Administracinis-teisinis reguliavimo mechanizmas
TURINYS
ĮŽANGA
DĖSTYMAS:
1.TEISINIO REGULIAVIMO SAMPRATA
2.ADMINISTRACINIS TEISINIS REGULIAVIMO MECHANIZMAS IR JO
ELEMENTAI
2.1.ADMINISTRACINĖS TEISĖS PRINCIPAI
2.2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS
2.2.1.ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ REALIZAVIMAS IR
GALIOJIMAS
2.3.ADMINISTRACINIAI – TEISINIAI SANTYKIAI
2.4. ADMINISTRACINIAI – TEISINIAI REŽIMAI
IŠVADOS
LITERATŪRA
ĮŽANGA
Valstybės politiniame, ekonominiame, socialiniame, kultūriniame gyvenime labai svarbi tvarka, normalus jos funkcionavimas, piliečio ir žmogaus teisių ir laisvių, bei visuomeninių junginių teisių apsauga ir jų realizavimas. Tam ir reikalingas administracinis – teisinis reguliavimo mechanizmas. Administracinis – teisinis reguliavimo mechanizmas –– tai visuma administracinių – teisinių priemonių visuomeniniams valdymo santykiams, su kurių pagalba valstybė pripažįsta, prižiūri ir saugo žmogaus ir piliečio teise ir laisves, organizacijų turtą, sudaro sąlygas normaliam organizacijų, sąjungų, įmonių, įstaigų funkcionavimui ir asmeninių subjektinių teisių realizavimui.
Šiame rašto darbe mes bandysime panagrinėti administracinį-teisinį reguliavimo mechanizmą bei jo sampratą, elementus ir kokia svarbą jis turi valstybės bei visuomenės funkcionavimui.
Šią temą pasirinkome todėl, nes ji yra svarbi Viešojo administravimo studijų studentams. Kaip būsimiems valstybės tarnautojams mums reikia žinoti administracinio-teisinio reguliavimo mechanizmą ir jo elementus, bei jų svarba valstybės ir visuomenės gyvavimui.
Rašant šį rašto darbą tam tikrą kliūtį sudarė literatūra.Dauguma literatūros yra rusų kalba,kuri yra pritaikyta Rusijos Federacijai. Norėdami šį minusą ištaisyti mes rėmėmės atitinkamais Lietuvos Respublikos teisės aktais.Tikimės, kad šis rašto darbas bus išsamus.
DĖSTYMAS
1.TEISINIO REGULIAVIMO SAMPRATA
Prieš pradedant giliau nagrinėti administracinio – teisinio reguliavimo mechanizmą, reikia susipažinti su teisinio reguliavimo samprata apskritai.
Teisinis reguliavimas yra teisės veikimo dalis, apibūdinanti teisės poveikį subjektų elgesiui ir veiklai.
Teisinis reguliavimas tai tokia socialinio reguliavimo rūšis arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis. Teisinis reguliavimas skiriasi nuo kitų socialinio reguliavimo formų savo objektu. Išsiaiškinama koks žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereiktų taikyti juridinio poveikio priemonių ten kur tas pats rezultatas gali būti pasiektas neteisinio reguliavimo priemonėmis.
Teisinio reguliavimo objektas – tai socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis teisės normomis. Socialinis elgesys – tai tokie žmonių tarpusavio santykiai, kuriais žmonės siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo interesus ir teises. Teisės normos reguliuoja tik reikšmingiausius žmonių santykius, jos nereguliuoja draugystės, religinių įsitikinimų ir t.t.
Aptariant teisinį reguliavimą reikia paminėti ir teisinio reguliavimo metodą. Jis parodo kaip kokiu būdu konkreti teisė reguliuoja socialinius santykius. Teisinio reguliavimo metodas – tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų ir priemonių visuma.Išskiriami du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai:
– Imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas. Jis veikia pagal principą: kas nurodyta teisės normose tą ir reikia daryti, o kas daugiau – tas jau yra už įstatymo ribų ir draudžiama.
– Diapozityvus reguliavimo metodas. Pagal jį viskas, kas neuždrausta įstatymų yra leidžiama.
Teisinis reguliavimas apima:
1)Valstybinių teisėkūros institucijų veikla rengiant teisės nuostatas ir teisines priemones jų galiojimui užtikrinti. Čia teisinio reguliavimo turinį sudaro įvairių teisėsaugos institucijų veikla rengiant reglamentavimo tipą, metodus, būdus, nustatant normines reguliavimo priemones reikalingas normaliam pilietinės visuomenės ir jos institucijų gyvavimui, kasdieniniai žmonių veiklai civilizuotais pagrindais organizuoti.
2)Visuomeninių santykių dalyvių veiklą, skirtą teisinėms reguliavimo priemonėms ieškoti ir panaudoti savo elgesiui su teisės reikalavimais derinti.
Teisins reguliavimas gali būti suvokiamas kaip valstybinis ir kaip subjektų tiesiogiai įgyvendinama savitvarka. Yra sričių, kuriuose piliečių elgesio valstybinis norminimas yra nereikalingas ir gali būti netgi žalingas. Tai tokios sritys, kur žmonių veikla yra teisinio pobūdžio, bet nesusijusi su specialiu teisiniu reglamentavimu ir tokio reglamentavimo nereikia.
Teisinis reguliavimas turi ir specifinį mechanizmą. Tai bendra teisinių priemonių, kuriomis pasiekiama rezultatyvus poveikis visuomeniniams santykiams, sistema. Skiriamos trys teisinio reguliavimo mechanizmo grandys:
– Teisės normos – teisinio reguliavimo pagrindas.
– Teisiniai santykiai, subjektinės teisės ir pareigos.
– Teisių ir pareigų įgyvendinimo.
– Kartais atsiranda ketvirta mechanizmo grandis – teisės taikymo aktai ir individualūs aktai.
Teisinis reguliavimas kaip socialinio valdymo instrumentas yra skirtas visuomeninių santykių tvarkymui, užtikrinant pozityvų subjektų interesų reguliavimą. Šio proceso eigoje sutinkamos įvairios kliūtys, kurios laiku nepašalintos sumažina teisinio reguliavimo efektyvumą.
Kliūtimi galima laikyti tokį faktorių, kuris trukdo socialinių santykių tvarkymui ir veikia priešingai teisiniams tikslams ir principams. Kliūtys tai natūralūs ir dirbtiniai sunkumai, barjerai, stabdantys pagal tam tikras priežastis valdymo procesą ir maišantys patenkinti piliečių ir organizacijų teisinius interesus. Kliūtis galima klasifikuoti įvairiai. Pagal tai ar kliudantį faktorių galima valdyti ar ne:
a) Kurias galima valdyti (teisės taikymo trūkumai, koalizijų galimybė ir kitos, kurias galima visiškai pašalinti valdymo proceso metu ir kurias galima paveikti koordinuota korekcija).
b) Kurių neįmanoma valdyti (stichinės nelaimės, gamtiniai ištekliai, klimato sąlygos ir kiti faktoriai, kurių negalima valdyti).
