Administracinės teisės subjektai
T U R I N Y S:
ĮVADAS…………………………2
1. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTŲ SAMPRATA, TEISINĖ PADĖTIS, SISTEMA BEI VAIDMUO VALSTYBINIO VALDYMO SFEROJE………3
2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTŲ RŪŠYS:……………7
2.1. VALSTYBINIO VALDYMO INSTITUCIJŲ TEISINĖ PADĖTIS, SISTEMA IR VIETA KITŲ ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTŲ SISTEMOJE……..8
2.1.1. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ…………….12
2.1.2. LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTERIJOS IR KITI CENTRINIAI VALSTYBINIO VALDYMO ORGANAI……………..14
2.1.3. APSKRITIES VALDYMAS……………………16
2.2. VALSTYBĖS TARNAUTOJAI………………….17
2.3. SAVIVALDYBIŲ INSTITUCIJOS…………………18
2.4. PILIEČIAI…………………………21
2.5. NEVALSTYBINĖS ORGANIZACIJOS………………….23
IŠVADOS…………………………26
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………27ĮVADAS
Administracinė teisė – ko gero, viena iš tų teisės šakų, kurios visuomenės gyvenimą reguliuoja plačiausiai. Šios, galima būtų pavadinti valstybinį valdymą reguliuojančios, teisės šakos normos apibrėžia praktiškai kiekvieną mūsų žingsnį.
Administracinės teisės subjektų tteisinį statusą nustato Lietuvos Rspublikos Konstitucija ir kiti Lietuvos Republikos įstatymai. Administracinės teisės teorinėje literatūroje adminstracinės teisės subjektus nagrinėjo tokie Lietuvos ir Rusijos teisininkai kaip A.Andriuškevičius, P.Petkevičius, J.M. Kozlova, Bachrach D. I. ir kiti.
Taigi, šio kursinio darbo tikslas yra išnagrinėti kam administracinės teisės normos suteikia teises ir sukuria pareigas, taip įvardinant administracinės teisės subjektus.
Šio darbo uždaviniai yra – pirma, nustatyti ką derėtų laikyti administracinės teisės subjektais. Antra, išnagrinėti patį administracinės teisės subjekto apibrėžimą ir kokia šių subjektų teisinė padėtis, sistema bei vaidmuo valstybinio valdymo sferoje. Trečia, išsiaiškinti ir išanalizuoti adminstracinės teisės subjektų rūšis, apibūdinant esmines jų funkcijas, teisinį statusą, skirtumus, tarpusavio saveiką.1. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTŲ SAMPRATA, TEISINĖ PADĖTIS, SISTEMA BEI VAIDMUO VALSTYBINIO VALDYMO SFEROJE
Visose teisės šakose ,,teisės subjekto sstatuso“ samprata yra viena iš reikšmingiausių, atskleidžianti pagrindinius teisės institutus. Išsiaiškinus teisės subjekto apibrėžimą teisės teorijoje, galima geriau suprasti, ką derėtų įvardyti administracinės teisės subjektais.
Teisės literatūroje, kaip taisyklė, iš principo neskiriamos ,,teisės subjekto“ ir ,,teisinių santykių subjekto“ sampratos. V.F.Kečekian (1958) pažymėjo, kad kaip ,,teisės subjektą“ vertėtų suprasti: a) asmenį, dalyvaujantį, arba b) galintį dalyvauti teisiniuose santykiuose. Analogiški samprotavimai yra ir kitų autorių darbuose. Čia daroma išvada, kad samprata ,,teisinių santykių subjektas“ yra siauresnė, negu ,,teisės subjekto“ samprata, nes teisių ir pareigų turėtojas gali ir nebūti konkretaus, realaus teisinio santykio dalyvis.
Iš to aišku, kad teisės subjektais ir teisinių santykių subjektais vadinami konkretūs organai, organizacijos, fiziniai asmenys, turintys subjektines teises ir pareigas. Išvada – faktiškai šnekama apie vienus ir tuos pačius asmenis. Tokiu bbūdu teisės moksle vyrauja požiūris, kad ,,teisės subjekto“ sampratą reikėtų suprasti taip: tai realus (o ne abstraktus) subjektinės teisės (kaip ir pareigos) turėtojas. [21, P.5]
Norint apibrėžti administracinės teisės subjektus, reikia būtinai išryškinti jos reguliavimo dalyką, t.y. išskirti bendrus požymius turinčių visuomeninių santykių grupę iš viso teisės reguliuojamo jų komplekso.
Bendrais bruožais apie administracinės teisės dalyką galima spręsti ir šios teisės šakos pavadinimo, nes žodis ,,administracija” (lot. administratio) reiškia valdymą, vadovavimą. Todėl administracinė teisė – tai valdymo teisė, arba teisės apie valdymą ššaka. Iš to peršasi išvada, kad šios teisės šakos dalykas yra visuomeniniai santykiai, atsirandantys valdant. Valdymo visuomeninių santykių teisinio reguliavimo sfera – teisės normomis reguliuojami valdymo santykiai, – paprastai susijusi su valstybės organų vykdoma valdymo veikla, kuri vadinama valstybiniu valdymu. Iš to seka, kad pirma, administracinės teisės dalykas yra visuomeniniai santykiai, atsirandantys valstybinio valdymo organams įgyvendinant valstybinį valdymą. Antra, visuomeniniai santykiai, susidarantys valstybės organams vykdant vidinį valdymą. [14, P. 3-5]
Tarybinės valstybės egzistavimo metu, kai valdymas buvo pripažįstamas pagrindinė jos organizuojančios veiklos išraiška, administracinė teisė susitelkia apie valstybinį valdymą. Jos bendroji dalis tradiciškai buvo skirta valstybės valdymo organams, jų aktams, valstybės tarnautojams, administraciniam teisiniam piliečio statusui, o ypatingoji dalis – valstybės gyvenimo sričių ir šakų valdymo organizacijai, valdymo organams, aktams ir kitiems elementams. [21, P. 5]
Pastaruoju dešimtmečiu pagrinde išlieka sena administracinės teisės koncepcija su kai kuriais pakeitimais. Atsiradę vadovėliai pilni naujos normatyvinės medžiagos, pagrindžiančios pagrindinę valstybinio valdymo idėją per vykdomosios valdžios organų veiklos prizmę. ,,Prikeldamas praeities šešėlius” ir akcentuodamas dėmesį į teisėtvarkos ir saugumo užtikrinimo administracinį mechanizmą, Rusijos mokslininkas K.S.Belskij iš administracinės teisės išveda du pošakius – valdymo ir policijos. Tačiau tokia samprata apriboja administracinės teisės vystymosi šiuolaikinę apimtį ir tendencijas.
Pripažįstant valstybės valdymo potencialo, užtikrinamo administracinės teisės pagalba išsaugojimo veiksmingumą, nnegalima praeiti pro būtinybę į šią teisės šaką žvelgti kitaip ir jos vystymosi teisėkūros ir teisės taikymo srities link. Tikslinga visų pirma, pabrėžti administracinės teisės ,,motinišką vaidmenį” daugybei viešosios teisės šakų. Administracinę teisę pelnytai galima nagrinėti kaip pamatinę šaką teisės sistemoje, su galingu imperatyviai – reguliuojančiu vykdomosios valdžios funkcionavimo potencialu ir viešų interesų užtikrinimu daugelyje valstybės ir visuomeninio gyvenimo sričių. [7, P. 5-6]
Administracinė teisė – valdymo teisė – pagal šį modelį adm.inistracinė teisė tradiciškai suvokiama kaip dviejų dalių – bendrosios ir specialiosios – visuma. Bendroji administracinės teisės dalis aiškinama kaip teisės normų sistema, skirta reguliuoti administracinių teisinių santykių subjektų bendrąjį teisinį statusą. Tai normų grupės, apibrėžiančios valstybės vykdomosios valdžios institucijų (tarybinio laikotarpio teisėje – vykdomųjų-tvarkomųjų organų) funkcijas ir įgaliojimus, valstybės tarnautojų, piliečių, užsieniečių, visuomeninių organizacijų ir kitų administracinių valstybinio valdymo santykių subjektų bendrąją teisinę padėtį. [13, P.15,16]
Šiuo metu žmogaus prigimtinių teisių ir laisvių instituto realumas, valstybės valdžios padalinimas, vietos savivaldos nustatymas demokratinės valstybės konstitucijoje (Konstitucijos 5 str. 1 d., 18 str., 120 str.) – tai daugiausia tie esminiai dalykai, kurie sudaro prielaidas ir sykiu reikalauja žvelgti į administracinę teisę kaip į asmens, viešųjų visuomenės ir valstybės interesų derinimo teisę. [13, P. 17]
Administracinės teisės reglamentuojami santykiai – žmonių (socialiniai) santykiai, ssusidarantys valstybės vykdomosios valdžios įgyvendinimo procese. Šie santykiai išskiria administracinę teisę iš bendros valstybės teisinės sistemos. [13, P.33- 34]
Administracinių teisinių santykių ypatumai:
1. Privalomasis subjektas, kai viena šalis yra valstybinio valdymo institucija;
2. Šie santykiai atsiranda vieno teisinio santykio šalies iniciatyva;
