Administracinių teisinių santykių samprata ir rūšys
TURINYS
Įžanga ………………………… 3
Administracinių teisinių santykių rūšys ……………….. 4
Administracinių teisinių santykių sąvoka , struktūra , ypatumai …….. 9
Pagrindiniai administracinių teisinių santykių rūšių bruožai ………. 11
Išvados ………………………… 17
Naudotos literatūros sąrašas ……………………. 18
Įžanga
Kalbant apie šiuolaikinius visuomeninius ryšius tarp žmonių, žmonių ir valstybės, atskirų visuomenės grupių galima teigti, kad jie yra permainingi. Tai gali priklausyti nuo įvairių veiksnių: socialinių, ekonominių, arba nuo technikos pažangos, permainų valstybinio valdymo srityje ir t.t.
Šiems visuomeniniams ryšiams, paprastai vadinamiems visuomeniniais santykiais, sureguliuoti yra skirta daug normų – elgesio ttaisyklių – teisės, socialinių, religinių ir kt.
Kiekviena teisės mokslo šaka stengiasi apimti tam tikrą specifinę visuomeninių santykių sritį, kurie pasižymi tiek bendrais visuomeninių teisinių santykių bruožais, tiek ir specifiniais, būdingais tiktai konkrečiai teisės reguliavimo sferai.
Būtent abi šios požymių grupės būdingos ir visuomeniniams santykiams, reguliuojamiems administracinės teisės normomis. Administraciniai teisiniai santykiai apima gana platų ratą visuomeninių santykių susiklostančių mūsų visuomenėje ir visų pirmą, tai visuomeniniai santykiai susiklostantys valstybinio valdymo srityje. Kaip tik ši sfera kelia nemažai diskusijų žiniasklaidos priemonėse, visuomenėje, ttodėl ji yra pakankamai aktuali ne tik kaip teorinė koncepcija, bet ir kaip puiki galimybė detaliau pažinti valstybinio valdymo sferą, kurioje kaip tik tenka dirbti VR institucijų pareigūnams.
Mano darbo rašto tema yra administracinių teisinių santykių samprata ir rūšys, tačiau, mano mmanymu negalima pradėti rašyti darbo, nepaaiškinant iš kur kyla tie teisiniai santykiai, todėl būtina susipažinti su pagrindiniais administracinių teisinių santykių ypatumais ir struktūra. Todėl, šis išsiaiškinimas ir padės mums suprasti darbo esmę.
Taip pat, manau reikia aptarti klausimus, susijusius su administracinių teisinių santykių apribojimu nuo kitų rūšių teisinių santykių. Tam būtina pasitelkti ne tik administracinės teisės žiniomis, bet ir kitų teisės mokslo šakų žiniomis.
Administracinių tesinių santykių rūšys
Kalbant, apie administracinius teisinius santykius, galima pasakyti kad, jie visada yra grupuojami skirtingai, kiekvienas teisinės literatūros rašytojas aprašo ją įvairiai. Bandžiau liginti su rusų ir lietuvių literatūra. Kiekvienoje literatūroje pradedama aiškinti vis kitaip, turbūt todėl, kad, administracinių teisinių santykių rūšys yra klasifikuojami pagal įvairius kriterijus, tačiau nuo to jų esmė nesikeičia.
Administracinių teisinių ssantykių apibūdinimas kaip griežtai valdinio pobūdžio santykių neatima galimybės juos klasifikuoti pagal įvairius kriterijus.
Būdingas administraciniams teisiniams santykiams valdinis elementas pasireiškia įvairiai. Valdymo praktika byloja apie tai, kad atskiros administracinių teisinių santykių rūšys ne visuomet ir ne visur tiesiogiai ir betarpiškai išreiškia jiems būdingą valdingumą, kad tokio pobūdžio santykiai gali kilti ir esant šalių lygybei.
Pasirodo administraciniai teisiniai santykiai gali būti ir sutartinio pobūdžio. Taigi ne visi administraciniai teisiniai santykiai yra reguliuojami administracinės teisės. Tačiau vis dėlto didžiausią reikšmę turi tie aadministraciniai teisiniai santykiai, kurie susiję su praktiniu įgaliotų institucijų vykdymų administracinių funkcijų.
Tuo remiantis galima išskirti dvi pagrindines administracinių teisinių santykių grupės:
1) santykiai, išreiškiantys pagrindinius valdomojo poveikio ryšius (“subjektas- objektas”), kurioje aiškiai išreikšta valstybinės veiklos valdinė prigimtis;
2) santykiai, susiklostantys už tiesioginio poveikio į valdymo objekto ribų, tačiau organiškai su tuo susiję ;
Kartais minėtos administracinių teisinių santykių grupės charakterizuojamos kaip pagrindiniai ir nepagrindiniai valdiniai ryšiai. Pirmieji tiesiogiai išreiškia valdymo esmę, antrieji yra su tuo susiję, tačiau tiesiogiai šių santykių neišreiškia.
