Gyvenamosios paskirties pastatų sienų apšiltinimo sprendimų alternatyviniai variantai ir technologijos

1. Įvadas

Apie 50% visų namo šilumos nuostolių sudaro šiluma, kurios netenkama per

sienas, nes jų plotas lyginant su kitomis atitvaromis yra pats didžiausias.

Mintis, kad daugelis šiuolaikinių statybinių konstrukcijų labiau kenkia

žmogaus sveikatai, nei ją saugo, skatina mus prisiminti tradicines

natūralias medžiagas. Tokios yra senai žinomas keramzitas, polistireno

putplastis, akytbetonis (dujų silikatas), termoputos, ekovata.

2. Keramzitas

2.1 Gamyba. Norint trumpai jį apibūdinti, užtektų pasakyti, kad tai geras

termoizoliacines savybes turintis bei išoriniams poveikiams atsparus birus

užpildas, maždaug 4-5 kartus lengvesnis už gamtinius analogus, kurio

sudėtyje nnėra tirpiklių ar plaušinių dalelių.

Keramzitas gaunamas kepant natūralų molį sukamosiose krosnyse 1150°C

temperatūroje. Prie tokio karščio žaliavos gabaliukai išsipučia ir tampa

lengvomis, porėtą struktūrą bei tvirtą lukštą turinčiomis granulėmis. O

molis, kaip žinia, jau tūkstančius metų naudojamas statybose dėl savo

patvarumo bei puikių mikroklimatinių savybių. Gauto produkto ypatumai

priklauso nuo naudotų priedų bei pačios gamybos technologijos. Esant

nestabiliai krosnies temperatūrai ar nepakankamai kepimo trukmei, keramzito

granulės viduryje lieka neiškepusio molio, kuris, gavęs drėgmės, ima

plautis. Tai smarkiai sumažina tiek termoizoliacines, tiek ir

konstruktyvines keramzito savybes. Taip pat labai ssvarbu, kad kepimo metu

nebūtų utilizuojamos chemijos pramonės atliekos. Pastarosios dažniausiai

naudojamos kaip išsipūtimą gerinantys priedai, tačiau turi didelę įtaką

keramzito higieninėms savybėms. Todėl, iš pažiūros panaši medžiaga, gali

smarkiai skirtis.

2.2 Atsparumas ir savybės. Keramzitas gaunamas didelėje temperatūroje –

dėl to ir pats yra nedegus bei atsparus ugniai (atitinka A1 klasės

priešgaisrinius reikalavimus). Kepimo metu išpūstų granulių poros sudaro

apie 75% vidinio tūrio. Didelė dalis šių porų yra uždaros, todėl keramzitas

yra mažai įgerianti , atspari drėgmei bei šalčiui medžiaga. Ventiliuojamas

10-20mm frakcijos keramzito sluoksnis turi tik 0,5%masės drėgmės.

Keramzitas – laidus garui , nekaupia savyje vandens, o kartu yra ir

cheminei aplinkai atspari medžiaga.

„Iškeptas“ keramzitas yra suskirstomas į frakcijas pagal skersmenį, o tuo

pačiu ir pagal savybes. Frakcijų dydžiai apsprendžia keramzito tankį, taip

pat jų atsparumą mechaniniam poveikiui bei termines savybes. Smulkus 2-4mm

frakcijos keramzitas sveria 400-600 kg/m³,tačiau jo atsparumas gniuždant

siekia 3MPa – jis kietas, nors ir lengvas. Viena populiaresnių yra 10-20 mm

frakcija, jos piltinis tankis yra apie 250-300 kg/m³, o šiluminio laidumo

koeficientas λ10 – apie 0.09 (W/mK), jei jį lygintume ssu mineralinės vatos

termoizoliacinėmis savybėmis, tai keramzitas šiek tiek atsilieka,

mineralinės vatos – λ10 = 0.035 – 0.04 W/mK. Tačiau keramzitas turi daug

didesnę šiluminę inerciją kuri yra proporcinga jo tankiui. Dėl šios

inercijos keramzitu apšiltinta patalpa ne taip greitai reaguoja į

temperatūrinius pokyčius viduje ar išorėje.

Kaip ir daugelis termoizoliacinių medžiagų, keramzitas puikiai absorbuoja

garsą, nepaversdamas patalpos hermetiška uždara erdve. Naudojant jį tarp

vidaus medinių perdangų, yra sudaromas garso barjeras. Šio užpildo tai pat

nepuola grybelis, neveikia korozija, jis nesukrenta.