3. Ginčai tarp šalių dažniausiai sprendžiami administracine tvarka.
Administracinės teisės reguliavimo sričiai galima būtų priskirti tokias socialinių santykių grupes:
– viešojo valdymo sistemos organizavimą, vidinį koordinavimą, valstybės tarnybos valdymą;
– viešojo administravimo funkcijų vykdymą (administracinį reglamentavimą, kontrolę, administracinį reagavimą į teisės pažeidimus ir kt.);
– žmogaus ir viešosios administracijos santykius įgyvendinant skundo teisę, teisę į informaciją, peticijų teisę ir kitas konstitucines bei kitokias žmogaus teises ir laisves;
– viešosios administracijos veiklos išorinę kontrolę;
– administracinių ginčų ir administracinės justicijos santykius. [13, P. 35]
Įvardijus administracinės teisės dalyką, galima nustatyti, kas laikomi administracinės teisės subjektais. D.N.Bachrach pabrėžia, kad ,,administracinės teisės subjektais reikėtų laikyti valdymo santykių dalyvius, kuriems administracinės teisės normos suteikė teises ir pareigas, galimybę dalyvauti administraciniuose santykiuose. Teisiniai santykiai – pagrindinis teisės normų realizavimo kanalas, todėl teisių ir pareigų turėtojas, kaip taisyklė, tampa teisinių santykių subjektu, ir bendrai ir tų ir anų ratas sutampa. [20, P. 41]
Tarybiniai mokslininkai administracinės teisės subjektus skirstė į grupes. Pvz., S.A.Jampolsis įvardija tokias administracinės teisės subjektų grupes, kaip valstybės organai ir jų agentai, visuomeninės organizacijos ir jų organai,
piliečiai. Jau minėtas D.N.Bachrach, gilindamasis į minėtos sistemos subjektų pažinimą, pagrįstai nurodė, kad reikalinga smulkesnė subjektų diferenciacija. Tokiu būdu piliečius reikėtų skirstyti į TSRS piliečius, užsieniečius ir apatridus. [20]
Minėta, kad administracinės teisės kaip valstybinio valdymo teisės apibūdinimas buvo logiškas ir suprantamas totalitarinės valstybės – Tarybų Sąjungos politinės ir teisinės sistemos sąlygomis, tačiau principiniu požiūriu jis yra visiškai netinkamas esant demokratinei valstybei, kurioje šalia valstybės valdymo institucijų veikia nesuvalstybintos savivaldybės ir viešosios įstaigos, o Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įįtvirtintos žmogaus teisės yra ne deklaruojamos, bet realiai įgyvendinamos įstatymais numatant valstybės ir vietos savivaldos institucijų pareigą dirbti viešųjų visuomenės interesų labui. [13, P. 16-17]
Administracinės teisės subjektų ypatumas pasireiškia tuo, kad viešą veiklą, nežiūrint skirtingų jos išraiškos formų, apibūdina ryšys valdantysis subjekta.s – valdomasis subjektas. Tai vertikalūs teisiniai santykiai. Jų turinys yra valdančiojo subjekto (pvz., policijos pareigūno) teisė reikalauti, kad valdomasis asmuo laikytųsi nustatytų viešojo elgesio taisyklių, ir atitinkama pastarojo pareiga vykdyti šį reikalavimą. Žinoma, tokie santykiai nustato ir ddaugiau teisių bei pareigų, tarkim, viešojo valdymo funkcijas atliekantis subjektas pats neturi viršyti suteiktų įgaliojimų, o valdomasis subjektas gali teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka apskųsti valdančiojo veiksmus. Tačiau iš esmės tai subordinaciniai santykiai, jie grindžiami piliečių ir kitų teisės ssubjektų administraciniu pavaldumu valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams, veikiantiems valstybės vardu. Tačiau negalima pamiršti, kad demokratinėje valstybėje viešoji administracija atlieka daugelį tokių veiksmų, kuriems iš viso nebūdingi administracinės valdžios bruožai: pilietis ir valstybinė valdymo institucija čia yra lygūs teisino santykio dalyviai. Tai susiję su konstitucinių ir kitų žmogaus teisių bei laisvių įgyvendinimo poreikiu. [13, P. 45]
Administracinėje teisėje ją sudarančias normas įgyvendina, kaip jau minėjau, atitinkami subjektai – piliečiai, jų susivienijimai, valstybės įstaigos ir kt., kurie ir laikomi šiuo atveju administracinės teisės subjektais, t.y. konkrečių, administracinės teisės normose įtvirtintų teisių bei pareigų turėtojais. Įgalinimai, kurie priskiriami administracinės teisės subjektams, turi apibrėžtų skirtumų pagal savo pobūdį, apimtį, išraiškos formas. Taip, pavyzdžiui, valstybės valdymo institucijų įgalinimai turi sudėtingą struktūrą – uždavinius, funkcijas, teises iir pareigas, kas įtvirtinama jų organizavimą ir veiklą reglamentuojančiuose administracinės teisės aktuose.
Be to, administracinės teisės subjektų įgalinimai, jų apibrėžto privalomumo požiūriu, gali išreikšti tik teises, pavyzdžiui, piliečių teisė užsiimti ūkine veikla ir pan., arba tik pareigas, pavyzdžiui, laikytis visuomeninės tvarkos ir t.t.. Yra taip pat įgalinimai, susidedantys tiek iš teisių, tiek ir iš jas atitinkančių pareigų, pavyzdžiui, teisė įgyti išsilavinimą ir šiai teisei taikytina atitinkama pareiga privalomai mokytis asmenims iki 16 metų. Dar vienas administracinės teisės subjekto ypatumas pasireiškia tuo, kkad atitinkami įgalinimai jam vienais atvejais suteikiami paties subjekto pasirinkimu, pavyzdžiui, pilietis kreipiasi į valstybės įstaigą, kitais atvejais – nepriklausomai nuo jo valios, pavyzdžiui, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo privalo vykdyti jam paskirtą administracinę nuobaudą.
Administracinės teisės subjekto teisės ir pareigos (jo įgalinimai) visumoje nulemia jo teisinę padėtį. Teisinė padėtis – tai kompleksinė kategorija, atspindinti asmens ir visuomenės, piliečio ir valstybės, individo ir kolektyvo santykį. Administracinės teisės subjektai yra potencialūs administracinių teisinių santykių dalyviai, turintys viešojo administravimo srityje suteiktas teises ir pareigas ir sugebantys jas įgyvendinti. Bendra jų įsijungimo į administracinius teisinius santykius sąlyga yra administracinis teisnumas ir veiksnumas.Administracinis teisnumas suprantamas kaip galėjimas turėti administracines teises ir pareigas, o administracinis veiksnumas – kaip gebėjimas savo veiksmais įgyti administracines teises ir susikurti administracines pareigas.
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad administracinės teisės subjektai yra fiziniai, juridiniai ir kiti asmenys, kuriems administracinės teisės normos suteikia administracines teises ir pareigas bei kurių dalyvavimo administraciniuose teisiniuose santykiuose apimtį nustato jų administracinė teisinė padėtis
2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTŲ RŪŠYS
Viešojo administravimo sąvoką apibrėžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – viešojo administravimo įstatymas). Tai įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subje.ktų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įįgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti (3 str. 1 d.).
Administracinei teisei, dėl jos reguliuojamų visuomeninių santykių platumo, būdingas platus subjektų, bendriausia prasme suprantamų kaip administracinių teisinių santykių dalyvių, ratas, ir šie subjektai pasižymi dažnai labai skirtingais įgalinimais tiek jų apimtimi, struktūra, tiek ir jų teisinėmis savybėmis. Todėl teisinio reguliavimo praktikos prasme tikslinga klasifikuoti administracinės teisės subjektus pagal grupes, kurių kiekviena turi savo administracinę teisinę padėtį. Skirstymo pagrindas yra subjektų valios ir intereso išraiškos bei subjektų įgalinimų sudėties skirtumas – daugelis fizinių asmenų įgalinimų būdingi tik jiems ir visiškai nebūdingi juridiniams asmenims, bei atvirkščiai, pavyzdžiui, rinkimų, įsitikinimų teisės, teisė ir pareiga turėti steigimo dokumentus ir pan. Individualūs administracinės teisės subjektai yra bendrinė kategorija ir apima 4 subjektų rūšis: piliečius, užsieniečius, asmenis be pilietybės (apatridus), asmenis, turinčius specialų administracinį teisinį statusą. Kai kurie autoriai išskiria ir penktą rūšį – asmenis su dviguba (Lietuvos ir užsienio valstybės) pilietybe (bipatridus). Individualių subjektų skirstymo pagrindu yra asmens ryšys su valstybe ir iš to išplaukiančių teisių bei pareigų apimtimi.