Teisinis reguliavimo mechanizmas kaip tik ir yra tokia teisinių priemonių sistema, kuri leidžia nuosekliai ir juridiškai užtikrintai kovoti su kliūtimis, nes pavieniui paimtos teisinės priemonės to įgyvendinti neleidžia. Štai todėl reikalingas toks teisinių priemonių sutvarkymas, kuris leistų betarpiškai patenkinti subjektų interesus. Tiesinis reguliavimas savo įgyvendinimo procese susideda iš tam tikrų etapų ir susijusių elementų, užtikrinančių subjektų interesų judėjimą link vertybių. Kiekvienas etapas ir juridinis elementas teisiniame reguliavimo mechanizme išreiškiamas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios pavaizduoja teisinio visuomenės sutvarkymo logiką, teisinės formos poveikio ypatybes socialiniam turiniui.
Taigi teisinio reguliavimo mechanizmas – tai sistema teisinių priemonių, sutvarkytų eiliškumo tvarka norint įveikti kliūtis, trukdančias patenkinti teisės subjektų interesus.
Galima išskirti tam tikrus teisinio reguliavimo mechanizmo požymius:
– Tikslas. Užtikrinti subjektų interesų judėjimą vertybių link, t.y. garantuoti jų teisingą patenkinimą.
– Tikslo siekimo priemonės. Teisinio reguliavimo mechanizmas – tai sistema skirtingų pagal savo prigimtį ir funkcijas teisinių priemonių leidžiančių pasiekti tikslą.
– Rezultatyvumas. Teisinio reguliavimo mechanizmas – organizacinis teisinių priemonių poveikis, leidžiantis tam tikru lygmeniu pasiekti tikslą.
Taip pat galima išskirti tris teisinio reguliavimo lygius:
a) Pirminių teisinių priemonių lygis – teisės normos, subjektinės teisės ir pareigos.
b) Susidariusios teisės formos, išreikštos teisės institutuose – atskirais junginiais, teisinių režimų kompleksais arba teisiniais junginiais ir režimais, kurie yra reikšmingos gyvenimo problemų sprendimo formos.
c) Operacinis lygis – konkrečios subjektų disponuojamos teisinės priemonės.
2.ADMINISTRACINIS TEISINIS REGULIAVIMO MECHANIZMAS IR JO ELEMENTAI
Administracinis – teisinis reguliavimo mechanizmas – tai visuma administracinių – teisinių priemonių visuomeniniams valdymo santykiams, su kurių pagalba valstybė pripažįsta, prižiūri ir saugo žmogaus ir piliečio teise ir laisves, organizacijų turtą, sudaro sąlygas normaliam organizacijų, sąjungų, įmonių, įstaigų funkcionavimui ir asmeninių subjektinių teisių realizavimui.
Administracinį – teisinį reguliavimo mechanizmą galima apibūdinti, kaip valstybės nustatymą ir garantavimą bendrų elgesio taisyklių visuomeninių santykių subjektams ir jų korekcija atsižvelgiant į pasikeitusias sąlygas.
Administracinio – teisinio reguliavimo mechanizmo charakteristika:
– Nukreiptas užtikrinti asmeninį piliečių saugumą, palaikyti teisėtumą ir teisėtvarką.
– Sudaro sąlygas optimaliam visų visuomenės struktūrinių elementų sudarymui ir jų normaliam funkcionavimui. Užtikrina
žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių pripažinimą, priežiūra ir apsaugą.
– Formuoja visuomenės dalyvių teisinę kultūrą, teisinę sąmonę, teisės pažeidimų naikinimui iš jų pusės.
Galima teigti, kad administracinis–teisinis reguliavimas yra vienas iš administracinio poveikio elementų. Administracinis – teisinis reguliavimas yra imperatyvaus – norminio valdymo subjektų ir objektų organizacijos ir veiklos sutvarkymo mechanizmas ir pastovios teisinės tvarkos ir funkcionavimo formavimas. Jis kaip ir administracinis valdymas yra išplitęs daugelyje valstybinio ir visuomeninio gyvenimo sferų.
Tęstinumas nuosekliai atliekamų veiksmų, teisės subjektų skatinimas savarankiškai veikti ir įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas nustatytų režimų ir procedūrų rėmuose, jų funkcionavimo užtikrinimas – tai šio režimo paskirtis.
Teisinių formų požiūriu administracinis – teisinis reguliavimas reiškiasi:
a) Specialiose statytinių ir teminių įstatymų ir įsakymų normose.
b) ,, tvarka“ ir ,, padėtis“ tipo aktuose, kuriuose yra vykdomosios valdžios organų, organizacijų, įstaigų, piliečių funkcinių – operacinių veiksmų sąrašas ir seka.
c) Taisyklėse, apimančiose reguliavimo ir griežtai imperatyvias normas.
Reikia atkreipti dėmesį, kad administracinis – teisinis reguliavimas pasireiškia įvairiomis formomis. Čia yra jo paslankumas ir dinamiškumas reaguojant į pasikeitimus, atsiradusius valdymo objektuose. Tai gali būti bendro valstybinio reguliavimo rėmuose.
Administracinio – teisinio reguliavimo įgyvendinimo formas galima klasifikuoti pagal jų apimtį ir metodus:
a) Valstybinės paramos formos.
b) Imperatyviniai kokybiniai ir kiekybiniai normatyvai.
c) Legalizuojantys būdai (juridinių ir fizinių asmenų registracija, licenzijų išdavimas ir t.t.).
d) Administraciniai –– funkciniai režimai.
e) Valstybės monopolijos įvedimas.
Visi išvardinti ir kiti metodai toli gražu ne visada naudojami tolygiai ir proporcingai, pagal nustatytus objektyvius sferos ar srities poreikius.
Administraciniame – teisiniame reguliavime reikia suderinti jo stabilumą ir dinamiškumą, kitokiu atveju jis nebus efektyvus. Įvedimas ir palaikymas reguliuojančių režimų reikalauja rimtų pastangų iš valstybinių organų pusės.
Administracinio – teisinio reguliavimo priemonės yra skirtingos pagal savo paskirtį ir sudėtį. Jos gali būti ir griežtos, ir palaikomosios, ir orientuojamosios priklausomai nuo jų pagalba sprendžiamos užduoties. Klausimas kyla ar visuomet jas išeina teisingai panaudoti.
Skiriamos tokios administracinio – teisinio reguliavimo stadijos
a) Administracinių – teisinių normų išleidimas.
b) Subjektinių teisių ir teisinių pareigų atsiradimas.
c) Subjektinių teisių ir teisini pareigų konkretinimas.
d) Subjektinių teisių ir teisinių pareigų realizavimo procesas.
e) Teisės panaudojimas, esant subjektinių teisių ir teisinių pareigų pažeidimams.
Administracinis – teisinis reguliavimas turi savo metod1, kuris parodo poveikio žmonių elgesiui priemonių ir būdų sistemą. Jis parodo kaip kokiu būdu reguliuojami visuomeniniai santykiai.