2.3 Technologija. Keramzitą reikalui esant, galima panaudoti net kelis

kartus, taip pat įmanoma transportuoti pneumatine pompa net į 22-24m

aukštį, arba paskleisti 40m spinduliu horizontalia kryptimi. Kaip

apšiltinimo medžiaga, nenaudojant jokių rišiklių, keramzitas yra tiesiog

pilamas į tarpą tarp vidinės ir išorinės sienos, pasklisdamas jis užpildo

visas ertmes, todėl jo nereikia spausti mechaniškai. Tai dar labiau

pagreitina statybos procesą.

Neretai pastato rekonstrukcijos metu paaiškėja, kad pamato laikomoji

galia nedidelė. Tada stengiamasi kaip galima mažiau apkrauti esamą

konstrukciją – naudoti lengvas medžiagas. Net ir čia, ypač atliekant

betonavimo darbus, keramzitas yra nuostabus pagalbininkas. Naudojant jį

kaip užpildą, galima gauti betoną, kurio tankis nuo 400 iki 2300kg/m³.

Taigi, pasirinkus norimą betono stiprumą ,apkrova bus sumažinta, o tuo

pačiu pagerės ir sienos termoizoliacinės savybės.

3. Akytbetonis

3.1 Gamyba. Jau 19 a. pabaigoje buvo žinoma, kaip gaminti akytbetonį.

Amžių sandūroje akytbetonio gamybos technologija buvo patobulinta:

kietinimui imta naudoti suslėgtus garus. Taip buvo pradėta gaminti porėta

medžiaga – akytbetonis. Anksčiau ši medžiaga buvo vadinama dujų silikatu,

tačiau dabar šis pavadinimas būtų netikslus, nes porų išpūtimui naudojama

aliuminio pudra, išsisklaido dar iki medžiagos kietinimo proceso. Gaminant

akytbetonį, labai smulkiai sumaltą kvarco smėlį rišiklis paverčia tiršta

želę primenančia mase. Smiltelės stipriai sukimba. Vėliau iš šios masės

autoklave gaminamas porėtas kalcio silikatas.

3.2 Atsparumas ir savybės. Porose uždarytas oras suteikia išskirtinių

šilumos izoliacinių savybių. Atitvarinių konstrukcijų iš akytbetonio

pasipriešinimas šilumos skverbimuisi yra 3 kartus didesnis už keraminių

plytų iir 8 kartus didesnis už sunkaus betono. Labai svarbu yra tai, kad

akytbetonį galima naudoti ne tik išorinių ar vidinių sienų statybai, bet ir

perdangoms, ir denginiams. Taip šilumos nuostoliai sumažinami visame name.

Nors iš akytbetonio lengvai pasišalina perteklinė drėgmė, tačiau, statant

pastatus, akytbetonio konstrukcijas reikėtų apsaugoti nuo kritulių.

Akytbetonis ne tik puikiai sulaiko, bet ir akumuliuoja šilumą, todėl žiemą

sumažėja šilumos nuostoliai, o vasarą patalpos neįkaista, be to, išvengiama

staigių temperatūros svyravimų. Akytbetonis sugeba sugerti drėgmę, o vėliau

ją grąžinti: taip reguliuojamas oro drėgnumas patalpose ir sukuriamas

palankus mikroklimatas. Akytbetonis pasižymi dar viena puikia savybe – tai

ekologiška medžiaga, neišskiriant! į aplinkų jokių toksiškų junginių.

Gaminant akytbetonį, kuro sudeginama daug mažiau, nei gaminat tokį patį

tūrį keraminiu plytų, be to, akytbetonio radioaktyvumas yra kelis kartus

mažesnis nei tų pačių keraminių plytų. Pagal ekologiškumų akytbetonis užima

antrų vietų po medienos.

3.3 Technologija. Keli lemtingi gamybos proceso patobulinimai suteikė

akytbetoniui visiškai naujų savybių. Iš akytbetonio gaminami sienų

blokeliai, armuotos perdangos ir denginio plokštės, laikančios sąramos, U

formos blokai nelaikančioms sąramoms, laiptų pakopos, t.y. beveik visas

statybiniu medžiagų komplektas namui iš akytbetonio statyti. Dėl porėtos

struktūros jis yra masyvus, bet lengvas. Akytbetonis tvirtas it akmuo,

tačiau jį lengva ir paprasta apdirbti, be to, jis yra visiškai nedegus, juo

neplinta ugnis. Dėl ypatingos struktūros akytbetonį lengva pjaustyti,

gręžti ir frezuoti, todėl dirbant su šia medžiaga galima kurti įvairesnes

architektūrines formas. Geras gaminių tūrio ir svorio santykis leidžia

efektyviai išnaudoti transporto priemonių pajėgumų.

