Mokymo metodai

Turinys

Įvadas…………………………3 psl.

Mokymo metodai……………………….4 psl.

Vaizdiniai mokymo metodai………………….4 psl.

Žodiniai mokymo metodai………………….6 psl.

Praktiniai mokymo metodai………………….9 psl.

Mokymo metodų tarpusavio ryšys………………11 psl.

Išvados…………………………12 psl.

Naudota literatūra……………………..13 psl.

Įvadas

Mokymo būdai arba metodai – tai mokytojo veiksmų modeliai. Jie turi atitikti siekiamus mokymo ir ugdymo tikslus bei uždavinius, mokymo turinio pobūdį. Mokymo metodai pasirenkami ir vartojami racionaliai ir sistemingai. Pedagogo darbe stengiamasi remtis suderintais jų komplektais. Sykiu mokymo metodai – tai ir mokymo stiliai, nusakantys mokytojo ir mokinių bendro darbo pobūdį, jų sąveikos savitumus. Visi mokymo mmetodai turi būti suderinti su bendraisiais mokymo siekiais.

Mokymo metodų pasirinkimas. Siekdamas bendrųjų mokymo tikslų, mokytojas turi visišką laisvę pasirinkti tinkamus mokymo metodus ar susidaryti jų derinius, kurtis autentišką darbo stilių. Tai daroma atsižvelgiant į realią situaciją: mokinių poreikius ir galimybes, paties mokytojo gebėjimus ir savybes, kintantį sociokultūrinį kontekstą.

Sėkmingiau mokytojo darbui, jo gebėjimui pasirinkti reikiamus mokymo būdus turi šios prielaidos:

• geras profesinis pasirengimas

• konceptualaus mąstymo gebėjimai

• gebėjimas matyti tikrovės kaitą, įžvelgti jos tendencijas, ją apibendrinti, vertinti, suprasti faktų bei reiškinių ryšius, sieti mokymo turinį iir tikslus ir atitinkamai lanksčiai bei kūrybiškai modeliuoti savo veiklos būdus.

Dabarties mokytojui nepakanka remtis tik kognityviniais dėstomo dalyko metodais. Labai svarbu perprasti ir gebėti kūrybingai naudoti bendruosius asmens mokymo, įvairiopų jo galių bei kompetencijų plėtotės būdus. Pasirengimas šiuos būdus išmintingai nnaudoti labiausiai priklauso nuo mokytojo asmenybės dorinės, kultūrinės bei visuomeninės brandos, nuo mokytojo žmoniškumo.

Tad kokius mokytoja metodus naudos ir kokius rezultatus pasieks kūno kultūros pamokose irgi priklauso nuo visų anksčiau išvardytų dalykų.

Mokant tiek ikimokyklinio, tiek mokyklinio amžiaus vaikus kūno kultūros pamokose fizinių pratimų, sudarant įgūdžius pagrindiniams judesiams, juos tobulinant ir įtvirtinant įvairiomis atlikimo sąlygomis,taip pat siekiant gerinti vaiko fizinę būklę, sveikatą, treniruojant organizmo funkcijas ir sistemas, formuojant kūno kultūros pagrindus labai svarbu parinkti tinkamus mokymo metodus. Šiame amžiuje naudojami mokymo metodai yra skirstomi į tris grupes: vaizdumo, žodiniai ir praktiniai.

Mokymo metodai

Vaizdumo metodai

Pagrindiniai vaizdumo metodai naudojami fizinių pratimų vaikų juntamajam suvokimui ir matomojo judesio vaizdiniui sudaryti. Ypač svarbią vietą vaizdumo metodai užima, mokant judesių ankstyvojo ir jaunesniojo amžiaus vaikus. Šio amžiaus vvaikai dar ne visiškai supranta žodžio reikšmę ir jiems daugiau vyrauja regimasis vaizdinys. Šio amžiaus vaikai geriau atlieka judesius juos matydami ir imituodami. Vaizdumo poreikis tiesiogiai susijęs su fiziologiniu ir psichiniu išsivystymu.

Vaizdumo metodą sudaro pratimo rodymas, gamtos reiškinių, gyvulių bei paukščių, žmonių judesių imitacija (mėgdžiojimas), vaizdumo priemonės, įvairūs orientyrai : regimieji, garsiniai.

