlaunims parodė kontrastą tarp vyresnių vaikų ir suaugusiųjų, kurie greitai sukėlė didelį sukimą (vaikai nuo 9-23 mėnesių) ir padarė daug sukamųjų prisitaikomųjų judesių. 8-18 paveikslėliuose galima pamatyti sukimo profilius vaikams nuo 9 – 13 mėnesių (ką tik atsistoję), 14 -23 mėnesių (pradedantieji vaikščioti), 2-3 metų (bėgikai), 4-6 metų (šuoliuotojai), 7- 10 metų (šokikai). Yra žinoma,

kad sukimosi momentas pasitaikė mažiausiai per tris vietas: kulnį, kelią, ir šlaunį vaikams, kurie jau gali stovėti ir vaikščioti, ir tai sumažėja iki dviejų ar vieno karto vyresnėse grupėse. Jauniausios grupės turėjo polinki nepataikyti ir pritūpti kai sukimasis pareikalaudavo, ir tai vykdavo dėl daugelio sukimosi pasikeitimų.

Šie faktai parodo pirmųjų darbų pusiausvyros strategijos būtinas sąlygas, naudojant neurofiziologines ir kinematines priemones. Tai parodė, kad vaikai nuo 1-3 metų turėjo didelius, vibracinių svyravimų nukrypimus, kol reakcija buvo palaipsniui ištobulinta ir tapo panaši ii 7-10 metų amžiaus vaikų reakciją.

Sensorinės adaptacijos vystymasis

Kūno laikysenos kontrolė yra apibūdinama kaip galimybė pritaikyti išeitis, kurias mes naudojam sensorinei informacijai apie padėti ir kūno judesius erdvėje pakeisti normą ir gamtos sąlygas. Kaip CNS išmoksta interpretuoti informaciją nuo regėjimo, vestibuliarinės (klausos) ir somato sensorinės receptorių ir susieti juos su laikysenos veiksmais?

Mes jau turime apibūdinę aiškiai iš judančio kambario pateiktais eksperimentais, kuriuose regėjimo sistema užima pagrindini vaidmenį laikysenos vystymosi veiksmuose. Taip išeina, kad regėjimo pastangos išdėstyti kūno padėti erdvėje, rrodos, gali būti planuojamos anksčiau i raumenų veiksmus nei iš kitų sensorinių sistemų. Jauno vaiko pastovus regėjimo naudojimas laikysenai išlaikyti gali kartais slėpti galimybę kitų jausmų aktyvuojančių laikysenos veiksmus. Iš eksperimentų rezultatų, kuriuose vaikai bandė išlaikyti pusiausvyrą be regėjimo, galime ssuprasti, kad tam tikro amžiaus grupėse laikysenos veiksniai aktyvuojami kitų sensorinių pastangų gali būti geriau organizuoti negu susiję su regėjimu!

Judančios platformos laikysenos graikas susijęs su judančiu regėjimu aplink gali taip pat būti panaudojamas vystyti intersensorinę integraciją išlaikyti pusiausvyrai. Platformos protokolai naudojami studijuoti struktūrą ir atrinkti jausmus reikalingus laikysenai išlaikyti, kurie detaliai apibūdinti 7- ame skyriuje.

Sensorinio prisitaikymo vystymasis nuo 2 iki 10 metų vaikams buvo studijuojamas naudojant modifikacijas iš šio protokolo (Shumway-Cook ir Woollacott, 1985a). Vaikai nuo 4 iki 6 metų išsilaikė(išsvyravo) ilgiau nei vyresni vaikai ir suaugę žmonės, net kai visos trys sensorinės informacijos buvo naudojamos (padėtis 1), su uždengtom akim (padėtis 2) jų stabilumas labai ryškiai sumažėjo, bet jie nenukrito.

Sumažinus somatosensorinės sistemos informacijos tikslumą laikysenai išlaikyti ddotuojančios platformos paviršiuje (padėtis 3) labai sumažėjo stabilumas nuo 4 iki 6 metų vaikų ir pusė iš jų prarado pusiausvyra. Kai vaikai nuo 4 iki 6 metų turėjo išlaikyti pusiausvyrą iš pradžių naudojant tik klausą pusiausvyros išlaikymui vienas nukrito. Kontraste niekas iš vaikų nuo 7 iki 10 metų neprarado pusiausvyros . Vaizdas 8-19 vaizduoja svyruojančius įvairaus amžiaus vaikų ir suaugusių žmonių kūnus šiose keturiose sensorinėse padėtyse (Shumway-Cook ir W oollacott, 1985a).