Kolektyviniai administracinės teisės subjektai taip pat skirstomi rūšimis bei grupėmis. Pirmiausia, visi kolektyviniai subjektai skirstytini į: vykdomosios valdžios institucijas, savivaldybės institucijas, įmones įstaigas ir organizacijas bei visuomeninius susivienijimus. Jų skirtumas reiškiasi tuo, kiek kiekvieni jų vykdo valstybės jiems ppavestus uždavinius, funkcijas ir įgalinimus, jų veikla grindžiama valstybės nuosavybe ir yra valdomi valstybės, t.y. kiek jie tenkina viešuosius interesus. Vykdomosios valdžios institucijos savo ruožtu gali būti klasifikuojamos detaliau, išskiriant aukščiausias, centrines, teritorines.
Kitose darbo dalyse norėčiau panagrinėti visus paminėtus administracinės teisės subjektus, nustatant jų paskirtį, pagrindines funkcijas bei santykį vienų su kitais, taip pat įvardijant teisės aktus, reglamentuojančius jų teisinę padėtį.
2.1. VALSTYBINIO VALDYMO INSTITUCIJŲ TEISINĖ PADĖTIS, SISTEMA IR VIETA KITŲ ADMINISTRACINĖS
TEISĖS SUBJEKTŲ SISTEMOJE
Konstitucija (5 str. 1 d., 84 str., 94 str. 109 str.) nustato valstybės valdžios padalijimą Seimui, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei, Teismui. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 1999-12-21 nutarime paaiškinamas šis valdžių padalijimo principas. Konstatuojama, kad šios valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos. Kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys priklauso nuo jos vietos tarp kitų valstybės valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimais. [10]
Remiantis konstituciškai įtvirtinta valstybės vykdomosios valdžios autonomija, jos institucine sistema ir turimais viešaisiais įgaliojimais, taip pat tuo, jog daugelis žmogaus konstitucinių ir kitų teisių įgyvendinamos vykdomosios valdžios institucijų valdomose sferose, o šias teises gina administracinis teismas, instituciniu požiūriu vykdomoji valdžia yra visuma tam tikrų valstybės institucijų ir jų pareigūnų, kuriems pavesta vykdyti viešąjį
valdymą. Funkciniu požiūriu terminas vykdomoji valdžia reiškia viešojo valdymo veiklą. Vykdomosios valdžios įgyvendinimo santykiai – tai viešojo valdymo uždavinių sprendimas, atitinkamoms valstybės institucijoms naudojant įstatymo joms suteiktas valdingas galias. [15, P.12]
Vykdomosios valdžios institucijos yra valstybės institucijų rūšis, todėl jos pasižymi bendrais bruožais:
1) jos yra valstybės organizacijos rūšis, sudėtinė valstybės aparato dalis;
2) jos disponuoja valstybės ji.ems suteiktais valdingais įgalinimais;
3) veikia nustatytais metodais ir vykdo valstybės uždavinius ir funkcijas;
4) turi atitinkamą kompetenciją bei teritorines veiklos ribas.
Tačiau vykdomosios valdžios institucijos turi ir tik valstybės valdymo institucijos joms bbūdingų skiriamųjų požymių:
1) jos įgyvendina konkrečią valstybinės veiklos rūšį, būtent valstybinį valdymą, o neretai atlieka ir kitokią veiklą (pvz., sudaro ir vykdo sutartis, būna ieškovais ir atsakovais teisme). Tačiau svarbiausias vykdomosios valdžios institucijų uždavinys ir pagrindinė jų valstybinės veiklos rūšis – valstybinis valdymas;
2) šios institucijos yra pavaldžios ir dažniausiai atskaitingos (tiesiogiai arba ne) atstovaujamosioms valstybinės valdžios institucijoms. Pirmiausia tai atsispindi vykdomosios valdžios institucijų formavimo tvarkoje – svarbiausias vykdomosios valdžios institucijas steigia atstovaujamosios valdžios institucijos (pvz., ministerijas steigia Seimas), antra – vykdomosios vvaldžios institucijų paskirtis – atstovaujamosios valdžios institucijų priimtiems teisės aktams įgyvendinti bei jų vykdymui organizuoti;
3) vykdomosios valdžios institucijų veikla yra įvairiapusė ir įgyvendinama įvairiomis formomis: teisės kūrimo, teisės taikymo ir teisės apsaugos. Vykdomosios valdžios institucijos kuria teisės normas (poįstatyminius teisės aktus) besiremdamos ir besivadovaudamos įstatymais bei kitais atstovaujamosios valdžios priimtais norminiais teisės aktais;
4) vykdomosios valdžios institucijos savo veikloje naudoja specifinius metodus. Valdymo veikoje dominuoja „valdžios – pavaldumo“ santykiai, kurie reguliuojami administraciniais metodais. Be to, valstybės valdymo srityje, be įtikinimo, naudojamos įvairiarūšės ir specifinės prievartos priemonės, kurias paprastai taiko kompetentingos vykdomosios valdžios institucijos ar jų pareigūnai. Ši neteisminė prievartos priemonių taikymo tvarka vadinama administracine prievarta. Palyginti su kitomis prievartos rūšimis, administracinei prievartai būdingas operatyvumas bei supaprastinta šių prievartos priemonių taikymo tvarka;
5) vykdomosios valdžios institucijoms būdinga įvairi ir neretai sudėtinga vidinė organizacinė struktūra;
6) vykdomosios valdžios institucijoms būdingi tam tikri jų teisinės padėties ypatumai ir ypač jos teisinio reguliavimo specifiniai bruožai.
Iš to seka, kad vykdomosios valdžios institucija – tai valstybinės valdžios subjektas, kurio paskirtis yra atstovaujamosios valstybinės vvaldžios bei aukštesniųjų vykdomosios valdžios institucijų priimtų teisės aktų įgyvendinimas kasdien ir nepertraukiamai atliekant vykdomosios – tvarkomosios veiklos funkcijas suteiktos kompetencijos ribose.
Vykdomosios valdžios institucijų teisinė padėtis fiksuojama teisės aktuose: pavyzdžiui, Vyriausybės įgaliojimai įtvirtinti Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybės įstatymas) ir daugelyje kitų įstatymų; ministerijų ir kitų centrinių vykdomosios valdžios institucijų – nuostatuose ir t.t.
Svarbiausias vykdomosios valdžios institucijų teisinės padėties komponentas yra kompetencija. Pagrindiniai kompetencijos elementai yra: uždaviniai, funkcijos, teisės ir pareigos, veiklos formos ir metodai. Pagrindiniais vykdomosios valdžios iinstitucijų uždaviniais, pavyzdžiui, laikytini šie: užtikrinti tinkamą vadovavimą pavaldiems objektams, organizuoti įstatymų bei poįstatyminių aktų vykdymą, kontroliuoti, kaip atitinkami subjektai laikosi specialių taisyklių ir pan. Atitinkamų vykdomosios valdžios institucijų nuostatuose bei kituose teisės aktuose pagrindiniai uždaviniai visada sukonkretinami priklausomai nuo institucijos paskirties ir jos veiklos srities.
Konstitucija tiesiogiai nereglamentuoja institucijų, kurios įgyvendina atitinkamą valstybės valdžios rūšį, ir nepateikia vykdomosios valdžios institucijų sistemos, o skiria dėmesį tik aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų – Seimo (Konstitucijos V skirsnis), Respublikos Prezidento (Konstitucijos VI skirsnis), Vyriaus.ybės (Konstitucijos VII skirsnis) bei teismų (Konstitucijos VIII ir IX skirsniai) teisinio statuso pagrindams įtvirtinti. Taigi, galima konstatuoti, kad pakankamai detalaus vykdomosios valdžios institucijų sisteminio – struktūrinio apibrėžimo Konstitucijoje nėra.
Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė siejami su vykdomąja valdžia. Tai patvirtina ir Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Šio nutarimo konstatuojamojoje dalyje pasakyta: „. Respublikos Prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis .“ ir „Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų sistemoje Vyriausybė . užima išskirtinę vietą“. Respublikos Prezidentas įgyvendina valstybės valdžią kaip valstybės vadovas, iškildamas virš įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių, nes disponuoja atitinkamais įgaliojimais kiekvienoje anksčiau minėtų valdžių veikimo sferoje. Respublikos Prezidentas, būdamas vvykdomosios valdžios dalis, organizaciškai neįeina į jokią valstybės valdžios institucijų sistemą. Be to, jo įgaliojimų svarba ir pobūdis leidžia priskirti jį prie ypatingų vykdomosios valdžios subjektų, galinčio įtakoti visų svarbiausių viešojo gyvenimo – administracinės–politinės, ūkio ir socialinės–kultūrinės – sferų valdymą.[11]
Konstitucijos VII skirsnis ,,Lietuvos Respublikos Vyriausybė” skirtas tik vienai vykdomosios valdžios institucijai ir iš dalies nepateikia jokio supratimo apie vykdomosios valdžios institucijų sistemą. Pagal Konstitucijos 91 str. į Vyriausybės sudėtį įeina ministrai, o sutinkamai su jos 94 str. 3 d., ji taip pat koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą. Tai leidžia teigti, jog vykdomosios valdžios institucijų sistema užsibaigiama ministerijomis ir Vyriausybės įstaigomis. Tačiau tikrovėje šių institucijų sistema yra pakankamai sudėtinga.