Prie pirmųjų gali būti priskiriami aukščiau minėti administraciniai teisiniai santykiai, kurie buvo išreikšti formule “komanda – vykdymas”. Tai visų pirma santykiai tarp aukštesniųjų ir žemesniųjų vykdomosios valdžios institucijų, tarp vadovaujančių pareigūnų ir jiems pavaldžių administracinio valdymo aparato darbuotojų, tarp vykdomųjų institucijų ir piliečių, turinčių tam tikrų administracinių teisinių pareigų ir t.t .
Charakterizuojant antrosios grupės administracinius teisinius santykius, akcentuojama, kad jie nors ir susiklosto valstybinio valdymo sferoje, tačiau jų tiesioginė paskirtis nėra tiesioginis valdymo subjekto poveikis valdymo objektui. Tai pavyzdžiui santykiai tarp dviejų šalių, funkcionuojančių valdymo sferoje, bet nesusietų pavaldumo santykiais. Taigi tarp jų santykis gali būti išreikštas “subjektas – subjektas”. Tokiu būdu dvi ministerijos gali sueiti į administracinius teisinius santykius, susijusius su bendro teisės norminio akto parengimu arba derinant bendrus valdymo veiklos klausimus.
Tokio pobūdžio aadministraciniai teisiniai santykiai taip pat labai naudingi realizuojant valdymo funkcijas. Jie yra lyg paruošiamieji prieš tiesioginio poveikio į valdymo objektą santykius.
Teisinėje literatūroje taip pat išskiriami subordinaciniai ir koordinaciniai ATS. Pirmųjų esmė yra aiški: valdymo subjektas veikia valdymo objektą. Koordinaciniais santykiais vadinami tokie, kuriose toks pavaldumas lyg ir neegzistuoja. Pavyzdžiui: santykiai tarp nepavaldžių vykdomųjų institucijų. Tačiau dėl to, galima ginčytis. Juk šioje sferoje koordinacija neturėtų būti suprantama tiesiogine prasme.
Koordinacinės funkcijos bendrai yra privalomos vykdomosioms institucijoms ir praktiškai sutampa su valdinėmis funkcijomis. Pavyzdžiui: vyriausybė koordinuoja atskirų Lietuvos regionų valdymo institucijų darbą ir tai daro pagrindiniais nutarimais, kurie yra aiškiai valdinio pobūdžio. Visa tai rodo, kad koordinacinei veiklai yra būdinga valdiniai elementai. Reiškia iš esmės koordinacija taip pat gali būti subordinacinio pobūdžio. Todėl aukščiau minėtos administracinių teisinių santykių klasifikacijos, kaip matome yra labai sąlyginės.
Kitas klasifikavimo būdas – tai administracinių teisinių santykių skirstymas pagal jų dalyvių juridinės sąveikos pobūdį. Šiame kontekste, iš esmės užgožiant aukščiau minėtas klasifikacijas, išskiriami horizontalus ir vertikalus administraciniai teisiniai santykiai.
Vertikalus administraciniai teisiniai santykiai geriausiai išreiškia administracinio teisinio reguliavimo esmę ir yra tipiški valdiniai veiklai, pagrįstai subordinaciniais ryšiais tarp valdymo subjektų ir valdymo objektų. Jie kyla tarp pavaldžių šalių, kas rodo apie nebuvimą juose šalių lygybės, priešingai nei civiliniuose teisiniuose ssantykiuose. Tačiau pavaldumo negalima traktuoti vienareikšmiškai.
Vertikalumas reiškia, kad viena šalis turi administracinius valdinius įgaliojimus, o kita šalis arba jų neturi, arba jie yra mažesnės apimties.
Nors vertikalus administraciniai teisiniai santykiai yra būdingiausi valstybinio valdymo sferai, galima aptikti ir keletą variantų horizontalių administracinių teisinių santykių.
Tokiems administraciniams teisiniams santykiams būdinga eilė požymių:
1. šalių nelygybė;
2. šalių nelygybė sąlygoja vienos šalies pavaldumą kitai;
3. pavaldumas administraciniuose teisiniuose santykiuose ne visuomet aiškiai
išreikštas;
Pavyzdžiui: pilietis ar visuomeninė organizacija nėra organizaciniai pavaldi vykdomosioms institucijoms. Tarp atskirų vykdomosios valdžios grandžių vienos grandies pavaldumo kitai dažnai taip pat nebūna.
Pavyzdžiui: nėra pavaldžios kontrolės ir priežiūros tarnyboms.
