Ar sveikai maitinosi senovės lietuviai?

Įvadas

Nuo vaikystės mus lydi šilčiausi prisiminimai apie gimtuosius namus. Žmogus kaip medis įauga į savo tėvų žemę ir iš čia semiasi stiprybės visam gyvenimui.

Čia, tėvų žemėje, įmintas pirmasis žingsnis, čia iš Motinos rankų gautas pirmasis duonos kąsnis.

Mūsų senolių Lietuva ištvėrė skaudžius istorijos posūkius, bet ji išlaikė savo senelių ir tėvų papročių brandumą, tradicijų gyvybingumą. Niekas nenuėjo į užmarštį, nes šeimų šaknyse išliko gyvas dvasingumas. Įvairių švenčių, papročių, tradicijų saugojimas – kiekvieno žmogaus pareiga. Lietuvių maisto tradicijos yra glaudžiai susijusios su llietuvių šventėmis, papročiais, kurie taip pat glaudžiai susiję su metų laikais. Lietuva , galime teigti, visais laikais buvo žemdirbių kraštas, todėl ir senoji religija, šventės, tradicijos, buvo susiję su žeme.

Nagrinėjant bočių papročius , šventes, mitybą, labiausiai pasižymėjo P.Dundulienė, J.Ambrazevičius, J.Basanavičius, J.Balys ir kiti autoriai. Taip pat daug medžiagos mes randame sakmėse, pasakose, kitose etnokultūros šakose.

Pasirinkau šią temą, nes jau keleri metai domiuosi senuoju lietuvių paveldu. Labiau domėjausi pagonių religija, taip pat folkloru, amatais, mitybai skyriau mažai dėmesio. Todėl turiu pprogą pagilinti savo žinias šioje srityje.

Tikslas:

Atskleisti ar sveikai maitinosi senov4s lietuviai.

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti istorinius, geografinius veiksnius, nuo kurių priklausė lietuvių mityba.

2. Išsiaiškinti lietuvių liaudies švenčių, papročių, apeigų sąsają su mityba.

3. Išsiaiškinti kuo maitinosi senovės lietuviai.

Turinys

Įvadas…………………………3

1. Senovės lietuvių mityba ir jos priklausomybė nuo įvairių vveiksnių…………4

1.1 . Seniausios istorinės žinios apie aisčius, jų pragyvenimo šaltinius ir ūkį…….4

1.2 . Lietuvių liaudies šventės, papročiai, apeigos, maistas……………..5

1.3 . Lietuvių liaudies šventės, papročiai, apeigos, maistas……………..6

Išvados…………………………9

Literatūra…………………………10

Įvadas

Nuo vaikystės mus lydi šilčiausi prisiminimai apie gimtuosius namus. Žmogus kaip medis įauga į savo tėvų žemę ir iš čia semiasi stiprybės visam gyvenimui.

Čia, tėvų žemėje, įmintas pirmasis žingsnis, čia iš Motinos rankų gautas pirmasis duonos kąsnis.

Mūsų senolių Lietuva ištvėrė skaudžius istorijos posūkius, bet ji išlaikė savo senelių ir tėvų papročių brandumą, tradicijų gyvybingumą. Niekas nenuėjo į užmarštį, nes šeimų šaknyse išliko gyvas dvasingumas. Įvairių švenčių, papročių, tradicijų saugojimas – kiekvieno žmogaus pareiga. Lietuvių maisto tradicijos yra glaudžiai susijusios su lietuvių šventėmis, papročiais, kurie taip pat glaudžiai susiję su metų laikais. Lietuva , ggalime teigti, visais laikais buvo žemdirbių kraštas, todėl ir senoji religija, šventės, tradicijos, buvo susiję su žeme.

Tikslas:

Atskleisti ar sveikai maitinosi senov4s lietuviai.

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti iistorinius, geografinius veiksnius, nuo kurių priklausė lietuvių mityba.

2. Išsiaiškinti lietuvių liaudies švenčių, papročių, apeigų sąsają su mityba.

3. Išsiaiškinti kuo maitinosi senovės lietuviai.

Turinys

Įvadas…………………………3

1. Senovės lietuvių mityba ir jos priklausomybė nuo įvairių veiksnių…………4

1.1 . Seniausios istorinės žinios apie aisčius, jų pragyvenimo šaltinius ir ūkį…….4

