Sportas

Šiandieninis sportas – tai tarptautinis kultūrinis reiškinys , išreiškiantis visuomenės vertybes : šlovę ir sėkmę . Prestižinį olimpinių žaidinių įvaizdį siekiama panaudoti daugelyje prekinių ženklų . Sporto varžybos , transliuojamos visame pasaulyje , peržengė valstybių ribas , o sporto finansavimo didžiąją dalį sudaro nebe bilietų pavadinimas , o lėšos , gaunamos iš rėmėjų ir televizijos . Ši globalizacija sudarė sąlygas sporto struktūrų jungimuisi ir sudėtingo tinklo , vienijančio sporto organizacijas , atletų agentus , komercinius partnerius ( paprastai gamintojus ) iir transliuotojų atsiradimui . Taip susiliejo dvi pagrindinės šiuolaikinio sporto srovės : mėgėjų sportas ( olimpinės žaidynės ) ir profesionalų sportas . Siekiant pritraukti daugiau žiūrovų , kai kurios sporto šakos yra keičiamos ir pritaikomos transliacijai per televiziją . Varžybų vietos ir laiko pasirinkimą bei tvarką diktuoja rinkos dėsniai , jų įtakos neišvengė ir olimpinis judėjimas .

Pastaruoju metu labai išpopuliarėjo ekstremalios sporto šakos . Šio sporto atstovai pasižymi pomėgiu rizikai ir siekia atrasti naujas saviraiškos formas bei atsiriboti nuo ppripažintų rungtyniavimo modelių . Net aukšto lygio rungtynėse gausu spontaniškumo ir rizikos elementų . Šiose sporto šakose svarbiausias tikslas yra ne tik rezultatų siekimas , kiek siekis suteikti pramogas . Reikia pabrėžti , kad seniausios sporto šakos , tokios , kkaip rungtynės stadione , yra kilusios iš panašių neformalių judėjimų . Būtent natūralus judesio grožis ir artistiškumas , geriausiai atspindintys atleto pasiekimus , pritraukė žiūrovus .

3. OLIMPIADOS ISTORIJA

Varžybos ir žaidimai visada džiugino žmonių širdis. Mėgstami jie būdavo ir senovės Graikijoje. Atėnuose, Delfuose, Nemėjoje nustatytu laiku susiburdavo norintys pasigalinėti, pasivaržyti vikrumu ir talentu. Varžybose dalyvaudavo ne tiktai atletai, imtynininkai ir gimnastai, bet ir mokslininkai, filosofai, oratoriai, poetai. Šlovingiausios būdavo Olimpijos varžybos. Jų visi laukdavo, joms iš anksto ruošdavosi, jomis gyvendavo tikrąja to žodžio prasme visa Graikija. Į varžybas Olimpijoje – olimpines žaidynes – visada susirinkdavo daugybė žmonių, jos virsdavo tikromis nacionalinėmis iškilmėmis.

3.1 Heraklis – Olimpiadų pradininkas

Nuo senų laikų olimpinių žaidynių pradžia siejama su Dzeuso pergale prieš rūstų ir žiaurų tėvą Kroną. LLegenda byloja, kad pasaulyje gyveno titanas, vardu Kronas. Užsimanęs tapti visos planetos valdovu, Kronas nuvertė savo tėvą Uraną. Sena būrėja Kronui išpranašavo neišvengiamą žūtį – jį nugalėsiąs jo paties sūnus. Norėdamas išvengti teisėto atpildo, Kronas rijo savo vaikus. Jo žmona Rėja, norėdama išgelbėti nors vieną kūdikį, pabėgo į Kretos salą. Ten gimė jos sūnus Dzeusas. Užaugęs Dzeusas nuožmioje dvikovoje nugalėjo savo tėvą. Prieš nusviesdamas jį į pragarą, Dzeusas privertė tėvą išspjauti visus jo brolius ir seseris. Dzeusas su broliais Poseidonu iir Hadu pasidalino viešpatavimą danguje ir žemėje. Didžiosios Dzeuso pergalės garbei jo sūnus Heraklis ir įsteigė olimpines žaidynes.

