Anglijos bendroji teise

1. Bendroji teisė ir įstatymai

2. Nuorodos į konkrečius šaltinius:

2.1. Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija. V., 2002

2.2. Glendon M. A., Gordon M. W., Osakwe C. Vakarų teisės tradicijos. V., 1993

2.3. http://www.pixi.com/~kingdom/common.html

2.4. http://www.commonlawreview.com

3. Tuo metu, kai tik pradeda kurtis Anglijos „bendroji teisė“ (pradžia laikomas 1066 metų Normanų užkariavimas), Europoje jau yra įvykęs bažnyčios skilimas (1054 m.), o po 30 metų prasideda pirmieji kryžiaus žygiai (1096 m.). Taip pat šiuo laikotarpiu kuriasi naujos Europos valstybės.

4. Precedentinės teisės kilmės vieta – XI amžiaus Anglija. Tuo laikotarpiu, siekiant centralizuoti valdžią, buvo ssukurti karališkieji teismai greta veikusių bendrųjų teismų. Karališkieji teisėjai važinėdavo po šalį ir spręsdavo ginčus pagal vietos papročius. Grįžę į žiemos rezidenciją Londone analizuodavo skirtingus vietos papročius, juos lygindavo ir išrinkdavo protingiausius bei teisingiausius, kuriuos išvežiodavo po visą šalį. Taigi karališkieji teisėjai pradėjo taikyti visai šaliai bendras taisykles ir taip susikūrė bendroji teisė, kurios pagrindu susikūrė bendroji teisės tradicija. Anglijos bendroji teisė buvo sukurta karališkųjų teismų sprendimais, o ne įstatymais, kaip buvo kontinentinėje Europoje.

5. Trumpai apie teisę kuriančių institucijų raidą. AAnglijos bendroji teisė atsirado dėl būtinumo, kurį nulėmė centralizuotas Vilhelmo Užkariautojo valdymas. Šios tradicijos atsiradimą paskatino vienintelis įvykis – 1066 metų normanų užkariavimas, padėjęs pagrindą unikaliai, „nerašytai“ konstitucijai ir užrašytiems, bet žodžiu perteikiamiems sprendimams. [2 šaltinis, 142 psl.] Vilhelmas Užkariautojas ppaliko iš esmės nepaliestą Anglijos teisę, kuri buvo įvairiausių vietos papročių visuma. [2 šaltinis, 144 psl.] 1086 m. Vilhelmo administracija parengė vadinamąją Paskutiniojo teismo dienos knygą – surašymą (Domesday Book), kurioje buvo inventorizuotos visos Anglijos žemės, ir tai sudarė sąlygas valstybei gauti daug didesnes metines pajamas. Vietinius klausimus spręsdavo grafysčių (shires) ir šimtinių (hundreds) teismai. Karalius spręsdavo tik ypatingus, su Karaliaus aplinkos žmonėmis susijusius teisminio pobūdžio ginčus [2 šaltinis, 145 psl.]

XII amžiuje Henrikas II reformavo valdymo sistema. [1 šaltinis, 204 psl] Buvo įsteigti 3 nauji teismai: iždo teismas, bendrųjų civilinių bylų teismas ir Karaliaus suolo teismas. Trys teismai įtvirtino centralizuotą teisminę valdžią. Jie posėdžiavo Vestminsteryje net ir tuomet, kai karaliaus nebūdavo. [2 šaltinis, 145-146 psl] Bendrosios teisės teismų jurisdikciją griežtai vvaržė įsakymų sistema (writ system). Iškelti civilinę bylą viename iš teismų buvo galima tik gavus specialų įsakymą iš aukštų pareigūnų („jeigu nėra įsakymo, nėra ir teisės“). [2 šaltinis, 147 – 148 psl.] 1215 metais baronai kartu su dvasininkais išgavo iš karaliaus Jono chartiją, kuri vėliau imta vadinti Didžiąja Laisvių Chartija (Magna Carta) [2 šaltinis, 149 psl] Ja Karalius taip pat įsipareigojo neskirti valdininkais žmonių, neišmanančių įstatymų. [1šaltinis, 207 psl] Bažnyčios teismai ilgiau negu kaimo bendruomenių teismai įstengė konkuruoti su karališkaisiais tteismais. Bažnyčios teismai gynė kanonų teisę. [2 šaltinis, 149 – 150 psl]