Be Konstitucijos valstybės institucijų diferenciaciją pagal valstybės valdžios rūšis nustato ir kiti teisės aktai. Vyriausybės įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta vykdomosios valdžios institucijų sistema, tačiau šio akto analizė (22 str., 26 str., 27 str. bei visas VIII skirsnis) leidžia suprasti, kad į ją įeina Vyriausybė, ministerijos, Vyriausybės įstaigos, Vyriausybės komisijos ir komitetai, įstaigos prie ministerijų bei apskričių viršininkų institucijos. Kitas teisės aktas, kuris sietinas su vykdomosios valdžios institucijų sistemos nustatymu – Viešojo administravimo įstatymas – 3 str. 4 d. pateikta viešojo administravimo subjektų sąvoka, kuri sietina su praktiniu vykdomosios valdžios įgyvendinimu: „viešojo administravimo ssubjektai – institucijos, įstaigos, tarnybos, valstybės tarnautojai (pareigūnai), turintys įstatymų suteiktas viešojo administravimo teises ir praktiškai įgyvendinantys vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas“.
Mokslinėje literatūroje valstybės tarnautojai kaip ir vykdomosios valdžios institucijos traktuojami kaip administracinės teisės subjektai. Jie yra valdymo ir kitų valstybės funkcijų vykdymo, valstybės institucijų kompetencijos įgyvendinimo subjektai, t. y. realizuoja vykdomąsias ir tvarkomąsias funkcijas visose valstybinę valdžią įgyvendinančiose institucijose.
Įvardintų teisės aktų analizė, leidžia daryti išvadą, kad vykdomosios valdžios institucijų sistemą sudaro šios institucijos ir lygmenys:
1) Vyriausybė ( aukščiausioji vykdomosios valdžios institucija);
2) Ministerijos (centrinės vykdomosios valdžios institucijos);
3) Vyriausybės įstaigos (centrinės vykdomosios valdžios institucijos);
4) Vyriausybės komisijos ir komitetai (centrinės vykdomosios valdžios institucijos);
5) Įstaigos prie ministerijų (centrinės vykdomosios valdžios institucijos);
6) Apskrities viršininko institucija (teritorinės vykdomosios valdžios institucijos).
Organizaciniu–struktūriniu aspektu skiriami šie Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucijų sistemos struktūros lygmen.ys: aukščiausiasis, centrinis ir teritorinis, kurie įvardinti prie paminėtų institucijų. Vyriausybei pavaldūs visi kiti lygmenys. Tai bendros kompetencijos institucija, pavaldžioje teritorijoje vadovaujanti visoms arba daugumai valdymo šakų ir sferų bei užtikrinanti šalies ekonominį, socialinį–kultūrinį vystymąsi.
Centrinis lygmuo – pats gausiausias institucijų skaičiumi ir formomis vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmuo. Kaip taisyklė centrinio lygmens institucijoms suteikta speciali kompetencija ir jie realizuoja šakines, tarpšakines arba koordinacines funkcijas bei jos disponuoja teise įgyvendinti savo įgaliojimus visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jų veiklos
teisinis pagrindas yra specialūs nuostatai.
Vertinant vykdomosios valdžios institucijų sistemą hierarchiniu aspektu žemiausią jos struktūros lygmenį sudaro teritorinės vykdomosios valdžios institucijos. Pagal Konstitucijos 123 str. 1 d., Vyriausybė savo įgaliojimams aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įgyvendinti steigia, reorganizuoja ir likviduoja savo teritorines vykdomosios valdžios institucijas, kurios įgyvendina valdžią tam tikrame administraciniame teritoriniame vienete (apskrityje) ir tiesiogiai pavaldūs Vyriausybei. Tai apskričių viršininkų institucijos. Teritorinių vykdomosios valdžios institucijų vykdoma veikla įgyvendinama kelių savivaldybių teritorijų ribose. Jų veiklai vadovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija sąveikoje ssu kitomis centrinėmis vykdomosios valdžios institucijomis.
Vykdomosios valdžios institucijos priskirtinos konkrečiam vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmeniui remiantis jų administracine teisine padėtimi (kompetencijos apimtimi) bei teritoriniais veiklos mastais.2.1.1. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
Svarbiausią vietą vykdomosios valdžios institucijų sistemoje užima Vyriausybė. Ji yra aukščiausioji valstybės valdžios vykdomoji institucija Lietuvos Respublikoje, įgyvendinanti vykdomąją valdžią šalyje ir vadovaujanti šios sistemos institucijoms bei koordinuojanti jų veiklą. Vyriausybės veikla nukreipta į jai priskirtų įgaliojimų įgyvendinimą: Konstitucijos, įstatymų, tarptautinių susitarimų ir Respublikos Prezidento dekretų įgyvendinimo organizavimą bei jų vvykdymo sistemingą kontrolę. Vyriausybės galias ir jos veiklos teisinį pagrindą apibrėžia Konstitucija (91-101 str.), Vyriausybės bei kiti įstatymai ir teisės aktai. Vyriausybė savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, įstatymais, Vyriausybės programa, Vyriausybės ilgalaikiu strateginiu veiklos planu ir kitais tteisės aktais.
Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus.
Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų sistemoje Vyriausybė, įgyvendinanti valstybinį valdymą, užima išskirtinę vietą. Kai mes kalbame apie vykdomosios valdžios institucijas, mes turime omenyje ir ministerijas ir įvairius departamentus bei tarnybas, tačiau visas jas apjungia bei jų veiklą koordinuoja ir prižiūri Vyriausybė, valstybės valdžios institucijų sistemoje užimanti hierarchinį lygmenį po Respublikos Prezidento ir Seimo. [13]
Vyriausybės kaip kolegialios institucijos formavime dalyvauja dvi Lietuvos Respublikos aukščiausios valdžios institucijos – Respublikos Prezidentas ir Seimas – kur esminis vaidmuo sudarant Vyriausybę vis dėlto tenka Seimui.
Jeigu bet kokia valstybės valdžios institucija yra traktuojama kaip visuomenės naudingų tikslų pasiekimo priemonė, tai Vyriausybė – svarbiausias konstitucinių normų vykdymo, pagrindinių vvalstybės vidaus ir užsienio politikos krypčių realizavimo instrumentas. Būdama aukščiausia vykdomosios valdžios institucija, ji disponuoja plačiais įgaliojimais visose viešojo valdymo (administravimo) sferose. Teisės aktais Vyriausybei suteiktus įgaliojimus galima klasifikuoti į dvi grupes: bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji įgaliojimai pagrinde reglamentuoti Konstitucijoje bei Vyriausybės įstatyme ir juos Vyriausybė įgyvendina visose viešojo valdymo (administravimo) srityse. Specialieji – susiję su atskiromis valdymo sferomis ir jie paprastai įtvirtinti atitinkamuose įstatymuose. Vienas iš pagrindinių bendrųjų Vyriausybės įgaliojimų – ministerijų ir kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos koordinavimas bbei kontrolė. Prie bendrų Vyriausybės įgaliojimų dar galima priskirti šiuos: vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų bei ilgalaikių valstybinių programų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, įgyvendina Vyriausybės programą, kuriai pritarė Seimas; rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus; vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei nustato Konstitucija ir įstatymai.
Specialieji Vyriausybės įgaliojimai pasireiškia įvairiose viešojo valdymo (administravimo) sferose. Ekonomikos sferoje Vyriausybė: reguliuoja ekonominius procesus; sudaro sąlygas laisvai verslo plėtrai, prognozuoja Lietuvos Respublikos socialinį – ekonominį vystymąsi, rengia ir įgyvendina prioritetinių ekonomikos šakų vystymo programas; remdamasi įstatymais disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką; nustato valstybės investicijų politiką ir imasi priemonių jai realizuoti ir t. t. Socialinėje sferoje Vyriausybė: užtikrina vieningos socialinės politikos įgyvendinimą, konstitucinių piliečių teisių ir laisvių socialinėje srityje realizavimą, vysto socialinį aprūpinimą; rengia nedarbo mažinimo ir likvidavimo programas ir užtikrina jų realizavimą; imasi priemonių užtikrinant piliečių teisę į sveikatos apsaugą; rengia valstybinės socialinės politikos kryptis; tobulina socialinės ir sveikatos apsaugos sistemas ir t. t.
Mokslo, kultūros ir švietimo sferoje Vyriausybė: rengia ir įgyv.endina valstybines mokslo vystymo priemones; organizuoja valstybinių mokslo programų sudarymą ir jų vykdymą; paskirsto biudžetines subsidijas mokslo ir studijų institucijoms, vykdo aukštųjų mokyklų valstybinį reguliavimą, užtikrina kultūros vystymą ir t. t. <
Aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo sferoje Vyriausybė: įgyvendina aplinkos apsaugos valstybės politiką; tvirtina aplinkos apsaugos strategijos veiksmų programą, valstybines gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos programas ir schemas; formuoja valstybės institucijų, įgyvendinančių aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo politiką, sistemą ir t. t.