Pratimą rodant, jo vaizdą vaikams sudaro regėjimo organai. Pratimas rodomas visoms amžiaus grupėms, ypač, kai mokomasi naujų judesių. Kai pratimas rodomas, atsižvelgiant į konkrečius kiekvieno mokymo etapo uždavinius, į vvaiko amžiaus ypatumus, reikia laikytis šių reikalavimų: 1) 1-jame mokymo etape, sudarant teisingą viso pratimo vaizdinį, reikia rodyti labai taisyklingai, gerai, visa jėga, reikiamu ritmu, tempu, pabrėžtinai lengvai; 2) 2-jame mokymo etape, prieš rodant pratimą, reikia išaiškinti vaikams, į kokias judesio detales reikia atkreipti dėmesį; todėl, rodant visą pratimą lėtai, akcentuojami momentai, į kuriuos vaikai turi atkreipti dėmesį; 3) 3-jame mokymo etape reikia rodyti atskiras judesio detales, kurios vaikų sunkiai atliekamos; 4) aiškinti pratimą, jei vaikai suprato, jie ji darys sąmoningai,o ne mechaniškai; 5) prieš rodydama pratimą, auklėtoja turi gerai pasirengti; reikia paruošti vietą, įrankius ir organizuoti grupę taip, kad visi galėtų gerai matyti; rodyti pratimą aukėtoja gali stovėdama veidu, šonu į grupę. Rodant pratimą rate, auklėtoja turi stovėti rate kartu su vaikais. Jeigu pratimas rodomas, einant voroje po vieną, auklėtoją pratimą turi rodyti judėdama prieš vorą.

Pratimų rodyti galima retkarčiais kviesti vaikus, kurie įvairius judesius atlieka geriau. Be to, vaikus kviesti rodyti pratimus rekomenduotina dar ir dėl vaikų aktyvumo skatinimo. Matant gerą savo draugo atlikimą, kitiems vaikams atsiranda ryžtas, noras pratimus daryti taip pat gerai kaip jo draugas daro.

Auklėtojos praktiniame darbe naudoja šiuos pratimų aiškinimo bei rodymo variantus: 1) aiškinimą, o paskui pratimo rodymą; 2) auklėtojos aiškinimą ir pratimo rodymą kkartu su vaikais; 3) auklėtojos aiškinimą ir rodymą, o paskui vaikų pratimo darymą; 4) vaikų pratimo darymą iš karto po paaiškinimo; 5) vaikų pratimo darymą po auklėtojos parodymo; 6) vaikų pratimo darymą kartu su auklėtojos aiškinimu; 7) auklėtojos aiškinimą ir vieno vaikų pratimo rodymą, o paskui visų vaikų pratimo rodymą. Labiausiai naudotinas mokymo būdas – kartu aiškinti ir rodyti, o paskui reikalauti daryti pratimą vaikus. Aiškinimas ir rodymas turi būti kuo trumpesnis, vaizdingesnis, kad vaikai galėtų suprasti pratimo esmę ir daugiau liktų laiko pratimo darymui. Manyčiau, kad visi šie pratimų aiškinimo ir rodymo būdai yra geri, tik reikia, kad auklėtoja naudotų kuo įvairesnių variantų, kad vaikams pratimą būtų malonu atlikti, kad jie jį darytų su džiaugsmu.

Įvairius gyvulius, paukščius, vabzdžius, gamtos reiškinius mėgsta imituoti jaunesniojo amžiaus vaikai. Šio amžiaus vaikai būdinga mėgdžioti visa tai, ką jie matė, girdėjo, skaitė ir t.t. Vaikai, mėgdžiodami žvėrių, paukščių judesius, stengiasi daryti judesius kaip tik tokius, kokius jie įsivaizduoja, o tai leidžia pasireikšti jų vaizduotei.

Emocingai mėgdžiodami įvairių gyvulių, paukščių judesius, vaikai ne taip greitai pavargsta, judesį gali daug kartų pakartoti. Tai leidžia susidaryti kur kas tvirtesniam judesio įgūdžiui. Vaikai geriau supranta judesio struktūrą, atkreipia dėmesį į technikos elementus, pavyzdžiui, norėdami, kad vaikai bėgiotų ant pirštų, ggalime pasakyti: “bėgiokime kaip pelytės” ir panašiai.

