Mūrinės statybos raida

Architektūros raida Europos šalyse, dėl įvairių priežasčių nebuvo tolygi. Kai daugelis šalių jau buvo įvaldžiusios mūrinės statybos technika, Lietuva tuo tarpu tik žengė pirmuosius žingsnius šioje srityje. Skirtingai nuo daugelio vakarų šalių, tik įsikūrusi mūsų valstybė pradėjo mūra taikyti gynybos tikslams. Šitokią netipišką raidą nulėmė krikščioniškų ordinų agresija prieš jauną valstybę. Mūras užtikrino modernius gynybinius statinius, nes medinės pilių konstrukcijos jau nebetenkino karinių poreikių. Tokios pažangios statybos taikymas turėjo išspręsti valstybės, bei tautos išlikimo klausimus.

Mūrinės statybos pradžia

Pilyse daugiausia plytomis mū¬rydavo bbokštų viršutinių aukštų ir sienų apdarą. Sienų vienos arba pusės plytos storio apdaro kiautas buvo mūrijamas juostomis kelių metrų au¬kštyje nuo žemės ir tik išorinėje pu¬sėje. Juostos būdavo 1,3—4,1 m plo¬čio, sumūrytos iš 16—38 horizontalių plytų eilių. Apdaro plytos rištos dvejopai: vienur be sistemos, kitur baltiškuo¬ju būdu, t. y. kiekvienoje eilėje dė¬ta dvi arba trys ilginės pakaitomis su viena trumpine plyta.

Šis rišimo būdas XII a. antroje pusėje — XIV a. buvo paplitęs Baltijos pajūrio ša¬lių architektūroje. Ne visuose tiek LLietuvos, tiek ir kitų šalių seniausiuo¬se baltiškojo rišimo pavyzdžiuose iš¬laikytas taisyklingas plytų kaitos rit¬mas. Ankstyvojoje mūrinėje statyboje konstrukcijas pasirinkdavo be skaičiavimų, intuityviai, dažnai su didele atsarga, užtikrinančia pastovumą. Pamatus mūrydavo iš lauko riedulių ir surišdavo kalkių skiediniu. Pilių statytojai, atsižvelgdami įį grunto savybes, parinkdavo pamatų storį ir gylį. Pastatų sienos storos. Seniausių mūrinių pastatų sienų konstrukcija kiautinė. Ją sudaro trys vertikalūs mūro sluoksniai: vidinis – smulkių riedulių ir du išoriniai – plytų arba stambių riedulių.

Kad kiautinis mūras būtų stipresnis, sienų kampuose ir tose vietose, kur slėgė didelės apkrovos, įmūrydavo medinę armatūrą. Aptvarinių pilių bokštai statyti nuo pastolių, kuriuos laikydavo statramsčiai arba lauko pusėje įmūrytos medinės gembinės sijos. Sijų eilės kartojosi kas 1,2—2,0 m. Meistrai, baigę mūryti, tas sijas nupjaudavo arba ištraukdavo. Bokštų perdangos tarp aukštų daugiausia buvo medinės, tačiau būta ir skliautų. Plytų skliautais dengdavo rūsio arba viršutinio aukšto patalpas, nedideles siauras patalpėles, pavyzdžiui, laiptines arba galerijas mūro viduje, dengdavo skaldytų akmenų skliautuku. Lietuvos meistrai perėmė tai, kas tuo mmetu buvo pažangiausia, tačiau įdiegė ir savų techninių naujovių: lietuviško formato plytas, skirtingos sudėties skiedinį rieduliams ir plytoms, būdą akmenų eilėms išlyginti degtos keramikos gabalais.

Pilies plano forma priklausė nuo vietovės, puolimo ir gynybos taktikos bei karo technikos. Iki XIV a. pradžios pilys buvo pritaikytos aktyviai gynybai nuo frontalaus antpuolio, kurį rėmė akmenų svaidyklės.

Pagrindinis tokių pilių gynybos elementas buvo mūrinė aptvara. XIV a. I pusėje išplitus flanginei gynybai, pilyse vis dažniau statomi bokštai. Užsienio šalių patirtimi remtasi tiek, kiek aatitiko vidines objektyvias sąlygas ir poreikius.