Piliečių teisių ir laisvių, teisėtumo ir kovos su nusikalstamumu užtikrinimo sferoje Vyriausybė: dalyvauja rengiant ir realizuojant valstybinę politiką valstybės, visuomenės ir asmens saugumo užtikrinimo srityje; įgyvendina teisėtumo, piliečių teisių ir laisvių užtikrinimo, nuosavybės ir viešosios tvarkos apsaugos, kovos su nusikalstamumu ir kitais pavojingais visuomenei reiškiniais priemones, užtikrina teisėsaugos institucijų kadrų politikos ir materialinės – techninės bazės vystymą bei stiprinimą ir t. t.
Nacionalinio saugumo ir krašto apsaugos sferoje Vyriausybė: saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę ir garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką bei koordinuoja ministerijų ir kitų valstybės įstaigų, įgyvendinančių šias garantijas veiklą; vadovauja visų nacionalinio saugumo priemonių įgyvendinimui bei piliečių rengimui pilietiniam pasipriešinimui; rengia ir teikia Seimui tvirtinti ilgalaikio valstybinio nacionalinio saugumo stiprinimo projektus ir vadovauja jų įgyvendinimui; atsako Seimui už ginkluotojų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms; priima sprendimus dėl kariuomenės aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir kt.
Vyriausybės atskaitomybę ir atsakomybę reglamentuoja Vyriausybės įstatymo 5 str., nustatantis, kad Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą.
Ypatingi Vyriausybės santykiai iir su savivaldybėmis. Kadangi savivaldybės tiesiogiai nepavaldžios valstybės institucijoms, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus ir sprendimus prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai.2.1.2. LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTERIJOS IR KITI CENTRINIAI VALSTYBINIO VALDYMO ORGANAI
Ministerijos – tai svarbiausia centrinio vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmens grandis. Jos vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų joms pavestų sričių valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką, taip pat koordinuoja kitų šios srities vykdomosios valdžios institucijų veiklą, dažniausiai įgyvendindamos šakinio valdymo funkcijas. Ministerijai vadovauja ministras. Ministerijų teisinės padėties pagrindai įtvirtinti Vyriausybės įstatyme, o jų uždavinius, funkcijas, teises ir pareigas detalizuoja konkrečios ministerijos nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė. Jų nuostatuose pirmiausia nurodoma sfera (šaka), kurios valdymą ir koordinavimą vykdo konkreti ministerija. Ministerijos veikla organizuojama vadovaujantis Vyriausybės aprobuotais viešai paskelbtais strateginiais veiklos planais, kuriuose apibūdinami pagrindiniai ministerijos uždaviniai ir būdai juos įgyvendinti. Ministerijos strateginiai veiklos planai rengiami vieneriems, trejiems, penkeriems ir dešimčiai metų atsižvelgiant į Vyriausybės ilgalaikį strateginį veiklos planą.
Atsižvelgiant į jų funkcijų ir įgaliojimų ypatumus skiriamos šakinio ir tarpšakinio valdymo ministerijos. Šakinės kompetencijos ministerijos įgyvendina įvairias valdymo funkcijas, susijusias su atitinkamos valdymo šakos funkcionavimu ir vystymu. Jos dalyvauja formuojant valstybės politiką ir užtikrina jos realizavimą tam tikroje valdymo šakoje bei rengia ir įgyvendina tikslines jos
vystymo programas. Tarpšakinės – be šakinio valdymo vykdo koordinavimo ir valstybinio reguliavimo funkcijas keliose valdymo šakose (pavyzdžiui, Finansų ministerija, Ūkio ministerija ir kt.), t. y. turi atitinkamus įgaliojimus nepavaldžių objektų atžvilgiu.
Pagal Vyriausybės įstatymo 29 str. 1 d. ministerijų sistemą sudaro 13 ministerijų: Aplinkos ministerija, Finansų ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Kultūros ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Susisiekimo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Teisingumo ministerija, Ūkio ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Vidaus reikalų ministerija ir Žemės ūkio ministerija. Dauguma ššių institucijų jau egzistuoja ne vieną dešimtį metų. Kiekviena ministerija turi savo vadovybę ir administraciją. Vadovybę sudaro ministras, viceministrai ir ministerijos sekretorius.
Ministerijų ypatumas yra tas, kad jų kompetencijai priskirtų funkcijų įgyvendinimą užtikrina gausi joms pavaldžių institucijų grupė. Ministerijoms suteikta teisė steigti ne tik įmones, viešąsias įstaigas, bet ir valstybines tarnybas, inspekcijas ir departamentus.
Antrą centrinio vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmens institucijų grupę sudaro Vyriausybės įstaigos. Tai institucijos, skirtos ministerijų funkcijoms nepriskirtiems klausimams spręsti. Šioms funkcinės kompetencijos institucijoms ssuteikti valdingi tarpšakiniai įgaliojimai vykdyti valstybinį reguliavimą ir tarpšakinę koordinaciją, kontrolę ir kitas tarpšakines funkcijas. Joms priklauso departamentai, kontrolės ar apskaitos funkcijas vykdančios tarnybos, agentūros, inspekcijos ir kitos įstaigos.
Vyriausybės įstaigų sistemą sudaro Vyriausybės įstaigos: Statistikos departamentas, Kūno kultūros ir sporto ddepartamentas, Ginklų fondas, Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, Lietuvos archyvų departamentas, Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba, Viešųjų pirkimų tarnyba, Europos teisės departamentas, Europos komitetas, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Ryšių reguliavimo tarnyba, Informacinės plėtros komitetas ir Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija.
Pagal valdymo paskirtį ir administracinį–teisinį statusą Vyriausybės įstaigos mažai kuo skiriasi nuo ministerijų. Kai kurios iš jų funkcionuoja atitinkamose valdymo sferose, kurios pagal įgyvendinamų funkcijų apimtį nėra siauresnės už ministerijų. Šios įstaigos atlieka specifines, ministerijoms nepriskirtas funkc.ijas. Departamentai ir komitetai įgyvendina funkcinį reguliavimą atitinkamoje veiklos srityje, taip pat valstybinį reguliavimą ir tarpšakinę koordinaciją jų kompetencijai priskirtais klausimais. Jų veiklos sritį atspindi Vyriausybės įstaigos pavadinimas (pavyzdžiui, Statistikos departamentas yra oficialiosios statistikos įstaiga, įgyvendinanti bendrą valstybės ppolitiką statistikos metodologijos ir organizavimo sferoje).
Įstaigos prie ministerijų – institucijos, vykdančios valstybinį reguliavimą ir tarpšakinę koordinaciją, priežiūrą, kontrolę bei kitas tarpšakines funkcijas, priskirtas atitinkamų ministerijų reguliavimo sričiai, turi materialinį ir administracinį–teisinį savarankiškumą. Prie ministerijų gali būti įsteigti departamentai, kontrolės ar apskaitos funkcijas vykdančios tarnybos ir inspekcijos. Įstaigas prie ministerijų steigia Vyriausybė, priimdama nutarimą.2.1.3. APSKRITIES VALDYMAS
Vyriausybė formuoja ne tik centrines vykdomosios valdžios institucijas. Vykdomoji valdžia realizuoja savo funkcijas bei įgaliojimus ir per teritorines struktūras, todėl savarankišką vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmenį ssudaro apskričių viršininkų institucijos. Tai bendros kompetencijos teritorinės vykdomosios valdžios institucijos, kurios užtikrina valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose – apskrityse. Pagal Konstitucijos 123 str. ir Vyriausybės įstatymo 35 str. 1 d., Vyriausybės valdymas apskrityse organizuojamas per apskrities viršininką, ministerijas bei Vyriausybės įstaigas.
Apskrities valdymo įstatymo 1 str. 1 d. pabrėžiama, jog ,,Apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo dalis”. Dažnai tai dar apibūdinama kaip valdžios dekoncentracija, t. y. centrinės valdžios įgaliojimų dalinis perkėlimas į teritorijas – administracinius vienetus. Apskrities viršininko institucija – tai vienintelė institucija vykdomosios valdžios institucijų sistemoje, kuriai vadovauja politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu skiriamas vadovas.
Valstybės valdymo institucijos pagal savo veiklos pobūdį Seimui arba Vyriausybei leidus gali steigti apskrityje sau pavaldžias valdymo įstaigas ir organizacijas. Valstybės valdymo institucijoms pavaldžios valdymo įstaigos ir organizacijos apskrityje veikia pagal šių institucijų patvirtintus nuostatus.
Prie apskrities viršininko sudaroma taryba (apskrities viršininkas – pirmininkas, apskrities viršininko pavaduotojas (pavaduotojai), apskrityje esančių savivaldybių merai). Taryba svarsto apskrities raidos kryptis, apskrities gyventojų sveikatos problemas ir jų sprendimo būdus, socialinės ekonominės raidos ir aplinkos apsaugos bei sveikatos programų, teritorijos bendrojo planavimo dokumentų, sąlygų teritorijos specialiajam planavimui ir apskrities lėšų sąmatos projektus bei kitus klausimus.
Priskirtoms funkcijoms realizuoti apskrities viršininkas formuoja administraciją ir jai vadovauja.
Pagrindiniai apskrities viršininko uuždaviniai yra:
1) įgyvendinti valstybės politiką regioninės plėtros, socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos bei žemės ūkio, aplinkos apsaugos ir kitose srityse, vykdyti apskrityje valstybines ir tarpregionines programas;
2) koordinuoti apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių veiklą, taip pat derinti savivaldos vykdomųjų institucijų veiklą, įgyvendinant regionines programas;
3) numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis ir rengti programas.
