PLAUKIMO ĮTAKA ŽMOGAUS ORGANIZMUI

Kiekvienas žmogus gyvenime susiduria su vandeniu: poilsis vasarą prie vandens telkinių, vaikų mokymas, plaukimo baseinai ir kt. Visur būtina mokėti plaukti. Be to, dažnai tenka mokyti plaukti kitus. Tam reikia žinių ir praktinių įgūdžių.

Vanduo, bespalvis ir beskonis skystis. Tai gyvybės ir visos gamtos pagrindas. Vanduo užima apie šešiasdešimt procentų viso žemės paviršiaus ploto. Dauguma gyvūnų ir augalų gyvena vandenyje. Visų jų didelę dalį sudaro vanduo, kuris papildomas įvairiomis maisto medžiagomis. Be vandens, kaip ir be oro, negalėtų ggyventi ir vystytis nė vienas organizmas.

Plaukimas – viena tinkamiausių sporto šakų žmonių nuovargiui mažinti, nerviniam stresui pašalinti, sveikatai stiprinti. Specialių judesių vandenyje dėka šalinami judamojo aparato sutrikimai, įgijamas atsparumas ligoms. Vandens procedūros grūdina jaunimą ir pagyvenusius žmones. Plaukimo poveikis žmogaus organizmui specifinis. Tai susiję su plaukiojančiojo būsena vandenyje, kai nejaučiama žemės traukos jėga, o vandens slėgis tolygiai pasiskirsto po visą kūną. Tokiomis neįprastomis sąlygomis atliekami plaukimo judesiai reikalauja specialių įgūdžių ir gana didelių pastangų.

Vandens temperatūra paprastai būna žemesnė už kūno ttemperatūrą. Kadangi vanduo yra geras vandens laidininkas, plaukikas vandenyje netenka daug energijos. Šilumos apykaita vandenyje 25 kartus greitesnė nei sausumoje.

Vandens aplinka specifiškai veikia žmogaus organizmą. Vandenyje jį veikia keliančioji jėga, kuri sudaro palankias sąlygas įvairių organizmo sistemų veiklai. Kūno mmasė vandenyje siekia tik kelis kilogramus, tai leidžia su mažesnėmis pastangomis išlaikyti kūną vandens paviršiuje. Tačiau judėti trugdo didelis jo tankumas. Judesiai atliekami beveik 800 kartų tankesnėje aplinkoje negu ore. Tai reikalauja ir didesnių energijos sąnaudų. Dėl didelio vandens tankumo judėjimas jame ribotas. Tai pagrindinė priežąstis, dėl kurios judesiai sausumoje atliekami greičiau ir mažesnėmis energijos sąnaudomis, negu vandenyje. Taip pat kūną vandenyje veikia ir vandens spaudimo jėga. Kuo giliau neriama, tuo didesnis vandens spaudimas. Žmogus vandenyje kelių metrų gylyje jaučia spaudimą į ausų būgnelius. Sugebįjimas išlaikyti didelį vandens spaudimą yra treniruojamas. Gerai treniruoti žmonės gali pasinerti į kelių dešimčių metrų gylį ir netgi giliau.

Kitaip negu judėdamas sausumoje, žmogus vandenyje plaukia visada horizontalioje padėtyje. Tokioje padėtyje kraujas lengviau teka kraujagyslėmis, ppagerėja širdies darbas, kraujo apytaka rankų ir kojų raumenyse. Plaukimo metu kvėpavimo sistema veikia sunkesnėmis sąlygomis. Įkvėpiama trumpą laiką vandens paviršiuje, o iškvepiama po vandeniu. Kadangi vandens tankumas daug didesnis nei oro, įkvėpimo ir iškvėpimo metu papildomai įtempiami krūtinės ląstos raumenys, dalyvaujantys kvėpavimo procese. Be to, kvėpuojant oras sulaikomas plaučiuose ir ilgai iškvepiamas po vandeniu. Taip stiprinami kvėpavimo raumenys, padidėja krūtinės ląstos apimtis ir jėga.