Parlamentas Anglijoje susikūrė XIII amžiaus antroje pusėje. Iki XIV amžiaus vidurio visi luomų atstovai posėdžiavo bendrai, o po to išsiskyrė į dvejus rūmus: Bendruomenių ir Lordų rūmus. 1330 metų Vestminsterio statutas nustatė, kad parlamentas turi rinktis kartą per metus, o prireikus – ir dažniau. [1 šaltinis, 208 psl]

Karaliaus valdžiai saugoti Henrikas VII 1487 metais įsteigė Žvaigždžių Rūmų teismą. [1 šaltinis, 209 psl] Žvaigždžių Rūmams buvo suteikta plati baudžiamoji jurisdikcija. Jų skiriamos piniginės baudos ir bausmės nebuvo pernelyg griežtos, be to, nebuvo skiriama mirties bausmė. [2 šaltinis, 153 psl.]

1628 metais Parlamentas išleido Teisių peticiją. [2 šaltinis, 155 psl.] 1700 metais remiantis Santvarkos aktu (Acto of Settlement), buvo įkurta nepriklausoma teismų sistema, kurios narius pašalinti galėjo tik parlamentas. Aktas įteisino tai, ką Coke‘as buvo pasakęs prieš kelis dešimtmečius: monarchas negali atleisti teisėjų. [2 šaltinis, 156 psl] Teismų santvarkos aktai paspartino teisės ir teisingumo susiliejimą. Kiekvienas Aukštojo teismo padalinys privalėjo taikyti ir teisės, ir teisingumo taisykles. Bet jei rasdavosi prieštaravimų, viršų turėdavo imti teisingumas. [2 šaltinis, 158 psl.]

Norintys plačiau susipažinti su Anglijos teisėkūros ir teisėsaugos institucijų raida gali pasiskaityti: 1 šaltinyje 202 – 210 psl, 2 šaltinyje 142 – 169 ppsl. 3 šaltinyje yra Laisvių Chartija (tekstas anglų kalba). Taip pat ir ketvirtame šaltinyje yra daug informacijos, tačiau ji taip pat anglų kalba.

Bendroji teisė. Tai, kad jau XII a. Anglijos karaliams iš esmės pavyko sutelkti teiseną keleriuose jiems pavaldžiuose Londono (Vestminsterio) teismuose, ypač kai nusistovėjo tuos karalių teismus atstovaujančių važinėjančių teisėjų veikla, susidarė sąlygos iš kiekvienai vietovei skirtingos teisės medžiagos, kur svarbiausia buvo papročių teisė, kurtis bendrai visai Anglijos valstybės teritorijai teisei nacionaliniu pagrindu. Šia teisę, kuri ėmė vadintis bendrąja teise (common law), karalių teismai kūrė spręsdami konkrečias, atsirandančias visoje valstybės teritorijoje, bylas. [1 šaltinis, 210 psl.]

Iš pradžių bendroji teisė buvo gana ribota, skirta tik karaliaus byloms. Privatūs asmenys su savo skundais kreiptis į karaliaus teismus neturėjo teisės, jų bylas nagrinėjo vietos teismai. Tačiau netrukus bendroji teisė ėmė plėstis, apimdama ir vadinamąsias bendrąsias bylas. [1 šaltinis, 210 psl]

Privatūs asmenys patys tiesiogiai į karaliaus teismą kreiptis negalėjo, tai buvo laikoma privilegija, kurios kaskart reikėjo prašyti karaliaus. Nuo Henriko II laikų kiekvienu tokiu atveju reikėjo gauti karaliaus, o praktiškai – lordo kanclerio specialų įsakymą (writ),leidžiantį jų ginčo nagrinėjimą perkelti į karališkąjį teismą. Įsakymuose tam tikra specialia forma trumpai būdavo išdėstoma bylos esmė ir teismo valdininkui pavedama išnagrinėti ieškinį ir atkurti pažeistas iieškovo teises. [1 šaltinis, 210 psl.]