Įgyvendindamas jo kompetencijai priskirtus klausimus apskrities viršininkas leidžia įsakymus ir kitus teisės aktus (potvarkius, sprendimus) ir tikrina kaip jie vykdomi. Įsakymai privalomi visiems juridiniams ir fiziniams asmenims.2.2. VALSTYBĖS TARNAUTOJAI
Valstybės tarnybą galima traktuoti kaip vieną pagrindinių valstybės veiklos sričių, kurios metu formuojamas valstybės valdymo aparatas bei teisiškai reguliuojami tarnautojų, užimančių tam tikras pareigas ir realizuojančių valstybės institucijų jiems priskirtas funkcijas, darbo aspektai. Svarbiausia nuostata, jog valstybės tarnyba turi tarnauti viešajam interesui. Šiuo metu galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas valstybės tarnybą apibrėžia kaip teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įįgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma.
Visi valstybės tarnautojai atlygintinai dirba atitinkamose valstybės ar savivaldybių institucijose, įstaigose bei įmonėse, todėl valstybė nustato vieningus valstybės tarnybos ėjimo pradmenis visiems valstybės tarnautojams. Tačiau be bendrojo valstybės tarnybos reguliavimo, valstybė specialiais teisės aktais nustato valstybės tarnybos ypatumus viešojo administravimo institucijose. Šis teisinis reguliavimas vykdomas atsižvelgiant į viešojo administravimo veiklos sritis.
Pagal Valstybės tarnybos įstatymą valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis viešojo administravimo veiklą valstybės tarnybos srityje.
Valstybės tarnautojai, skirtingai nei kiti darbuotojai, vykdo tik valstybės institucijų įpareigojimus, sprendžia tik valstybinius uždavinius. Valstybės tarnautojai įgyvendina valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų uždavinius ir funkcijas įvairiausiose visuomenės gyvenimo srityse.
Valstybės tarnautojai turi norminiais teisės aktais nustatytą tam tikrą teisinę padėtį (teisinį statusą). Valstybės tarnautojų teisinį statusą išreiškia valstybės garantuojamų teisių, laisvių, pareigų, apribojimų, draudimų, atsakomybės visuma. Valstybės tarnautojų teisinė padėtis yra ypatinga ir tuo, kad jie gali disponuoti jiems suteikta diskrecine valdžia – valstybės institucijoms ir jų tarnautojams suteiktu tam tikru gebėjimu savo nuožiūra vykdyti ar susilaikyti nuo
tam tikrų valdingų veiksmų. Tokiu atveju valstybės tarnautojas priima sprendimus, paremtus jo profesionalumu, praktine tarnybos patirtimi ir net tam tikromis asmeninėmis savybėmis.
Valstybės tarnybos bendrąjį valdymą atlieka: Vyriausybė ir vidaus reikalų ministras.
Vyriausybė: įgyvendina valstybės tarnybos politiką; atlieka kitas valstybės tarnybos bendrojo valdymo funkcijas. Vidaus reikalų ministras: teikia Vyriausybei su valstybės tarnyba susijusių teisės aktų projektus; koordinuoja Valstybės tarnybos įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimo kontrolę; atlieka kitas Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas valstybės tarnybos bendrojo vvaldymo funkcijas.2.3. SAVIVALDYBIŲ INSTITUCIJOS
Taip pat atskirai norėčiau aptarti ir savivaldą. Lietuvos teritorija suskirstyta į tam tikrus administracinius vienetus, kuriuose formuojamos atitinkamos valdžios įstaigos. Tai yra numatyta ir Konstitucijos 11 str.: ,,Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas.” Konstitucijos X skirsnyje ,,Vietos savivalda ir valdymas“ yra įtvirtintos ne mažiau kaip dvi administracinių vienetų pakopos. Skirtingų pakopų administraciniams vienetams nustatyta skirtinga valdymo sistema: žemutiniams vienetams Konstitucija laiduoja savivaldos teisę, aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose valdymą organizuoja Vyriausybė. Šios konstitucinės nuostatos yra ddetalizuotos Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme, kurio 1 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės, 2 str. įtvirtinta: „Savivaldybės yra Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinkta ssavivaldos taryba pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus. Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra jos pasirengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką, komunalinį ūkį, teikti gyventojams paslaugas ir vykdyti kitas funkcijas, numatytas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme“.
Pagal Konstitucijos 119 str. 4 d. įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus. Savivaldybių institucijų sistemą sudaro:
atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, įgyvendinanti savivaldos teisę;
vykdomosios institucijos – savivaldybės valdyba, savivaldybės meras.
Savivaldybės institucijos turi vietos valdžios ir viešojo administravimo teises bei pareigas, yra atsakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais.
Savivaldybių institucijos nėra valstybės dariniai, jos neįeina į vykdomosios valdžios institucijų sistemą, todėl laikomos savarankiška, pagal kompetenciją veikiančia, viešojo administravimo sistemos institucijų grandimi. <
Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinama kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Pagal turinį ir reikšmę ypač svarbi yra Konstitucijos 123 str. 2 d.- joje yra užfiksuota savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto esmė: 1) priežiūros objektai – savivaldybės; 2) priežiūros dalykai – ar laikomasi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdomi Vyriausybės sprendimai; 3) priežiūros subjektai – Vyriausybės skiriami atstovai.
Konstitucijos 123 str. 4 d. įtvirtinta, kad įstatymo numatytais atvejais ir tvarka savivaldybės teritorijoje SSeimas gali laikinai įvesti tiesioginį valdymą.
Kalbėdamas apie savivaldybių institucijų ypatumus vykdomosios valdžios institucijų sistemoje, norėčiau paminėti Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą dėl kai kurių Vietos savivaldos įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją savivaldos teisė įgyvendinama per savivaldybių tarybas. Įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti tarybos sudaro joms atskaitingus vykdomuosius organus. Vietos savivaldos įstatyme nustatyta, kad valdyba ir meras yra savivaldybės vykdomosios institucijos. Konstitucinis Teismas taip pat patvirtino, kad Konstitucijoje skiriamos dvi viešosios valdžios sistemos: valstybės valdymas ir vietos savivalda. [12]
Verta taip pat paminėti ir Europos vietos savivaldos chartiją, pagal kurią vietos savivalda reiškia, kad vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos pilną atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesa.is. Vietos savivaldos sampratą detalizuoja ir Vietos savivaldos įstatymas, nustatantis, kad vietos savivalda – valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Konstituciją ir įstatymus per gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas.
Savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į:
1) savarankiškąsias. Jas savivaldybės atlieka pagal įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savo bendruomenei ir jos interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, ssavivaldybės turi sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo bei įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už šių funkcijų atlikimą;
2) priskirtąsias (ribotai savarankiškas). Įgyvendindamos šį ir kitus įstatymus ir jų pagrindu priimtus kitus teisės aktus, savivaldybės šias funkcijas atlieka atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes;
3) valstybines (perduotas savivaldybėms). Tai yra valstybės funkcijos, perduotos savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus (civilinės būklės aktų registravimas; įstatymų priskirtų registrų tvarkymas ir duomenų teikimas valstybės registrams; civilinės saugos organizavimas; savivaldybės priešgaisrinių tarnybų organizavimas; dalyvavimas valdant valstybinius parkus; kompensacijų (šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui, lengvatinio keleivių vežimo ir kt.) skaičiavimas ir mokėjimas ir kt.). Šios funkcijos perduodamos įstatymais ir įgyvendinamos vadovaujantis teisės aktais. Savivaldybės, įgyvendindamos šias funkcijas, turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę;
4) sutartines. Šių funkcijų įgyvendinimas grindžiamas sutartimis.
Savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo. Viešojo administravimo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, savivaldybės kontrolierius, valdyba, meras, savivaldybės administracija, kitos įstaigos, tarnybos, savivaldybės tarnautojai, kuriems teisės aktai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje. Viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis – kiti fiziniai bei juridiniai asmenys.
Savivaldybės viešojo administravimo įstaigos yra savivaldybės administracija ir seniūnijos. Savivaldybės administracija yyra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai teritoriniai padaliniai – seniūnijos ir į struktūrinius padalinius neįeinantys viešojo administravimo bei paslaugų valstybės tarnautojai (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo tarnautojus). Savivaldybės administracijos vadovas yra savivaldybės administratorius – viešojo administravimo valstybės tarnautojas – atsakingas ir atskaitingas savivaldybės tarybai ir merui.
Savivaldybės administracija: savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina; įgyvendina įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, nereikalaujančius savivaldybės institucijų sprendimų; įstatymų nustatyta tvarka organizuoja savivaldybės biudžeto pajamų ir išlaidų bei kitų piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės turto valdymą ir naudojimą; administruoja viešųjų paslaugų teikimą ir kt.
