Teisė į kūno neliečiamumą

Kursinio darbo „Teisė į kūno neliečiamumą“ planas

1) Planas…………………………2

2) Įvadas …………………………3

3) Fizinio asmens kūnas, kaip mokslinių – medicininių tyrimų objektas ……….5

4) Intervencija į asmens kūną

a) vaistu suleidimas …………………………10

b) dirbtinis apvaisinimas …………………..13

c) eutanazija …………………………17

5) Išvados ir apibendrinimai ……………………. 23

6) Santrauka anglų kalba ……………………… 25

7) Literatūra……. ………………………… 26

Įvadas

Savo kursiniame darbe, kurio tema yra „Teisė į asmens kūno neliečiamumą“ norėčiau truputėlį stabtelti prie vienos asmeninės fizinio asmens teisės – teisės į kūno neliečiamumą ir vientisumą – ir plačiau pakalbėti apie šią fizinio asmens teisę, aapie galimus jos pažeidimus ir galimas gynybos priemones.

Konstitucijos 21 straipsnis įtvirtina vieną svarbiausių prigimtinių teisių – teisę į kūno neliečiamumą ir vientisumą . Šios teisės turinys gali būti suprantamas kaip teisinių, organizacinių ir kitokių priemonių visuma, kuria žmogus gali naudotis siekdamas užtikrinti savo teises arba gindamas jau pažeistas savo teises nuo bet kokio nepagrįsto pašalinio poveikio. Šios svarbios fizinio asmens neturtinės teisės įtvirtinimas konstitucijoje reiškia, kad įstatymų leidėjas ne tik pripažįsta tokią fizinio asmens teisę, bet ir sukuria materialines sąlygas ššiai teisei įgyvendinti.

Žmogaus kūno neliečiamumo ir vientisumo principas taip pat yra pagrindas daugelio kitų teisių ir teisės principų atsiradimui ir susiformavimui, bei įtvirtinimui šalies konstitucijoje ir kituose teisės aktuose.

Neabejotinai galima teigti, kad konstitucijos 21 straipsnio norma įtvirtina žmogaus ssaugumo pagrindus. Žmogaus asmuo, jo kūnas privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio ar psichinio poveikio. Taip pat žmogus turi būti saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio, t.y. valstybės institucijų ar atskirų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai, seksualiniam apsisprendimui, fizinio aktyvumo laisvei ir pan.

Asmens neliečiamumui garantuoti nustatytas teisės normas, kurios realizuoja šią konstitucinę nuostatą , galima skirstyti į kelias grupes :

a) Teisės normos, suteikiančios galimybę pačiam asmeniui atremti pasikėsinimą į jo neliečiamumą. Tai Baudžiamojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso įtvirtinta būtinosios ginties galimybė.

b) Baudžiamojo kodekso normos, nustatančios baudžiamąją atsakomybę už žmogaus kūno sužalojimą, susargdinimą, smūgių sudavimą, sveikatos sutrikdymą, nužudymą, išžaginimą, seksualinį priekabiavimą, privertimą lytiškai santykiauti, privertimą atlikti neteisėtą abortą, už tvirkinimą.

c) Tarptautinių sutarčių, kurias ratifikavo Seimas ir kurios ppagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies normą tapo Lietuvos teisinės sistemos sudedamąja dalimi, nustatyti atvejai. Tai sutartys, kurias realizuojant vienaip ar kitaip užtikrinama žmogaus gyvybė, sveikata, psichinis neliečiamumas.

d) Bendresnio pobūdžio teisės aktai, kuriuos realizuojant nors ir ne tiesiogiai išsprendžiami ir žmogaus neliečiamumo klausimai. (Pvz. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas).

e) Kai kurioms asmenų grupėms dėl jų užimamų pareigų ar vykdomos veiklos Konstitucija teikia papildomas asmens neliečiamumo garantijas. Konstitucijos 62 straipsnis skelbia, kad “Seimo nario asmuo yra neliečiamas”, 100 straipsnis –– „Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti suvaržyta jų laisvė be išankstinio seimo sutikimo, o tarp sesijų – be išankstinio Lietuvos Respublikos Prezidento sutikimo“. Konstitucijos 104 straipsnio 4 dalis nustato, kad Konstitucinio Teismo teisėjai turi tolią pačią neliečiamybę kaip ir seimo nariai, o 114 straipsnis numato tokias pat kaip ir ministrų neliečiamumo garantijas visų grandžių teismų teisėjams.

Kursiniame darbe nagrinėsiu pirmines asmens teises į kūno neliečiamumą ir vientisumą. Nagrinėdamas šias fizinio asmens teises neišvengiamai paliesiu tas temas, kurios visada visuomenėje sukelia dideles diskusijas, t.y. nagrinėsiu fizinio asmens kūną kaip mokslinių – medicininių tyrimų objektą, kalbėsiu apie intervenciją į asmens kūną – vaistų suleidimą, dirbtinį apvaisinimą, eutanaziją. Taip pat būtinai panagrinėsiu komercinę veiklą, susijusią su fizinio asmens kūnu – donorystę ir prostituciją, bei pakalbėsiu apie pažeistų teisių gynimo būdus.

Kursiniame darbe buvo naudota įvairi literatūra: Lietuvos Respublikos Konstitucija ir jos komentaras, Lietuvos Respublikos Civilinis ir Baudžiamasis kodeksai, šių kodeksų komentarai, įvairus straipsniai teisiniuose žurnaluose, įvairūs įstatymai, tarptautinės sutartys bei konvencijos ir kita mokslinė literatūra.

Fizinio asmens kūnas, kaip mokslinių – medicininių tyrimų objektas?

Pagrindinio Lietuvos Respublikos įstatymo, II skirsnio „Žmogus ir Valstybė“, 21 straipsnis skelbia, kad žmogaus asmuo neliečiamas. Šį teiginį perima ir išplėtoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso aantros knygos 25 straipsnis “Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą“ teigiantis, kad tai asmeninė neturtinė fizinio asmens teisė, ginama ir saugoma įstatymo.

Fizinio asmens neliečiamumas, tai – tai jo teisė pačiam spręsti dėl intervencijos į jo kūną ir teisė reikalauti, kad be jo sutikimo jo kūnui nebūtų taikoma jokia intervencija .

Civilinio kodekso 2.25 straipsnio pirmoje dalyje teigiama, kad bet kokie moksliniai, medicininiai bandymai ar tyrimai ( kraujo ar kitokios genetinės medžiagos paėmimas, naujų vaistų bandymas ar pan.) su žmogaus kūnu gali būti atliekami tik jo sutikimu. Kadangi ši Civilinio kodekso 2.25 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta norma yra bendroji, todėl jos taikymo ypatumus nustato tiek kiti Civilinio kodekso straipsniai, tiek specialūs įstatymai.

Biomedicininiai tyrimai turi būti atliekami vadovaujantis principu – žmogaus interesai svarbesni už visuomenės ir mokslo interesus bei laikantis biomedicininių tyrimų etikos reikalavimų. 2000 m. gegužės 11 dieną įsigaliojusiame „Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatyme “ yra aptariamos dvi anksčiau minėtos sąvokos: biomedicininiai tyrimai ir biomedicininių tyrių etika. Anot įstatymo biomedicininiai tyrimai yra biomedicinos mokslų hipotezių patikrinimas mokslo tiriamaisiais metodais ir žmogaus sveikatos ypatumų pažinimo plėtojimas, o biomedicininių tyrimų etika – Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatyme numatytų etikos reikalavimų ir principų laikymasis atliekant biomedicininius tyrimus.

Biomedicininių tyrimų objektai gali bbūti:

* gyvi žmonės ar jų grupės;

* vaisius, audiniai, organai, ląstelės bei genetinė medžiaga;

* žmonių lavonai;

* medicinos dokumentai.

* ir kiti objektai, numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose bei kituose teisės aktuose .