Įstatymų leidėjas neturi daug neturi daug teisinio poveikio priemonių. Siekdamas sukurti naujus visuomeninius santykius ar pakreipti juos kuria nors vertinga vaga, jis gali suformuluoti teisinio santykio dalyviams vieną iš paliepimų ar įvairiai juos derinti tarpusavyje. Administracinės teisės literatūroje skiriami tokie administracinio – teisinio reguliavimo būdai:
1) Būtinas įpareigojimas. Subjektai įpareigojami aktyviai veikti, tai yra elgtis tik numatytu būdu.
2) Rekomendacija. Patariama elgtis tam tikru būdu.
3) Leidžiamasis. Asmeniui suteikiama teisė pačiam aktyviai veikti. Tai leidimas visuomeninio santykio dalyviams savo nuožiūra nusistatyti teises ir pareigas.
4) Draudžiamasis. Įpareigojama susilaikyti nuo įstatymu draudžiamų veiksmų, kuriais gali būti pažeistos kitų asmenų teisės.
Šių teisinių reguliavimo būdų derinys ir sudaro specifinį teisinį reguliavimo metodą – direktyvinį (imperatyvųjį) arba autonominį (dispozityvųjį).. Imperatyvus yra griežtai privalomas, negalima nukrypti nuo teisės akto reikalavimų. Šio metodo pagrindinė teisinė priemonė yra įsakymas (liepimas). Imperatyvųjį reguliavimą apibūdina siekis detaliai ir smulkmeniškai reguliuoti visuomeninio santykio dalyvių elgesį. Čia iškyla įstatymų leidėjas, kuris gali numatyti visus galimus žmonių tarpusavio santykius ir jų modifikacijas.
Dispozityvus metodas grindžiamas iniciatyva, leidžiama savarankiškai pasirinkti tam tikrą veiksmą.Santykio dalyviai gali reguliuoti elgesį savo nuožiūra. Įstatymai tik numato tokios nuožiūros ribas arba tam tikrą procedūrą. Jis ne taip smulkmeniškai reglamentuoja visuomeninius santykius.
Atsižvelgiant į draudimų ir leidimų suderinimą, skiriami du teisinio reguliavimo tipai:
a) baudžiamasis – pagrindas visuotinis draudimas. Veikia pagal principą – ,,draudžiama viskas išskyrus tai, kas leista įstatymo”
b) visuotinai leidžiamas – tai bendras leidimas. Veikia pagal principą – ,,leidžiama viskas, išskyrus tai ką įstatymas tiesiogiai draudžia”
Vyraujantis visuotinai leistinas ar draudžiamasis teisinis reguliavimo metodas priklauso nuo istorinių tradicijų, kultūros lygio, teisinės sistemos, santykių ypatybių.
Administracinis – teisinis reguliavimo mechanizmas yra sudarytas iš tam tikrų elementų. Tai: administracinės teisės principai, administracinės teisės normos, administracinės teisės normų aiškinimo aktai, administracinės teisės normų taikymo aktai, administraciniai – teisiniai santykiai, administraciniai – teisiniai režimai.
2.1.ADMINISTRACINĖS TEISĖS PRINCIPAI
Administracinė teisė atlieka savo vaidmenį vadovaudamasi pagrindiniais principais, bendrais su tais, pagal kuriuos vyksta praktinė vykdomosios valdžios realizacija. Iš jų pagrindinį vaidmenį turi tie principai, kurie yra įtvirtinti konstitucijoje.
Šia prasme svarbiausią reikšmę turi LR Konstitucijos II skirsnis, įtvirtinęs, kad žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių pripažinimas, priežiūra ir apsauga – valstybės pareiga. Administracinė teisė yra viena iš priemonių, kurių pagalba valstybė visuomeniniame gyvenime veda savo politiką, savo reguliacinę veiklą koncentruoja atitinkamai asmens ir jo interesų prioriteto prieš visuomenę principe. Šis principas yra pakankamai teigiamas administraciniam – teisiniam reguliavimui, kadangi būtent vykdomosios valdžios realizavimo procese žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės tampa realiomis ir garantuojamomis, užtikrinama jų apsauga. Būtent šios teisės srities normomis formuojamas administracinis – teisinis asmenybės statusas.
Administracinis – teisinis reguliavimas su valdžių padalijimo principo pagalba. Jis reiškia, kad valstybinė valdžia yra suskirstyta į tris dalis: įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji, teisminė. Negalima situacija, kad viena valdžia pakeistų kitą, leidžiamoji valdžia negali veržtis į vykdomosios valdžios sferą ir atvirkščiai. Nė viena iš jų nėra visiškai nepriklausoma nuo kitų, visos turi bendradarbiauti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnis sako: ,,Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo, Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas “ .
Teisėtumo principas teigia, kad vykdomosios valdžios institucijos ar atsakingi asmenys taikydami administracines – teisines normas privalo laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų. Atitinkamai administracinės teisės reguliavimas neturi prieštarauti šalies konstitucijai ir įstatymams. Kitaip neišvengiamai galima prieiti prie to, kad išsikraipo pats konstitucijoje įtvirtintas įstatymo vykdymo mechanizmas.
Viešumo principas. Jis reiškia, kad administracinio – teisinio reguliavimo procese naudojami norminiai aktai liečiantys žmogaus ir piliečio teises ir laisves, nenaudojami, jei jie oficialiai nepublikuoti bendram nagrinėjimui. Sudarant administracinės teisės normas , bet kuriame lygmenyje turi būti sudaromos galimybės nuomonių išreiškimui ir atsižvelgimui kaip visuomeniniams junginiams ir atskiriems piliečiams, taip ir galimiems būsimųjų administracinių – teisinių santykių adresatams. Viešumas taip pat reiškia ir tai, kad visuomenės pasiekimu turi būti rezultatai pasiekti administracinio – teisinio reguliavimo procese vienų ar kitų valdymo santykių.
Atsakomybės principas. Administraciniame – teisiniame reguliavime jis reiškia ne tik realų administracinės atsakomybės atėjimą už bendrų privalomų administracinių – teisinių normų reikalavimų pažeidimą, bet ir pareigūnų disciplininę atsakomybę, kaip, už neteisingą administracinės teisės normų taikymą, taip ir už nesąžiningą atlikimą savo funkcijų ir kitų ,paruošimo ir stojimo į teisėtą administracinių – teisinių normų poveikį
procedūrų, pažeidimus.
2.2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS
Apskritai teisės norma – tai teisėkūros subjektų suformuluota ir sankcionuota visuotinai privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises ir pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta.
Bet kuri teisės šaka susideda iš teisinių normų. Administracinė teisė taip pat turi savo normas. Administracinės teisės norma – tai valstybės nustatyta ir saugoma, teisiškai privaloma elgesio taisyklė, nustatanti leistino ir privalomo subjektų elgesio ribas ir esanti visuomeninių santykių, kurie atsiranda vykdomosios valdžios užduočių ir funkcijų realizavimo procese, reguliatoriumi.