Vaikai gali mėgdžioti paukščius ( žąsis, antis, gandrus ir kt.), gyvulius (arklius, šunis, kates, meškas ir kt.), vabzdžius ( drugelius, uodus, bites ir kt.), augalus ( žolę, gėlę, medžius); transporto priemones ( automobilius, traukinius, troleibusus), įvairius darbus ( namų statybą, drabužių siuvimą, skalbimą ) ir kt.

Imitacija naudojama visose amžiaus grupėse, vaikai turi suprasti vaizdų esmę, pavyzdžiui, ką reiškia virti, kepti, kalti ir t.t.

Vaizdumo priemonės. Mokant judesių, kad vaikai geriau suprastų naudojamos vaizdumo priemonės: piešiniai, nuotraukos, plakatai, paveikslai, brėžiniai, schemos ir kt. Įvairias vaizdumo priemones geriau naudoti, kai vaikai iš dalies susipažinę su judesiu. Kai pratimai kartojami, šias priemones geriausia naudoti ne per pamokėles, o pasivaikščiojimų metu, kai vaikai būna lauke, grupėje ir kt. Vaikai, stebėdami vaizdumo priemones, geriau supranta judesį. Darant įvairius pratimus, ypač sudėtingus, reikalinga pagalba. Ją suteikia auklėtojos, patys vaikai, pataisydami kūno padėtį, atskiras kūno dalis. Padedant auklėtojai, judesys atliekamas geriau. Pagalbą galima suteikti, naudojant įvairius daiktus: smėlio maišelius, gimnastikos lazdeles, virves ir kt.

Regimieji orientyrai. Įvairūs daiktiniai orientyrai, pagalbinės linijos padeda vaikams geriau padaryti fizinius pratimus, tiksliau laikytis auklėtojos nurodymų. Žaidimų taisyklės nuteikia vaikus daryti pratimus energingiau, nuotaikingiau, geriau, skatina vaikus judėti. Šie orientyrai naudojami visose amžiaus grupėse. Jie

gali būti ant kūno, rankose, šalia vaikų, ant grindų, pakabinti ir t.t., pavyzdžiui, mokant vaikus šliaužti pilvu 1-2 metrus padedami ryškios spalvos žaislai, vėlaivėlėes ir t.t. Orientyrais nustatoma judėjimo kryptis, plotas, atstumas ir pan.

Be matomųjų orientyrų ritmui pajusti, naudojami girdimieji orientyrai: tai muzika, būgnelio mušimas, ritmingas skaičiavimas, eilėraščių deklamavimas ir kt. Dažnai auklėtoja ploja delnais, švilpauja svilpuku. Vaizdiniai mokymo būdai padeda teisingiau suvokti, geriau įsivaizduoti judesį, kontroliuoti save, reguliuoja judesių atlikimo tempą ir ritmą.

Žodiniai mokymo metodai

Žodiniai mokymo mmetodai padeda vaikams suprasti, kaip tą judesį reikia taisyklingai atlikti. Žodiniai mokymo metodai aktyvina sąmoningą judesio supratimą, padeda susidaryti teisingus judesio vaizdinius. Žodis, stebint fizinius pratimus, padeda pastebėti reikiamus judesių momentus, taip pat padeda susidaryti reikiamam judesio vaizdui ir jį atlikti pagal pavadinimą, aiškinimą, nurodymą. Žodis vaikus supažindina su užduotimi, nurodo, kaip ją įvykdyti : analizuoja ir įvertina pasiektus rezultatus, taiso klaidas ir t.t.

Dėl žodžio funkcinės reikšmės vartojami šie mokymo metodai: pratimo pavadinimas, apibūdinimas, paaiškinimas, aiškinimas, nurodymas, paliepimas – komanda, kklausimai vaikams, pasakojimas, pokalbis. Kiekvieną iš šių metodų apibūdinsiu plačiau.

Pratimo pavadinimas. Fiziniai pratimai turi sąlyginį pavadinimą, kuris atitinka to judesio struktūrą, pavyzdžiui, meškos ėjimas, paukščių skridimas ir t.t.

Auklėtoja, rodydama pratimą, aiškindama, kaip jį reikia daryti, nurodo į kokį vaikams žinomą jjudesį ar vaizdinį pratimas panašus ir pasako pratimo pavadinimą.