Gyvi žmonės ar jų grupės ir vaisius biomedicininių tyrimų objektais gali būti tik turint atitinkamų neklinikinių tyrimų išsamius duomenis. Neklinikiniai tyrimai turi būti atlikti pagal Geros laboratorinės praktikos taisykles, o klinikiniai tyrimai – pagal Geros klinikinės praktikos taisykles. Tiek Geros laboratorinės praktikos, tiek Geros klinikinės praktikos taisykles tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija. Su žmogaus embrionais leidžiama atlikti tik klinikinius stebėjimus. Kiti biomedicininiai tyrimai su žmogaus embrionais, taip pat jų kūrimas biomedicininių tyrimų tikslais yra draudžiami. Su vaisiumi leidžiama atlikti tik tuos biomedicininius tyrimus, kurių numatoma nauda tiriamam vaisiui viršija medicininę riziką.

Žmonių lavonų ir medicinos dokumentų biomedicininių tyrimų ypatumus nustato įstatymai ir Lietuvos bioetikos komitetas.

Siekiant užtikrinti tiriamojo interesų apsaugą, biomedicininiai tyrimai gali būti atliekami tik įvykdžius įstatymo leidėjo keliamus reikalavimus:

* biomedicininiai tyrimai turi mokslinę ir praktinę vertė;

* biomedicininio tyrimo negalima pakeisti kitu tyrimu, kurio metų tyrimą galima būtų atlikti be eksperimentų su žmonėmis.

* užtikrinta tiriamojo interesų apsauga bei informacijos apie tiriamąjį konfidencialumas;

* gautas savanoriškas tiriamojo asmens sutikimas;

* nedavęs asmens sutikimo dalyvauti biomedicininiame tyrime ar jį atšaukęs, tiriamasis nepraras

teisės gauti tinkamą sveikatos priežiūrą;

* medicininė rizika, kurią gali patirti tiriamasis, privalo būti ne didesnė už naudą, kurią jis gali gauti dalyvaudamas biomedicininiame tyrime.

* pagrindinis tyrėjas ir biomedicininių tyrimų užsakovas yra apsidraudę civilinę atsakomybę dėl žalos tiriamojo sveikatai ir mirties žalos, padarytos biomedicininio tyrimo metu, atlyginimo;

* vykdyti biomedicininius tyrimus leidžia Lietuvos bioetikos komiteto ar Regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto išduotas leidimas;

* užsiimti tokia veikla nedraudžia įstatymai

Biomedicininiai tyrimai atliekami tik turint rašytinį tiriamojo asmens sutikimą . Prieš duodamas ssutikimą, šis asmuo jam suprantama forma pasirašytinai informuojamas apie biomedicininio tyrimo tikslą, planą, taikomus metodus, Lietuvos bioetikos komiteto ar atitinkamo Regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto sprendimus, bei savo teises ir pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatyme. Jeigu tiriamasis yra nepilnametis, asmens sutikimą atlikti biomedicininį tyrimą duoda abu tėvai ar įstatyminiai nepilnamečio atstovai ir rajono, miesto vaikų teisių apsaugos tarnyba. Jei nepilnamečio tėvai gyvena skyrium, būtinas vieno iš tėvų ar įstatyminio atstovo ir rajono, miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos sutikimas.

Asmens, ssergančio psichikos liga, bet galinčio sąmoningai sutikti dalyvauti biomedicininiame tyrime, sutikimą turi patvirtinti du liudytojai ir sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje atliekamas biomedicininis tyrimas, vadovas. Taip pat turi būti Medicinos etikos komisijos pritarimas. Medicinos etikos komisijos sudarymo ir veiklos tvarką nustato SSveikatos apsaugos ministerijos patvirtinti Sveikatos priežiūros įstaigos Medicinos etikos komisijos pavyzdiniai nuostatai.

Lietuvos bioetikos komitetas ar Regioninis biomedicininių tyrimų etikos komitetas, išduodantis leidimą sprendžia ar būtinas asmens sutikimas atliekant biomedicininius tyrimus, kurių objektai yra medicininių intervencijų, atliktų iki prašymo atlikti tyrimą su šiuo asmeniu padavimo, metu kitais tikslais iš to asmens paimti audiniai, organai, vaisius, ląstelės bei genetinė medžiaga .

Informacija, gauta atliekant biomedicininį tyrimą, apie tiriamojo sveikatos būklę, diagnozę, prognozę, gydymą ir kitus su tiriamojo sveikata susijusius asmeninio pobūdžio faktus yra konfidenciali ir gali būti teikiama tik Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka. Ši informacija nelaikoma konfidencialia ir gali būti paskelbta be tiriamojo asmens sutikimo, jei paskelbus tokią informaciją nebus galima identifikuoti tiriamojo.

Biomedicininių tyrimų užsakovas ir tyrėjas atsako uuž žalą, atsiradusią dėl tiriamojo sveikatos sužalojimo ar tiriamojo mirties, taip pat už neturtinę žalą, atsiradusią dėl biomedicininių tyrimų, jei jie neįrodo, kad žala atsirado dėl priežasčių, nesusijusių su biomedicininiais tyrimais, arba dėl tiriamojo tyčinės veikos. Biomedicininių tyrimų užsakovo ir tyrėjo padaryta žala sveikatai, dėl gyvybės atėmimo bei dėl to atsiradusi neturtinė žala atlyginama „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo“ nustatytais atvejais ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

Biomedicininių tyrimų užsakovas ir pagrindinis tyrėjas privalo drausti savo civilinę atsakomybę dėl tiriamajam bbiomedicininio tyrimo metu galinčios atsirasti žalos sudarydami Pagrindinių tyrėjų ir biomedicininių tyrimų užsakovų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis su draudimo įmonėmis, turinčiomis Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos išduotą leidimą verstis šios rūšies draudimu . Šis reikalavimas taikomas tik tais atvejais, kai biomedicininiai tyrimai atliekami su gyvais žmonėmis.

Pagrindinių tyrėjų ir biomedicininių tyrimų užsakovų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles, kurios nustato žalos tiriamojo sveikatai dydžio apskaičiavimo ir atlyginimo tvarką, tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Biomedicininiai tyrimai Lietuvoje gali būti atliekami tik gavus atitinkamų institucijų leidimą. Biomedicininių tyrimų atlikimas neturint leidimo yra neteisėtas. Leidimus atlikti biomedicininį tyrimą, išskyrus klinikinį vaistinio preparato tyrimą, išduoda Lietuvos bioetikos komitetas, kuris turi teisę šias funkcijas perduoti Regioniniam biomedicininių tyrimų etikos komitetui. Jei Regioninis biomedicininių tyrimų etikos komitetas šias funkcijas atlieka netinkamai, teisė išduoti leidimus gali būti panaikinta motyvuotu Lietuvos bioetikos komiteto pritarimu.

Leidimus atlikti klinikinį vaistinio preparato tyrimą išduoda Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos Lietuvos bioetikos komiteto ar Regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto pritarimu. Leidimų atlikti klinikinį vaistinio preparato tyrimą išdavimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

Atliekant biomedicininius tyrimus su asmenimis ar jų grupėmis dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali būti pažeidžiami jų interesai ir teisės. Prie tokių asmenų ir (ar) grupių įstatymų lleidėjas priskiria:

* Asmenis, turinčius psichikos sutrikimų, bet galinčius duoti sutikimą dalyvauti biomedicininiame tyrime;

* Nepilnamečius;

* Studentus, jei jų dalyvavimas biomedicininiame tyrime susijęs su studijomis;

* Asmenis, gyvenančius globos įstaigose;

* Karius jų tikrosios karinės tarnybos metu;

* Sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose atliekamas biomedicininis tyrimas, darbuotojus, pavaldžius tyrėjui.

* Įkalinimo įstaigose ar kitose laisvės atėmimo vietose esantys asmenimis.

* Kitus asmenys ar jų grupės Lietuvos bioetikos komiteto motyvuotu sprendimu pripažintus šiai asmenų grupei (ėms).

Esant būtinybei atlikti biomedicininius tyrimus su pažeidžiamais asmenimis galima tokius tyrimus atlikti tik laikantis visų anksčiau išvardintų sąlygų, jeigu:

* tokį biomedicininį tyrimą galima atlikti tik su pažeidžiamais asmenimis;

* biomedicininio tyrimo rezultatai gali tiesiogiai ir realiai pagerinti šių tiriamųjų sveikatą;

* biomedicininis tyrimas nesukels pavojaus tiriamojo sveikatai ar gyvybei.