Tai bene vienintelė medžiaga, iš kurios galima statyti išorines sienas ir

papildomai jų nešiltinti. Tinkamai parinkus sienos storį bei blokeliu

tankį, tokią sieną pakanka nutinkuoti ir nudažyti (1 pav.). Nenaudojant

apšiltinimo medžiagų, žymiai atpinga ir sutrumpėja statybos laikas. Reikia

žinoti, kad išorinis tinkas turi būti laidus iš patalpų besiskverbiantiems

garams, bet nelaidus krituliams.

[pic]

1 pav. Siena iš akytbetonio blokelių

Gaminant akytbetonio elementus, naudojama tiksli pjaustymo technologija.

Kadangi gaminiu matmenys yra labai tikslūs, mūrijant vietoj skiedinio

galima naudoti klijus. Toks mūras daug geresnis šilumos laidumo atžvilgiu,

nes sienos savybės bet kurioje vietoje yra vienodos.

4. Ekovata

4.1 Gamyba. Ekovata – gaminama iš makulatūros pridedant nelakių organinių

medžiagų – borokso bei boro rūgšties, kurios nekelia jokio pavojaus žmogaus

sveikatai. Pasaulyje statybose ji naudojama nuo 1893m.

4.2 Atsparumas ir savybės. Apšiltinant šia termoizoliacine medžiaga

medines konstrukcijas, nebūtini antiseptikai, mediena apsaugoma nuo puvimo,

grybelinių lygų bei graužikų, o pastatą nuo pelėjimo bei drėkimo. Gaisro

atveju ekovata apsunkina ugnies prasiskverbimą prie pastato konstrukcijų,

turi geras garsą izoliuojančias savybes. Boro junginiai apsaugo ekovatą ir

su ja besiliečiančias konstrukcijas nuo puvimo ir grybelinių ligų,

ekovatoje nesiveisia vabzdžiai ir graužikai. Ekovatos drėgmė priklauso nuo

ją supančios aplinkos, t.y. jos drėgmė keičiasi kaip ir medienos (2 pav.).

Keičiantis santykinei oro drėgmei,

drėgmė patenka ant viršutinio ekovatos

sluoksnio, jos plaušeliai sulimpa tarp savęs, sudarydami ploną plėvelę,

kuri užkerta kelią orui patekti į ekovatos vidų, todėl namų apšiltinimui

naudojant ekovatą nebūtina naudoti drėgmę izoliuojančias plėveles. Savo

sudėtyje neturi lakių sveikatai pavojingų medžiagų. Nustatyta, kad boro

rūgšties druskos visiškai negaruoja, o boro rūgštis garuoja (pernešama)

kartu su karštais vandens garais esant 100 laipsnių temperatūrai.

Eksploatacijos metu temperatūra taip aukštai nepakyla, todėl ir boro

rūgštis praktiškai negaruoja. Ji priskiriama sunkiai degių medžiagų grupei,

todėl ji saugo medines ir metalines konstrukcijas nuo aukštų temperatūrų ir

tiesioginio ugnies poveikio. Šią savybę suteikia į ekovatos sudėtį

įterpiamos boro-borokso druskos, kurios įkaitusios išskiria kristalizacinę

drėgmę ir pristabdo deguonies patekimą ir gaisro vietą, tuo stabdydamos

ugnies plitimą ir vėsindamos izoliacijos sluoksnį. Dėka boro junginių

ekovata nedega ir nesilydo, o tiktai lėtai rusena. Gaisro metu ekovata

neišskiria jokių nuodingų dujų.

[pic]

2 pav. Drėgmės pasiskirstymo EKOVATOJE (300 mm sluoksnyje)

priklausomybė nuo sluoksnio storio ir metų laiko

Ekovatos šilumos laidumo koeficientas yra λ10 = 0.039 W/mK, prie +10°C.

Šis termoizoliacinis rodiklis labai nedaug kuo skiriasi nuo pačio mažiausio

mineralinės vvatos rodiklio.

4.3 Technologija. Remiantis laboratorijų išvadomis ir patirtimi, ekovata

nuo kitų termoizoliacinių medžiagų skiriasi tuo, kad ją naudojant daugeliu

atveju nereikalinga brangi pastatams neleidžianti kvėpuoti garo izoliacija.