1.2 . Lietuvių liaudies šventės, papročiai, apeigos, maistas……………..5

1.3 . Lietuvių liaudies šventės, papročiai, apeigos, maistas……………..6

Išvados…………………………9

Literatūra…………………………10

1. Senovės lietuvių mityba ir jos priklausomybė nuo įvairių veiksnių.

1.1. Seniausios istorinės žinios apie aisčius, jų pragyvenimo šaltinius ir ūkį.

Aisčiai gyveno labai nuošaliai nuo senųjų Europos centrų. Jų kraštas neturėjo jokių ypatingų turtų, kurie būtų traukę senųjų tautų pirklius. Tad labai ilgai senųjų kultūrų tautoms aisčių kraštas buvo mažai težinomas, ir todėl apie seniausią aisčių praeitį ir jų gyvenimą nedaug teturime žinių. Pirmas, kuris duoda platesnių žinių apie aisčius, yra I amžiaus pabaigoje gyvenęs romėnų istorikas Tacitas. Savo veikale ,,Germania“ , jis paskiria vieną skyrelį ir aisčiams, kur trumpai aprašo jų gyvenimą, tikybą.

Viduramžio žinių apie aisčius pasitaiko daugely to meto kronikų. Keliautojai mums paliko savo kelionių aprašymų, iš kurių taip pat šį tą sužinome apie aisčius. Įdomiausiai minimi aisčiai IXa jūrininko Vulfstano pasakojime. Buvęs Prūsuose , jis gana smulkiai nupasakoja aisčių gyvenimo būdą ir papročius.

Daugiausia žinių apie aisčius randama nuo X amžiaus. Kai XIII a. aisčių krašte aatsiranda vokiečių ateivių valstybės, tai žinių apie aisčius dar pagausėja, nes jų jau teikia ir vokiečiai. Įsikūrus vieningai lietuvių valstybei, istorinių šaltinių atsiranda ir pačioje Lietuvoje.

J.Jakšto teigimu, kaip ir visoms pasaulio tautoms, taip ir aisčiams pragyvenimo šaltinius nulėmė krašto gamta. Mūsų kraštas buvo labai miškuotas ir pelkėtas. Kilnotis iš vienos vietos į kitą buvo nelengva, dėl to aisčiai buvo sėslūs. Žemė visame krašte buvo derlinga, o klimatas palankus žemės ūkiui. Senoliai augino javus, kanapes, linus. Augino ir vaismedžių: obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių. Nežinia ar jie auginosi daržovių. Greta žemės ūkio veisė gyvulius, naudojosi pačios gamtos, ypač miško, turtais.

Gyvulininkystė aisčių kraštuose negalėjo būti didelio masto, nes čia nebuvo plačių ganyklų. Galėjo laikyti tik nedidelius būrius gyvulių, kurie ganydavosi arti sodybų ( kad nepaklystų miškuose). Tačiau savo reikmėm jie turėjo pakankamai gyvulių ir paukščių : arklių , karvių, ožkų, avių, kiaulių, vištų, ančių, žąsų ir t.t. Kai kurie šaltiniai liudija , kad senovėje aisčiai gėrė ir kumelių pieną.

Bet vis dėlto mėsos aisčiams daugiausia teikdavo miškas. Medžioklė buvo labai svarbus pragyvenimo šaltinis. Žvėriena jie misdavo patys, žvėrių kailius parduodavo užsienio pirkliams.

Miškas aisčiams duodavo ne vien žvėrienos, bet daug ir kitų turtų. Pirmiausia reikia paminėti bites. Aisčiai iš medaus gamindavo garsųjį midų.

Žuvininkystė, taip pat bbuvo labai svarbi ūkio šaka, bet ja verstis galėjo tik tie, kurie gyveno prie vandenų.

1.2. Lietuvių liaudies šventės, papročiai, apeigos, maistas.

„Darbštūs ar tinginiai, spartūs ar atlyžę, kaimo žmonės dirba tą patį sunkų žemės kilnojamą darbą. Dirba vienais raumenimis, žiūri į tą vieną pilką žemelę. Už tai gauna neriebiai ir nebaltai pavalgyti, pilkai ir neskaisčiai apsirengti. Žiūrėk, padirbės keletą dienų ir ima nerimauti, pradeda lyg tingėti, lyg nuobodžiauti. Vienodumas jam pakyri, kaip ilgokai sėdint ant vienos šlaunies ar persikreipus į vieną šoną. Atsveria lietuvį tik šventė“ – rašė J.Tumas Vaižgantas.

Kokiu aspektu į tas šventes ir jų papročius bežiūrėtume, tai yra per ilgus amžius susikaupęs tautos dvasinis turtas.

Šventės buvo kalendorinės, pagal metų laikus ir šeimyninės, darbo.

Kaip buvo susijusi mityba ir švenčių papročiai, parašysiu keliais pavyzdžiais.