Taigi, Lietuvos Respublikoje biomedicininiai tyrimai gali būti atliekami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Be to, tyrimai gali būti atliekami tik esant svarbiai priežasčiai – kada jų nauda yra akivaizdi ir ji viršytų galimai atsiradusius neigiamus padarinius.

Tyrimas gali būti atliekamas tik gavus asmens sutikimą, prieš tai jį deramai informavus apie tyrimo svarbą, jo specifiką, bei galimas to pasekmes.

Intervencija į asmens kūną ( vaistu suleidimas / dirbtinis apvaisinimas / eutanazija)?

Vaistų suleidimas. Pagrindinio Lietuvos Respublikos įstatymo, II skirsnio „„Žmogus ir Valstybė“, 21 straipsnis skelbia, kad žmogaus asmuo neliečiamas. Šį teiginį perima ir išplėtoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso antros knygos 25 straipsnis “Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą“ teigiantis, kad tai asmeninė neturtinė fizinio asmens teisė, ginama ir saugoma įstatymo.

Fizinio asmens neliečiamumas, tai – tai jo teisė pačiam spręsti dėl intervencijos į jo kūną ir teisė reikalauti, kad be jo sutikimo jo kūnui nebūtų taikoma jokia intervencija .

Civilinio kodekso 2.25 straipsnio pirmoje dalyje teigiama, kad bet kokie moksliniai, medicininiai bandymai ar tyrimai ( kraujo ar kitokios genetinės medžiagos paėmimas, naujų vaistų bandymas ar pan.) su žmogaus kūnu gali būti atliekami tik jo sutikimu. Kadangi ši Civilinio kodekso 2.25 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta norma yra bendroji, todėl jos taikymo ypatumus nustato tik kiti Civilinio kodekso straipsniai, tiek specialūs įstatymai.

Civilinio kodekso šeštos knygos 737 straipsnis teigia, kad mokslinius tyrimus reglamentuoja įstatymai . Prieš atliekant kokį nors medicininį veiksmą (tyrimą, intervenciją, operaciją ar pan.) pacientas apie tai turi būti tinkamai, jam suprantama kalba informuotas apie tokio veiksmą, jo reikalingumą ir jo pasekmes, nes svetimkūniai patekę į žmogaus organizmą, gali sukelti įvairių reiškinių, pvz. laikiną sveikatos sutrikdymą, sunkų sveikatos sutrikdymą ar net sukelti asmens mirtį . Daugeliu atveju nuo to

priklauso tų asmenų likimas ar tolesnė sveikatos būklė. Svetimkūniai į žmogaus organizmą gali patekti įvairiais keliais: vieni patenka natūraliu būdu, kiti – operacijų būdu, dar kiti – patalpinami savavališkai ar siekiant tam tikrų tikslų. Tinkamai informavus pacientą turi būti gautas jo sutikimas atlikti tam tikrą medicininį veiksmą. Dera atkreipti dėmesį į tai, kad ne bet koks asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti gydytoją ar gydomo asmens sveikatos priežiūros įstaigą nuo atsakomybės už padarytą asmeniui turtinę ar neturtinę žalą. Tik išsamiai iinformuoto asmens sutikimas gali būti pripažintas pakankamu pagrindu atlikti atlikti intervenciją į jo kūną. Aplinkybę, kad asmuo buvo išsamiai informuotas ir davė sutikimą, turi įrodyti asmuo (asmenys), atlikę intervenciją į asmens kūną (gydytojas, sveikatos priežiūros įstaiga ar pan.) .

Bet kokia intervencija į asmens kūną gali būti atliekama tik jo sutikimu. Šiuo atvejų sąvoka „intervencija“ yra vartojama medicinine prasme ir apima bet kokias medicinines intervencijas (vaistų leidimą, kraujo ėmimą, chirurginę operaciją ir t.t.). Asmens sutikimas yra būtinas bet kokiai intervencijai į jjo kūną. Toks sutikimas gali būti duotas žodžiu, raštu ar numanomas iš asmens konkliudentinių veiksmų. Tačiau galima kvalifikuota intervencija, kuri galima tik esant specialios formos sutikimui :

a) asmens chirurginė operacija galima tik esant jo (o jei jis neveiksnus – tai aatstovų pagal įstatymą) rašytiniam sutikimui; ir

b) Neveiksnaus asmens (nepilnamečio iki 14 metų amžiaus, taip pat pilnamečio, teismo sprendimu pripažinto neveiksniu) specifinėms chirurginėms operacijoms, t.y. kastracijai, sterilizacijai, nėštumo nutraukimui, operavimui ir organo pašalinimui, reikia teismo leidimo. Tokį leidimą teismas duoda supaprastinto proceso tvarka ir vadovaudamasis atitinkamais Civilinio proceso kodekso straipsniais.

Intervenciją į asmens kūną taip pat gali leisti teismas, jei neveiksnaus asmens atstovai pagal įstatymą aiškiai nepagrįstai ir neprotingai atsisako duoti tokį sutikimą intervencijai, o asmens gyvybei gresia pavojus, tačiau ją galima išgelbėti.

Įstatymų leidėjas numato vieną svarbią išimtį – asmens (jo atstovo pagal įstatymą) sutikimo nereikia, jei yra būtino reikalingumo situacija, pavyzdžiui, asmuo sužalotas avarijoje ir intervencija į jo kūną (operacija, amputacija, vaistų suleidimas) yra būtina, neišvengiama ir vienintelė priemonė iišgelbėti jo gyvybę, kai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios, nes yra be sąmonės ar yra kitos priežastys, trukdančios jam tai padaryti. Esant šioms sąlygoms, intervencija į asmens kūną galima ir be asmens sutikimo ar teismo leidimo, jei bet koks delsimas sukeltų asmens mirtį ar padarytų jam kitokią nepataisomą žalą. Taigi, šia išimtimi reikia vadovautis protingai, atsižvelgiant į tai, kad žmogaus gyvybė yra didžiausia vertybė, o Hipokrato priesaika reikalauja iš mediko gelbėti žmogaus gyvybę bet kokia kkaina. Tačiau, žmogaus, visiškai suvokiantį jo gyvybei gresiantį pavojų ir sugebančio adekvačiai išreikšti savo valią, prieš jo valią gydyti negalima (CK 6.728 str.) .

Asmens sutikimo atlikti intervenciją į jo kūną nereikia, kai tokiu būdu yra siekiama apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų sveikatą ir įsitikinti, ar asmuo neserga pavojinga užkrečiama liga. Tokių atveju intervencija į asmens kūną prieš jo valią yra galima esant teismo sprendimui (nutarčiai) ją atlikti.

Dirbtinis apvaisinimas. Būtinybę kalbėti apie dirbtinį apvaisinimą bei jo būdus sąlygoja didelis visuomenės susidomėjimas šia technikos pažanga bei gausi publikacijų gausa atspindinti:

a) tam tikrus vertybinius pokyčius visuomenėje – didėjantį vartojiškumą, utilitarizmą, pasitikėjimą technologijomis ir t. t.;

b) kai kurių farmacijos kompanijų, medikų, politikų bei visuomenės komunikavimo priemonių darbuotojų finansinį suinteresuotumą dirbtinio apvaisinimo skatinimu ir propagavimu.

Anot statistikos kas penkta sutuoktinių pora Vakarų Europoje dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali susilaukti vaikų . Noras turėti savo vaiką dažnai būna stipresnis už sveiko proto ir sąžinės priekaištus. Poros vardan galimybės turėti savo vaiką ryžtasi bet kam, kas ne tik šiurkščiai pažeidžia įstatymus, bet ir kelia rimtą grėsmę jų gyvybei. Siekdamas apsaugoti tėvų ir būsimo vaiko interesus įstatymų leidėjas nustatė dirbtinio apvaisinimo tvarką , kuri ne tik neprieštarauja įstatymams, gerai moralei ir papročiams, bet kartu yra ggreitas, saugus ir efektyvus nevaisingumo problemos sprendimo būdas, palčiai taikomas Europos Sąjungos valstybėse ir šalyse narėse.