Administracinės teisės normos yra bazė ant kurios formuojasi administracinės teisės sritis. Savo reguliavimo rolę administracinė teisė visų pirma išreiškia per savo normas. Administracinės teisės normos naudojamos tokiais pagrindiniais tikslais:
a) Kaip ir visos vykdomosios valdžios sistemos funkcijų ir organizacijos, taip ir atskirų grandžių tvarkos užtikrinimas, jų racionalaus bendradarbiavimo užtikrinimas.
b) Žmonių ir jų nevalstybinių junginių konstitucinių teisių, laisvių ir pareigų realizacijos efektyvus užtikrinimas valstybinio valdymo srityje.
c) Viešo teisinio intereso išreiškimas valstybinio valdymo srityje.
d) Teisėtumo režimo ir valstybinės disciplinos nustatymas ir užtikrinimas, reguliuojamų visuomeninių santykių rėmuose.
Bendrieji administracinės teisės normų bruožai:
1) Yra visuomeninių santykių teisinio reguliavimo pagrindas.
2) Nustato visuomeninių santykių dalyvių privalomo elgesio taisykles.
3) Reguliuoja vykdomosios valdžios sistemos subjektų visuomeninius santykius.
Be to administracinės teisės normos turi specifinių bruožų:
1) Jas nustato valstybinės valdžios institucijos, įmonių, organizacijų, įstaigų administracijos ir įtvirtina norminiuose aktuose.
2) Turi įpareigojantį charakterį.
3) Užtikrinamos teisinės prievartos priemonėmis.
4) Yra visuomeninių santykių, atsirandančių, pasikeičiančių ir pasibaigiančių vykdomosios valdžios funkcionavimo mechanizmo sistemos sferoje, reguliavimo priemonė.
5) Jų tikslas yra reikalingas , kaip visos vykdomosios valdžios sistemos, taip ir atskirų jos dalių organizacinis ir funkcinis sutvarkymas.
Prie administracinės teisės normų ypatumų visų pirma reikia priskirti tai, kad jos skirtingai nei kitų teisės šakų normos, turi savas teisinės apsaugos nuo jų pažeidimo priemones. Turime galvoje administracinę atsakomybę, atsirandančią neteismine, t.y. administracine tvarka. Tokiu pačiu aspektu galime kalbėti ir apie disciplininę atsakomybę, atsirandančią dėl normų, kurios reguliuoja tarnybinius santykius, pažeidimų.
Administracinės teisės normų ypatumas taip pat yra ir tai, kad daugeliu atvejų jos reguliuoja visuomeninius santykius, kurie yra kitų teisės šakų dalykas. Taip jomis užtikrinamas tam tikros dalies finansinių, mokestinių, darbo, gamtosaugos ir kitų santykių sureguliavimas. Jų pagalba užtikrinama kitų teisės sričių normų apsauga.
Administracinės teisės normų ypatumas yra ir tai, kad jos ganėtinai dažnai yra nustatomos pačių vykdomosios valdžios subjektų, valstybinės valdomosios veiklos procese ir jos tikslams.
Kas liečia administracinės teisės normų struktūrą, tai reikia pasakyti, kad ji yra tradicinė:
– Hipotezė. Aplinkybių charakteristika, kurioms esant norma taikoma. Hipotezė neretai save išreiškia juridinių faktų forma. Valdymo aparato veiklos reglamentavime ji tiesiai neišreiškiama, bet numanomos kaip jų nustatytos veiklos kompetencijos aplinkybės.
– Dispozicija. Privalomos elgesio taisyklės sudėtis. Tai atitinkami nustatymai, draudimai ir leidimai.
– Sankcija. Normos nustatytos elgesio taisyklės pažeidimo rezultatas. Normos sankcija nustato vieną ar kitą administracinės ar disciplininės atsakomybės priemonę arba vieną ar kitą administracinę perspėjamąją priemonę.
Administracinės teisės normos yra klasifikuojamos pagal įvairiausius kriterijus:
I. Pagal reguliavimo dalyką skirstomos į:
1. Materialines . Jos teisiškai įtvirtina reguliuojamų visuomeninių santykių dalyvių teises, pareigas, o taip pat ir atsakomybę.Faktiškai jos įtvirtina santykio dalyvių administracinį – teisinį statusą. Kartu jomis yra įtvirtinami vykdomosios valdžios subjektų ir įvairių rūšių valdymo objektų bendradarbiavimo pagrindai.
2. Procesinės . Jos pagal savo paskirtį nustato teisių ir pareigų, įtvirtintų materialinėmis administracinės teisės normomis, realizavimo procedūrą ir tvarką, reguliuojamų valdymo santykių rėmuose. Dažnai jos reglamentuoja stojimo į valstybės tarnybą ir jos ėjimo tvarką.
II. Pagal poveikio metodą:
1. Įpareigojamosios. Jos įpareigoja elgtis reikiamu būdu normos nustatytose aplinkybėse
2. Draudžiamosios. Draudžia atlikti vienus ar kitus veiksmus normoje nustatytomis aplinkybėmis.
3. Leidžiančiosios. Nustato adresato galimybę veikti savo nuožiūra tos normos nustatytų reikalavimų ribose.
4. Rekomendacinės. Sudaro galimybę labiausiai labiausia tikslingo užduoties sprendimo būdo paieškai.
5. Stimuliuojančios. Užtikrina reikalingą elgesį su atitinkamais reguliuojamų valdymo santykių dalyviais, materialinio ir moralinio poveikio priemonėmis.
III. Pagal juridinę galią. Juridinė galia priklauso nuo institucijų, kurios išleido norminius aktus, padėties. Kitaip sakant normų hierarchija atspindi jas priėmusių institucijų hierarchiją. Šios normos skirstomos į įstatymus ir poįstatyminius aktus. Poįstatyminiai aktai gali būti Prezidento ar vyriausybės įsakymai, nutarimai ir t.t.
IV. Pagal adresatą. Pagal tai normas galima išskirti į reguliuojančias:
1. Administracinį – teisinį piliečio statusą.
2. Skirtingų rūšių komercinių ir privačių struktūrų atskiras funkcionavimo puses.
3. Administracinį – teisinį visuomeninių organizacijų statusą.
4. Pagrindinius valstybinių įmonių, įstaigų veiklos ir organizacijos klausimus.
5. Administracinį – teisinį valstybės tarnautojų statusą.
6. Skirtingų vykdomosios valdžios institucijų grandžių veiklą ir organizaciją.
V. Pagal reguliavimo apimtį:
1. Bendrosios. Veikia visose valstybinio valdymo srityse ir sferose, reglamentuoja svarbiausias vykdomosios valdžios realizavimo proceso puses.
2. Tarpšakinės. Reglamentuoja vienas ar kitas valstybinio valdymo veiklos puses, kurios yra bendros visoms arba daugeliui valstybinio valdymo sričių.
3. Šakinės. Reglamentuoja vienas ar kitas valdymo santykių puses, atsirandančias atskirų sričių ribose, įtvirtintas už vykdomųjų institucijų kompetencijos ribų.
Egzistuoja ir kitokių administracinės teisės normų klasifikacijų pagal veikimą laike, pagal tikslinę paskirtį, pagal asmenų ratą ir t.t.