Lordo kanclerio įsakymas faktiškai garantavo, kad, ieškovas, teisme įrodęs įsakyme konkrečiai nusakyto teisės pažeidimo faktą, bylą laimės. Ši viduramžių Anglijoje nusistovėjusios teismo procedūros forma priminė senovės romėnų vadinamąjį formulinį procesą. [1 šaltinis, 211 psl.]

Tokia tvarka (įsakymų reikalingumas bylai pradėti) buvo pradėta taikyti XII amžiuje iš pradžių kaip išimtis, o vėliau, plečiantis karališkųjų teismų kompetencijai, tai tapo kasdienybe. Ilgainiui susidarė tam tikras aplinkybių, kuriomis asmuo galėjo tikėtis įsakymo, sąrašas.[211]

Kiekvienam konkrečiam ieškiniui rašant vis kitą įsakymą tapo aišku, kad ieškovai savo ieškiniui pagrįsti naudoja vis tuos pačius argumentus. Ši aplinkybė netrukus paskatino parengti standartinius įsakymų tekstus pagal ieškinių rūšis. Įsakymai virto iš anksto parengtais ir kaskart konkrečiai konfliktinei situacijai parenkamais ieškinių formuliarais, į kuriuos tereikėdavo įrašyti šalių vardus ir adresus. Laikui bėgant ginčų rūšių vis daugėjo, ėmė nebeužtekti parengtų įsakymų tipų, todėl imti rengti kaskart vis nauji. XII amžiaus pabaigoje Lordas kancleris naudojo apie 75 tipų standartinius įsakymus, kurių skaičius vėliau dar išaugo. Jie buvo pradėti grupuoti. XIII amžiuje pasirodė pirmieji bendrosios teisės žinynai. Netrukus nusistovėjo tvarka, kad ieškovas pats turėdavo pasirinkti tinkamą įsakymo formuluotę ir iš karaliaus kanceliarijos gaudavo tik jo patvirtinimą. Neteisingas pasirinkimas lėmė teisėjo atsisakymą nagrinėti ieškinį. [212]

Bendroji teisė kūrėsi taip pat tiesioginės karaliaus

teismų praktikos pagrindu. Užrašuose šalių reikalavimai ir motyvuotas teismo sprendimas pradėti fiksuoti nuo važinėjančių teisėjų atsiradimo. Jie buvo ir Vestminsterio teismuose. Nuo XIII amžiaus tokie teismų sprendimai pradėti reguliariai skelbti vadinamuosiuose „Bylų ritinėliuose“, o netrukus ir „Metraščiuose“. Ši medžiaga iš pradžių buvo naudojama vienam ar kitam konkrečiam papročiui patvirtinti, bet ilgainiui čia susiklostė precedento taisyklė – kartą priimtas tos pačios grandies ar aukštesnių teismų sprendimas, kuriame yra kokia nors teisminė nuostata, taip pat aiškinantis painią teisės normą ar atsakantis į tteisės normų nenumatytą klausimą, imtas laikyti privalomu pavyzdžiu visiems vėlesniems bylų, kuriose yra panašių faktinių aplinkybių, sprendimams. Teisėjo pareigą taikyti bendrosios teisės normą, esančią ankstesniame teismo sprendime, pagrindė tradicinė anglų doktrina, pagal kurią teismo sprendimais deklaruojamos bendrosios teisės normos yra amžinos ir nuo teisėjo nepriklausančios. [1 šaltinis, 213 psl.]

Bendra visai valstybės teritorijai teisė kūrėsi ne vietoj senosios anglosaksų papročių teisės, o šalia jos. Formaliai jos niekas niekada nepanaikino. Tačiau vėliau, ėmus didėti karaliaus teismuose taikomos teisės vaidmeniui, senoji teisė tapo vvis mažiau reikalinga ir pamažu buvo išstumta iš gyvos teisės apyvartos.

