AP referatas (administracinių teismų sistema)

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETO

INFORMATIKOS FAKULTETO

Administraciniai teismai: sistema, kompetencija.

Referatas

TIKRINO:

VERTINIMAS:

Kaunas, 2005

Turinys

Turinys…………………………2

Įžanga…………………………3

1. Lietuvos Respublikos Administracinių teismų sistemos ypatumai…….4

1.1. Administracinių teismų atsiradimo istorinės sąlygos ir priežastys……4

1.2. Administracinių teismų sistema pagal 1999 m sausio 14 d įstatymą…..6

1.3. Administracinių teismų sistemos reforma 2000 m…………8

2. Lietuvos Respublikos Administracinių teismų kompetencijos ypatumai…..10

2.1. Administracinių teismų kompetencijai priskirtinos bylos………10

2.2. Apygardų administracinių teismų kompetencijos ypatumai……..12

2.3. Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijos ypatumai…..14

2.4. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo kompetencija……..15

3. Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių administracinių teismų lygynamieji

aspektai…………………………17

Išvados…………………………18

Summary…………………………20

Priedai:

Schema 1…………………………21

Schema 2…………………………22

Literatūros sąrašas……………………..23

Įžanga

Teisminę valdžią sudaro valstybėje vveikianti teismų sistema. Teismų sistema – tai valstybės teisminės valdžios institucijų, kurias sieja bendri organizavimo ir veiklos principai, visuma. Kai kuriose valstybėse veikia viena vieninga teismų sistema ( pvz., Didžiojoje Britanijoje ), o daugumos valstybių teismų sistemą sudaro keletas santykinai savarankiškų teismų grupių. Šiuo požiūriu visi teismai, kurie nurodyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos IX skirsnyje, sudaro Lietuvos Respublikos teismų sistemą. Šią sistemą sudaro keturių pakopų bendrosios kompetencijos teismai ir specializuoti teismai. Šiuo metu Lietuvoje veikia specializuoti administraciniai teismai.

Teismai, tame tarpe iir administraciniai teismai, užtikrina teisės viešpatavimą, konstitucinės santvarkos stabilumą, žmogaus ir piliečio teisių bei teisėtų interesų apsaugą. Užtikrinant Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintų teisių ir laisvių apsaugą, tiek bendrosios kompetencijos, tiek specializuotiems teismams yra suteikti ypatingi įgaliojimai, kurių neturi nė viena kkita valdžia. Administraciniai teismai gali panaikinti valstybės institucijos neteisėtą aktą arba neteisėtą sprendimą, o taip pat įpareigoti valstybės instituciją atlyginti asmeniui neteisėtais veiksmais padarytą žalą itt.

Administracinių teismų paskirtis – skundams (prašymams) dėl viešojo ar vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų, veiksmų ar neveikimo(t.y. pareigų nevykdymo) nagrinėti .

Lietuvos Respublikoje administraciniai teismai buvo įsteigti palyginti vėlai – tik 1999 m. sausio 14 d. Tada administracinių teismų sistemą sudarė: apygardų administraciniai teismai, Aukštesnysis administracinis teismas ir Lietuvos apeliacoinio teismo administracinių bylų skyrius. Šių teismų kompetenciją nustatė Administracinių bylų teisenos įstatymas. 2000 m. rugsėjo 19 d. Adimistracinių teismų įsteigimo įstatymo 2, 3, 4, 5, 6 str. pakeitimo ir papildymo įstatymu ši sitema buvo reorganizuota. Vadovaujantis šiuo įstatymu buvo įsteisti apygardų administraciniai teismai iir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Šio darbo tikslas – išnagrinėti Lietuvos administracinių teismų sistemą ir jų kompetencją, atskleisti svarbiausius reformos momentus bei išnagrinėti esmingiausius pasikeitimus administracinių teismų sistemoje po reformos.

Siekiant kuo pilniau atskleisti šį klausimą ir savarankišjkų administracinių teismų buvimo Lietuvoje būtinumą, trumpai palyginsiu ją su užsienio šalių, Vokietijos– administraciniais, o Rusijos Federacijos – bendrosios kompetencijos, teismais.

Darbe remsiuosi norminiais teisės aktais, specialiąja literatūra ir periodiniais leidiniais. Siekiant išsamiai atskleisti Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo kompetenciją, remsiuosi šio teismo ppraktika.

Nubrėžtam tikslui pasiekti ir uždaviniams išspręsti, šiame darbe naudosiuosi tokiais tyrimo metodais: istoriniu, sisteminiu, loginiu, strutūriniu ir lygynamuoju.