Tai ne tik sumažina statybines išlaidas, bet pagerina ir pastatų

eksploatacines sąvybes. Naudojant ją nėra atliekų ir pertekliaus (tik

reikalingais kiekiais reikiamu metu), sandėliavimo išlaidų, pakrovimo-

iškrovimo išlaidų. Ji prailgina pastatų tarnavimo laiką, sumažina išlaidas

jų remontui, saugo pastatus nuo šalčio/karščio ir nuo gausios drėgmės.

4.4 Šiltinimo būdai:

4.4.1 Pastatų sienų šiltinimas ekovata „sausu“ būdu

• Ekovata lengva, biri, suspausto oro pagalba lengvai paskirstoma

medžiaga, todėl ja patogu apšiltinti oro tarpus sienose, sunkiai

prieinamas konstrukcijų tuštumas ir vietas, kurioms netinka

plokščių ar demblių pavidalo termoizoliacinės medžiagos.

• Ekovatos izoliacinis sluoksnis būna tankus ir vientisas – nėra

siūlų šilumai nutekėti.

• Ekovatą į pastato atitvaras galima supilti rankomis arba

instaliuoti mechanizuotai specialiais išpūtimų įrengimais (3 pav.).

• Ekovatą instaliuojant mechanizuotai gaunamas vienodo tankio

izoliacijos sluoksnis, išpurenti ekovata plaušeliai tarpusavyje

lengviau sukimba, sumažėja medžiagos išeiga. įpučiant į atitvarų

ertmes ji suslegiama iki reikiamo tankio, todėl išvengiama

medžiagos nusėdimo.

[pic]

3 pav. Išpurkšti ekovatą yra labai paprasta ir lengva

4.4.2 Pastatų sienų šiltinimas ekovata „drėgnu“ būdu

• Ekovata „drėgnu“ būdu naudojama, kai nėra uždarų ertmių.

• Ekovata užpūsta „drėgnu“ būdu išlaiko savo formą, apšiltinant sausu

metų laiku išdžiūsta per keletą dienų, apdailą atlikti galima

neskubant.

• Ekovata apšiltinant „drėgnu“ būdu galima pasiekti norimą šiluminę

varžą, nes ekovatą galima užpūsti 5-15 cm storio sluoksniu.

Instaliuojant ekovatą mechanizuotu būdu, į sienų ertmes, tankiu daugiau

kaip 445 kg/m3 ji nesuslūgsta (4 pav.). Teisingai eksploatuojant pastatą

vata išlieka pilnavertė daugiau kaip 50 metų.

4 pav. Ekovatos išpurškimas.

4.4.3 Pastatų šiltinimas ekovata „klijiniu“ būdu

• Ekovatą naudojant klijiniu būdu, nereikia įrengti karkaso.

• Ekovata klijiniu būdu galima apšiltinti horizontalius arba pasvirusius

paviršius (pučiant iš apačios)

• Ekovata klijiniu būdu gali būti naudojama kaip antikondensacinė danga

metalinių ir gelžbetoninių konstrukcijų pastatams.

• Ekovata apšiltinus paviršius klijiniu būdu nebūtina atlikti apdailą.

5. Termoizoliacinės putos

5.1 Gamyba. Sienų oro tarpui užpildyti naudojamos termoputos dar

vadinamos aminoplasto putomis.

5.2 Atsparumas ir savybės. Termoputos mažai praleidžia šilumą, jų šilumos

laidumo koeficientas tik 0,033 W/mK, tai vienas iš pačių mažiausių rodiklių

tarp mūsų tiriamų medžiagų. Termoizoliacinės putos yra atsparios degimui,

jos nepalaiko degimo proceso, joms yra suteiktas A2 kategorijos

priešgaisrinis sertifikatas. Putose nesiveisia nei graužikai, nei

vabzdžiai, nei grybeliai. Medžiaga yra ištirta laboratorijose ir turi

visuomenės sveikatos centro leidimą naudoti gyvenamų namų šiltinimui. Tai

ekologiškai švari medžiaga, į aplinka neišskiria jokių nuodingų cheminių

medžiagų.

5.3 Technologija. Efektyvus namų šiltinimo būdas – sienoje esančio oro

tarpo užpildymas porėta medžiaga. Termoputomis užpildžius oro tarpus,

pasiekiamas dvigubas efektas: sustabdoma ventiliacija tarp sienų ir

padidėja sienos šiluminė varža. Sienų šiltinimas, užpildant oro tarpus,

Europoje naudojamas daugiau kaip 40 metų ir yra pakankamai ištobulintas.