Aktyvi teisinė karaliaus kanclerio veikla leidžiant naujus įsakymus ilgainiui ėmė kelti feodalų nepasitenkinimą. Todėl 1285 metais kancleriui buvo uždrausta leisti naujo turinio įsakymus (antrasis Vestminsterio statutas). Nuo tada karaliaus ttesimai ėmė priiminėti tik tokius privačių žmonių skundus, kurių turinys atitiko kurį nors vieną iš jau esamų įsakymų. Tai lėmė įsakymų sistemos sustabarėjimą, o piliečiai, neradę tinkamo formuliaro, likdavo be teisminės gynybos. [1 šaltinis, 214 – 215 psl.]

XIV amžiuje vykstant natūrinio ūkio smukimui ir miestų augimui, audringai keičiantis rinkos santykiams kūrėsi nauji visuomeniniai santykiai, kurie bendrosios teisės normų nebuvo sureguliuoti. Atsirado didelių teisės sistemos spragų. Ieškodami išeities, nukentėjusieji ėmė kreiptis į karalių, dažniausiai per lordą kanclerį, kad pats karalius, vadovaudamasis sąžine ir teisingumo jausmu, įgyvendintų teisingumą arba pavestų teismui priimti teisingą sprendimą. Tokius skundus nuo XV amžiaus ėmė nagrinėti lordas kancleris. Nesant reikiamos teisės normos lordo kanclerio sprendimas rėmėsi įsitikinimu, kad kaip tik tai buvo „teisinga tuo atveju“. Dėl šios aaplinkybės Lordo kanclerio teismas pavadintas „teisingumo teismu“ [1 šaltinis, 215 psl.]

Tokia nauja bylų karaliaus teismuose nagrinėjimo tvarka greitai virto taisykle. Buvo suformuluoti 3 pagrindai, kuriems esant leista kreiptis į karalių su teisingumo prašymu:

a) jei pretenzijai tenkinti bendroji teisė neteikė jokių galimybių

b) jei priemonės, kuriomis disponavo bendroji teisė, buvo nepakankamos

c) jei teisėjas, spręsdamas bylą, akivaizdžiai buvo nešališkas.

Lordas kancleris bylas nagrinėjo kitaip, negu jos buvo nagrinėjamos karaliaus teismuose. Jos buvo nagrinėjamos ne viešai ir raštu. Lordas kancleris pasikviesdavo atsakovą. Jis, davęs priesaiką, turėjo išdėstyti llordui kancleriui bylos esmę ir atsakyti į jo klausimus. Sprendimą lordas kancleris priimdavo savarankiškai. Ilgainiui iš tokių sprendimų ėmė formuotis normos. XVIII amžiuje jau buvo akivaizdu, kad Lordo kanclerio teismas vadovaujasi paties sukurtais precedentais. [1 šaltinis, 215 psl.]

Taip šių sprendimų pagrindu susiformavo specialių teisės normų, turinčių tą pačią galią kaip ir bendroji teisė, sistema, vadinama teisingumo teise. Ji taip pat yra precedentinė. Teisingumo teisė neturėjo tikslo pakeisti bendrąją teisę, ji turėjo ginti visuomenės interesus, kurių nereglamentavo bendrosios teisės normos. Tačiau Lordo kanclerio teismų veiklos sferai greitai plečiantis, vis daugėjo bendrosios teisės ir teisingumo teisės kolizijų. Tuo atveju karaliaus Jokūbo I nurodymu turėjo pirmenybę teisingumo teisė. [1 šaltinis, 216 psl.]

Nors ir vyravo Anglijoje teismo precedentas, tačiau čia buvo svarbūs ir įstatymai, sudarantys dar vienos teisės sistemos, statutinės teisės, pagrindą. Anglijos karalių teisės aktų leidyba prasidėjo jau nuo Vilhelmo I Užkariautojo laikų, o 1114 metais pasirodė vienas seniausių tokių aktų rinkinių. [1 šaltinis, 216 psl.]