Paskui, kai vaikai pratimą išmoksta, auklėtojai užtenka pasakyti to pratimo pavadinimą, o vaikai be auklėtojos parodymo sugeba jį padaryti. Pratimo pavadinimas padeda vaikams susidaryti regimąjį, to judesio vaizdinį, o auklėtojai padeda taupyti laiką.

Pratimo apibūdinimas. Tai nuoseklus pratimo technikos paaiškinimas. Jis reikalingas, sudarant bendrą judesio procesą. Auklėtoja, rodydama pratimą, paaiškina to pratimo darymo techniką. Vaikai, stebėdami pratimo rodymą, ir girdėdami jo apibūdinimą, geriau supranta, kaip atlikti reikiamą judesį, to pratimo vaizdinys susidaro pilnesnis, gilesnis.

Pratimo paaiškinimas daugiausiai naudojams, tobulinant pagrindinių judesių įgūdžius, atkreipiamas vaikų dėmesys į tuos technikos elementus, kurių bus mokomasi toje pamokėlėje. Paaiškinimas turi būti trumpas, konkretus, aiškus, raiškus,emocingas suprantamas vaikams. Paaiškinimo turinys priklauso nuo pamokėlės uždavinio, vaikų kontingento ir pasiruošimo, nuo vvaikų emocinės būklės. Aiškinant naują pratimą, reikia remtis vaikams jau žinomais pratimais.

Aiškinimas – žodinis pratimų arba veiksmų pavaizdavimas. Aiškinama, vaikams darant pratimus, tikslinant atskirus judesio momentus, akcentuojant vieną ar kitą judesio detalę. Aiškinimui šiuo atveju tenka pagalbinis vaidmuo. Jis turi būti trumpas, vaizdingas, vaikams lengvai suprantamas. Aiškinti reikia taisyklinga, literatūrine kalba, o tam reikia specialiai rengtis, nuolat rūpintis savo kalbos kultūros ugdymu. Nepatariama piktnaudžiauti vaizdingais palyginimais, nes jie nuvargina vaikų dėmesį.

Nurodymai naudojami, mokantis pagrindinių judesių, juos įtvirtinant arba tobulinant. Nurodymų tturinys keičiasi nuo uždavinių, kuriuos auklėtoja iškėlia pamokoje. Nurodymais galima paaiškinti arba patikslinti užduotį, išsiaiškinti, kaip atlikti judesį, perspėti triukšmaujančius vaikus, taisyti klaidas, pagirti gerai darančius pratimą. Nurodymais galima žadinti vaikų norą daryti pratimą geriau, greičiau, tiksliau.

Paliepimas – komanda – tai savotiškas įsakymas pradėti ir baigti pratimus, jis nustato pratimų vykdymo tempą ir ritmą, perrikiavimo vietą ir pobūdį.

Komanda išreiškiama nustatyta žodžių tvarka ir intonacija. Žodžių tvarkos komandose keisti negalima. Komanda tučtuojau ir besąlygiškai vykdoma tiksliai, iš anksto išmoktais judesiais. Kiekvieną komandą sudaro parengiamoji ir vykdomoji dalis, pavyzdžiui norint pasukti vaikus dešinėn, komanduojama: “Dešinėn!”. Čia “deši-“ – parengiamoji komanda, “nėn!” – vykdomoji komanda.

Auklėtoja, duodama komandą, turi stovėti pagrindinėje stovėsenoje. Ramus, įsakmus tonas, auklėtojos laikysena drausmina vaikus, žadina norą pratimus daryti taisyklingai. Dažnai vykdydami paliepimus, ypač komandas, vaikai gali pavargti, nes tai reikalauja aktyvaus dėmesio. Komandas – paliepimus geriau naudoti vyreniųjų grupių vaikams.

Klausimai, darant fizinius pratimus, daugiau rekomenduojami vyresniųjų grupių vaikams. Jie padidina pastabumą, aktyviną dėmesį, skatina aktyviai atlikti judesius, ugdo sąmoningą supratimą, kaip daryti pratimus ir gerina vaikų kalbą. Galima klausimus duoti pamokos pradžioje, eigoje ir pabaigoje. Klausimais galima sužinoti, kaip vaikai išmoko vieną ar kita pratimą. Galima paklausti kurio nors vaiko, ar jo draugas taisyklingai daro pratimą. Svarbu, kad tokie kklausimai padeda ištaisyti klaidas, pratina vaikus vertinti savo ir draugų veiksmus.