Dirbtinis apvaisinimas, tai ištekėjusios moters sutuoktinio spermos (sėklinės ląstelės) įjungimas į moters kiaušialąstę įstatymo leidėjo numatytais būdais ir tvarka .

Kalbėdama ir diskutuodama šiuo klausimu visuomenė yra susiskaldžiusi į dvi stovyklas. Kitaip sakant yra dvi interesų grupės, iš kurių viena palaiko valstybės poziciją, o kita – katalikų bažnyčios. Nors tarp valstybės ir katalikų bažnyčios požiūrių į dirbtinį apvaisinimą yra daugybė skirtumų, tačiau yra ir keletas tapatumų. Vienas iš jų – kad dirbtinis apvaisinimas yra gera ir efektyvi priemonė, padedanti nevaisingoms poroms susilaukti palikuonių. Kita – neleidžiama naudoti medicininio apvaisinimo būdų, leidžiančių pasirinkti būsimo vaiko lytį, išskyrus atvejus, kai siekiama išvengti sunkios paveldimos su lytimi siejamos ligos. O toliau prasideda jau skirtumai.

Katalikų bažnyčios požiūris. Bažnyčia moko, kad kiekvienas žmogus yra asmuo nuo pat jo pradėjimo momento iki natūralios mirties ir todėl gerbtinas ir saugotinas. Reprodukcinio požiūrio šalininkai teigia, kad žmogumi tampama nežinia kelintą dieną, savaitę ar mėnesį po pradėjimo. Ir patį žmogaus pradėjimą šio požiūrio šalininkai laiko ne reprodukcija, kurioje paskutinį žodį „taria“ technologija . Jei žmogaus pradėjimas tėra reprodukcija, tuomet ir žmogus laikomas ne kūriniu, o tik gaminiu, arba produktu, o negimęs arba vvos tik pradėtas – „tarpiniu produktu“, kuris ne tik nepripažįstamas asmeniu, bet dažnai laikomas „realizuotina“ preke. Tad jei dar negimęs žmogus laikomas gamybos produktu, tai jis gali būti parduodamas, nužudomas, atšildomas, užšaldomas, išmetamas, sudraskomas dalimis, nes taip nori šios „prekės“ vartotojai. Bažnytiškojo požiūrio šalininkai bijo, kad neįvyktų „stataus šlaito principas“ ir kad mokslinio pobūdžio ar sveikatos priežiūros struktūros nebūtų imtos kurti tam, kad ne kuo geriau rūpintųsi žmonėmis, gerbdamos jų orumą, bet kad duotų kuo didesnį pelną ir gerintų verslą, nepaisant to, jog dėl to nukentėtų paslaugų neišgalintiems susimokėti kokybė.

Šiandien yra žinoma daugiau kaip šimtas dirbtinio apvaisinimo metodų . Žinoma, ne visi jie krikščionišku požiūriu priimtini ir leistini. Bažnyčia įspėja, kad „įvairios dirbtinės reprodukcijos technikos, kurios, atrodytų, tarnauja gyvybei ir kurios dažnai šia intencija naudojamos, iš tikrųjų atveria duris naujiems gyvybei gresiantiems pavojams. Jau nekalbant apie tai, kad šios technikos moraliai nepriimtinos, nes jos atskiria dauginimąsi nuo tikrai žmogiško santuokos akto konteksto, šios technikos pasižymi dideliu nesėkmių procentu: turima galvoje ne tik nepavykęs apvaisinimas, bet atsižvelgiama ir į tolesnį vystymąsi gemalo, paprastai per labai trumpą laiką susidūrusio su žūties rizika. Negana to, paprastai gemalų išgaunama daugiau negu reikia implantuoti į moters įsčias, tad vadinamieji „atlikę gemalai“ vėliau sunaikinami arba

naudojami tyrimams, kurie, pridengti mokslo ar medicinos pažangos vardu, faktiškai sumenkina žmogaus gyvybę iki paprastos „biologinės medžiagos“, kuria galima paprastai atsikratyti.

Katalikų bažnyčia rekomenduoja taikyti šiuos principus, kurių laikantis išvengiama didelės moralinės netvarkos, taikant dirbtinio apvaisinimo metodus :

1. Visos dirbtinio apvaisinimo procedūros turi būti atliekamos tik sutuoktinių porai (vadinamasis homologinis dirbtinis apvaisinimas). Heterologinis dirbtinis apvaisinimas (kai pasinaudojama donorų gametomis) yra priešingas santuokos vienybei, sutuoktinių orumui, jų pašaukimui tapti tėvais ir vaiko teisei būti pradėtam bei gimti šeimoje. Tuomet gyvybės pradėjimas „„išreiškia troškimą arba tiesiog pasiryžimą bet kokia kaina turėti kūdikį, o ne žymi visišką kito žmogaus priėmimą

2. Taikant heterologinę techniką, ignoruojamas bendras ir vienijantis sutuoktinių pašaukimas tėvystei ir motinystei, nes tėvu ir motina galima tapti tik vienam per kitą, ši technika suardo jungtį tarp genetinės tėvystės, nėštumo ir vaiko auklėjimo atsakomybės, o tai per šeimą neigiamai atsiliepia visuomenės gyvenimui.

3. Apvaisinimas turi vykti gimdos ertmėje (in vivo), o ne mėgintuvėlyje (in vitro), nes kūdikis turi būti sutuoktinių meilei būdingo akto vvaisius – meilės dovana; jo atsiradimo neturi nulemti kokie nors techniniai veiksniai.

In vivo (apvaisinimas atliekamas moters kūne) būdai yra šie :

2.1. Intrauterinė inseminacija – procedūra, kai atitinkamai paruošta apvaisinamos moters sutuoktinio sperma kateteriu patalpinama jos gimdos ertmėje. Procedūra atliekama natūralaus aarba stimuliuoto menstruacinio ciklo metu.

2.2. Gametų intrafalopinis patalpinimas – procedūra, kai stimuliuotos ovuliacijos metu atliekama kiaušidžių punkcija, kiaušialąstės aspiruojamos į mėgintuvėlius. Atliekama laparoskopija ir jos metu kiaušialąstės ir spermatozoidai patalpinami kiaušintakyje.

Moralės požiūriu itin nepriimtini dirbtinio apvaisinimo būdai, susiję su „atsarginių“ embrionų kūrimu, nes taip vykdoma selekcija, „atliekamus“ embrionus užšaldant arba paprasčiausiai sunaikinant. Tai beveik niekuo nesiskiria nuo abortų. Apibendrinant Bažnyčios požiūrį į dirbtinį apvaisinimą, galima teigti, kad Bažnyčia kategoriškai neprieštarauja kiekvienam dirbtinio apvaisinimo metodui, bet išskiria pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos galima spręsti, ar konkretus apvaisinimo būdas moralus, ar ne.

Drauge Bažnyčia skatina daugiau pastangų skirti nevaisingumo gydymui, jo priežasčių nustatymui. Bažnyčia kviečia visuomenę pripažinti, kad labai dažna nevaisingumo priežastis yra abortai ir kontraceptikų vartojimas. Įveikus abortų ir kontraceptinę kultūrą, turėtų sumažėti iir nevaisingumo atvejų. Bažnyčia taip pat kviečia nevaisingas sutuoktinių poras nenusiminti, o dalytis meile įsivaikinant našlaičius arba padedant kitoms šeimoms auginti vaikus.

Valstybės požiūris į dirbtinį apvaisinimą. Valstybė, skirtingai nei bažnyčia nėra tokia kategoriška ir leidžia du dirbtinio apvaisinimo būdus: In vitro – apvaisinimas atliekamas mėgintuvėlyje; ir In vivo – apvaisinimas atliekamas moters kūne, kai tuo tarpu bažnyčia kategoriškai pasisako tik už in vivo būdą.