Gotikinės statybos medžiagos ir konstrukcijos

Gotikoje išliko tos pačios statybinės medžiagos, kaip ir ankstyvojoje mūro statyboje: lauko akmuo, plytos, kalkių skiedinys. Pakito tik jų naudojimo santykis: plytos XV a. tapo svarbiausia mūro medžiaga.

XIV a. pabaigoje—XVI a. naudotos labai stiprios degto molio įvairiopo didumo plytos: mažosios — 260—280X120—130X80—90 mm; didžiosios — 295-325X140—160X85—95 mm — būdingos vien Lietuvai. Gotikinės plytos ilgis daugiausia lygus dviejų jos pločių ir vertikalios siūlės storio sumai.

Fasadai puošti juodomis perdegtomis ir profiliuotomis plytomis. Lietuvos gotikiniuose pastatuose jų priskaičiuota apie 140 rūšių, šios plytos labiausiai paplito XVI a. Sienoje plytas rišdavo kalkių ir smėlio skiediniu. Laikui bėgant keitėsi rišamosios medžiagos ir užpildo santykis: nuo 1:0,5 iki 1:1,3. Būdinga tendencija gaminti liesesnius skiedinius.

XIV a. antrosios pusės —XVI a. pastatų plytos rištos gotikiniu būdu. Jis užtikrino geresnį, negu ankstesnis baltiškas rišimo būdas, sienos kiauto surišimą su vidaus užpildu. Seniausiuose XIV a. antrosios pusės pastatuose gotikinis rišimas dar netaisyklingas (Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia), tuo tarpu XVa. antrosios pusės – XVI a. pastatai pasižymi taisyklinga gotikinio mūrijimo technika (Vilniaus bernardinų bažnyčios navų dalis). Netinkuotų fasadų siūlės rūpestingai rievėtos: XIV a. antrosios pusės —XV a. pradžios pastatuose jos nulygintos, vėlesnių pastatų fasaduose — trikampio profilio.

Svarbiausia laikančioji ppastato konstrukcija — masyvi siena, pastatyta ant tvirtų akmens mūro pamatų. Mūras kiautinis: sienų paviršiuje — plytų apdaras , o viduje — lauko akmenys.

Mūrijant sienas, buvo atsižvelgiama į jų aukštį ir apkrovas. Labiau apkrautų, laikančių frontoną arba skliautus, aukštų sienų storis siekia iki 1,6 m, gyvenamųjų namų — vidutiniškai 0,9—1,1 m. Viršuje sienos plonesnės, ties tarpaukštine perdanga jos suplonėja 15—30 cm. Pavojingose vietose sienų mūras būdavo stiprinamas mediniais ryšiais. Aukštų gotikinių pastatų sienas dažniausiai remia kontraforsai, kurie padeda laikyti skėtimo jėgas. Laikui bėgant kontraforsų paskirtis ir forma kito — jie virto puošybos elementais. Jei XIV a. antrojoje pusėje—XV a. pradžioje kontraforsai buvo statomi masyvūs, vienodo stačiakampio skerspjūvio arba laiptuoti, tai XV a. pabaigoje— XVI a.—aukšti ir grakštūs, su įvairaus skerspjūvio pakopomis. Pasitaiko net atitrauktų nuo sienos, daugiakampių stulpų formos kontraforsų. Toks sprendimas būdingas tik Lietuvai. Neaukštų gotikinių pastatų priešinės sienos, nesuremtos kontraforsais, kartais skersai ir išilgai būdavo sutvirtinamos templėmis. XV—XVI a. gotikinių pastatų angų ir nišų sąramos arkinės. Virš stačiakampių angų buvo mūrijama paslėpta arba sienos paviršiuje matoma arkinė sąrama. Gyvenamuose ir visuomeniniuose pastatuose labiausiai paplitusi pusapskrite arba segmentinė, o kulto pastatuose — smailėjanti arkinė sąrama.