3.2 Žaidynių reikšmė senovės graikų gyvenime

Kada įvyko pirmosios olimpinės žaidynės, niekas nežino. O štai žaidynės, kurios įrašytos į istoriją ir nuo kurių pradėta skaičiuoti olimpionikus – olimpinių žaidynių nugalėtojus, – pirmą kartą įvyko 776 m. pr. Kr. Olimpinės žaidynės buvo rengiamos Dzeuso garbei pietų Graikijos mieste Olimpijoje. „ Žaidynės mus vienija , palaiko taiką ir tarpusavio supratimą „ . – 388 per. Kr. Kalbėjo retorius Lisijas .

Tuomet vyko tik vienerios varžybos: trumpos distancijos – vieno stadijo – bėgimas. Olimpinių žaidynių programa tolydžio plėtėsi ir, labiausiai joms suklestėjus, VI-V a. pr. Kr. buvo jau labai įvairi ir sudėtinga. Iš viso olimpinėse žaidynėse buvo varžomasi net 18 rungčių – olimpinių disciplinų; tarp jų buvo penkiakovė (bėgimas, šuoliai į tolį, ieties ir disko metimas, imtynės, kumštynės), kovos vežimų važnyčiojimas, menų konkursas.

Olimpinės žaidynės vykdavo kas ketveri metai per antrą ar trečią mėnulio pilnatį po vasaros solsticijos. Dalyvauti jose galėdavo visi laisvėje gimę ir įstatymams nenusikaltę graikai. Gerokai prieš vasaros pradžią po visą šalį būdavo išsiuntinėjami žygūnai su pranešimais, kada prasidės olimpinės žaidynės.

3.3 Žaidynės buvo laikomos tokiu svarbiu bei reguliariu įvykiu, jog graikai pagal jas nnet skaičiuodavo laiką.

Olimpinėms žaidynėms teikiamą reikšmę liudija ir tai, kad jų metu net būdavo laikinai nutraukiami karai. Būdavo skelbiamos visuotinės šventosios paliaubos – ekecheirija, arba susilaikymas. Tūkstančių šventikų , sportininkų ir žiūrovų galėdavo netrukdomi keliauti į Olimpiją

Šis susilaikymas trukdavo ištisus 3 mėnesius, nors pačios žaidynės vykdavo tik 5 dienas. Ekecheirijos tekstas būdavo iškalamas spirale specialiame iš aukso ir dramblio kaulo padarytame diske. Žynės jį saugodavo deivės Heros šventykloje. Šventųjų paliaubų visi be išlygų laikydavosi. Tos Graikijos sritys, kurios jas pažeisdavo, daugeliui metų netekdavo teisės dalyvauti žaidynėse. 424-aisiais m. pr. Kr. per šventąsias paliaubas spartiečiai apsiautė priešų miestą. Jiems buvo paskirta didžiulė bauda. Sparta griežtai atsisakė ją mokėti. Tada Spartos atletams ištisus 20 metų buvo uždrausta dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Tuo metu net plėšikai nepuldinėdavo praeivių. Buvo manoma, kad visi, vykstantieji ar atvykusieji į Olimpiją, yra globojami paties Dzeuso. Atvykti į Olimpiją su ginklu rankose reiškė patekti dievų nemalonėn.

Šventė prasidėdavo maldomis ir religinėmis apeigomis , paskui vykdavo varžybos : žirgų lenktynės , kumštynės ir pentatlono rungtynės . Pentatloną sudarė penkios rungtynės : 180 m bėgimas , ieties ir disko metimas , šuolis į tolį ir imtynės . Kita imtynių rūšis vadinosi pankratija : varžovams buvo leidžiama viskas , drausta tiktai kkandžioti priešininką ir badyti jam akis . Žaidynių tvarkdariai – alitarchai – būdavo ginkluoti tik botagais ir lazdomis. Per anksti pradėję bėgti atletai būdavo sušeriami botagu. Bet šitaip beveik niekada neatsitikdavo. Per žaidynes gauti botago būdavo didžiausia gėda.