Seniūnija yra savivaldybės administracijos struktūrinis teritorinis padalinys – jos filialas, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje. Seniūnijų skaičių bei seniūnijos aptarnaujamos teritorijos ribas ir seniūnijai perduodamas juridinio asmens (savivaldybės administracijos) funkcijas savo sprendimu nustato savivaldybės taryba. Prireikus savivaldybės taryba seniūnijos aptarnaujamoje teritorijoje steigia viešąsias įstaigas ir savivaldybės įmones.
Seniūnijai vadovauja seniūnas.
Tobulinant viešąjį valdymą, pritaikant jį .prie pasikeitusios visuomenės poreikių svarbu nustatyti, kiek valdžios turi būti sutelkta centrinėje valdžioje, o kiek padalyta tarp vietos savivaldos ar regioninių institucijų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001-2004 m. programoje numatė išplėsti savivaldybių funkcijas. [18, P.74]
Savivaldybių santykiai su valstybės institucijomis ir įstaigomis grindžiami Konstitucija ir
įstatymais. Savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms.2.4. PILIEČIAI
Šiuolaikinės administracinės teisės valstybės ir visuomenės sferos plėtros būtinybė apsprendžia naudojamų joje mechanizmų evoliuciją. Vis labiau užtikrinama piliečių ir juridinių asmenų savirealizacija, garantuojant jų savarankiškumą ir iniciatyvos pareiškimą. [21, P. 6]
Pilietis kaip administracinė teisės subjektas – tai visuomeninių santykių dalyvis, kuriuose jis yra konkrečių teisių ir pareigų, įtvirtintų teisės aktuose, turėtojas. [19, P.120]
Piliečio teisinė padėtis – tai teisės normomis sureguliuotų įvairių ryšių ir santykių tarp piliečio, valstybės ir visuomenės, visuma. Konkrečias piliečių teises bei ppareigas apibrėžia konstitucinės normos, jas detalizuoja, konkretizuoja bei išplečia daugelis kitų įstatymų ir poįstatyminių aktų.
Piliečių administracinio teisinio statuso apimtis labai plati. Jo pagrindą sudaro daugelis konstitucinių teisių, laisvių bei pareigų, kurias sukonkretina bei detalizuoja kitos administracinės teisės normos. Be to, nemaža piliečių teisių ir pareigų nustatoma savarankiškai administracinės teisės normomis, t. y., skirtingai nuo išvestinių teisių ir pareigų, jos neturi betarpiško ryšio su konstituciniu teisiniu statusu. Administracinės teisės normos reguliuoja įvairius piliečių santykius su valstybės valdymo institucijomis, organizacijomis bei valstybės ttarnautojais, nevyriausybinėmis organizacijomis bei jų atstovais, turinčiais valstybinio pobūdžio valdingus įgalinimus, nustato piliečių teises ir pareigas valstybinio valdymo srityje. Nemaža dalis kitų piliečių teisių ir pareigų, reguliuojamų kitų teisės šakų normomis, realizuojamos valstybinio valdymo sferoje, t. y. jas įgyvendinant arba gginant dalyvauja atitinkamos valstybės valdymo institucijos. Pavyzdžiui, Konstitucinė piliečių teisė į darbą valstybinio valdymo sferoje konkretizuojama ir gali būti realizuojama remiantis normomis, reguliuojančiomis valstybės tarnybą. Piliečių skundo teisė konkretizuojama administracinės teisės normomis, nustatančiomis skundų priėmimo, nagrinėjimo tvarką bei terminus ir t. t.
Be aptartų konstitucinių teisių, laisvių ir pareigų (detalizuojamų išvestinėmis administracinės teisės normomis), kitos administracinės teisės normos nustato įvairias papildomas piliečių teises ir pareigas valstybiniame valdyme. Šios normos, atsižvelgiant į jų pritaikymo mastą, paprastai skirstomos į bendras (kurios taikomos visose valstybinio valdymo šakose) ir šakines (kurios taikomos konkrečiose valdymo šakose).
Pagal turinį gali būti skiriamos tokios piliečių teisių grupės:
Teisė į dalyvavimą valstybiniame, vietos savivaldos valdyme, socialinį-politinį aktyvumą. Tai teisės į valstybės, municipalinę tarnybą, teisė teikti siūlymus, nustatyta tvarka gauti būtinus ddokumentus ir informaciją, teisė dalyvauti steigiant, steigti, dalyvauti ir išstoti iš visuomeninių susivienijimų, užkirsti kelią teisės pažeidimams ir kt.
Teisė į kompetentingų valstybės institucijų pagalbą. Kalbama apie teisę naudotis visuomeninėmis gėrybėmis (bibliotekomis), gauti mokamas arba nemokamas paslaugas, gauti organizacinę, teisinę, techninę, medicininę ir kt. pagalbą.
Teisė į gynybą. Pagrindinės jos formos – skundai, ieškiniai teismui, peticijos, būtina gynyba (pvz., teisė nustatyta tvarka įsigyti ir turėti ginklą savigynai), savo teisių gynimas administracinėse institucijose (pvz., administracinių ginčų nagrinėjimo komisijose).
Priklausomai nuo gynybos galimybių, gali būti sskiriamos teisės, ginamos tik administracine tvarka, taip pat teisės, ginamos ir administracine, ir teismine tvarka.
Tarp valdymo srityje nustatytų pareigų piliečiams galima išskirti absoliučias ir sąlygines pareigas. Pirmosios nepriklauso nuo kokių nors konkrečių aplinkybių, jos uždedamos visiems. Tuo tarpu sąlyginės kyla iš teisinių veiksmų, kurie nukreipti joms gauti arba įgyvendinti (automobilio savininko, vairuotojo pareigos) arba teisės pažeidimų (KET pažeidimai ir kt.)
Kalbant apie piliečius, būtina paminėti ir ne piliečius. Visus juos bendrai galima būtų įvardint.i užsieniečiais. Jų teisės ir pareigos valstybinio valdymo sferoje yra nustatytos teisės ir tarptautinės teisės normomis. Pagal įstatymus, reguliuojančius užsieniečių bei asmenų be pilietybės teisinę padėtį, visi šie asmenys tarpusavyje yra lygūs. Apskritai užsieniečiai ir asmenys be pilietybės respublikoje naudojasi visomis piliečiams suteiktomis teisėmis, išskyrus tas, kurios tiesiogiai susijusios su Lietuvos pilietybe. Prie jų priklauso laisvo kilnojimosi ir gyvenamosios vietos Lietuvoje pasirinkimo teisė, dalyvavimo valdant šalį teisė, rinkimų teisė, teisė būti išrinktam į valstybinės valdžios institucijas, teisė užimti (įstatymo numatytais atvejais) atitinkamas pareigybes valstybės institucijose, teisė atlikti privalomąją karinę tarnybą ir kai kurios kitos. Tačiau taip pat Lietuvos teritorijoje esantys užsieniečiai ir asmenys be pilietybės privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, vykdyti kitas piliečiams nustatytas pareigas. Bet vėlgi, jie atleidžiami nuo pareigų, kkurios tiesiogiai susijusios su pilietybe, tačiau jiems yra nustatytos kai kurios papildomos pareigos.
Už teisės pažeidimą šie asmenys atsako pagal įstatymus, t.y. teisinėn atsakomybėn jie traukiami tais pačiais pagrindais ir tvarka, kaip ir piliečiai. Tik diplomatai ir kiti oficialūs užsienio valstybių atstovai Lietuvos teritorijoje naudojasi diplomatiniu imunitetu.
Piliečių teisės ir laisvės valstybės valdymo srityje yra realios tik tuomet kai jų įgyvendinimas užtikrinamas ekonominėmis, politinėmis ir teisinėmis garantijomis.
Yra specialūs kontrolės bei priežiūros funkcijas vykdančios viešojo administravimo institucijos, kurių veikla taip pat glaudžiai siejasi su piliečių teisių ir laisvių realizavimu bei pareigų vykdymu. Minėtų institucijų bei jų pareigūnų teisės ir pareigos (piliečių atžvilgiu) paprastai būna tiksliai reglamentuotos administracinės teisės normomis, o tai yra svarbi piliečių teisių ir laisvių apsaugos bei jų pareigų vykdymo garantija. Savo pareigas piliečiai dažniausiai vykdo savanoriškai. Jeigu reikia, valstybės institucijos naudoja įtikinimo priemones, o reikiamais atvejais – ir prievartos metodus. Valstybinio valdymo sferoje piliečiams už pareigų nevykdymą, kitų asmenų teisių bei laisvių suvaržymą ar pažeidimą paprastai taikomos administracinės prievartos priemonės, o už veikas, numatytas baudžiamajame įstatyme, – kriminalinės bausmės.