Temos analizę pradėsiu nuo istorinių sąlygų ir priežasčių, lėmusių administracinių teismų atsiradimą, analizės. Remdamasi 1999 m sausio 14 d Administracinių teismų įsteigimo įstatymu pateiksiu pirminę administracinių teismų sistemą bei aptarsiu esmingiausius administracinių teismų 2000 m reformos momentus. Pateiksiu bendrą administracinių teismų kompetenciją. Aptarsiu apygardų administracinių teismų kompetenciją, išskiriant ypatingą Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetenciją bei išanalizuosiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetenciją. Darbą pabaigsiu Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių administracinių teismų lygynamąja analize, tuo parodydama administracinių teismų buvimo Lietuvoje būtinumą.

1. LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ SISTEMOS YPATUMAI

1.1. Administracinių teismų atsiradimo istorinės sąlygos ir priežastys

Viena iš esminių aplinkybių, kuria XVIII – XIX a. grįstas teismų nepriklausomumo principas, buvo ta, kad žmogui turi būti suteikta reali galimybė apsiginti nuo visagalio absoliuto – valstybės, kai ši mėgina nepagrįstai riboti jo teises. Ilgainiui ši idėja taip įsišaknijo demokratinėse valstybėse, jog šiandien daugeliu atvejų pripažįstama, kad teisminė valdžia yra galingesnė už kitas dvi ir net gali kištis į jų veiklos sritį.

Pasaulinė praktika rodo, kad asmens gynimas nuo valstybės savivalės paprastai įgyvendinamas dviem būdais: per bendrosios kompetencijos teismų arba per specializuotų administracinių teismų sistemą. Ilgą laiką Lietuvoje veikė ppirmoji sistema, tai yra, visi ginčai su valstybe spręsti Civilinio proceso kodekse įtvirtinta bylų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, teisena. Šiuos ginčus nagrinėjo bendrosios kompetencijos teismai. Padėtis iš esmės pradėjo keistis 1998 m birželio 25 d Seimui priėmus naują Teisinės sistemos reformos metmenų redakciją1, kurioje nustatyta, kad bendrųjų teismų sistemos pagrindu Lietuvoje įsteigiami dviejų instancijų specializuoti administraciniai teismai, kurių kompetencijai perduodamos bylos, kylančios iš administracinių teisinių santykių. Sudarius tinkamas ekonomines, finansines ir organizacines prielaidas, siekta sukurti savarankišką administracinių tesmų sistemą. Šis Metmenyse įtvirtintas specializuotų administracinių teismų įsteigimo planas teisiniu lygiu buvo įgyvendintas 1999 m. sausio 14 d. Seimui priėmus Administracinių bylų teisenos įstatymą, Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymą, kurie įsigaliojo nuo 1999 m. gegužės 1 dienos.

Svarbu yra paminėti motyvus ir priežastis, kuriais vadovaujantis Lietuvoje buvo įsteigti specializuoti administraciniai teismai. Pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija galimos abi minėtos teismų sistemos. Konstitucijos 111 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta, kad administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti specializuoti teismai. Pabrėžtina, kad savarankiškų administracinių teismų sistemos steigimas yra galimas, tačiau tai nėra privalomas problemos sprendimo būdas. Literatūroje sutinkamos įvairios nuomonės, liečiančios administracinių teismų steigimo problemą. Administracinės justicijos klausimas nagrinėtas jjau tarpukario Lietuvos teisisninkų. M. Riomeris savo darbuose ypač pabrėžė administracinių teismų steigimo būtinumą. Pastebėta, jog po Antrojo pasaulinio karo administraciniai teismai buvo įsteigti daugelyje Europos valstybių (Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Graikijoje ir kitose).

Anot K.Lapinsko, rengusio minėtų įstatymų projektus, steigti administracinius teismus skatino ir tai, kad administracinio teisingumo problemos iki tol buvo sprendžiamos nepakankamai išsamiai – tai kėlė didelį šalies piliečių nepasitenkinimą administracijos veikla. Minėtos problemos buvo bendrosios kompetencijos teismų nepasirengimo spręsti administracinius teisinius ginčus padarinys. Administraciniai ginčai yra viešosios teisės dalykas, jų nagrinėjimas specifiškas, tuo tarpu bendrieji teismai yra orentuoti į privatinės teisės problemas. K.Lapinskas nurodė tokius administracinės justicijos pagrindinius uždavinius1: 1) ginti žmonių teises nuo viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų; 2) ginti valstybės tarnautojų teises nuo administracijos savivalės; 3) ginti savivaldybių teises nuo valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, siekiant užtikrinti demokratiją; 4) spręsti ginčus tarp kitų nepavaldžių administravimo subjektų; 5) tikrinti norminių valdymo aktų teisėtumą.

V.Mikelėnas atkreipė dėmesį, jog pasaulyje egzistuoja penkių formų viešosios administracijos veiksmus kontroliuojantys teismai: 1) bendrieji teismai; 2) bendrieji vidaus specializacijos teismai; 3) savarankiška administracinių teismų sistema šalia bendrosios kompetencijos teismų sistemos (vokiečių modelis); 4) prancūzų modelis – tam tikras viešosios administracijos ir teismo „hibridas“ ; 5) quasi-teismai (administraciniai tribunolai), kurie savo

procesine veikla panašūs į teismu, bet jų sprendimai gali būti skundžiami bendriesiems teismams.