Galima skirti šiuos In vitro (apvaisinimo mėgintuvėlyje) atlikimo būdus :

1.1 In vitro fertilizacija – apvaisinimo mėgintuvėlyje pprocedūra, kai stimuliuotos ovuliacijos metu punktuojamos kiaušidės ir kiaušialąstė aspiruojamos į mėgintuvėlius. Į mėgintuvėlius su kiaušialąstėmis patalpinama apvaisinamos moters sutuoktinio sperma ir apvaisinimas įvyksta mėgintuvėlyje inkubatoriuje. Apvaisintos kiaušialąstės auginamos mėgintuvėlyje dvi paras ir embrionai kateteriu patalpinami moters gimdos ertmėje.

1.2 Intracitoplazminė spermatozoido injekcija – procedūra, kai viena kiaušialąstė sujungiama su vienu spermatozoidu (vyro sėkline ląstele), apvaisintos kiaušialąstės auginamos inkubatoriuje dvi paras ir embrionai kateteriu patalpinami moters gimdos ertmėje.

1.3 Zigotų intrafalopinis patalpinimas – procedūra, kai stimuliuotos ovuliacijos metu atliekama kiaušidžių punkcija, kiaušialąstės aspiruojamos į mėgintuvėlius. Mėgintuvėliuose su kiaušialąstėmis patalpinama apvaisinamos moters sutuoktinio sperma ir apvaisinimas įvyksta mėgintuvėlyje inkubatoriuje. Apvaisinta kiaušialąstė laparoskopijos metu patalpinama kiaušintakyje.

Dirbtinai apvaisinti galima tik veiksnią moterį, jai ir jos veiksniam sutuoktiniui raštiškai sutikus. Niekas negali priversti ar kitaip įtakoti moters leisti ją dirbtinai apvaisinti. Prieš moteriai ir jos sutuoktiniui pasirašant sutikimus, jiems turi būti paaiškintos dirbtinio apvaisinimo etinės, medicininės bei teisinės pasekmės. Visa informacija sutuoktiniams turi būti pateikta suprantamai. Savo sutikimą sutuoktiniai išreiškia užpildydami patvirtintos formos anketas ir turi teisę savo duotą sutikimą atšaukti iki dirbtinio apvaisinimo procedūros pradžios, t. y. iki ląstelių patalpinimo gimdoje, kiaušintakyje ar mėgintuvėlyje.

Dirbtinai apvaisinta gali būti tik pilnametė, bet ne vyresnė kaip 45 metų, moteris, kurios sveikatos būklė leidžia šią procedūrą atlikti . AAbiems sutuoktiniams turi būti atliktas sveikatos patikrinimas, įrodantis, kad nėštumas ir gimdymas nesukels pavojaus moters ir būsimo vaiko gyvybei bei sveikatai. Sutuoktiniams sveikatą tikrina: bendrosios praktikos gydytojas (apylinkės terapeutas), psichiatras, genetikas. Abiems sutuoktiniams turi būti atlikti ŽIV, sifilio tyrimai, o moteriai ir citomegalo viruso bei toksoplazmozės tyrimai. Įvertinus sutuoktinių sveikatos būklę, sprendžiama apie dirbtinio apvaisinimo medicininius parodymus ir priešparodymus. Tokį įrašą moters ambulatorinėje kortelėje padaro gydytojas, atliekantis dirbtinio apvaisinimo procedūrą. Jeigu nėštumas ar gimdymas gali sukelti pavojų moters ar būsimo vaiko gyvybei arba sveikatai, dirbtinis apvaisinimas neatliekamas. Su galimomis komplikacijomis ir dirbtinio apvaisinimo galimybėmis sutuoktiniai supažindinami iš anksto ir užpildoma anketa.

Dirbtinį apvaisinimą gali atlikti tik gydytojas, turintis teisę užsiimti akušerio – ginekologo praktika. Dirbtinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje teisę (licenciją) šią procedūrą atlikti .

Eutanazija. Pastaruosius dešimtmečius žmonija susidūrė su problema, kurios iki šiol negali išspręsti. Tai — eutanazija, tiksliau, moralinis jos vertinimas. Tiek dėl sunkių teorinių diskusijų, tiek dėl drastiškiausios praktikos ši problema tampa vis dramatiškesnė. Atrodo, kad mūsų visuomenė, įveikusi seksualinius tabu, dabar ima laužyti mirties tabu. Iki šiol pasaulyje, kuriame vyrauja liberalios nuotaikos, teisė į eutanaziją nėra vienbalsiai priskiriama prie asmens teisių ir laisvių. Visuomenė aršiai ginčijasi dėl eutanazijos esmės, taikymo aatvejų ir būdų. Vieni griežtai pasisako prieš eutanaziją. Anot jų, eutanazija – tai nusikaltimas. Šį nusikaltimą jie skirsto į išorinį ir vidinį nusikaltimą. Išorinis nusikaltimas – nužudymas, sukeliantis tam tikrus teisinius padarinius, o vidinis (šiuo atveju kaip paties asmens veiksmas – savižudybė) pažeidžia moralės ir dorovės normas.

Kiti laikosi liberalaus visiškos individo laisvės principo. Jų teigimu individas, vadovaudamasis savo interesais, turi teisę daryti viską, kuo jis nepažeidžia kitų individų laisvės įgyvendinti savo teises. Eutanazijos šalininkų teigimu, kiekvienas žmogus yra savarankiška, fiziškai integrali būtybė, turinti teisę į gyvybę ir mirtį. Žmogui suteikta visiška laisvė pasirinkti, kurią teisę įgyvendinti. Šiuo požiūriu eutanazija pateisinama net kai, sukėlusi labai naudingų padarinių vienam individui, ji peržengia kitų individų laisvės ribas, t. y. pažeidžia moralinius ir religinius jų įsitikinimus .

Individas turi teisę į gyvenimą ir mirtį. Tik jis gali pasirinkti, kurią iš šių dviejų teisių įgyvendinti. Paprastai pirmenybė teikiama pirmajai, bet kartais, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms (kai „gyventi“ prilygsta „egzistuoti“), individas renkasi antrąją alternatyvą – mirtį. Niekas neturi teisės jam uždrausti pasinaudoti šia teise, todėl Lietuvis Respublikos Civilinio kodekso CK 6.728 straipsnis skelbia, kad „žmogaus, visiškai suvokiančio jo gyvybei gresiantį pavojų ir sugebančio adekvačiai išreikšti savo valią, prieš jo valią gydyti negalima“ . Kitaip sakant, net pats

įstatymų leidėjas pripažįsta tokią asmens pasirinkimo teisę ir minėtame straipsnyje įteisiną pasyviąją eutanaziją.

Ginčai tiek dėl eutanazijos įteisinimo, tiek dėl kitų svarbių visuomenės na¬riams veiksmų draudimo panaikinimo rodo, kad linkstama vadovautis platesnės asmens laisvės samprata, išvedant ją iš prigimtinės teisės, prieš¬priešinama neprotingiems ar net neteisingiems teisės aktų nustatomiems elgesio draudimams. Tačiau net ir vadovaujantis pastarąja logika ten¬ka pripažinti, kad teisė į laisvę netapatinta su idealiąja, prigimtine laisvės samprata, neturin¬čia jokių išorinių ribojimų. Visuomenė, sukū¬rusi darnią savo narių sąjungą ir ketinanti jją iš¬saugoti, yra priversta nustatyti tam tikrus teisės į laisvę ribojimus, o kiekvienas visuomenės na¬rys mainais į šios sąjungos užtikrinamą jo egzis¬tencijos saugumą ir kitą teikiamą naudą privalo paklusti šiems ribojimams.

Toliau išdėstysiu eutanazijos šalininkų ir eutanazijos priešininkų argumentus, kodėl reikėtų ar kodėl nereikėtų įteisinti šio dalyko, kelis dešimtmečius sėkmingai gyvuojančio kai kuriose Europos Sąjungos šalyse, nes anot mūsų liaudies išminties: „tik ginčuose gimsta tiesa“.