2.2.1.ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ REALIZAVIMAS IR GALIOJIMAS
Administracinės teisės normų realizacija reiškia praktinį elgesio taisyklių esančių normose panaudojimą valdymo santykių reguliavimo interesuose. Šiame procese dalyvauja visos šių santykių pusės, tik skirtingai pagal jų administracinį – teisinį statusą.
Skiriami du pagrindiniai administracinių normų realizavimo būdai:
1. Taikymas. Tai atitinkamų valdžios subjektų prerogatyva. Savo praktinę išraišką jis suranda pilnaverčių vykdomųjų institucijų teisinių aktų leidime, pagrįstų materialinių ar procesinių normų reikalavimais (pvz.: įsakymas paskirti į pareigas, visuomeninių organizacijų registracija). Tokiais atvejais yra konkrečios administracinės bylos sprendimo vieta, kas liečia išskirtinai vykdomųjų institucijų kompetenciją. Todėl piliečiai neturi įgaliojimų administracinės teisės normų taikymui.
2. Vykdymas. Jis reiškia tikslų reguliuojamų valdymo santykių pusių sekimą tomis teisinėmis priemonėmis, draudimu ar leidimu. Tai universalus normų realizavimo variantas, kadangi jo subjektai yra visi valdymo santykio dalyviai. Akivaizdu, kad vykdymas sudarant vykdomosios valdžios sudėtį, tuo pačiu tarnauja kaip priemonė reikalingos teisėtvarkos ir valstybinės disciplinos vykdomosios valdžios realizacijos sferoje.
Kai kur skiriamos dar dvi normų realizavimo formos:
1. Panaudojimas. Elgesio taisyklės nustatytų subjektinių teisių ir laisvių realizavimo įgyvendinimas.
2. Priežiūra. Susilaikymas nuo normomis uždraustų veiksmų.
Administracinės teisės normos turi tam tikro galiojimo laike ir erdvėje ribas, taip pat juridinę galią gali turėti skirtingam asmenų ratui.
Įstatyminę galią administracinės teisės normos įgauna nuo atitinkamo norminio akto pasirašymo, arba per laiką nustatytą vienų ar kitų normų įsigaliojimui. Jų įsigaliojimo terminas taip pat gali būti laikomas momentas, kai administracinės teisės normos yra pateikiamos vykdytojams.
Administracinės teisės teritorinę galią parodo teritorija, kurioje tos normos turi juridinę galią. Jų galiojimas teritorine prasme yra susijęs su institucijų, išleidusių šį norminį aktą, padėtimi. Pagal tai galima suskirstyti normas į dvi grupes:
1. bendrosios normos, galiojančios visoje respublikos teritorijoje.
2. lokalinės, vietinių valdžios institucijų priimti
teisės aktai ir galiojantys tų valdžios subjektų teritorijoje.
Pagal fizinių asmenų ratą, administracinės teisės normų galiojimas yra susijęs su jomis nustatytų elgesio taisyklių taikymu visiems piliečiams arba jų grupei (kareiviai, pabėgėliai, keleiviai, atitinkamos ministerijos darbuotojai).
Administracinių teisės pažeidimų netaikomas pareigūnams, turintiems diplomatinį imunitetą arba aukščiausių valstybės institucijų pareigūno asmens neliečiamybės teisę. Diplomatinio imuniteto teisę turi:
1. Diplomatinės atstovybės darbuotojai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas.
2. Diplomatų šeimos nariai.
3. Administracinio techninio personalo nariai, jeigu jie nėra šalies piliečiai.
4. Konsulinių atstovybių pareigūnai, kurie naudojasi ribotu imunitetu.
Aukščiausių valdžios pareigūnų imuniteto teisę Lietuvoje turi tokie Lietuvos valstybės pareigūnai: seimo nariai, prezidentas, ministrai, Konstitucinio teismo ir bendrųjų teismų teisėjai, administracinių teismų teisėjai.
2.3.ADMINISTRACINIAI – TEISINIAI SANTYKIAI
Administraciniai – teisiniai santykiai sudaro vieną iš svarbiausių administracinio – teisinio visuomeninių santykių reguliavimo elementą vykdomosios valdžios sferoje. Jei turi bet kurių teisinių santykių ypatumų. Būdingas administracinės teisės normų pirmumas, kadangi jie yra atitinkamų administracinės teisės normų poveikio visuomeniniams santykiams rezultatas. Taigi administraciniai – teisiniai santykiai – tai administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, susiklostantys valstybės valdymo sferoje.
Administraciniai – teisiniai santykiai turi visą eilę ypatumų, kurie gali būti pagrindu jų atskyrimui nuo kitų teisinių santykių rūšių. Viena iš pagrindinių savybių yra tai, kad jie reguliuoja ne bet kokius santykius, oo valdymo santykius, turinčius administracinį teisinį atspalvį. Administracinių – teisinių santykių bruožai yra tokie:
1. Šių santykių dalyvių teisės ir pareigos yra susijusios su vykdomąja ir tvarkomąja valstybės veikla, su valstybiniu ir regioniniu valdymu. Tos teisės ir pareigos yra įtvirtintos norminiuose administracinės teisės aktuose.
2. Šiuose santykiuose vienas iš jų dalyvių visuomet yra administracinės valdžios subjektas (valstybinio valdymo institucijos, įpareigoti asmenys su valstybinės valdžios įgaliojimais, visuomeniniai junginiai.
3. Susidarantys priklausomai nuo vieno teisinio santykio subjekto valios. dažniausiai susiklosto vienos iš pusių iniciatyva.
4. Administracinės teisės normos pažeidimo atveju, pažeidėjas neša atsakomybę prieš valstybę.
5. Jei yra organizaciniai.
6. Administracinių ginčų sprendimas visada vykdomas administracine tvarka.
7. Valstybės garantuojami ir būtinais atvejais saugomi prievartine jėga.
8. Nustato vykdomosios valdžios sistemos subjektų kompetenciją.
Atsižvelgiant į valstybinio valdymo sferos įvairumą, galima daryti neginčijamą išvadą, kad administraciniai – teisiniai santykiai susidarantys tos sferos ribose, yra skirtingi savo charakteriu, sudėtimi ir kryptingumu. Todėl administraciniai – teisiniai santykiai yra klasifikuojami pagal tam tikrus kriterijus:
I. Pagal jų dalyvių ypatybes:
a) tarp pavaldžių vykdomosios valdžios subjektų.
c) tarp nepavaldžių vykdomosios valdžios subjektų.
d) tarp vykdomosios valdžios subjektų ir jų organizaciniame pavaldume esančių valstybinių organizacijų, įmonių ir įstaigų.
e) tarp vykdomosios valdžios subjektų ir vietos savivaldos įstaigų.
f) tarp vykdomosios valdžios subjektų ir nevalstybinių įmonių ir organizacijų.
g) tarp vykdomosios valdžios subjektų ir visuomeninių junginių.
h) tarp vykdomosios valdžios ir piliečių.
i) tarp vietos savivaldos įstaigų, įgyvendinančių vykdomąsias funkcijas.
j) tarp visuomeninių junginių ir t.t.