Akivaizdu, kad Lietuvoje buvo linkstama prie savarankiškų administracinių teismų, nors tai buvo padaryta ne iš karto. Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl buvo būtina steigti administracinius teismus – jų specializacija, leisianti kvalifikuočiau spręsti bylas, kylančias iš administracinių teisinių santykių.

Būtina yra atskleisti ir kitą klausimo pusę, t.y. problemiškus administracinių teismų atsiradimo aspektus. Didžiausios problemos organizuojant administracinius teismus buvo: finansų stygius ir teisėjų korpuso formavimas. Antroji buvo ypač aaktuali, nes iš pradžių administracinių teismų teisėjams buvo numatyti nepakankamai dideli kvalifikacijos reikalavimai, nebuvo numatytas viešas konkursas norint eiti apygardos ar aukštesniojo teismo teisėjų pareigas. Dauguma mokslininkų sutiko, jog delsimas steigti administracinius teismus nieko gero neduotų. Administracinės justicijos problema labai opi, tad buvo būtina veikti, steigti teismus, reformuoti teisę. Mokslininkai vylėsi, kad ateityje svarbūs teisinės sistemos reformos klausimai bus plačiai diskutuojami ir įstatymao tobulinami. Administracinių teismų sistema galūtinai buvo reorganizuota ir patobulinta 2000 m. rugsėjo 19 d.

1.2. Administracinių teismų sistema pagal 11999m. sausio 14 d. įstatymą

Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad administraciniai teismai steigiami skundams (prašymams) dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo (t.y. pareigų nevykdymo) nagrinėti. To paties įstatymo 22 straipsnyje įtvirtinta administracinių teismų sistema, kuri iki 2000 m. rugsėjo 19 d. minėto įstatymo pakeitimo itvirtino tokią administracinių teismų sistemą:

1) Vilniaus apygardos administracinis teismas;

2) Kauno apygardos administracinis teismas;

3) Klaipėdos apygardos administracinis teismas;

4) Panevėžio apygardos administracinis teismas;

5) Šiaulių apygardos administracinis teismas;

6) Aukštesnysis administracinis teismas (Vilniuje);

7) Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius.

Pažymėtina, kad apygardos administracinių teismų sistema buvo tapati esamai bendrosios kompetencijos teismų sistemoje ir jų veiklos teritorijos visiškai sutapo. Likę administraciniai teismai, kadangi buvi vieninteliai, veikė visos valstybės teritorijoje. Reikėtų pabrėžti, jog apygardos administraciniai teismai yra tik pirmosios instancijos teismai. Aukštesnysis administracinis teismas veikė kaip pirmoji instancija ir kaip apeliacinė instancija toms byloms, kurias pirmąja instancija išnagrinėjo apygardos administraciniai teismai. Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius buvo tik apeliacinė iinstancija byloms, kurias pirmąja instancija išnagrinėjo aukštesnysis administracinis teismas. Be to Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius formavo vienodą administracinių teismų praktiką, taikant įstatymus . Taigi šis skyrius administracinių teismų sistemoje atliko tą pačią funkciją kaip ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bendrosios kompetencijos teismų sistemoje. Įvardyta administracinių teismų sistema ir kai kurių atskirų jos grandžių kompetencija kėlė keletą klausimų: pirma, kodėl pirmosios instancijos teismai yra tik apygardos teismai, kurie nutolę nuo bylininkų teritoriniu požiūriu, ir antra, kodėl įstatyme numatyta, kad teismo ssprendimas gali būti skundžiamas tik apeliacine tvarka ir nesudaroma kasacinio apskundimo galimybė. Įstatymų leidėjas apygardos administracinius teismus paversdamas tik pirmosios instancijos teismais ir atsisakydamas apylinkės teismų paslaugų, matyt, tikėjosi dvejopo rezultato: pirma, manyta, kad tokiu būdu jau pirmojoje teisminėje instancijoje bus užtikrinta pakankamai aukšta bylą nagrinėjančio teismo kompetencija (atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnį, daugiausia bylų pirmąja instancija nagrinėjo trijų teisėjų kolegija, o sudėtingoms byloms nagrinėti galėjo būti sudaroma ir penkių teisėjų kolegija) ir antra, nedidelis skaičius pirmosios instsancijos teismų turėjo padėti lengviau užtikrinti vienodos teisminės praktikos formavimą. Kasacinės instancijos atsisakyta ko gero ir todėl, kad jau pirmojoje instancijoje byla nagrinėjama kaip antrosios grandies teisme. Todėl manyta, kad užtenka pakankamai kvalifikuotų dviejų teisminių instancijų.