Pasakojimas dažniausiai naudojamas žaidimuose ir siejamas su tais vaizdais ar veiksmais, kuriais vaizduojamas žaidime turinys, pavyzdžiui, žaidime “Žuvys ir tinklas” auklėtoja gali pasakoti, kokias žuvis gaudo žvejai ir pan. Pasakoti reikia raiškiai, čia paslaptingai, čia linksmai. Kai kuriuos pasakojimo momentus reikia parodyti, auklėtoja gali naudotis vaizdinėmis priemonėmis.

Pokalbis – vaikų ir auklėtojos klausimai bei atsakymai. Pokalbis auklėtojai padeda sužinoti, kaip vaikai yra išmokę programos medžiagą, kaip jie moka žaidimo turinį, taisykles. Pokalbis padeda praplėsti vaikų žinojimą apie pratimo atlikimo techniką, apie atskiras judesio detales, žadina jų norą būti dideliems, stipriems. Pokalbį galima susieti su knygos skaitymu apie fizinį lavinimą, apie fizinių pratimų poveikį organizmui ir pan. Pokalbį galima vesti iki pamokėlės ir po jos. Pokalbis gali vykti su visa grupe, mažomis grupelėmis ir individuliai. Auklėtoja iš anksto turi pasirengti pokalbiui pasirengti, numatyti temą, klausimus, pokalbio metodiką.

Praktiniai mokymo metodai

Šie metodai glaudžiai siejasi su motorine veikla, kurioje judėjimo pojūčiais patikrinimas veiksmo suvokimas.

Atsižvelgiant į organizavimo būdus ir į veiklą, darant pratimus, praktiniai mokymo metodai skirstomi į :1) pratimų be pakitimų ir su pakitimais kartojimo metodą; 2) pratimų kartojimo žaidimuose metodą; 3) pratimų kartojimo varžybose metodą.

Pratimų be pakitimų ir su pakitimais kartojimo metodas. DDaug kartų kartojant pratimą, judesių įgūdžiai tobulėja: vaikai judesius atlieka laisvai, lengvai, taisyklingai, nurodyta kryptimi, tempu, reikiamu ritmu.

Pratimus kartojant be pakitimų jis daromas taip, kaip prieš tai.

Kartoti reikia tol, kol vaikai judesį atliks taisyklingai. Patartina kartojant tuos pačius pratimus, naudoti įvairius įrankius: vėliavėles, lankus, kamuolius, gimnastikos suolelius. Taip pat reikia didinti atstumą, keisti reikmenų kiekį. Reikėtų kiekvienoje pamokėlėje pagal galimybes keisti vaikų organizavimo būdus bei rikiuotės formas. Pamokose patartina naudoti frontalinį, srautinį, grupinį, individualinį vaikų organizavimą bei rikiuotės formas: eilę, vorą, ratą, puslankį. Pratimo struktūra bei turinys kartojant turi nesikeisti.

Kai vaikai judesį atlieka taisyklingai, galima pakeisti pratimo struktūrą, apsunkinti turinį. Tobulinant judesių įgūdžius kartojant pratimus reikia keisti atlikimo vietą, inventorių. Kartojant pratimą, mokytoja turi kiekvieną kartą nurodyti, į ką ypač reikia kreipti dėmesį. Kartais pratimas gali būti kartojamas ir kaip pagalbinis pratimas. Juos mokytoja naudoja, prieš mokydama naujų, daug sudėtingesnių. Kartojant labai svarbu stebėti judesių atlikimo kokybę, kitaip atsiras netaisyklingi judesiai, įgūdžiai bei mokėjimai.

Pratimų kartojimo žaidimuose metodas. Įtvirtinant pagrindinių judesių įgūdžius, juos tobulinant bei darant įvairiomis sąlygomis, dažnai žaidžiami įvairūs žaidimai. Žaidimų forma pratimų mokoma daugiausia jaunesnioje amžiaus grupėje. Mokant pratimų žaidybinio mokymo metodu, naudojama imitacija, vaizdingi judesiai, siužetinės užduotys ir kt. Žaisdami vaikai atlieka įvairius judesius : eina,

bėga, šoka, mėto, laipioja, landžioja ir t.t. Norint įgyvendinti žaidimui keliamus uždavinius, vaikus reikia skatinti įvairius judėjimo būdus naudoti kompleksiškai, būti savarankiškiems, kūrybiškiems, ryžtingiems, drąsiems, atkakliems ir t.t.