Atsiradus parlamentui (XIII amžius) ir vis plečiantis jo kompetencijai, XIV amžiuje nusistovėjo tvarka, kad joks įstatymas negali būti valstybėje priimtas be karaliaus ir parlamento rūmų sutikimo. Parlamento priimti ir karaliaus pasirašyti aktai imti vadinti statutais. Skirtingai nuo kitų aktų, statuto teisėtumas negalėjo būti svarstomas teismo tvarka. Anksčiau išleisto sstatuto turinį galėjo pakeisti tik naujai išleistas statutas. Todėl teisėjų, kaip teisės kūrėjų vaidmuo, šiek tiek sumažėjo. [1 šaltinis, 217 psl.]

Bendruomenių rūmų pasiūlyti įstatymų projektai, vadinamieji biliai, nuo statutų skyrėsi tuo, kad karalius jiems galėjo tik pritarti arba nepritarti, bet negalėjo keisti teksto. Ordonansais buvo vadinami karaliaus aktai, išleisti karaliaus tarybos arba vienų lordų sutikimu. Šie aktai negalėjo prieštarauti statutams. 1539 metų statutu parlamentas leido karaliui pačiam vienam leisti proklamacijas ir įsakus, jeigu parlamentas neposėdžiauja ir to reikalauja aplinkybės.

Anglų teisė taip pat perėmė nemažai prekybos ir kanonų teisės normų, besiklostančių tarptautiniu pagrindu. Todėl žymų vaidmenį Anglijos teisėje suvaidino ir kanonų teisės normos. Jų teisinė galia neretai buvo sutvirtinama karalių, remiančių pirklius ir prekybą, aktais.

Kanonų teisę Anglijoje imta plačiai taikyti iš karto po normandų užkariavimų. Jau tada ji reglamentavo ir pasaulietinius reikalus (pavyzdžiui, sutarčių nevykdymą). Ilgainiui bažnyčios jurisdikciją imta siaurinti, bet visai jos neatsisakyta. Net XVI amžiuje, įsigalėjus anglikonų bažnyčiai, kanonų teisės normų galiojimas buvo išsaugotas darant pagrindinę išlygą – jei tik jos neprieštarauja karalystės įstatymų normoms. [1 šaltinis, 217 – 218 psl.]

6. Kokia galėtų būti bendrosios teisės ir įstatymų reikšmė dabarčiai ir ateičiai? Mano manymu, tokio anglijos teisės formavimosi rezultatas – kitokia nei kontinento teisinė sistema – yra puikus ppavyzdys, prieštaraujantis patarlei: „vienas lauke ne karys“. Anglijos visuomenė įrodė, kad galima viską pradėt nuo visiško nulio ir sukurt gal net geriau nei kiti. Anglai gi galėjo sekti kontinento pavyzdžiu ir priimti kodifikuotą teisinę sistemą. Tačiau jie nusprendė kitaip. Ir viso to rezultatas – anglijos bendroji teisė. Ką ji gali mums duoti? Lygindami savo teisę ir Anglijos, mes galime ieškoti vienos teisinės sistemos pranašumų ir trukumų prieš kitą teisinę sistema. Tai padeda kurti geresnę teisinę sistemą, išvengti bereikalingų klaidų. Taigi, mano manymu, anglai nesuklydo pasirinkę tokį teisinės sistemos kūrimo kelią. Aišku, jis buvo nelengvas, daugeliu atvejų atkartojantis tą patį, ką romėnai jau buvo seniai padarę. Bet už tai dabar anglai gali pasigirti, kad turi originalią teisinę sistemą, kuri lengvai prigyja ir kitose šalyse (pvz., JAV, Kanada).

Klausimai ir atsakymai

1. Koks buvo karaliaus vaidmuo parlamentui priimant vadinamuosius statutus? Karalius juos tik pasirašydavo, ar jis visgi galėjo dalyvauti kūrimo procese, įtakoti statutų turinį?

Atsakymas: Statutų turinį karalius galėjo keisti. Statutai iki XIV amžiaus buvo vieni iš daugelio karaliaus leidžiamų aktų. Ir tik nuo XIV amžiaus, sustiprėjus parlamento pozicijoms Anglijoje, nusistovėjo tvarka, kad joks įstatymas negali būti valstybėje priimtas be karaliaus ir parlamento rūmų sutikimo. Tik pritarti ir nepritarti (t.y. negalėjo keisti turinio) karalius

galėjo priimant kitus teisės aktus – bilius. (apie tai plačiau – 1 šaltinis, 216 – 219 spl).