Pagal Administracinių teismų įsteigimo įstatymo 3 straipsnį, administracinį teismą sudaro teismo pirmininkas ir kiti teisėjai. Administraciniame teisme, kuriame yra ne mažiau negu šeši teisėjai, gali būti skyriami teismo pirmininko pavaduotojai. Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrių sudarė skyriaus pirmininkas ir teisėjai. Administracinių bylų skyriaus statusas buvo tolygus to paties teismo Civilinių ir Baudžiamujų bylų skyrių statusui.

Steigiant administracinius teismus atsisakyta jų veiklos, teisėjų statuso ir kitų klausimų detalaus reglamentavimo, kadangi jau buvo bazinis Teismų įstatymas , o atitinkamos bylos nagrinėtos CCivilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Todėl įstatymų leidėjas pasirinko „ išimčių ir prilyginimų“ kelią. Pavyzdžiui, Administracinių teismų įsteigimo įstatymo 4 straipsnio šeštojoje dalyje sakoma, kad teisinė administracinių teismų teisėjų padėtis tolygi bendrosios kompetencijos teismų teisėjų padėčiai, tai yra jiems taikomos Teismų įstatymo nuostatos, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis. Administracinių teismų teisėjams taip pat taikoma darbo užmokesčio sistema, socialinio aprūpinimo ir kitos garantijos, nustatytos bendrosios kompetencijos teismų teisėjams. To paties įstatymo 5 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad administracinių teismų darbo organizavimo ir kiti jų veiklos klausimai sprendžiami vadovaujantis Teismų įstatymo nuostatomis, jeigu šis įstatymas ir Administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato kitaip.

1.3. Administracinių teismų sistemos reforma 2000 m.

Anksčiau aptarta administracinių teismų sistema nebuvo tobula ir kėlė tam tikrų problemų1:

a) Aukštesnysis administracinis teismas ir jo kompetencija reiškė, kad dalis bylų buvo baigiama nagrinėti būtent jame ir nepateko į Apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus kompetenciją. Tuo būdu buvo iš dalies apribojama šio teismo galimybė užtikrinti vienodą teisminę praktiką administraciniuose teismuose;

b) Aukštesnysis administracinis teismas buvo tik Vilniuje, atsižvelgiant į tai, kad jo kompetencija nagrinėjant bylas pirmąja instancija buvo gana plati, daugeliui bylininkų, kurie nebuvo vilniečiai, bylinėjimasis taip pat reiškė „ nesibaigiančias keliones į sostinę“ bei nemažas išlaidas (ir pinigines, ir laiko);

c) Apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius rreiškė buvus tam tikrą savarankišką teismų sitemos elementų susipynimą ir tuo pačiu tam tikros pačios specializuotos administracinių teismų sistemos neaiškumą: viena jos dalis buvo lyg ir savarankiška, o kita – lyg ir nepriklausė bendrosios kompetencijos teismų sistemai.

Be to Lietuvoje nuo pat pradžių buvo linkstama prie savarankiškų administracinių teismų. Pradinės sistemos netobulumai bei nepriklausomumo siekimas lėmė, jog buvo įvykdyta Lietuvos Respublikos administracinių teismų sistemos reforma.

Atsižvelgdamas į minėtas priežastis, Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. rugsėjo 19 d. priėmė Administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2, 3, 4, 5, 6 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą bei naują Administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, kurie įsigaliojo nuo 2001 m. sausio 1 d.. Pirmuoju įstatymu reorganizavus Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrių ir Aukštesnįjį administracinį teismą, buvo įsteigtas Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas. Taigi dabar administracinių teismų sistemą sudaro penki apygardų administraciniai teismai – pirmosios instancijos administraciniai teismai ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas – apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėjantis apygardų administracinių teismų pirmąja instancija išnagrinėtas administracines bylas ir bylas dėl apylinkių teismų nutarimų administracinės teisės pažeidimų bylose. Pažymėtina, jog siekiant administracinių bylų nagrinėjimo operatyvumo, administracinėje teisenoje nenumatytas kasacinis procesas. Tačiau vietoj jo įstatymų leidėjas suteikia Vyriausiajam administraciniam teismui revizijos funkciją, tai yra teisę nagrinėti prašymus ir

teikimus dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtose administracinėse bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, kai yra įstatyme nustatyti pagrindai.

Pažymėtina, jog reformuota administracinių teismų sistema pradėjo veikti nuo 2001 m. sausio 1 d. Administracinių teismų kompetenciją ir bylų nagrinėjimo tvarką nustatė naujoji Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija .

2. LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ KOMPETENCIJOS YPATUMAI

2.1. Administracinių teismų kompetencijai priskirtinos bylos

Steigiant specializuotus teismus iškilo bendrų ir specializuotų teismų kompetencijos atribojimo problema. Todėl svarbu buvo tiksliai apibūdinti administracinių teismų kompetenciją. Bendriausiai bruožais ši kompetencija apibūdinama AAdministracinių teismų įsteigimo įstatymo 1 straipsnyje. Pagal administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės pažeidimų viešojo ir vidaus administravimo srityje. Viešojo ir vidaus administravimo sąvokos pateikiamos šio įstatymo 2 straipsnyje ir Viešojo administravimo įstatyme1.

Kadangi administracinių teismų sistema – palyginti naujas reiškinys Lietuvos Respublikoje, jos sudėtinių dalių jurisdikciją reikėtų aptarti plačiai ir išsamiai. Pirmiausia reikėtų aptarti bendrą visų administracinių teismų kompetenciją.

Pagal administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnį administracinių teismų kompetencijai priskirtinos tokios bylos:

1) valstybinio aadministravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;

2) savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jjų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;

3) turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis);

4) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų;

5) tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus);

6) Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;

7) ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams;

8) rinkimų ir Referendumo įįstatymų pažeidimo;

9) nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo;

10) viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;

11) visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo;

12) užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundų dėl pabėgėlio statuso.

Administracinių teismų kompetencijai įįstatymu gali būti priskiriamos ir kitos bylos.

Iš išvardintų punktų seka, jog administraciniai teismai turi turi yupatingus įgaliojimus apibrėžtoje visuomeninių santykių srityje. Jie gali nagrinėti bylas dėl valstybės institucijų aktų ar sprendimų teisėtumo, įpareigoti valstybės instituciją atlyginti asmeniui neteisėtais veiksmais padarytą žalą ir kita.

Jų pagrindinis uždavinys gali būti apibūdintas kaip žmogaus apsauga nuo pyktnaudžiavimo funkcijomis ir pažeidimų viešajame administravime.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnyje apibrėžiamos bylos, kurios nėra spręstinos administraciniuose teismuose – tai bylos, kurios yra priskirto Konstitucinio teismo kompetencijai, taip pat bylos, priskirtos bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (tai galima ateities nuostata, kadangi jokių kitų specializuotų teismų dabar Lietuvoje nėra) bei kitos bylos, nurodytos šio straipsnio 2 ir 3 dalyse.

Svarbu yra paminėti to paties įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo ginčus dėl teismingumo sprendžia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, taip pat Lietuvos Vyriausiojo adminstracinio teismo pirmininkas ir jo pavaduotojas arba atitinkamų pirmininkų paskirti teisėjai.

2.2. Apygardos adimisttracinių teismų kompetencija

Apygardos administraciniai teismai – pirmosios instancijos teismai Lietuvos Respublikos administracinių teismų sistemoje. Jų reikšmę ir svarbą gali pailiustruoti tokie skaičiai: Lietuvos Respublikos aygardos administraciniuose teismuose per ppirmajį 2000 m. pusmetį išnagrinėtas iš viso 3301 skundas1. Pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo statistiką, per minėtą laikotarpį iš 994 išnagrinėtų skundų 736 ( tai yra 74 proc. ) buvo dėl administracinių nuobaudų panaikinimo2. atsižvelgiant į tai ir žinant apygardos administraciniuose teismuose paduodamų skundų pobūdį ( daug skundų dėl nuobaudų už Kelių eismo taisyklių, finansų ir apskaitos bei kitus pažeidimus ) , galima drąsiai teigti, kad apygardos administraciniuose teismuose aptariamos kategorijos bylų sudaro ne mažiau kaip du trečdalius bendro bylų skaičiaus

Apygardos administracinių teismų kompetencija yra nurodyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnyje.

Apygardos administraciniai teismai yra pirmoji instancija administracinėms byloms, nurodytoms Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnyje, kai pareiškėjas ar atsakovas yra teritorinis valstybinio administravimo ar savivaldybių administravimo subjektas, išskyrus bylas, nurodytas minėto įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 11 ir 12 punktuose.

Netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja šias bylas:

1) dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo;

2) pagal Seimo kontrolierių pareiškimus remiantis Seimo kontrolierių įstatymu, kai atsakovai yra teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai;

3) pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra teritoriniai valstybiniai administravimo subjektai;

4) pagal Vyriausybės atstovo pareiškimus dėl vietos ssavivaldos institucijų ir jų pareigūnų aktų, prieštaraujančių Konstitucijai ir įstatymams, dėl įstatymų ir Vyriausybės sprendimų nevykdymo, dėl aktų ar veiksmų, pažeidžiančių gyventojų ir organizacijų teises, teisėtumo;

5) dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai teritorinių valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis);

6) tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, įstaiga, tarnyba ar jos tarnautojas ir jeigu Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kitokios atitinkamų ginčų sprendimo tvarkos;

7) pagal pareiškimus, kai kyla ginčai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo (šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 7 punktas), išskyrus atvejus, kai viena iš ginčo šalių yra centrinė administravimo institucija, įstaiga, tarnyba;

8) pagal skundus dėl valstybės institucijų (pareigūnų) nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose;

9) pagal skundus dėl apylinkės rinkimų komisijos sprendimo arba apylinkės referendumo komisijos sprendimo dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų;

10) pagal prašymus užtikrinti administracinių ginčų komisijų sprendimų vykdymą.