Olimpiadų nugalėtojai tapdavo garsenybėmis . 415 per. Kr. Vienas atėnietis , vardu Alkibiadas , buvo paskirtas karinės jūrų ekspedicijos vadu vien už tai , kad žirgų lenktynėse važiavo iš karto septyniais vežimais ir laimėjo pirmą , antrą ir ketvirtą vietas . Spartoje Olimpiadų nugalėtojams būdavo suteikiama garbė per artimiausią karą kautis pirmosiose gretose .

3.4 Moterų teisės Olimpiadoje

Kartą per 4 metus tarp olimpinių žaidynių Olimpijoje deivės Heros garbei būdavo rengiamos merginų bėgimo varžybos. Distancija būdavo šiek tiek trumpesnė nei vyrų – 500 pėdų. Merginos bėgdavo apsivilkusios trumpus chitonus, palaidais plaukais. Merginos galėdavo dalyvauti ir olimpinėse žaidynėse, o ištekėjusioms moterims būdavo ne tik griežtai draudžiama dalyvauti žaidynėse, bet net peržengti šventosios Olimpijos ribas. Prietaringi graikai bijojo, kad moterys neužkerėtų atletų.

Per visą antikos olimpinių žaidynių istoriją tik viena moteris ryžosi pažeisti griežčiausią draudimą. Tai buvo garsaus kumštynininko Diagoro iš Rodo salos duktė Ferenikė. Ji vadovavo savo sūnaus Peisirodo treniruotėms, rengė jį kumštynėms. Prieš žaidynių pradžią Ferenikė persirengė vyriškais rūbais, ir, rizikuodama gyvybe, kaip gimnastikos

mokytojas su sūnumi išvyko į Olimpiją. Kai jos sūnus pasiekė puikią pergalę ir iškovojo laurų vainiką, pamiršusi griežtą draudimą ir mirtiną pavojų, Ferenikė peršoko tvorą ir puolė glėbesčiuoti nugalėtoją. Visi išsyk suprato, kad tai persirengusi moteris. Ferenikei grėsė neišvengiama pražūtis. Bet ji narsiai gynėsi, įrodinėjo, kad yra šlovingiausio Graikijos kovotojo Diagoro dukra, ne kartą iškovojusių olimpinių žaidynių nugalėtojų laurus kovotojų Akusilajaus, Damageto ir Dorėjaus sesuo. Be to, paskutiniojo olimpioniko, šių žaidynių nugalėtojo, motina. O olimpionikas tuoj pat tapdavo Graikijos nacionaliniu ddidvyriu, vos ne pusdieviu! Tada įsikišo žiūrovai. Jie audringai reikalavo jos pasigailėti. Žaidynių aukščiausiems teisėjams – helenodikams bei Elidės tarybai – teko nusileisti. Ferenikės buvo pasigailėta. Bet čia pat graikų teisėjai priėmė ir kitą sprendimą: ateityje visi treneriai, atvykdami su žaidynių dalyviais, per varžybas turi būti atskiruose aptvaruose ir visiškai nuogi! Ši taisyklė buvo taikoma iki paskutiniųjų olimpinių žaidynių, kurios vyko Graikijoje 393-aisiais m. po Kristaus gimimo. Kitais metais Bizantijos valdovas Teodosijus I žaidynes uždraudė. Regis, jog šventa Olimpijos ugnis aamžiams užgeso. Bet, kaip žinome, olimpinės žaidynės tebevyksta. Už stebuklingą jų atgimimą žmonija turi būti dėkinga prancūzui Pjerui de Kubertenui – istorikui, teisininkui, literatui, nenuilstančiam olimpinių žaidynių atgaivinimo šalininkui. Jo iniciatyva 1894 m. Paryžiuje susirinko Olimpinis komitetas. O dar po ddvejų metų, praėjus pusantro tūkstančio metų nuo paskutiniųjų antikos žaidynių Olimpijoje, prie Heros šventyklos griuvėsių vėl buvo uždegta šventoji ugnis ir geriausių atletų estafetė atgabeno ją į Atėnus, kur ir buvo iškilmingai atidaryta pirmoji šių laikų Olimpiada.