Viena sudėtingiausių gotikinio pastato konstrukcijų — skliautas. Lietuvos gotikos pastatuose pasitaiko šių tipų sskliautų: puscilindrių, kryžminių, žvaigždinių, tinklinių ir krištolinių. Puscilindriais ir kryžminiais skliautais buvo dengiamos pilių, vienuolynų, gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpos, dažniausiai rūsiai. Žvaigždiniai skliautai dengė XV a. pradžioje statytų pilių menes, bažnyčių navas ir presbiterijas. Tinkliniai skliautai mūryti XV a. pabaigos— XVI a. kulto pastatuose. Krištoliniais skliautais tuo pat metu buvo skliaučiamos bažnyčių šoninės navos, zakristijos, apsidos, gyvenamųjų namų menės. Skliautų yra vienos arba pusės plytos, retkarčiais pusantros plytos storio. Mūrijant pusės plytos storio skliautą, kad jo paviršiaus kreivė būtų liauna , reikėjo specialių trumpų (21 —23 cm ilgio) plytų.

Puošniausi tinkliniai skliautai: jų briaunų piešinys vientisas, ritmiškai nesikartojantis, visada tiesių linijų. Bažnyčių navų tinklinių skliautų piešinys kiekvienoje travėjoje skirtingas. Toje pačioje navoje šalia tinklinių kartais pasitaiko krištoliniais skliautais dengtų travėjų. Skirtingo piešinio ir nevienodos konstrukcijos skliautai toje pačioje navoje — savitas Lietuvos gotikos reiškinys.

Daugiausia meistriškumo reikėjo statant krištolinius skliautus. Nors šie skliautai yra tik pusės plytos storio, bet dėl didelio paviršiaus jie palyginti sunkūs. Todėl jais dažniausiai dengdavo siauras (3—5 m pločio) patalpas. Jeigu tokiu skliautu būdavo dengiama didesnė patalpa, per jos vidurį tekdavo statyti atramą. Krištolinių skliautų piešinyje kar¬tais pasitaiko keturkampių žvaigždžių, būdingų Vidurio Europos šalių gotikai. Tačiau populiariausias aštuoniakampės žvaigždės motyvas kuris buvo labai paplitęs Prūsijos ir

Pamario žemių paminkluose.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, viduramžiais konstrukcijos nebūdavo skaičiuojamos. Statant pastatą būdavo atsižvelgiama į konkrečius veiksnius: grunto savybes, apkrovas, statybinių medžiagų kokybę, visada stengtasi statyti su didele atsarga. Ilgainiui kaupiant patirtį ši atsarga mažinta, medžiagos ir konstrukcijos darėsi racionalesnės. Nusistovėjo kiekvienos pastato dalies proporcijų santykiai ir statybinių medžiagų gamybos tradicijos: sienų liaunumas, skliauto tarpsnis, pamatų įgilinimas, skiedinio riebumas ir kt. konstrukcijų formos vis tobulėjo.

Ruošiantis lemiamai kovai prieš kryžiuočius, XIV a. pabaigoje—XV a. pradžioje Lietuvoje vyko didelė gynybinių įrenginių sstatyba. Apsaugotos Nemuno, Neries, Nevėžio ir kitų upių brastos, ties jomis įrengtos užtvaros, pastatyti gynybos bokštai.

Tačiau daugiausia rūpintasi pilių stiprinimu, jų pritaikymu tobulesnei karo technikai, paraku šaunamiems ginklams.

XIV a. pabaigoje, kol patrankos dar neturėjo dideles griaunamosios galios, jos buvo ne puolamasis, bet gynybinis ginklas, statomas ne mūšio lauke, bet pilies bokštuose. Siekiant aprėpti platesnį flanginės gynybos ruožą, bokštus imta statyti kyšančius už pilies sienų, šaudymo angas dėstyti pagal naują ginklo rūšį. XV a. pradžioje artileriją pradėta naudoti pilims ppulti. Pasidarė svarbu stiprinti pilių sienas, statyti naujus flanginius bokštus.