Įvairiapusis vandens poveikis teigiamai veikia visas žmogaus organizmo sistemas. Visa tai gerina organizmo atsparumą įvairioms lligoms, stiprina funkcinį žmogaus pajėgumą. Ypač palankiai plaukimas veikia besivystantį žmogaus organizmą, suformuojama atitinkama kūno laikysena, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo bei kitų sistemų darbas. Laisvai plūduriuojantis kūnas vandenyje būna lyg nesvarumo būsenoje. Tai sumažina arba visai panaikina žmogaus judamojo aparato apkrovą, pastangas išlaikyti reikiamą padėtį vandenyje. Fiziniai pratimai vandenyje natūraliai stimuliuoja vaikų augimą ir vystymąsi. Dalį morfologinių ir funkcinių vystymosi rodiklių vaikai paveldi iš tėvų. Tačiau moksliniais tyrimais įrodyta, kad ne tik paveldėjimas, bet ir išoriniai aplinkos veiksniai veikia žmogaus fizinio pasirengimo lygį. Analizuojant plaukimo įtaką sportuojantiems žmonėms, galima tvirtinti apie visapusiškai geresnį plaukikų fizinį išsivystymą negu nesportuojančių. Neįprasta kūno padėtis vandenyje, lengvesnės širdies ir kraujagyslių sistemos darbo sąlygos, nedidelė kūno masė vandenyje ir kt. teigiamai veikia įvairias organizmo sistemas ir stiprina bendrą organizmo sveikatą.

Plaukimas teigiamai veikia kraujo apytaką: sumažėja sistolinis ir šiek tiek padidėja diastolinis kraujo spaudimas. Be to, padidėja kraujagyslių elastingumas, todėl išlaikomas nedidelis kraujo spaudimas ir mažinama jo amplitudė. Šie širdies ir kraujagyslių sistemos pakitimai stiprina sveikatą, atotolina senėjimo procesus.

Plaukimo metu deguonies gaminama ne tiek, kiek reikalaujama, todėl organizmas didesnę dalį energijos gauna iš anaerobinės apykaitos šaltinių. Plaukimo metu susidariusi deguonies stoka padengiama po fizinio krūvio dažnesniu ir gilesniu kvėpavimu. Plaukimo treniruočių dėka padidėja plaučių ggyvybinė talpa, minutinė kraujo apytaka, deguonies difuzinė talpa, hemoglobino kiekis, raumenų kapiliarizacija ir kiti rodikliai. Plaukiant nugalima vandens spaudimo jėga, todėl vystosi krūtinės raumenys, gerėja visų kvėpavimo organų darbas.

PLAUKIKŲ FIZINĖS YPATYBĖS

Daug laiko plaukimo treniruočių metu skiriama plaukikų fizinėms ypatybėms ugdyti. Plaukimas įvairiapusiškai veikia žmogaus organizmą, harmoningai ugdo visas fizines ypatybes. Tai ištvermės sporto šaka, todėl ši fizinė ypatybė yra svarbiausia plaukiko treniruotėje. Be ištvermės, plaukikams svarbios ir kitos fizinės ypatybės: jėga, greitumas, lankstumas. Šių fizinių ypatybių svarba plaukimo sportui nevienoda ir priklauso nuo sportuojančių specializacijos, lyties ir amžiaus: ilgesnio nuotolio plaukiko rezultatui mažesnę įtaką turi jo jėga, greitumas, anaerobinė ištvermė, o aerobinės ištvermės, lankstumo, plaukimo technikos ekonomiškumo faktorių įtaka didesnė. Efektyvi plaukimo technika priklauso ne tik nuo sportininkų treniruotumo bet ir nuo tinkamai išugdyto plaukime dalyvaujančių sąnarių lankstumo.