Pagal liaudies kalendorių žiemos pradžia lapkričio 30d. , ja prasideda adventas, tamsiausias metų laikas. Per adventą reikia pasnikauti, negalima linksmintis. Advento laikotarpis pasibaigia atėjus Kūčioms. Kūčioms ruošdavo tam tikrą valgį ,,kūčią“ iš javų mišinio, pasaldinto medumi. Apeiginiai Kūčių patiekalai buvo avižinis kisielius, miežinė kruopų košė su aguonų pienu, šutintų avižinių miltų kukuliai- miltiniai, kuriuos vėliau pakeitė kvietiniai prėskučiai, kvietinis ragaišis. Kūčiomis baigdavosi senieji metai. Žiema baigdavosi Užgavėnėmis.

P.Dundulienės nuomone, žiemos pabaigos šventės bei jų apeigos susiformavo pirmykštės

žemdirbystės laikais. Daugiausia dėmesio buvo skiriama toms apeigoms, kurios turėjusios išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę. Liaudis Užgavėnėms turėjo daug pasilinksminimų, žaidimų, papročių.

Per žiemos pabaigos šventes buvo ruošiamas apeiginis stalas, kurio pagrindiniai patiekalai buvo mėsa ir blynai. Tai vieni archajiškiausių patiekalų. Tą dieną reikėjo daug ir riebiai valgyti.Po to iki Velykų buvo gavėnios laikotarpis. Jo metu žmonės pasnikaudavo nevalgydami mėsos ir pieno produktų.

Apeiginis Velykų stalas buvo apkraunamas prosenoviniais tradiciniais valgiais. Svarbiausias jų buvo kiaušiniai, paskui kkiaulės galva arba paršelis, papuoštas žalumynais, sūriai, sviestas varškė, pyragai ir kt. Tarp valgių pastatydavo indelyje sudaigintų avižų, simbolizuojančių būsimą gerą derlių.

1.3. Sveikas maistas ir senovės lietuvių mityba.

1 pav. Sveiko maisto piramidė.

1.Grūdai, duona, bulvės.

2.Daržovės, vaisiai.

3. Pienas.

3. Mėsa, žuvis, kiaušiniai.

5. Saldumynai.

Pagal šį šių dienų sveikos mitybos pavyzdį, apžvelkime , ką valgė senovės lietuviai.

Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau prieš 2000 metų baltų tautos augino rugius, kviečius, miežius, avižas, grikius , lešius, soras, žirnius. Baltai savo protėvynėje pirmieji Europoje prijaukino galvijus ir arklius. <

Karaliaus Žygimanto Augusto Vilniaus rūmų inventorinėse knygose minimi įvairūs miltai, kruopos, grikiai, ryžiai, burokai, česnakai, grybai, kopūstai, melionai, morkos, pastarnokai, petražolės, svogūnai, fygos, razinos, migdolai, riešutai, cukrus, silkė, įvairios žuvys, žvėriena ir laukinė paukštiena, avys, kiaulės, paršiukai, jaučiai, lašiniai, kumpiai, ddešros, įvairūs aliejai, 246 statinės sviesto, įvairūs sūriai, kiaušiniai, cukrus, kanapės, sėmenys, cinamonas, gvazdikėliai, imbieras, lauro lapai, muskato žiedai, pipirai, įvairūs vynai, įvairios prieskoninės žolės, kurios buvo auginamos Žemutinių rūmų daržuose, raugalai duonai, raugpieniui, putroms. Vilniaus didikai Radvilos įsiveždavo ne tik vynus, itališkus makaronus, alyvų aliejų ir vaisius, bet ir šviežias citrinas, kavą, marinuotas ir šviežias austres.

XVIII amžiaus užrašai rodo, kad vien Luokės turguje buvo parduodami ne tik galvijų, bet ir arklių, avių, ožkų pieno produktai. Iš šių užrašų matyti, kad žemaičiai mokėjo gaminti rūgpienį ir raugpienį, gaminamą su specialaus raugo pagalba, gamino grietinėlę, grietinę ir smetoną, kuri savo skoniu skyrėsi nuo grietinės, o iš Smetonos gamintas sviestas būdavo ypač perkamas užsienio pirklių. O kur tada dėdavosi medžioklės turtai, – ttaurai, stumbrai, briedžiai, elniai, stirnos, meškos, opšrai, bebrai, kiškiai, elniai, kurtiniai, tetervinai, karveliai, strazdai, gulbės, žąsys, antys, laukiai, slankos, perkūno oželiai ir t.t. Taip pat lietuviai gaudydavo eršketus, šamus, lydžius, šapalus, karšius ir plakius, lašišas ir upėtakius, aibes visokiausių ežerų ir upių ungurių ir kitų žuvų. Taip pat lietuviai kopdavo medų, rinko prieskonines žoleles, visokius grybus, uogas ir vaisius.