Termoputos yra specialiai skirtos sienų oro tarpams užpildyti ir atitinka

Europos bendrijos standartus ir ekologinius reikalavimus. Medžiaga

nepraleidžianti drėgmės ir atspari šalčiui, yra priskirta nepalaikančių

degimo medžiagų klasei. Įpurkštos termoputos leidžia sienoms kvėpuoti, yra

ilgaamžės ir praktiškai tarnaus nekeisdamas savo formos tol, kol stovės

namas. Apšiltinus sienų ertmes, bendrus namo šilumos nuostolius galima

sumažinti apie 30%, o tai leidžia sutaupyti apie 25% kuro per metus (5

pav.). Vadinasi sienų šiltinimui išleistos lėšos visiškai atsipirks per 4

metus.

[pic]

5 pav. Šilumos bei kuro nuostolių mažinimas naudojant termoputos

5.4 Šiltinimo eiga:

• Išorinėse namo sienose kas 1 m vertikalia ir horizontalia

kryptimi yra gręžiamos 16-18 mm skylutės.

• Specialioje įrangoje yra sumaišomi termoputų komponentai.

• Kompresoriaus suspausto oro pagalba komponentų mišinys yra

išpučiamas ir termoputos per žarną su antgaliu pro skylutes yra

įpurškiamos į tarpusienius.

• Užpildžius oro tarpus, darbuotojai užtaiso skylutes cemento

skiediniu taip, kad nelieka jokių žymių.

6. Polistireninis putplastis

6.1 Gamyba. Polistireninis putplastis (Expanded Polystyrene – EPS),

gaminamas iš plėtriojo polistireno kurį šeštajame dešimtmetyje pirmąkart

susintetino Vokietijos bendrovė BASF. Jis susideda iš tarpusavyje

susijungusių tuščiavidurių granulių. Jame yra 98 % oro ir 2 % polistireno.

Polistirenas gaminamas iš naftos perdirbimo produktų – stirolo (C8H8) ir

pentano (C5H12). Polimerizacijos metu stirolo molekulės jungiasi viena su

kita į grandines, polimerizacijoje dalyvaujant pentanui, gaunamas

polistirenas. Stirolas yra bespalvis skystis, 1831 pirmą kart išskirtas iš

medžio žievės, o ššiandien gaminamas iš naftos. Pentanas, EPS medžiagoje

naudojamas kaip plėtiklis, yra sotusis angliavandenis, kurio sudėtyje yra

metano ir propano. Plėtrusis polistirenas aprūpinamas degumą slopinančiu

priedu. Dažniausia tai – heksabromciklododekanas (HBCD). Lietuvoje

draudžiama naudoti polistireninį putplastį be degumą slopinančių priedų.

[pic]

6 pav. EPS polimerizacijos procesas

6.2 Atsparumas ir savybės. Polistireninis putplastis yra labai lengva

medžiaga, turinti geras šilumos izoliavimo savybes, nedidelį vandens

įgertį. Lyginant su kitomis šilumą izoliuojančiomis medžiagomis, EPS turi

labai gerą mechaninį stiprį. Jis nesudaro pelėsiniams grybams palankios

terpės, degdamas išskiria mažai nuodingų medžiagų (kelis kartus mažiau negu

degant spygliuočiams), netirpus vandenyje. Polistireninis putplastis yra

pakankamai atsparus daugelio cheminių medžiagų poveikiui. Polistireninį

putplastį sudaro 98 % oro ir 2 % polistireno. Oras įskliaustas į uždaras

0,2–0, 5 mm skersmens akeles, kurių sienelių storis siekia 0, 001 mm. Oras

yra blogas šilumos laidininkas, todėl jis laiduoja puikias polistireninio

putplasčio termoizoliacines savybes. Kadangi oras iš akelių nesisklaido,

termozioliacinis poveikis išlieka pastovus.

Medžiagos termoizoliacines savybes nusako šilumos laidumas. Juo šilumos

laidumas mažesnis, juo geresnė termoizoliacija. Polistireninio putplasčio

gaminiams paprastai būdingas 0,030 – 0,045 W/(m·K) šilumos laidumas.