Dar intensyviau imta rekonstruoti murinės pilis. Vietoje medinių statyti naujas iš akmens ir plytų. Kadangi medinės pilys daugiausia buvo pastatytos ant aukštų stačiašlaičių kalvų, jų plano forma paprastai buvo nnetaisyklingas daugiakampis. Tokie planai išliko ir statant mūro pilis. XV a. pradžioje sustiprėjus didžiojo kunigaikščio valdžiai, pasikeitė pilių paskirtis. Jeigu anksčiau dauguma pilių buvo slėptuvės, karo metu telkusios apylinkės gyventojus, tai dabar jos tapo įtvirtintais teritorijos valdymo centrais, kunigaikščių būstinėmis, be gynybinės, ne mažiau svarbi pasidarė reprezentacinė jų funkcija. Pilių teritoriją imta dalyti į dvi zonas: gynybinę-ūkinę ir rezidencinę su kunigaikščio rūmais. Šitoks teritorijos zonavimas atsispindėjo pilies plano struktūroje (pvz.: Trakų pilis).

Aptvarines pilys, susidėjusios iš gynybine siena ir bokštais aptverto netaisyklingos formos kiemo, gyvenamųjų bei kitokios paskirties pastatų, XIV a. pabaigoje -XV a. pradžioje statytos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vakarų, bei Vidurio Europos šalyse. Tačiau skirtingai negu Lietuvoje, svetur tai buvo ne vienintelis gotikinės pilies tipas. Kryžiuočių iir kalavijuočių užgrobtose žemėse, atsižvelgiant į vienuolišką šių ordinų specifiką, buvo paplitusios konventinės pilys, pritaikytos ne tik gynybai, bet ir vienuoliams gyventi, turėjusios tradicinius vienuolyno pastatus ir koplyčią. Tuo metu kryžiuočių užgrobtoje Lietuvos teritorijoje taip pat buvo pastatyta konventinė pilis.

Gotikos stilius atnešė nemažai naujovių ir į Lietuvos pilių statybos techniką bei konstrukcijas. Mūre pradėta naudoti daug daugiau plytų. Sienų išorė mūryta dedant pakaitomis lauko akmenis ir trumpinių plytų eiles. Į sienų vidų dėti mažesni akmenys, sveikos plytos, jų nuolaužos iir medžio armatūra. Kas 1,5 – 2,0 m visu sienos storiu mūryta išlyginanti plytų eilė. Kampai ir angokraščiai mūryti vien iš plytų.

Renesanso statybinės medžiagos ir konstrukcijos

Plečiant plytų gamybą, statybose vis mažiau naudota lauko riedulių. Jų vis dar reikėjo pamatams, rūsių ir gynybinių statinių sienoms. Sienose virš žemės akmenys buvo mūrijami tik kai ku¬riose vietose: ties skliautų apačia, kad laikytų skėtinio jėgą, kartais santechniniuose įrenginiuose.

Plytos buvo formuojamos rankomis, medinėse formose. Kad plytos geriau sukibtų su skiediniu, neišdžiovinto ruošinio paviršiuje ir renesanso lai¬kotarpiu buvo spaudžiami 4—5 išil¬giniai grioveliai — braukos (jų gylis l—5 mm). Pasitaiko plytų su skersiniais grioveliais. Grioveliai plytose buvo daromi tik Lietuvoje. XVII a. antroje pusėje jų pradedama atsisakyti; kai kurių pa¬statų plytos jau be griovelių.

Renesansiniai pastatai buvo mūri¬jami iš įvairiopo didumo plytų: nuo 26,5 iki 32,0 cm ilgio, nuo 13,0 iki 16,5 cm pločio, nuo 5,7 iki 9,0 cm storio. Taigi gaminant plytas nesilai¬kyta nustatyto vieningo standarto. 1659 m. traktate rekomenduota for¬muoti šitokias plytas: „ilgis—pusė uolekties, plotis — ketvirtis, storis — puse ketvirčio“, t, y. 30,2X15,1X7,5 cm arba 32,8X16,4X8,2 cm. Džiovi¬nant ir išdegant plytos sumažėdavo 5—13%, tad pagamintos plytos būda¬vo 26,3—28,7X 13,1 —14,3X6,6—7,2 cm arba 28,5—31,1X14,3—15,6X7,1—7,8 cm. Lyginant šiuos dydžius matyti, kad ne visi plytų gamintojai laikė¬si reikalavimų.

Skliautams nnaudotos mažesnes, sie¬noms — didesnės plytos. Mūrijant skliautus, plytas kartais tekdavo nu¬daužti, sutrumpinti iki 19—25 cm.