Apygardos administraciniai teismai, kaip pirmoji instancija , taip pat nagrinėja skundus ( prašymus ) dėl

savuvaldybių ir apskričių administracinių ginčų komisijų , o įstatymų nimatytais atvejais – ir dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų.

Apibendrinant apygardos administracinių teismų kompetenciją, reikėtų pažymėti, jog ji suteikia individui, piliečiui, žmogui pakankamai plačias galimybes ginti savo teises nuo pažeidimų viešajame valdyme ir minimizuoja valstybės institucijų, įstaigų galimybes pyktnaudžiauti savo turimomis galiomis.

2.3.Ypatingoji Vilniaus apygardos adminisytracinio teismo kompetencija

Nagrinėjant apygNardos administracinių teismų kompetenciją ir siekiant kuo pilniau ir išsamiau ją atskleisti, reikėtų išskirti ypatingą Vilniaus apygardos aadministracinio teismo kompetenciją. Vilnius yra ne tik didžiausias šalies miestas, bet ir Lietuvos Respublikos sostinė. Čia veikia svarbiausios šalies viešojo viešojo administravimo ir valdymo institucijos ir įstaigos, todėl atitinkamai čia priima daugiausia svarbių teisės norminių aktų, kas sudaro potencialiai didesnes galimybes pyktanaudžiauti įgaliojimais ir pažeidinėti žmogaus teises. Todėl galima teigti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo reikšmė yra itin didelė ir turėtų būti išsamiai atskleista. Bendraiausiais bruožais galima pasakyti, kad šis teismas nagrinėja bylas dėl dėl reikšmingesnių pažeidimų viešajame valdyme.

Be kkompetencijos, liečiančios visus Apygardos administracinius teismus, Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra numatyta papildoma kompetencija, kuri įtvirtinta administracinių bylų teisenos įstatymo 19 straipsnyje. Pagal minėtą straipsnį Vilniaus Apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytoms byloms, kai pareiškėjas aar atsakovas yra centrinis administravimo subjektas, išskyrus bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, taip pat bylas, nurodytas šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 11 punkte.

Netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, Vilniaus apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja šias bylas:

1) pagal Seimo kontrolierių pareiškimus remiantis Seimo kontrolierių įstatymu, kai atsakovai yra centriniai valstybinio administravimo subjektai;

2) pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra centriniai valstybinio administravimo subjektai;

3) dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai centrinės administravimo institucijos, įstaigos, tarnybos ar jos tarnautojo, einančio tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis);

4) tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra vvalstybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus, ir kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, tarnyba ar jos tarnautojas, jeigu Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kitokios atitinkamų ginčų sprendimo tvarkos;

5) pagal skundus dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;

6) pagal pareiškimus, kai kyla ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar administracinius santykius reglamentuojančių įstatymų pažeidimo (šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 7 punktas), kai pareiškėjas ar atsakovas yyra centrinė administravimo institucija, įstaiga ar tarnyba;

7) pagal užsieniečių skundus dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundus dėl pabėgėlio statuso;

8) pagal prašymus užtikrinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimų vykdymą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos, Mokestinių ginčų komisijos, o įstatymų numatytais atvejais ir dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų.

2.4. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo kompetencija

Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo kompetencija yra įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra:

1) apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo administraciniai teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, įskaitant bylas dėl administracinių teisės pažeidimų;

2) apeliacinė instancija administracinių teisės pažeidimų byloms, kurias išnagrinėjo apylinkių teismai;

3) vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms byloms;

4) galutinė instancija byloms pagal skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus tuos, kurie priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai;

5) galutinė instancija administracinių bylų priskyrimo atitinkamiems teismams klausimais.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas taip pat nagrinėja prašymus dėl proceso atnaujinimo administracinėse bylose, įskaitant ir administracinių teisės pažeidimų bylas, kurios užbaigtos įįsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, o taip pat atlieka kitas jam įstatymu priskirtas funkcijas.

Lietuvos Respublikos administracinių teismų sitemos analizė būtų neišsami ir neobjektyvi, jeigu nebūtų atsižvelgiama į susiklosčiusią teismų praktiką, kuri yra ne mažiau svarbi nei pati teorija ir įstatymai, reglamentuojantis šią sritį.

Mano manymu tikslingiausia būtų pateikti keletą bylų iš Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nes į jo vienintelio kompetenciją įeina vienodos administracinių teismų darbo praktikos formavimas.