3.5 Senovės atletų laimėjimai

Antikos žaidynių dalyvių sportinių rezultatų nežinome. Apie juos galime tik spėlioti. Stadionų ilgis įvairiose vietose buvo skirtingas, o laikas nebūdavo fiksuojamas. Nugalėdavo tas atletas, kuris arba pirmas atbėgdavo, arba toliausiai nusviesdavo ietį ar diską, arba įveikdavo varžovą. Svorio kategorijų tada irgi dar nebuvo, nebuvo nustatytas ir sporto įrankių svoris. Todėl senovės olimpiečių rekordus sunku lyginti su dabartinių sportininkų laimėjimais. O kiek daug yra įvairių legendų ir neįtikėtinų istorijų apie žaidynių didvyrius! Apie vieną pasakojama, kad bėgdavęs taip greitai, jog būdavo matomas ttik starte ir prie finišo juostos, o bėgantis tapdavęs neregimas. Apie spartietį Ladą buvo sakoma, kad bėgiojęs taip greitai ir lengvai, kad smėlyje net nelikdavę pėdsakų. O apie imtynininką ir stipruolį Miloną, didžiojo filosofo ir matematiko Pitagoro mokinį, pasakojama, kad po vienos iš daugelio pergalių olimpinėse žaidynėse jis užsivertė ant pečių keturmetį jautį ir, pritariamai šūkaujant sujaudintiems žiūrovams, apėjo ratą aplink stadioną. Paskui Milonas jautį paskerdė, iškepė ant laužo ir vienu kartu suvalgė!

3.6 Pagarba nugalėtojams

Graikai taip vertino olimpionikų šlovę, kad, ppasitikdami juos, prakirsdavo miesto sieną, pro kurią džiūgaujantis olimpionikas įvažiuodavo į gimtąjį miestą. Skylė tuoj pat būdavo kruopščiai užtaisoma, kad šlovė neapleistų miesto.

Žaidynių dalyviai turėdavo atvykti į Olimpiją ne vėliau kaip prieš mėnesį iki varžybų, o pirmąkart dalyvausiantieji – net prieš metus. Išimtis būdavo daroma tik mokslininkams, muzikantams, oratoriams, poetams ir rašytojams. Dar gerokai prieš žaidynių pradžią didžiulės žmonių minios iš visos Graikijos ir kitų šalių plūsdavo į Olimpiją. Laukdami žaidynių pradžios, žmonės gyvendavo odinėse palapinėse , o vėlesniais laikais garbingi svečiai apsistodavo didžiuliame pastate , vadinamame Leonidaju . Buvo pastatyta ir erdvi marmuro šventykla . Joje stovėjo milžiniška iš aukso ir dramblio kaulo padaryta Dzeuso statula , išgarsėjusi kaip viena iš septynių senovės pasaulių stebuklų .

3.7 Olimpijos šurmulys

Per žaidynes Olimpija tapdavo svarbiausiu visos senovės Graikijos miestu. Drauge su varžybų dalyviais ir gausybe žiūrovų į Olimpiją suvažiuodavo ir pirkliai bei amatininkai. Prie prekystalių būriuodavosi pulkai žmonių – čia būdavo galima pavalgyti, išgerti kiliką šaltu vandeniu praskiesto vyno, pasigražinti, nusipirkti subtiliai išmargintų indų, gyvulių dievams aukoti, gėlių vainikams, raudonų kaspinų nugalėtojams papuošti. Tik vienos prekės čia niekada niekas nesiūlydavo – ginklų.