II. Priklausomai nuo teisinio reguliavimo tikslų:
a) vidaus organizaciniai, atsirandantys valdymo institucijų vidaus veikloje (struktūrinių ir kadrinių klausimų sprendimas, valdymo aparato tarnautojų pareigų paskirstymas, jų atsakomybės nustatymas ir t.t.).
b) išoriniai, atsirandantys išorinės valdymo sferos ribose, t.y. valdymo funkcijų realizavimo procese.
III. Priklausomai nuo teisinių santykių dalyvių ryšių:
a) vertikalūs teisiniai santykiai. Jie parodo administracinio – teisinio reguliavimo ir tipinių valstybinio valdymo srityje subordinacinių ryšių tarp valdymo subjekto ir objekto esmę, o taip pat vykdomosios valdžios realizavimo mechanizmo išorinį kryptingumą. Jie visada atsiranda tarp pavaldžių pusių, taigi atmeta dalyvių lygumą.
b) horizontalūs teisiniai santykiai. Tai tokie santykiai, kuriuose dalyviai faktiškai ir juridiškai yra lygiateisiai . Juose atitinkamai nėra vienos santykio pusės juridinių valdingų liepimų, privalomų kitai pusei. Ar galimi tokie santykiai valstybinio valdymo sferoje? Visų pirma turi būti tikra, o ne formali administracinio – teisinio santykio dalyvių lygybė ir nebuvimas bet kokia forma išreikšto jų pavaldumo. Aišku išskirti horizontalius santykius iš didelės administracinių – teisinių santykių masės gana sunku, bet vis dėlto tokia galimybė yra, pvz.: vykdomųjų institucijų veikloje susiklosto santykiai tarp skirtingų valstybės tarnautojų, kurie turi vienodą pareigybių lygį, be to jie plėtojasi be privalomų kitiems pareigūnams įsakymų.
IV. Subordinaciniai ir koordinaciniai santykiai. Pirmiems būdingas autoritarizmas (valdingumas), juridinis valdymo subjektų valios išreiškimas. Kas liečia antrus, tai jais išreiškiami tokie valdymo ryšiai kuriuose autoritarizmas atstovauja(pvz.: santykiai tarp nepavaldžių vykdomųjų institucijų).
V. Pagrindiniai ir nepagrindiniai administraciniai – teisiniai santykiai. Pagrindiniai išreiškia pagrindinę vykdomojo pobūdžio formulę, kurioje akivaizdžiai pasireiškia valdinga valstybinio valdymo veiklos prigimtis. Tai visų pirma santykiai tarp aukščiau ir žemiau stovinčių vykdomosios valdžios realizavimo mechanizmo grandžių, tarp vadovų ir jiems pavaldžių pagal tarnybą darbuotojų. Nepagrindiniai susiklosto betarpiškai už valdymo poveikio ribų vienam ar kitam objektui. Kitaip sakant jie išeina iš objekto ir subjekto tarpusavio santykių ribų. Tokių teisinių santykių esmė yra tame, kad jie parodo ryšius tarp nepavaldžių valdymo proceso pusių.
VI. Atsižvelgiant į administracinių – teisinių santykių apsaugos būdą.
a) ginami administracine (neteismine) tvarka.
b) ginami teismine tvarka.
VII. Priklausomai nuo juridinio charakterio:
a) materialiniai teisiniai santykiai.
b) procesiniai teisiniai santykiai.
Administraciniai – teisiniai santykiai turi savo struktūrą, kurią sudaro subjektai (dalyviai), objektai (tai dėl ko atsiranda tie santykiai) ir turinys. Turinyje išsiskiria dvi pusės: materiali (subjektų elgesys) ir juridinė (subjektinės teisės ir pareigos).
Administracinių – teisinių santykių objektas yra valinis žmonių elgesys. Subjektas – visuomeninio santykio dalyvis, kuriam teisės norma suteikė teises ir pareigas. Jis turi du požymius:
1) Visų pirma socialinis: dalyvavimas visuomeniniuose santykiuose ypatingo, sugebančio įgyvendinti vienintelę suasmeninto subjekto valią, pavidalu.
2) Juridinis: jo sugebėjimų turėti teises ir pareigas, dalyvauti teisiniuose santykiuose pripažinimas teisinėmis normomis.
Administracinių – teisnių santykių subjektai: fiziniai, juridiniai ir kiti asmenys, kuriems atitinkamai teisės normos suteikia teises ir pareigas. Jų dalyvavimo laipsnis administraciniuose – teisiniuose santykiuose nustatomas jų administraciniu teisės subjektiškumu.
Administracinės teisės mokslas išskiria dvi teisinių santykių subjektų grupes:
I. Individualūs subjektai. Kitaip sakant tai yra fiziniai asmenys: piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės, asmenys su dviguba pilietybe. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, asmuo negali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis(12str.2d.). Kai kurios Lietuvos teritorijoje esančių užsieniečių teisės yra apribotos. Jie negali dalyvauti rinkimuose, būti išrinkti į valstybinės valdžios institucijas, eiti kai kurių valstybinių pareigybių, jiems negali būti nustatoma pareiga tarnauti Lietuvos kariuomenėje.
Pilietis kaip administracinės teisės subjektas, tai visuomeninių santykių dalyvis, kuriuose jis dalyvauja kaip konkrečių teisių ir pareigų , nustatytų norminiuose aktuose, turėtojas. Teisės ir pareigos visumoje sudaro piliečio teisinį statusą. Administracinis – teisinis piliečio statusas turi tam tikrų ypatybių:
1. Jis turi sudėtingą, kompleksinį pobūdį, jam turi įtaką konstitucinės, civilinės, finansinės ir kitų teisės šakų normos, kurios atspindi visuomenės ir asmenybės, piliečio ir valstybės, individo ir kolektyvo tarpusavio santykius.
2. Pagal nurodymų būtinybę jis savyje turi arba tik teises arba teises ir pareigas.
3. Piliečio administracinio – teisinio statuso
sudėtis vienais atvejais priklauso nuo vieno ar kito asmens norų (pvz.; pilietis kreipiasi į vidaus reikalų instituciją dėl leidimo įsigyti medžioklinį šautuvą ), kitais atvejais jei formuojasi pagal jo norus(pvz.: pilietis, padaręs smulkų nusikaltimą, sulaikomas administracine tvarka ir pristatomas į policiją).
4. Teisinis piliečio kaip administracinės teisės subjekto statusas įtraukia teises ir pareigas, bendras visiems piliečiams (pvz.: laikytis gaisrinės saugos priemonių), teises ir pareigas priklausančias tik kokios nors kategorijos piliečiams(pvz.: vairuotojų), o taip pat konkrečių individų teises ir pareigas.
II. Kolektyviniai administracinių – teisinių santykių subjektai. Jais gali būti: vykdomosios valdžios institucijos, vietos savivaldos institucijos, organizacijos, įmonės, įstaigos, visuomeniniai junginiai.