[pic]

7 pav. polistireninio puplasčio šilumos laidumas

Svarbi polistireninio putplasčio savybė yra mechaninis stipris veikiant

apkrovai. Skiriamas gniuždomasis įtempis (jis gali siekti, kai gaminys

deformuojamas 10%, net 450 kPa), lenkiamasis stipris (jis maksimaliai 750

kPa), statmenas paviršiui stipris tempiant (iki 400 kPa). Polistireninio

putplasčio atveju svarbesnis

gniuždomasis įtempis, nes taikant

polistireninį putplastį dažniau tenka susidurti su gniuždomąja apkrova.

Gaminių kontrolės tikslais pasirinktas gniuždomasis įtempis esant 10%

deformacijai, nors praktikoje polistireninio putplasčio deformacija

apkrovos sąlygomis būna daug mažesnė. Gniuždomasis įtempis priklauso nuo

tankio, taip pat bandymo temperatūros.

Didelis polistirenio putplasčio privalumas statmenas paviršiui stipris

tempiant. Kintant garinei drėgmei bei temperatūrai, ši polistireninio

putplasčio savybė nekinta. Geros polistireninio putplasčio stiprio savybės

sąlygoja tai, kad pastatų išorinės sienos, apšiltintos polistireniniu

putplasčiu ir nutinkuotos plonasluoksniu tinku, gerai atlaiko fasadų

įrengimo kokybės tikrinimo bandymus. Polistireninis putplastis yra degus

(priskiriama E degumo kklasė, tai ta pati kategorija, kuriai priskiriamos

kompozicinės sistemos su akmens vata). Veikiamas didesnės negu 100°C

temperatūros, polistireninis putplastis ima minkštėti, trauktis ir

galiausiai lydytis. Polistireninio putplasčio su degumą slopinančiais

priedais degumo temperatūra yra 374°C. Žemiau šios temperatūros degios

dujos iš besilydančio polistireninio putplasčio nesusidaro. Terminio irimo

produktai užsidega tik tiesiogiai susilietę su paviršiais ar erdvėmis,

kurių temperatūra yra 450–500°C. Polistireninis putplastis savaime

neužsidega esant žemesnei negu 450°C temperatūrai.

Polistireninis putplastis netirpsta vandenyje, todėl neskleidžia

vandenyje jokių tirpių medžiagų, galinčių užteršti požeminius vandenis.

Polistireninis putplastis nepūva ir neyra, todėl jokiomis kenksmingomis

medžiagomis neužteršia dirvožemio. Polistireninis putplastis nėra

radioaktyvus: neskleidžia jokio alfa, beta ar gama spinduliavimo.

6.3 Technologija. Polistireninis putplastis turi labai dideli panaudojimo

spektrą (8 pav.), jis nepūva, nedūla ir yra atsparus senėjimui. Pastatų

sienų šiltinimo kaina, naudojant polistireninį putplastį gali būti mažesnė

nuo 112 iki 33%, priklausomai nuo pasirinktos konstrukcijos ir medžiagos.

Polistireninis putplastis yra vertinga medžiaga, gamybos atliekas bei

nepanaudotą EPS galima pakartotinai naudoti gamybos cikle, o sumalus – kaip

lengvą priedą betono ir statybinių skiedinių mišiniams. Plokštės gaminamos

pageidaujamų matmenų. Jas labai lengva supjaustyti pagal pageidaujamą dydį

ir matmenis.

[pic]

8 pav. EPS panaudojimo spektras

7. Išvados

Palyginus keramzitą, polistireno putplastį, akytbetonį (dujų silikatas),

termoputas ir ekovatą, buvo prieita prie tokios išvados, jog daugelis šių

termoizoliacinių medžiagų ne tik, kad neatsilieka nuo jau tradicinėmis

tapusių „Paroc“ bei „Isover“ gaminių, bet juos kai kur net lenkia. Visos

šios termoizoliacinės medžiagos yra ekologiškai švarios, neteršia aplinkos.

Parvarios laiko atžvilgiu, bei aplinkos poveikiui. Kai kurios, reikalui

esant gali būti „prikeltos“ antrai jaunystei, panaudojamos iš naujo

(keramzitas, polistirolo putplastis). Tai laiko ir daugelio statybos

specialistų patikrintos ir pripažintos šilumos izoliavimo priemonės, tad

manau ateityje jos užims aukštą vieta gyvenamųjų pastatų šiltinime.

8. Literatūra

1. Statybinių medžiagų laboratorinės užduotys

2. Internetas: http://www.agine.lt; http://www.kaunosilas.lt;

http://www.baltijospolistirenas.lt; http://www.ekorema.lt.

3. Žurnalas „statyk“ 2001m.