Varžybų išvakarėse minia traukdavo šventuoju keliu pro pušimis apaugusias kalvas iš Elidės į Olimpiją. Tai būdavo didinga eisena –– eidavo helenodikai, Elidės valdžios atstovai, treneriai, atletai, žiūrovai. Kelias būdavo ilgas. Manoma, kad iš Elidės iki Olimpijos buvo 300 stadijų, vadinasi, beveik 55 km. Paprastai šis atstumas būdavo įveikiamas per 2 dienas.

Pirmąją olimpinių žaidynių dieną atvykusieji aukodavo dievams aukas. Varžybų dalyviai prisiekdavo sąžiningai siekti pergalės. Būdavo sudaromas žaidynių dalyvių sąrašas. Surašytas didelėje balto kalkakmenio plokštėje, jis visiems būdavo gerai matomas.

Rytojaus dieną po iškilmingos visų varžybų dalyvių eisenos žaidynės prasidėdavo. Nekantraudami visi laukdavo jų pradžios, todėl susirinkdavo dar neišaušus. Visi iš anksto stengdavosi užsiimti kuo patogesnes vietas aplink stadioną kylančių kalvų šlaituose, kad galėtų nevaržomai stebėti įspūdingas bėgikų, disko ir ieties metikų, imtynininkų arba ypač patrauklias raitelių ir kovos vežimų varžybas. Nereikėdavo mokėti jokių mokesčių.

Tuo pačiu metu prie Olimpijos šventyklų portikų rinkdavosi rašytojai, poetai, mokslininkai, filosofai, oratoriai ir minios jų gerbėjų. Olimpijoje išmintį ir talentą demonstravo žymiausi senovės Graikijos minties ir meno atstovai. Klausytojus žavėjo dramaturgai Eschilas, Euripidas; filosofai Sokratas, Platonas. 444 m. pr. Kr. Herodotas skaitė ištraukas iš savo garsiosios „Istorijos“.

Didvyrių ir dievų alkas – šventoji Olimpijos dalis Altis (gr. – „giraitė“) – plytėjo palei Alfėjo upę. Jį juosė aukšta balto akmens siena su penkeriais vartais. Už sienos jau iš tolo buvo matomos geriausių Graikijos architektų sstatytos šventyklos ir maldyklos. Pro pagrindinius pietinius vartus, arba propilėjus, Alčio lankytojai – Dzeuso svečiai – įeidavo į šventąją Olimpijos dalį. Iš čia atsiverdavo puiki panorama: būdavo matyti seniausia Olimpijoje deivės Heros šventykla – Hereionas, be galo ilgas Aido portikas, kuriame kiekvienas garsas atsiliepdavo septynis kartus, mažytė jauki visų dievų Motinos šventykla ir didelė pailga aikštė – agora – su graikų architektūrai būdingais nepaprastai dideliais statiniais.

Už Heros šventyklos ant nuožulnios akmeninės terasos stovėdavo 12 lobynų: čia būdavo saugomos Alčio šventyklų dovanos ir aukos. Lobynai visada būdavo pilni. Ne vien piliečiai, bet ir ištisos Graikijos sritys Olimpijos šventykloms dovanodavo gausias dovanas; taip pat įprastai būdavo aukojama ir dešimtoji karo trofėjų dalis. Kita vertus, įspūdingiausi Olimpijos lobiai būdavo ne lobynuose, o Alčio teritorijoje – juos galėjo pamatyti kiekvienas: aplink šventyklas stovėjo daugybė nepakartojamo grožio, unikalių statulų, kurių žavesys buvo užburiantis. Mėgstamiausia Altyje buvo Pergalės deivės Nikės skulptūra, stovėjusi ant aukštos pusiau skaidraus marmuro kolonos – talentingojo Peonijo kūrinys. Grakšti, lengva, su vainiku rankose, sniego baltumo sparnais ji tartum leidosi iš debesų, kad įteiktų vainiką žaidynių didvyriui. Apie tokį apdovanojimą svajojo kiekvienas atletas. Altyje stovėjo ne tik dievų skulptūros, bet ir olimpionikų statulos – nuogos, puikios, harmoningai nuaugusių sportininkų figūros.

