salsa, ča ča ča, vienos valsas

Salsa

Salsa yra kilusi iš Kubos. Pats šokis ir jo muzika žinoma jau nuo senų laikų, bet oficialiai salsa pripažinta tik 1940 metais.

Žodis „salsa“, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia „padažas“. Geras padažas pagardina bet kokį patiekalą, o salsa ir yra tas ypatingas mišinys, kuriame susijungia kubietiškas temperamentas, ispaniškas karštis ir afrikietiškas laisvės pojūtis, užliejantis sava magija kiekvieną, išdrįsusį išeiti į šokių aikštelę.

Akivaizdu, kad salsa yra perėmusi kai kurias rumba, mambo bei čiačia šokių savybes. Nors salsos muzika ggali labai varijuoti, tačiau šio šokio pagrindinis akcentas visuomet bus greitas ir smarkus judesys. Be to, šokant salsą, treniruojami beveik visi kūno raumenys.

Paprastai šis šokis šokamas poromis. Sakoma, kad salsą įmanoma šokti tik tuomet, kai yra visapusiškas pasitikėjimas tarp partnerių – moteris tuomet tampa ypač plastiška, o vyras atskleidžia tikruosius savo sugebėjimus, kuriuos atspindi atliekami akrobatiniai šokio elementai.

Salsa turi keletą stilių: kubietišką, Puerto Riko, kolumbietišką, Niujorko, Los Andželo, ir neapsiriboja vien tik keliais standartiniais šokio žingsneliais. <

Dažnai sakoma, kad salsa simbolizuoja Lotynų Amerikos vienybę. Tai aistringas šokis, kupinas gerų emocijų ir entuziazmo, teikiantis dvasiai ir kūnui stiprybės, atpalaiduojantis ir stimuliuojantis kiekvieną, besimėgaujantį juo ir muzikos harmonija.

Ča ča ča

Kuba- tai kraštas, iš kurio kilo ššis linksmas Lotynų Amreikos šoki Ši sala yra ir kitų naujų šokių tėvynė. Čia pradėta šokti milonga, habanera, rumba bei mamba. Kubos gyventojai mišrūs, daugiausia ten gyvena ispanai ir Vakarų Afrikos judaodžiai. Jie jau nuo XVI amžiaus veik įvairių, dažniausiai afrikietiškų šokių raidą.

Mamba laikoma čav ča ča pirmtake. Tai yra religonė sąvoka, reiškianti susirinkimą, pokalbį arba šventą veiksmą, būgnų ir dviejų dialogą. Mambai bųdinga muzikinė polimetrij (kai tuo pat metu grojama keletas taktų rųšių). Ča ča ča pradininkas ir kūrės yra kubietis Enrique‘ė Jorrin‘as, šį šokį sukūręs iš mambos. Iš radžių naujasis šokis buvo vadinamas mamba – ča ča ča. Jis buvo tikras laukinis ir egzotiškas. Šiuolaikinio ča ča ča tempas kiek lėtesnis, jo pirmykštis azartas pažabotas. Be to, jjame atsirado daug disko, džiazo, ir „beat“elementų. Tačiau iki šių dienų ča ča ča neprarado gyvumo. 1954 metais ča ča ča, kurio ritmas įkaitindavo net europiečius, paplito po visą pasaulį. Per kelerius metus jis tapo vienu iš populiariausių Lotynų Amerikos šokių ir išliko toks iki mūsų laikų.

Vienos valsas

Valsas susiklostė apie 1780 iš lendlerio (kitaip Deutscher Tanz, danza tedesca; „lendleris“).

Manoma, įtakos turėjo XVI a. pranc. šokio la volte (it. la volta) ir XVIII a. trijų dalių metro vok ššokių Steirischer Tanz, Dreher Tanz, Roller Tanz kai kurie elementai. Iš pradžių valsas buvo lėto tempo, šoktas Vienos viešnamiuose nedidelėse patalpose (toji aplinka turėjo įtakos valso choreograf. pozicijai). Šokis greit išpopuliarėjo Austrijos ir Europos miestiečių buityje. Valso metroritmiką imta vatroti scen. kūriniuose. A. E. M. Grétry valso ritmą pavartojo operos Richard Cœur de Lion finale („Ričardas Liūtaširdis”, past. Paryžiuje 1784).

Nuo 1786, po V. Martino y Soleros (1756-1806) operos La cosa rara („Keistas atsitikimas”) premjeros Vienos operoje, valsą imta šokti Vienos aristokratų salonuose. Dėl uždaros choreograf. pozicijos (porų apsikabinimo) valsas ilgai laikytas nepadoriu (Hohenzollerno rūmuose Berlyne, Anglijoje ir Šveicarijoje draustas iki XIX a. pabaigos). XIX a. pr. egzistavo keleta valso atmainų ir metrų (2/4, 6/8, net 5/4). Vienoje išpopuliarėjo greito tempo (180 ketvirtinių per minutę) atmaina Schnell-Walzer. Schnell-Walzer pirmą kartą šoktas viešai 1815 per Vienos Kongreso pokylį; nuo tada vadinamas Vienos valsu.