Staiga pasikeičiančios žaidybinės situacijos priverčia vaikus veiksmus atlikti per trumpiausią laiką, panaudojant visus sugebėjimus, pabėgti nuo besivejančio, staiga pasisukti ir bėgti kita kryptimi ir t.t Vaikai įvairius judesius žaisdami atlieka emocingai, tai leidžia pratimą kartoti daug kartų, neprarandant noro žaisti toliau. Žaidžiant atliekami įvairūs judesiai sąlygojami draugų, kurie dalyvauja žaidime, tai ugdo draugiškumą, kkolektyviškumą.

Žaisdami vaikai mielai mėgdžioja vienus ar kitus veiksmus. Judesiais jie perduoda būdingus vaizdo bruožus ( kaip šokinėja kiškis, skrenda paukštis ir pan.). Auklėtoja papasakoja apie vienų ar kitų personažų veiksmus, o vaikai vaizduoja visa tai judesiais. Ragindama imituoti vieną ar kitą judesį, mokytoja rūpinasi, kad vaikai teisingai tą judesį įsivaizduotų. Reikia parinkti artimus, suprantamus ir patogius vaizduoti dalykus. “Lėktuvas skrenda”, – sako auklėtoja vaikai ištiesia rankas į šalis, bėgioja po salę – “skraido” .

Pratimų kartojimo varžybose metodas. Vaikai, ir ypač vvyresnieji, įvairius pratimus daro varžybų bei estafečių forma. Varžybose vaikams tenka sukaupiant visas jėgas, stengtis judesį atlikti kovojant su draugu, kuo geriau ir greičiau. Varžybos padidina vaikų fiziologinį ir psichinį pasitempimą, tai padeda geriau vaikams susikaupti, geriau padaryti pratimą. Varžybos ppadeda formuotis vaikų moralinėms ir valios savybėms: ištvermei, ryžtingumui, atsakomybės jausmui prieš komandos draugus, džiaugsmo jausmui dėl draugų laimėjimų, ramiam požiūriui į nepasisekimą, pralaimėjimą ir pan. Tačiau piktnaudžiauti varžybomis, ypač estafetėmis, ikimokykliniame amžiuje nereikia. Vaikai gali pervargti nuo didelio jaudinimosi, tuo labiau, kad vaikai jaudinasi, ne tik dalyvaudami varžybose, bet ir laukdami savo eilės, būdami žiūrovai. Todėl reikia riboti varžybų skaičių ir laiko trukmę, atsižvelgiant į vaikų amžių, fizinį pasirengimą, emocinę vaikų būklę.Paprasčiausia varžybų forma yra rungtyniavimas, kas geriau technikos atžvilgiu atliks pratimą.

Varžybos gali būti individualios ir grupinės. Reikia stengtis rengti daugiau grupinių varžybų. Jose vaikai mažiau prastovi, laukdami savo eilės. Varžytis galima, kai vaikai yra gerai išmokę reikiamus judesius. Pradžioje tikslinga organizuoti varžybas judesio technikai vertinti, o paskui iir rezultatui.

Mokymo metodų tarpusavio ryšys

Pirmajame mokymo etape vaikai supažindinami su visu pratimu bei judesiu. Vaikai turi susidaryti teisingą judesio vaizdinį. Tam reikia pratimo rodymą, aiškinimą derinti su to pratimo darymu. Vaikai pratimą pajunta ne tik darydami, bet ir įsivaizduoja iš auklėtojos aiškinimo. Jie kreipia dėmesį į judesio visumą, į jo technikos elementus bei tų elementų pavadinimus.

Negalima suformuoti vaikų judesio teisingo vaizdinio ir be praktinio pratimo padarymo.Vaikai, darydami pratimą, gali savo raumenimis pajusti pratimo struktūrą. Pirmajame mokymo etape labai svarbus gglaudus visų mokymo metodų ryšys, t.y. matomo vaizdinio, žodžių, apibūdinančių jų technikos elementus, ir raumenų veiklos.

Mokymo procese dažniau naudojant vieną ar kitą mokymo būdą, reikia atsižvlegti į vaikų amžių bei fizinį parengimą. Kuo jaunesni vaikai, tuo mažesnė judesių patirtis, todėl turi vyrauti vaizdumo mokymo metodai. Vyresnių vaikų judėjimo patirtis kur kas didesnė, todėl turi vyrauti žodiniai mokymo metodai, mažiau reikia pratimus rodyti, užtenka paaiškinimo, nurodymo.