3.8 Garbinga duoklė

olimpinėms žaidynėms

Senovės Graikijos skulptoriai ir tapytojai mėgo olimpinių žaidynių siužetus. Skulptoriai vaizdavo atletus: Polikleitas sukūrė garsiąją ieties metiko – Doriforo – statulą, Mironas – disko metiko figūrą. Praksitelis iš marmuro iškalė nuostabią, per stebuklą išlikusią Hermio, rankose laikančio mažąjį Dionisą, figūrą. Kaip žinia, Hermis buvo ne tik prekybos dievas, bet ir palestrų – gimnastikos mokyklų – globėjas. Olimpinių žaidynių motyvais išmarginta daugybė graikų vazų, kilikų, kraterų, hidijų, amforų. Deja, kaip žinome, didelė antikos meno šedevrų dalis iki mūsų dienų nneišliko.

3.9 Olimpinių žaidynių atkūrimas

Devynioliktojo amžiaus pabaigoje aktyvus fizinių pratimų propaguotojas baronas Pierre de Coubrtin nusprendė atgaivinti Olimpines žaidynes . Žaidynės turėjo būti grindžiamos iš senųjų žaidynių paveldėta demokratiška tobulumo siekiams samprata . 1840metų liepos mėnesį vykusio Paryžiaus kongreso metu de Coubrtin įkūrė Tarptautinį olimpinį komitetą (IOC) , o pirmosios naujųjų laikų žaidynės įvyko 1896 metais Atėnuose , Graikijoje . Nepaisant to ,kad buvo išleisti specialūs pašto ženklai ir gauta vyriausybės parama , laiku pabaigti stadiono statybą prireikė rrusų milijonieriaus ( George Avenarius ) pagalbos . Susidomėjimas buvo didžiulis – atidarimo ceremoniją stebėjo 70000 žiūrovų , o žaidynėse dalyvavo 311 atletų iš 14 šalių .

de Coubrtin vaidmuo Olimpinėje organizacijoje buvo didžiulis . Jis pirmininkavo IOC iki 1925 metų iir sukūrė Olimpinę chartiją bei protokolą , atleto priesaiką , atidarymo ir uždarymo ceremonijų protokolus . de Coubrtin dalyvavo priimant visus sprendimus ir skyrė visą savo energiją naujųjų Olimpinių žaidynių dvasios skleidimui vadovaudamasis savo idealais . Jo supratimu atletų pasišventimas išreikšti save per varžybas , jų ” garbės ir bešališkumo sporte supratimas ir fizinio tobulėjimo siekimas „ rodė harmonijos , peržengiančios siaurą nacionalizmą ir asmeninę šlovę , pavyzdį .

de Coubrtin taip pat sukūrė :

• Olimpinį šūkį : Citius ( greičiau ) , Altius ( aukščiau ) , Fortus ( stipriau ) . Pasiskolinti iš vieno prancūzų dvasininko , šie žodžiai reiškia kovą siekiant nugalėti save , troškimą ir dvasią reikalingus kovoje bei simbolizuoja tris pagrindines stadionines rungtis : bėgimą , šuolius iir metimą .