4. kalbant apie pavaldumą visų pirma reikia paminėti organizacinį pavaldumą, kaip charakteringiausią valdymo vertikalei. Toks pavaldumas pasireiškia tarp aukštesniųjų ir žemesniųjų vykdomosios valdžios institucijų;
5. daugelis administracinių teisinių santykių susiklosto tarp nepavaldžių jų dalyvių. Bet ir tokiais atvejais vieną iš šalių savo kompetencijos ribose gali išleisti juridinius aktus privalomus vykdyti organizaciniai nepavaldžiai šaliai. Tokio pobūdžio santykiai labiausiai būdingi tarp šakinio valstybinio valdymo sferai;
6. valstybinio valdymo sferoje plačiai išvystyta kontrolės ir priežiūros veikla, kurios subjektais yra pačios vykdomosios valdžios institucijos. Priežiūrinės institucijos turi juridinius valdinius įgaliojimus, ir taiko juos organizaciniai nepavaldiems objektams;
7. vykdomosios valdžios institucijos sutinkamai su administracinėmis teisės normomis, gali adresuoti savo valdinius įgaliojimus
piliečiams, kurie jokiuose pavaldumo santykiuose su šiomis institucijomis nėturi. Tačiau tai, taip pat vertikalumo pavyzdys;
8. bene svarbiausias momentas yra tai, kad visi vertikalus administraciniai teisiniai santykiai išreiškia vienos šalies juridinį priklausomumą nuo kitos. Tai paaiškinama tuo, kad valdiniai įgaliojimai, reikalingi tam tikram klausimui spręsti, yra tik pas vieną šalį.
Taigi vertikalių administracinių teisinių santykių esmė tame, kad viena šalis veikia kaip valdymo subjektas ir daro valdinį poveikį kitai šaliai -valdymo objektui.
Horizontalus administraciniai teisiniai santykiai yra tokie, kuriuose šalys ir faktiškai iir juridiškai yra lygios. Juose atitinkamai nėra būtinų vykdymui vienos šalies nurodymų kitai šaliai. Aišku tokio pobūdžio santykiai ne taip paplitę valstybinio valdymo srityje, kaip vertikalus.
Pats šalių lygybės pripažinimas administraciniuose teisiniuose santykiuose atrodo visiškai prieštarauja administracinės teisės esmei. Tam, kad pripažintume horizontalių administracinių teisinių santykių buvimą, visų pirma reikia atsižvelgti į tam tikras aplinkybes:
a) juose negali būti valdingų vienos šalies nurodymų kitai šaliai;
b) negali būti pavaldumo tarp šalių;
c) jų tarpusavio santykiai labai sietini su civiliniais teisiniais santykiais.
Tai gali būti santykiai tarp subjektų, kurie yyra lyg paruošiamieji prieš ateityje augantį valdinį subjekto poveikį valdymo objektui. Taip pat santykiai kylantys betarpiškai po tam tikro valdinio poveikio. Pavyzdžiui: dviejų institucijų veikla rengiant bendras priemonės normatyvinių aktų vykdymui.
Dvi paminėtos santykių grupės gali būti priskiriamos prie administracinių procesinių ssantykių:
santykiai, kuriuose šalys užima lygias pozicijas;
santykiai, kurie grindžiami tam tikru susitarimu tarp šalių.
Kaip matome horizontalių administracinių teisinių santykių charakteristika verčia juos analizuojant atsižvelgti į eilę aplinkybių, su kuriomis galima sutikti arba nesutikti. Tokiu būdų matome, kad administracinių teisinių santykių klausimas yra labai problematiškas ir ypač dažnai painiojasi su civiliniais teisiniais santykiais. Taigi apibendrinant administracinių teisinių santykių rūšys skiriamos pagal įvairius aspektus .
Iš tarybinės administracinės teisės, kurioje pradedama aiškinti pagal šiuos kriterijus:
Pagal ryšių tarp santykio šalių pobūdį:
1. vertikalus (subordinaciniai) – būdingi tiems, kurie pavaldus vieni kitiems
organizacinė tvarka; (tarp vadovo ir jam pavaldžių tarnautojų). Dažniausiai jie atsiranda įgyvendinant valstybinio valdymo funkcijas;
2. horizontalus – susiklosto tarp tiesiogiai vienas kitam nepavaldžių subjektų (pvz.,
ministerijos, viena kitai nepavaldžios). Santykiai tarp valstybinio valdymo organų ir piliečių, ar visuomeninių organizacijų.
Pagal tikslinę santykių paskirtį:
1. pozityvus (teigiami – sprendžiami teigiami klausimai) – susidaro įgyvendinant
valstybinio valdymo organams pagrindinės funkcijas; sprendžia įvairius organizacinius uždavinius, vadovauja ūkinei veiklai, socialinei – kultūriniai ir kt;
2. deliktiniai (neigiami) – santykiai dėl padaryto teisės pažeidimo.
Pagal konkretų turinį:
1. turtinio pobūdžio – santykio objekto priežastis – materialinės vertybės;
2. neturtinio pobūdžio – mokslas, literatūra ir pan.
Pagal santykių apsaugos būdą:
• ginami administracine tvarka;
• ginami teismine tvarka.