2. Kas nulėmė bendrosios teisės vystymąsi Anglijoje?

Atsakymas: Kartu su Normanų užkariavimu 1066 metais įsitvirtino Anglijoje palyginti stipri centralizuota valdžia, kurią lėmė sensorinio pobūdžio karaliaus teisės ir jo sugebėjimas tapti autoritetinga hierarchijos viršūne. Tai turėjo didelę reikšmę formuojantis Anglijos valstybei ir jos teisei.

Anglijos karaliams iš esmės pavyko sutelkti teiseną keleriuose jiems pavaldžiuose Londono (Vestminsterio) teismuose, ypač kai nusistovėjo tuos karalių teismus atstovaujančių važinėjančių tteisėjų veikla, susidarė sąlygos iš kiekvienai vietovei skirtingos teisės medžiagos, kur svarbiausia buvo papročių teisė, kurtis bendrai visai Anglijos valstybės teritorijai teisei nacionaliniu pagrindu. Šia teisę, kuri ėmė vadintis bendrąja teise (common law), karalių teismai kūrė spręsdami konkrečias, atsirandančias visoje valstybės teritorijoje, bylas. (plačiau apie tai galite pasiskaityti: 1 šaltinis – nuo 202 psl., 2 šaltinis – nuo 142 psl.).

3. Bendrąją teisę sudaro ne tik precedentinė (teismų sprendimų), bet ir statutinė (įstatymų) teisė. Taigi, kokį vaidmenį bendrojoje teisėje atlieka statutai? <

Atsakymas: Visų pirma, tai statutinė teisė nėra bendrosios teisės dalis, o atskira teisinė sistema. Anglijoje yra dualistinė teisinė sistema, kurią sudaro bendroji ir statutinė teisės sistemos. Statutai iš pradžių labai didelės įtakos neturėjo, bet vėliau jų reikšmė vis didėjo. Skirtingai nnuo kitų aktų, statuto teisėtumas negalėjo būti svarstomas teismo tvarka, anksčiau išleisto statuto turinį galėjo keisti tik naujai išleistas statutas. Dėl to ilgainiui teisėjų, kaip teisės kūrėjų, vaidmuo kiek sumenko.

4. Kodėl buvo įkurta nepriklausoma teismų sistema? Kokį poveikį šis pokytis turėjo bendrosios teisės raidai?

Atsakymas: Bendrosios teisės teismai (dar kitaip vadinami karališkaisiais) iš pradžių perėmė kai kurias Curia Regis funkcijas (Iždo teismas, pirmasis bendrosios teisės teismas, atsirado iš Curia Regis veiklos finansų srityje, bendrųjų civilinių bylų teismas sprendė ginčus, tiesiogiai nesusijusius su Karaliaus interesais, o Karaliaus suolo teismas jau sprendė ginčus, tiesiogiai susijusius su Karaliaus interesais). Taip Karališkieji teismai gavo teisminę valdžią, nes iki tol ir įstatymų vykdomąją, ir leidžiamąją, ir teisminę valdžią turėjo Karalius su Curia Regis. Kokį poveikį tturėjo bendrosios teisės raidai? Iš pradžių bendroji teisė buvo gana ribota, skirta tik vadinamosioms karaliaus byloms. Privatūs asmenys su savo skundais kreiptis į karaliaus teismus neturėjo teisės. Tačiau netrukus bendroji teisė ėmė plėstis, apimdama ir, vadinamąsias, bendrąsias bylas. Kokios to priežastys? Nors karališkieji teismai tiesiogiai neišstūmė senųjų grafysčių ir šimtinių vietinių teismų, tačiau sutapus šių teismų jurisdikcijoms bylos šalys paprastai rinkdavosi bendrosios teisės teismus. Procesas pastaruosiuose buvo pažangesnis ir nešališkesnis, o teismo proceso dalyviai išvengdavo ordalijų ir priesaikų. Taip po ttruputį senieji grafysčių ir šimtinių teismai prarado savo reikšmę. Taigi, karališkųjų teismų įkūrimas padėjo įsitvirtinti Anglijoje bendrajai teisei ir jai toliau sėkmingai plėtotis.