Jėga – tai žmogaus sugebėjimas įveikti išorinį pasipriešinimą savo raumenų dėka, laisvai judančių kūnų judėjimo ir pagreičio priežastis. Ji pasireiškia dinaminio ar statinio raumenų darbo režimo metu. Dinaminio darbo režimo metu raumenų ilgis kinta – padidėja (nugalintis režimas) arba sumažėja (besileidžiantis režimas). Tai dažniausias raumenų darbo režimas. Statinio raumenų darbo režimo metu jų ilgis nekinta, kinta tik įtempimas. Jėgos ištvermė – tai sugebėjimas ilgą laiką išlaikyti optimalius judesio jėgos rodiklius. Maksimalioji jjėga, staigioji jėga ir jėgos greitumas turi didesnę įtaką trumpesnio nuotolio plaukimo greičiui, o jėgos ištvermė – ilgesniems nuotoliams.

Greitumas – tai žmogaus sugebėjimas atlikti tam tikrus judesius minimaliomis laiko sąnaudomis. Išskiriamos elementarios ir kompleksinės greitumo formos. Elementarioms priklauso paprastų ir sudėtingų reakcijų latentinis periodas, atskiro nesudėtingo judesio atlikimo greitis, judesių dažnumas. Šios elementarios formos yra sportininkų greitumo savybės pagrindas.jos garantuoja kompleksinių formų greitumą. Kompleksinėms formoms priklauso: distancinis plaukimo greitis, starto ir finišo pagreitėjimas, starto ir posūkio atlikimo greitis ir kt. Pagrindinės greitumo prielaidos – nervinių procesų paslankumas ir nervinių bei raumeninių audinių koordinacija. Be to, greitumas priklauso ir nuo raumenų struktūros: greitųjų ir lėtųjų raumenų skaidulų santykio, raumenų elastingumo, tarpraumeninės koordinacijos ir kitų faktorių. Greitumo ypatybė glaudžiai susijusi su plaukikų jėgos, lankstumo, koordinacijos ypatybėmis, plaukimo technikos tobulumu, biochemine kreatinfosfatinių energijos šaltinių resinteze ir kitais rodikliais. Paprastai elementarios greitumo formos yra genetiškai determinuotos. Jas vystyti gana baisu, ir didelių pastangų dėka galima pasiekti tik mažo pagerėjimo. Kompleksinės greitumo formos priklauso nuo daugelio faktorių, kurie yra treniruojami. Sportiniam plaukimui, kaip ir daugeliui kitų sporto šakų, būdingos kompleksinės greitumo formos. Geras sprinteris turi išvystytas kompleksinio greitumo formas.

Lankstumas – tai žmogaus judamojo aparato (sąnarių) savybė, ribojanti įvairių judesių amplitudę. Lankstumas suprantamas kaip

bendra organizmo savybė. Atskirų sąnarių judesių amplitudė vertinama sąnarių paslankumu. Plaukikams didžiausią reikšmę turi pečių, dubens, kelio ir čiurnos sąnarių paslankumas. Kadangi yra keturi sportinio plaukimo būdai, jiems keliami skirtingi įvairių sąnarių paslankumo reikalavimai. Krauliui pagal svarbą sąnariai rikiuojami taip: pečių, čiurnos, kelio ir dubens, delfinu ir nugara svarbiausi pečių ir čiurnos sąnarių paslankumas. Brasui didžiausią reikšmę turi kelio ir čiurnos sąnarių paslankkumas. Geras sąnarių paslankumas – svarbus plaukimo technikos pagrindas. Kai sąnariai nepaslankūs, sunku išmokti atskirus plaukimo technikos elementus, fformuojami netinkami technikos įgūdžiai. Tuo atveju plaukikai negali visiškai panaudoti savo ištvermės, jėgos, greitumo galimybes. Be to, esant mažai judesių amplitudei, blogesnė tarpraumeninė koordinacija. Efektyviai plaukimo technikai būtina tam tikra sąnarių paslankumo atsarga, t.y. sąnarių paslankumas turi būti didesnis negu judesių amplitudė. Kuo didesnė sąnarių paslankumo atsarga, tuo geriau plaukikai panaudoja savo fizines galimybes. Lankstumo rodikliai geresni, kai atliekamas išankstinis sąnarių ir raumenų masažas, šildymas (karštos vonios, specialūs šildantys kremai ir kt.). šios priemonės dažnai taikomos treniruočių pradžioje ugdant plaukikų llankstumą.