Pagal subjekto pobūdį:
1. tarp vykdomųjų organų ir pareigūnų;
2. tarp vyriausybinių organų;
3. tarp piliečių;
4. tarp užsieniečių.
Kaip jau minėjau, dažnai teisinėje literatūroje administraciniai teisinai santykiai klasifikuojami pagal kitus kriterijus. Pagal GG. Petrovo išskiriami:
1. pagal konkretų jų socialinį turinį;
2. jų vietą sistemoje;
3. santykių plitimo teritoriją;
4. pagal jų trukme;
5. santykio šalių teisių ir pareigų santykį;
6. juridinių faktų (kaip atsiranda, pobūdis).
Administracinių teisinių santykių sąvoka, struktūra ir ypatumai
Administraciniai teisiniai santykiai – tai administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, susiklostantys vykdomosios valdžios, kitų subjektų tos rūšies veikloje.
Administraciniai teisiniai santykiai susidaro dažniausiai socialinio gyvenimo sferoje – valdyme.
Visų pirmą jie atsiranda valstybės valdymo organams arba vykdomosioms ar savivaldos institucijoms įgyvendinant joms pavestas funkcijas ar uždavinius – viešojo valdymo srityje.
Šiame santykyje vienas subjektas paprastai yra privalomasis – tam tikras valstybės organas arba jo pareigūnas, arba organas, turintis valstybės valdingus įgalinimus (valstybės deleguotą kompetenciją) – tai sąlygoja administracinių teisinių santykių reguliavimo metodas. Vėliau,administraciniai teisiniai santykiai atsiranda valstybės organų vidinio valdymo procese.
Administraciniai teisiniai santykiai paprastai būna sureguliuoti vienos šalies iniciatyva, kitos šalies sutikimas nebūtinas. Gali būti ir dviejų šalių iniciatyva (pvz., 2 ministerijų bendras aktas).
Dažnai tarp ATS dalyvių kyla ginčų. Tokių atvejų šie ginčai sprendžiami administraciniu būdu – sprendžia valstybinio valdymo (vykdomosios valdžios) organas (pareigūnas). Atskirais atvejais, numatytais įstatyme, administraciniai ginčai sprendžiami teismo keliu (bendrosios kompetencijos ir administraciniuose). Teismas paprastai sprendžia tokius ginčus, kurie liečia gyvybiškai svarbias piliečių ar kitų subjektų teises. Ginčas, dėl administracinės nuobaudos sprendžiamas teisme. Teisminė ginčų nagrinėjimo tendencija platėja. <
Administracinių teisinių santykių šalis, pažeidusi ATN reikalavimus, atsako ne antrajai ginčo šaliai (kaip CT), bet valstybei, jos organams – tai lemia valstybinis valdymo pobūdis.
Administracinio teisinio santykio struktūra yra susidariusi iš tokių elementų, kaip: teisinio santykio subjektai, jų subjektyvinės teisės, teisinės pareigos ir teisinio santykio objektas („Tarybinė administracinė teisė “ P.Petkevičius, pusl .30-31).
Administracinės teisinio santykio- subjektai
1. valstybinio valdymo organai;
2. struktūriniai padaliniai;
3. valstybinai tarnautojai;
4. visuomeninės organizacijos;
5. piliečiai, užsieniečiai ir asmenys be pilietybės.
Šių subjektų subjektyvinės teisės ir pareigos – šalis, veikianti valstybės vardų, turi daugiau teisių, bet ir jos pareigos atsakingesnės.
Visi subjektai turėtų turėti teisnumą ir veiksnumą, tačiau jų kompetencija yra nevienoda (uždaviniai, funkcijos) dėl to, jos stengiasi veikti tik savo kompetencijos ribose.
Piliečių teisnumas atsiranda gimus, o veiksnumas sulaukus tam tikro amžiaus dalinis v. – nuo 16 m., visiškas – nuo 18 m. ATS subjektai gali būti tik veiksnus piliečiai.
Teisinio santykio objektas – tam tikri asmens veiksmai, kurie reguliuojami AT normų. Valdymo objektas – veiksmai, nes teisinės normos reguliuoja ne subjektą, o jo veiksmus. ATS dalyviai teisės normose nustatytas pareigas realizuoja veiksmais, kurie priklauso nuo materialinių vertybių, dvasinių vertybių. Kitos teoretikų grupės nuomonė – objektas, yra daiktai.
Dabar aš norėčiau pereiti prie savo konkrečios temos pavadinimo apie administracinės teisės santykių samprata ir rūšys.
Pagrindiniai administracinių teisinių santykių rūšių bruožai
Taigi aadministraciniai teisiniai santykiai yra teisinių santykių rūšis, pasižyminti didele dalyvių, turinio įvairove. Jiems būdingi visi požymiai, kurie būdingi ir visiems teisiniams santykiams bendrai, o būtent:
1) teisiniai santykiai atsiranda tik teisės normos pagrindu;
2) teisiniai santykiai yra faktinio realaus gyvenimo teisinė išraiška;
3) teisiniai santykiai yra visuomeninių santykių dalyvių įvairūs ryšiai, atsiradę teisės normos pagrindu;
4) teisinis santykis – tai visuomeninis santykis, kurio dalyvių subjektinės teisės įgyvendinimas ir teisinės pareigos įvykdymas yra garantuotas valstybine prievarta.