5. Kas lėmė tai, kad bendra anglų teisė kūrėsi ne vietoj senosios anglosaksų papročių teisės, o šalia jos? Ar tai turėjo įtakos bendrosios anglų teisės kūrimui?

Atsakymas: Tai vyko todėl, kad, kaip jau minėjau anksčiau, bendroji teisė buvo taikoma tik Karališkuosiuose teismuose, į kuriuos paprasti žmonės negalėjo kreiptis. Paprastų žmonių ginčai buvo sprendžiami pagal vietinius papročius šimtinių ir grafysčių teismuose. Dėl šios priežasties ši teisės sistema negalėjo būti panaikinta, todėl bendroji teisė ir buvo kuriama šalia senosios anglosaksų papročių teisės. Tačiau vėliau, ėmus didėti karaliaus teismuose taikomos teisės vaidmeniui, senoji teisė tapo vis mažiau reikalinga ir pamažu buvo išstumta iš gyvos teisinės apyvartos. Ir didelės reikšmės bendrosios teisės formavimuisi tai neturėjo. Tačiau kartais dėl tokio bendrosios teisės vystymosi kartais iškildavo baronų maištai, nes jie nenorėjo, kad jų vietiniai teismai, kurie rėmėsi senąja anglosaksų papročių teise, prarastų galią.

6. Kiek teisės sistemų buvo Anglijoje šalia Bendrosios: teisingumo, konstitucinė teisė – tai bendrosios teisės sudėtinės dalys ar kas?

7. Atsakymas: Anglijoje yra dvi teisės sistemos – Bendroji (precedentinė) teisė ir statutinė teisė. Taigi, Anglijoje yra dualistinė teisės sistema. Statutai iš pradžių didesnės rreikšmės neturėjo, tačiau vėliau jų įtaka darėsi vis didesnė. (Žr. 1, 3 klausimus)

8. Ar neatsitinka taip, kad bendroji teisė susikerta su precedentais?

Atsakymas: šis klausimas yra netiksliai suformuluotas. Bendrąją teisę ir sudaro teismų sprendimų (precedentų) visuma. Precedentai sudaro bendrąją teisę, tai kaip jie gali susikirsti su ja?

9. Kokią reikšmę turėjo įsakymų sistema Anglijoje?

Atsakymas: Tik su įsakymu, kurio forma buvo griežtai apribota, paprastas žmogus galėjo kreiptis į Karališkuosius teismus. Lordo kanclerio įsakymas praktiškai garantavo, kad ieškovas, teisme įrodęs įsakyme konkrečiai nusakyto teisės pažeidimo faktą, bylą laimės. Tokia tvarka pradėta taikyti XII amžiuje. Buvo parengti standartiniai įsakymų tekstai pagal ieškinių rūšis. Laikui bėgant ginčų vis daugėjo, to pasėkoje daugėjo ir įsakymų formų. Netrukus nusistovėjo tvarka, kad ieškovas pats turi pasirinkti ieškinio formą. Neteisinga ieškinio forma lemdavo teisėjo atsisakymą nagrinėti ieškinį. Taip daugėjo atvejų, kad žmonės likdavo visai be teisinės gynybos. 1285 metais buvo uždrausta kancleriui leisti naujo turinio įsakymus. Nuo tada karaliai nagrinėjo tik tokius skundus, kurių turinys atitiko kurį nors vieną įsakymą. Tai lėmė įsakymų sistemos sustabarėjimą, o dauguma piliečių taip ir likdavo be teisminės gynybos. Atsiradus naujiems visuomeniniams santykiams ir kylant dėl jų ginčams, žmonės pradėjo kreiptis į karalių, kad jis išnagrinėtų bylas pagal savo sąžinę. Tai tapo teisingumo teisės užuomazgomis.