Renesansinių pastatų plytos plones¬nes negu gotikinių (vidutinis storis— 6,5—7,5 cm). Tik kai kurių pastatų (Pvz.:Vilniaus bastėjos) plytos storesnes negu 8 cm. Plytų ilgis lygus dvigu¬bam pločiui (J = 2b). Gretimose šaly¬se XVII a. pirmoje pusėje tebebuvo gaminamos gotikos proporcijų plytos. Rusijoje nuo 1584 m. iki XVII a. pabaigos gamintos 31,2X13,4X8,9 cm plytos (h 5 = 2,3); Lenkijoje XVII a. plytos 26,5—29,0 cm ilgio, 12,0—14,0cm pločio, 6,2—7,4 cm storio l:b = 2,1 – 2,2 .

Profiliuotos plytos, labai išplitusios gotikos pastatuose, renesanso pasta¬tams tapo nereikalingos, nes mūrą dengė tinkas. Tačiau šių plytų gamy¬ba Lietuvoje nenutrūko. Jomis mūry¬ti netinkuotų fasadų angokraščiai ir karnizai. Kartais pro¬filiuotų plytų pasitaiko ir po tinku.

Plytos ir akmenys buvo surišami kalkių skiediniu. Mūro skiedinius imta liesinti. Skiedinių sudėtis (kal¬kių tešlos ir užpildo santykis)— 1:0,8—1:1,3. XVII a. antrame—tre¬čiame dešimtmetyje į kalkių skiedi¬nius buvo maišoma 0,2—0,4 cm didu¬mo plytų trupinių (Vilniaus šv. My¬kolo bažnyčia). Keraminių trupinių maišyti į skiedinius greičiausiai iš¬mokta iš italų renesanso teoretikų. Statybinių medžiagų gamintojai, stengdamiesi tobulinti skiedinį, kai kada darydavo klaidų: pašalindavo smulkius keraminius miltus, kurie tu¬ri geras hidraulines savybes, ir mai¬šydavo tik trupinius — gerokai inertiškesnę medžiagą. Tai būdinga ir kki¬toms šalims. XVII a. ketvirtojo dešimtmečio ir vėlesnių renesansinių pastatų skiediniuose plytų trupinių mažėja – užpildas vien smulkus smė¬lis.

Mūrą tinkuodavo arba baltu (kal¬kių), arba spalvotu skiediniu, į kurį maišydavo natūralių dažančių me¬džiagų: pelenų, kalvės šlako, medžio anglies, plytų trupinių. Pilku tinku (su pelenų ir šlako priemaiša) tinkuo¬ti Panemunės pilies fasadai. Kauno renesansinių namų ir visuomeninių pastatų fasaduose pasitaiko dvisluoksnio tamsiai pilko tinko: pirmojo sluo¬ksnio kalkių skiedinyje tik smėlio užpildas, į antrojo sluoksnio skiedinį įmaišyta pelenų ir šiek tiek anglies. Pilkšva fasado plokštuma buvo geras kontrastas baltu tinku tinkuotoms de¬talėms. Panašus buvo sgrafito tinkas, tik jo du pirmuosius sluoksnius dengė dar trečiasis — viršutinis baltas l—2 mm storio sluoksnis. Šį ploną sluo¬ksnį praskusdavo ir atidengdavo juo¬dus ornamentus.

Palyginus su gotika ir mūrijimo technikoje atsirado žymių pakitimų. XVIla. pirmoje pusėje pamatai mūryti ne vien iš lauko riedulių, bet maišant ir plytų.

Panemunės pilies pamatai mū¬ryti klojant vieną eilę akmenų, dvi eiles plytų. Plytos daugiausia dėtos galu į išorę, t. y. trumpinės. Kretingos vienuolyno pamatuose ak¬menų eilės išlygintos dviem trimis plytų eilėmis. Vienoje eilėje mūrytos trumpinės, kitoje — ilginės plytos. Mišraus sluoksniuoto plytų ir akme¬nų mūro apstu civilinių pastatų ru¬sių, gynybinių pastatų antžeminėse sienose. Tiesa, tokio mūro pasitaikė jau gotikinėse XIV a. pabaigos—

XV a. pilyse. Renesansiniuose gynybiniuose pastatuose plytų gerokai padaugėjo. Kiekviena akmenų ei¬lė per visą sienos storį perklota ne l—2, bet 2—4 plytų sluoksniais, o akmenys eilėse vienas nuo kito at¬skirti plytomis (Pvz.:Vilniaus bastėja).