Remiantis šiais požymiais galima pateikti ir administracinių teisinių santykių apibrėžimą.
Taigi administraciniai teisiniai santykiai – tai administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai valdymo santykiai, kuriuose šalių teisės ir pareigos yra garantuotos valstybine prievarta.
Tokia būtų bendra administracinių teisinių santykių charakteristika, kurioje išreikštas santykis tarp bendro ir specialaus. Todėl būtina pateikti detalesnį administracinių teisinių santykių apibūdinimą, kad galima būtų juos atriboti nuo kitų teisinių santykių rūšių.
Administracinius teisinius santykius iš kitų teisinių santykių išskiria: jų atsiradimo sfera; administracinio teisinio reguliavimo specifika; administracinių teisės normų turinio ypatumai.
Apie administracinius teisinius santykius visuomet buvo daug diskutuojama, o šią problemą dar labiau paaštrino staigus valstybės perėjimas nuo valstybinio valdymo sistemos prie rinkos ekonomikos sąlygų. Todėl būtina išskirti tokius administracinių teisinių santykių požymius, kurie padėtų atskleisti jų vietą šiuolaikinėje visuomenėje.
Labai plačiai paplitusi nuomonė, kad administraciniai teisiniai santykiai yra valdymo santykiai, kurių pagrindą sudaro
santykis “valdžia -pavaldumas”. Tokiai formuluotei yra pakankamas pagrindas, nes iš tiesų administracinių teisinių santykių pagrindas yra valstybinio valdymo sfera. Tačiau vis tik, tokį apibūdinimą reikėtų patikslinti.
Teisės teorijoje paplitusi nuomonė, kad valdymo santykiai yra tokie, kuriuose nėra šalių lygybės. Tuo tarpu kaip klasikinis šalių lygybės pavyzdys pateikiami civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau jeigu imsim nagrinėti darbo santykius, tai matome, kad jie formuojasi sutarties pagrindu, kur yra akivaizdus pavaldumas tarp darbdavio ir darbuotojo.
Paprastai tokie santykiai priskiriami prie civilinių. Tačiau ar negalima čia įžvelgti iir
administracinių teisinių santykių požymių? Mano manymu minėtuose visuomeniniuose santykiuose tiek pavaldumas tarp šalių, tiek jų lygybė yra labai sąlyginiai. Iš šio pavyzdžio matome, kad kartais labai sunku atriboti vienos rūšies teisinius santykius nuo kitų.
Analizuojant šią temą būtina atsižvelgti ir į tai, kad teisė yra ypatingas visuomeninių santykių reguliatorius ir valdiniai pradai šioje srityje gana griežtai išreikšti. Tie patys civiliniai teisiniai santykiai nekyla patys savaime, o taip yra todėl, kad jiems suteikta įstatymo forma.
Taigi galima teigti, kad administracinių teisinių santykių nnegalima besąlygiškai sieti su valstybine prievarta. Iš kitos pusės – valdingumo požymis yra dominuojantis, kai kalbame apie administracinius teisinius santykius .
Vadinasi jeigu laikysime, kad administraciniai teisiniai santykiai yra griežtai valdinio pobūdžio, būtina išskirti valdymo subjektą, t.y. tą administracinės teisės reguliuojamų ssantykių šalį, kurios rankose yra valdžia. Atitinkamai šio valdymo subjekto tvarkomoji veikla yra nukreipta į valdymo objektą.
Dabar vėl reikia prisiminti formulę “Valdymas- pavaldumas”. Čia valdymo subjekto poveikis valdymo objektui yra lyg tiltelis tarp šių kategorijų. Atitinkamai administracinių teisinių santykių formulė pasipildo nauju nariu: “Valdymas – poveikis – pavaldumas”.
Šiuo atveju sąvoka “poveikis “ nebūtinai turi būti suprantama kaip komanda, grubus paliepimas. Tai priklauso nuo konkrečios situacijos. Vienu atveju tai iš tiesų gali būti grubia forma, išreikštas valdymo subjekto poveikis valdymo objektui (pvz., naudojant prievartos priemonės valstybiniame valdyme), kitu atveju “poveikis” gali būti suprantamas daug “humaniškiau” ( pvz., valdininkų skatinimo priemonių naudojimas).
Trumpai apibendrinant galima pasakyti, kad valdymo santykių procesas apima valdymo subjekto poveikį į valdymo objekto valią, sąmonę, elgesį.
Iš čia matome, kad vvaldymas dažnai organiškai siejamas su valdžia. Plačiąją socialine prasme valdymas yra įgyvendinamas įstatymų leidybos procese.