Iš Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikos seka, jog jis gali nutraukti bylos nagrinėjimą, jeigu nusprendžia, kad atitinkama byla yra jam neteisminga. Vienoje tokių bylų teismas yra pasakęs, kad “ Lietuvos vyriasiasis asminisytracinis teismas tiria, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atityinaka įstatymą ir Vyriausybės norminį aktą”1.Savo sprendime vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog norminis teisės aktas yra skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o individualus teiės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei.

Kitoje byloje nurodė, kad valstybės tarnautojams adrbo įstatymai ir kiti teiės aktai reglamentuojantis darbo santykius taikomi tiek kiek neprieštarauja valstybės Tarnybos įstatymui ir kitiems jų statusą reglamentuojantiems įstatymamas ar statutams. Tais atvejais kai kai tam tikri valstybės tarnybos santykiai yra sureguliuoti Valstybės Tarnybos įstatymo nnormomis, darbo įstatymų nuostatos, reglamentuojančios analogiškus santykius, viešojo administravimo valstybės tarnautojams netaikytinos. Darytina išvada, kad galimas darbo įstatymų taikymas tik tokiems tarnybos santykiams, kurie nesureguliuoti Valstybės tarnybos įstatymo. Tai taikytina ir tarnybinių nuobaudų skyrimo atvejais2. Tokiu būdu, ir daugelyje kitų bylų,išaiškindamas vienus ar kitus momentus Lietuvos Vyriausiasis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką.

3.3.LIETUVOS RESPUBLIKOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ LYGYNAMIEJI ASPEKTAI

Pasaulinė praktika rodo, kad asmens gynimas nuo valstybės savivalės įgyvendinamas dviem būdais:per bendrosios kompetencijos teismų arba per specializuotų administracinių teismų sistemą. Jau minėta, kad Lietuvoje administraciniai teismai įsteigti ti 1999 m., tačiau kitose Europos valstybėse (Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje ir kt.) tai įvyk daug anksčiau. Specialūs administracinės justicijos organai Prancūzijoje atsirado po XVIII a. revoliucijos kaip naujosios valdininkijos nepasitikėjimo bendraisiais teismais išvada. Todėl naujų – administracinių teismų įsteigimas buvo kartu ir tam tikras interesų grupių kovos rezultatas.

Lietuvos Respublikos administracinių teismų sistema yra labiausiai panaši į Vokietijos administracinių teismų sistemą. Visų pirma panašus yra administracinės justicijos teisinis reglamentavimas. Svarbiausi Lietuvos ir Vokietijos administracinės justicijos šaltiniai:abiejų šalių Konstitucijų normos, specialieji įstatymai – Vokietijos įstatymas dėl administracinių teismų tvarkos, Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas. Bendrosios kompetencijos teismai šiandien yra nepajėgūs nagrinėti administracinių

bylų, tad Vokietijos Federacijos Konstitucijos 19 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta administracinės justicijos egzistencija sudarė prielaidas iš karto po Antrojo pasaulinio karo formuotis specializuotiems administracinėms teismams. Vcokietijos administraciniai teismai yra trijų pakopų: administraciniai teismai, aukštesnieji administraciniai teismai ir aukščiausiasis (federalinis) administracinis teismas.

Kotokia situacija yra Rusijos Federacijoje. Čia administracinės justicijos klausiams dar nėra iki galo išspręstas. Nors atskiri jos elementai vis labiau ryškėja. Jų tarpe: teisminis bylų nagrinįėjimas dėl neteisėtų valstybės institucijų ir pareigunų veiksmų, individualių administracinių ginčų sprendimas teismuose. Reikia ppabrėžti, kad visi tokio pobūdžio ginčai yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose.

Palyginus Lietuvos Respublikos, Vokietijos Federacijos ir Rusijos Federacijos administracinės justicijos sprendimo būdus, darytina prielaida, jog viena administaraciniųteismų steigimo Lietuvoje priežasčių buvo siekis kuo greičiau įsilieti į Vakarų Europos šalių visumą ir paneigti bet kokius ryšius su Sovietų Rusija.

Išvados

Lietuvos Respublikos teismų sistemą sudaro bendrosios kompetencijos teismai ir specializuoti teismai. Šiuo metu Lietuvoje veikia specializuoti administraciniai teismai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta specializuotų teismų egzistencija sudarė prielaidas fformuotis specializuotiems administracinėms teismams. Jie buvo įsteigti 1999 m. sausio 14 d. ir tapo neatskiriama Lietuvos teisinės sistemos dalimi.