Iki XVII a. trečiojo dešimtmečio plytos buvo rišamos dviem būdais -gotikiniu ir renesansiniu. Gotikiniu bū¬du buvo mūrijamos netinkuotos fasadų dalys. Plytų rišimas taisyklingas — gretimose eilėse be¬veik nėra sutampančių siūlių. Raudon¬dvario rūmų fasaduose padrikai įmū¬ryta nedaug (l—2%) perdegtų tam¬sių plytų; Kražių kolegijos bendrabu¬čio fasaduose klinkerines plytos išdėstytos zigzaginiu rraštu. Labiausiai paplitę du renesansinio plytų rišimo variantai: grandininis ir kryžminis. Grandininio varianto trumpinės plytos klotos ties ilginių viduriu, o ilginės — visose eilėse vie¬nodai. Šis variantas archaiškesnis už kryžminį ir aptinkamas ankstyvųjų XVI a. antrosios pusės renesanso baž¬nyčių sienose, nors pasi¬taiko ir vėlesniuose pastatuose. XVII a. paplito kryžminis rišimo variantas: trumpi¬nių plytų padėtis visose eilėse vie¬noda, o ilginės — kas antroje arba kas trečioje eilėje perstumtos per pu¬sę savo ilgio.

Pastato dalių di¬dumas buvo nustatomas pagal jų tarpusavio santykį. Dažniausiai vvadovau¬tasi A. Paladijaus arba Dž. Vinjolos teiginiais ir 1659 m. traktatu, kuriame rašoma, kad pamatai turi bū¬ti dvigubai storesnį už sieną, o au¬kštis ne mažesnis kaip 1/6 sienos aukščio, ties kiekvienu aukštu sienos turi plonėti ketvirtadaliu. Lietuvoje griežtai nesilaikyta šių ttaisyklių, bet remtasi dar gotikos statytojų prakti¬ne patirtimi, atsižvelgiant į konkre¬čius veiksnius: grunto savybes, me¬džiagų kokybę, apkrovas ir kt. Pavyzdžiui Kretingos vienuolyno sienų ir pama¬tų aukščio santykis 8,4:2,4, arba 3,5:1. Pamatai paprastai buvo daro¬mi ne dvigubai, bet tik po 20—30 cm storesnį iš abiejų sienos pusių arba lygūs su siena (Panemunės pilis). Sie¬nos ties kiekvienu aukštu plonintos labai nežymiai.

Renesansinių pastatų sienoms ne¬būdinga kiautinė konstrukcija. XVI a. pabaigos—XVII a, pirmosios pusės civilinių pastatų sienų viduje pasitai¬ko akmenų kas 0,5 m ar dar dides¬niu atstumu vienas nuo kito. Dau¬giausia ištisinio plytų mūro, galutinai neatsisakyta jo armavimo medinėmis sijomis. XVIIa. sienos dažniau buvo sutvirtinamos į mūrą įleistomis metalinėmis templė¬mis. Biržų pilyje naudotos 2,5X5,0 cm skerspjūvio, Vilniaus šv. Mykolo baž¬nyčioje (virš skliauto)— 2,5 cm sskers¬mens, Rykantų bažnyčioje (arkoje tarp navų ir presbiterijos)— 1,2X4,5 cm skerspjūvio juostinės geležies templės, sujungtos kilpomis.

Kulto pastatuose atsisakyta būdin¬gų gotikai kontraforsų: ankstyvuose (XVI a. vidurio) paminkluose jų dar pasitaiko, bet XVII a. pirmosios pusės pastatai jau be kontraforsų. Sienų kampus ir tarplangius, laikančius didžiausią skliau¬tų krūvį, pastato išorėje ir viduje imta storinti piliastrais. Pastatų sienose paplito konstrukcinės (ramstinės) arkos, dalį mūro apkrovų nukreipiančios į mažiau pavojingas sie¬nų vietas.