Valdinė teisės prigimtis nulemia tai, kad valdinio pobūdžio santykių galime aptikti visų rūšių teisiniuose santykiuose. Tačiau administraciniams teisiniams santykiams ypač būdingas valdinis pobūdis. Iš esmės valdymas yra prielaida bendros veiklos dalyvių valiai pakreipti vieninga linkme. Šiems santykiams labai būdingas pavaldumo požymis. Tai reiškia, kad iš vienos pusės yra autoritetas, iš kitos pusės – visų kitų šio santykio dalyvių pavaldumas. Taigi valdžia yra valdymo procesų ir jų ddalyvių valinio reguliavimo priemonė.
Tuo pačiu individualus elgesys koordinuojamas ir nukreipiamas bendrų interesų linkme. Tai pasiekiama valdymo subjektui panaudojant administracinės teisės normas arba išleidžiant individualius valdymo aktus.
Valstybinė valdžia yra įgyvendinama įvairiais teisinio reguliavimo variantais. Tai įvairūs nurodymai, leidimai, paliepimai, tačiau visų jų pagrindas yra teisės normos. Atitinkamai teisė normų pagrindu kyla ir administraciniai teisiniai santykiai.
Nors Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja visų lygybę prieš įstatymą, tai nereiškia lygybės tarp įstatymų leidėjo vykdytojų. Analogiškas santykis yra tarp vykdomosios valdžios subjektų ir tų kurie privalo vadovautis šių subjektų valdiniais nurodymais išreikštais normatyvine ar kita forma. Pavyzdžiui pilietis negali būti pripažintas lygia šalimi su įstatymo leidėju. Taigi faktinės nelygybės reikia ieškoti ne įstatymų leidyboje, o jų taikyme.
Įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia gali nustatyti ne tik leidimus, bet ir draudimus bei nurodymus. Tokio pobūdžio normų galima aptikti ne tik administracinėje teisėje, bet ir civilinėje, tik šioje srityje nurodymai ir paliepimai mažiau pastebimi.
Vienas iš svarbiausių administracinių teisinių santykių ypatumų yra dominuojanti vienos šalies – valdymo subjekto – padėtis kitos – valdymo objekto – atžvilgiu. Šis santykis aiškiausiai išreikštas valstybinio valdymo srityje .
Valstybinio valdymo sfera yra valdoma sfera. Todėl administraciniuose teisiniuose santykiuose visuomet aiškiai išreikštos savybės, būdingos valstybinio valdymo veiklai, o taip pat interesai išreiškiami praktiškai įgyvendinant ššią valstybinės veiklos rūšį. Faktiškai viskas, kas būdinga vykdomajai valdžiai ir jos realizavimui, yra išreiškiama ir administraciniuose teisiniuose santykiuose. Valdymas visuomet vienaip ar kitaip liečia valstybinę veiklą, todėl ir administraciniuose teisiniuose santykiuose nepriklausomai nuo jų rūšies visuomet galima aptikti valstybės interesų.
Valstybinio valdymo sfera yra tokia valstybinės veiklos sfera, kurioje veikia labai specifiniai subjektai. Apibendrintai juos vadina arba valstybinio valdymo institucijomis arba vykdomosios valdžios institucijomis. Jų kompetencija realizuojama santykiuose su visais galimais subjektais, kurių praktinė veikla arba konkretus interesai sieja su vykdomosios valdžios veikla. Todėl administraciniai teisiniai santykiai kyla ne šiaip valstybinio valdymo sferoje, o vykdomosios valdžios institucijoms įgyvendinant savo funkcijas. Būtent tokio pobūdžio administraciniai teisiniai santykiai yra tarp piliečių valstybinio valdymo institucijų. Tačiau tokio pobūdžio visuomeniniai santykiai negali kilti tarp piliečių arba tarp visuomeninių organizacijų, ar jų viduje.
Tokia administracinių teisinių santykių savybė yra paaiškinama tuo, kad valdymas kaip veikla tiesiogiai ir betarpiškai išreiškia valstybės interesus. Tuos interesus gali išreikšti tik toks subjektas, kuris visų pirma veikia valstybės vardu. Antra – turi valstybės valdinius įgalinimus. Todėl administraciniuose teisiniuose santykiuose viena iš šalių visuomet yra oficialus ir įgaliotas vykdomosios valdžios atstovas. Kitaip sakant nežiūrint į tai, kad administraciniuose teisiniuose santykiuose gali dalyvauti labai įvairūs subjektai, vienas iš jų visuomet yra privalomas, be kkurio tokio pobūdžio santykiai nekyla.
Pilietis būdamas potencialus įvairių administracinių teisinių santykių dalyvių, vis dėl to negali būti privalomojo subjekto pozicijoje.