Daugiausia ginčų kyla dėl to, kiek pasiryžimas eutanazijai yra spontaniškas ir kiek jis išreiškia tikrąją žmogaus vvalią. Anot eutanazijos priešininkų, eutanazijai pasiryžtama krizės periodu, kai individo noras neatitinka jo faktinio intereso . Dera atkreipti dėmesį į tai, kas sukelia tą krizę, kurios metu žmogus ryžtasi nutraukti savo gyvenimą. Viena iš pagrindinių priežasčių yra emocinis skausmas, vienatvė, nnusivylimas, beprasmybė, nuovargis, vilties netekimas ar orumo praradimas. Tyrimais įrodyta, kad dažnai nužudyti prašančių žmonių pagrindinis motyvas yra ne neišvengiami skausmai, o baimė tapti priklausomu nuo kitų, bejėgiu, pasijusti bereikalinga našta aplinkiniams. Savižudybe žmonės siekia ne pabėgti nuo skausmo, o atkreipti aplinkinių dėmesį į savo skausmą ir jų abejingumą. Mirties jie ima šauktis tik tada, kai jie nesulaukia to, ko tikisi.

Eutanazijos šalininkai mano, kad pasiryžimas eutanazijai nėra spontaniškas, nekontroliuojamas valios aktas, bet racionaliai pagrįstas sprendimas. Tačiau apie priežastis, kurios nulėmė priimti tokį sprendimą yra nutylima savo argumentų naudai. Minėtą teiginį patvirtina daugybė psichiatrų savojo moksliniuose darbuose teigdami, kad 97 procentai pasiryžusiųjų išeiti iš gyvenimo to spontaniškai nedaro . Jie apie tai mąsto ilgą laiką, svarstos visus to dalyko pliusus iir minusus ir tik viską gerai apsvarstę priima galutinį sprendimą.

Eutanazijos priešininkai teigia, kad eutanazijai pasiryžtama krizės metu ir tokiems pacientams reikalinga kvalifikuota gydytojo psichoterapeuto konsultacija, priverčianti, anot eutanazijos šalininkų, pacientą pakeisti savo nuomonę. Tačiau šį teiginį eutanazijos šalininkai kontraargumentuoja teigdami gydytojo psichoterapeuto konsultacija iš tikrųjų nepakeičia tikrosios jo valios . Konstruktyvi kritika ją nuslopina, t. y. sukelia vadinamąjį „atidedamąjį efektą“. Todėl pacientas patiria dvigubą traumą: pirma, jis ir toliau kenčia fizinį (o galbūt ir dvasinį) skausmą, dėl kurio net bbuvo pasiryžęs savižudybei; antra, jį nuolat slegia tikroji nuslopinta valia. Laikina išorinė individo nuostata pakeičiama apoliuojant į jam brangias gyvenimo, kuris dabar tapo kančia, detales. Jo tikrasis ketinimas nutraukti gyvybę viešai nuvertinamas, bet nepanaikinamas. Tikrasis individo interesas neigti gyvenimą nevirsta gyvenimo teigimu. Be to, sąvokos „gyvas žmogus“ ir „žmogus gyvena“ nėra tapačios. Gyventi – tai mėgautis tuo, kad esi gyvas, o „būti gyvam“ daug platesnė sąvoka, apimanti tiek biologinį individo egzistavimą, tiek gyvenimą, kaip pozityvų savo valios teigimą.

Pasyviosios eutanazijos priešininkai laikosi nuostatos, kad gydytojas, nužudydamas komos būsenoje esantį ligonį, peržengia jo fizinio integralumo ribas ir todėl toks gydytojo veiksmas traktuotinas kaip nusikaltimas individo teisėms ir pozityviajai teisei. Jie daro prielaidą, kad tikroji komos būsenoje esančio individo, nepagydomai apsigimusio vaiko ar panašaus asmens valia nėra žinoma, todėl pasyvioji eutanazija: pirma, pažeidžia individo pasirinkimo laisvę: antra, minėta, pažeidžia individo fizinį integralumą; trečia, traktuotina kaip nužudymas, t. y. nusikaltimas pozityviajai teisei .

Pasyviosios eutanazijos šalininkai neneigia individo fizinio integralumo, t, y. „kūno autonomijos ir neliečiamybės“ teisės, o tik interpretuoja ją šiek tiek kitaip. Jie teigia, kad dažnai valstybių konstitucijose įtvirtinama nuostata, kad „žmogaus orumą gina įstatymas “. Todėl pagrįstai daroma prielaida, kad, pažeidus individo orumą, valstybė turi teisę įsikišti, tačiau yra pamirštama tiksliai apibrėžti ššios koncepcijos įgyvendinimo aspekto — naudojimosi juo apimties, ko pasekoje kylą skirtingos interpretacijos ir karštos diskusijos. Daugelio valstybių konstitucijose nedetalizuojama deklaruojamo orumo apsauga, t. y. kokios individo veikos apima naudojimąsi teise į orumą ir kada individo faktinė teisė į orumą nebeatitinka valstybės interesų. Ką tik minėta Konstitucijos nuostata „Žmogaus orumą gina įstatymas“ nenusako konkrečios įstatymų leidėjo valios, t. y. nereglamentuoja, ar žmogus turi teisę į orumą kaip į orų gyvenimą, ar jis taip pat uri teisę į orią mirtį.

Tačiau Savarankiškas asmens pasirinkimas neužkerta kelio piktnaudžiauti eutanazijos taikymu. Gailestingą nužudymą įteisinusiose valstybėse eutanazijos taisyklių nustatyta, kad jos (eutanazijos) negali pasirinkti niekas kitas, tik pats žmogus. Akivaizdu, kad šis reikalavimas nėra absoliutus. Kai asmuo pats negali spręsti, tai gali padaryti jo artimieji ar gydytojai. Būtent šio fakto ir bijo vyresnio amžiaus žmonės. Labai dažnai jie net bijo gultis į ligoninę, o kartais atsisako net medicininės apžiūros, nes bijo, kad artimieji be jų sutikimo gali prašyti jiems atlikti eutanaziją neatsiklausus jų sutikimo. Tai patvirtina ir statistika: Nyderlanduose per metus iš 20 000 eutanazijos atvejų 10 000 atlikti asmeniui net nepareiškus noro mirti . Pats svarbiausias eutanazijos teisėtumo kriterijus – savanoriškas asmens noras mirti – dažnai ignoruojamas. Kai vieninteliai liudytojai yra asmenys, troškę to aasmens mirties ar gydytojas įvykdęs eutanaziją, tai visus pareiškimo mirti įrodymus reikia vertinti ypač atsargiai ir apdairiai, nes daugelių atvejų už „asmens noro numirti“ gali slėptis artimųjų ir sveikatos sistemos suinteresuotumas nusikratyti nereikalinga našta ir „nešvaistyti“ pinigų, jų akimis žiūrint beprasmiui tikslui.

Antrąjį eutanazijos kritikų argumentą eutanazijos alininkai kontraargumentuoja tuo, gydytojo intervencija vykdant eutanaziją nėra individo fizinio integralumo pažeidimas, nes ji nėra absoliuti, nes, pirma, daroma prielaida, kad sprendimą (ar išankstinį sprendimą) dėl eutanazijos individas priima viską blaiviai apsvarstęs, ir, antra, gydytojas, vykdantis eutanaziją, pirmiausiai traktuotinas ne kaip lygiateisis fizinis asmuo, o kaip priemonė. Šį kontrargumentą eutanazijos šalininkai papildo teigdami, kad absurdiška leisti tūkstančius JAV dolerių per dieną tam, kad specialiais aparatais būtų palaikoma gyvybė individo, kurio būklė negerėja ir kuris, išjungus bent vieną iš tų aparatų, tuoj pat mirtų . Antra vertus, svarstytina, kiek individas, kuris faktiškai negyvena, o tik sąlygiškai egzistuoja, jo gyvybę palaikant tam tikrais dirbtiniais aparatais, yra asmuo, galintis įgyvendinti savo fizinį integralumą ir kitas asmenines teises. Intervencija turėtume laikyti ne tik eutanaziją, bet ir procesą, kai gydytojai per prievartą palaiko individo, kuris kitu atveju natūraliai mirtų biologine mirtimi, gyvybę.