• Olimpinę emblemą , kuri pavaizduota Olimpinėje vėliavoje . Penki persipynę žiedai simbolizuoja penkis žemynus ir draugystę , vienijančią visus Žemės žmones . Kiekvienos valstybės vėliavoje yra nors viena iš Olimpinės vėliavos spalvų

Tuo metu jau buvo susiformavusi dabartinė tarptautinio olimpinio sąjūdžio organizavimo ir valdymo struktūra:

1. Tarptautinis olimpinis komitetas – IOC, įkurtas I Olimpiniame kongrese Paryžiuje 1894 m. birželio 23 d. – aukščiausioji olimpinio sąjūdžio valdžia;

2. Tarptautinės olimpinių sporto šakų federacijos – ISF.

3. Nacionaliniai olimpiniai komitetai – NOC. 1914 mm. birželio 19 d. Paryžiuje 17-oji IOC sesija nutarė, kad į olimpinių žaidynių programas bus įtraukiamos tik tos sporto šakos, kurios turi įsteigusios savo tarptautines federacijas. Kadangi tuo metu tik 10 programoje numatytų sporto šakų teturėjo savo ISF, buvo duotas terminas iki 1915 m. birželio 30 d. visoms sporto šakoms įkurti savo ISF. Toje pat sesijoje nutarta, kad žaidynėse bus leidžiama dalyvauti tik sportininkams tų šalių, kurios turi sukūrusios savo NOC ir kad tik NOC turės teisę pateikti paraiškas dėl sportininkų registravimo žaidynėms ir atsakyti už visų sportininkams keliamų reikalavimų vykdymą.

Šį ir šiuo metu galiojanti taisyklė dar kartą buvo aptarta ir patvirtinta 1919 m., balandžio 5 d. Lozanoje surengtoje 18-oje IOC sesijoje. „IOC nacionaliniais olimpiniais komitetais gali pripažinti tas organizacijas, kurių veikla atitinka NOC paskirtį“ – nurodoma Olimpinėje chartijoje.

1960 metais Olimpinės žaidynės pasiekė persilaužimą , kai televizijai buvo parduotos transliacijos teisės . Nuo to laiko varžybų skaičius nuolat didėja , plečiasi žiūrovų auditorija , atsiranda vis daugiau privačių žaidynių rėmėjų , siekiančių reklamos . Nuolat augantis profesionalų sporto populiarumas paskatino imtis fiksuoti rekordus profesionaliose arenose , kuriose dažniausiai varžosi geriausi atletai . 1981 metais Olimpinės žaidynės oficialiai atsisakė mėgėjų sporto , o 1986-aisiais buvo įteisintas komercinis olimpinių simbolių naudojimas . ŠŠie IOC sprendimai sukėlė lėšų antplūdį ir jo pavyzdžių pasekė kitų pasaulinių varžybų organizatoriai ( Pasaulio futbolo taurė , formulė 1 lenktynės , teniso ir golfo turnyrai ir kt. ) . Žymiausios sporto varžybos dabar transliuojamos daugiau nei 200 valstybių , jas žiūri milijardai žmonių , o jų pajamos siekia šimtus milijonų dolerių .

4. IŠVADOS

Šiuolaikinės olimpinės žaidynės, žinoma, skiriasi nuo antikinių. Jos tapo tarptautinės, vyksta įvairiuose pasaulio miestuose; jų programa taip pat išsiplėtė. Bet išliko svarbiausia – taikus varžybų pobūdis ir draugystės bei bendradarbiavimo dvasia, vienijanti dalyvius, nepaisant smarkios konkurencijos.

Viena, kas nepavyko de Kubertenui, – atgaivinti šventosios taikos – ekecheirijos. O mūsų laikais ji taip reikalinga ne tik per olimpines žaidynes.

Didinga olimpinių žaidynių dvasia, kilnus noras nugalėti ir tapti stipriausiuoju gyvas ir mūsų laikais. Žinoma, dabar į olimpinius kaimelius niekas prieš metus neatvyksta, dievams aukų neaukoja ar nugalėtojams atminimo statulų nestato. Mums lieka tik viltis, kad senovės graikų tikėjimas ir stiprybė įkvėps ir mūsų šalies olimpiečius, kuriuos, galbūt, Pergalės deivė Nikė papuoš nugalėtojų vainikais.