Šie rezultatai rodo, kad vaikai jaunesni nei 7 metų nnesugebėjo išlaikyti pusiausvyros efektyviai kai abi: somatosensorinė ir regėjimo galimybės buvo nenaudojamos, o naudojama tik klausa. Išeina, kad vaikai jaunesni nei 7 metų sumažino galimybę pritaikyti jutimą išlaikyti, kontroliuoti pusiausvyrą tinkamai pateikti, kai vienas ar daugiau šių jutimų yra netikslūs, ataskaitą apie kūno orientaciją.

Studijavimas pagal Foudriat et al. (1993) ištyrė galimybę išlaikyti stabilumą vaikų nuo 3 iki 6 metų apie šešias sensorines padėtis Sensorinės struktūros testu (stabilumas labai priklauso nuo regėjimo padėčių). Jie pateikė, kad galimybė ignoruoti klaidingas regėjimo sensorines pastangas buvo 76% trijų metų amžiaus vaikų. Išvada, kad laikysenos stabilumas geresnis buvo, kai regėjimas buvo svyravimo-rėmimosi padėtis nei kai manipuliuojama atrama atsižvelgiant į paviršių. Jie nusprendė, kad regėjimas duoda kelią somatosensorinei sistemai išlaikyti stabilumą apie 3 metų amžiaus vaikams, bet šie suaugusių požiūriu atsakymai nėra aiškūs iki po šešių metų.

Išankstinis pusiausvyros tobulinimas

Įgudęs judesys turi abu laikysenos ir sąmoningus komponentus; laikysenos komponentas nustato stabilumą, kurį paremia antras komponentas, pirmiausią judesį (Gatery ir Manssion, 1981). Be šio parėmimo laikysenos stabilumas, įgudę veiksmai blogėja, kas matoma pacientų su įvairiom judėjimo problemom. Vystymas sėdinčių kūdikių siekimo judesių parodė pasikeitimus panašius laikysenos vystymuisi. Tolesniuose skirsniuose šios knygos detalizuojamos manipuliacijos vystymosi funkcijos.

Kūdikiai ne jaunesni kaip 9 mėnesių parodė laikysenos raumenų aktyvumą krūtinės raumenų ddaugiausia progresą, bet ne visų siekimo judesių. Vienam moksliniam 9 mėnesių kūdikių tyrinėjime jie balansavo ant jų tėvų kelių prilaikant juos tik už klubų kol žaislai atitekdavo jiems kaip vaizde 8-20A (Hofsten ir Woollacott, 1989). Nuo 9 mėnesių amžiaus, kai kūdikiai galėjo sėdėti savarankiškai ir parodė palyginti išvystytus siekimo judesius, jie taip pat parodė pažangą laikysenos raumenų veiklos, kad stabilizuoti sąmoningus(valingus) judesius sėdimoj padėty. Vaizdas 8-20B parodė aktyvaciją krūtinės raumenų prieš, o priekinį deltinį per visą siekimą.

Stovėdami vaikai ne jaunesni nei 12-15 mėnesių kūdikiai galėjo aktyvuoti laikysenos raumenis rankų judesių pastangomis (Fossberg ir Nashner, 1988).

Nuo 4 iki 6 metų išankstinis laikysenos išlaikymas reguliuojamas pirmiau rankų judesiais kol stovėjimas yra iš esmės išvystytas (Nashner et al. , 1983; Woollacott ir Shumway-Cook, 1986).

Dėl to “ šis tyrinėjimas buvo aprašytas kažkokio kritinio laikysenos kontrolės sistemos tobulinamų komponentų, kurie pasitaiko tarp 12 mėnesių kūdikių ir 10 metų vaikų. Pasikeitimai judesių komponentų lemia kūno morfologinius pasikeitimus geriau nei tobulas sinerginis raumenų atsakas, įtraukiant (a) mažėjantį atsako slaptumą, (b) pagerinant laiko skaičiavimą ir raumenų atsako amplitudę, ir (c) mažėjimą nepastovaus raumenų atsako. Tobulinimai laikysenos motorinės elgsenos yra susiję su mažėjančiu svyravimų dažniu ir sumažėjusiu osciliacinių svyravimų elgesiu.