Itin aršiai eutanazija kritikuojama iš religinės dogmatikos pozicijų. Bažnyčios tėvai, o kartu ir dauguma tikinčiųjų priešinasi eutanazijai

vadovaudamiesi Šeštuoju Dievo įsakymu „Nežudyk“. Jie laikosi nuostatos: Dievas davė gyvybę ir nė vienas žmogus neturi teisės nei sau, nei kitam ją atimti. Šiam bažnyčios hierarchu ir tikinčiųjų požiūriui yra atsikertama teigiant, kad žmogus gali būti ateistas ar išpažinti tikėjimus, pagal kuriuos neigiama fizinė kančia. Todėl eutanazijos, kaip jam priimtino reiškinio, uždraudimas pažeis to žmogaus minties ir sąžinės laisvę, nes jam bus primestas vienos ar kelių religijų dogminis požiūris ir apribos jo pasirinkimo laisvę.

Eutanazijos priešininkų teigimu, eutanazija didina visuomenės abejingumą, nnenorą pripažinti, matyti ir padėti silpnesniems. Toks jų požiūris skatina savanaudiškumą ir neapykantą jiems. Visai pagrįstai kyla klausimas ar visuomenei naudinga, kad kuo daugiau neįgalių, sergančių žmonių pasirinktų savanorišką mirtį, kad vaikai nematytų kančios, nesimokytųjų atjausti, o tik žinotų, kad reikia laiku juos numarinti ir tas lėšas, skirtas tokių asmenų priežiūrai, gydimui panaudoti savo poreikiams tenkinti. Eutanazijos priešininkai yra teisūs teigdami, kad toks požiūris ne tik destrukturizuoja visuomenę, bet ir griauna gerus papročius ir tradicijas. Dažnai eutanazijos šalininkai pamiršta, kad iir jie „negyvens amžinai su saule“. Jie pamiršta, kad vieną diena ir jie taps seni ir ligoti ir jiems patiems reikės globos ir priežiūros. Galiausiai, toks požiūris paneigia lygybės principą tarp tėvų ir vaikų. Juk tėvai augindami savo mažus vaikus sskyrė jiems daug savo brangaus laiko, pastangų jų auklėjimui, galiausiai atitinkamą kiekį lėšų jiems išlaikyti. O dabar užaugę vaikai vengia atlikti grįžtamąją pareigą savo tėvams ir juos senatvėje globoti ir išlaikyti. Užuot rūpinęsi jais, jie siūlo juos gražia forma nužudyti, prisidengdami „nekalta“ eutanazijos sąvoka ir tokiu būdu maskuodami atsisakymą vykdyti savo pareigą (as).

Eutanazijos šalininkai neigia aukščiau išsakytus argumentus ir visa tai interpretuoja kitaip. Jie mano, kad eutanazija labai mažai susijusi su artimųjų egoizmu. Atvirkščiai, eutanazija pati savaime yra kančia, kuri, kita vertus, išvaduoja iš dar didesnės kančios, matant mylimo žmogaus skausmingą mirtį. Šioje situacijoje gydytojo pareiga yra padėti ligoniui sumažinti dvasinį ir fizinį skausmą. Nederėtų pamiršti, kad beveik 80 procentų atvejų ne gydytojas, bet ligonis sprendžia, ar atlikti eutanaziją . GGydytojas tėra sprendimo vykdytojas. Tie, kurie linkę priskirti gydytojo veiklai pirmą ir antrą sprendimo proceso grandis, nuvertina pacientą kaip savarankišką, mąstantį ir galintį atsakyti už savo veiksmus individą. Tie, kurie pirmu sprendimo proceso etapu įžvelgia gydytojo veiklos iniciatyvą, pamiršta paciento skausmą ir kančią. Jis renkasi iš dviejų alternatyvų — gyventi ir kentėti arba nebegyventi ir nebekentėti.

Gydytojas ne Visagalis Medikas, paverčiantis mirtį „nuliniu tašku“. Jis tėra paciento valios vykdytojas. Todėl tie, kurie tvirtina, kad eutanazija yra gydytojo pacientui primesta valia, mėgina įįtikinti visuomenę, kad individas yra marionetė. Taip jie neigia individo savarankiškumą ir pasirinkimo teisę.

Ne paskutinėje vietoje kalbant apie eutanazija yra ir to asmens artimųjų pozicijos, t.y. kiek eutanazija jiems naudinga ar žalinga. Suvokiant eutanaziją kaip artimųjų ir draugų jausmų pažeidimą, pernelyg sureikšminami egoistiniai aplinkinių tikslai. Jie siekia nematyti to, ko nenori. Tačiau vertinant individo pasirinkimą, pirmiausiai jį reikia apsvarstyti iš besirenkančiojo pozicijų, t. y. kiek tai naudingajam pačiam.

A. Vaišvila, teigia, kad teisė yra teisių ir pareigų vienovė “ (nėra teisių be pareigų ir atvirkščiai). Iš to galima daryti išvadą, kad artimųjų teisė nepatirti tariamojo dvasinio diskomforto įpareigoja individą gyventi tik tam, kad nebūtų pažeista artimųjų moralinio komforto teisė. Tačiau individo teisė pasirinkti gyvybę ar mirtį artimuosius įpareigoja gerbti jo pasirinkimą. Jei visos teisės ir pareigos būtų vienodai svarbios, loginiu požiūriu teisių ir pareigų vienovė virstų uždaru ratu. Dilema, ką pasirinkti, niekuomet nebūtų išspręsta.

Tačiau šiuo atveju teisių kolizija išnyksta, iškėlus individo fizinio integralumo ir maksimalaus veiksmingumo siekimo principus. Individo teisei į savarankišką pasirinkimą dėl savo egzistencijos suteikiama pirmenybė prieš aplinkinių teisę. Ji gali būti pažeista, atsižvelgiant i individo pasirinkimą. Kartais būtent eutanazija, o ne sulaikymas nuo jos artimiesiems sukelia mažesnę moralinę traumą. Kaip puikų to pavyzdį derėtų prisiminti prieš kelerius metus LLietuvoje daug ginčų sukėlusį atvejį, kai motina buvo nuteista už tai, kad padėjo nusižudyti ugnyje apdegusiam savo sūnui, kuris jau nebebuvo žmogus tikrąja to žodžio prasme. Jaunuolio gyvybė buvo palaikoma specialiais aparatais, tačiau kiekviena gyvenimo minutė jam sukeldavo didžiulį skausmą. Galima tik įsivaizduoti, kaip kentėjo motina, matydama savo „negyvą gyvą“ vaiką. Kiekviena mylinti motina turėtų sutikti, kad šiuo atveju eutanazija buvo vienintelis būdas išgelbėti sūnų. Mirtis nėra blogis, kai ji ne savitikslė.

Taigi, žmogus yra savo kūno savininkas ir tik jis pats gali nuspręsti ką daryti su savo kūnu. Jo valioje yra leidimai ir draudimai atlikti tam tikrus veiksmus su jo kūnu, bei jo kūno panaudojimo būdai po jo mirties. Tačiau prieš ką nors keisdamas ar drausdamas daryti asmuo privalo blaiviai suvokti savo veiksmų esmę ir tą naudą ar žalą kuri gali atsirasti atlikus planuojamus veiksmus. Negalima pamiršti ir aplinkinių įtakos, kuri esant tam tikroms situacijos yra labai svari priimant vienokius ar kitokius sprendimus.

Išvados ir apibendrinimai:

1) Biomedicininiai tyrimai turi būti atliekami vadovaujantis principu — žmogaus interesai svarbesni už visuomenės ir mokslo interesus bei laikantis biomedicininių tyrimų etikos ir kituose įstatymuose nustatytų reikalavimų.

2) Asmuo, kuriam bus atliekamas tyrimas turi būti apie tai jam suprantamai informuotas, gautas jo rašytinis sutikimas, o pačiam aasmeniui negalint duoti tokio sutikimo – globėjų (rūpintojų) arba teismo leidimas. Be to, asmeniui, davusiam tokį sutikimą turi būti garantuojamas visiškas konfidencialumas.