Patalpas dengė skliautai arba ly¬gios medinės perdangos. Skliautus pagal formą galima skirti įį tris gru¬pes: 1) kryžminius; 2) cilindrinius (be liunečių ir su liunetėmis) ir 3) kupoli¬nius. Kryžminiais skliautais buvo den¬giamos gyvenamosios ir visuomeni¬nės paskirties dažniausiai pirmojo aukšto patalpos, rečiau rūsiai. Jų sto¬ris svyruoja nuo pusės iki vienos ply¬tos. Cilindriniais skliautais be liune¬čių daugiausia dengtos rūsių patal¬pos. Šie skliautai — vienos plytos storio, mūryti trumpinėmis plytomis į paviršių. Cilindriniais skliautais su liunetėmis dengti ilgi vienuolynų ko¬ridoriai ir kulto pastatų navos. Pla¬tesnės navos dengtos vienos plytos storio skliautais, mūrytais trumpinė¬mis plytomis į paviršių. Siauresnių (trinavių bažnyčių) šoninių navų skliautai plonesni — pusės plytos sto¬rio, mūryti ilginėmis plytomis į pa¬viršių. Kupolinių skliautų pasitaiko kulto pastatuose bei apskrituose pilių bokštuose. Šie skliautai mūry¬ti koncentriškomis eilėmis, trumpinė¬mis plytomis į paviršių.

Apatinių patalpų skliautai stores¬ni, viršutinių — plonesni. Mažinant viršutinių aukštų perdangų svorį, stengtasi pastatą padaryti pastovesnį. Skliauto kevalui sustiprinti mūryti gurtai ir ramstinės arkos. Įstriži gurtai dažnai buvo mūrijami trinavių bažnyčių vidurinėje navoje virš skliauto. Skliauto kevalas tarp jų mū¬rytas ,,eglute“. Ramstinės arkos mūrytos pastato vi¬duje tarp stulpų. Jomis stiprinti ne tik bažnyčių navų, bet ir rūsių skliau¬tai.

Medinės perdangos paprastai den¬gė gyvenamųjų ir visuomeninių pas¬tatų viršutinius aukštus, retkarčiais ir pirmojo aukšto patalpas. Lubų lentos buvo klojamos arba po skersinėmis sijomis, arba virš jų.

Išvados

Lietuvoje mūrinių konstrukcijų, atsiradimą pagrinde, ssąlygojo agresyvūs kaimynų kariniai antpuoliai. Kaip žinia, pirmiausia pažangios technologijos taikytos statant gynybinius įtvirtinimus, o tik po to plėtojantis krikščioniškajai kultūrai buvo statomi kulto pastatai. Gyvenamųjų namų statybai mūras taikytas gerokai vėliau nuo jo atsiradimo, tai pirmiausia sąlygojo ekonominės sąlygos, taip pat ir nepakankamai susiformavusi vietinė šių medžiagų gamyba. Kaip Europoje taip ir Lietuvoje statymo technikos ir technologų dinamiką skatino mokslo pažanga. Karinių pastatų statymo struktūros pokyčius matome paraleliai su ginklų raida. Kultūrinės paskirties statiniuose (kaip ir kariniuose), pradedant nuo Renesanso laikotarpio, pastebima įtaka to meto mokslo teoretikų, mokslininkų. Šiuo laikotarpiu konstrukcijos imta statyti net tik remiantis grynai žmogiška intuicija, tačiau imta taikyti ir pirmieji teoriniai skaičiavimai, siekiant optimalizuoti bendrą statinių konstrukciją, to pasekoje jos tapo lengvesnės bei tvirtesnės ir žinoma neprarado savo tiesioginės paskirties.

Naudota literatūra:

“300 kultūros paminklų”: (Vadovas) Sudaryt. Z.Žemaitytė; Red. kom-ja: J.Glemža ir kt. – V.: Mintis, 1980. – 254 p.

“Lietuvos architektūros istorija I”: 4 t. monografija/Lietuvos statybos ir architektūros MTI; Redkol.: J.Minkevičius (pirm.) ir kt. – 2-asis leid. – V.: Mokslas, 1988. – 384 p.