Vykdomosios valdžios institucijos turi tokią organizaciją, kuri būdama valstybės aparato dalimi, turi kompetenciją, struktūra, teritorinį veiklos pobūdį, formuojasi pagal įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nustatytą tvarką, naudojasi nustatytais metodais darbe. Turi teisę veikti pagal valstybės liepimą. Kiekviena valstybės institucija, taip pat ir vykdomosios valdžios yra atitinkamai įformintas žmonių kolektyvas. Vykdomosios valdžios institucijoms būdinga tai, kad susideda iš valstybės tarnautojų, kurie turi atitikti profesionalaus pasirengimo, darbo įgūdžių, stažo ir kitų reikalavimų laipsnį. Kiekviena vykdomoji institucija turi vidinę struktūra, veiklos teritoriją ir kompetenciją.
Nuo kitų valstybės institucijų vykdomosios valdžios institucijos skiriasi paskirtimi, savo veiklos sudėtimi ir darbo metodais. Jos įgyvendina organizacinę, valdomąją, vvykdomąją poįstatyminę veiklą. Vykdomosios valdžios subjektiškumas yra ypatingas tuo, kad jos vykdo valdžios įgaliojimus – turi teisę duoti kitiems teisės subjektams (piliečiams, institucijoms) privalomus paliepimus ir jų vykdymą užtikrina teisine valstybės prievarta. Jų subjektiškumą sudaro specialiu teisės aktu nustatyta jų kompetencija. Administracinių – teisinių santykių dalyviais gali būti skirtingos pagal savo teisinę padėtį organizacijos, gaminančios materialias ie dvasines vertybes. Organizacija suprantama, kaip skirtingo darbuotojų skaičiaus kolektyvas, kurio priešakyje yra jo valdymo organas.
Organizacijos valdymo organu yra administracija, kuri įgyvendina valdymo funkcijas organizacijos viduje, lai suteiktų įgaliojimų ribose. Su vykdomosios valdžios institucijomis ir kitais administracinės teisės subjektais dalyvauja išoriniuose administraciniuose – teisiniuose santykiuose, įgyvendina savo funkcijas. Kitaip sakant organizacijos administracija gali būti tik išorinių teisinių santykių dalyve. Skirtingai nei vykdomosios valdžios organai, administracija nėra išorinio valdymo subjektu, kadangi ji neturi atitinkamų valstybinių valdingų įgaliojimų.
Administracinių – teisinių santykių atsiradimui, pasikeitimui ir pasibaigimui reikalingas sąlygų, numatytų administracinės teisės normose, atsiradimas. Tai – juridiniai faktai t.y. aplinkybės, kurioms atitinkant atitinkamų teisės normų reikalavimus, tarp tam tikrų pusių turi (arba gali) atsirasti konkretūs teisiniai santykiai. Tokiomis aplinkybėmis yra veiksmai ir įvykiai. Veiksmas yra aktyvios subjekto valios išreiškimo rezultatas. Jie gali būti teisėtais, kas reiškia jų pilną atitikimą administracinės teisės normų reikalavimams.Priešingu atveju jie yra neteisėti. Kaip juridiniai faktai yra teisiniai piliečių, jų junginių ir visų kitų įmanomų administracinių – teisinių santykių dalyvių veiksmai. Pavyzdžiui: piliečio skundo padavimo seka, konkrečių administracinių – teisinių santykių atsiradimas tarp jo ir adresato(vykdomąja institucija, įpareigoto asmens).
Juridinių faktų ypatybė pagal administracinę teisę yra tai, kad pagrindine teisinių veiksmų rūšimi yra vykdomosios valdžios subjektų teisiniai akta, turintys individualų pobūdį t.y. nukreipti į konkretų asmenį ar reikalą. Jų tiesioginė juridinė pasekmė – administracinių – teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas, pvz.: paskyrimo į pareigas įsakymas sudaro tarnybinių santykių atsiradimą.
Neteisiniai veiksmai – neatitinka administracinės teisės normų reikalavimų, jas pažeidžia. Tai disciplininiai poelgiai arba administracinės teisės pažeidimai kaip labiausiai būdingi valstybinio valdymo sferai. Dėl jų atsiranda administraciniai – jurisdikciniai teisiniai santykiai. Neteisiniu gali būti ir neveikimas, pvz.: vidaus reikalų tarnybos būtinų priemonių visuomenės tvarkos užtikrinimui nepanaudojimas.
Įvykiai – tai tokie teisiniai faktai, kurie atsiranda be visuomeninio santykio subjektų valios ir sąmonės (stichinės nelaimės, potvynis, žemės drebėjimas). Jie gali įvairiai veikti žmogaus teisių saugą ir jų įgyvendinamumą, tapti įvairių teisinių santykių atsiradimo pagrindu.
2.4. ADMINISTRACINIAI – TEISINIAI REŽIMAI
Gyvenime neįmanoma išvengti visuomeninių santykių pasikeitimų , kurie yra vykdomosios valdžios sferoje ir yra reguliuojami administracine teise. Tokie visuomeninių santykių pasikeitimai gali būti reikšmingi ar mažai reikšmingi , laukiami ar netikėti valstybinės valdžios organams.Taip pat šie santykiai gali turėti teigiamą ar neigiamą reikšmę.
Jeigu tie pasikeitimai daro teigiamą įtaką visuomenei , tai jei sulaukia paramos specialiomis valstybės valdžios organų priemonėmis.Bet jeigu pasikeitimai daro neigiamą įtaką visuomenei ,t.y. skatina teisės normų pažeidimus , tai valdžios organų užduotis yra sureguliuoti nekontroliuojamą situaciją.
Jeigu neigiami pasikeitimai nežymūs , tai jei įveikiami įprastomis valstybinio valdymo praktikos priemonėmis. Tai, pvz.: kai kriminogeninė situacija yra valstybės organų kontroliuojamose ribose ir stipriai nesikeičia .Bet jeigu tie neigiami pasikeitimai pasiekia nekontroliuojamą ribą ir negali būti įveikiami įprastomis priemonėmis , tai valstybės valdžios organai turi turėti ypatingų priemonių , kurios skiriasi nuo įprastų priemonių administraciniu-teisiniu poveikiu ir kurias priimta apibūdinti administracinių-teisinių režimų sąvoka.
Administraciniai-teisiniai režimai – tai valstybinių-valdymo ir administracinių-teisinių reguliavimo priemonių visuma , besiskiriančių nuo tų priemonių , kurių imasi valstybės valdžios ,tarp jų ir vykdomosios valdžios organai , normalaus funkcionavimo metu , išreiškiamų centralizuota tvarka ir imperatyviu juridinio poveikio būdu. Šis poveikio būdas skiriasi tuo , kad pagal savo statusą teisinio santykio subjektai užima nelygias juridines pozicijas . Teisinis poveikis įgyvendinamas imperatyviuoju pobūdžiu , kai juridinė energija kyla iš valdžios galias turinčio subjekto , tuo sudarydama pavaldumo ir subordinacijos santykius.