Šis administracinių teisinių santykių požymis aptinkamas ir eilėje kitų teisinių santykių (finansų, žemės teisėje ir pan.). Čia manyčiau nėra nieko keisto, nes administracinių teisinių santykių galima aptikti ir kitose valstybinės veiklos srityse. Be to, galima teigti, kad aukščiau paminėti teisiniai santykiai kyla valstybei įgyvendinant valstybinį valdymą, finansų, žemės panaudojimo srityje.
Kitas, labai svarbus požymis yra tai, kad administraciniai teisiniai santykiai pagal savo prigimtį yra organizaciniai. Čia turima omenyje jų tiesioginis ryšys su vykdomosios valdžios funkcijų įgyvendinimų, kurios pagal savo turinį visų pirma nukreiptos į įstatymų vykdymo organizavimą. Šiame procese vyksta struktūrų aprūpinimas kadrais, jų finansavimas ir kitoks aprūpinimas be kurio kažin ar galimas valstybinio valdymo mechanizmo veikimas. Aišku negalima pamiršti, kad bet kuri socialinio valdymo sritis visų pirma siejama su organizacinių funkcijų vykdymų. Valstybinis valdymas, kurio sferoje susiklosto administraciniai teisiniai santykiai, galiausiai vis tik vykdo funkcijas, kurios nukreiptos bendrai žmonių veiklai organizuoti. Tokiu būdu organizacinių funkcijų atlikimas įgauna administracinę teisinę reikšmę.
Vadinasi, administraciniai teisiniai santykiai yra dar ir ypatinga organizacinių santykių rūšis. Charakteringa tai, kad valdymo institucijos ne tik stengiasi organizuoti savo aparato valdymą, bet aprėpia žymiai platesnį subjektų ratą, t.y. neapsiriboja “Savi–organizacija”.
Nors
kaip jau minėjau administraciniuose teisiniuose santykiuose viena šalis yra privaloma, šių santykių atsiradimo iniciatoriumi gali būti bet kuria šalis.
Tačiau vienos šalies sutikimas sueiti į administracinius teisinius santykius nėra būtina prielaida jiems atsirasti kiekvienu atveju. Jie gali kilti ir prieš vienos iš šalių valią. Šis požymis bene labiausiai skiria administracinius teisinius santykius nuo civilinių teisinių santykių.
Šis administracinių teisinių santykių ypatumas yra sąlygojamas tuo, kad privalomasis šių santykių subjektas visuomet turi pakankamai įgalinimų, kurių pagrindu kyla administraciniai teisiniai santykiai. Atitinkamai toks subjektas kkiekvienų atvejų, kai iškyla būtinybė privalo įstoti į administracinius teisinius santykius be jokių sutarčių su antrąją šalimi, kas yra labai būdinga civiliniams teisiniams santykiams. Administracinės teisės normos tokiais atvejais formuluoja ne galimybę subjektui įstoti į šiuos santykius, o būtinybę. Taigi vykdomosios valdžios sprendimai priimti administracinių teisinių santykių metų įgauna juridinę galią, nepriklausomai nuo antrosios santykio šalies noro ar nenoro.
Geriausias to pavyzdys yra kompetetingos institucijos taikymas poveikio priemonių asmeniui, padariusiam administracinį nusižengimą (kelių eismo taisyklių pažeidimas ar pan.).
Tačiau ar tai reiškia, kkad viena šalis visuomet duoda kitai šaliai tik privalomus vykdymui nurodymus?
Vis dėlto kai kurie administraciniai teisiniai santykiai kyla be abiejų šalių sutikimo, arba šalies, nesančios tarp valdymo subjektų iniciatyva, arba trečiųjų asmenų iniciatyva. Tokiu atveju jokio įsakymo elemento nėra.
Be to, jjeigu administraciniai teisiniai santykiai kyla pavyzdžiui piliečio iniciatyva, tai valdinius įgalinimus turinti šalis nenaudoja jų tam, kad pilietis paklustų. Atvirkščiai – toks subjektas įgyja tam tikras pareigas prieš pilietį, o pastarasis gali pareikšti tam tikrus reikalavimus, (pvz. skundo padavimas).
Tačiau jeigu pilietis padaro administracinį teisės pažeidimą, situacija kardinaliai keičiasi. Tuomet administraciniai teisiniai santykiai kyla įgalioto subjekto iniciatyva ir jis taiko piliečio atžvilgiu poveikio priemones. Čia įgaliotasis subjektas veikia nepriklausomai nuo savo noro ar nenoro, o griežtai pagal administracinės teisės normų reikalavimus. Rezultatas – vienašalės iniciatyvos administraciniai teisiniai santykiai.
Šiuo ir kitais panašiais atvejais, tarp administracinių teisinių santykių subjektų galimi ginčai. Pavyzdžiui: pilietis gali būti nepatenkintas, dėl jam paskirtos administracinės nuobaudos. Šis nepasitenkinimas neturi įtakos administracinių teisinių santykių atsiradimui, tačiau sukelia tam tikras jjuridines pasekmes: pilietis turi teisę apskųsti tuos veiksmus jo atžvilgiu. Tokiu būdu kyla konkretus administracinis teisinis ginčas. Žinoma, kad civilinių teisinių ginčų sprendimui nustatyta atskira procesinė tvarka.