Svarbi piliečių teisių ir laisvių apsaugos bei pareigų vykdymo garantija yra kitų valstybės institucijų – teismo, prokuratūros, Seimo kontrolierių įstaigos – veikla. Ginti piliečių teises ir laisves, kontroliuoti ir prižiūrėti valstybės vvaldymo institucijų veiklą šioje srityje – viena iš svarbiausių funkcijų, kurią įstatymas pavedė vykdyti šioms institucijoms.2.5. NEVALSTYBINĖS ORGANIZACIJOS
Nevyriausybinė organizacija yra laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme. Pagrindiniai nevyriausybinių organizacijų požymiai šie: laisvanoriškumas (Konstitucijos 35 str. 1 d. deklaruota piliečių teisė ,,laisvai vienytis į bendrijas ar asociacijas, jei jų tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams”); susivienijimo savanoriškumas (Konstitucijos 35 str. 2 d. numatyta, jog ,,niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai ar asociacijai”); savaveiksmiškumas (nevyriausybinių organizacijų narius vienija bendri tikslai ir interesai, kuriuos jie realizuoja įstatymų ar įstatų nustatyta tvarka); savivalda (nevyriausybinės organizacijos rinkimu ar kitokiu būdu formuoja savo vidinio valdymo institucijas, kurios yra atskaitingos visuotiniam narių susirinkimui ar kitai valdymo institucijai); narystė (priklausymo tai nevyriausybinei organizacijai įrodymas); įstatai (tai lokalinis teisės aktas, nustatantis nevyriausybinės organizacijos tikslus, uždavinius, teises ir pareigas, narių priėmimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką bei pan.); nevyriausybinės organizacijos narių dalyvavimas, kuriant materialinę tos organizacijos bazę (t.y. kiekvienas narys, priklausantis tai organizacijai, moka tam tikrą nario mokestį); tai ne pelno siekiančios organizacijos (veiklos tikslai ir kryptys nukreiptos ne į pelno siekimą, bet į kitus tikslus – atstovauti visuomenės interesams, tenkinant socialinius, kultūrinius,
švietimo, ekonominius ir kitus poreikius).
Šiuo metu Lietuvoje veikia kelių statusų nevyriausybinės organizacijos: visuomeninės organizacijos, viešosios įstaigos, asociacijos, labdaros ir paramos fondai, religinės bendruomenės ir bendrijos.
Nevyriausybinėms organizacijoms dažnai tenka glaudžiai bendradarbiauti su viešosios valdžios institucijomis tokiose srityse kaip socialinis darbas, sporto, mokslo projektai, nusikalstamumo prevencijos ir pan. Kai kuriais atvejais jos perima paslaugų teikimo funkciją iš valstybinių institucijų. Tai tampa reikšmingu nevyriausybinių organizacijų socialinės reikšmės įrodymu ir užsitikrina apibrėžtą vietą administracinės teisės subjektų sistemoje.
Administracinės teisės subjektų grupei, įvardijamai kkaip įmonės ir įstaigos, priskiriami juridiniai asmenys, turintys teisę savo vardu dalyvauti administraciniuose teisiniuose santykiuose. Atskirų rūšių įmonių steigimas, jų teisinis statusas, veikla, likvidavimas ir reorganizavimas reglamentuojamas Akcinių bendrovių, Asociacijų, Valstybės ir savivaldybės įmonių, Viešųjų įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas ir kt. įstatymais.
Įmonė yra savo vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai, t.y. pelno siekimui, todėl dažnai vadinamos pelno siekiančiais juridiniais asmenimis. Galimos bendrovės (bendrijos), kai yra susijungę keli fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie nuosavybės teise vvaldo, naudoja ir disponuoja įmonės turtu, organizuoja įmonės ūkinę ir finansinę veiklą. Šiuo atveju pažymėtina, kad įmonininkas, kuris pagal įstatymus nelaikomas juridiniu asmeniu gali tokio asmens nesteigti ir visgi turi teisę verstis ūkine komercine veikla, pavyzdžiui įsigijęs patentą, nepriskirtinas įmonių, kkaip administracinės teisės subjektų grupei, bet laikytinas individualiu administracinės teisės subjektu – asmeniu, turinčiu specialų administracinį teisinį statusą.
Įmonių ir įstaigų savarankiškumo garantijos įtvirtintos Konstitucijos 23, 46 str. bei atskiruose įmonių ir įstaigų steigimą bei veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Konstitucijos 46 str. 1 d. įtvirtintos asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Konstitucijos 46 str. 3 d. nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą. taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali pažeisti sąžiningos konkurencijos, ūkio subjektų lygiateisiškumo, kitų Konstitucijoje įtvirtintų principų.
Viešųjų įstaigų įstatymas numato, kad viešoji įstaiga turi Konstitucijos, šio ir kitų įstatymų nustatytą veikimo, iniciatyvos bei sprendimų ppriėmimo laisvę, analogiška nuostata įtvirtinta taip pat Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatyme.IŠVADOS
Apibendrinant tai kas parašyta, galima daryti šias išvadas:
1. Administracinės teisės subjektai yra fiziniai, juridiniai ir kiti asmenys, kuriems administracinės teisės normos suteikia administracines teises ir pareigas bei kurių dalyvavimo administraciniuose teisiniuose santykiuose apimtį nustato jų administracinė teisinė padėtis.
2. Lietuvos Respublikos Prezidento (nors pagal Konstituciją jis nėra vykdomosios valdžios vadovas ir organizaciškai nepriklauso vykdomosios valdžios institucijų sistemai) vaidmuo, funkcijos, įgaliojimų svarba ir pobūdis leidžia priskirti jį prie ypatingų vykdomosios valdžios subjektų, ggalinčio įtakoti visų svarbiausių viešojo gyvenimo – administracinės–politinės, ūkio ir socialinės- kultūrinės – sferų valdymą.
3. Galima teigti, kad Vyriausybė yra centrinė bendrosios kompetencijos valstybės viešojo valdymo institucija. Ji sutelkia kitas vykdomosios valdžios sistemos grandis.
4. Pagal suteiktų įgaliojimų pobūdį ministerija yra antroji institucija vykdomosios valdžios institucijų sistemoje (po Vyriausybės), organizuojanti viešąjį valdymą (administravimą) svarbiausiose viešojo gyvenimo srityse.
5. Vykdomoji valdžia realizuoja savo funkcijas bei įgaliojimus ir per teritorines struktūras, todėl savarankišką vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmenį sudaro apskričių viršininkų institucijos.
6. Savivaldybių institucijos nėra valstybės dariniai, jos neįeina į vykdomosios valdžios institucijų sistemą, todėl laikomos savarankiška viešojo administravimo sistemos institucijų grandimi.
7. Pilietis kaip administracinė teisės subjektas – tai visuomeninių santykių dalyvis, kuriuose jis yra konkrečių teisių ir pareigų, įtvirtintų teisės aktuose, turėtojas.
8. Apibrėžti šiuolaikinės administracinės teisės paskirtį vien tik kaip imperatyvųjį valstybinį valdymą nepakanka: kartu tai ir viešojo visuomenės bei jos narių intereso, įgyvendinamo valstybės vykdomosios valdžios sferoje, apsaugos teisė. Demokratinis viešasis valdymas nėra vien administracinių paliepių ar represinių veiksmų visuma. Pagal dabartinį Lietuvos konstitucinį reguliavimą viešojo valdymo institucijos ir įstaigos kartu yra ir asmens konstitucinių teisių įgyvendintojos, galima sakyti ,,administracinių paslaugų“ teikėjos.
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta 1992 m. spalio 25d.
2. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas, 2002-04-23 NNr. IX-855.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, 1994-05-19 Nr. I-464.
4. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas, 1994-12-15 Nr. I-707.
5. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas, 2004-01-22 Nr. IX-1969.
6. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, 1994-07-07 Nr. I-533.
7. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas 1999-06-17 Nr. VIII-1234.
8. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas, 2004-01-27 Nr.IX-1977.
9. Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas, 2003-11-06 Nr. IX-1805.
10. 1999 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas ,,Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 25-1, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69-1 ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
11. 1998 m. sausio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
12. 2002 m. gruodžio 24 d Konstitucinio Teismo nutarimas ,,Dėl kai kurių Vietos savivaldos įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai“.
13. Andruškevičius A. Administracinės teisės principai ir normų ribos. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2004.
14. Lapinskas K., Petkevičius P. Tarybinė administracinė teisė. – Vilnius: Mintis, 1980.
15. Andruškevičius A. Administracinė teisė: kai kurie metodologiniai aspektai // Teisė, 2001, Nr.40.
16. Bakaveckas A. Lietuvos Respu.blikos ministerijos: jų steigimo bei veiklos teoriniai ir praktiniai aspektai//Jurisprudencija, 2003, t. 41 (33).
17. Bakaveckas A. Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimai vykdomosios valdžios srityje //Jurisprudencija, 2003, t. 42 (34).
18. Stankūnas K. Administracinės teisės misija ir vizija socialinių pokyčių kontekste// TTeisinės minties šventė – 2004, Vilnius: LTU, 2004.
19. Administrativnoje pravo. Pod redakcijei J.M.Kozlova. Moskva: Jurist, 2000.
20. Bachrach D.I. Sistema subjektov sovetskogo administrativnogo prava//Sovetskoje gosudarstvo i pravo. 1986, Nr.2.
21. Jakimov A.J. Status subjekta prava (teoretičeskije voprosy). Gosudarstvo i pravo, 2003, Nr.4. Moskva: Nauka.
22. Tichomirov J.A.O koncepciji razvitija administrativnogo prava i procesa. Gosudarstvo i pravo. Moskva: Nauka, 1998, Nr.1.