Tobulinimai sensorinių laikysenos kontrolės aspektų apima ppakeitimą stabilumo nuo dominuojančios regėjimo kontrolės iki somatosensorinės kontrolės nuo trijų metų amžiaus. Galimybė pritaikyti jutimus būdingus laikysenai, kai vienas ar daugiau iš šių jutimų yra netinkamai, klaidingai pateikti sumažėja kūno orientacija vaikų virš 7 metų.

Vaizdas 8-21 apibendrina laikysenos vystymosi perspektyvą. Lyginant vaizdus 8-11 ir 8-21 JUS galite pamatyti panašumų ir skirtumų tarp šių vaizdų ir ret1ekso-hierarchinis modelis apibendrinantis laikysenos pagerėjimą ir neurologinę vaikų sveikatą. Pritaikymas šios sąvokos gali būti rastas aktyvumo laboratorijoj 8-1.

REZIUMĖ

1. Laikysenos vystymas yra esminis judesių įgūdžių vystymo aspektas kaip ir lokomotyvacija ir manipuliacija.

2. Derinant su Gasell ‘s vystymosi principais, laikysenos vystymas charakterizuojamas kaip nuo galvos link uodegos dalies progreso kontrolė.

3. Laikysenos pagerėjimą galime apibūdinti kaip vystymosi principą, kuris susieja jutimus apie kūno padėtį su kūno motorinių judesių kontroliavimu aplinkos atžvilgiu.

a. Kontrolė prasideda galvos segmentuose. Pirmas jutimas, kuris duodamas galvai kontroliuoti yra regėjimas.

b. Kai kūdikis pradeda sėdėti savarankiškai, jie moko koordinuoti sensomotorinę informaciją, susieti su galvos ir liemens segmentais, tęsti sensomotoriniu principu galvos laikysenos kontrolę liemens raumenims.

c. Žymėjimas individualių jutimų judesiams gali būti svarbesnis žymėjimas sudėtinių jutimų judesiams dėl to sukeltas vidinis nervų sistemos palaikymas būtinas laikysenai išlaikyti

4. Išankstinė ar proaktyvi laikysenos kontrolė, kurią aprūpina laikysenos sistemos parėmimu įgūdžiams vystosi paraleliškai su reaktyvia laikysenos kontrole.

5. Prisitaikymo

galimybės, kurios leidžia vaikui pakeisti sensorinę ir motorinę strategijas, keisti užduotį ir aplinkos sąlygas vystosi vėliau. Patirtis sensoriuos naudojime ir motorinių strategijų laikysenai gali vaidinti pagrindinį vaidmenį prisitaikymo galimybių vystymesi.

6. Vystymasis laikysenos kontrolės yra geriausiai apibūdinamas, kaip tęstinis vystymasis sudėtinės sensorikos ir motorinės sistemų, kurių akivaizdus elgesys nutraukiamas taip kaip progresavimas motorinio atstumo (stulpo). Naujos strategijos jutimo ir judėjimo gali būti susiję su tariamu grįžimu į ankstesnę būklę, elgesį kaip vaikas įtraukia naujas strategijas į jų veiklą laikysenos išlaikymui.

7. Ne vvisos sistemos prisideda pagerinti laikysenos kontrolės vystymą tokiu pačiu būdu.

Veiklos ribojimo komponentai riboja tempą, kuris įtakoja nepriklausomą elgesį. Dėl to, laikysenos kontrolės pasikeitimas turi laukti lėčiausių lemiamų komponentų vystymosi.

8. Daug debatų įvyko prieš keletą metų susijusių už nuopelnus Relekso-hierarchinio palyginus su sistemų modelių laikysenos kontrolės paaiškinimu. Daugeliu atvejų du modeliai yra panašūs. Jų skirtumus įtakoja šie faktoriai:

· Relekso-hierarchinis modelis rodo balanso kontrolę iš reaktyvios perspektyvos, kol sistemų modelis stabdo proaktyvios, reaktyvios ir prisitaikomų aspektų sistemą.

· (b) Relekso hierarchinis modelis llinksta perduoti CNS brendimo vaidmenį daug sunkiau negu patirtį kai sistemos modelis neapibrėžia vieno vaidmens labiau nei kito.