Tokia tvarka nustatyta ir administraciniams teisiniams ginčams spręsti. Kaip taisyklė, tokio pobūdžio ginčai sprendžiami administracine, t.t. neteismine tvarka. Tai reiškia, kad administracinių ginčų sprendimas neišeina už valstybinio valdymo sferos ribų ir yra vienas iš valstybinės vykdomosios veiklos atributų. Pilietis ginčija kompetetingos institucijos sprendimą panaudodamas administracinio skundo institutą. Tai reiškia, kad kilus administraciniam ginčui žžemesnės valdymo institucijos kreipiasi į aukštesniąsias institucijas. Geriausiai administracinių skundų sprendimo tvarka, matyt, yra nustatyta LR ATPK.
Jeigu vėl pažiūrėsime į civilinius teisinius santykius pamatysime, kad jiems būdinga šalių tarpusavio atsakomybė. Administracinėje teisėje numatyta kitokia subjektų atsakomybės tvarka, jeigu jie būdami administraciniame teisiniame santykyje pažeidžia administracinės teisės normas. Šiuo atvejų vienos šalies atsakomybė kyla ne prieš kitą šalį, o betarpiškai prieš valstybės įgaliotą instituciją. Tai paaiškinama tuo, kad pažeidus administracinės teisės normas, žala daroma ne santykio šalims, o visuomenei, valstybei. Būtent todėl vykdomosios institucijos turi galias taikyti poveikio priemones administracinių teisės normų pažeidėjams. Patys subjektai, taip pat atsako už analogiškų reikalavimų pažeidimus.
Įmanoma ir vienos administracinio teisinio santykio šalies atsakomybės prieš kitą, tačiau tokie atvejai labai ir labai riboti. Jeigu pavyzdžiui; padarant administracinį teisės pažeidimą buvo padaryta materialinė žala kitai šaliai, tai sprendžiant klausimą, dėl administracinės nuobaudos paskyrimo, sprendžiamas klausimas ir dėl žalos atlyginimo . Tai ir būtų atsakomybės prieš kitą šalį atvejis, tačiau jis šiek tiek išeina už administracinių teisinių santykių veikimo ribų ir pradeda veikti civilinės teisės normos.
Kaip matome iš pirmo žvilgsnio akivaizdžios ribos tarp atskirų teisinių santykių rūšių nėra jau tokios besąlygiškai izoliuotos.
IŠVADOS
Galima teigti, kad administraciniai teisiniai santykiai bendroje teisinių santykių sistemoje, yra pakankamai sudėtingas darinys, kuris plačiai susijęs ssu valstybinio valdymo sistema. Administracinių santykių rūšių, galima atrasti daug, tačiau vis tiek jos prasideda nuo tuo paties prado.
Aišku viena, kad administraciniams teisiniams santykiams yra būdingas privalomasis subjektas, turintis valstybinius įgalinimus ir šių santykių atsiradimas nepriklauso nuo vieno ar kito subjekto noro. Pagrindas šiems santykiams atsirasti visuomet yra administracinės teisės norma.
Kaip žinia, valstybinio valdymo pagrindinė funkcija yra organizuoti ir nukreipti piliečių bendrus reikalus viena linkme. Vadinasi, administraciniai teisiniai santykiai yra labai svarbus valstybės institucijų veiklos pagrindas. Jeigu nebūtų tokių santykių valstybinės institucijos paprasčiausiai netektų prasmės ir negalėtų normaliai funkcionuoti.
Administracinės teisės teorijoje Administraciniai teisiniai santykiai yra klasifikuoti tiek remiantis bendrais teisės teorijos pagrindais, tiek ir specifinė administracinė teisė.
Klasifikavimo pagrindų yra gana daug ir kaip matome juos analizuojant dar įdomiau pažinti administracinių teisinių santykių esmę, atsekti ryšius tarp šių santykių subjektų, kurie iš tiesų yra pakankamai painus. Tai lemia labai plati administracinio teisinio reguliavimo sfera.
Naudotos literatūros sąrašas:
1. LR ATPK. Vilnius.,1997m.
2. A.Vaišvila „ Teisės teorija“ Vilnius., 2000 m.
3. S. Vansevičius „Valstybės ir teisės teorija“ Vilnius, 2000 m.
4. P.Petkevičius „Tarybinė administracinė teisė“ Vilnius., 1980 m.
5. Pod.Red. Kozlova „Administrativnoje pravo“ Učebnik
6. A.P. Aliochin „Administrativnoje pravo. Rosiskoj Federaciji“. Moskva 1997
7. LR.Kostitucija 1999 m.
8. P.Petkevičius „ Administracinė atsakomybė“ Vilnius 1996 m.
.