Administracinis-teisinis režimas suprantamas kaip veiklos taisyklių nustatymas teisine tvarka ,fizinių ir juridinių asmenų veiksmų ar elgesio nustatymas, savo teisių tam tikrose situacijose įtvirtinimo tvarkos nustatymas , valstybės apsaugos ir suvereniteto, saugumo interesų ir visuomeninės tvarkos apsaugos užtikrinimas ir palaikymas specialiai tam tikslui sudaromomis valstybinio valdymo tarnybomis .
Pagrindinis jų tikslas – įspėjimas ar sutrukdymas nusikalstamos ar kitokios neteisinės veiklos visos šalies saugumo sferoje.
Administracinių-teisinių režimų panaudojimo būtinybė – tai iššaukta priemonė ir veikianti ypatingomis vykdomosios valdžios organų ir kitų administracinės teisės subjektų funkcionavimo situacijomis.
Taigi administracinių-teisinių režimų paskirtis – ypatingų valstybės būsenų reguliavimas, specialių priemonių sistemos pagalba. Tokioms priemonėms priskiriama:
a)Teisinės normos ir aktai , nustatantys ypatingą veiklos tvarką vienokiose ar kitokiose srityse.
b)Sudaromi įpareigoti valstybės organai arba ,kuriems suteikta kompetencija formuoti ir palaikyti tam tikrą režimą.
c)Detali , operacinė teisės subjektų veiksmų ir jų tarpusavio santykių reglamentacija.
d)Sena kontrolės ir atsakomybės už veiklą administracinio-teisinio režimo metu sistema.
e)Specialių organizacinių , techninių , materialinių , ir finansinių priemonių buvimas.
Administracinis-teisinis režimas yra specifinė teisės subjektų veiklos tvarka skirtingose valstybės gyvenimo sferose.Jis nustatomas įstatymais ir poįstatyminiais aktais ir nukreiptas į jų griežtai tikslingą ir funkcinę veiklą tose srityse , kur reikalingos papildomos priemonės , palaikant normalią valstybės funkcionavimo būseną.
Bet tam tikro
administracinio-teisinio režimo schematiškas įvedimas nėra tikslingas. Praktikoje toks režimo įvedimas veda tiesiog prie labai drastiškų reguliavimo priemonių arba prie režimų neefektyvumo , dėl nederamos jų sąveikos su kitais reguliavimo būdais . Taigi reikalingas tikslus laiko pasirinkimas ir teisingas besitęsiančių ar kitokių situacijų įvertinimas , taip pat ir veiklos rūšių įvertinimas , reikalaujančių teisės subjektų laikymosi tos veiklos tikslų ir parametrų.
Administraciniai-teisiniai režimai reguliuojami dvejopai. Jei yra arba sudėtinė daugiau bendrų įstatymų ir poįstatyminių aktų dalis , arba išreiškiami specialiuose aktuose. Vienas ar keli tokio pobūdžio aktai sudaro juridinį pagrindą serijai konkrečių , operatyvinių , tvarkomųjų įsakų , įsakymų. Jų rūšys ir priėmimo nuoseklumas , bei įgyvendinimas labai reikalingi , nes priešingu atveju neįmanoma užtikrinti juridinės , operacinės piliečių ir juridinių asmenų veiklos .Bet vis dėlto studijos rodo , kad administracinių-teisinių režimų reglamentacija dar nėra įvykdyta reikiamu būdu. Įstatymų , poįstatyminių aktų , nutarimų tematikoje ne visuomet nurodomi vieno ar kito režimo elementai. Taip pat nenurodomi specialūs ar papildomi valstybės organų įgaliojimai.Specialūs vadinami skirtingai ir vis dėlto aktai kaip “Tvarka” ir kiti teisės aktai režimų įvedimui naudojami vienodai . Bet administraciniams-teisiniams režimams reikalingi aktai, kuriuose yra išdėstyti režimų elementai , bet be jų ir vieno ar kito administracinio-teisinio režimo specifiniai elementai.
Taigi administracinių-teisinių režimų skirtingumas duoda būtinybę juos klasifikuoti. Pagal tikslo kriterijų juos galima suskirstyti į tris dideles grupes:
Administraciniai-teisiniai režimai skirti valstybės būklei nustatyti , t.y.: ypatingosios , karinės padėties , valstybės sienų apsaugos , vidinės prekybos reguliacija.
· Funkciniai administraciniai-teisiniai režimai , kurių paskirtis apsaugoti valdymo ir veiklos sferų funkcijas ,pvz.: mokesčių , sanitarinis , ekologinis.
· Legalizuojantys administraciniai-teisiniai režimai. Tai oficiali fizinių ir juridinių asmenų registracija , taip pat normatyvinių reikalavimų veiklos rūšims registracija.
Vieno ar kito režimo pasirinkimas priklauso nuo susidariusios padėties aštrumo , krizinės situacijos laipsnio . Galima išskirti tokius kriterijus :
a)Grėsmės poveikio saugumui intensyvumo laipsnis.
b)Ypatingų procesų laiko trukmės aspektas.
c)Mąsto platumas.
d)Gręsiančio pavojaus poveikis įvairioms visuomeninio gyvenimo sferoms.
e)Padarinių eiliškumas .
Įvertindami ekstremalią situacija , kompetentingi organai turi išsirinkti tą administracinį-teisinį režimą , su kurio pagalba galima stabilizuoti padėtį , panaikinti grėsmę , atstatyti normalų valstybės ir visuomenės funkcionavimą.
IŠVADOS
Šiame darbe mes nagrinėjome administracinio-teisinio reguliavimo mechanizmą bei jo sampratą, elementus ir kokia svarbą jis turi valstybės bei visuomenės funkcionavimui.
Taigi visa tai išnagrinėję šiame rašto darbe, mes galime teigti, kad administracinis-teisinis reguliavimo mechanizmas turi didelę reikšmę valstybės funkcionavimui ir visuomenės gyvenimui. Tai tarsi priemonė, kuri yra naudojama norint užtikrinti žmogaus ir piliečio bei visuomeninių junginių teises bei laisves bei jas realizuoti, taip pat užtikrinti normalų valstybės funkcionavimą. Tai yra vienintelis būdas šiems tikslams pasiekti.
Mūsų nuomone administracinis – teisinis reguliavimo mechanizmas turi tikrai didelę reikšme normaliam valstybės funkcionavimui, teisių ir laisvių apsaugai.
LITERATŪRA
1.Lietuvos Respublikos Konstitucija.
2.S.Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, Justitia 2000.
3.A.Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius, Justitia 2002.
4.Ю.А.Тихомиров.Курс административного права и процессаю.Москва
1998.
5.Б.K.Степанов , К.Ю.маркович, К.Г.Никонович,O.Д.Михайлович,
П.Л.Леонидович.Административное право ,Москва, Юристъ 2000.
6.Д.Н.Бахрах. Административное право, Издателство БЕК , Москва 1993.
7.Административное право в схемах. Редактор А.М.Никитин.Закон и
право, Москва , 2000.
8.Б.В.Россинский. Административное право, вопросы и ответы. Закон и
право, Москва , 2000.
9. Д.М.Овсянко. Административное право. Москва, Юристъ 1997.