Šiame darbe išanalizavome administracinių teismų sistemą pagal 1999 m. sausio 14 d. įstatymą, kurią sudarė apygardos administraciniai teismai, Aukštesnysis administracinis teismas iir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius. Nurodėme , kad 2000 m. rugsėjo 19 d. pakeitus kai kuriuos Administracinių bylų įsteigimo įstatymo straipsnius, Aukštesnysis administracinis teismas ir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius buvo reorganizuoti į Lietuvos Vyriausiajį administracinį teismą, o apygardos teismai liko tie patys. Pagrindine reformos priežastimi įvardijau administracinių teismų siekį tapti visiškai nepriklausomais nuo bendrosios kompetencijos teismų. Tuo pačiu buvo sudarytos platesnės galimybės gynimuisi nuo pažeidimų viešajame valdyme.

Išanalizavome Lietuvos administracinių teismų kompetenciją. Pateikėme bylas, priskirtinas visų administracinių teismų kompetencijai. Apibrėžėme apygardos administracinių teismų kompetenciją, išskirdami ypatingą Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetenciją. Aprašėme esmingiausias priežastis, lėmusias ypatigosios Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijos išskyrimą.

Analizuodami Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo kompetenciją, pateikėme bylas, atspindinčias šio teismo praktiką, formuojant vvienodą Lietuvos Respublikos administracinių teismų praktiką. Vienoje byloje buvo pavyzdys atvejo, kai administracinis teismas nusišalino, nes kilęs ginčas lietė individualaus pobųdžio teisės aktą. Kitoje byloje teismas išaiškino, kokie teisės aktai, reglamentuojantys darbo santykius gali būti taikomi valstybės tarnautojams, o kokie ne ir kodėl. Mūsų manymu būtent šie du atvejai geriausiai atspindi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo darbą.

Norėdami, kad temos analizė būtų kuo pilnesnė ir išsamesnė, pateikėme lygynamuosius Lietuvos ir užsienio šalių administracinių teismų lygynamuosius aspektus. Palyginome mūsų šalies administracinių teismų ssistemą su Vokietijos specializuotais administraciniais teismais ir Rusijos Federacijos bendrosios kompetencijos teismais, šioje šalyje nagrinėjančius ir administracinius ginčus. Priėjome prie išvados, jog papildoma priežastis, kodėl Lietuvoje buvo būtina steigti administracinius teismus, buvo pavyzdinis kitų Europos šalių administracinių teismų sistemos modeliai.

Šiame darbe išanalizavome duotą klausimą išsamiai, pateikėme tiek pirminę, tiek poreforminę administracinių teismų sistemą Lietuvoje, nurodėme visų grandžių administracinių teismų kompetenciją bei pasirėmėme teismų praktika.

Norėdami tiksliau apibūdinti Lietuvos Respublikos administracinių teismų sistemą, sudarėme schemas, atspindičias sistemos pakeitimus.

Tikslas yra pasiektas.

Summary

The Constitution of the Republic of Lithuania provides that in the Republic only courts administer justice. The Court system of our country consists of : courts of general jurisdiction and specialized courts.

On January 1, 1999 specialized administrative courts were established in Republic of Lithuania. In 2000 all system was reorganized.

Now the system of administrative courts consists of 5 Local administrative courts and the Supreme Administrative court. The jurisdiction of administrative courts is equal to that of courts of general competence of the adequate level.

In general competence of Local administrative courts could be described as :

• hear cases concerning the legality of legal acts adopted by state and municipal councils and their institutions;

• and also cases concerning legality and vvalidity of the actions of their certain officials or refusal to perform;

The Supreme Administrative court is appealing instance for the cases heard at Local administrative courts as first instance, and also it forms uniform practise of all administrative courts system in Republic of Lithuania.

SHEMA 1

LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ SISTEMA PAGAL 1999 M. SAUSIO 14D. ĮSTATYMĄ

SHEMA 2

LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ SISTEMA PAGAL 2000 M. RUGSĖJO 19 D. ĮSTATYMĄ

Literatūros sąrašas

NORMINĖ LITERATŪRA:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Žin., 1992.Nr. 33 – 1014.

2. Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymas // Žin., 1999. Nr. 13 – 309.

3. Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2, 3, 4, 5, 6 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas // Žin., 2000. Nr. 85 – 2567.

4. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas // Žin., 1999. Nr. 13 – 308.

5. Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymas // Žin., Nr. 85 – 2566.

SPECIALIOJI LITERATŪRA:

6. Riomeris M. Administracinis teismas. Kaunas,1928.

7. Riomeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Vilnius, 1994.

8. Kuconis P., Nekrošius V. Teisėsaugos institucijos. Vilnius, 20001.P. 91 – 95.

9. Saliūnas D., Grigalionytė G. Administracinė justicija // Justitia. 1999. Nr. 2. P. 23 – 24.

10. Vilkas V. Administracinė justicija // Justitia. 2000. Nr. 4 – 5.

11. Shapira M. Wgo guards the guardians. Oxford. 2000.

12. Aliochin A.P., Kozlov J.M. Administrativnoje pravo RRosijskoj Federaciji. Moskva. 1997.