Rekomenduotina tokia pratimų mokymo schema: pradžioje pratimą rodo ir aiškina auklėtoja, atkreipdama vaikų dėmesį į pagrindinius judesio momentus. Rodyti pratimą reikia labai gerai, kad vaikams kiltų noras pratimą daryti taip pat gerai. Rodyti galima du kartus : vieną kartą, stovint į vaikus veidu, antrą kartą pasisukus į vaikus šonu. Kartu su vaikais pratimą reikia daryti 1-2 kartus, o paskui auklėtoja stebi ir taiso klaidas.

Antrajame mokymo etape, kai judesys tobulinamas kreipiamas dėmesys jau į atskiras detales. Šiame mokymo etape vyrauja pratimų imitacija, vaizdumo priemonės, matomieji, girdimieji orientyrai. Kai vaikai jau supranta judesio esmę, palengva reikia mažinti vaizdumo priemonių, orientyrų skaičių ir leisti vaikams pratimą daryti savarankiškai.

Trečiajame mokymo etape judesio įgūdžiai, mokėjimai tobulinami toliau, darant pratimą įvairiomis sąlygomis bei variantais. Daugiau naudojama žaidimų ir varžybinis metodas.

Racionaliai naudojant įvairius mokymo metodus bei palaikant reikiamą ryšį tarp jų, ikimokyklinio amžiaus vvaikams galima sudaryti reikiamus teisingus pagrindinių judesių įgūdžius bei mokėjimus.

Išvados

Kūno kultūros pratybose ne tik mankštinamas kūnas, treniruojamos organizmo fiziologinės funkcijos, bet ir visapusiškai ugdomas vaikas. Vaikas – iš prigimties silpna fizinė būtybė, todėl reikia visokeriopai puoselėti jo fizinę prigimtį, stiprinti sveikatą. Turime kuo uoliausiai rūpintis kūno gyvybingumu, jo fiziniu statusu, sudaryti palankias sąlygas vaiko gerai fizinei raidai. To pedagogas gali pasiekti pasitelkdamas mokymo metodus.

Daugiausiai dėmesio reikia sutelkti į praktinius viako vidinių galių pasireiškimo ir plėtojimo metodus, pasaulio pažinimą, gražių tarpusavio santykių formavimą. Judesiai ir veiksmai leidžia vaikui išreikšti savo jausmus, bendrauti su bendraamžiais, pažinti savo fizines išgales, pasaulį, aplinką, daiktus bei jų savybes, įvertinti savo fizinius sugebėjimus, pajėgumą.

Mokytoja kūno kultūros pamokas turėtų organizuoti taip, kad vaikas judesius įvaldytų žaisdamas, laisvai bendraudamas su pedagogu ir bendraamžiais, nejausdamas įtampos, baimės ar nepasisekimo. Žaidimo elementai padeda atlikti fizinius pratimus, įveikti atitinkamą fizinį krūvį su dideliu entuziazmu, kaip laisvai pačių pasirinktų pasirinktą veiklą. Tinkami mokymo metodai padeda įgyvendinti svarbiausius kūno kultūros uždavinius bei tikslus.

Vaikus mokinant įgūdžių pagrindiniams judesiams, tobulinant įgūdžius, gerinant vaiko fizinę būklę, sveikatą, treniruojant organizmą, formuojant kūno kultūros pagrindus reikia pasitelkti mokymo metodus ar būdus, kurie geriausiai padėtų tai įgyvendinti.

Naudota literatūra

1. E. Adaškevičienė (1993), Lietuvos ikimokyklinukų fizinis ugdymas ., Kaunas

2. E. Adaškevičienė (1980) Pagrindinių judesių mokymo metodika ., Vilnius

3. E. Adaškevičienė (1994) Vaikų fizinio ugdymo pedagogika ., Vilnius

4. E. Brazytė, V. Stakionienė (1986) Pradinių klasių moksleivių fizinis lavinimas., Kaunas

5. J. Rauckis ( 1981) Fizinio auklėjimo vaikų darželyje metodika., Kaunas

6. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos I –X klasės ., (1997) Vilnius