3) Asmens sutikimas yra būtinas bet kokiai intervencijai į jo kūną. Toks sutikimas gali būti duotas žodžiu, raštu ar numanomas iš asmens konkliudentinių veiksmų. Tačiau galima kvalifikuota intervencija, kuri galima tik esant specialios formos sutikimui

4) Visais atvejais atlikti intervenciją į fizinio asmens kūną yra būtinas asmens sutikimas, išskyrus du atvejus: kai intervenciją reikia atlikti gelbstint to asmens gyvybę, o asmuo tuo metu tokio sutikimo pats duoti negali; ir kai intervencija atliekam siekiant apsaugoti visuomenės interesus ir užtikrinant jos narių saugumą.

5) Yra skiriami du pagrindinai požiūriai į dirbtinį apvaisinimą: bažnyčios ir valstybės. Bažnyčia griežtai pasisako už tai, kad apvaisinimas vyktų gimdos ertmėje (in vivo), o ne mėgintuvėlyje (in vitro), kai tuo tarpu valstybė pripažįsta ir leidžia abu dirbtinio apvaisinimo būdus.

6) Bažnyčios pozicija dirbtinio apvaisinimo požiūriu yra paremta pagarbos sutuoktiniams, negimusio žmogaus teisės į gyvybę bei apsigimimų mažinimo principais, tuo tarpu valstybės pozicija yra kiek liberalesnė, numatanti daugiau dirbtinio apvaisinimo būdų.

7) Dirbtinai apvaisinta gali būti tik pilnametė, bet ne vyresnė kaip 45 metų, moteris, kurios sveikatos būklė leidžia šią procedūrą atlikti. Abu sutuoktiniai turi būti tinkamai informuoti apie dirbtinio apvaisinimo

procedūra, jos metodus, būdus, bei galimas pasekmes ar komplikacijas. Prieš dirbtinio apvaisinimo procedūra sutuoktiniams turi būti atliktas sveikatos patikrinimas, įrodantis, kad nėštumas ir gimdymas nesukels pavojaus moters ir būsimo vaiko gyvybei bei sveikatai.

8) Tiek eutanazijos šalininkai, tiek aršūs jos priešininkai nesutaria dėl jos įteisinimo reikalingumo ir moralinio vertinimo. Šalininkai ją interpretuoja kaip laisvą individo apsisprendimą ir oraus gyvenimo interpretaciją, o priešininkai — kaip nusikaltimą, pažeidžiantį moralės ir dorovės principus.

9) Viena iš pagrindinių priežasčių kodėl asmuo ryžtasi eutanazijai yra emocinis skausmas, vvienatvė, nusivylimas, beprasmybė, nuovargis, vilties netekimas ar orumo praradimas. Tyrimais įrodyta, kad dažnai nužudyti prašančių žmonių pagrindinis motyvas yra ne neišvengiami skausmai, o baimė tapti priklausomu nuo kitų, bejėgiu, pasijusti bereikalinga našta aplinkiniams

11) Eutanazija didina visuomenės abejingumą, nenorą pripažinti, matyti ir padėti neįgaliems, sergantiems žmonėms ir skatina juos pasirinkti savanorišką mirtį. Tai lemia vaikų nenoras matyti kančią, nemokėjimas atjausti, o tik “žinojimas”, kad reikia laiku juos numarinti ir tas lėšas, skirtas tokių asmenų priežiūrai, gydimui panaudoti savo poreikiams tenkinti.

12) Eutanazijos ššalininkai teigia, kad eutanazija pati savaime yra kančia, kuri, kita vertus, išvaduoja iš dar didesnės kančios, matant mylimo žmogaus skausmingą mirtį. O tie, kurie tvirtina, kad eutanazija yra gydytojo pacientui primesta valia, mėgina įtikinti visuomenę, kad individas yra marionetė. Taip jjie neigia individo savarankiškumą ir pasirinkimo teisę.

13) Žmogus yra savo kūno savininkas ir tik jis pats gali nuspręsti ką daryti su savo kūnu. Jo valioje yra leidimai ir draudimai atlikti tam tikrus veiksmus su jo kūnu, bei jo kūno panaudojimo būdai po jo mirties. Tačiau prieš ką nors keisdamas ar drausdamas daryti asmuo privalo blaiviai suvokti savo veiksmų esmę ir tą naudą ar žalą kuri gali atsirasti atlikus planuojamus veiksmus. Negalima pamiršti ir aplinkinių įtakos, kuri esant tam tikroms situacijos yra labai svari priimant vienokius ar kitokius sprendimus

The right of inviolability and integrity of person’s body

SUMMARY

The topic of my term paper is concerned with one of the most important persons’ rights – inviolability and integrity of the right to person’s bbody. The principle of inviolability and integrity of person’s body is a fundamental base for other rights and law principles set in our constitution and other law acts.

As our constitution defines, a person is a master of his body. Consequently, it is required to get an accord of the person for any intervention to human’s body. There are exact and detailed rules, which regulate all actions with intervention to human’s body. Firstly, the person must be informed about any actions wwhich are going to be done with his body. The person could agree by giving a word, handwriting or according the ways the law defines. If person is unable to give the agreement, then the agreement should be given by his parents (foster parents / foster parents institution) or court’s decision. In some particular cases, it’s required to guarantee the person’s anonymity. Secondly, there should be very important reasons for the intervention to human’s body. Moreover, the expected use should be bigger than possible harm. Thirdly, all waste should be compensated if person had any harm because of intervention to his body.

In conclusion, each person should be informed in a proper legal way about the actions and the results before he gives the agreement for the intervention to his body.

Literatūros sąrašas

1) Lietuvos Respublikos Konstitucija;

2) Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras;

3) Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodeksas;

4) Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas;

5) Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentarai;

6) Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas;

7) Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso komentaras;

8) Tarptautinių dokumentų rinkinys „Žmogaus teisės“ Vilnius, 1991 m.;

9) Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justititia, 2000. p. 93 – 106;

10) Joana Tirevičiūtė „Eutanazija – žmogaus teisių ir laisvių problema“

Justititia 2001 Nr. 6, p. 16 – 18;

11) Sergej Butov „„Ar sulaužysime mirties tabu?“ Justititia 2001 Nr. 6, p. 18 – 19;

12) Gailienė D. „Eutanazija ar savižudybė su pagalba“

Naujasis židinys. 1997, Nr. 5/6 p. 211;

13) Lapinskas V. „Svetimkūniai žmogaus organizme“

Teisės problemos 95 / 4 – 35, p. 36 – 41;

14) Gumbis Jaunius „Eutanazija žmogaus teisių ir autonomijos kontekstu“

Teisė 2003 47, p. 36 – 57;

15) „Negimęs kūdikis taip pat pacientas“ Už gyvybę 2002., Nr. 11.

16) Vaitoška G. „Vaiko teisių nepaisymas kaip paviršutiniško biologinės asmens dimensijos supratimo pasėkmė“ Už gyvybę 20033., Nr. 14.

17 ) Josephine Quintavalle, „Gametų donorystės ir atliekamų embrionų sukūrimo problema – tarptautinės praktikos pamokos“ Už gyvybę 20033., Nr. 14.

18) Wilmut, I. et.al. (1997) Nature 385, 810-813.

19) Lygių galimybių įstatymas (VŽ. 1998, Nr. 112—3100);

20) Sveikatos sistemos įstatymas (VŽ. 1998, Nr. 112—3099);

21) Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (VŽ. 1996, Nr. 102—2317);

22) Žmogaus organų ir audinių donorystės ir transplantacijos įstatymas

(VŽ.2000, Nr. 1—2);

23) Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas (VŽ. 1997, Nr. 30—712);

24) Biomedicininių tyrimų etikos įstatymas (VŽ. 2000, Nr. 44—1247) ;

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl dirbtinio apvaisinimo patvirtinimo tvarkos. 1999 m. gegužės 24 d. Nr. 248.

21) LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis Nr. 33K—3—1140/2001.