1428m. sausio mėn. 6d. į Volynės sostinę Lucką atkeliavo imperatorius Zigimantas su žmona bei daugybe imperijos kunigaikščių, Krymo bei Užvalgio skitų chanai iir kiti žymaus rango svečiai. Visus išlaikė Vytautas, gausiai viskuo aprūpindamas. Neminint kitų gėrybių, kurias kuo stropiausiai surašė to meto istorikai, kas dieną buvo pjaunama po 700 jaučių, po 1400 avinų, po 100 stumbrų, briedžių ir kitokių žvėrių, o išgeriama po 700 statinių midaus, neskaitant kitų gėrimų.

1588m. Lietuvos statute nurodomos kai kurių maisto produktų kainos. Pavyzdžiui, kalakutas kainavo 20 grašių, žąsis ir višta po 3 grašius, Rugių, kviečių, miežių statinė – 20 grašių, šviežių agurkų, pastarnokų, ropių, ridikų – 6 grašius ir t.t.

Sako A.V. teigimu senovėje lietuviai ypač daug valgydavo įvairių paukščių – einių, kurtinių, tetervinų, jerubių, ančių, slankų, gaidukų, sėjikų, karvelių, strazdų, vieversių, žvirblių ( juos ypač mėgo). Lietuviai niekada nevalgė varnų ir juodvarnių, nes tai maitėdos paukščiai.

Senovėje sėliai 40 paukščių dienos proga kiaušiniaudavo kuosų ir kovų lizduose, o pirmąją apsiplunksnavusią kuosų ar kovų vadą maistui vartojo, net atsargas žiemai darydavosi. Kuršiai t.p. ruošdavo žiemai atsargas – statines prisisūdydavo kuosų ir kovų.

Tūkstančius metų lietuviai ir senovėje, ir net tarybiniais laikais garsėjo savo sriubomis, kurios lietuvių valgomos ir ryte, ir per pietus, ir vakare, dažnai per dieną verdamos net kelios sriubos. Tai pirmiausia putros, kurių, deja, dabar nedaugelis moka gaminti; įvairūs barščiai, raugintų kopūstų sriubos su įvairiomis mėsomis ir baravykais; ggarsioji jaučio uodegos sriuba; trintos, daržovinės, pieniškosios sriubos; žuvienės; uždaromosios, atbulinės ir t.t. Bet labiausiai Lietuva garsėjo savo šaltsriubėmis, kurios gaminamos iš raugintos beržų ar klevų sulos, giros, raugintų burokų rasalo, rūgpienio, raugpienio.

Visi lietuviai gali didžiuotis varškės sūriais.

Taigi, matome, kad lietuviai nuo senų senovės vartojo labai įvairų maistą.

IŠVADOS

Senovės lietuvių maistas labai priklausė nuo istorinių ir geografinių sąlygų. Jie gyveno pelkėtoje, miškingoje vietovėje, atokiau nuo prekybos kelių, kas sąlygojo gyvenimo būdą, papročius.

Lietuviai buvo pagonių tauta, turinti savo šventes, apeigas, tradicijas. Vėliau krikščionybei susiliejus su senuoju tikėjimu, pagrindinės tradicijos, papročiai išliko. Viskas buvo glaudžiai susiję su mityba. Per šventes gausiai valgoma, po to ateina pasniko laikotarpiai, leidžiantys organizmui išsivalyti. Eilinėm dienomis lietuviai valgė daug kruopų, daržovių, valgė ,, neriebiai ir nebaltai“ .

Senovės lietuvių maistas buvo nepaprastai įvairus. Jie valgė sveiką maistą. Daug naudojo kruopų. Patys medžiojo, žvejojo, žoleles rinko, medutį kopinėjo. Gaila, kad daug kas neišliko iki mūsų dienų ( pvz., putros, šustiniai, tiltinės, žinoma ir žvėrienos patys nemedžiojame). Taip pat mūsų protėviai puikiai žinojo įvairių žolelių reikšmę organizmui.

Rašant šį darbą atėjo mintis darbe paruošti projektą apie sveiką mitybą. Į veiklą įtraukti ir darbuotojus ir tėvelius, ir, žinoma, vaikučius.

Literatūra:

Ambrazevičius J. Lietuvių liaudies pasakojimai // Naujoji Romuva. 1937.Nr4-5.

Balys J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų iir papročių šviesoje.Č.,1966.

Basanavičius J. Rinktiniai raštai.V.,1970.

Dundulienė P. Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai.av.,1979.

Šimkūnaitė E. Vasaris – pavažinis // Valstiečių laikraštis.1989.sausio 31d.

Ugničienė J. Lietuva prie balto stalo. K.,1995.

Vaivada A. Indoeuropiečių kalbų šaknys, Kūčios, Kalėdos // Lietuvos aidas.2003.gruodžio 24. psl.8.

Šapoka A. Lietuvos istorija.K.,1936.